2010 m. sausio 25 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Belgijos Karalystę

(Byla C-41/10)

2010/C 80/34

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama G. Rozet ir N. Yerrell

Atsakovė: Belgijos Karalystė

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Savo ieškinyje Komisija teigia, kad savitarpio draudimo bendrovių veikla įstatymu nustatytai socialinio apsaugos sistemai nepriklausančioje papildomo ligos draudimo srityje neatitinka pirmosios ir trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvų. Kadangi papildomo ligos draudimo rinkoje savitarpio draudimo bendrovės tiesiogiai konkuruoja su draudimo bendrovėmis, joms turi būti taikoma tokia pati teisinė tvarka. Šiuo klausimu ieškovė ginčija atsakovės teiginį, kad savitarpio draudimo bendrovių siūlomoms papildomo ligos draudimo paslaugoms taikoma Pirmosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta išimtis, ir teigia, kad papildomos draudiminės apsaugos negalima prilyginti „draudimui, sudarančiam įstatymu nustatytos socialinės apsaugos sistemos dalį“.

Komisija pirmiausia nurodo, kad pagal Pirmosios direktyvos 6 straipsnį reikalaujama, kad pradedant tiesioginio draudimo veiklą būtų iš anksto gautas oficialus leidimas, išduodamas valstybės narės, kurios teritorijoje įmonė įsteigia savo buveinę, kompetentinga institucija. Tačiau Belgijos savitarpio draudimo bendrovių vykdomai papildomo ligos draudimo veiklai nebuvo suteiktas leidimas pagal minėtą nuostatą.

Antra, ieškovė kaltina atsakovę pažeidus Pirmosios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies a punktą, nes savitarpio draudimo bendrovės neturi teisinės formos, kurią pagal įstatymą privalo turėti draudimo bendrovės Belgijoje. Be to, savitarpio draudimo bendrovėms leidžiama vykdyti daugybę veiklos rūšių, tiesiogiai nesusijusių su jų draudimo veikla, nors pagal 8 straipsnio 1 dalies b punktą reikalaujama, kad įmonė vykdytų tik draudimo veiklą ir tiesiogiai su ja susijusias operacijas ir neužsiimtų jokia kita komercine veikla. Belgijos įstatymai taip pat kelia problemą, atsižvelgiant į 8 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriame numatyta, kad įmonė turi pateikti veiklos planą pagal direktyvos 9 straipsnio nuostatas. Tačiau savitarpio draudimo bendrovės nėra pateikusios jokio panašaus plano dėl savo vykdomos papildomo ligos draudimo veiklos. Galiausiai priešingai tam, kas numatyta Pirmosios direktyvos 8 straipsnio 1dalies d punkte, iš Belgijos savitarpio draudimo bendrovių nereikalaujama turėti minimalų garantinį fondą.

Trečia, Komisija teigia, kad pagal Pirmosios direktyvos 13 ir paskesnius straipsnius (o būtent 16, 16a ir 17 straipsnius) bei Trečiosios direktyvos 15 ir 20–22 straipsnius savitarpio draudimo bendrovės turi turėti pakankamus techninius atidėjimus savo papildomo ligos draudimo veiklai vykdyti ir pakankamą mokumo atsargą visai jų vykdomai veiklai. Tačiau Belgijoje savitarpio draudimo bendrovių vykdomam papildomam draudimui mokumo atsarga buvo nustatyta tik 2002 m., o jos apskaičiavimo tvarka skiriasi nuo numatytos Pirmojoje direktyvoje.

(1)  1973 m. liepos 24 d. Pirmoji Tarybos direktyva dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo (OL L 228, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 14.).

(2)  1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičianti direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (OL L 228, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 346).