GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2011 m. rugsėjo 6 d.(1)
Byla C‑442/10
Churchill Insurance Company Limited
prieš
Benjamin Wilkinson
ir
Tracy Evans
prieš
Equity Claims Limited
(Court of Appeal (Anglija ir Velsas) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Per kelių eismo įvykį nukentėjęs asmuo, kuris važiavo kaip keleivis transporto priemone, būdamas apdraustas kaip įgaliotas tokios transporto priemonės vairuotojas – Neapdrausto asmens vairuojama transporto priemonė“
1. Jungtinėje Karalystėje, kitaip negu daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių narių, įprasta, kad nors transporto priemonių draudimo polise ir nurodoma informacija apie apdraustą transporto priemonę, jis yra asmeninis polisas ir juo apdraudžiama žala, kurią padaro draudėjas ir kiti tame polise aiškiai nurodyti kaip įgalioti tokios transporto priemonės vairuotojai. Jeigu eismo įvykį sukelia neįgaliotas vairuotojas, draudikas privalo atlyginti žalą nukentėjusiesiems, kaip to reikalaujama pagal Europos Sąjungos (toliau – ES) teisę, tačiau paskui gali reikalauti kompensacijos iš apdraustojo asmens, kuris leido vairuoti neįgaliotam asmeniui.
2. Ši byla kilo būtent dėl tokios draudimo sistemos. Konkrečiau kalbant, dvi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos ypatingos tuo, kad vienas asmuo tuo pat metu yra ir nukentėjusysis, ir apdraustasis, kuris leido vairuoti neįgaliotam asmeniui, sukėlusiam eismo įvykį. Pagal bendrąją taisyklę jis, kaip nukentėjusysis, turi teisę į žalos atlyginimą. Kaip apdraustajam, leidusiam vairuoti asmeniui, kuris negalėjo [tinkamai] to daryti, pagal nacionalinę teisę jam gali tekti atlyginti draudikui nukentėjusiesiems išmokėtą sumą. Faktiškai tai reiškia, kad draudikas jam nieko nemoka, nes suma, kurią jis turi gauti kaip nukentėjusysis, įskaitoma į sumą, kurią jis privalo sumokėti draudikui kaip „neatsargus“ apdraustasis. Nacionalinis teismas Teisingumo Teismo klausia, ar tokia situacija gali būti suderinama su ES teise.
I – Teisinis pagrindas
A – ES teisė
3. Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai suformuluoti darant nuorodą į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – direktyva)(2). Faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių nacionalinis teismas turi priimti sprendimą, metu ši direktyva dar negaliojo. Tačiau ji yra konsoliduota direktyva, kurios vienoje redakcijoje pateikiamos keturių ankstesnių direktyvų nuostatos(3) ir nepakeista jų esmė. Dėl patogumo taip pat remsiuosi šia konsoliduota redakcija ir kiekvieną kartą nurodysiu atitinkamas ankstesnių redakcijų nuostatas.
4. Direktyvos 3(4), 14(5) ir 15(6) konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„3) Kiekviena valstybė narė turėtų imtis visų tinkamų priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos turi būti nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.
14) Būtina numatyti, kad įstaiga garantuotų, jog nukentėjęs asmuo neliktų be žalos atlyginimo, jeigu įvykį sukėlė neapdrausta arba nenustatyta transporto priemonė. <…>
15) Nukentėjusiųjų asmenų interesų labui tam tikras išimtis numatančios nuostatos turėtų būti taikomos tik draudiko ir už įvykį atsakingo asmens santykiams. Vis dėlto valstybės narės gali nustatyti, kad pavogtų arba prievarta užvaldytų transporto priemonių atveju žalos atlyginimą išmokėtų pirmiau minėta įstaiga.“
5. Direktyvos 3 straipsnyje įtvirtinta bendroji pareiga užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė ir už žalą turtui, ir už žalą asmeniui.
6. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje(7) numatyta:
„Nepažeidžiant 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, 3 straipsnyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.“
7. Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje(8) numatyta, kad „šis straipsnis nepažeidžia nei nuostatų dėl civilinės atsakomybės, nei nuostatų dėl žalos dydžio“.
8. Pagal direktyvos 13 straipsnio 1 dalį(9):
„Kiekviena valstybė narė imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad taikant 3 straipsnį įvykio metu nukentėjusių trečiųjų asmenų reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu yra laikomos niekinėmis visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo liudijimą, išduotą pagal 3 straipsnio reikalavimus, ir pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:
a) asmenys, kurie nėra tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti;
<…>
Tačiau pirmoje [pirmos] pastraipos a punkte nurodytos nuostatos ar sąlygos gali būti taikomos tokių asmenų atžvilgiu, kurie savo noru naudojosi žalą sukėlusia transporto priemone, jeigu draudikas gali įrodyti, kad jie žinojo, jog ta transporto priemonė buvo pavogta.
<…>.“
9. Direktyvos 10 straipsnyje(10) reglamentuojami atvejai, kai transporto priemonė, kuria padaryta žalos turtui arba asmeniui, yra neapdrausta arba nenustatyta. Direktyvoje numatyta, kad tokiems atvejams valstybės turi įsteigti arba įgalioti įstaigą, kurios užduotis – atlyginti žalą per įvykius nukentėjusiems asmenims. 10 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta:
„Tačiau valstybės narės gali leisti šiai įstaigai nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi žalą sukėlusia transporto priemone, jeigu įstaiga gali įrodyti, kad jie žinojo, jog transporto priemonė buvo neapdrausta.“
B – Nacionalinė teisė
10. Su šia byla susijęs nacionalinės teisės aktas – 1988 m. Kelių eismo įstatymas (Road Traffic Act 1988, toliau – RTA). Konkrečiai kalbant, šio įstatymo 151 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu draudikas privalo išmokėti tam tikrą sumą asmens, kuris nėra apdraustas pagal draudimo polisą, atsakomybei padengti, jis turi teisę išieškoti tokią sumą iš apdraustojo asmens, kuris liepė arba leido naudoti transporto priemonę, ir dėl tokio naudojimo kilo atsakomybė.
II – Faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla atsirado sujungus dvi atskiras bylas, kurias pirmojoje instancijoje išsprendė du skirtingi teismai, priėmę priešingus sprendimus.
12. Šios dvi bylos iš dalies skiriasi, tačiau teisiniu požiūriu sutampa jų esminės faktinės aplinkybės. Abiejose bylose apdraustasis leido vairuoti transporto priemonę (vienoje byloje – motociklą, kitoje – automobilį) asmeniui, kuris draudimo sutartyje nebuvo nurodytas kaip įgaliotas vairuoti, be to, nebuvo apsidraudęs pats. Abiem atvejais įvyko eismo įvykis, per kurį apdraustasis, važiavęs keleivio vietoje, patyrė sužalojimų.
13. Abiem atvejais draudimo bendrovės atsisakė išmokėti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, remdamosi RTA 151 straipsnio 8 dalyje numatyta teise iš apdraustojo išieškoti sumokėtą žalos turtui arba asmeniui atlyginimą, jeigu tokią žalą sukėlė neįgaliotas asmuo, kuriam apdraustasis leido naudoti transporto priemonę. Draudikės nurodė, kad tokiose bylose, kaip antai byla, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą, pareiga sumokėti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems ir teisė reikalauti apdraustojo atlyginti sumokėtas sumas viena kitą panaikina, nes nukentėjusysis ir asmuo, iš kurio gali būti reikalaujama atlyginti nukentėjusiajam sumokėtą sumą, sutampa.
14. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nustatęs galimą suderinamumo su ES teise problemą, sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius klausimus:
„1. Ar <...> direktyvos 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis neleidžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatų, kurių poveikis atitinkamoje nacionalinėje teisėje yra nesuteikti teisės į draudimo išmoką asmeniui, nukentėjusiam kelių eismo įvykio metu, esant šioms aplinkybėms:
a) eismo įvykį sukėlė neapdraustas vairuotojas; ir
b) tokiam neapdraustam vairuotojui leidimą vairuoti transporto priemonę yra davęs nukentėjusysis; ir
c) toks nukentėjusysis eismo įvykio metu transporto priemone važiavo kaip keleivis; ir
d) nukentėjusysis buvo apdraustas kaip tokios transporto priemonės vairuotojas?
Konkrečiai kalbant:
i) ar tokia nacionalinės teisės nuostata yra nuostata, pagal kurią „draudimo apsauga nesuteikiama“ <…> direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme;
ii) ar tokiomis, kaip antai šios bylos, aplinkybėmis gavę draudiko(11) leidimą neapdrausti asmenys tampa „tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti“ <…> direktyvos 13 straipsnio 1 dalies a punkte pavartota prasme;
iii) ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos tai, kad remiantis <…> direktyvos 10 straipsniu nacionalinės įstaigos, įpareigotos atlyginti žalą, padarytą nenustatytomis arba neapdraustomis transporto priemonėmis, gali nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi žalą sukėlusia transporto priemone, jeigu tokia įstaiga gali įrodyti, kad jie žinojo, jog transporto priemonė buvo neapdrausta?
2. Ar atsakymas į 1 klausimą priklauso nuo to, ar leidimas: a) buvo duotas iš tiesų žinant, kad vairuotojas buvo neapdraustas; arba b) buvo duotas manant, kad vairuotojas buvo apdraustas; arba c) tokį leidimą davė apdraustas asmuo, kuris apie tai nepagalvojo?“
III – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
A – Pirminės pastabos
15. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčijama, kad dėl nukentėjusiųjų patirtų sužalojimų kilo civilinė atsakomybė. Kaip matyti išanalizavus taikytinas teisės normas, ES teisė nepažeidžia valstybių narių nacionalinės teisės nuostatų, susijusių su civiline atsakomybe ir žalos dydžiu, taikymo.
16. Apskritai bet kurio su motorinės transporto priemonės naudojimu susijusio įvykio, kurio metu padaroma žalos turtui arba asmeniui, teisinės pasekmės turi būti analizuojamos dviem etapais. Pirmiausia turi būti nustatyta, ar kilo civilinė atsakomybė. Jeigu atsakymas yra teigiamas, būtina pereiti prie antrojo analizės etapo, susijusio su draudiko veiksmais. ES teise(12) iš esmės reglamentuojamas tik šis antrasis etapas, nepažeidžiant pareigos užtikrinti direktyvos veiksmingumą. Tačiau pažymėtina, kad, norint atskirti šiuos du etapus, praktikoje gali kilti tam tikrų sunkumų ir gali būti, kad ateityje Teisingumo Teismo bus prašoma šį klausimą išaiškinti detaliau.
17. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šioje byloje iškelti klausimai, kaip matyti iš jų turinio, yra susiję su anksčiau nurodytu antruoju etapu. Šioje byloje reikia išspręsti klausimą ne dėl to, ar kilo civilinė atsakomybė, o dėl to, ar draudikas privalo (jeigu privalo, – tai kiek) sumokėti žalos atlyginimą. Todėl neabejotina, kad atsakymo į pateiktus klausimus reikia ieškoti direktyvos aiškinime, nes faktinės bylos aplinkybės patenka į jos taikymo sritį.
B – Prejudicinio klausimo analizė
18. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar su ES teise suderinamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis draudikui leidžiama nemokėti žalos atlyginimo nukentėjusiajam, jeigu įvykdytos tokios trys sąlygos: a) eismo įvykis sukeltas transporto priemone, kurią vairavo neapdraustas asmuo; b) nukentėjusysis yra apdraustasis; ir c) apdraustasis leido neapdraustam asmeniui vairuoti transporto priemonę.
19. Iš pradžių reikia pažymėti, kad šiose bylose draudikės susiklosčiusią situaciją apibūdina kitaip, negu nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jos pabrėžia tai, kad ši byla nėra susijusi su atsisakymu sumokėti draudimo išmoką arba pripažinti draudimo apsaugą: tiesiog nacionalinės teisės aktuose yra numatytas leidimas draudikams tam tikromis bylos aplinkybėmis iš apdraustojo išieškoti per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas. Atsižvelgdamos į tai, kad apdraustasis ir nukentėjusysis šiuo atveju yra tas pats asmuo, draudikės teigia, jog žalos atlyginimas nemokamas todėl, kad nukentėjusiajam mokėtina suma iš karto įskaitoma į sumą, kuri gali būti išieškota iš „neatsargaus“(13) apdraustojo.
20. Savo ruožtu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad toks atskyrimas yra dirbtinis ir nacionalinė teisė turi būti aiškinama kaip paprasčiausiai lemianti tai, jog draudikas nemoka žalos atlyginimo per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui.
21. Nepažeisdamas principo, pagal kurį savo šalies nacionalinę teisę turi aiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esu įsitikinęs, kad šioje byloje atsakymui į pateiktus klausimus neturi didelės įtakos tai, kuris iš dviejų nurodytų požiūrių bus pasirinktas. Bet kuriuo atveju tokiose situacijose, kaip antai nagrinėjama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, galimybė draudikui atsisakyti per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui išmokėti visą dėl patirtų sužalojimų atsiradusios žalos atlyginimą prieštarauja ES teisei. Toliau pasistengsiu paaiškinti, kodėl.
22. Kaip jau esu pažymėjęs, ES teisės aktais, kuriais reglamentuojama motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, nėra siekiama suderinti valstybių narių su civiline atsakomybe susijusių teisės normų. Tokių teisės aktų tikslas yra siauresnis, nors ir dvejopas – jais siekiama užtikrinti, pirma, laisvą transporto priemonių ir jų keleivių judėjimą ir, antra, panašaus vertinimo taikymą per tokiomis transporto priemonėmis sukeltus eismo įvykius nukentėjusiems asmenims, nepaisant to, kur įvyksta tokie eismo įvykiai(14). Kitaip tariant, nors, kaip buvo nurodyta, direktyva nacionalinės teisės aktų leidėjui paliekama tam tikra laisvė nustatyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles, ja kartu reikalaujama, kad nors per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims negalima užtikrinti vienodo vertinimo taikymo kiekvienoje valstybėje narėje (tam būtų reikėję suderinti ir su atsakomybe susijusias teisės normas, o teisės aktų leidėjas nutarė to nedaryti), bet kuriuo atveju jiems turi būti užtikrinami bent jau „panašūs“ standartai visoje Sąjungos teritorijoje. Visiškai neaišku, ar šis direktyvos principas gali turėti kokį nors poveikį valstybėms narėms suteiktai diskrecijai civilinės atsakomybės srityje: bet kuriuo atveju, kaip esu pažymėjęs, civilinės atsakomybės klausimas nepatenka į šio ginčo objektą.
23. Šioje byloje aplinkybės, dėl kurių kilo ginčas, aiškiai patenka į direktyvos 13 straipsnio 1 dalies a punktu reglamentuojamą atvejį. Draudikės siekia išvengti savo pareigos mokėti, remdamosi teisės aktų nuostatomis arba sutarčių sąlygomis, grindžiamomis tuo, kad vairavęs asmuo nebuvo įgaliotas vairuoti. Remiantis anksčiau nurodyta nuostata, tokios nuostatos arba sąlygos nėra suderinamos su ES teise(15). Kalbant apie žalos atlyginimą, savininkas (apdraustasis), kuris nevairavo transporto priemonės, iš tiesų visais atžvilgiais yra ta nuostata saugomas „trečiasis asmuo“. Įvykus eismo įvykiui visi asmenys, išskyrus vairuotoją, kuris sukėlė eismo įvykį, turi būti laikomi „trečiaisiais asmenimis“(16). Kaip yra nurodęs generalinis advokatas L. A. Geelhoed, tokiu atveju „teisinis apsidraudusiojo santykis su draudiku pereina žalą sukėlusiam asmeniui“(17).
24. Mano šios išdėstytos pastabos patvirtinamos nagrinėjama teismų praktika.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai pastebi, kad šios bylos faktinės aplinkybės labai panašios į 2005 m. Teisingumo Teismo išspręstos bylos Candolin ir kt.(18) faktines aplinkybes. Toje byloje Suomijos nacionalinėje teisėje buvo numatytas leidimas draudikams atsisakyti mokėti žalos atlyginimą per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims arba apriboti mokėtiną žalos atlyginimą, jeigu pastarieji prisidėjo prie žalos atsiradimo: konkrečiai kalbant, byloje Candolin ir kt. buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su keliais asmenimis, įskaitant transporto priemonės savininką, kuris įsėdo į transporto priemonę, nors ir žinojo, kad vairuotojas buvo neblaivus.
26. Toje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio nacionalinės teisės aktai negali būti laikomi suderinamais su ES teise. Taip yra todėl, kad pagal taikytinuose ES teisės aktuose įtvirtintą bendrąją taisyklę draudikai privalo atlyginti nukentėjusiųjų patirtą žalą, ir šiuose teisės aktuose aiškiai įtvirtintos tam tikros šios pareigos išimtys, kurios turi būti aiškinamos siaurai(19). Todėl Teisingumo Teismas pareiškė, kad visais atvejais, kurie nepatenka į direktyvoje numatytų išimčių taikymo sritį, per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims turi būti atlyginta žala.
27. Toje byloje nėra svarbu, kad vienas iš nukentėjusiųjų yra transporto priemonės savininkas, važiavęs kaip keleivis. Vienintelis asmuo, kuriam direktyva iš esmės nėra suteikiama teisė reikalauti draudiko sumokėti žalos atlyginimą, yra vairuotojas, o visiems keleiviams draudimo apsauga turi būti taikoma(20). Taigi Teisingumo Teismo praktika rodo, kad jeigu nėra taikoma kuri nors iš direktyvoje numatytų išimčių, per eismo įvykį nukentėję asmenys visuomet turi teisę reikalauti draudiko sumokėti žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje nustatyta, kad jos faktinės aplinkybės nepatenka į nė vienos direktyvoje aiškiai įtvirtintos išimties taikymo sritį, Sprendime Candolin ir kt. įtvirtinta Teisingumo Teismo praktika patvirtinama, kad abu apdraustieji, kurie leido savo transporto priemones vairuoti neįgaliotiems asmenims, vis dėlto turi teisę gauti su patirtais kūno sužalojimais susijusios žalos atlyginimą.
28. Galima prieštarauti, kad Sprendime Candolin ir kt. Teisingumo Teismas nenurodė, kas buvo draudėjas, o nagrinėjamoje byloje ši faktinė aplinkybė yra esminė. Nepaisant to, pažymėtina, kad šis aspektas praktikoje neatrodo reikšmingas, nes Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad jeigu nėra jokių direktyvoje numatytų išimtinių aplinkybių, kuriomis leidžiama netaikyti draudimo apsaugos, pagal direktyvą galima atskirti tik vairuotojo ir keleivių padėtį ir kad todėl visi asmenys, išskyrus vairuotoją, pagal direktyvą yra „tretieji asmenys“, turintys teisę gauti žalos atlyginimą. Bet kuriuo atveju nėra aišku, kad faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas Sprendimas Candolin ir kt., gali būti išskirtos iš tipinių atvejų, kuomet transporto priemonės savininkas yra ir draudėjas(21). Be to, nereikia pamiršti, kad, kaip jau nurodyta, daugelyje valstybių narių draudimo polisas paprastai taikomas transporto priemonei ir jame nenurodoma, kas yra įgaliotas vairuoti tokią transporto priemonę.
29. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta ką tik paminėtos Teisingumo Teismo praktikos svarbą, jam kyla šiuo klausimu tam tikrų abejonių, kurios jį paskatino pateikti prejudicinius klausimus. Tačiau manau, kad šios abejonės yra nepagrįstos ir kad šioje byloje taip pat reikia remtis Sprendimu Candolin ir kt.
30. Pagrindinis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentas, kuriuo remiantis jam kyla abejonių dėl Sprendimo Candolin ir kt. taikytinumo (arba, tiesą sakant, kuriuo remdamasis veikiau siekia paaiškinti savo abejones dėl šio sprendimo teisingumo) yra susijęs su skirtingu vertinimu, kuris, jeigu būtų pritarta Teisingumo Teismo aiškinimui, būtų taikomas į eismo įvykį patekusiems keleiviams tokiomis, kaip antai šios bylos, faktinėmis aplinkybėmis ir keleiviams, kurie įsėda į transporto priemonę žinodami, kad ji neapdrausta. Jeigu turėtų būti taikomas Sprendimas Candolin ir kt., šioje byloje apdraustajam, leidusiam savo transporto priemonę vairuoti neįgaliotam asmeniui, turėtų būti mokamas žalos atlyginimas, o tuo atveju, jeigu asmenys į transporto priemonę įsėstų žinodami, kad ji nėra apdrausta, pagal direktyvos 10 straipsnio 2 dalį būtų galima atsisakyti mokėti žalos atlyginimą.
31. Kalbant apie šį tariamą skirtingą vertinimą, manau, reikėtų pateikti dvi pastabas. Pirmiausia, kaip pažymėjo, pavyzdžiui, ir Komisija, atvejai, kai transporto priemonė yra apdrausta ir kai ji neapdrausta, nėra panašūs. Direktyvoje numatyta, kad tais atvejais, kai transporto priemonė nėra apdrausta, valstybių narių įgaliotos įstaigos turi atlikti tam tikrus privalomus veiksmus, kad nukentėjusiesiems bet kuriuo atveju būtų užtikrintas tam tikras draudimo apsaugos lygis: todėl neapdraustas transporto priemones reglamentuojančios teisės normos pagrįstai gali būti laikomos išimtinėmis, taigi jos gali skirtis nuo teisės normų, taikytinų pagal reikalavimus draudžiamoms transporto priemonėms.
32. Antra, aiškinimo požiūriu apskritai šiek tiek abejotinas atrodo teiginys, kad vertinimo skirtumas turėtų būti panaikintas sumažinant „privilegijuotomis“ aplinkybėmis suteikiamą apsaugą taip, kad ji taptų tokia pati kaip „nepalankesnėmis“ aplinkybėmis taikoma apsauga. Paprastai daroma atvirkščiai ir prireikus aiškinant nuostatas, jei tik įmanoma, linkstama net tokiomis aplinkybėmis, kuriomis suteikiama mažesnė apsauga, taikyti vertinimą, panašų į taikomą aplinkybėmis, kuriomis apsaugos lygis yra aukštesnis.
33. Taigi, jeigu būtų pritarta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomam požiūriui, t. y. kad bylos faktinėms aplinkybėms taikomoje nacionalinėje teisėje numatyta, jog tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis, draudikas neprivalo atlyginti nukentėjusiųjų patirtos žalos, reikėtų pažymėti, jog teisės aktuose ir Teisingumo Teismo praktikoje aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinta, kad ES teisė draudžia visas tokias nacionalinės teisės nuostatas.
34. Kita vertus, kaip jau nurodžiau, tokia išvada neturėtų būti keičiama, net jeigu būtų patvirtintas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atmestas, tačiau draudikių siūlomas argumentas, kad ginčijamas klausimas yra ne atsisakymas išmokėti žalos atlyginimą, o tik žalos atlyginimo įskaitymas į iš „neatsargaus“ apdraustojo išieškotiną sumą.
35. Iš tikrųjų atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką, nors apskritai ES teisės aktais leidžiama nacionalinėje teisėje numatyti leidimą draudikui tam tikromis aplinkybėmis reikalauti kompensacijos iš apdraustojo(22), valstybių narių įstatymais negalima panaikinti direktyvos veiksmingumo(23) (ši direktyva yra parengta remiantis principu, kad draudikai visuomet privalo atlyginti žalą visiems nukentėjusiesiems, išskyrus vairuotoją)(24).
36. Atsižvelgiant į tai, kad direktyva nėra suderinamos civilinę atsakomybę reglamentuojančios nacionalinės teisės normos, suprantama, kad į atskirų eismo įvykių aplinkybes galima atsižvelgti, pavyzdžiui, nustatant žalos atlyginimo dydį. Bet kuriuo atveju žalos atlyginimo sumažinimas ne tik yra išimtinė priemonė; jis turi būti įvertinamas kiekvienu atveju atskirai ir jo negalima nustatyti remiantis bendrais abstrakčiais kriterijais(25). Kaip per teismo posėdį pastebėjo Komisija, ypatingais atvejais žalos atlyginimas galėtų būti sumažintas suma, lygia tokio žalos atlyginimo sumai, todėl išmokėtina suma būtų lygi nuliui. Tačiau tokiais atvejais būtina įvertinti visas bylos aplinkybes ir vien leidimas vairuoti neįgaliotam asmeniui tikrai nėra pakankama priežastis sumažinti žalos atlyginimą iki nulio. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, žalos atlyginimas negali būti pernelyg sumažintas dėl to, kad keleivis prisidėjo prie žalos atsiradimo(26).
37. Kitaip tariant, iš Teisingumo Teismo šioje srityje priimtų sprendimų darytina išvada, jog turi būti laikoma, kad Direktyvos 2009/103 12 straipsnio 1 dalis kartu su šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalimi reiškia, kad jeigu tas pats asmuo yra ir nukentėjusysis, ir neatsargus apdraustasis, pirmajam jo statusui (nukentėjusiojo) teikiama pirmenybė. Jeigu nėra aplinkybių, kuriomis direktyvoje aiškiai numatyta galimybė atsisakyti mokėti žalos atlyginimą, per eismo įvykį nukentėję asmenys turi gauti žalos atlyginimą.
38. Negalima paneigti, kad taip aiškinant ES teisę, nors toks aiškinimas yra vienintelis teisės aktus ir teismų praktiką atitinkantis aiškinimas, lieka tam tikrų nenuoseklumų. Ypač reikia pripažinti, kad nors, viena vertus, draudikas negali reikalauti neatsargaus apdraustojo grąžinti jam, kaip nukentėjusiajam, išmokėtas sumas, kita vertus, draudikas gali iš tokio apdraustojo išieškoti visas kitiems per tą patį eismo įvykį nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas. Tačiau man neatrodo, kad tokia situacija neatitinka direktyvos esmės, ypač atsižvelgiant į tikslą apsaugoti nukentėjusiuosius.
C – Dėl valstybių narių diskrecijos civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų srityje
39. Be to, pažymėtina ir tai, kad neseniai priimtais Teisingumo Teismo sprendimais(27), kuriais pripažįstamas su transporto priemonėmis susijusią civilinę atsakomybę reglamentuojančių Portugalijos teisės aktų suderinamumas su direktyva, nepaneigiamas mano siūlomas sprendimas. Tam tikrais atvejais Portugalijos civilinės atsakomybės sistemoje yra numatytas leidimas nemokėti jokio žalos atlyginimo per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims: taip gali atsitikti ypač tais atvejais, kai nenustatoma transporto priemonių vairuotojų kaltė.
40. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo aptariamuose sprendimuose(28), tose bylose buvo sprendžiamas klausimas, ar iš tiesų buvo kilusi civilinė atsakomybė. Todėl sprendžiamas klausimas buvo susijęs su sritimi, kuri iki šios dienos iš esmės tebėra palikta valstybių narių diskrecijai. Šioje byloje, atvirkščiai, kaip esu pastebėjęs, pradedama nagrinėti darant prielaidą, kad atsakomybė kyla ir kad prejudiciniai klausimai susiję tik su draudikų veiksmais: todėl analizuojama ne civilinės atsakomybės klausimo sritis, o direktyvos reglamentuojama draudikų atliekamą vaidmenį reglamentuojančių teisės normų sritis.
41. Be to, taip pat tinkama pažymėti, kad ką tik minėtuose sprendimuose civilinė atsakomybė netaikoma remiantis kiekvienoje byloje nacionalinių teismų atliktu vertinimu. Šios bylos aplinkybėmis, atvirkščiai, nacionalinės teisės normomis draudikams leidžiama atsisakyti išmokėti žalos atlyginimą apskritai visais atvejais, kai leidžiama vairuoti asmeniui, nenurodytam kaip įgaliotam draudimo polise. Todėl panašu, kad tokio pobūdžio apibendrinta nuostata taip pat prieštarauja (kaip buvo nurodyta) teismų praktikoje įtvirtintai pareigai atlikti vertinimą kiekvienoje byloje(29).
D – Dėl direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodyto „įgaliojimo“
42. Prieš baigiant nagrinėti pirmąjį prejudicinį klausimą reikia išanalizuoti paskutinį aspektą, susijusį su draudikių ir Jungtinės Karalystės rašytinėse pastabose nurodytu argumentu, kad direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nurodytas „įgaliojimas“ yra įgaliojimas, kurį suteikia ne draudikas, o apdraustasis. Todėl, jų nuomone, draudimo polise išdėstytos sutarties sąlygos, kurios laikomos negaliojančiomis remiantis 13 straipsniu, yra sąlygos, pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama tais atvejais, kai vairuoja savininko neįgaliotas asmuo. Savo ruožtu sąlygos, pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama tais atvejais, kai vairuotojas yra draudiko neįgaliotas asmuo (kaip šioje byloje), tebebūtų taikomos.
43. Mano manymu, tokiam aiškinimui negalima pritarti.
44. Pirmiausia, kaip buvo teisingai pastebėta, vairavimas be savininko leidimo paprastai prilygsta vagystei, ir direktyvos 13 straipsnyje yra įtvirtinta speciali nuostata, kuria reglamentuojami vagystės atvejai. Konkrečiai kalbant, tais atvejais, kai transporto priemonė pavogta, valstybės narės gali nustatyti, kad nukentėjusiesiems žalą turi atlyginti 10 straipsnyje nurodyta nacionalinė įstaiga, kuri turi užtikrinti žalos, padarytos nenustatytomis arba neapdraustomis transporto priemonėmis, atlyginimą, o ne draudikas. Šios su vagyste susijusios specialiosios nuostatos yra pagrindas manyti, kad jeigu teisės aktų leidėjas, rengdamas 13 straipsnio 1 dalies a punktą, turėjo omenyje tik tokį atvejį, jis tai būtų nurodęs aiškiau.
45. Mano nuomone, remiantis teleologiniu direktyvos aiškinimu, atsižvelgiant į tikslą apsaugoti nukentėjusiuosius, nuostata, kurioje įtvirtintas reikalavimas sutarčių nuostatas, pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama dėl „įgaliojimo“ nebuvimo, laikyti negaliojančiomis, turi būti aiškinama plačiai, kaip apimanti visas situacijas, kuriose transporto priemonę vairuojantis asmuo negali to daryti, nes nėra įgaliotas draudiko, transporto priemonės savininko arba apdraustojo. Visais šiais atvejais vis tiek turi būti garantuojama draudimo apsauga, kad būtų apsaugoti nukentėjusieji, ir draudikas iš esmės negali išvengti pareigos atlyginti žalą.
46. Tokio aiškinimo nepaneigia teiginys, kad asmenys gali būti įgalioti „tiesiogiai arba netiesiogiai“. Priešingai nei teigia Jungtinės Karalystės vyriausybė, draudiko, o ne tik apdraustojo suteiktas įgaliojimas gali būti netiesioginis. Nereikėtų pamiršti, kad, kaip buvo nurodyta, daugelyje valstybių narių draudimo apsauga paprastai taikoma transporto priemonei ir įgalioti vairuotojai nėra nurodomi: tokiu atveju draudikas yra „netiesiogiai“ įgaliojęs visus potencialius transporto priemonės vairuotojus.
47. Taip pat pažymėtina, jog, kaip per teismo posėdį nurodė Komisija, panašu, kad direktyvos 13 straipsnio 1 dalies a–c punktuose pateiktas sąlygų sąrašas yra veikiau pavyzdinis, o ne baigtinis, ypač atsižvelgiant į teismų praktiką, kurioje numatyta, kad nuostatos, kuriomis draudikui tam tikromis aplinkybėmis leidžiama nemokėti žalos atlyginimo, yra nukrypti leidžiančios nuostatos, kurios turi būti aiškinamos siaurai(30). Todėl tai, kad tam tikros sąlygos nėra aiškiai paminėtos 13 straipsnyje, automatiškai nereiškia, kad jos yra suderinamos su direktyva.
E – Išvada dėl pirmojo klausimo
48. Baigdamas nagrinėti pirmąjį prejudicinį klausimą, siūlau Teisingumo Teismui į jį atsakyti, jog Direktyvos 2009/103 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, remdamasis kuriomis draudikas tokiomis, kaip antai šios bylos, aplinkybėmis gali atsisakyti atlyginti žalą nukentėjusiajam, jeigu šis yra apdraustasis, važiavęs kaip keleivis savo paties transporto priemone, kurią jis leido vairuoti asmeniui, nenurodytam draudimo polise.
IV – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
49. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, ar, norint atsakyti į pirmesnį klausimą, yra svarbi apdraustojo, leidusio vairuoti neįgaliotam asmeniui, psichologinė būklė: konkrečiai kalbant, ar turi reikšmės tai, jog apdraustasis žinojo arba nežinojo, kad asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas.
50. Kaip jau esu nurodęs, remiantis teismų praktikoje pateiktu direktyvos aiškinimu, ši direktyva grindžiama nuostata, kad draudikas iš esmės visuomet privalo atlyginti žalą nukentėjusiesiems, išskyrus atvejus, kai taikoma viena iš direktyvoje aiškiai nurodytų išimčių. Kitaip tariant, kalbant apie būtinybę atlyginti žalą nukentėjusiesiems bet kuriuo atveju, net jeigu vienas iš jų yra „neatsargus“ apdraustasis asmuo, apdraustojo psichologinė būklė nėra reikšminga.
51. Žinoma, tai jokiu būdu netrukdo valstybėms narėms, laikantis pirma nurodytų apribojimų, atsižvelgti į kiekvieną veiksnį civilinės atsakomybės srityje, pavyzdžiui, nustatant sumą, kurią gali gauti nukentėjusieji, arba jeigu sužalojami tretieji asmenys, nustatant draudiko teisę išieškoti žalos atlyginimą.
52. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, jog tai, kad apdraustasis žinojo arba nežinojo, kad asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, yra neapdraustas, nekeičia atsakymo į pirmąjį klausimą.
V – Išvada
53. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal pateiktus klausimus atsakyti taip:
„2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remdamasis draudikas tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis gali atsisakyti atlyginti žalą nukentėjusiajam, jeigu šis yra apdraustasis, važiavęs kaip keleivis savo paties transporto priemone, kurią jis leido vairuoti asmeniui, nenurodytam draudimo polise.
Norint atsakyti į pirmąjį klausimą, nėra reikšminga tai, kad apdraustasis žinojo arba nežinojo, jog asmuo, kuriam jis leido vairuoti transporto priemonę, buvo neapdraustas.“
1 – Originalo kalba: italų.
2 – OL L 263, 2009, p. 11.
3 – Tai 1972 m. balandžio 24 d. [Pirmoji] Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 103, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10); 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3); 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, 1990, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249) ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva) (OL L 181, 2000, p. 65; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 331).
4 – Atitinka Antrosios direktyvos 84/5 antrą konstatuojamąją dalį.
5 – Nurodyta dalis yra tapati Antrosios direktyvos 84/5 šeštai konstatuojamajai daliai.
6 – Beveik tapati Antrosios direktyvos 84/5 septintai konstatuojamajai daliai.
7 – Atitinka Trečiosios direktyvos 90/232 1 straipsnio 1 dalį.
8 – Atitinka Trečiosios direktyvos 90/232 1a straipsnio antrą pastraipą.
9 – Cituojama dalis atitinka Antrosios direktyvos 84/5 2 straipsnio 1 dalį.
10 – Atitinka Antrosios direktyvos 84/5 1 straipsnio 4–7 dalis.
11 – Prejudiciniame klausime kalbama apie „draudiko“ leidimą. Tačiau tikriausiai autorius apsiriko ir padarė rašybos klaidą.
12 – Žr. du neseniai priimtus sprendimus, kuriuose Teisingumo Teismas daro skirtumą (kurį ne visada paprasta padaryti) tarp draudimo apsaugą reglamentuojančių ES teisės nuostatų ir civilinę atsakomybę reglamentuojančių nacionalinės teisės nuostatų: 2011 m. kovo 17 d. Sprendimas Carvalho Ferreira Santos, C‑484/09, Rink. p. I‑0000, ir 2011 m. birželio 9 d. Sprendimas Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio, C‑409/09, Rink. p. I‑0000.
13 – Beje, pažymėtina, kad taip aiškindamos faktines bylos aplinkybes draudikės pripažįsta, kad su civiline atsakomybe susijusių klausimų nekyla – kyla tik draudimo apsaugos klausimų. Jeigu nebūtų kilusi civilinė atsakomybė, draudikės galėtų paprasčiausiai atsisakyti išmokėti žalos atlyginimą remdamosi šiuo faktu.
14 – 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Ruiz Bernáldez, C‑129/94, Rink. p. I‑1829, 13 ir 14 punktai; 2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Mendes Ferreira ir Delgado Correia Ferreira, C‑348/98, Rink. p. I‑6711 23 ir 24 punktai ir 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Candolin ir kt., C‑537/03, Rink. p. I‑5745, 17 punktas.
15 – Šiuo klausimu taip pat žr. šios išvados 42 ir paskesnius punktus.
16 – Žr. 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt.33 punktą.
17 – 2005 m. kovo 10 d. pateiktos išvados 14 išnašoje nurodytoje byloje Candolin ir kt. 54 punktas.
18 – 14 išnašoje nurodytas sprendimas.
19 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt. 21 punktas.
20 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt. 31–33 punktai.
21 – Generalinis advokatas L. A. Geelhoed toje byloje pateiktoje 17 išnašoje nurodytoje išvadoje aiškiai rėmėsi šia prielaida kaip atskaitos tašku (žr. jo išvados 54 punktą).
22 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Ruiz Bernáldez 23 punktas
23 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt. 28 punktas. Taip pat žr. 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Farrell, C‑356/05, Rink. p. I‑3067, 34 punktą ir 12 išnašoje nurodyto Sprendimo Ambrósio Lavradorir kt. 28 punktą.
24 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Ruiz Bernáldez 18 punktas.
25 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt. 29 ir 30 punktai ir 12 išnašoje nurodyto Sprendimo Ambrósio Lavradorir kt. 29 punktas.
26 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt. 29 punktas.
27 – Kalbama apie 12 išnašoje nurodytus sprendimus Carvalho Ferreira Santos ir Ambrósio Lavradorir kt.
28 – 12 išnašoje nurodyto Sprendimo Carvalho Ferreira Santos 39 punktas ir 12 išnašoje nurodyto Sprendimo Ambrósio Lavradorir kt. 34 punktas.
29 – Žr. šios išvados 36 punktą.
30 – 14 išnašoje nurodyto Sprendimo Candolin ir kt. 19 punktas.