Byla C‑79/10

Systeme Helmholz GmbH

prieš

Hauptzollamt Nürnberg

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2003/96/EB – Energinių produktų ir elektros energijos apmokestinimas – 14 straipsnio 1 dalies b punktas – Energinių produktų, naudojamų kaip degalai oro navigacijai, atleidimas nuo mokesčio – Orlaivio naudojimas ne komerciniams tikslams – Taikymo sritis“

Sprendimo santrauka

1. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Energinių produktų ir elektros energijos apmokestinimas – Energinių produktų, tiekiamų kaip degalai oro navigacijai, išskyrus privatiems skrydžiams pramogų tikslu, atleidimas nuo mokesčio – Taikymo sritis

(Tarybos direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punktas)

2. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Energinių produktų ir elektros energijos apmokestinimas – Variklių degalų, kurie naudojami orlaivių gamybos, tobulinimo, bandymo ir techninės priežiūros srityje, atleidimas nuo mokesčio – Taikymo sritis

(Tarybos direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punktas)

1. Direktyvos 2003/96, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 14 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio už orlaivių degalus negali būti taikomas įmonei, kuri, siekdama plėtoti savo verslą, naudoja jai priklausantį orlaivį savo darbuotojų kelionėms pas klientus ar į prekybines muges, nes ji šių kelionių tiesiogiai nenaudoja oro susisiekimo paslaugoms už atlygį teikti.

(žr. 33 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Direktyvos 2003/96, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 15 straipsnio 1 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad degalai, sunaudoti skrydžiams į orlaivių techninės priežiūros vietą ir atgal, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

(žr. 39 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gruodžio 1 d.(*)

Byloje C‑79/10

dėl Bundesfinanzhof (Vokietija) 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. vasario 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Systeme Helmholz GmbH

prieš

Hauptzollamt Nürnberg

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai A. Prechal (pranešėja), L. Bay Larsen, C. Toader ir E. Jarašiūnas,

generalinė advokatė E. Sharpston,

posėdžio sekretorė K. Sztranc-Sławiczek, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gegužės 5 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– Systeme Helmholz GmbH, atstovaujamos Wirtschaftsprüfer/Steuerberater G. Real,

– Hauptzollamt Nürnberg, atstovaujamos Regierungsdirektor S. Junker ir Prozessbevollmächtigter D. Jakobs,

– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, B. Cabonat ir B. Beaupere-Manokha,

– Kipro vyriausybės, atstovaujamos E. Symeonidou,

– Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405), 11 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 1 dalies b punkto ir 15 straipsnio 1 dalies j punkto išaiškinimo.

2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Systeme Helmholz GmbH (toliau – Systeme Helmholz) ir Hauptzollamt Nürnberg (Niurnbergo muitinė, toliau – Hauptzollamt) ginčą dėl pastarosios atsisakymo grąžinti Systeme Helmholz mokestį už mineralines alyvas, sumokėtą už šios bendrovės orlaiviui skirtus degalus, dėl to, kad ši bendrovė nėra oro transporto įmonė.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3 Direktyvos 2003/96 23 konstatuojamosios dalies tekstas yra toks:

„Dėl esamų tarptautinių įsipareigojimų ir norint išlaikyti Bendrijos įmonių vietą konkurencijoje, patartina ir toliau atleisti nuo mokesčių energetikos produktus, tiekiamus oro ir jūrų navigacijai, skirtai ne privatiems pramoginiams tikslams, tuo pačiu valstybės narės turėtų turėti galimybę riboti šiuos atleidimus.“

4 Šios direktyvos 11 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Kai naudojimas yra įvairių tipų, apmokestinimas taikomas proporcingai kiekvieno tipo naudojimui, nors kai naudojimas verslui ir ne verslui yra nereikšmingas, jis gali būti traktuojamas kaip lygus nuliui.“

5 Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:

„Be Direktyvoje 92/12/EEB pateiktų bendrųjų nuostatų, atleidžiančių nuo mokesčio apmokestinamus produktus, ir, nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės savo pačių nustatytomis sąlygomis, siekdamos užtikrinti teisingą tokių išimčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui, atleidžia nuo apmokestinimo šiuos produktus:

<...>

b) energetikos produktus, tiekiamus naudoti kaip orlaivių degalai, jei tai nėra privatūs skrydžiai pramogų tikslu.

Šioje direktyvoje „privatūs skrydžiai pramogų tikslu“ reiškia, kad orlaivio savininkas arba nuomos ar kitu būdu juo besinaudojantis fizinis ar juridinis asmuo naudojasi orlaiviu ne komerciniais tikslais, ir ypač ne keleivių ar krovinių pervežimui ar paslaugų teikimui už užmokestį, arba pagal valdžios institucijų užsakymą.

Valstybės narės gali taikyti šią išimtį tik reaktyviniams degalams (KN kodas 2710 1921).“

6 Pagal Direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punktą:

„Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės gali, taikant fiskalinės kontrolės priemones, visiškai ar dalinai atleisti nuo mokesčio ar nustatyti mažesnį apmokestinimo lygį:

<...>

j) variklių degalams, kurie naudojami orlaivių ir laivų gamybos, tobulinimo, bandymo ir techninės priežiūros srityje.“

Nacionalinė teisė

7 Atitinkamos nuostatos numatytos 1992 m. gruodžio 21 d. Mineralinių alyvų mokesčio įstatymo (Mineralölsteuergesetz) (BGBl. 1992 I, p. 2185, toliau – MinöStG) redakcijoje, taikytinoje 2004 m., kuriais susiklostė aplinkybės pagrindinėje byloje, ir 1993 m. rugsėjo 15 d. Mineralinių alyvų mokesčio įstatymo įgyvendinimo nutarimo (Mineralölsteuer-Durchführungsverordnung) (BGBl. 1993 I, p. 1602) redakcijoje, taikytinoje 2004 m.

8 MinöStG 4 straipsnyje, be kita ko, numatyta:

„Atleidimo nuo mokesčio atvejai, sąvokos

1. Atsižvelgiant į 12 straipsnio nuostatas, nuo mokesčio atleistas mineralines alyvas gali naudoti

<...>

3) kaip orlaivių degalus:

a) oro transporto įmonės komerciniam keleivių ir krovinių pervežimui vykdyti ar paslaugoms už atlygį teikti;

b) valstybės institucijų ir Bundeswehr orlaiviai tarnybiniams tikslams bei aviacinės gelbėjimo tarnybos gelbėjimo tikslams.

Pagal šį įstatymą orlaivių degalai yra aviacinis benzinas, priskirtas prie KN 2710 0026 subpozicijos, kurio tiriamasis oktaninis skaičius yra ne mažesnis kaip 100, benzino tipo reaktyviniai degalai, priskirti prie KN 2710 0037 subpozicijos, ir reaktyviniai degalai (žibalo tipo), priskirti prie KN 2710 0051 subpozicijos, kai jie naudojami orlaiviuose;

<...>“

9 MinöStG 12 straipsnio tekstas yra toks:

„Leidimas

Asmuo, kuris:

1) naudoja ar tiekia (platina) kitiems dėl mokesčių lengvatų arba

2) kaip naudotojas ar platintojas ketina gabenti:

a) į teritoriją, kurioje netaikomas Europos bendrijos vartojimo mokestis (trečiąją šalį); arba

b) į kitą Europos bendrijos valstybę narę dėl komercinių tikslų ar vykdant prekybą paštu

mineralinę alyvą, kuriai pagal 3 straipsnio 1–3, 5 ir 7 dalis, 4 straipsnį ar 32 straipsnio 1 ir 2 dalis taikoma mokesčio lengvata, privalo gauti leidimą

<...>“

10 Mineralinių alyvų mokesčio įstatymo įgyvendinimo nutarimo 50 straipsnio 1 dalies redakcijoje, taikytinoje 2004 m., nustatyta:

„Mokestis už orlaivių degalus grąžinamas:

1) pateikus prašymą, mokestis už orlaivių degalus grąžinamas pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą oro transporto įmonėms ir organizacijoms, kurios įsigijo juos kaip apmokestinamus degalus mokesčių teritorijoje ir sunaudojo neapmokestinamiesiems skrydžiams <...>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11 Systeme Helmholz veikia kaip elektroninių dalių ir programinės įrangos tobulinimo ir prekybos įmonė. Jai priklauso orlaivis, kurį įmonės direktorius naudoja tiek asmeniškai, tiek skrydžiams į kitas bendroves ir prekybines muges bei techninei priežiūrai atlikti ir mokomiesiems skrydžiams. Ji neturi pagal Vokietijos oro navigacijos įstatymą (Luftverkehrsgesetz) išduotos licencijos oro susisiekimo veiklai vykdyti, kuri privaloma oro transporto įmonėms Vokietijoje.

12 Systeme Helmholz kiekvieną mėnesį darė įrašus apie orlaivio naudojimą, kuriuose nurodė skrydžio datą, maršrutą, trukmę ir tikslą. 2005 m. gruodžio 16 d. ji pateikė prašymą grąžinti 1 700,12 EUR sumokėto mineralinių alyvų mokesčio už 2 358 litrus aviacinio benzino, sunaudoto skrydžiams dėl verslo tikslų 2004 m. Vokietijoje, tarp kurių taip pat yra skrydžiai į orlaivių techninės priežiūros vietą ir atgal bei mokomieji skrydžiai.

13 2006 m. vasario 9 d. sprendimu Hauptzollamt atmetė šį prašymą grąžinti, motyvuodama tuo, kad Systeme Helmholz nėra oro transporto įmonė.

14 Hauptzollamt 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu pripažinus Systeme Helmholz dėl šio atsisakymo grąžinti pateiktą skundą nepagrįstu, ši pateikė skundą Finanzgericht München. Šis teismas nusprendė, kad skrydžių dėl verslo tikslų, išskyrus skrydžius techninei priežiūrai atlikti ir mokomuosius skrydžius, atveju Systeme Helmholz gali reikalauti grąžinti mokestį už mineralines alyvas, remdamasi Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkto pirmu sakiniu. Finanzgericht München nuomone, iš šios nuostatos negalima daryti išvados, kad atleidimas nuo mokesčio taikomas tik oro transporto įmonėms. Kai orlaivis naudojamas transportui įmonės sąskaita siekiant plėtoti verslą, siekiama komercinio tikslo, dėl to yra įvykdytos Bendrijos teisėje numatytos atleidimo nuo mokesčio sąlygos.

15 Tačiau dėl skrydžių, susijusių su technine priežiūra ir orlaivio veikimo patikrinimu bei mokymais, Finanzgericht München nusprendė, kad jiems negali būti taikoma Direktyvoje 2003/96 numatyta mokesčio lengvata. Šio teismo nuomone, iš tiesų direktyvos 15 straipsnio 1 dalies j punkte numatyta galimybė grąžinti mokestį tik už degalus, sunaudotus atliekant techninę priežiūrą. Be to, techninei priežiūrai atlikti skirti skrydžiai ir mokomieji skrydžiai nėra skrydžiai dėl komercinių tikslų, nes jie vykdomi tiek dėl privačių, tiek dėl verslo priežasčių ir nėra tiesiogiai susiję su įmonės veikla. Taip pat nesvarstytinas klausimas dėl proporcingo paskirstymo, nes Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkte ši galimybė nenumatyta.

16 Systeme Helmholz ir Hauptzollamt pateikė kasacinius skundus dėl šio sprendimo Bundesfinanzhof: pirmoji dėl to, kad šiuo sprendimu atsisakoma taikyti mokesčio lengvatą skrydžiams techninei priežiūrai atlikti ir mokomiesiems skrydžiams, o antroji dėl to, kad šiuo sprendimu Systeme Helmholz suteikta mokesčio lengvata degalams, šios įmonės sunaudotiems skrydžiams savo pačios sąskaita.

17 Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Direktyvos 2003/96 <...> 14 straipsnio 1 dalies b punkto pirmą sakinį reikia aiškinti taip, kad mokesčio lengvatos netaikymas privatiems skrydžiams dėl pramogų tikslų reiškia, jog nuo mokesčio už energinius produktus, tiekiamus naudoti kaip orlaivių degalai, gali būti atleidžiamos tik oro transporto įmonės, ar atleidimas nuo mokesčio taikomas visiems oro navigacijai naudojamiems degalams, jei orlaivis naudojamas dėl verslo tikslų?

2. Ar Direktyvos 2003/96 <...> 15 straipsnio 1 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad ši nuostata taip pat taikoma degalams, kuriuos orlaivis sunaudoja skrydžiui į orlaivių techninės priežiūros vietą ir atgal, ar kad galimybė taikyti mokesčio lengvatą taikoma tik įmonėms, kurių faktinis veiklos tikslas yra orlaivių gamyba, tobulinimas, bandymas ir techninė priežiūra?

3. Ar Direktyvos 2003/96 <...> 11 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad tais atvejais, kai ir dėl privačių, ir dėl verslo tikslų naudojamu orlaiviu vykdomi skrydžiai techninei priežiūrai atlikti ar mokomieji skrydžiai, pagal Direktyvos 2003/96/EB <...> 14 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti taikomas naudojimui dėl verslo tikslų proporcingas atleidimas nuo mokesčio už šio orlaivio sunaudotus degalus?

4. Jeigu į trečiąjį klausimą bus atsakyta neigiamai: ar dėl to, kad Direktyvos 2003/96 <...> 11 straipsnio 3 dalis netaikoma Direktyvos 2003/96 <...> 14 straipsnio 1 dalies b punkto atveju, reikia daryti išvadą, kad naudojant orlaivį ir dėl privačių, ir dėl verslo tikslų neturi būti taikomas atleidimas nuo mokesčio skrydžiams techninei priežiūrai atlikti ir mokomiesiems skrydžiams?

5. Jeigu į trečiąjį klausimą bus atsakyta teigiamai arba jei iš kitų Direktyvos 2003/96 <...> nuostatų bus padaryta analogiška teisinė išvada: į kokius kriterijus ir laikotarpius reikia atsižvelgti nustatant atitinkamą naudojimo dalį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 <...> 11 straipsnio 3 dalį, techninei priežiūrai atlikti skirtų skrydžių ar mokomųjų skrydžių atveju?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

18 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas įmonei, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios veiklos tikslas nesusijęs su oro navigacijos sektoriumi ir kuri, siekdama plėtoti savo verslą, naudoja jai priklausantį orlaivį savo darbuotojų kelionėms pas klientus ar į prekybines muges.

19 Siekiant atsakyti į šį klausimą pažymėtina, kad su Direktyvoje 2003/96 numatytais atleidimo nuo mokesčio atvejais susijusias nuostatas reikia aiškinti savarankiškai, remiantis jų formuluotėmis ir šia direktyva siekiamais tikslais (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Deutsche See-Bestattungs-Genossenschaft, C‑389/02, Rink. p. I‑3537, 19 punktą; 2007 m. kovo 1 d. Sprendimo Jan De Nul, C‑391/05, Rink. p. I‑1793, 22 punktą ir 2011 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Sea Fighter, C‑505/10, Rink. p. I‑0000, 14 punktą).

20 Kalbant, pirma, apie Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotę, pirmame jo sakinyje numatytas „energinių produktų, tiekiamų naudoti kaip orlaivių degalai, jei tai nėra privatūs skrydžiai pramogų tikslu“ atleidimas nuo mokesčio. Toliau jo antrame sakinyje neigiamai apibrėžiama „privačių skrydžių pramogų tikslu“ sąvoka, kaip „<...> orlaivio naudojimas ne komerciniais tikslais, ir ypač ne keleivių ar krovinių pervežimui ar paslaugų teikimui už užmokestį, arba pagal valdžios institucijų užsakymą.“

21 Tačiau iš frazės „ne keleivių ar krovinių pervežimui ar paslaugų teikimui už užmokestį“ matyti, kad oro navigacija, patenkanti į šio atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį, apima degalų panaudojimą, kai orlaivis tiesiogiai naudojamas teikti oro susisiekimo paslaugas už atlygį. Taigi „navigacijos“ sąvoka reikalaujama, kad paslaugų teikimas už atlygį būtų neatsiejamas nuo orlaivio judėjimo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Sea Fighter 18 punktą).

22 Be to, tokį Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimą patvirtina parengiamieji darbai. Iš tiesų savo pasiūlyme dėl direktyvos, kuri buvo priimta kaip 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo (OL L 316, p. 12), Europos Komisija, įtraukusi atleidimą nuo mokesčio orlaivių degalams, numatė „šiuo metu taikomą atleidimą nuo mokesčio degalams, naudojamiems tarptautiniams komerciniams skrydžiams, taikyti visai komercinei aviacijai“ [COM(90) 434 galutinis]. Anot Komisijos, „[tai turėtų leisti] vienodai vertinti oro transportą tarp bet kurių dviejų Bendrijos taškų, siekiant panaikinti vidaus rinkos susiskaldymą. Degalai, naudojami privatiems skrydžiams, [turi būti] apmokestinami, kaip paprastai [ir būdavo]“. Taigi dėl orlaivių degalų atleidimo nuo mokesčio Komisija išskyrė komercinę ir privačią aviaciją.

23 Antra, iš Direktyvos 2003/96 tikslo, pagal kurį valstybės narės apmokestina energinius produktus, matyti, kad ja nesiekiama nustatyti bendrų atleidimo nuo mokesčio atvejų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Sea Fighter 21 punktą).

24 Be to, iš Direktyvos 2003/96 23 konstatuojamosios dalies matyti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas grindžiamas tarptautinių įsipareigojimų laikymusi ir Bendrijos įmonių konkurencingumo išsaugojimu.

25 Kalbant apie tarptautinius įsipareigojimus, kaip pastebi Komisija, nuoroda į tarptautinius įsipareigojimus daugiausia susijusi su civilinei aviacijai skirtų energinių produktų atleidimu nuo mokesčio, taikomu oro transporto įmonėms, remiantis Tarptautine civilinės aviacijos konvencija, pasirašyta 1944 m. gruodžio 7 d. Čikagoje (Recueil des traités des Nations unies, vol. 15, p. 296), ir tarptautinėmis dvišalėmis sutartimis dėl oro susisiekimo paslaugų, sudarytomis tarp Europos Sąjungos ir (arba) jos valstybių narių ir trečiųjų šalių ir tarp pačių valstybių narių.

26 Kalbant apie Bendrijos įmonių konkurencingumo išsaugojimą, kaip pastebi Kipro vyriausybė ir Komisija, konkurencingumas, apie kurį užsimenama Direktyvos 2003/96 23 konstatuojamojoje dalyje, daugiausia susijęs su Bendrijos oro transporto bendrovių konkurencingumu trečiųjų šalių oro transporto bendrovių atžvilgiu. Iš tiesų taikant mokestį aviaciniam kurui, naudojamam Europos oro transporto bendrovių vykdomiems skrydžiams Bendrijoje ar tarptautiniams skrydžiams, gerokai sumažėtų šių įmonių konkurencingumas trečiųjų šalių oro transporto įmonių atžvilgiu.

27 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įmonės, kaip antai Systeme Helmholz, atliekama oro navigacijos veikla, apimanti savo darbuotojų nuvežimą pas klientus ar į prekybines muges jai priklausančiu orlaiviu, negali būti laikoma orlaivio naudojimu dėl komercinių tikslų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punktą ir jį taikant, ir dėl to nepatenka į šioje nuostatoje numatytą aviacinio kuro atleidimą nuo mokesčio, nes kalbama apie oro navigacijos operacijas, kurios nėra tiesiogiai skirtos teikti oro susisiekimo paslaugas už atlygį.

28 Šios išvados nepaneigia tai, kad yra tam tikrų skirtumų įvairiose šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto pirmojo sakinio kalbinėse versijose, kalbant apie oro navigacijos operacijas, kurioms netaikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio. Nors daugelyje šios nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė, kuri, atrodo, nurodo tik laisvalaikio veiklą, kaip antai versijose prancūzų ir anglų kalbomis, kuriose nurodyta sąvoka „aviation de tourisme privée“ ar „private pleasure-flying“, šios direktyvos versijoje vokiečių kalba, bent jau tos pačios nuostatos tekste, vartojama sąvoka „privatūs nekomerciniai skrydžiai“ („private nichtgewerbliche Luftfahrt“), kuri, atrodo, nurodo visą nekomercinę veiklą.

29 Tačiau šios skirtingos sąvokos aiškiai apibrėžtos Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkto antrame sakinyje kaip „<...> orlaivio naudojimas ne komerciniais tikslais, ir ypač ne keleivių ar krovinių pervežimui ar paslaugų teikimui už užmokestį, arba pagal valdžios institucijų užsakymą“. Taigi atsižvelgiant į šį apibrėžimą reikia aiškinti Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį.

30 Galiausiai šio sprendimo 27 punkte esančios išvados nepaneigia minėti sprendimai Deutsche See-Bestattungs-Genossenschaft ir Jan De Nul. Iš tiesų šiose bylose degalai, kuriuos buvo prašoma atleisti nuo mokesčio, buvo tiekiami laivams, tiesiogiai naudotiems teikti paslaugas už atlygį. Minėto Sprendimo Deutsche See-Bestattungs-Genossenschaft 28 punkte Teisingumo Teismas dėl Deutsche-See-Bestattungs-Genossenschaft eG veiklos, susijusios su laidotuvių atvirojoje jūroje organizavimu, kuriai ji naudojo tris tam pritaikytus laivus, nusprendė, jog „neginčijama, kad [ši veikla] yra paslaugų teikimas už atlygį“. Be to, minėto Sprendimo Jan De Nul 40 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad veiksmai, kuriuos žemsiurbė atlieka siurbdama ir iškraudama medžiagas, t. y. nuo valymo veiklos neatsiejamas judėjimas, patenka į „navigacijos“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 1 dalies c punkto pirmą pastraipą.

31 Būtent atsižvelgiant į tai reikia suprasti minėto Sprendimo Deutsche-See-Bestattungs-Genossenschaft 23 punktą, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad „bet kuri navigacijos dėl komercinių tikslų operacija patenka į atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį“, ir šio sprendimo 25 punktą, kuriame Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyvoje 92/81 nenurodomas joks skirtumas, priklausantis nuo navigacijos tikslo, ir kad direktyvos nuostatomis siekiama panaikinti konkurencijos iškraipymus, neatsižvelgiant į komercinės navigacijos rūšį. Taigi taikant atleidimą nuo mokesčio kelionės tikslas nėra svarbus, kai navigacija apima paslaugų teikimą už atlygį (minėto Sprendimo Sea Fighter 17 punktas).

32 Tačiau pagrindinėje byloje Systeme Helmholz darbuotojų kelionės dėl verslo tikslų šiai bendrovei priklausančiu orlaiviu pas klientus ir į prekybines muges, siekiant plėtoti verslą, t. y. elektroninių dalių ir programinės įrangos tobulinimą ir platinimą, šios įmonės nėra tiesiogiai naudojamos teikti oro susisiekimo paslaugas už atlygį.

33 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio už orlaivių degalus negali būti taikomas įmonei, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri, siekdama plėtoti savo verslą, naudoja jai priklausantį orlaivį savo darbuotojų kelionėms pas klientus ar į prekybines muges, nes ji šių kelionių tiesiogiai nenaudoja oro susisiekimo paslaugoms už atlygį teikti.

Dėl antrojo klausimo

34 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik degalams, kuriuos naudoja įmonės, užsiimančios orlaivių gamyba, tobulinimu, bandymu ir technine priežiūra, ar šis atleidimas nuo mokesčio taip pat taikomas degalams, naudojamiems skrydžiams į orlaivio techninės priežiūros vietą ir atgal.

35 Direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punkte nustatyta, kad valstybės narės, taikydamos fiskalinės kontrolės priemones, gali visiškai ar iš dalies atleisti nuo mokesčio ar nustatyti mažesnį apmokestinimo lygį variklių degalams, kurie naudojami orlaivių ar laivų gamybos, tobulinimo, bandymo ir techninės priežiūros srityje.

36 Kalbant, pirma, apie šios nuostatos tekstą, iš jos formuluotės ir pirmiausia žodžių „bei der“ jos versijoje vokiečių kalba, „domaine“ versijoje prancūzų kalba ir „field“ versijoje anglų kalba vartojimo matyti, kad Direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punkte numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik įmonių, užsiimančių konkrečiai joje nurodyta veikla, naudojamiems degalams.

37 Kalbant, antra, apie bendrą direktyvos struktūrą, pažymėtina, kad jei privalomu atleidimu nuo mokesčio pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą siekiama paskatinti mokesčių atžvilgiu degalų naudojimą oro navigacijai dėl komercinių tikslų, tai šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies j punkte numatytas pasirenkamas atleidimas nuo mokesčio, kuriuo siekiama paskatinti konkrečiai tam tikras komercinės veiklos rūšis, kuriomis užsiima orlaivių gamintojai ir orlaivių techninės priežiūros subjektai, apimančias, be kita ko, degalų sunaudojimą ant žemės, ir iš kurių nė viena nepatenka į įmonių, veikiančių oro navigacijos sektoriuje, įprastos veiklos sritį.

38 Iš to darytina išvada, kad šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies j punkte nenurodyti degalai, orlaivio sunaudoti skrydžiams į orlaivių techninės priežiūros vietą ir atgal.

39 Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad degalai, sunaudoti skrydžiams į orlaivių techninės priežiūros vietą ir atgal, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

Dėl trečiojo–penktojo klausimų

40 Trečiuoju–penktuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokiu atveju, kai orlaivis naudojamas ir dėl privačių, ir dėl verslo tikslų, reikia suteikti panaudojimui dėl verslo tikslų proporcingą atleidimą nuo mokesčio už degalus, sunaudotus skrydžiams techninei priežiūrai atlikti ar mokomiesiems skrydžiams, ir, jei bus atsakyta teigiamai, į kokius kriterijus ir laikotarpius reikia atsižvelgti nustatant atitinkamą panaudojimo dalį.

41 Atsižvelgiant į pateiktą atsakymą į pirmąjį klausimą, į šiuos prejudicinius klausimus atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1. 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 14 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio už orlaivių degalus negali būti taikomas įmonei, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri, siekdama plėtoti savo verslą, naudoja jai priklausantį orlaivį savo darbuotojų kelionėms pas klientus ar į prekybines muges, nes ji šių kelionių tiesiogiai nenaudoja oro susisiekimo paslaugoms už atlygį teikti.

2. Direktyvos 2003/96 15 straipsnio 1 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad degalai, sunaudoti skrydžiams į orlaivių techninės priežiūros vietą ir atgal, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.