1. Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisė išvykti ir atvykti – Taikymo sritis
(SESV 21 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 4 straipsnio 1 dalis)
2. Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisės atvykti ir apsigyventi apribojimas dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių
(SESV 21 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 27 straipsnis)
1. Sąjungos piliečio statusas suteikia Europos piliečiui su šiuo statusu susijusias teises, kuriomis galima remtis taip pat prieš jo kilmės valstybę narę, ir visų pirma SESV 21 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Teisė laisvai judėti apima tiek Europos Sąjungos piliečių teisę atvykti į valstybę narę, kuri nėra jų kilmės valstybė narė, tiek teisę išvykti iš kilmės valstybės narės. Iš tikrųjų Sutarties garantuojamos pagrindinės laisvės netektų prasmės, jei kilmės valstybė narė galėtų be pateisinamos priežasties uždrausti savo piliečiams išvykti iš jos teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją.
Kadangi Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad visi Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą, turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę, asmens, kuriam uždrausta išvykti iš jo pilietybės valstybės, situacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
(žr. 24–27 punktus)
2. SESV 21 straipsniu ir Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 27 straipsniu nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kuria leidžiama apriboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, motyvuojant, be kita ko, tuo, kad kitoje valstybėje jis buvo nuteistas baudžiamąja tvarka už prekybą narkotinėmis medžiagomis, tačiau su sąlyga, kad, pirma, piliečio asmeninis elgesys kelia realų, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, antra, numatyta ribojamoji priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jį pasiekti, ir, trečia, šiai priemonei galima taikyti veiksmingą teisminę kontrolę, leidžiančią faktiškai ir teisiškai patikrinti jos teisėtumą pagal Sąjungos teisės reikalavimus.
(žr. 42 punktą ir rezoliucinę dalį)