Byla C‑271/10
Vereniging van Educatieve en Wetenschappelijke Auteurs (VEWA)
prieš
Belgische Staat
(Raad van State prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 92/100/EEB – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Viešoji panauda – Atlygimas autoriams – Tinkamos pajamos“
Sprendimo santrauka
Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Saugomų kūrinių nuomos ir panaudos teisės – Direktyva 92/100 – Atlyginimas autoriams viešosios panaudos atveju
(Tarybos direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalis)
Direktyvos 92/100 dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 5 straipsnio 1 dalimi draudžiamas toks teisės aktas, kuriuo sukuriama sistema, pagal kurią atlyginimas, mokėtinas autoriams viešosios panaudos atveju, yra apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į viešosiose įstaigose užregistruotų panaudos gavėjų skaičių, remiantis fiksuota suma, nustatyta panaudos gavėjui per metus.
Kadangi atlyginimas yra kompensacija už žalą, autoriams padarytą dėl jų kūrinių naudojimo be jų leidimo, šio atlyginimo dydžio nustatymas negali būti visiškai nesusijęs su tokią žalą sudarančiais elementais. Kadangi ši žala padaroma viešąja panauda, t. y. viešai prieinamų įstaigų vykdomu saugomų objektų perdavimu naudotis, nustatant mokėtino atlyginimo dydį turėtų būti atsižvelgta į šio perdavimo naudotis apimtį: tiek į registruotų panaudos gavėjų skaičių, tiek į saugomų objektų, kuriuos viešosios panaudos įstaiga perduoda naudotis, skaičių.
(žr. 37–39, 43 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. birželio 30 d.(*)
„Direktyva 92/100/EEB – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Viešoji panauda – Atlygimas autoriams – Tinkamos pajamos“
Byloje C‑271/10
dėl Raad van State (Belgija) 2010 m. gegužės 17 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. gegužės 31 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Vereniging van Educatieve en Wetenschappelijke Auteurs (VEWA)
prieš
Belgische Staat
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro septintosios kolegijos pirmininkas D. Šváby, einantis trečiosios kolegijos pirmininko pareigas, teisėjai R. Silva de Lapuerta, E. Juhász, J. Malenovský (pranešėjas) ir T. von Danwitz,
generalinė advokatė V. Trstenjak,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. kovo 24 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vereniging van Educatieve en Wetenschappelijke Auteurs (VEWA), atstovaujamos advocaten Y. Nelissen Grade ir S. Verbeke,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne ir J.‑C. Halleux, padedamų advokatų C. Doutrelepont ir K. Lemmens,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos N. Díaz Abad,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir J. Samnadda,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120) 5 straipsnio 1 dalyje (dabar – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, p. 28) 6 straipsnio 1 dalis) vartojamos sąvokos „atlyginimas“, mokamas autorių teisių turėtojams už viešąją panaudą, išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Vereniging van Educatieve en Wentenschappelijke Wetenschappelijke Auteurs (VEWA) ieškinį, pareikštą Belgische Staat (Belgijos valstybė), dėl 2004 m. balandžio 25 d. Karaliaus nutarimo dėl autorių, kūrinius interpretuojančių arba atliekančių menininkų, fonogramų ir pirmojo filmo įrašo gamintojų teisių į atlyginimą už viešąją panaudą (toliau – Karaliaus nutarimas) panaikinimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 92/100 septinta, keturiolikta, penkiolikta ir aštuoniolikta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„kadangi kūrybinė bei meninė autorių ir atlikėjų veikla reikalauja atitinkamų pajamų, kaip pagrindo tolimesnei kūrybinei ir meninei veiklai, o investicijos, kurios visų pirma reikalingos fonogramų ir filmų kūrimui, yra itin didelės ir susijusios su rizika; kadangi tokių pajamų užtikrinimo ir investicijų atsipirkimo galimybė gali būti efektyviai garantuota tik užtikrinant pakankamą atitinkamų teisių turėtojų teisinę apsaugą;
<...>
kadangi, jeigu už panaudą viešai prieinamoje įstaigoje yra mokamas mokestis, kurio dydis neviršija sumos, reikalingos tos įstaigos veiklos išlaidų padengimui, nėra siekiama jokios tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos, kaip apibrėžta šioje direktyvoje;
kadangi būtina priimti susitarimus, užtikrinančius neatšaukiamą teisingą atlyginimą autoriams ir atlikėjams <...>;
<...>
kadangi taip pat būtina apsaugoti bent jau autorių teisę į viešą panaudą, numatant konkrečius susitarimus; kadangi, vis dėlto, šios direktyvos 5 straipsniu pagrįstos priemonės turi atitikti Bendrijos teisę, ir ypač Sutarties 7 straipsnį. “
4 Direktyvos 92/100 1 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:
„1. Vykdydamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės suteikia 5 straipsnyje numatytą teisę leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai autorių kūrinių originalus ir kopijas bei kitus objektus, kurie nurodyti 2 straipsnio 1 dalyje.
2. Šioje direktyvoje „nuoma“ reiškia perdavimą naudoti tam tikram laikui, siekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos.
3. Šioje direktyvoje „panauda“ reiškia perdavimą tam tikram laikui neatlygintinai naudotis viešai prieinamose įstaigose, nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos.“
5 Pagal Direktyvos 92/100 4 straipsnio 1 dalį:
„Jei autorius arba atlikėjas yra perdavęs arba suteikęs fonogramos arba filmo originalo ar kopijos nuomos teisę fonogramos ar filmo prodiuseriui [gamintojui], jis turi teisę gauti teisingą atlyginimą už nuomą.“
6 Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:
„1. Valstybės narės gali nukrypti nuo 1 straipsnyje numatytos išimtinės viešos panaudos teisės, jeigu atlyginimas už panaudą mokamas bent jau autoriams. Atsižvelgdamos į savus kultūros rėmimo tikslus, valstybės narės turi teisę pačios nustatyti tokio atlyginimo dydį.
2. Jeigu valstybės narės netaiko 1 straipsnyje nurodytos išimtinės panaudos teisės fonogramoms, filmams ir kompiuterių programoms, jos turi numatyti atlyginimą bent jau autoriams.
3. Valstybės narės gali atleisti tam tikrų kategorijų įstaigas nuo 1 ir 2 dalyse nurodyto atlyginimo mokėjimo.“
7 Pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį:
„Valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą bendrą teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais, naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams <...>“
Nacionalinės teisės aktai
1994 m. birželio 30 d. įstatymas
8 1994 m. birželio 30 d. Įstatymo dėl autorių teisių ir gretutinių teisių (1994 m. liepos 27 d. Moniteur belge, p. 19297) redakcija, galiojančia nuo 2005 m. (toliau – 1994 m. birželio 30 d. įstatymas), Direktyva 92/100 perkelta į nacionalinę teisę.
9 Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Autorius negali uždrausti literatūros kūrinių, duomenų bazių, fotografijos darbų, muzikinių kūrinių partitūrų, garsinių kūrinių ir audiovizualinių kūrinių panaudos, kai įstaigos, valdžios institucijų oficialiai pripažintos ar sukurtos mokymo ir kultūriniais tikslais, šia panauda siekia tokių tikslų.“
10 Minėto įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kūrinius interpretuojantis ar atliekantis menininkas ir gamintojas negali uždrausti fonogramų ir pirmųjų filmo įrašų panaudos, kai įstaigos, valdžios institucijų oficialiai pripažintos ar sukurtos mokymo ir kultūriniais tikslais, šia panauda siekia tokių tikslų.“
11 Pagal 1994 m. birželio 30 d. įstatymo 62 straipsnio 1 ir 2 dalis:
„1. Literatūros kurinių, duomenų bazių, fotografijos darbų ar muzikinių kūrinių partitūrų atveju, laikantis 23 straipsnyje numatytų sąlygų, autorius ir leidėjas turi teisę į atlyginimą.
2. Garsinių ar audiovizualinių kūrinių panaudos atveju, laikantis 23 ir 47 straipsniuose numatytų sąlygų, autorius, kūrinius interpretuojantis arba atliekantis menininkas ir gamintojas turi teisę į atlyginimą.“
12 Šio įstatymo 63 straipsnio pirmoje ir trečioje pastraipose numatyta:
„Pasikonsultavęs su teisių administravimo institucijomis ir įstaigomis, karalius nustato 62 straipsnyje numatytų atlyginimų dydį. <...>
Pasikonsultavęs su Bendrijomis ir prireikus – jų iniciatyva, tam tikrų kategorijų valdžios institucijų pripažintas ar sukurtas įstaigas karalius atleidžia nuo prievolės mokėti atlyginimą arba nustato fiksuoto dydžio mokestį už panaudą 62 straipsnyje numatyto atlyginimo dydžio nustatymo tikslais.“
Karaliaus nutarimas
13 Karaliaus nutarimu Direktyvos 92/100 5 straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę.
14 Karaliaus nutarimo 4 straipsnio pirma–trečia pastraipos suformuluotos taip:
„[1994 m. birželio 30 d.] įstatymo 62 straipsnyje numatyto atlyginimo dydis yra fiksuota 1 EUR suma per metus suaugusio asmens, užregistruoto 2 straipsnyje numatytose panaudos institucijose, atveju, jei jis pasinaudojo bent viena panauda per referencinį laikotarpį.
[1994 m. birželio 30 d.] įstatymo 62 straipsnyje numatyto atlyginimo dydis yra fiksuota 0,5 EUR suma per metus nepilnamečio asmens, užregistruoto 2 straipsnyje numatytose panaudos institucijose, atveju, jeigu jis pasinaudojo bent viena panauda per referencinį laikotarpį.
Kai asmuo užregistruotas daugiau nei vienoje panaudos institucijoje, jis turi mokėti tik vieną atlyginimo dydį.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
15 VEWA yra Belgijos autorių teisių administravimo įstaiga.
16 2004 m. liepos 7 d. VEWA pateikė ieškinį Raad van State dėl karaliaus nutarimo panaikinimo.
17 Pagrįsdama savo ieškinį VEWA visų pirma tvirtina, kad karaliaus nutarimo 4 straipsniu, kuriuo nustatomas fiksuotas 1 EUR atlyginimas per metus asmeniui, pažeidžiamos Direktyvos 92/100 nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad už panaudą ar nuomą būtų mokamas „teisingas atlyginimas“.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyvos 92/100 4 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje kalbama apie „teisingą atlyginimą“, o šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje minimas tik „atlyginimas“. Jis priduria, kad nors Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę išaiškinti minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje esančią sąvoką „teisingas atlyginimas“ (2003 m. vasario 6 d. Sprendimas SENA, C‑245/00, Rink. p. I‑1251) ir nuspręsti dėl Direktyvos 92/100 5 straipsnio 3 dalies, susijusios su galimybe atleisti tam tikrų kategorijų įstaigas nuo prievolės mokėti atlyginimą (2006 m. spalio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C‑36/05, Rink. p. I‑10313), jis dar niekada nepriėmė sprendimo dėl sąvokos „atlyginimas“, vartojamos šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje.
19 Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos [92/100] 5 straipsnio 1 dalimi (dabar – Direktyvos [2006/115] 6 straipsnio 1 dalis) draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kuria nustatytas fiksuotas atlyginimo dydis, kuris suaugusio asmens atveju yra 1 EUR per metus, o nepilnamečio asmens atveju – 0,5 EUR per metus?“
Dėl prejudicinio klausimo
20 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalimi draudžiamas toks teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo sukuriama sistema, pagal kurią atlyginimas, mokėtinas autoriams viešosios panaudos atveju, yra apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į viešosiose įstaigose užregistruotų panaudos gavėjų skaičių, remiantis fiksuota suma, nustatyta panaudos gavėjui per metus.
21 Iš pradžių reikia priminti, kad pagal Direktyvos 92/100 1 straipsnio 1 dalį autoriai turi išimtinę teisę leisti ar uždrausti panaudą. Tačiau, kiek tai susiję konkrečiai su viešąja panauda, Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalimi valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo šios išimtinės teisės.
22 Tiek, kiek šios fakultatyvios leidžiančios nukrypti nuostatos įgyvendinimas pažeidžia išimtinę autorių teisę, nes iš jų atimama teisė leisti ar uždrausti tam tikros formos panaudą, jai taikoma sąlyga, kad autoriai gautų atlyginimą už šią panaudą.
23 Patikslinant, pirma, kokiais atvejais reikia mokėti atlyginimą, kuris turi būti mokamas autoriams už viešąją panaudą, reikia pabrėžti, kad Direktyvos 92/100 1 straipsnio 3 dalyje panauda apibrėžiama kaip objektų perdavimas tam tikram laikui naudotis viešai prieinamose įstaigose, nesiekiant ekonominės ar komercinės naudos. Iš šio apibrėžimo ir iš minėtos direktyvos tikslo galima daryti išvadą, kad būtent viešųjų įstaigų vykdomas objektų perdavimas, dėl kurio tokiose įstaigose užregistruoti asmenys gali naudotis panauda, o ne faktinis tokių asmenų naudojimasis tam tikrų objektų panauda yra veikla, dėl kurios atsiranda pareiga mokėti autoriams mokėtiną atlyginimą. Todėl iš principo institucijos, vykdančios tokį perdavimą, turi mokėti autoriams mokėtiną atlyginimą.
24 Šią išvadą netiesiogiai patvirtina Direktyvos 92/100 5 straipsnio 3 dalis, kuria valstybėms narėms leidžiama tam tikrų kategorijų panaudos įstaigas atleisti nuo atlyginimo mokėjimo.
25 Antra, dėl atlyginimo sąvokos Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tiek iš vienodo Bendrijos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad Bendrijos teisės nuostatoje, kurioje aiškiai nenurodoma valstybių narių teisė nustatyti jos prasmę bei apimtį, vartojamos sąvokos paprastai visoje Bendrijoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr., be kita ko, 2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Yiadom, C‑357/98, Rink. p. I‑9265, 26 punktą ir minėto Sprendimo SENA 23 punktą).
26 Tas pats pasakytina apie Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „atlyginimas“, kuri šioje direktyvoje nėra apibrėžta (kiek tai susiję su sąvoka „teisingas atlyginimas, pagal analogiją žr. minėto Sprendimo SENA 24 punktą).
27 Kalbant apie atlyginimo sąvokos kontekstą, reikia pažymėti, kad Direktyva 92/100 nėra vienintelis teisės aktas intelektinės nuosavybės srityje ir kad atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš Sąjungos teisės sistemos vieningumo ir nuoseklumo, šią atlyginimo sąvoką reikia aiškinti remiantis taisyklėmis ir principais, nustatytais visomis su intelektine nuosavybe susijusiomis direktyvomis ir išaiškintais Teisingumo Teismo.
28 Paiškindamas 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 5 straipsnio 2 dalies b punkte vartojamą sąvoką „teisinga kompensacija“ už privačios kopijos atgaminimą, šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šia kompensacija siekiama deramai kompensuoti autoriams už naudojimąsi saugomais jų kūriniais be jų leidimo, todėl ji laikytina atlygiu už žalą, autoriui padarytą dėl atgaminimo (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Padawan, C‑467/08, Rink. p. I‑0000, 39 ir 40 punktus).
29 Žinoma, tais atvejais, kai Bendrijos teisės aktų leidėjas Direktyvoje 92/100 nukrypo nuo išimtinės autorių teisės, jis vartojo sąvoką „atlyginimas“, o ne sąvoką „kompensacija“, kuri vartojama Direktyvoje 2001/29. Tačiau sąvoka „atlyginimas“ taip pat siekiama nustatyti autoriams kompensaciją, nes ji vartojama panašioje situacijoje, kai kūriniai naudojami pagal viešąją panaudą be autorių leidimo ir taip jiems padaroma žala.
30 Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalyje kalbama tik apie „atlyginimą“, o šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su nuoma, sistemingai pateikiama nuoroda į „teisingą atlyginimą“. Sąvoka „teisingas atlyginimas“ taip pat vartojama šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su viešu transliavimu ir paskelbimu. Jau šis redakcijos skirtumas reiškia, kad dvi nurodytos sąvokos neturi būti aiškinamos vienodai.
31 Iš Direktyvos 92/100 aštuonioliktos konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad viešajai panaudai reikia numatyti specialią sistemą, siekiant apsaugoti autorių teises. Todėl viešajai panaudai taikoma sistema turi skirtis nuo kitų šioje direktyvoje apibrėžtų sistemų. Tas pats pasakytina apie įvairias minėtų sistemų taisykles, įskaitant tą, kuria siekiama kompensacijos autoriams.
32 Galiausiai, kalbant apie atlyginimo dydį, reikia pažymėti, kad dėl Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „teisingas atlyginimas“ Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog šis atlyginimas reiškia, kad tai, ar jis teisingas, turi būti nagrinėjama, be kita ko, atsižvelgiant į saugomo objekto naudojimo vertę ekonominiuose mainuose (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo SENA 37 punktą).
33 Kaip priminta šio sprendimo 23 punkte, remiantis Direktyvos 92/100 1 straipsnio 3 dalimi, panauda nėra tiesioginio ar netiesioginio ekonominio ar komercinio pobūdžio. Šiomis aplinkybėmis saugomo objekto naudojimo viešosios panaudos atveju negalima nagrinėti atsižvelgiant į jo vertę ekonominiuose mainuose. Todėl atlyginimo dydis būtinai bus mažesnis už teisingo atlyginimo dydį ar netgi gali būti nustatyta fiksuota suma, siekiant kompensuoti už visų nagrinėjamų saugomų objektų perdavimą.
34 Vadinasi, nustatytinas atlyginimas, remiantis tuo, kas numatyta Direktyvos 92/100 septintoje konstatuojamojoje dalyje, turi leisti autoriams gauti tinkamas pajamas. Todėl jo dydis negali būti tik simbolinis.
35 Kalbant konkrečiai apie kriterijus, pagal kuriuos nustatomas autoriams mokėtino atlyginimo dydis viešosios panaudos atveju, reikia priminti, kad nėra jokios objektyvios priežasties, pateisinančios tai, kad Bendrijos teismas turi apibrėžti konkrečias vienodo atlyginimo nustatymo taisykles, kuri įpareigotų Teisingumo Teismą veikti vietoje valstybių narių, kurioms Direktyva 92/100 nenustatytas joks konkretus kriterijus. Taigi tik valstybės narės savo teritorijoje turi nustatyti kriterijus, kurie yra tinkamiausi užtikrinti šios Bendrijos sąvokos laikymąsi Bendrijos teisėje, visų pirma neperžengiant Direktyvoje 92/100 nustatytų ribų (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo SENA 34 punktą).
36 Šiuo klausimu Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalies formuluote valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija. Iš tiesų jos gali nustatyti autoriams viešosios panaudos atveju mokėtino atlyginimo dydį atsižvelgdamos į savus kultūros skatinimo tikslus.
37 Tačiau kadangi atlyginimas, kaip nurodyta šio sprendimo 28 ir 29 punktuose, yra kompensacija už žalą, autoriams padarytą dėl jų kūrinių naudojimo be jų leidimo, šio atlyginimo dydžio nustatymas negali būti visiškai nesusijęs su tokią žalą sudarančiais elementais. Kadangi ši žala padaroma viešąja panauda, t. y. viešai prieinamų įstaigų vykdomu saugomų objektų perdavimu, nustatant mokėtino atlyginimo dydį turėtų būti atsižvelgta į šio perdavimo apimtį.
38 Taigi kuo didesnis viešosios panaudos įstaigos perduodamų saugomų objektų skaičius, tuo didesnė autorių teisėms padaryta žala. Darytina išvada, kad nustatant atlyginimo, kurį turi mokėti tokia įstaiga, dydį reikia atsižvelgti į visuomenei perduodamų objektų skaičių, todėl didelės viešosios panaudos įstaigos turi mokėti didesnį atlyginimą nei mažesnės įstaigos.
39 Be to, taip pat svarbi yra atitinkama visuomenės dalis, t. y. panaudos įstaigoje užregistruotų panaudos gavėjų skaičius. Kuo didesnis asmenų, turinčių galimybę naudotis saugomais objektais, skaičius, tuo didesnė žala autorių teisėms. Iš to darytina išvada, kad nustatant autoriams mokėtino atlyginimo dydį taip pat turi būti atsižvelgiama į šioje įstaigoje užregistruotų panaudos gavėjų skaičių.
40 Pagrindinėje byloje neginčijama, kad karaliaus nutarimu sukurtoje sistemoje atsižvelgiama į panaudos gavėjų, užregistruotų viešosios panaudos įstaigose, skaičių, tačiau neatsižvelgiama į visuomenei perduotų objektų skaičių. Taigi į tai atsižvelgiant pakankamai nesiremiama autoriams padarytos žalos apimtimi ar principu, pagal kurį jie turi gauti atlyginimą, prilygstantį tinkamoms pajamoms, minimoms Direktyvos 92/100 septintoje konstatuojamojoje dalyje.
41 Be to, šio nutarimo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo užregistruotas keliose įstaigose, jis turi mokėti tik vieną atlyginimą. Šiuo klausimu viešame posėdyje VEWA tvirtino, kad 80 % Belgijos prancūzų bendruomenės įstaigų teigia, jog didelė dalis jų skaitytojų taip pat yra užsiregistravę kitose panaudos įstaigose ir todėl į šiuos skaitytojus neatsižvelgiama mokant atitinkamam autoriui atlyginimą.
42 Tokiomis aplinkybėmis dėl minėtos sistemos daugelis įstaigų faktiškai gali būti beveik atleistos nuo pareigos mokėti visą atlyginimą. Tačiau toks atleidimas iš tiesų neatitinka Direktyvos 92/100 5 straipsnio 3 dalies, išaiškintos Teisingumo Teismo, pagal kurią tik tam tikras įstaigų, potencialių atlyginimo mokėtojų pagal Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalį, kategorijų skaičius gali būti atleistas nuo šio mokėjimo (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 32 punktą).
43 Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 92/100 5 straipsnio 1 dalimi draudžiamas toks teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo sukuriama sistema, pagal kurią atlyginimas, mokėtinas autoriams viešosios panaudos atveju, yra apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į viešosiose įstaigose užregistruotų panaudos gavėjų skaičių, remiantis fiksuota suma, nustatyta panaudos gavėjui per metus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 5 straipsnio 1 dalimi draudžiamas toks teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo sukuriama sistema, pagal kurią atlyginimas, mokėtinas autoriams viešosios panaudos atveju, yra apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į viešosiose įstaigose užregistruotų panaudos gavėjų skaičių, remiantis fiksuota suma, nustatyta panaudos gavėjui per metus.
Parašai.
* Proceso kalba: olandų.