1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2009 m. gruodžio 16 d. Tarybos sprendimą 2009/991/ES dėl Latvijos Respublikos valdžios institucijų teikiamos valstybės pagalbos žemės ūkio paskirties žemės pirkimui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (OL L 339, p. 34, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – Stojimo aktas) IV priedo 4 skyriuje įtvirtinta:

„<...>

Nepažeidžiant procedūros, taikomos [EB] 88 straipsnyje numatytai esamai pagalbai, pagalbos schemos ir individuali pagalba, teikiama veiklai, susijusiai su EB sutarties I priede išvardytų produktų <...> gamyba <...>, pradėtos taikyti naujojoje valstybėje narėje iki įstojimo dienos ir toliau taikomos po tos dienos, laikomos esama pagalba, kaip numatyta [EB] 88 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į šias sąlygas:

Tokios pagalbos priemonės laikomos „esama“ pagalba, kaip numatyta [EB] 88 straipsnio 1 dalyje, iki trečiųjų metų nuo įstojimo dienos pabaigos.

Prireikus naujosios valstybės narės pakeičia šias pagalbos priemones, kad jos atitiktų Komisijos taikomas gaires, ne vėliau kaip iki trečiųjų metų nuo įstojimo dienos pabaigos. Po šios dienos bet kokia šių gairių neatitinkanti pagalba laikoma nauja pagalba.“

3

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente:

<...>

<...>“

4

Šio reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Jeigu, Komisijos nuomone, atitinkama [esama] pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, savo išankstinę nuomonę ji praneša suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę per vieną mėnesį pateikti savo pastabas. <...>“

5

Šio reglamento 18 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Komisija, vadovaudamasi valstybės narės pagal 17 straipsnį pateikta informacija, padaro išvadą, kad atitinkama [esama] pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, suinteresuotajai valstybei narei ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones. <...>“

6

To paties reglamento 19 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Jeigu suinteresuotoji valstybė narė pritaria pasiūlytoms priemonėms ir apie tai praneša Komisijai, Komisija tą faktą įregistruoja ir informuoja apie tai valstybę narę. Minėtoji valstybė narė privalo įgyvendinti atitinkamas priemones, kurioms ji pritarė.“

7

2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1857/2006 dėl [SESV 107] ir [SESV 108] straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 70/2001 (OL L 358, p. 3), 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Investicijų pagalba į žemės ūkio valdas [Europos Sąjungoje], kurios verčiasi pirmine žemės ūkio produktų gamyba, yra suderinama su bendrąja rinka pagal [SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą] ir apie ją nebūtina pranešti, kaip numatyta [SESV 108 straipsnio 3 dalyje], jeigu ji atitinka sąlygas, išdėstytas [šio straipsnio] 2–10 dalyse.

<...>

8.   Pagalba gali būti teikiama žemei, išskyrus statyboms skirtą žemę, kurios kaina neviršija 10 % investicijos pagalbos skyrimo kriterijus atitinkančių išlaidų, įsigyti.

<...>“

8

2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1535/2007 dėl [SESV 107] ir [SESV 108] straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje (OL L 337, p. 35) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagalbos priemonės, kurios atitinka šio straipsnio 2–7 dalyse nustatytas sąlygas, nelaikomos atitinkančiomis visus [SESV 107 straipsnio 1 dalyje] nustatytus kriterijus, todėl joms netaikomas [SESV 108 straipsnio 3 dalyje] numatytas reikalavimas pranešti apie pagalbą.“

9

Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (OL C 319, 2006, p. 1, toliau – Žemės ūkio gairės) 29 punkte nurodyta:

„Pagalba investicijoms į žemės ūkio valdas laikoma suderinama su [SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto] nuostatomis, jei ji atitinka visas [Reglamento Nr. 1857/2006] 4 straipsnio nuostatas [sąlygas] <...>“

10

Šių gairių 195 punktas išdėstytas taip:

„Vertinant pagalbos schemas ir individualią pagalbą, laikomas esama pagalba 2003 m. Stojimo akto IV priedo 4 straipsnio [skyriaus] 4 punkte nustatytąja prasme, taikomos 2006 m. gruodžio 31 d. galiojančios Bendrijos valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje gairės – jos šiai pagalbai yra taikomos iki 2007 m. gruodžio 31 d., nepažeidžiant 196 punkto ir su sąlyga, kad ta pagalba vėliausiai 2007 m. balandžio 30 d. atitinka minėtų gairių nuostatas.“

11

Šių gairių skyriuje „Pasiūlymai dėl atitinkamų priemonių“ esančiame 196 punkte nurodyta:

„Vadovaudamasi [SESV 108 straipsnio 1 dalimi], Komisija siūlo valstybėms narėms ne vėliau kaip iki 2007 m. gruodžio 31 d. iš dalies pakeisti savo esamas pagalbos skyrimo schemas, siekiant jas suderinti su šiomis gairėmis, išskyrus <...> [esamas] pagalbos investicijoms, susijusioms su žemės įsigijimu žemės ūkio valdose, schemas, kurios turi būti iš dalies pakeistos pagal šias gaires iki 2009 m. gruodžio 31 d.“

12

Šių gairių 197 punkte numatyta, kad valstybės narės raginamos ne vėliau kaip iki 2007 m. vasario 28 d. raštu patvirtinti savo pritarimą šiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių.

13

Žemės ūkio gairių 198 punktas išdėstytas taip:

„Jei kuri nors valstybė narė iki šios datos raštu nepatvirtins savo sutikimo, Komisija pritaikys Reglamento [Nr. 659/1999] 19 straipsnio 2 dalį ir, prireikus, pradės šioje nuostatoje numatytą tyrimo procesą.“

14

Bendrijos laikinosios valstybės pagalbos priemonių sistemos siekiant padidinti galimybes gauti finansavimą dabartinės finansų ir ekonomikos krizės sąlygomis, įtvirtintos 2008 m. gruodžio 17 d. Komisijos komunikate (OL C 83, 2009, p. 1), kuris iš dalies pakeistas Komisijos komunikatu, paskelbtu 2009 m. spalio 31 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 261, p. 2, toliau – laikinoji sistema), 4.2.2 punkte numatyta, kad atsižvelgiant į ekonominę padėtį manoma, kad būtina laikinai sudaryti galimybę tam tikromis sąlygomis teikti ribotą pagalbą.

15

Laikinosios sistemos 4.2.2 punkto h papunktyje, be kita ko, patikslinta, kad „jei pagalba teikiama įmonėms, vykdančioms veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos srityje <...>, kiekviena įmonė gali gauti ne didesnę kaip 15000 [eurų] finansinės subsidijos (arba bendrojo subsidijos ekvivalento) sumą“.

16

Laikinosios sistemos 7 punkte, be kita ko, numatyta, kad „šis komunikatas <...> nebus taikomas po 2010 m. gruodžio 31 d.“.

17

2002 m. Latvijos Respublika pradėjo teikti pagalbą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti.

18

Pagal Stojimo akto IV priedo 4 skyriuje nustatytą procedūrą Latvijos Respublika pranešė Komisijai apie šią esamą pagalbos schemą, pavadintą „Lėšų žemės ūkio paskirties žemei įsigyti suteikimo programa“. Tada Komisija įrašė šią pagalbos schemą į naujųjų valstybių narių žemės ūkio sektoriuje esamų valstybės pagalbos priemonių sąrašą; šis sąrašas paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 147, 2005, p. 2).

19

Žemės ūkio gairių 196 punkte Komisija pasiūlė valstybėms narėms iš dalies pakeisti esamas pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemas, siekiant suderinti jas su šiomis gairėmis iki 2009 m. gruodžio 31 d.

20

2007 m. vasario 20 d. Latvijos Respublika pranešė pritarianti šių gairių 196 punkte pateiktiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių. Kaip numatyta Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalyje, Komisija šį pritarimo faktą įregistravo ir paskelbė komunikate Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 70, 2008, p. 11).

21

2009 m. lapkričio 17 d. Latvijos Respublika, remdamasi EB 88 straipsnio 2 dalimi, pateikė Europos Sąjungos Tarybai prašymą pripažinti pagalbą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti suderinama su vidaus rinka iki 2013 m. gruodžio 31 d.

22

Ginčijamu sprendimu Taryba šį prašymą patenkino remdamasi SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa. Šio sprendimo 1 straipsnis išdėstytas taip:

„Laikoma, kad Latvijos valdžios institucijų teikiama išimtinė valstybės pagalba, naudojama žemės ūkio paskirties žemės pirkimui skirtoms paskoloms, neviršijant 8 mln. [Latvijos latų (LVL)] ir teikiama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., yra suderinama su vidaus rinka.“

23

Taryba savo sprendimą motyvavo faktais, nurodomais visų pirma jo 2–8 konstatuojamosiose dalyse: nepalankia Latvijos ūkių teritorine struktūra, nepakankamomis ūkininkų pajamomis, tuo, kad didelės dalies žemės ūkio paskirties žemės savininkai ir valdytojai nėra ūkininkai, žemės ūkio gamybai reikalingų priemonių kainų augimu ir ūkininkų pajamų bei žemės ūkio produktų kainų kritimu, dėl ekonomikos ir finansų krizės Latvijoje paplitusiu nedarbu ir dideliu sandorių žemės ūkio paskirties žemės rinkoje skaičiaus sumažėjimu. Ji taip pat pabrėžė Latvijos ūkininkų nuosavo kapitalo stygių ir sunkumus, su kuriais jie susiduria norėdami gauti paskolą.

24

Pagal ginčijamo sprendimo 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis:

25

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

26

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

27

2010 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Lietuvos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

28

Grįsdama savo ieškinį Komisija remiasi keturiais pagrindais, susijusiais atitinkamai su Tarybos kompetencijos nebuvimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais, lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, taip pat akivaizdžia išimtinių aplinkybių buvimo vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu.

29

Kaip pirmąjį ieškinio pagrindą Komisija nurodo tai, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti ginčijamo sprendimo.

30

Komisijos nuomone, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Tarybos pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą turimi įgaliojimai yra išimtinio pobūdžio ir kad todėl Taryba neturi kompetencijos paneigti Komisijos sprendimo, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka, arba bandyti apeiti tokį sprendimą.

31

Be to, Komisija mano, kad Žemės ūkio gairių 196 punkte ji patvirtino galutinę poziciją dėl Latvijos Respublikos įgyvendintos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos suderinamumo su vidaus rinka. Tai, kad ši pozicija buvo patvirtinta gairėse, neturi reikšmės, nes Europos Sąjungos teismai yra nusprendę, kad gairėms pritarusi valstybė narė privalo jas taikyti.

32

Šioje byloje Latvijos Respublika yra pranešusi apie savo pritarimą Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių. Todėl ji turi šią pagalbos schemą taikyti ne ilgiau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir neatnaujinti jos taikymo iki 2013 m. gruodžio 31 d. Dėl šios priežasties Taryba, patvirtinusi tą pačią pagalbos schemą nuo 2010 m. sausio 1 d., panaikino Komisijos sprendimo veiksmingumą ir taip viršijo savo kompetenciją.

33

Taryba teigia priešingai, kad ginčijamu sprendimu patvirtinta pagalbos schema yra nauja pagalbos schema. Taigi ji mano, jog pagal Stojimo akto IV priedo 4 skyrių pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schema, kurią taikė Latvijos Respublika prieš įstodama į Sąjungą, gali būti laikoma esama pagalbos schema tik iki 2007 m. balandžio 30 d.

34

Be to, ginčijamu sprendimu patvirtinta pagalbos schema skiriasi nuo šio sprendimo 18 punkte minėtos pagalbos schemos visų pirma dėl to, kad ji pagrįsta naujomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Maža to, net darant prielaidą, kad atitinkamos priemonės buvo taikomos Latvijos Respublikos įgyvendintai pagalbos schemai ir kad ji nebuvo suderinta su šiomis priemonėmis, iš 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją (C-313/90, Rink. p. I-1125) matyti, kad ši schema paprasčiausiai tapo nauja pagalbos schema. Todėl Komisija niekada nevertino ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos suderinamumo su vidaus rinka.

35

Taryba pridūrė, kad Žemės ūkio gairių 196 punktas netaikomas jos patvirtintai pagalbos schemai, nes SESV 108 straipsnio 1 dalyje numatytos atitinkamos priemonės taikomos tik esamai pagalbai.

36

Galiausiai Taryba mano, kad Žemės ūkio gairių 29 ir 196 punktai nereiškia, kad valstybės pagalba, kuri neatitinka Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnyje nurodytų sąlygų, yra sistemiškai nesuderinama su vidaus rinka. Iš tiesų, kadangi šiame reglamente numatyta bendroji išimtis, apie šią pagalbą gali būti pranešta Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Gairių 196 punkte reikalaujama, kad esamos pagalbos schemos būtų suderintos su šiomis gairėmis, ir taip paprasčiausiai atkreipiamas dėmesys į pareigą laikytis SESV 107 ir 108 straipsnių nuostatų, pagal kurias reikalaujama, kad Komisija ar Taryba atliktų individualų naujos pagalbos schemos atitikties tyrimą.

37

Savo dublike Komisija teigia, kad iš Stojimo akto IV priedo 4 skyriaus matyti, kad, nesant nesuderinamumo tarp nagrinėjamos pagalbos schemos ir nuo 2007 m. gegužės 1 d. taikomų gairių, ši schema išsaugojo esamos pagalbos statusą. Ji taip pat tvirtina, kad Tarybos nurodyti skirtumai tarp esamos pagalbos schemos ir ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos nėra svarbūs, nes šios schemos taip neatsiejamai susijusios, jog reikalavimas skirti šias abi schemas, siekiant SESV 108 straipsnio 2 dalies taikymo tikslų, atrodo labai dirbtinis.

38

Lietuvos Respublika iš esmės pritaria Tarybos analizei.

39

Norint įvertinti pirmojo pagrindo, kuriuo Komisija rėmėsi grįsdama savo ieškinį, pagrįstumą, reikia nustatyti, ar Taryba turėjo kompetenciją pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ginčijamame sprendime nurodytą pagalbos schemą laikyti suderinama su vidaus rinka, nors Latvijos Respublika buvo pritarusi Žemės ūkio gairių 196 punkte pasiūlytoms atitinkamoms priemonėms.

40

Pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą valstybės narės prašymu Taryba, nukrypdama nuo SESV 107 straipsnio nuostatų arba SESV 109 straipsnyje numatytų reglamentų, gali vieningai nuspręsti, kad tam tikra tos valstybės teikiama ar teiktina pagalba neprieštarauja vidaus rinkai, jei toks sprendimas pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis.

41

Taigi valstybė narė konkrečiomis aplinkybėmis gali pranešti apie pagalbą ne Komisijai, kuri priimtų sprendimą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytą tvarką, bet Tarybai, kuri priimtų sprendimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje nustatytą tvarką, nukrypdama nuo SESV 107 straipsnio nuostatų arba SESV 109 straipsnyje numatytų reglamentų.

42

Teisingumo Teismas jau yra patikslinęs kai kuriuos šios nuostatos aiškinimo aspektus.

43

Taigi, priminęs apie ESV sutarties Komisijai suteiktą pagrindinį vaidmenį pripažinti galimą pagalbos nesuderinamumą su vidaus rinka, jis visų pirma nusprendė, kad SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatytas išimtinis ir ypatingas atvejis, todėl Tarybai šia nuostata suteikti įgaliojimai yra aiškiai išimtinio pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-110/02, Rink. p. I-6333, 29–31 punktus), vadinasi, ši 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa neabejotinai turi būti aiškinama griežtai (pagal analogiją žr. 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Mattner, C-510/08, Rink. p. I-3553, 32 punktą ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, 26 punktą).

44

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, jog SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia ir ketvirta pastraipos, pagal kurias, pirma, valstybės narės kreipimasis į Tarybą trims mėnesiams sustabdo Komisijos vykdomą tyrimą ir, antra, per šį terminą Tarybai nepriėmus sprendimo, jį priima Komisija, turi būti aiškinamos taip, kad praėjus šiam terminui Taryba nebeturi kompetencijos pagal minėtą trečią pastraipą priimti sprendimo dėl atitinkamos pagalbos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Tarybą 32 punktą).

45

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokio Tarybos kompetencijos ribojimo laiko atžvilgiu nustatymas taip pat rodo, kad jeigu prieš Komisijai pripažįstant nagrinėjamą pagalbą nesuderinama su vidaus rinka ir užbaigiant SESV 108 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytą procedūrą atitinkama valstybė narė, remdamasi SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa, nepateikė Tarybai jokio prašymo, Taryba nebegali vykdyti jai pagal šios nuostatos trečią pastraipą suteiktų išimtinių įgaliojimų, kad tokią pagalbą paskelbtų suderinama su vidaus rinka (minėto Sprendimo Komisija prieš Tarybą 33 punktas ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-399/03, Rink. p. I-5629, 24 punktas).

46

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pabrėžė, kad toks aiškinimas leidžia išvengti sprendimų, kurių rezoliucinės dalys prieštarautų viena kitai, priėmimo ir taip prisideda prie teisinio saugumo, nes išsaugomas administracinio sprendimo galutinis pobūdis, įgytas pasibaigus tinkamiems apskundimo terminams arba išnaudojus teisines gynybos priemones (šiuo klausimu žr. minėto 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 32 ir 35 punktus ir minėto 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 25 punktą).

47

Galiausiai Teisingumo Teismas sprendė, ar dėl aplinkybės, jog Taryba nėra kompetentinga spręsti klausimo dėl pagalbos, dėl kurios Komisija yra priėmusi galutinį sprendimą, suderinamumo su vidaus rinka, Taryba taip pat neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl pagalbos, kuria neteisėtos pagalbos, anksčiau Komisijos sprendimu paskelbtos nesuderinama, gavėjams suteikiama suma, skirta šiuo sprendimu šiems gavėjams nurodytam pagalbos grąžinimui kompensuoti.

48

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu valstybei narei būtų leista suteikti tokios neteisėtos pagalbos gavėjams naują neteisėtos pagalbos dydžio pagalbą, skirtą grąžinimo, kurį atlikti jie turi pagal minėtą sprendimą, poveikiui neutralizuoti, būtų akivaizdžiai panaikintas pagal SESV 107 ir 108 straipsnius priimtų Komisijos sprendimų veiksmingumas (minėto 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 43 punktas ir minėto 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 27 punktas).

49

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Taryba negali sudaryti kliūčių Komisijos sprendimui, kuriuo konstatuojama, jog pagalba nesuderinama su vidaus rinka, ir pati pripažinti šios pagalbos suderinama su šia rinka, juo labiau ji neturi panaikinti tokio sprendimo veiksmingumo, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą pripažindama suderinama su vidaus rinka pagalbą, skirtą tam, kad neteisėtos pagalbos, pripažintos nesuderinama su vidaus rinka, gavėjams būtų kompensuotas šiuo sprendimu nurodytas jos grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 44 ir 45 punktus ir minėto 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 28 punktą).

50

Iš šios teismo praktikos išplaukia, kad taikant SESV 108 straipsnio 2 dalį Tarybos ir Komisijos atitinkama kompetencija atribojama taip, kad, pirma, Komisijos kompetencija būtų vykdoma kaip pagrindinė, o Taryba būtų kompetentinga tik išimtinėmis aplinkybėmis. Antra, Tarybos kompetencija, kurią vykdydama ji gali savo sprendimu nukrypti nuo kai kurių Sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje, turi būti vykdoma laikantis nustatytų laiko apribojimų. Trečia, kai Komisija ar Taryba galutinai nusprendžia dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo, kita iš šių dviejų institucijų nebegali priimti šiuo klausimu priešingo sprendimo.

51

Šiuo aiškinimu siekiama išsaugoti Sąjungos veiksmų darną ir veiksmingumą, nes, pirma, pagal jį pašalinama galimybė priimti vienus kitiems prieštaraujančius sprendimus ir, antra, neleidžiama vienos Sąjungos institucijos sprendimo, kuris tapo galutinis, paneigti kitos institucijos sprendimu nesilaikant jokių terminų, įskaitant numatytą SESV 263 straipsnio 6 dalyje, ir pažeidžiant teisinio saugumo principą.

52

Be to, argumentai, kuriais grindžiamas šis aiškinimas, parodo, kad nelabai svarbu, ar pagalba, dėl kurios priimtas Tarybos sprendimas, yra esama, ar nauja pagalba. Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, Komisijos sprendimo veiksmingumas paveikiamas ne tik tada, kai Taryba priima sprendimą, kuriuo ta pati pagalba, kaip ir ta, dėl kurios jau nusprendė Komisija, pripažįstama suderinama su vidaus rinka, bet ir tada, kai pagalba, dėl kurios Taryba priėmė sprendimą, skirta tam, kad neteisėtos pagalbos, pripažintos nesuderinama su vidaus rinka, gavėjams būtų kompensuotas Komisijos sprendimu nurodytas jos grąžinimas. Šiomis aplinkybėmis antroji pagalba yra taip neatsiejamai susijusi su anksčiau Komisijos konstatuota nesuderinama su vidaus rinka pagalba, jog reikalavimas skirti šias pagalbas, siekiant SESV 108 straipsnio 2 dalies taikymo tikslų, atrodo labai dirbtinis (šiuo klausimu žr. minėto 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 45 ir 46 punktus).

53

Taigi šioje byloje svarbu išsiaiškinti, ar pagalba, kurią Taryba pripažino suderinama su vidaus rinka, nepaisant to, ar tai esama, ar nauja pagalba, turi būti laikoma pagalba, dėl kurios Komisija jau priėmė galutinį sprendimą.

54

Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, vykdydama savo pagal SESV 107 ir 108 straipsnius turimą kompetenciją, Komisija gali priimti gaires, kurių tikslas nurodyti, kaip ji ketina įgyvendinti pagal tuos pačius straipsnius savo naujos pagalbos arba esamos pagalbos schemos vertinimo įgaliojimus (2002 m. birželio 18 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-242/00, Rink. p. I-5603, 27 punktas).

55

Kadangi šios gairės grindžiamos SESV 108 straipsnio 1 dalimi, jos yra reguliaraus ir periodiško bendradarbiavimo, kai Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja esamas pagalbos sistemas ir joms siūlo atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti, elementas (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 15 d. Sprendimo IJssel Vliet, C-311/94, Rink. p. I-5023, 36 ir 37 punktus ir 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-288/96, Rink. p. I-8237, 64 punktą). Kai šiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių valstybė narė pritaria, jai tos priemonės tampa privalomos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo IJssel Vliet 42 ir 43 punktus ir minėto 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 65 punktą), ir, kaip priminta Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalyje, ji turi jas įgyvendinti.

56

Šioje byloje Latvijos Respublika apie savo pritarimą Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių pranešė 2007 m. vasario 20 d.

57

Visų pirma šios atitinkamos priemonės apima esamų pagalbos investicijoms, susijusioms su žemės įsigijimu žemės ūkiuose, schemų pakeitimą siekiant šias schemas suderinti su gairėmis vėliausiai iki 2009 m. gruodžio 31 d.

58

Be to, minėtų gairių 29 punkte įtvirtinta, kad pagalba investicijoms į žemės ūkio valdas laikoma suderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatomis, jei ji atitinka visas Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnyje nustatytas sąlygas.

59

Taigi, atrodo, kad pagal Žemės ūkio gairių 196 punktą Komisija siūlo būtent valstybėms narėms, kurios taiko esamas pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemas, neatitinkančias visų Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnyje nustatytų sąlygų, ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d. iš dalies pakeisti šias schemas, siekiant jas suderinti su šiomis sąlygomis, o to nepadarius – jas panaikinti.

60

Šiai išvadai nedaro poveikio Tarybos argumentas, kad Žemės ūkio gairių 29 punkte teikiama nuoroda į Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnyje nustatytas sąlygas reiškia, jog apie bet kurį projektą dėl valstybės pagalbos investicijoms į žemės ūkio valdas, kuris neatitinka šiame straipsnyje nurodytų sąlygų, turi būti pranešta Komisijai, kad ji galėtų įvertinti, ar ši pagalba suderinama su vidaus rinka.

61

Iš Žemės ūkio gairių 196 punkto, skaitomo kartu su jų 29 punktu, formuluotės išplaukia, kad Komisija ketino įgyvendinti savo vertinimo įgaliojimus tam tikrais atvejais naudodama šias sąlygas kaip suderinamumo, o ne atleidimo nuo pareigos pranešti kriterijus. Todėl šių sąlygų taikymo sritis taikant šias gaires esamoms pagalbos schemoms skiriasi nuo tos, kuri joms suteikta pagal Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnio 1 dalį.

62

Taigi reikia pabrėžti, kad pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį Žemės ūkio gairių 196 punkte Komisijos siūlomos atitinkamos priemonės susijusios tik su esamomis pagalbos schemomis.

63

Reikia nurodyti, kad ginčijamu sprendimu patvirtinta schema yra nauja pagalbos schema.

64

Taigi net darant prielaidą, kad šio sprendimo 18 punkte minima pagalbos schema po 2007 m. balandžio 30 d. išsaugojo esamos pagalbos schemos statusą, neginčijama, kad ši pagalbos schema neatitiko Reglamento Nr. 1857/2006 4 straipsnyje nustatytų sąlygų, į kurias daroma nuoroda Žemės ūkio gairių 29 punkte.

65

Kadangi iš Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkto matyti, kad visos pagalbos schemos, kurios nėra esamos pagalbos schemos, yra naujos pagalbos schemos, ir kadangi ginčijamu sprendimu patvirtinta pagalbos schema taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d., ji neabejotinai yra nauja pagalbos schema.

66

Taigi Latvijos Respublikos pareigos, atsiradusios jai pritarus pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, nesusijusios su schema, kuri ginčijamu sprendimu laikoma suderinama su vidaus rinka, nes tai nauja pagalbos schema, nesutampanti su esama pagalbos schema, su kuria susijusios atitinkamos priemonės, kurioms ši valstybė narė pritarė.

67

Tačiau Taryba negali remtis vien pagalbos schemos nauju pobūdžiu, kad iš naujo nagrinėtų situaciją, kurią Komisija jau galutinai įvertino, ir taip šį vertinimą paneigtų. Taigi Taryba nėra kompetentinga nuspręsti, kad nauja pagalbos schema turi būti laikoma suderinama su vidaus rinka, kai ji taip neatsiejamai susijusi su esama pagalbos schema, kurią valstybė narė įsipareigojo pakeisti ar panaikinti, pagal SESV 108 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką, jog reikalavimas skirti šias abi schemas, siekiant SESV 108 straipsnio 2 dalies taikymo tikslų, atrodo labai dirbtinis (pagal analogiją žr. minėto 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 46 punktą).

68

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje taip nėra.

69

Šiuo atžvilgiu galima nurodyti, kad nuo Komisijos vertinimo iki Tarybos vertinimo prabėgo daug laiko, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus maždaug trejiems metams po nagrinėjamų pasiūlymų dėl atitinkamų priemonių pateikimo.

70

Be to, šis sprendimas grindžiamas būtent naujų aplinkybių, kurias Taryba laiko išimtinėmis ir į kurias Komisija negalėjo atsižvelgti vertindama Latvijos Respublikos įgyvendintos esamos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos suderinamumą su vidaus rinka, atsiradimu.

71

Taigi, nors Žemės ūkio gairės priimtos 2006 m., ginčijamame sprendime daroma išsami nuoroda į 2008 ir 2009 metais ekonomikos ir finansų krizės sukeltus padarinius Latvijos žemės ūkio sektoriui. Taryba, be kita ko, remiasi ūkininkų pajamų ir žemės ūkio produktų kainų sumažėjimu 2009 m. dėl nuosmukio, tais pačiais metais konstatuotomis aukštomis palūkanų normomis ir dideliu nedarbo augimu. Ji taip pat nurodo, kad nuo 2007 m. iki 2009 m. labai sumažėjo sandorių žemės ūkio paskirties žemės rinkoje skaičius.

72

Reikia nurodyti, kad Komisijos pozicija dėl šio sprendimo 18 punkte minėtos schemos suderinamumo su vidaus rinka, priimta norint paremti jos pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių, neabejotinai pagrįsta pasekmių, galinčių kilti vidaus rinkos laipsniškam plėtojimui arba veikimui dėl šios schemos taikymo, vertinimu, atsižvelgiant į 2006 m. jos turimus ekonominius duomenis.

73

Taigi dėl šio sprendimo 71 punkte minėto esminio aplinkybių pasikeitimo Komisijos atliktas šios pagalbos schemos vertinimas negali būti laikomas darančiu įtaką vertinimui pagalbos schemos, apimančios panašias priemones, tačiau taikytinos visiškai kitokiame ekonominiame kontekste nei tas, į kurį atsižvelgė Komisija atlikdama savo vertinimą. Todėl naujos pagalbos schemos, dėl kurios Latvijos Respublika pateikė Tarybai prašymą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, suderinamumas su vidaus rinka turi būti vertinamas individualiai ir atskirai nuo šio sprendimo 18 punkte minėtos schemos vertinimo, atlikto atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kurios buvo svarbios šios pagalbos suteikimo momentu (šiuo klausimu žr. 1991 m. spalio 3 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-261/89, Rink. p. I-4437, 21 punktą ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt prieš Komisiją, C-459/10 P, Rink. p. I-109, 48 punktą).

74

Todėl šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo tos, kurią Teisingumo Teismas nagrinėjo minėtame 2004 m. birželio 29 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą ir minėtame 2006 m. birželio 22 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą.

75

Iš tiesų, priešingai nei šiais dviem sprendimais panaikinti Tarybos sprendimai, šiuo atveju ginčijamas sprendimas motyvuojamas būtent naujais elementais, atsiradusiais dėl esminio aplinkybių pasikeitimo laikotarpiu nuo to momento, kai Komisija išnagrinėjo Latvijos Respublikos taikomą esamą pagalbos schemą, iki to, kai Taryba vertino naują pagalbos schemą, dėl kurios ši valstybė narė jai pateikė prašymą.

76

Todėl elementų, pateisinusių Tarybos kompetencijos nebuvimą dviejuose šio sprendimo 74 punkte minėtuose Teismo sprendimuose, šioje byloje nėra.

77

Be to, Tarybos kompetencijos pripažinimas negali leisti apeiti atitinkamų priemonių, kurioms pritarė valstybės narės.

78

Iš tiesų, viena vertus, Taryba turi kompetenciją patvirtinti naują pagalbos schemą, kuri panaši į esamą pagalbos schemą, kurią valstybė narė turėjo pakeisti ar panaikinti po to, kai pritarė pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, tik tuo atveju, jei po šių pasiūlymų atsiranda naujų aplinkybių.

79

Kita vertus, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą Tarybai suteikti įgaliojimai gali būti įgyvendinami tik laikantis šioje nuostatoje nustatytų ribų, t. y. jei yra išimtinių aplinkybių (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-122/94, Rink. p. I-881, 13 punktą).

80

Galiausiai, kalbant apie Komisijos argumentą, kad Taryba neturi kompetencijos patvirtinti pagalbos, kuri neatitinka Žemės ūkio gairėse pateiktų nuorodų, reikia priminti, kad pagal šias gaires tik 196 punkte esantys pasiūlymai dėl atitinkamų priemonių, kuriems pritarė valstybės narės, gali reikšti galutinės Komisijos pozicijos dėl pagalbos schemos suderinamumo su vidaus rinka priėmimą.

81

Iš tiesų tik šie pasiūlymai dėl atitinkamų priemonių pateikiami valstybėms narėms, kad šios pritartų, kaip nurodyta Žemės ūkio gairių 197 punkte, o kitos jų nuostatos yra tik bendrosios nuorodas teikiančios taisyklės, kurios privalomos Komisijai (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 13 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C-382/99, Rink. p. I-5163, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), bet ne valstybėms narėms. A fortiori jos negali būti privalomos Tarybai, nes SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje jai suteikti įgaliojimai išimtinėmis aplinkybėmis nukrypti nuo SESV 107 straipsnio nuostatų ir SESV 109 straipsnyje numatytų reglamentų.

82

Taigi iš šių gairių 196 punkto išplaukia, kad valstybės narės įsipareigojo esamas pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemas tik pakeisti pagal minėtas gaires, o to nepadarius – jas panaikinti iki 2009 m. gruodžio 31 d.

83

Tačiau iš šio sprendimo 67–76 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad valstybės narės, pritarusios Žemės ūkio gairių 196 punkte nurodytiems pasiūlymams dėl atitinkamų priemonių, neprarado visų galimybių prašyti leidimo vėl taikyti panašias ar tapačias schemas per visą šių gairių taikymo laikotarpį.

84

Iš to išplaukia, kad pirmasis Komisijos pagrindas, susijęs su Tarybos kompetencijos nebuvimu, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

85

Savo antruoju pagrindu Komisija teigia, kad Taryba piktnaudžiavo įgaliojimais, nes mėgino neutralizuoti jos atlikto Latvijos Respublikos taikytos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos vertinimo pasekmes.

86

Taryba teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą nemėgino Komisijos atlikto vertinimo pasekmių padaryti niekinių, nes Komisija nepriėmė jokio sprendimo, kuriuo būtų pripažinta, jog ginčijamu sprendimu patvirtinta pagalbos schema nesuderinama su vidaus rinka. Iš tiesų Taryba siekė padėti Latvijos ūkininkams, susidūrusiems su ekonomikos ir finansų krize, pirkti žemės ūkio paskirties žemę.

87

Kaip Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir vienas kitą patvirtinančiais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik siekiant ar daugiausia siekiant kitų tikslų nei nurodyti arba siekiant išvengti konkrečiam atvejui Sutartyje specialiai numatytos procedūros (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Windpark Groothusen prieš Komisiją, C-48/96 P, Rink. p. I-2873, 52 punktą ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C-310/04, Rink. p. I-7285, 69 punktą).

88

Reikia pažymėti, kad Komisija tokių duomenų nepateikė.

89

Kalbant apie Tarybos siekiamus tikslus ginčijamo sprendimo priėmimo momentu, Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų teigti, kad Taryba siekė išimtinai ar daugiausia kito tikslo, nei padėti Latvijos ūkininkams lengviau įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, siekiant apriboti skurdo Latvijos kaimo vietovėse mastą.

90

Kalbant apie Komisijos argumentą, kad iš įvykių sekos ir pasikeistų laiškų matyti, jog ginčijamu sprendimu buvo siekiama panaikinti jos patvirtintą poziciją, reikia nurodyti, kad Taryba galėjo teisėtai manyti, jog Komisija nepriėmė pozicijos dėl atitinkamos pagalbos schemos suderinamumo, kaip pabrėžta ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje.

91

Todėl antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su piktnaudžiavimu įgaliojimais, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

92

Trečiuoju pagrindu Komisija tvirtina, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant lojalaus bendradarbiavimo tarp institucijų principą, nes priimdama šį sprendimą Taryba atleido Latvijos Respubliką nuo pareigos bendradarbiauti su Komisija, kuri šiai valstybei narei privaloma pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį.

93

Iš tiesų, leisdama pratęsti esamos pagalbos schemos, kurią Latvijos Respublika įsipareigojo panaikinti, galiojimą, Taryba pakenkė ankstesnio dialogo tarp Komisijos ir šios valstybės narės rezultatams.

94

Taryba mano neprivalanti laikytis bendradarbiavimo pareigos pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį. Be to, ji dar kartą patvirtino, kad Latvijos Respublika visiškai nebuvo įsipareigojusi dėl ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos.

95

SESV 108 straipsnio 1 dalyje Komisijai ir valstybėms narėms nustatyta pareiga reguliariai ir periodiškai bendradarbiauti, kai Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja esamas pagalbos sistemas ir siūlo joms atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 18 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

96

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 76 punkto matyti, kad Latvijos Respublika neprisiėmė jokio specialaus įsipareigojimo dėl ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos. Todėl šis sprendimas negali būti laikomas atleidžiančiu Latvijos Respubliką nuo konkrečios bendradarbiavimo pareigos, nes juo visiškai nebuvo pakenkta ankstesnio dialogo tarp Komisijos ir šios valstybės narės rezultatams.

97

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Komisijos pateiktas trečiasis pagrindas, susijęs su lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

98

Ketvirtojo pagrindo pirma dalimi Komisija tvirtina, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nustatė, jog yra išimtinių aplinkybių, pateisinančių patvirtintas priemones. Šio pagrindo antroje dalyje ji teigia, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja proporcingumo principui, nes nagrinėjamos priemonės neleidžia pasiekti šiuo sprendimu siekiamų tikslų ir neapsiriboja tik tuo, kas būtina šiems tikslams pasiekti.

99

Komisija mano, kad aplinkybės gali būti laikomos išimtinėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, tik jei jų nebuvo galima numatyti iki jų atsiradimo ir jei, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, jos susijusios būtent su Latvijos Respublika. Todėl taip negali būti anksčiau egzistavusios struktūrinės kliūties ar problemos, su kuria susidūrė daugelis valstybių narių, atveju.

100

Reikia nurodyti, kad, Komisijos nuomone, nepalanki Latvijos ūkių teritorinė struktūra ir tai, kad didelės dalies žemės ūkio paskirties žemės savininkai ir valdytojai nėra ūkininkai, yra jau senos problemos, susijusios su pačia Latvijos žemės ūkio ekonomikos struktūra. Be to, nėra duomenų, kad kapitalo stygius, su kuriuo susiduria Latvijos ūkininkai, nėra struktūrinė problema, kuri dėl savo pobūdžio negali būti laikoma išimtine. Žemės ūkio gamybai reikalingų priemonių kainų augimas nėra didesnis Latvijoje nei kitose valstybėse narėse. Be to, Komisija ginčija, kad Stojimo akte numatytas žemas tiesioginių išmokų lygis gali būti apibūdintas kaip išimtinė aplinkybė.

101

Maža to, nors Komisija pritaria, kad ekonomikos krizė gali būti išimtinė aplinkybė, vis dėlto mano, kad šia krize pateisinti ginčijamą sprendimą galima tik jeigu dėl sąveikos su anksčiau buvusiomis struktūrinėmis problemomis Latvijoje būtų susidariusios išimtinės aplinkybės, o to Taryba neįrodė. Komisija taip pat teigia, kad šios krizės poveikis ūkininkų pajamų ir sandorių žemės ūkio paskirties žemės rinkoje skaičiaus mažėjimui Latvijoje nėra išimtinio pobūdžio, atsižvelgiant į situaciją visoje Sąjungoje. Tarybos minėtas padidėjęs nedarbo mastas yra tik vienas ekonomikos krizės aspektas, į kurį neturi būti atsižvelgiama autonomiškai.

102

Taryba mano, kad Komisijos siūloma išimtinių aplinkybių sąvokos apibrėžtis yra pernelyg siaura atsižvelgiant į teismo praktiką, nes tokios aplinkybės turi būti tik nenumatomos ir gali paveikti kitas valstybes nares arba kitus nei žemės ūkis sektorius.

103

Šioje byloje yra išimtinių aplinkybių, kurias sudaro nekasdieniai, su ekonomikos krize susiję įvykiai, kurie turėjo reikšmingų pasekmių Latvijos ūkininkams ir dėl kurių dar labiau paaštrėjo struktūrinės problemos, ir taip jau būdingos Latvijos žemės ūkio valdoms. Taigi, dėl krizės ūkininkų pajamų sumažėjimas, didelis palūkanų normų lygis ir dideli sunkumai, susiję su paskolų gavimu, labiau pasireiškę Latvijoje nei kitose valstybėse narėse, lėmė tai, kad tapo labai sudėtinga, net neįmanoma, Latvijos ūkininkams pirkti žemės ūkio paskirties žemę. Kalbėdama apie nedidelį tiesioginių išmokų lygį ir žemės ūkio gamybai reikalingų priemonių kainų augimą, Taryba tvirtina, kad tuo ribojama Latvijos ūkininkų galimybė panaikinti sunkius nuosmukio padarinius.

104

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad taikydama SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą Taryba turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominio ir socialinio pobūdžio vertinimus, kurie turi būti atliekami Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, taikoma šios diskrecijos įgyvendinimo teisminė kontrolė skirta tik įvertinti, ar laikytasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumui ir nustatyti, ar nebuvo padaryta teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (šiuo klausimu žr. minėto 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, 18 ir 19 punktus ir pagal analogiją 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Régie Networks, C-333/07, Rink. p. I-10807, 78 punktą).

105

Reikia nurodyti, jog atsižvelgiant į tai, kad ekonomikos ir finansų krizės pasekmės yra neįprastos ir nenumatomos, ir į tai, kokiu mastu jos apėmė Latvijos žemės ūkį, negali būti laikoma, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą manydama, kad šios pasekmės sudaro išimtines aplinkybes, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą. Beje, Komisija savo dublike pripažino, kad tokios krizės kilimas gali būti tokia išimtinė aplinkybė.

106

Faktas, kad ekonomikos ir finansų krizė taip pat sukėlė didelių pasekmių kitose valstybėse narėse, nėra lemiamas, nes ši aplinkybė neturi poveikio išimtiniam šios krizės pasekmių pobūdžiui, kiek tai susiję su Latvijos ūkininkų ekonominės situacijos pasikeitimu.

107

Be to, teiginys, kad nepalanki ūkių teritorinė struktūra, tai, kad didelės dalies žemės ūkio paskirties žemės savininkai ir valdytojai nėra ūkininkai, ar kapitalo stygius, su kuriuo susiduria ūkininkai, Latvijoje yra struktūrinės problemos, neleidžia įrodyti, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, kad dėl krizės ūkininkų pajamų sumažėjimas, aukštas palūkanų normos lygis ir dideli sunkumai gauti paskolą labai pablogino Latvijos ūkininkų padėtį ir taip sudarė kliūčių spręsti struktūrines problemas, taigi apriboti skurdo Latvijos kaimo vietovėse mastą ir pagerinti Latvijos žemės ūkio valdų konkurencingumą (pagal analogiją žr. minėto 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 21 punktą).

108

Iš to išplaukia, kad ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

109

Komisijos nuomone, priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė proporcingumo principą.

110

Iš tiesų Komisija mano, kad nagrinėjama pagalbos schema negali leisti pasiekti minėtame sprendime nurodytų tikslų. Taigi, nepaisant to, kad egzistuoja pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schema, vidutinis žemės ūkio valdos dydis Latvijoje per pastaruosius metus tik nedaug pasikeitė. Be to, šis vidutinis dydis minėtos schemos taikymo laikotarpiu ir laikotarpiu, kai ji nebuvo taikoma, didėjo vienodai. Nebuvo nustatyta, kad ginčijamu sprendimu patvirtinta pagalbos schema leidžia pasiekti geresnius rezultatus. Pagalba žemės ūkio paskirties žemei įsigyti realiai prisideda veikiau prie žemės ūkio paskirties žemės kainų augimo nei prie šios žemės nuosavybės struktūros pasikeitimo.

111

Be to, Komisijos nuomone, laikytis proporcingumo principo reiškia visiškai atsižvelgti į galiojančias priemones, kuriomis gali būti tenkinami poreikiai, kuriuos Taryba laiko išimtinėmis aplinkybėmis. Tačiau ginčijamame sprendime visiškai neatsižvelgiama į anksčiau Komisijos patvirtintas arba jos gairėse ar bendrosios išimties reglamentuose leistas priemones. Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad pagal laikinąją sistemą valstybės narės galėtų suteikti ūkininkams pagalbą. Be to, norint išspręsti dėl didelių žemės ūkiui reikalingų priemonių kainų kilusią problemą, būtų galima pasinaudoti de minimis pagalba, kuri leidžiama pagal Reglamentą Nr. 1535/2007.

112

Be to, kalbant apie nedarbo paplitimą, reikia nurodyti, jog Taryba taip pat neatsižvelgė į tai, kad Latvijos Respublikos 2007–2013 m. kaimo plėtros programoje numatytos kelios priemonės, kuriomis siekiama jį riboti kaimo vietovėse, visų pirma perteklinius darbuotojus žemės ūkio srityje perkeliant į kitus ekonomikos sektorius.

113

Galiausiai ginčijamu sprendimu patvirtintos priemonės apima ne tik tai, kas būtina, nes jos galioja ilgesnį laiką nei Komisijos laikinojoje sistemoje nustatyta pagalbos, skirtos būtent dėl ekonomikos krizės pasekmių susidariusioms problemoms spręsti, taikymo data.

114

Taryba teigia, kad tiek, kiek tai susiję su proporcingumo principo laikymusi, remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa priimtų priemonių teisėtumui gali būti daromas poveikis tik jei šios priemonės yra akivaizdžiai netinkamos atsižvelgiant į Tarybos ketinamą siekti tikslą.

115

Komisija neįrodė, kad Tarybos atliktas sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas. Be kita ko, Taryba pripažino, kad taikant Latvijos Respublikos pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemą buvo pagerinta Latvijos žemės ūkio valdų teritorinė struktūra. Taryba taip pat teigė, kad Komisija nenustatė, jog tokia pagalbos schema buvo prisidėta prie žemės kainų augimo. Be to, ji mano, kad žemės ūkio valdų ploto didėjimas leidžia padidinti atitinkamų ūkininkų konkurencingumą ir pajamas.

116

Taryba taip pat teigia neturėjusi atsižvelgti į Komisijos jau patvirtintas priemones, nes SESV 108 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje Tarybai suteiktais įgaliojimais siekiama būtent jai leisti patvirtinti pagalbą, kurios Komisija negalėjo teisėtai patvirtinti, kaip buvo nagrinėjamu atveju. Be to, ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos laikinoji sistema neapima.

117

Taryba taip pat pabrėžia, kad su nedarbu reikia kovoti įvairiomis priemonėmis, įskaitant šią pagalbos schemą.

118

Šios pagalbos schemos trukmė neturi apimti tik laikinojoje sistemoje nurodyto laikotarpio ir ji atitinka laiką, kuris, manoma, būtinas krizės pasekmėms sumažinti.

119

Dėl proporcingumo principo laikymosi iš šio sprendimo 104 punkte pateiktų argumentų matyti, kad tik akivaizdžiai netinkamas remiantis SESV 108 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa priimtos priemonės pobūdis Tarybos ketinamo siekti tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (pagal analogiją žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Afton Chemical, C-343/09, Rink. p. I-7027, 46 punktą ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Association Kokopelli, C‑59/11, 39 punktą).

120

Vadinasi, reikia nustatyti, ar ginčijamame sprendime nurodytos pagalbos schemos patvirtinimas yra akivaizdžiai netinkamas pasiekti šio sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems tikslams – apriboti skurdo Latvijos kaimo vietovėse mastą.

121

Galima sutikti, kad šis tikslas gali būti iš dalies pasiektas pagerinus ūkininkavimo Latvijoje veiksmingumą, tai reiškia, kad turi būti padidintas ūkių plotas, o tą galima pasiekti, jei Latvijos ūkininkai įsigytų žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau neginčijama, kad nepakankamos pajamos ir sunkumai, susiję su paskolų gavimu, su kuriais susiduria ūkininkai, sudaro kliūčių tokiam įsigijimui. Todėl atitinkamos pagalbos schemos, kuria siekiama kompensuoti šias problemas ir jų paaštrėjimą dėl ekonomikos ir finansų krizės, patvirtinimas siūlant subsidijuoti palūkanas, susijusias su paskolomis žemės ūkio paskirties žemei pirkti, nėra akivaizdžiai netinkamas ginčijamu sprendimu siekiamam tikslui įgyvendinti.

122

Tokiomis sąlygomis aplinkybė, kad anksčiau taikyta pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schema neleido gerokai ir nuolat didinti Latvijos žemės ūkio valdų plotų, negali įrodyti, kad ginčijamas sprendimas yra akivaizdžiai netinkamas juo siekiamam tikslui, apie kurį priminta šio sprendimo 120 punkte, įgyvendinti.

123

Iš tiesų vidutinio minėtų ūkio valdų ploto menko didėjimo nepakanka įrodyti, kad Tarybos patvirtinta pagalbos schema yra akivaizdžiai neveiksminga, nes gali būti, kad šis menkas didėjimas susijęs su aplinkybėmis, kurios negali tęstis visą ginčijamame sprendime nurodytą laikotarpį. Ši išvada gali būti paaiškinama, kaip tą daro Taryba, būtinybe, kuri iškilo Latvijos ūkininkams, teikti pirmenybę technologijų tobulinimo projektų įgyvendinimui.

124

Dėl Komisijos teiginio, kad žemės ūkio valdų vidutinis dydis Latvijoje ankstesnės pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemos taikymo laikotarpiu ir laikotarpiu, kai ji nebuvo taikoma, didėjo vienodai, reikia konstatuoti, kaip teigia Taryba ir jai neprieštarauja Komisija, kad šios institucijos pateikti skaičiai, atsižvelgiant į absoliučią ir santykinę vertę, priešingai, rodo daug didesnį vidutinio valdų dydžio augimą šios schemos taikymo laikotarpiu.

125

Dėl Komisijos argumento, kad pagalbos žemės ūkio paskirties žemei įsigyti schemomis prisidedama veikiau prie žemės ūkio paskirties žemės kainų kilimo nei prie šios žemės nuosavybės struktūros pasikeitimo, reikia konstatuoti, kad šis teiginys nėra pakankamai pagrįstas, kad būtų galima nustatyti, jog Taryba pasirinko akivaizdžiai netinkamą savo siekiamo tikslo atžvilgiu priemonę.

126

Be to, reikia patikrinti, ar patvirtinus nagrinėjamą pagalbos schemą akivaizdžiai neviršijama to, kas būtina ginčijamame sprendime nurodytiems tikslams pasiekti. Komisija teigia, kad Taryba pakankamai neatsižvelgė į kitų priemonių, galinčių prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo, teikiamas galimybes.

127

Atsižvelgiant į Tarybos šiuo atveju turimos diskrecijos apimtį, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pažeidžiančiu proporcingumo principą vien todėl, kad Latvijos Respublika būtų galėjusi siekti šio sprendimo 120 punkte nurodyto tikslo kitos rūšies pagalbos schema. Iš tiesų iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nagrinėdamas, ar laikomasi proporcingumo principo sprendime, priimtame remiantis diskrecija, kokią turi Taryba pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, Teisingumo Teismas turi išsiaiškinti ne tai, ar jis buvo vienintelis arba geriausias iš galimų, bet tai, ar jis buvo akivaizdžiai neproporcingas (pagal analogiją žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Agrana Zucker, C-33/08, Rink. p. I-5035, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

128

Tačiau, kaip savo išvados 44 punkte nurodė generalinis advokatas, Tarybos turima plati diskrecija jos neatleidžia nuo pareigos vertinant atsižvelgti į anksčiau priimtas priemones, kurios skirtos būtent tam, kad būtų rasta išeitis išimtinėmis aplinkybėmis, pateisinusiomis nagrinėjamos pagalbos schemos patvirtinimą.

129

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Reglamentu Nr. 1535/2007 siekiama atleisti nuo SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos pranešimo apie nedidelio dydžio pagalbą pareigos, todėl negali būti laikoma, kad juo siekiama būtent rasti būdą, kaip panaikinti ekonomikos ir finansų krizės pasekmes Latvijos ūkininkams.

130

Tačiau tiesa, jog laikinoji sistema buvo nustatyta tam, kad įmonėms būtų palengvinta galimybė gauti finansavimą ekonomikos ir finansų krizės sąlygomis. Vis dėlto šioje laikinojoje sistemoje numatyta pagalba turi bendrą investicijų rėmimo funkciją, todėl ji nėra skirta būtent leisti įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Be to, ginčijamo sprendimo priėmimo momentu laikinosios sistemos 7 punkte buvo numatyta, kad ji nebus taikoma po 2010 m. gruodžio 31 d. Todėl Tarybos sprendimas patvirtinti pagalbos schemą, skirtą būtent apriboti skurdo kaimo vietovėse mastui užtikrinant žemės ūkio valdų ploto didėjimą Latvijoje per ilgesnį laikotarpį, negali būti laikomas akivaizdžiai viršijančiu tai, kas būtina ginčijamu sprendimu siekiamiems tikslams įgyvendinti.

131

Be to, nors tam tikromis Latvijos Respublikos 2007–2013 m. kaimo plėtros programoje numatytomis priemonėmis taip pat siekiama kovoti su nedarbu kaimo vietovėse, jos tik papildo ginčijamu sprendimu patvirtintą pagalbos schemą, nes daugiausia yra skirtos perteklinių darbuotojų žemės ūkio srityje perkėlimui į kitus ekonomikos sektorius palengvinti, o ne žemės ūkio valdų pelningumui pagerinti.

132

Galiausiai, kalbant apie ginčijamu sprendimu patvirtintos pagalbos schemos trukmę, iš pačios SESV 108 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos logikos matyti, kad Taryba negali būti saistoma Komisijos komunikate nustatytų laiko suvaržymų. Be to, atsižvelgiant į tai, kiek laiko reikia žemės ūkio valdų struktūrai pakeisti, ir į ekonomikos bei finansų krizės pasekmių trukmę, negalima manyti, kad Taryba pasirinko akivaizdžiai neproporcingą priemonę patvirtindama nagrinėjamą pagalbos schemą laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

133

Todėl reikia taip pat atmesti Komisijos pateikto ketvirtojo pagrindo antrą dalį kaip nepagrįstą.

134

Tai reiškia, kad visas ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.

135

Kadangi nė vienas Komisijos ieškinio pagrindas negalėjo būti patenkintas, ieškinys turi būti atmestas.

136

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos ir ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

137

Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: