I – Įžanga

II – Teisinis pagrindas

III – Teisinio ginčo aplinkybės ir procesas pirmosios instancijos teisme

A – Šiame teisiniame ginče dalyvaujančios bendrovės

B – Abu karteliai Ispanijos žaliavinio tabako rinkoje ir ginčijamas Komisijos sprendimas

C – Procesas pirmosios instancijos teisme

IV – Procesas Teisingumo Teisme

V – Įžanginis klausimas dėl Alliance One International teisės pareikšti reikalavimus

VI – Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas

A – Dėl kaltinimų, susijusių su vienodo požiūrio principu

1. Vienodo požiūrio ir teisėtumo principų ryšys kartelių bylose (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai byloje C-14/11 P)

a) Dėl pagrindinio Komisijos kaltinimo: tariamai neteisingas vienodo požiūrio principo taikymas

b) Dėl kaltinimų dėl motyvacijos stokos ir faktų iškraipymo

i) Dėl tariamos motyvacijos stokos

ii) Dėl tariamo faktų iškraipymo

c) Tarpinė išvada

2. Dėl tariamo SCC ir SCTC diskriminavimo pritaikius dvejopo pagrindo koncepciją (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-628/10 P)

a) Dėl tariamai diskriminuojamojo dvejopo pagrindo koncepcijos pobūdžio SCC ir SCTC atžvilgiu (pirmas trečiojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P akcentas)

b) Dėl AOI ir SCTC padėties lyginimo su Universal ir Universal Leaf padėtimi (antras trečiojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P akcentas)

c) Tarpinė išvada

3. Dėl neatsižvelgimo į Komisijos pirmojoje instancijoje išsakytus kontrargumentus dėl kaltinimo diskriminavimu (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-14/11 P)

4. Dėl TCLT padėties ir Intabex bei Universal padėties panašumo (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-14/11 P)

5. Tarpinė išvada

B – Dėl kai kurių kitų „AOI“ ir „SCTC“ kaltinimų (pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai byloje C-628/10 P)

1. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-628/10 P

a) Dėl tariamos lemiamos SCC ir SCTC įtakos WWTE stokos iki 1998 m. gegužės 5 d. (pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis)

i) Inkriminavimo kriterijus: lemiama įtaka

ii) Bendra kontrolė nėra pagrindas nepripažinti atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus tik vienai iš patronuojančiųjų bendrovių

b) Dėl tariamai pažeistų AOI ir SCTC pagrindinių teisių (antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis)

i) Priimtinumas

ii) Pagrįstumas

c) Tarpinė išvada

2. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-628/10 P

a) Įžanginis klausimas: ar antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas („inopérant“)?

b) Antrojo apeliacinio skundo pagrindo turinys

i) Dėl tariamai per procesą pirmojoje instancijoje pakoreguotų Komisijos argumentų (pirma antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis)

ii) Dėl kaltinimo Komisijai vėliau pakeitus ginčijamo sprendimo motyvus (antra antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis)

C – Abiejų šalių pareikštų apeliacinio skundo pagrindų apibendrinimas

D – Dėl atskiro „AOI“ ir „SCTC“ prašymo sumažinti baudą

VII – Bylinėjimosi išlaidos

VIII – Išvada

1.

„Tėvai atsako už savo vaikus“, – atrodo, kad ši sena tiesa nuolat pasitvirtina kartelių bylose ( 2 ). Baudų už kartelių teisės pažeidimus skyrimo procedūrose atsakomybėn dažnai patraukiamos ne tik tiesiogiai karteliuose dalyvaujančios įmonės, bet ir jų patronuojančiosios bendrovės. Taip apskaičiuojant baudos dydį galima tinkamai atsižvelgti į visos kartelyje dalyvaujančios įmonių grupės finansinį pajėgumą. Be to, taip padidėja tikimybė, kad atsakomybė dėl baudos sumokėjimo teks mokiam skolininkui, neatsižvelgiant į galimus turto perkėlimus atitinkamo koncerno viduje.

2.

Vis dėlto asmeninės atsakomybės principas ( 3 ), kurio būtina laikytis baudžiamojoje ir baudžiamosios teisės bruožų turinčioje procedūroje, riboja kartelių teisės pažeidimų inkriminavimą įmonių grupėse. Iš dalies dėl šios priežasties Sąjungos teismams nuolat tenka spręsti klausimą, ar ir kokiomis sąlygomis už dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus galima patraukti atsakomybėn patronuojančiąsias bendroves ( 4 ).

3.

Šiame apeliaciniame procese atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus priskyrimo įmonių grupėje klausimas iškyla visiškai nauju aspektu. Reikia išsiaiškinti, ar Europos Komisija įvairių to paties kartelio dalyvių patronuojančiąsias bendroves patraukė atsakomybėn taikydama skirtingus kriterijus ir ar tai buvo teisėta.

4.

Konkrečiai kalbama apie kelių žaliavinį tabaką perdirbančių bendrovių Ispanijoje sudarytą kartelį. Kai kurioms jų Komisija skyrė baudas solidariai su jų patronuojančiosiomis bendrovėmis, o kitų to paties kartelio dalyvių patronuojančiųjų bendrovių atsakomybėn nepatraukė.

5.

Iš esmės Teisingumo Teismas turės išsiaiškinti, kokios ribos bendruoju Sąjungos teisėje galiojančiu vienodo požiūrio principu nustatomos Komisijos diskrecijai skiriant baudas pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 ( 5 ) 23 straipsnį. Teisingumo Teismo sprendimas ne tik turės lemiamos reikšmės tolesnei Komisijos administracinei praktikai; tikėtina, kad juo taip pat vadovausis nacionalinės konkurencijos institucijos ir teismai Europos ekonominėje erdvėje.

6.

Šios bylos teisinį pagrindą sudaro EB 81 straipsnis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis. Pastarojoje nuostatoje, be kita ko, nustatyta:

„2.

Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms <...>, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

a)

pažeidžia Sutarties 81 ar 82 straipsnio nuostatas <...>

7.

Verta atkreipti dėmesį ir į Reglamento Nr. 1/2003 37 konstatuojamąją dalį, kurioje kalbama apie pagrindinių teisių apsaugą:

„Šiuo reglamentu pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos. Todėl šis reglamentas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į tas teises ir principus.“

8.

Ispanijos žaliavinio tabako rinkoje veikia keturios įmonės, kurios verčiasi pirminiu žaliavinio tabako perdirbimu (vadinamieji perdirbėjai): World Wide Tobacco España SA (WWTE), Compañia española de tabaco en rama SA (Cetarsa), Agroexpansión SA ir Tabacos Españoles SL (Taes). Trys iš jų priklauso tarptautiniams koncernams, kuriuos valdo Jungtinėse Amerikos Valstijose buveines turinčios bendrovės.

9.

Be keturių Ispanijos rinkoje veikiančių perdirbėjų, reikėtų paminėti Deltafina SpA, Italijos bendrovę, besiverčiančią pirminiu tabako perdirbimu Italijoje ir perdirbto tabako tiekimu į rinką.

10.

Nagrinėjamoje byloje nesutariama, ar ir kokiomis sąlygomis Komisija galėjo arba privalėjo minėtų bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus inkriminuoti taip pat atitinkamoms tiesioginėms ar netiesioginėms patronuojančiosioms bendrovėms ir patraukti jas atsakomybėn už baudos sumokėjimą kaip solidarias skolininkes.

11.

Šiame teisiniame ginče dalyvaujančios bendrovės Alliance One International Inc. (AOI) – buvusi Standard Commercial Corp. (SCC) ( 6 ), Standard Commercial Tobacco Company Inc. (SCTC) ir Trans-Continental Leaf Tobacco Corp. Ltd. (TCLT) yra tiesioginės ir netiesioginės WWTE patronuojančiosios bendrovės. Visos jos buvo priskirtos vadinamajai Standard grupei.

12.

Šių bendrovių dalyvavimas valdant viena kitos kapitalą nuo 1995 m. iki 1998 m. gegužės 5 d. atrodė taip: SCC turėjo 100 % SCTC akcijų, SCTC savo ruožtu turėjo 100 % TCLT akcijų. TCLT valdė du trečdalius WWTE kapitalo. Likęs WWTE kapitalo trečdalis priklausė šios bendrovės pirmininkui ir dviem jo šeimos nariams.

13.

1998 m. gegužės 5 d. TCLT padidino jai priklausančią WWTE kapitalo dalį iki 86,94 %, o likęs kapitalas priklausė pačiai WWTE (9,73 %) ir vienam fiziniam asmeniui (3,33 %). 1998 m. spalio mėn. WWTE įsigijo šio asmens akcijas, o SCC tiesiogiai įsigijo 0,04 % WWTE akcijų. 1999 m. gegužės mėn. TCLT ir SCC joms priklausančias WWTE kapitalo dalis atitinkamai padidino iki 89,64 % ir 0,05 %, o likusią dalį valdė pati WWTE.

14.

1996–2001 m. Ispanijos žaliavinio tabako rinkoje veikė du susiję horizontalūs karteliai, kuriuos 2001 m. atskleidė Europos Komisija.

15.

Pirmąjį kartelį, pavadintą „perdirbėjų karteliu“, buvo sudariusios WWTE, Cetarsa, Agroexpansión, Taes ir Deltafina. Šio kartelio dalyviai kasmet nustatydavo vidutinę (maksimalią) kiekvienos veislės visų rūšių kokybės žaliavinio tabako tiekimo kainą ir pasidalydavo kiekvienos veislės žaliavinio tabako kiekius, kuriuos kiekvienas perdirbėjas galėjo supirkti iš augintojų. Nuo 1999 m. iki 2001 m. kartelio dalyviai taip pat buvo susitarę dėl kainos svyravimo ribų, taikomų kiekvienos veislės žaliaviniam tabakui pagal kokybės klasę, ir dėl vidutinės minimalios augintojo bei augintojų grupės kainos.

16.

Antrajame kartelyje, pavadintame „augintojų atstovų karteliu“, dalyvavo trys Ispanijos žemės ūkio kooperatyvai. Šio kartelio dalyviai taip pat kasmet nustatydavo kainos svyravimo ribas, taikomas kiekvienos veislės žaliaviniam tabakui pagal kokybės klasę.

17.

2004 m. spalio 20 d. sprendime ( 7 ) (toliau taip pat – ginčijamas sprendimas) Komisija padarė išvadą, kad kiekvienas šių kartelių sudaro vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Komisija konstatavo, kad dėl to įvairios bendrovės ir sąjungos pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ( 8 ), pareikalavo nutraukti pažeidimus ( 9 ) ir skyrė įvairaus dydžio baudas ( 10 ).

18.

Ginčijamo sprendimo adresatai buvo visos tiesiogiai kartelyje dalyvavusios bendrovės ir kai kurios kitos atitinkamoms įmonių grupėms priklausančios bendrovės. Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime buvo nustatyta:

19.

Motyvuodama Komisija nurodė, kad, išskyrus patronuojančiųjų ir jų dukterinių bendrovių santykius pagal įmonių teisę, daugiau nebuvo rasta jokių duomenų, liudijančių, kad Universal ir Universal Leaf būtų kaip nors realiai susijusios su pažeidimais. Todėl, Komisijos teigimu, būtų neteisinga laikyti jas sprendimo adresatėmis. Tas pats pasakytina ir apie Intabex, kuri Agroexpansión 100 % valdė tik finansiškai ( 11 ).

20.

Kelios ginčijamo Komisijos sprendimo adresatės apskundė jį ieškiniais dėl panaikinimo Bendrajam Teismui. Sprendimą dėl AOI (buvusios SCC), SCTC ir TCLT bendrai pareikšto ieškinio Bendrasis Teismas priėmė 2010 m. spalio 27 d. ( 12 ) (toliau – Bendrojo Teismo sprendimas, arba skundžiamas sprendimas).

21.

AOI, SCTC ir TCLT ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo iš dalies patenkintas. Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis buvo susijęs su TCLT, bet atmetė likusias ieškinio dalis (susijusias su AOI ir SCTC). Sprendimą panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, susijusią su TCLT, Bendrasis Teismas iš esmės motyvavo tuo, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas ( 13 ).

22.

2010 m. gruodžio 28 d. AOI ir SCTC pateikė apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo. Atskirą apeliacinį skundą 2011 m. sausio 7 d. dėl šio sprendimo savo ruožtu pateikė ir Komisija.

23.

Byloje C-628/10 P AOI ir SCTC prašo:

24.

Byloje C-628/10 P Komisija prašo:

25.

Atskiru apeliaciniu skundu byloje C-14/11 P Komisija Teisingumo Teismo prašo:

26.

Tam savo ruožtu prieštarauja AOI, SCTC ir TCLT. Jos bendrai prašo:

27.

Pasibaigus atitinkamoms rašytinėms proceso dalims, 2011 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-628/10 P ir C-14/11 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas bendras sprendimas. Teismo posėdis įvyko 2011 m. lapkričio 16 d.

28.

Ir byloje C-628/10 P, ir byloje C-14/11 P AOI dėl apeliacinio proceso tikslų vadina save SCTC ir TCLT teisių perėmėja ( 14 ).

29.

Komisija abejoja, ar tai įmanoma. Tačiau ji nepareiškė jokio formalaus prieštaravimo dėl to, kad per procesą Teisingumo Teisme kaltinimo ir gynybos argumentus AOI pateikia ne tik savo, bet ir SCTC (byla C-628/10 P) bei SCTC ir TCLT (byla C-14/11 P) vardu.

30.

Taip įgyvendinti kitų asmenų teises kreipiantis į teismą savo vardu gali būti leistina, jei tam yra įstatymuose ar teisiniame sandoryje numatytas pagrindas.

31.

Tačiau nagrinėjamu atveju nebūtina detaliai aiškintis, ar AOI atitinka šias sąlygas. To reikalauja proceso ekonomijos principas. Apeliacinį skundą byloje C-628/10 P bendrai pateikė AOI ir SCTC, o atsiliepimą į apeliacinį skundą byloje C-14/11 P taip pat pateikė AOI, SCTC ir TCLT kartu. Kadangi mažiausiai viena iš šalių – šiuo atveju AOI – neabejotinai turi teisę pareikšti reikalavimus, bet kuriuo atveju reikia įvertinti visus šalių argumentus ( 15 ).

32.

Prieš imantis vertinti įvairius apeliacinio skundo pagrindus, būtų prasminga išaiškinti dvi labai techninių terminų įspūdį keliančias sąvokas, kurias šalys dažnai vartoja ir kalbėdamos apie AOI ir SCTC apeliacinį skundą (byla C-628/10 P), ir apie Komisijos apeliacinį skundą (byla C-14/11 P): „100 % prezumpcija“ ir „dvejopo pagrindo“ koncepcija.

33.

100 % prezumpcija kilo iš Teisingumo Teismo praktikos dėl patronuojančiųjų bendrovių atsakomybės už savo dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus. Jei patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % (arba beveik visas) dukterinės bendrovės kapitalas, daroma nuginčijama prezumpcija, kad ji daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje. Tai galioja ir tuo atveju, jei patronuojančioji bendrovė dukterinę bendrovę kontroliuoja netiesiogiai per tarpinę bendrovę, kai 100 % (ar beveik 100 %) tarpinės bendrovės kapitalo valdo patronuojančioji bendrovė, o tarpinė bendrovė savo ruožtu turi 100 % (ar beveik 100 %) dukterinės bendrovės kapitalo ( 16 ). Pagal teismo praktiką 100 % ar beveik 100 % dalyvavimo valdant dukterinės bendrovės kapitalą pakanka, kad patronuojančioji (-sios) bendrovė (-s) galėtų būti patrauktos solidariojon atsakomybėn už savo dukterinės (-ių) bendrovės (-ių) padarytus kartelių teisės pažeidimus ( 17 ).

34.

Kitaip nei 100 % prezumpcija, dvejopo pagrindo koncepcija teismo praktikoje kol kas nebuvo minėta. Tačiau Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju pasirėmė šia koncepcija, siekdamas parodyti, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne vien 100 % prezumpcija, bet atsargumo dėlei atsižvelgė ir į papildomus aspektus, liudijančius, kad patronuojančiosios bendrovės iš tiesų darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių verslo politikai ( 18 ).

35.

Tai, kad ginčijamą sprendimą Komisija grindė dvejopo pagrindo koncepcija, yra faktinis Bendrojo Teismo konstatavimas. Šio konstatavimo Teisingumo Teismas negali vertinti apeliaciniame procese ( 19 ), nes Komisija nėra pateikusi kaltinimo dėl faktų iškraipymo. Todėl nėra reikšminga, kad per procesą Teisingumo Teisme – ypač per posėdį – Komisija mėgino gintis tvirtindama, jog ginčijame sprendime ji visiškai netaikė dvejopo pagrindo koncepcijos ir vadovavosi vien 100 % prezumpcija.

36.

Kadangi ginčijamą sprendimą Komisija priėmė dar prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, nagrinėjamu atveju ir toliau reikia vadovautis pirminės teisės nuostatų redakcija pagal Amsterdamo sutartį, ypač EB 81 straipsniu ir EB 253 straipsniu, o ne SESV 101 straipsniu ir SESV 296 straipsniu.

37.

Nagrinėjamu atveju svarbiausios yra teisinės problemos, susijusios su vienodo požiūrio principu. Klausimą, ar ir kiek šis principas turi reikšmės taikant EB 81 straipsnį (dabar SESV 101 straipsnis) ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, kelia ir AOI su SCTC apeliaciniame skunde byloje C-628/10 P, ir Komisija apeliaciniame skunde byloje C-14/11 P. Todėl iš pradžių kartu išnagrinėsiu atitinkamus kaltinimus.

38.

Visos apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad pažeidė vienodo požiūrio principą, tiesa, dėl skirtingų priežasčių.

39.

Byloje C-14/11 P Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas savo sprendime – ypač jo 218 punkte – nepagrįstai padarė prielaidą dėl TCLT diskriminacijos, palyginti su Intabex, Universal ir Universal Leaf. Komisija mano, kad TCLT buvo galima patraukti atsakomybėn kartu su AOI ir SCTC kaip Standard grupei priklausiusią tarpinę bendrovę, nes jai po 1998 m. gegužės 5 d. priklausė beveik visas WWTE kapitalas. Ji kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis, remdamasis vienodo požiūrio principu, nepagrįstai leido TCLT išvengti atsakomybės už WWTE padarytus kartelių teisės pažeidimus.

40.

Savo ruožtu byloje C-628/10 P AOI ir SCTC, remdamosi vienodo požiūrio principu, mėgina išvengti atsakomybės už WWTE padarytus kartelių teisės pažeidimus; jos tvirtina, kad jos, kaip WWTE patronuojančiosios bendrovės, buvo traktuojamos blogiau nei Universal ir Universal Leaf, kaip kartelyje dalyvavusių Taes ir Deltafina patronuojančiosios bendrovės.

41.

Pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai byloje C-14/11 P glaudžiai susiję. Todėl juos reikia nagrinėti kartu.

42.

Pirmaisiais dviem apeliacinio skundo pagrindais byloje C-14/11 P Komisija iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis „neteisingai taikė“ vienodo požiūrio principą. Jos tvirtinimu, Bendrasis Teismas ignoravo faktą, kad, kalbant apie patronuojančiųjų bendrovių atsakomybę už savo dukterinių įmonių padarytus kartelių teisės pažeidimus, svarbiausias yra teisėtumo principas. Jei, kaip teigia Komisija, taikant teismo praktikoje ( 20 ) nustatytus kriterijus – ypač 100 % prezumpciją – patronuojančioji bendrovė yra atsakinga, dėl vienodo požiūrio principo niekas negali pasikeisti.

43.

Šis argumentas klaidingas.

44.

Kaip per apeliacinį procesą pripažino pati Komisija, teismų praktikoje nustatyti kriterijai, kuriais ji remiasi, tik parodo, ar patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro tą pačią įmonę, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę, t. y. ar tam tikras kartelių teisės pažeidimas gali būti inkriminuotas tik vienai jų, ar abiem ( 21 ).

45.

Tačiau minėtoje teismų praktikoje nėra jokių galutinių nuorodų dėl lemiamo klausimo, ar už kartelių teisės pažeidimą turi būti skirta bauda ir kokiems juridiniams asmenims turi būti adresuotas galimas Komisijos sprendimas skirti baudą.

46.

Šiuo atžvilgiu reikėtų atkreipti dėmesį, kad į klausimą dėl patronuojančiosios bendrovės ir (arba) dukterinės bendrovės priklausymo vienai įmonei ir iš to kylančios atsakomybės už kartelių teisės pažeidimą turi būti atsakyta vadovaujantis vien teisiniais kriterijais, o skiriant baudas už šį kartelių teisės pažeidimą, be teisinių aspektų, svarbų vaidmenį atlieka ir tikslingumas ( 22 ): pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą Komisija turi diskreciją; ji gali skirti baudas.

47.

Naudodamasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija Komisija, nelygu konkretus atvejis, gali nuspręsti ne tik, ar apskritai skirti baudą už įmonės padarytą kartelių teisės pažeidimą, bet ir tai, kokiam su atitinkama įmone susijusiam juridiniam asmeniui (ar juridiniams asmenims) tokią baudą skirti ( 23 ).

48.

Tačiau, naudodamasi šia pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija, Komisija negali veikti visiškai laisvai, bet privalo gerbti bendruosius Sąjungos teisės principus ir Sąjungos lygiu užtikrinamas pagrindines teises ( 24 ). Ypač ji privalo laikytis vienodo požiūrio principo ir proporcingumo principo ( 25 ).

49.

Todėl Bendrasis Teismas, vertindamas ginčijamą sprendimą, teisingai vadovavosi vienodo požiūrio principu ( 26 ) ir neapsiribojo vien palyginti paviršutinišku vertinimu, ar minėtas sprendimas nebuvo priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą (prancūzų k. „détournement de pouvoir“) ( 27 ).

50.

Vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose ( 28 ). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką remiantis šiuo principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas ( 29 ).

51.

Tai reiškia, kad nagrinėdama konkretų kartelių teisės pažeidimą Komisija:

52.

Šioje byloje detaliau reikėtų aptarti tik antrąjį aspektą.

53.

Pagal vienodo požiūrio principą Komisijai draudžiama skiriant baudas taikyti skirtingus kriterijus to paties kartelio dalyviams. Šia prielaida nagrinėjamu atveju pagrįstai vadovavosi ir Bendrasis Teismas ( 32 ).

54.

Taigi, jei Komisija nusprendžia už tam tikros kartelyje dalyvavusios įmonės padarytą pažeidimą patraukti atsakomybėn ir tiesiogiai kartelyje dalyvavusią dukterinę įmonę, ir jos patronuojančiąją (-sias) bendrovę (-es), ji turi imtis tokių pačių veiksmų ir visų kitų kartelio dalyvių atžvilgiu, su sąlyga, kad tie kiti kartelio dalyviai yra panašioje padėtyje.

55.

Komisija nebūtinai privalo skirti baudas visoms kartelio dalyvių patronuojančiosioms bendrovėms, kurioms – žvelgiant vien iš teisinės pusės – reikėtų inkriminuoti jų dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus. Veikiau naudodamasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija ir vadovaudamasi objektyviais kriterijais Komisija gali pasirinkti vieną ar kelias iš atitinkamų patronuojančiųjų bendrovių.

56.

Pavyzdžiui, kaip ir nutiko nagrinėjamu atveju, Komisija gali atsargumo sumetimais pagrįsti sprendimo skirti baudą adresačių pasirinkimą dvejopu pagrindu: ji gali pasirinkti tik tas patronuojančiąsias bendroves, dėl kurių, be 100 % prezumpcijos, ji dar turi ir konkrečių duomenų, kad jos iš tiesų darė lemiamą įtaką savo atitinkamai (-oms) 100 % dukterinei (-ėms) bendrovei (-ėms). Šie duomenys, nelygu patronuojančioji bendrovė, gali būti pagrįsti visiškai skirtingais faktais. Komisija teisi pastebėdama, kad vienodo požiūrio principas nereiškia, jog ji dėl visų patronuojančiųjų bendrovių visada privalo pateikti tokius pačius įrodymus – pavyzdžiui, dokumentus, liudytojų parodymus ir pan. – arba tokį patį įrodymų skaičių ( 33 ).

57.

Tačiau vienodo požiūrio principas pažeidžiamas, jei Komisija, nagrinėdama tą patį kartelių teisės pažeidimą, taiko dvejopus standartus kiekybės prasme, t. y. jei sprendimą patraukti atsakomybėn kai kurias patronuojančiąsias bendroves ji priima vadovaudamasi griežtesniais įrodymais nei kitų patronuojančiųjų bendrovių atveju, pavyzdžiui, jei kai kurių patronuojančių bendrovių atžvilgiu ji taiko dvejopo pagrindo koncepciją, o kitų atžvilgiu remiasi vien 100 % prezumpcija.

58.

Kaip tik tokius faktus ir nustatė Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju: TCLT už savo dukterinės bendrovės WWTE padarytus kartelių teisės pažeidimus solidariojon atsakomybėn buvo patraukta remiantis vien 100 % prezumpcija ( 34 ), o bendrovėms Intabex, Universal ir Universal Leaf Komisija baudų neskyrė, nes pritaikė dvejopo pagrindo koncepciją, todėl pripažino, kad vien šių bendrovių dalyvavimas valdant atitinkamų dukterinių bendrovių kapitalą, neturint konkrečių lemiamos įtakos įrodymų, nėra pakankamas ( 35 ).

59.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, nepadaręs teisės klaidų, turėjo teisę preziumuoti, kad TCLT, palyginti su Intabex, Universal ir Universal Leaf, buvo diskriminuota ( 36 ).

60.

Šios išvados nekeičia ir Komisijos kaip argumentas minimas teisėtumo principas.

61.

Tiesa, vienodo požiūrio principas turi būti suderintas su veiksmų teisėtumo reikalavimu, pagal kurį niekas negali savo labui remtis kito naudai klaidingai pritaikyta teise ( 37 ). Kitaip tariant, Sąjungos teisė nesuteikia teisės į „lygybę esant neteisėtumui“ ( 38 ). Komisija savo rašytinėse pastabose tai išreiškė taip: „Two wrongs do not make a right“.

62.

Tačiau nagrinėjamu atveju nereikėjo baimintis konflikto su administracijos veiksmų teisėtumo reikalavimu. Veikiau Komisija per administracinę procedūrą, naudodamasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija, galėjo rinktis iš dviejų veiksmų galimybių, kurių nė viena nėra mažiau teisėta nei kita: Komisija galėjo arba patraukti solidariojon atsakomybėn visas patronuojančias bendroves, atitinkančias 100 % prezumpcijos sąlygas (pirmasis variantas), arba apriboti ginčijamo sprendimo adresatų ratą, vadovaudamasi dvejopo pagrindo koncepcija (antrasis variantas).

63.

Žvelgiant iš tokios pozicijos teisiniu požiūriu nebuvo galima ginčyti, kad Intabex, Universal ir Universal Leaf atveju Komisija pasirinko antrąjį variantą. Pritaikiusi dvejopo pagrindo koncepciją, Komisija paprasčiausia nusprendė netraukti atitinkamų bendrovių solidariojon atsakomybėn už jų dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus remiantis vien 100 % prezumpcija.

64.

Kadangi dėl to Komisijos veiksmai Intabex, Universal ir Universal Leaf atžvilgiu nebuvo „neteisėti“, tai kad skundžiamame sprendime buvo nuspręsta, jog taip pat reikėjo pasielgti ir su TCLT, negalėjo būti „lygybė esant neteisėtumui“.

65.

Jokios kitos išvados neleidžia daryti ir Sprendimas Celiuliozė ( 39 ). Teisinga, kad jame Teisingumo Teismas pažymėjo, jog įmonė „negali išvengti sankcijos dėl to, kad kitam ūkio subjektui, kurio situacijos Teisingumo Teismui nebuvo pavesta nagrinėti, nebuvo skirta bauda“ ( 40 ). Vis dėlto Sprendime Celiuliozė, kiek galima spręsti, nebuvo detaliau nagrinėjamas šiuo atveju mus dominantis klausimas dėl Komisijos naudojimosi diskrecija skiriant baudas.

66.

Mane sunkiai įtikintų remiantis Sprendimu Celiuliozė daroma išvada, kad Komisija, naudodamasi savo diskrecija skiriant baudas, gali elgtis visiškai laisvai ir neturi atsakyti Sąjungos teismams dėl vienodo požiūrio principo paisymo. Tokia teismo praktika būtų nesuderinama su būtinybe veiksmingai ginti pagrindines teises Sąjungos teismuose (žr. ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 1 dalį).

67.

Jei vykdydamas savo teisminę funkciją Bendrasis Teismas užtikrina, kad Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija visų to paties kartelio dalyvių atžvilgiu naudotųsi pagal tuos pačius teisėtus kriterijus, jis nesukuria „lygybės esant neteisėtumui“, o apsaugo nuo administracijos savivalės.

68.

Atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos taikydamas vienodo požiūrio principą TCLT atžvilgiu, pagrindinį Komisijos reiškiamą kaltinimą, susijusį su pirmuoju ir antruoju apeliacinio skundo pagrindais byloje C-14/11 P, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

69.

Reikšdama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C-14/11 P, Komisija taip pat kaltina Bendrąjį Teismą, kad nepakankamai motyvavo savo sprendimą ir iškraipė faktus.

70.

Pirmiausia Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas ignoravo jos pirmojoje instancijoje pateiktus teisinius argumentus dėl teisėtumo principo ir „lygybės esant neteisėtumui“ draudimo principo. Tai, jos manymu, sudaro „aiškų motyvacijos trūkumą“.

71.

Pareiga tinkamai motyvuoti pirmosios instancijos sprendimus išplaukia iš Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio kartu su 53 straipsnio 1 dalimi.

72.

Mano nuomone, Komisija čia reiškia perdėtus reikalavimus dėl pareigos motyvuoti apimties. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pareiga motyvuoti nereiškia, kad motyvuojamojoje dalyje Bendrasis Teismas turi išsamiai ir nuosekliai išnagrinėti visus ginčo šalių pateikus argumentus; motyvavimas gali būti ir implicitinis su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas nepritarė jų argumentams, ir suteikia Teisingumo Teismui pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę ( 41 ).

73.

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas aiškiai susipažino su Komisijos argumentais ( 42 ). Be to, jis aiškiai ir suprantamai išdėstė savo nuomonę dėl galimybės taikyti vienodo požiūrio principą ir jo apimties ( 43 ). Iš to bent jau netiesiogiai išplaukia, kad jis nelaikė su teisėtumo principo svarba susijusio Komisijos prieštaravimo reikšmingu. Todėl negalima tvirtinti, kad teismo sprendime buvo motyvacijos trūkumas.

74.

Komisija taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 158 punkte „akivaizdžiai iškraipė“ ginčijamą sprendimą ir jame pateiktus argumentus. Tariamą iškraipymą sudaro tai, kad Bendrasis Teismas klaidingai interpretavo jo 384 konstatuojamąją dalį. Komisijos tvirtinimu, Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Komisija laikosi tokio paties požiūrio į vienodo požiūrio principą kaip ir jis.

75.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką iškraipymas konstatuotinas, kai, nerenkant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas ( 44 ).

76.

Ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje – kiek tai svarbu šioje byloje – pažymėta, kad „konkrečios aplinkybės, dėl kurių Komisija <…> patronuojančią bendrovę gali laikyti atsakinga už dukterinės bendrovės veiksmus, kiekvienu atveju gali skirtis“. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad „vienodo požiūrio principas nepažeidžiamas, jeigu atsakomybės pricipai taikomi nuosekliai“.

77.

Remiantis tuo tikrai galima daryti išvadą, kad Komisija vienodo požiūrio principą laiko reikšmingu. Tik tuo galima paaiškinti, kad Komisija savo sprendimo minėtoje konstatuojamojoje dalyje apskritai aptarė, ar šis principas buvo pažeistas.

78.

Kaip tik tokią išvadą Bendrasis Teismas ir padarė nagrinėjamoje skundžiamo sprendimo dalyje: iš pradžių jis paaiškino savo požiūrį („Komisija privalo laikytis vienodo požiūrio principo <…>“ ( 45 )); ir toliau pridūrė, kad Komisija taip pat laikosi tokios nuomonės, kaip įrodymą pasitelkęs minėtą ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamąją dalį ( 46 ).

79.

Taigi, Bendrasis Teismas visiškai įtikinamai išaiškino ginčijamą sprendimą, ir nėra matyti, kad jis būtų iškraipęs Komisijos argumentus. Bendrasis Teismas netgi aptaria Komisijos teiginį, kad „konkrečios aplinkybės <…> kiekvienu atveju gali skirtis“ ( 47 ), pabrėždamas, „kad panašios situacijos [negali būti] vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas“ ( 48 ).

80.

Tokiomis aplinkybėmis nematau požymių, kad Bendrasis Teismas būtų akivaizdžiai neteisingai įvertinęs ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamosios dalies turinį. Taigi, kaltinimas dėl įrodymų iškraipymo visiškai nepagrįstas.

81.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad pirmasis ir antrasis apeliacinio skundo pagrindai byloje C-14/11 P atmestini.

82.

Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-628/10 P suskirstytas į kelis skirsnius, kurių turinys iš esmės sutampa. Trumpai tariant, AOI ir SCTC tvirtina du dalykus: pirma, pritaikius dvejopo pagrindo koncepciją jos buvo diskriminuojamos (žr. toliau a skirsnį). Antra, Bendrasis Teismas tariamai nepakankamai palygino tuometę AOI (buvusios SCC) ir SCTC situaciją su Universal ir Universal Leaf situacija (žr. toliau b skirsnį).

83.

Kalbėdamos apie dvejopo pagrindo koncepciją apeliantės iš esmės pateikia šiuos argumentus: jei būtų buvusi pritaikyta vien 100 % prezumpcija, Universal ir Universal Leaf taip pat būtų turėjusios atsakyti už savo dukterinių bendrovių Taes ir Deltafina padarytus kartelių teisės pažeidimus. Savo ruožtu pritaikius griežtesnę dvejopo pagrindo koncepciją, atsakomybėn kartu su savo dukterinėmis bendrovėmis buvo patraukta tik AOI (buvusi SCC) ir SCTC, bet ne Universal ir Universal Leaf.

84.

Ginčydama šį kaltinimą Komisija iš esmės argumentuoja, kad vienodo požiūrio principas nesuteikia teisės į „lygybę esant neteisėtumui“ ( 49 ). Kaip jau minėjau, šis argumentas nagrinėjamu atveju netinkamas ( 50 ): čia kalbama ne apie tai, ar reikia dar labiau išplėsti ir šiaip jau neteisėtus administracijos veiksmus („neteisėtumą“). Veikiau reikia išsiaiškinti, ar Komisijos vienam iš kartelio dalyvių visiškai teisėtai pritaikytos priemonės turi būti pritaikytos ir visų kitų kartelio dalyvių naudai.

85.

Tačiau AOI ir SCTC išsakoma skundžiamo teismo sprendimo kritika nepagrįsta dėl kitų priežasčių.

86.

Kaip jau minėta ( 51 ), Komisijai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą suteikiama diskrecija. Todėl ji nebūtinai privalo skirti baudas visoms kartelio dalyvių patronuojančiosioms bendrovėms, kurioms – griežtai teisiniu požiūriu – turėtų būti inkriminuoti jų dukterinių bendrovių padaryti kartelių teisės pažeidimai. Veikiau ji, naudodamasi savo diskrecija ir vadovaudamasi objektyviais kriterijais, gali atrinkti atitinkamas patronuojančiąsias bendroves.

87.

Tai, kad šie atrankos kriterijai gali būti palankesni vieniems proceso dalyviams ir ne tokie palankūs kitiems, yra neišvengiama. Vien faktas, kad Komisija pasirinko vieną ar kelias patronuojančiąsias bendroves, dar nereiškia, kad jos buvo diskriminuojamos. Kol kriterijai, kuriais remiasi Komisija, yra objektyvūs, nėra jokio pagrindo daryti prielaidą dėl neteisėtai tam tikriems proceso dalyviams sukurtų nepalankesnių sąlygų.

88.

Kitaip būtų, jei Komisija, naudodamasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą jai suteikta diskrecija, vadovautųsi ne objektyviais aspektais, o neadekvačiais argumentais, t. y. jeigu jos veiksmai bent jau panėšėtų į piktnaudžiavimą įgaliojimais, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio 2 dalį.

89.

Tačiau nagrinėjamu atveju AOI ir SCTC per teismo procesą nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie liudytų, kad Komisija dvejopo pagrindo koncepciją pasirinko remdamasi neadekvačiais argumentais.

90.

Priešingai, pritaikius dvejopo pagrindo koncepciją, patronuojančiosios bendrovės buvo pasirinktos dėl objektyvios priežasties. Kaip Komisija teisingai pabrėžė per procesą pirmojoje instancijoje ( 52 ), tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, egzistavo didelis teisinis neužtikrintumas dėl atsakomybės už kartelių teisės pažeidimus skyrimo patronuojančiosioms ir dukterinėms bendrovėms ( 53 ). Tik vėliau situacija buvo išaiškinta Teisingumo Teismo sprendimu Akzo Nobel ( 54 ).

91.

Dėl šio teisinio neužtikrintumo, vyravusio prieš Teisingumo Teismui priimant minėtą sprendimą, buvo objektyviai pateisinama tai, kad Komisija atsargumo sumetimais kaip ginčijamo sprendimo adresates pasirinko tik tokias patronuojančiąsias bendroves, kurių atžvilgiu ji galėjo remtis ne vien 100 % prezumpcija, bet ir turėjo konkrečių duomenų apie jų faktinę lemiamą įtaką atitinkamų dukterinių bendrovių elgesiui.

92.

Todėl AOI ir SCTC reiškiamas kaltinimas diskriminavimu taikant dvejopo pagrindo koncepciją yra nepagrįstas.

93.

Apeliantės Bendrąjį Teismą taip pat kaltina, kad nepakankamai intensyviai palygino AOI (buvusios SCC) ir SCTC padėtį su Universal ir Universal Leaf padėtimi. Apeliančių nuomone, Bendrasis Teismas, norėdamas išsakyti nuomonę dėl AOI ir SCTC pareikšto kaltinimo diskriminavimu, turėjo remdamasis faktinėmis aplinkybėmis įvertinti, ar Universal ir Universal Leaf bei jų dukterinės bendrovės Taes ir Deltafina sudarė ekonominį vienetą. Apeliantės mano, kad SCC ir SCTC bei Universal ir Universal Leaf situacijos buvo „labai panašios“.

94.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad AOI ir SCTC pateikdamos šį kaltinimą tik abejoja Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu ir prašo Teisingumo Teismo pakeisti Bendrojo Teismo vertinimą savuoju. Tai apeliaciniame procese būtų neleistina ( 55 ).

95.

Tačiau, pažvelgus atidžiau, AOI ir SCTC iškelia ir teisinio pobūdžio problemą, kurią, be jokių abejonių, galima nagrinėti apeliaciniame procese: kalbama apie teisinių reikalavimų, keliamų dėl Bendrojo Teismo atliekamo kaltinimo diskriminavimu vertinimo, mastą, ypač apie Bendrojo Teismo atliekamos Komisijos kontrolės intensyvumą. Tai klausimas, kuriuo nuolat diskutuojama, o šiuo metu, prisimenant ir Pagrindinių teisių chartiją, tampa vis svarbesnis.

96.

Pagrindinių teisių chartijos, kuri pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys ir todėl yra privalomas pirminės teisės aktas, 47 straipsnyje garantuojama teisė į veiksmingą teisinę gynybą, kuri taip pat pripažinta kaip bendrasis Sąjungos teisės principas ( 56 ). Ši pagrindinė teisė, be kita ko, apima ir teisę į nepriklausomo teismo atliekamą valstybės institucijų sprendimų peržiūrėjimą vykstant teisingam procesui.

97.

Konkretūs iš to kylantys reikalavimai, vadovaujantis vienodo teisės aiškinimo reikalavimu (ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys), turi būti nustatyti atsižvelgiant į EŽTK ( 57 ) 6 straipsnio 1 dalį ( 58 ). Pastarąja nuostata pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką visų pirma reikalaujama, kad per teismo procesą būtų įmanoma peržiūrėti visus susijusius faktus ir teisės klausimus ( 59 ).

98.

Neginčijama, kad vertindamas, ar Komisija laikėsi vienodo požiūrio principo, Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju turėjo įgaliojimus peržiūrėti visus su tuo susijusius faktus ir teisės klausimus.

99.

Tačiau Bendrojo Teismo atliekamos peržiūros intensyvumas labai priklauso ir nuo to, kokiais panaikinimo pagrindais ieškovės rėmėsi pirmojoje instancijoje, ypač nuo to, kiek jų pagrindai buvo konkretūs, t. y. kokiais faktais ir argumentais jos grindė atitinkamus kaltinimus. Sąjungos teismuose vykstančiuose tiesioginių ieškinių nagrinėjimo procesuose taikomas pareigos pateikti įrodymus principas. Tik išimtiniais atvejais galimas faktinių aplinkybių nurodymo ir įrodinėjimo naštos perkėlimas arba įrodymų rinkimas teismo iniciatyva. Tačiau nė viena iš šio proceso šalių nepareiškė, kad tai būtina.

100.

Nagrinėjamu atveju SCC (dabar AOI), SCTC ir TCLT, per procesą pirmojoje instancijoje pateikdamos su vienodo požiūrio principu susijusius argumentus, apsiribojo dviem aspektais, tvirtindamos, kad į kitas kartelio dalyvių patronuojančiąsias bendroves Komisija žiūrėjo palankiau nei į jas ( 60 ).

101.

Nagrinėjant šį apeliacinio skundo pagrindą, reikšmingas tik vienas iš pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio aspektų ( 61 ). SCC teigė, kad visi svarbiausi jos, kaip patronuojančiosios bendrovės, padėties aspektai buvo panašūs į Universal, Universal Leaf ir SEPI padėtį. SCC tvirtinimu, visos Komisijos išvados dėl minėtų bendrovių tinka ir jai: nėra jokių konkrečių duomenų, kad SCC iš tiesų būtų dalyvavusi darant nustatytus WWRE pažeidimus ar kad patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė būtų palaikiusios tiesioginius ryšius.

102.

Pirmojoje instancijoje pateiktame dublike SCC (AOI) dar pridūrė, kad Komisija diskriminavo ieškoves, palyginti su Universal, nes, inkriminuodama atitinkamų dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus, taikė skirtingus kriterijus ( 62 ).

103.

Taip SCC tik pakartojo tai, ką tvirtino kalbėdama apie dukterinės bendrovės WWTE padaryto pažeidimo priskyrimo patronuojančiajai bendrovei kriterijus. Todėl negalima kritikuoti Bendrojo Teismo, kuris savo ruožtu skundžiamame sprendime ( 63 ) atsisakė atskiro, intensyvesnio diskriminavimo argumento vertinimo ir visus ieškinio pagrindus – įskaitant kaltinimus dėl diskriminavimo – įvertino kartu.

104.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad kaltinimas atlikus nepakankamą AOI (SCC) ir SCTC padėties bei Universal ir Universal Leaf padėties lyginimą nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas.

105.

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C-628/10 P.

106.

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu byloje C-14/11 P Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad neleido jai per procesą pirmojoje instancijoje pateikti faktų, kurie būtų parodę, kad TCLT nebuvo tokioje pačioje padėtyje kaip Universal ar Intabex.

107.

Šis apeliacinio skundo pagrindas ypač nukreiptas prieš skundžiamo teismo sprendimo 196 punkto pirmą sakinį. Jame Bendrasis Teismas nagrinėja klausimą, ar atsižvelgti į Komisijos kaip argumentą pateiktą aplinkybę, kad TCLT 1996–1999 m. buvo WWTE „pagrindinė klientė“. Bendrasis Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai, be kita ko, motyvuodamas, kad tai argumentas, kurį Komisija pirmą kartą paminėjo tik per teismo procesą – tiksliau, atsiliepime į ieškinį.

108.

Komisija įsitikinusi, kad taip Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę į rungimosi procesą ir nepaisė reikalavimų, keliamų dėl Komisijos sprendimų motyvavimo. Abu šie teiginiai glaudžiai susiję.

109.

Tiesa, kad Komisija, kaip ir bet kuri kita teismo proceso šalis, turi teisę į rungimosi procesą ( 64 ). Tai reiškia, kad jai turi būti suteikta galimybė teisme veiksmingai gintis nuo ieškinyje dėl panaikinimo pateiktų kaltinimų, pavyzdžiui, nuo kaltinimo dėl diskriminavimo, kurį pirmojoje instancijoje pateikė AOI, SCTC ir TCLT.

110.

Tačiau Komisijos teisė į rungimosi procesą turi būti tinkamai suderinta su suinteresuotų bendrovių teise į teisingą procesą ir į veiksmingą teisinę gynybą (Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis).

111.

Tai reiškia, kad Komisija, gindamasi teismo procese, turi visišką teisę išsamiau paaiškinti ginčijamo sprendimo motyvus ( 65 ). Tačiau Komisija negali teismo procese pateikti visiškai naujų motyvų. Pirminės motyvacijos stokos negalima ištaisyti tuo, kad suinteresuotasis asmuo sužino apie sprendimo motyvus per Sąjungos teismuose vykstantį procesą ( 66 ). Ypač griežtai taip „pateikti papildomus motyvus“ teisme draudžiama baudžiamuosiuose ir kvazibaudžiamuosiuose procesuose, kaip antai kartelių bylose ( 67 ).

112.

Taigi ir nagrinėjamu atveju Komisija teismo procese neturėjo teisės remtis aplinkybėmis, kurios iš esmės turėjo būti nurodytos dar pačiame ginčijamame sprendime, tačiau nebuvo jame paminėtos.

113.

Telieka išsiaiškinti, ar tai, kad TCLT buvo WWTE „pagrindinė klientė“, yra tokia aplinkybė, kurią Komisija turėjo paminėti motyvuodama ginčijamą sprendimą.

114.

Pastebėtina, kad Komisijos sprendimas skirti baudą turi būti pakankamai pagrįstas visų adresatų atžvilgiu, visų pirma tų, kuriems šiuo sprendimu inkriminuojamas pažeidimas. Taigi, už savo dukterinės bendrovės pažeidimą atsakinga pripažintai patronuojančiajai bendrovei tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šiai bendrovei ( 68 ).

115.

Kokie reikalavimai iš to kyla konkrečiu atveju, reikia nustatyti atsižvelgiant į EB 253 straipsnyje (dabar SESV 296 straipsnio 2 dalis) numatyto reikalavimo motyvuoti sprendimus prasmę ir tikslą. Teisės akto motyvai turi suteikti suinteresuotam asmeniui galimybę sužinoti priežastis, dėl kurių buvo priimta priemonė, kad jis galėtų įvertinti jos pagrįstumą, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolės funkciją ( 69 ).

116.

Jei Komisija, kaip nagrinėjamu atveju, nusprendžia solidariojon atsakomybėn patraukti tik kelias kartelyje dalyvaujančių bendrovių patronuojančiąsias bendroves, o kitų – ne, sprendime skirti baudą ji turi tai pagrįsti. Tos patronuojančiosios bendrovės, kurios yra sprendimo skirti baudą adresatės, iš pateiktų sprendimo motyvų turi galėti suprasti, kodėl atsakomybėn patrauktos būtent jos, nors kitų kartelio dalyvių patronuojančiosioms bendrovėms baudos skirtos nebuvo. Tik taip suinteresuotieji asmenys ir Sąjungos teismai galės patikrinti Komisijos sprendimą dėl pasinaudojimo diskrecija vertinant klaidas, ypač galimus vienodo požiūrio principo pažeidimus ( 70 ).

117.

Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip nustatė Bendrasis Teismas, – ir ši jo išvada nėra ginčijama – tokio motyvavimo kaip tik ir trūko. Ginčijame sprendime Komisija šykščiai pagrindė, kodėl nepatraukė atsakomybėn kai kurių kitų įmonių, tarp jų ir Intabex ( 71 ), ir aiškiai nepasakė, kodėl TCLT, kitaip nei Intabex, buvo tarp sprendimo skirti baudą adresačių.

118.

Tik vykstant teismo procesui Komisija kaip svarų argumentą pateikė faktą, kad didžiąją perdirbto tabako dalį WWTE parduodavo TCLT, todėl TCLT padėties negalima lyginti su Intabex padėtimi. Kaip per teismo procesą tvirtino Komisija, tai yra svarbi aplinkybė, konkrečiai įrodanti, kad TCLT, kaip ginčijamo sprendimo adresatė, buvo pasirinkta nepažeidžiant vienodo požiūrio principo.

119.

Tačiau jei faktas, kad TCLT buvo WWTE „pagrindinė klientė“, turėjo tokią didelę reikšmę pasirenkant ją kaip ginčijamo sprendimo adresatę, jis turėjo būti paminėtas ginčijamo sprendimo motyvuose. Tik iš šių motyvų matyti, kodėl sprendimas buvo adresuotas būtent TCLT. Tokio, jos nuomone, svarbaus motyvo Komisija neturėjo teisės „pateikti vėliau“, jau vykstant teismo procesui. Šio motyvo visų pirma negalima laikyti tik ginčijamo Komisijos sprendimo paaiškinimu, nes, kaip nustatė Bendrasis Teismas, šiame sprendime apskritai nebuvo pateikta jokių (kitų) su šia problema susijusių motyvų. Taigi, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad pirmą kartą jau vykstant teismo procesui paminėtas teiginys, jog TCLT buvo WWTE „pagrindinė klientė“ ( 72 ), nepriimtinas ( 73 ).

120.

Komisija savo ruožtu tvirtina neprivalanti pagrįsti, kodėl neadresavo ginčijamo sprendimo tam tikroms bendrovėms – šiuo atveju: Universal, Universal Leaf ir Intabex ( 74 ).

121.

Tačiau šis argumentas netikslus, nes kalbama ne apie tai, ar Universal, Universal Leaf ir Intabex taip pat turėjo būti ginčijamo sprendimo adresatės ( 75 ), o apie tai, ar TCLT buvo teisingai – visų pirma nepažeidžiant vienodo požiūrio principo – pasirinka kaip šio sprendimo adresatė.

122.

Gindamasi Komisija taip pat teigia, kad per administracinę procedūrą ji neturėjo priežasties lyginti TCLT padėties su kitų patronuojančiųjų bendrovių padėtimi, nes vienodo požiūrio principo pažeidimu TCLT pradėjo remtis tik vykstant teismo procesui. Komisija, jos manymu, neprivalo savo sprendimuose tam tikra prasme „dėl atsargumo“ išdėstyti visų motyvų, kuriais vėliau galėtų remtis gindamasi nuo prieštaravimų dėl jos priimtų sprendimų ( 76 ).

123.

Tačiau šis argumentas, turint galvoje nagrinėjamos bylos aplinkybes, neįtikina. TCLT per administracinę procedūrą dar negalėjo žinoti, kad jai gali prireikti gintis nuo galimo diskriminavimo, palyginti su Universal, Universal Leaf ar Intabex. Pranešimas apie kaltinimus buvo adresuotas taip pat Universal, Universal Leaf ir Intabex. To, kad Komisija kaip tik šių bendrovių vėliau neįtrauks į ginčijamo sprendimo adresates, per administracinę procedūrą TCLT dar negalėjo žinoti. Tačiau Komisija turėjo žinoti, kad jos sprendimas adresuoti ginčijamą sprendimą ne visoms, o tik tam tikroms kartelio dalyvių patronuojančiosioms bendrovėms sukels abejonių dėl vienodo požiūrio principo ( 77 ).

124.

Per Teisingumo Teismo posėdį Komisija galiausiai pareiškė, kad 100 % prezumpcija taptų bevertė, jei iš konkurencijos tarnybos būtų reikalaujama sprendimo skirti baudą motyvuose pateikti argumentus dėl vienodo požiūrio į įvairius procedūros dalyvius.

125.

Vis dėlto ir šie teiginiai nėra įtikinami. Savaime suprantama, kad nustatydama sprendimo skirti baudą adresates Komisija ir toliau gali remtis 100 % prezumpcija, o sprendimo motyvuose nurodyti tik sąlygas, kurioms esant pritaikė prezumpcijos taisyklę ( 78 ). Tačiau jei Komisija – kaip nagrinėjamu atveju – savo nuožiūra nuspręstų patronuojančiųjų bendrovių atsakomybę nustatyti remdamasi griežtesniais kriterijais, ji turėtų atitinkamai pakoreguoti ir savo sprendimo motyvus. Tas, kas pats pakelia sau kartelę, neturėtų stebėtis, kad tampa sunkiau ją peršokti.

126.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad Bendrasis Teismas paisė reikalavimų, keliamų ginčijamo Komisijos sprendimo motyvams, ir nepažeidė Komisijos teisės į rungimosi procesą. Todėl reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C-14/11 P.

127.

Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu byloje C-14/11 P, kuris – kaip ir trečiasis pagrindas – pateiktas dėl skundžiamo teismo sprendimo 196 punkto, Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas „klaidingai taikė“ vienodo požiūrio principą, nes objektyviai TCLT buvo kitokioje padėtyje nei Intabex ir Universal.

128.

Iš esmės čia vėl kalbama apie tai, ar TCLT tarpinis vaidmuo Standard grupėje buvo vien finansinio pobūdžio, todėl jos padėtis būtų panaši į Intabex. Komisija, kaip ir pirmojoje instancijoje ( 79 ), tvirtina, kad TCLT vaidmuo Standard grupėje buvo didesnis nei vien finansinis dalyvavimas. Pagrįsdama šią tezę Komisija nurodo jau minėtą aplinkybę, kad TCLT buvo pagrindinė savo dukterinės bendrovės WWTE perdirbto tabako pirkėja. Šiuo atžvilgiu jos padėtis esą skiriasi nuo Intabex.

129.

Tačiau skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas kaip tik pareiškė, kad ši aplinkybė – t. y. tai, kad didelius WWTE perdirbto tabako kiekius pirko TCLT, – nėra reikšminga, nes minėti pirkimai TCLT buvo priskirti tik dėl su buhalterine apskaita ir mokesčiais susijusių priežasčių, tačiau realiai WWTE netiekė TCLT jokio perdirbto tabako ( 80 ).

130.

Savo apeliaciniame skunde Komisija į tai atsako, kad nėra svarbu, dėl kokių priežasčių TCLT veikė kaip WWTE perdirbto tabako pirkėja. Bet kuriuo atveju, jos teigimu, iš pirkimų galima spręsti, kad TCLT buvo daugiau nei vien tarpinė finansinė holdingo bendrovė.

131.

Šis Komisijos argumentas nepriimtinas. Bendrasis Teismas gali laisvai savo nuožiūra nuspręsti, kokią reikšmę turi TCLT pirkimai iš WWTE. Be to, išskyrus galimą iškraipymą, kuriuo Komisija nesiremia, apeliaciniame procese Teisingumo Teismas negali vertinti šio klausimo ( 81 ).

132.

Tai nėra teisinis klausimas, ar Bendrasis Teismas teisingai kvalifikavo faktus ir, vertindamas faktines aplinkybes, taikė tinkamus teisinius kriterijus. Komisija paprasčiausia mano, kad Bendrojo Teismo atliktas teisinis vertinimas yra neįtikinamas. Tačiau abejoti šiuo vertinimu ir pakeisti jį kitu kaip tik nėra apeliacinio proceso prasmė ir tikslas ( 82 ).

133.

Pagaliau Komisija taip pat kaltina Bendrąjį Teismą, kad nepakankamai pagrindė savo sprendimą. Jos teigimu, Bendrasis Teismas nepaaiškino, kodėl pripažino TCLT padėtį ir Universal padėtį ir neatsižvelgė į atitinkamus Komisijos argumentus.

134.

Bet ir šis argumentas neturi prasmės. Jis neveiksmingas (prancūzų k. „inopérant“), todėl nepagrįstas ( 83 ). Jei Bendrasis Teismas – kaip nagrinėjamu atveju – nepadaręs teisės klaidos nustatė, kad TCLT buvo panašioje padėtyje kaip ir Intabex, nebesvarbu, ar TCLT padėtis taip pat buvo panaši į Universal ir Universal Leaf padėtį. Panaikinti ginčijamą Komisijos sprendimą Bendrasis Teismas galėjo ir remdamasis vien prielaida dėl TCLT diskriminacijos, palyginti su Intabex.

135.

Todėl ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C-14/11 P reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

136.

Taigi, visi su vienodo požiūrio principu susiję apeliančių kaltinimai ir byloje C-628/10 P, ir byloje C-14/11 P yra atmestini.

137.

Baigdama nagrinėsiu kai kuriuos kitus AOI ir SCTC kaltinimus, kuriuos jos pareiškė pateikdama pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus byloje C-628/10 P.

138.

Pateikdamos pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C-628/10 P apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį ir EB 253 straipsnį ( 84 ). Jų manymu, Bendrasis Teismas nepagrįstai pripažino įrodyta AOI (buvusios SCC) ir SCTC atsakomybę už WWTE padarytus kartelių teisės pažeidimus ir padarė tai tiek, kiek tai susiję su laikotarpiu iki 1998 m. gegužės 5 d., tiek po jos.

139.

Šiuos kaltinimus nagrinėsiu a ir b skirsniuose. EB 253 straipsnio plačiau nenagrinėsiu, nes apeliantės nepaaiškino, kaip Bendrasis Teismas, jų manymu, neatsižvelgė į reikalavimus, keliamus dėl Sąjungos teisės aktų motyvavimo. Todėl jų kaltinimas minėtos nuostatos pažeidimu laikytinas nepriimtinu.

140.

Pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis susijusi su laikotarpiu iki 1998 m. gegužės 5 d. AOI (buvusi SCC) ir SCTC tvirtina, kad tuo laiku jos net neturėjo jokių galimybių daryti lemiamos įtakos WWTE arba kad bent jau atsakomybė už tai tenka ne joms vienoms, bet ir kitiems WWTE dalininkams.

141.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pateikdamos šį kaltinimą AOI ir SCTC tik abejoja Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu ir prašo Teisingumo Teismo pakeisti Bendrojo Teismo vertinimą savuoju. Tai apeliaciniame procese būtų neleistina ( 85 ).

142.

Tačiau iš tiesų kalbama apie tai, ar vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus Bendrasis Teismas rėmėsi teisingais kriterijais ir masteliais. Tai yra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas kaip apeliacinė instancija ( 86 ). Šiuo atžvilgiu AOI ir SCTC reiškiamame – nelabai aiškiai išdėstytame – kaltinime iš esmės galima įžvelgti du teisinius skundžiamo teismo sprendimo kritikos aspektus. Ši kritika leidžia Teisingumo Teismui išaiškinti kai kuriuos teisinės situacijos aspektus, kurie gali būti reikšmingi ir būsimoms byloms.

143.

Pirma, apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą, kad neatsižvelgė į tai, jog po Sprendimo AEG patronuojančiųjų bendrovių atsakomybė už dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus galima tik tuo atveju, jei įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: patronuojančioji bendrovė privalo turėti galimybę daryti lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei ir, antra, ji turi faktiškai daryti tokią įtaką ( 87 ).

144.

Šis kaltinimas nepagrįstas. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką tai, ar patronuojančioji bendrovė gali būti patraukta atsakomybėn už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus, priklauso nuo vienintelės sąlygos: patronuojančioji bendrovė privalo būti dariusi tokią lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui, kad pastaroji negalėjo savarankiškai nuspręsti dėl savo elgesio rinkoje ( 88 ).

145.

Paprastai šiuo tikslu nereikia atskirai aiškintis, ar atitinkama patronuojančioji bendrovė apskritai turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui. Nustatant atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus, pakanka įrodymo, kad tokia įtaka faktiškai buvo daroma. Kaip teisingai pabrėžia Bendrasis Teismas, išvada, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui, neišvengiamai reiškia, kad ji turėjo galimybę tai daryti ( 89 ).

146.

Kitaip yra tik tuomet, kai lemiamos įtakos darymas nėra įrodytas ir dėl jos daroma tik nuginčijama prezumpcija. Ši prezumpcija gali būti taikoma tik tuomet, jei konstatuota, kad patronuojančioji bendrovė apskritai turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui ir jei, atsižvelgiant į abiejų bendrovių ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, atrodo tikėtina, kad ji lemiamą įtaką faktiškai darė. Taip pagal nusistovėjusią teismų praktiką visų pirma yra tuomet, kai pažeidimo padarymo metu patronuojančioji bendrovė valdė visą ar beveik visą dukterinės bendrovės turtą (100 % prezumpcija) ( 90 ).

147.

Tačiau kadangi, kalbant apie nagrinėjamą laikotarpį (iki 1998 m. gegužės 5 d.), ši prezumpcijos taisyklė nebuvo taikyta, Bendrasis Teismas neprivalėjo atskirai konstatuoti, kad WWTE patronuojančiosios bendrovės turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką jos elgesiui rinkoje.

148.

Antra, apeliantės argumentuoja, kad tuo atveju, kai vieną dukterinę bendrovę bendrai kontroliuoja ( 91 ) keli asmenys ar bendrovės, atsakomybė už šios dukterinės bendrovės padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus negali tekti tik vienam šių asmenų ar vienai šių bendrovių.

149.

Apeliantės šį argumentą pateikia todėl, kad Ispanijos perdirbėjų karteliui priklausiusi WWTE nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. iki 1998 m. gegužės 5 d.) teisiniu požiūriu dar nebuvo visiškai kontroliuojama Standard grupės, kuriai tuo metu vadovavo SCC (dabar AOI) ( 92 ). Todėl AOI ir SCTC mano, kad už WWTE padarytus pažeidimus Komisija turėjo atsakomybėn patraukti ne tik vien jas, bet ir visus kitus dalininkus, kurie tuo metu kontroliavo WWTE kartu su jomis.

150.

Kitaip, nei mano Komisija, šis argumentas neleistinai neišplečia ginčo dalyko, palyginti su procesu pirmojoje instancijoje. Veikiau juo patikslinami apeliančių pirmojoje instancijoje išsakyti argumentai ( 93 ), o tai apeliaciniame procese leistina ( 94 ).

151.

Tačiau AOI ir SCTC argumentai manęs neįtikina.

152.

Teisinga, kad tuo atveju, kai vieną dukterinę bendrovę bendrai kontroliuoja keli dalininkai, dažnai nė vienas neturi galimybės daryti lemiamos įtakos tos bendrovės elgesiui. Šia prielaida skundžiamame sprendime rėmėsi ir Bendrasis Teismas ( 95 ).

153.

Tačiau pagaliau svarbūs ne tik teisiniai, bet ir faktiniai priklausomybės vienos įmonių grupės bendrovių santykiai. Kaip yra nustatęs Teisingumo Teismas, įmonių grupės teisinė struktūra, kuriai būdinga tai, jog nėra vieno šiai grupei vadovaujančio asmens, neturi lemiamos reikšmės, kai ši struktūra neatspindi faktinio minėtos grupės veikimo ir tikro organizavimo ( 96 ).

154.

Atitinkamai dukterinės bendrovės, kurią de iure bendrai kontroliuoja keli dalininkai, verslo politikai ir elgesiui rinkoje de facto lemiamą įtaką gali daryti viena vienintelė patronuojančioji bendrovė. Tokiu atveju (tik) ši patronuojanti bendrovė ir dukterinė bendrovė sudaro ekonominį vienetą, dėl kurio jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę, ir bendrai atsako už galimus kartelių teisės pažeidimus.

155.

Taigi, jei Komisija įrodo, kad konkrečiu atveju de facto tik vienas iš kelių dalininkų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, ji turi teisę patraukti šį dalininką solidariojon atsakomybėn už dukterinės bendrovės padarytus kartelių teisės pažeidimus.

156.

Būtent šio požiūrio ir laikėsi Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime. Pirmiausia jis pripažino, kad gali pasitaikyti atvejų, kai, nepaisant bendros „kelių bendrovių ar asmenų“ vykdomos kontrolės, realiai tik viena šių bendrovių ar vienas šių asmenų „daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui“ ( 97 ). Paskui Bendrasis Teismas atskirai įvertino Komisijos pateiktus įrodymus, kad SCC ir SCTC darė lemiamą įtaką WWTE, ir nustatė, kad jie įtikinami ( 98 ). Šie įrodymai buvo SCTC nurodymai WWTE, WWTE pareiga konsultuotis su SCTC ir WWTE ir SCTC keitimasis informacija apie perdirbėjų kartelio veiksmus.

157.

Toks Bendrojo Teismo metodas teisiniu požiūriu nepriekaištingas.

158.

Kitaip, nei, kaip atrodo, mano apeliantės, visiškai nebuvo būtina, kad patronuojančios bendrovės SCC ir SCTC būtų davusios WWTE konkrečius nurodymus dėl dalyvavimo Ispanijos perdirbėjų kartelyje. Nustatant atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus, lemiamą reikšmę turi ne tai, kad patronuojančioji (-sios) bendrovė (-s) kurstė dukterinę (-es) bendrovę (-es) padaryti pažeidimą, ir juo labiau ne tai, kad patronuojančioji (-sios) bendrovė (-s) dalyvavo darant pažeidimą. Veikiau pakanka įrodyti, kad atitinkama dukterinė bendrovė sprendimų dėl savo elgesio rinkoje nepriima savarankiškai, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus ir tai daro visų pirma todėl, kad jas sieja ekonominiai, organizaciniai ir teisiniai ryšiai ( 99 ).

159.

Taigi, remdamasis atliktu vertinimu Bendrasis Teismas galėjo be teisės klaidų padaryti išvadą, kad per laikotarpį nuo 1996 m. kovo 13 d. iki 1998 m. gegužės 4 d. imtinai SCC ir SCTC „iš tikrųjų darė lemiamą poveikį WWTE elgesiui“ ( 100 ), nors tuo laikotarpiu vien teisiniu požiūriu jos dar neturėjo išimtinės WWTE kontrolės.

160.

Todėl pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis yra nepagrįsta.

161.

Antroje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalyje AOI ir SCTC tvirtina, kad buvo pažeistos jų pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 48 ir 49 straipsniuose. Jos mano, kad pripažinęs, jog dėl atsakomybės nustatymo tikslų preziumuojama, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo 100 % dukterinei bendrovei (100 % prezumpcija), Bendrasis Teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir bausmių teisėtumo principą. Iš bendro konteksto galima daryti išvadą, kad čia kalbama tik apie laikotarpį po 1998 m. gegužės 5 d., kai Standard grupės bendrovės tiesiogiai ar netiesiogiai perėmė išimtinę WWTE kontrolę.

162.

Kaip teisingai pastebi Komisija, kyla rimtų abejonių dėl šio kaltinimo priimtinumo.

163.

Teisinga, kad iš šio kaltinimo galima pakankamai tiksliai nustatyti, kuo apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą ir kokį skundžiamo sprendimo aspektą jos ginčija: skundžiamasi dėl minėtų dviejų tiesių pažeidimo, o šį pažeidimą tariamai sudaro 100 % prezumpcijos taikymas AOI (buvusiai SCC) ir SCTC, kiek tai susiję su laikotarpiu po 1998 m. gegužės 5 d.

164.

Tačiau pateikdamos šį kaltinimą AOI ir SCTC išplečia savo pirmojoje instancijoje pateiktų panaikinimo argumentų ribas. Pirmajai instancijai pateiktame ieškinyje pagrindinių teisių pažeidimo jos neminėjo. Jeigu šis kaltinimas būtų priimtas dabartinėje apeliacinėje instancijoje, būtų neleistinai išplėstas ginčo dalykas ( 101 ).

165.

Tai, kad AOI ir SCTC tik dabar pareiškia kaltinimą dėl pagrindinių teisių pažeidimo, yra ne leistinas pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų plėtojimas, o visiškai naujas aspektas, kuris iki šiol nebuvo proceso dalykas, todėl negali būti nagrinėjamas ir per apeliacinį procesą Teisingumo Teisme ( 102 ).

166.

Kaltinimo dėl pagrindinių teisių pažeidimo pateikimo apeliacinio proceso stadijoje taip pat negalima pateisinti tuo, kad per tą laiką 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis. Teisinga, kad nuo to momento Pagrindinių teisių chartija įgijo privalomos pirminės teisės statusą ir tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys (SESV 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa). Tačiau AOI ir SCTC nurodytos pagrindinės teisės jau anksčiau buvo pripažintos kaip bendrieji Sąjungos teisės principai ( 103 ), o į Chartijoje kodifikuotą jų formą per Komisijos inicijuotas kartelių procedūras buvo privaloma atsižvelgti vėliausiai nuo 2004 m. gegužės 1 d. ( 104 ) Taigi tai, kad buvo pažeistos šios pagrindinės teisės, AOI ir SCTC turėjo pareikšti dar per procesą pirmojoje instancijoje.

167.

Todėl antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis yra nepriimtina. Jos pagrįstumą toliau trumpai panagrinėsiu tik dėl išsamumo.

168.

Kaltinimą pagrindinių teisių pažeidimu AOI ir SCTC iš esmės grindžia dviem argumentais. Viena vertus, jos teigia, kad 100 % prezumpcija veikia kaip „kaltumo prezumpcija“ ( 105 ), o tai pažeidžia kaip pagrindinė teisė įtvirtintą baudžiamojoje teisėje galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą (Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalis); kita vertus, 100 % prezumpcija, jų teigimu, prieštarauja asmeninės atsakomybės principui ir lemia neproporcingą bausmę patronuojančiosioms bendrovėms, o tai pažeidžia bausmių teisėtumo principą (Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis).

169.

Abu šie argumentai manęs neįtikina.

170.

Kalbant apie nekaltumo prezumpciją, pasakytina, kad pasinaudojimas prezumpcijos taisykle, kaip aptariamoji, nelemia objektyvios įrodinėjimo naštos perkėlimo. Veikiau tai tik įrodymų, susijusių su atsakomybės už dukterinės bendrovės padarytų kartelių teisės pažeidimų taikymu patronuojančiajai bendrovei, vertinimo taisyklė. Kadangi tai, kad patronuojanti bendrovė valdo 100 % (arba beveik 100 %) savo dukterinės bendrovės kapitalo, prima facie leidžia daryti išvadą, kad lemiama įtaka iš tikrųjų daroma, patronuojančioji bendrovė, pateikusi įtikinamų priešingų įrodymų, turi paneigti kaip tik šią išvadą; kitokiu atveju ši išvada tenkina teisinės valstybės principus atitinkantiems įrodymams keliamus reikalavimus. Kitaip tariant, tokiu atveju dar prieš imantis spręsti objektyvios įrodinėjimo naštos klausimą pasikeičia faktų išdėstymo pareigos ( 106 ).

171.

Tokia prezumpcijos taisyklė, kaip nagrinėjamoji, neturi neigiamos įtakos teisėtiems patronuojančiosios bendrovės interesams. Konkrečiu atveju patronuojančioji bendrovė turi galimybę paneigti empiriškai grindžiamą lemiamos įtakos prezumpciją, parodžiusi, kad susilaikė nuo nurodymų ir nedarė įtakos savo dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje. Tam reikalingi faktai bei informacija ir šiaip jau priklauso vidinei patronuojančiosios ir dukterinės bendrovės komercinei sferai. Todėl visiškai pateisinama nustatyti joms atitinkamas pareigas pateikti faktus ( 107 ).

172.

100 % prezumpcija nedaro neigiamos įtakos ir asmeninės atsakomybės principui bei bausmių teisėtumo principui.

173.

Tai, kad lemiamą įtaką savo dukterinėms bendrovėms daranti patronuojančioji įmonių grupės bendrovė gali būti solidariai patraukta atsakomybėn už jų kartelių teisės pažeidimus, jokiu būdu nėra asmeninės atsakomybės principo išimtis, o kaip tik išreiškia šį principą. Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės, kurioms pirmoji daro lemiamą įtaką, kartu sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę, ir už ją atsako. Jeigu ši įmonė tyčia arba dėl aplaidumo pažeidžia konkurencijos taisykles, būtent – EB 81 straipsnį (dabar SESV 101 straipsnį) ir EEE susitarimo 53 straipsnį, dėl to atsiranda bendra asmeninė visų įmonių grupę sudarančių teisės subjektų atsakomybė, neatsižvelgiant į tai, ar tai būtų patronuojančioji, ar dukterinė bendrovė ( 108 ).

174.

Ši kartelių teisėje galiojanti patronuojančiosios bendrovės atsakomybės forma taip pat neturi nieko bendra su atsakomybe be kaltės („strict liability“). Veikiau, kaip minėta, patronuojančioji bendrovė yra vienas iš teisės subjektų, sudarančių įmonę, kuriai tenka kaltė dėl konkurencijos teisės pažeidimo. Supaprastintai būtų galima pasakyti: ji (kartu su visomis dukterinėmis bendrovėmis, kurioms daro lemiamą įtaką) teisiškai įkūnija įmonę, kuriai tenka kaltė dėl konkurencijos teisės pažeidimo ( 109 ).

175.

Kalbant apie bausmės proporcingumą (Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 3 dalis), pažymėtina, kad už kartelių teisės pažeidimą skirtos baudos dydis neabejotinai turi būti proporcingas pažeidimo pobūdžiui, sunkumui ir trukmei. Tačiau tai, ar atsakomybėn bus patraukta tik tiesiogiai kartelių teisės pažeidimą padariusi bendrovė, ar solidariai sumokėti baudą turės ir jos patronuojančioji bendrovė, kalbant apie bausmės proporcingumo principą, nėra reikšminga. Būtent nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, dėl kurių būtų galima manyti, kad solidari AOI ir SCTC atsakomybė už WWTE padarytus kartelių teisės pažeidimus būtų buvusi neproporcinga; pačios AOI ir SCTC šiuo klausimu nepateikė jokių argumentų.

176.

Todėl antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis yra ne tik nepriimtina, bet ir nepagrįsta.

177.

Taigi atmestinas visas pirmasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C-628/10 P.

178.

Pateikdamos antrąjį apeliacinio skundo pagrindą byloje C-628/10 P AOI ir SCTC kaltina Bendrąjį Teismą, kad nepagrįstai leido Komisijai, viena vertus, pakoreguoti savo argumentus jau vykstant teismo procesui, ir, kita vertus, vėliau pakeisti ginčijamo sprendimo motyvus. Apeliančių įsitikinimu, taip Bendrasis Teismas pažeidė savo Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, SESV 296 straipsnį ir teisę į gynybą.

179.

Iš esmės, kalbant apie šį apeliacinio skundo pagrindą, nesutariama dėl to, kada nagrinėjamu atveju į procesą buvo įtraukta dvejopo pagrindo koncepcija, taikoma inkriminuojant 100 % dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus jų atitinkamoms patronuojančiosioms bendrovėms. Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad Komisija šiuo dvejopu pagrindu rėmėsi dar per administracinę procedūrą ( 110 ). AOI ir SCTC savo ruožtu įsitikinusios, kad dvejopo pagrindo idėja kilo tik per procesą pirmojoje instancijoje, kai Bendrasis Teismas pateikė rašytinę užklausą, todėl jis neturėjo teisės į ją atsižvelgti.

180.

Komisijos manymu, šis antrasis apeliacinio skundo pagrindas „visiškai neveiksmingas“. Šią nuomonę ji, viena vertus, grindžia tuo, kad skundžiamas sprendimas niekaip nepriklauso nuo dvejopo pagrindo koncepcijos. Kita vertus, Komisija tvirtina, kad „apeliantės iš pateikiamo kaltinimo negali turėti jokios naudos“; jų atsakomybė už dukterinės bendrovės WWTE padarytus kartelių teisės pažeidimus būtų įrodyta ir tuo atveju, jei, priskiriant atsakomybę patronuojančiosioms bendrovėms, būtų pasitelktas – palyginti griežtas – dvejopas pagrindas.

181.

Abu argumentai manęs neįtikina.

182.

Kalbant apie pirmąjį Komisijos argumentą, primintina, kad Teisingumo Teismas apeliacinio skundo pagrindą atmeta kaip neveiksmingą arba nelogišką (prancūzų k. „inopérant“) tuomet, kai šis apeliacinio skundo pagrindas, net ir pagrįstas tinkamais teisiniais argumentais, negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo ( 111 ). Taip visų pirma yra tada, kai apeliantas ginčija neesminius pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus (vadinamuosius obiter dicta) ( 112 ).

183.

Tačiau šiuo atveju taip nėra.

184.

Kitaip, nei mano Komisija, ginčijami Bendrojo Teismo argumentai dėl dvejopo pagrindo taikymo, nustatant atsakomybę už kartelių teisės pažeidimus, nėra obiter dicta. Veikiau skundžiamame teismo sprendime daroma nuoroda į šį dvejopą pagrindą yra vienas iš esminių motyvų vertinant, ar nebuvo pažeistas vienodo požiūrio principas ( 113 ).

185.

Tik tai, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog Komisija galėjo pasitelkti dvejopą pagrindą „padidindama įrodymų patikimumą“ ( 114 ), leido jam padaryti išvadą, jog Komisija dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus teisingai inkriminavo tik kai kurioms patronuojančioms bendrovėms – t. y. AOI ir SCTC, – o ne, pavyzdžiui, Universal ir Universal Leaf ( 115 ). Jei Bendrasis Teismas dvejopą pagrindą būtų pripažinęs neteisėtu ir būtų nusprendęs, kad turi būti taikoma tik 100 % prezumpcija, jis būtų turėjęs konstatuoti vienodo požiūrio principo pažeidimą ( 116 ).

186.

Antrasis Komisijos argumentas taip pat negali būti priimtas. Tvirtinimas, kad AOI ir SCTC iš reiškiamo kaltinimo negalės „turėti jokios naudos“, iš tiesų susijęs su jų antrojo apeliacinio skundo pagrindo priimtinumu, tiksliau – su suinteresuotumu ginant teises ( 117 ). Nagrinėjant klausimą, ar kaltinimas yra neveiksmingas („inopérante“), šis aspektas visiškai nesvarbus. Pagal teismų praktiką kaltinimas, kad apeliacinio skundo pagrindas neveiksmingas, yra apeliacinio skundo pagrįstumo, o ne jo priimtinumo klausimas ( 118 ).

187.

Bet kuriuo atveju reikia daryti prielaidą, kad šiuo antruoju apeliacinio skundo pagrindu pareikšti kaltinimai – jeigu jie įtikinami – tikrai galės būti naudingi AOI ir SCTC. Jei paaiškėtų, kad darydamas nuorodą į dvejopo pagrindo koncepciją Bendrasis Teismas rėmėsi pavėluotai į procesą įtrauktu aspektu, į kurį apeliantės negalėjo tinkamai sureaguoti, skundžiamą sprendimą bet kuriuo atveju reikėtų panaikinti dėl to, kad buvo pažeistas rungimosi proceso principas ( 119 ). Toks panaikinimas, be jokių abejonių, būtų naudingas AOI ir SCTC procesine prasme.

188.

Komisija mėgina susieti antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus byloje C-628/10 P. Iš esmės ji tvirtina, kad aptariamas antrasis apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su tariamomis Bendrojo Teismo padarytomis procedūrinėmis klaidomis, galėtų būti patenkintas tik tuomet, jei būtų patenkintas ir trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, skirtas vienodo požiūrio principui. Tačiau tai tvirtindama Komisija ignoruoja savarankišką abiejų apeliacinio skundo pagrindų pobūdį. Jei Teisingumo Teismas konstatuotų, kad Bendrasis Teismas iš tiesų padarė procedūrinių klaidų, kuriomis jį kaltina AOI ir SCTC, antrasis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti patenkintas, neatsižvelgiant į tai, ar apeliančių trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu reiškiamas kaltinimas dėl diskriminavimo būtų pripažintas pagrįstu.

189.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P negalima atmesti kaip neveiksmingo („inopérant“).

190.

Dar lieka įvertinti, ar abiejų šio antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalių turinys yra pagrįstas.

191.

Pirmoje antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalyje tvirtinama, kad Bendrasis Teismas pažeidė savo Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, kurioje numatytas draudimas pavėluotai pateikti kaltinimo ir gynybos argumentus. Kadangi, kaip teigia AOI ir SCTC, Komisija dvejopo pagrindo koncepciją kaip argumentą pateikė tik atsakyme į raštu Bendrojo Teismo užduotą klausimą, tai yra pavėluotas argumentas, kurį Bendrasis Teismas turėjo atmesti kaip nepriimtiną.

192.

Komisija abejoja, ar Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalis apskritai gali būti taikoma. Atrodo, kad ji laikosi nuomonės, jog šioje nuostatoje numatytas draudimas pavėluotai pateikti argumentus iš esmės galioja tik ieškovui pirmojoje instancijoje, bet ne atsakovui.

193.

Vis dėlto šioje nuostatoje nėra nieko, kas pateisintų tokį griežtą požiūrį. Tai ypač matyti iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies versijos vokiečių kalba, kurioje nustatyta, kad pavėluotai negalima pateikti nei kaltinimo, nei gynybos argumentų. Be to, šios nuostatos 2 dalies antroje pastraipoje bendrai minima „viena iš šalių“, o tai gali būti ir ieškovas, ir atsakovas. Sisteminis ryšys su 48 straipsnio 1 dalimi taip pat patvirtina, kad kalbama ne vien apie ieškovo argumentus, nes 1 dalyje vėl minimos „šalys“ apskritai ir daroma aiški nuoroda ir į (ieškovo) dubliką, ir į (atsakovo) tripliką. Apskritai Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnis skirtas veiksmingai organizuoti procesą, kad nė viena iš šalių jo nevilkintų.

194.

Šiomis aplinkybėmis mažai prasmingas ir Komisijos argumentas, kad Bendrasis Teismas privalo įvertinti ieškinio teiginių pagrįstumą, nepaisydamas to, ar buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį.

195.

Teisinga, kad iš esmės tik Bendrasis Teismas turi teisę įvertinti šalių argumentų pagrįstumą. Teismas nėra „proceso šalių ruporas“ ( 120 ). Todėl jis negali būti įpareigotas atsižvelgti tik tuos argumentus, kuriuos šalys pateikė savo reikalavimams pagrįsti, antraip kartais jam galėtų tekti pagrįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais ( 121 ). Tačiau pavėluotai pateikti argumentai nepriimtini. Todėl nėra būtina vertinti jų pagrįstumo, neatsižvelgiant į tai, ar tai ieškovo pateikti kaltinimo argumentai, ar atsakovo gynybos argumentai.

196.

Taigi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma Komisijos pirmojoje instancijoje pateiktiems gynybos argumentams.

197.

Tačiau nagrinėjamu atveju ši nuostata nebuvo pažeista.

198.

Dvejopo pagrindo koncepcija iš tikrųjų nebuvo nauja ir ji taikyta jau ginčijamame Komisijos sprendime. Nors šio sprendimo tekste pati dvejopo pagrindo sąvoka vartojama nebuvo, vis dėlto iš bendro konteksto matyti, kad nustatydama patronuojančiųjų bendrovių atsakomybę už jų 100 % dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus Komisija rėmėsi ne vien prezumpcijos taisykle – 100 % prezumpcija, – bet atsižvelgė ir į kitus aspektus, leidusius padaryti išvadą, kad atitinkama patronuojančioji bendrovė iš tiesų darė lemiamą įtaką dukterinei bendrovei ( 122 ).

199.

Per posėdį pirmosios instancijos teisme AOI ir SCTC turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos atsakymo į rašytinius Bendrojo Teismo klausimus, taip pat ir dėl dvejopo pagrindo koncepcijos. Todėl negalima teigti, kad buvo pažeisti rungimosi proceso principai ar – kaip formuluoja apeliantės – jų teisė į gynybą ( 123 ).

200.

Taigi, pirma antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis yra nepagrįsta.

201.

Antra antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis taip pat susijusi su dvejopo pagrindo problema nustatant patronuojančiųjų bendrovių atsakomybę už jų 100 % dukterinių bendrovių padarytus kartelių teisės pažeidimus. AOI ir SCTC mano, kad pripažinęs dvejopo pagrindo koncepciją Bendrasis Teismas neteisėtai leido Komisijai vėliau pakeisti ginčijamo sprendimo motyvus, dėl to buvo galima užpildyti Komisijos argumentavimo spragas. Taip, anot jų, Bendrasis Teismas tariamai ignoravo Sąjungos institucijų teisės aktų motyvavimui keliamus reikalavimus.

202.

Pagal EB 253 straipsnį (dabar SESV 296 straipsnio 2 dalis) Komisijos teisės aktai, taip pat sprendimai kartelių teisės bylose dėl baudos skyrimo turi būti motyvuoti.

203.

Komisijos sprendimas skirti baudą, kaip jau minėta ( 124 ), turi būti pakankamai pagrįstas visų adresatų atžvilgiu, visų pirma tų, kuriems šiuo sprendimu inkriminuojamas pažeidimas. Todėl už savo dukterinės bendrovės pažeidimą atsakinga pripažintos patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu tokio sprendimo motyvai turi būti išsamūs, kad pagrįstų pažeidimo inkriminavimą šiai bendrovei ( 125 ). Draudžiama šiuos motyvus pateikti vėliau, jau vykstant teismo procesui ( 126 ).

204.

Tačiau reikėtų skirti pavėluotą motyvų pateikimą nuo jau savaime pakankamų motyvų paaiškinimo: tai teismo procese visuomet leidžiama ir gali būti naudinga materialinei teisinei atitinkamo sprendimo kontrolei Sąjungos teismuose ( 127 ).

205.

Nagrinėjamu atveju paaiškinimai dėl dvejopo pagrindo, kuriuos pirmojoje instancijoje Komisija pateikė atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, tėra jau anksčiau ginčijamame sprendime išdėstytų motyvų paaiškinimas ( 128 ). Net ir be tokio paaiškinimo iš ginčijamo Komisijos sprendimo buvo galima pakankamai aiškiai suprasti, kad šiuo atveju ji rėmėsi ne vien 100 % prezumpcija, bet, taikydama dvejopo pagrindo koncepciją, atsižvelgė ir į papildomus aspektus, leidusius padaryti išvadą, kad patronuojančioji bendrovė iš tiesų darė lemiamą įtaką atitinkamai dukterinei bendrovei ( 129 ).

206.

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Komisijos pirmojoje instancijoje pateikti argumentai dėl dvejopo pagrindo nebuvo draudžiamas pavėluotas motyvų keitimas jau vykstant teismo procesui.

207.

Taigi nėra pagrįsta ir antra antrojo apeliacinio skundo pagrindo byloje C-628/10 P dalis. Todėl reikia atmesti visą šį apeliacinio skundo pagrindą.

208.

Kadangi negalima pripažinti nei AO ir SCTC byloje C-628/10 P pareikštų kaltinimų, nei Komisijos byloje C-14/11 P pareikštų kaltinimų, abu apeliaciniai skundai atmestini.

209.

Apeliaciniame skunde byloje C-628/10 P AOI ir SCTC taip pat pateikia atskirą prašymą sumažinti baudą tuo atveju, jei būtų panaikintas skundžiamas sprendimas.

210.

Jei Teisingumo Teismas, kaip siūloma, prieitų prie išvados, kad apeliančių reiškiami kaltinimai negali būti pripažinti, nebūtų jokio pagrindo mažinti baudos. Tuomet nėra reikalo nagrinėti šio AOI ir SCTC prašymo.

211.

Tai juo labiau pasakytina dėl to, kad baudos apskaičiavimo metodas pirmosios instancijos sprendime nebuvo nagrinėjamas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo kompetencija apsiriboja teisiniu pirmojoje instancijoje išnagrinėtų pagrindų vertinimu ( 130 ). Jei prieš tai nepatenkinęs nė vieno iš pareikštų apeliacinio skundo pagrindų Teisingumo Teismas imtųsi nagrinėti baudos apskaičiavimo klausimą, jis peržengtų šio proceso ginčo dalyko ribas.

212.

Galiausiai, jei AOI ir SCTC savo prašymu, kaip įtaria Komisija, siekia sumažinti dukterinei bendrovei WWTE skirtą baudą, jis, be to, būtų nepriimtinas. WWTE nebuvo nei proceso Bendrajame Teisme, nei šiame apeliaciniame procese šalis.

213.

Jei, kaip siūloma šiuo atveju, apeliaciniai skundai būtų atmesti, Teisingumo Teismas turėtų priimti sprendimą dėl išlaidų (Procedūros reglamento 122 straipsnio 1 dalis), remdamasis Procedūros reglamento 69 straipsniu kartu su 118 straipsniu.

214.

Iš Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos kartu su 118 straipsniu išplaukia, kad pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Nagrinėjamu atveju netenkintinas nė vienas iš apeliančių pateiktų apeliacinių skundų, o abi šalys reikalavo priteisti iš kitos šalies bylinėjimosi išlaidas.

215.

Todėl, vertinant griežtai, AOI ir SCTC reikėtų nurodyti padengti visas išlaidas, susijusias su jų apeliaciniu skundu byloje C-628/10 P, o Komisijai – visas išlaidas, susijusias su jos apeliaciniu skundu byloje C-14/11 P ( 131 ).

216.

Tačiau šiuo atveju tai būtų neteisinga, nes abiejų skundų turinys turėjo daug sąsajų, o dėl to šalys byloje C-628/10 P ir byloje C-14/11 P besirungdamos iš esmės reiškė tuos pačius argumentus ( 132 ). Be to, sujungus bylas buvo surengtas bendras posėdis, kuriame Teisingumo Teismas paragino šalis sukoncentruoti savo argumentus į kelis abiem byloms bendrus teisinius klausimus. Šiomis aplinkybėmis vargu ar bus įmanoma nustatyti, kuri šalis kurioje byloje ir kokių išlaidų patyrė.

217.

Todėl atrodo, kad bus teisingiau ir pačioms šalims sprendžiant išlaidų padengimo klausimą – paprasčiau, jei bus priimtas bendras sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų abiejose bylose ( 133 ), ir pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį kartu su 118 straipsniu konstatuoti, kad dalis kiekvienos šalies reikalavimų šiame bendrame teisminiame ginče buvo patenkinta, o dalis atmesta. Bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstytos nurodžius kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

218.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: