1. 

Dvi svarbiausios prekių ženklo registracijos sudedamosios dalys yra: a) žymuo; ir b) prekės ir paslaugos, kurioms šis žymuo skirtas žymėti. Remiantis kiekviena iš šių sudedamųjų dalių, galima apibrėžti tikslų apsaugos, kurią įregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui, objektą.

2. 

Sprendime Sieckmann ( 2 ) Teisingumo Teismas apibrėžė sąlygas, kurias turi atitikti žymuo, kad būtų laikomas prekių ženklu. Dabar šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę apibrėžti taisykles dėl prekių ar paslaugų, kurioms prašoma prekių ženklo apsaugos, identifikavimo ir netiesiogiai – įvertinti taisyklių, kurias iki šiol taikė Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), taikymo sritį. Tai labai svarbu, kai nacionalinės prekių ženklų tarnybos ir VRDT formuoja skirtingą praktiką, dėl kurios, priešingai Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytiems tikslams, taikomi skirtingi registracijos reikalavimai.

3.

Peržiūrėta ir iš dalies pakeista 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos ( 3 ) priimta pagal Konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo ( 4 ), kuria tarptautiniu lygmeniu reglamentuojama prekių ženklų teisė, 19 straipsnį. Jos 1 straipsnyje numatyta, kad Nicos sutarties tikslas – palengvinti prekių ženklų registravimą taikant Nicos klasifikaciją.

4.

Nicos sutarties 2 straipsnyje apibrėžiama Nicos klasifikacijos teisinė galia ir taikymas. Jis suformuluotas taip:

„1)   Atsižvelgiant į šios Sutarties nustatytus reikalavimus, klasifikacija turi tokią galią, kokią jai suteikia kiekviena Specialiosios Sąjungos šalis. Klasifikacija konkrečiai neįpareigoja Specialiosios Sąjungos šalių nei bet kuriam ženklui suteikiamos apsaugos apimties nustatymo, nei paslaugų ženklų pripažinimo klausimais.

2)   Kiekviena Specialiosios Sąjungos šalis pasilieka teisę naudoti klasifikaciją kaip pagrindinę arba kaip papildomą sistemą.

3)   Specialiosios Sąjungos šalių kompetentingos tarnybos oficialiuose dokumentuose bei leidiniuose ženklų registravimo klausimais naudoja Klasifikacijos klasių, kurioms priskiriamos prekės arba paslaugos, kurioms ženklas yra užregistruotas, numerius.

<…>.“

5.

Nicos klasifikaciją tvarko PINO tarptautinis biuras. Ją sudaro klasių sąrašai ir prireikus jų paaiškinimai, taip pat kiekvienos klasės prekių ir paslaugų abėcėlinis sąrašas. Šiuo metu klasifikaciją sudaro 34 prekių klasių ir 11 paslaugų klasių antraščių sąrašas. Klasių antraštėse nurodytos prekės ar paslaugos bendrai nurodo sritis, kurioms iš esmės priskiriamos nurodytos prekės ir paslaugos ( 5 ). 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusios devintosios redakcijos Nicos klasifikacijoje pagal abėcėlę pateikiama 11600 pozicijų.

6.

Ši klasifikacija taikoma paraiškoms įregistruoti Bendrijos prekių ženklus ir jiems registruoti.

7.

Direktyva 2008/95/EB ( 6 ) priimta siekiant panaikinti valstybių narių įstatymų skirtumus, galinčius kliudyti laisvam prekių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas bei iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Direktyva derinamos tik tos nacionalinės teisės aktų nuostatos, kurios turi didžiausią tiesioginę įtaką vidaus rinkos veikimui. Tarp šių nuostatų yra tos, kuriomis apibrėžiamos prekių ženklo registracijai taikomos sąlygos, ir nuostatos, kuriomis reglamentuojama tinkamai įregistruotiems prekių ženklams suteikiama apsauga. Atsižvelgiant į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, šios nuostatos turi visiškai derėti su Paryžiaus konvencijos nuostatomis ir negali paveikti valstybių narių įsipareigojimų pagal šią konvenciją.

8.

Direktyvos 2 straipsnyje apibrėžiami žymenys, iš kurių gali būti sudarytas prekių ženklas:

„Prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai, būtent, iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, dizaino, raidžių, skaitmenų, išorinio prekių ar jų įpakavimo vaizdo su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų.“

9.

Direktyvos 3 straipsnyje išvardyti atsisakymo registruoti ar negaliojimo pagrindai, kuriais galima remtis, jeigu prekių ženklas jau įregistruotas. Pavyzdžiui, prekių ženklai, neturintys jokio skiriamojo požymio arba sudaryti tik iš tokių žymenų, kurie prekyboje gali būti naudojami numatytajai prekių paskirčiai žymėti, gali būti neregistruojami arba, jeigu įregistruoti, jų registracija gali būti pripažinta negaliojančia.

10.

Direktyvos 4 straipsnyje išvardyti kiti atsisakymo registruoti prekių ženklą arba registracijos negaliojimo pagrindai, susiję su prieštaravimu anksčiau įregistruotam prekių ženklui.

11.

Galiausiai pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį „įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį“ ir leidžia jam, pavyzdžiui, uždrausti visiems tretiesiems asmenims prekybos veikloje naudoti bet kokį žymenį, tapatų prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms ir paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas.

12.

Siekiant sukurti vidaus rinką, Reglamentu (EB) Nr. 207/2009 ( 7 ) lygiagrečiai su nacionaliniais prekių ženklais siekiama nustatyti Bendrijos prekių ženklą, kuris įgyjamas taikant vieną procedūrą, yra vienodai saugomas Sąjungoje ir galioja visų valstybių narių teritorijoje. Bendrijos prekių ženklas nepakeičia nacionalinių apsaugos sistemų, kurios lieka galioti. Šį ženklą pagal savo kompetenciją registruoja ir administruoja VRDT.

13.

Reglamento 4 ir 7–9 straipsnių nuostatos panašios į direktyvos 2–5 straipsnių nuostatas.

14.

Tačiau reglamento 26 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad Bendrijos prekių ženklo paraiškoje turi būti nurodytas prekių ir paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, sąrašas. Pagal Reglamento (EB) Nr. 2868/95 ( 8 ) 2 taisyklės 2 dalį „(šis) sąrašas sudaromas taip, kad būtų aiškiai nusakomas prekių ir paslaugų pobūdis, o kiekvienas vienetas būtų priskiriamas tik vienai Nicos klasifikacijos klasei“.

15.

Be to, pagal reglamento 28 straipsnį, skaitomą kartu su Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 1 dalimi, prekės ir paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, klasifikuojamos pagal Nicos klasifikaciją. Galiausiai Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 4 dalyje nustatyta:

„Prekių ir paslaugų klasifikacija taikoma vien tik administravimo tikslams. Todėl prekės ir paslaugos negali būti laikomos viena į kitą panašiomis dėl to, kad jos atsiduria toje pačioje klasėje pagal Nicos klasifikaciją, taip pat prekės ir paslaugos negali būti laikomos viena į kitą nepanašiomis dėl to, kad atsiduria skirtingose klasėse pagal Nicos klasifikaciją.“

16.

Remiantis VRDT pirmininko pranešimo Nr. 4/03 ( 9 ) I punktu, jo tikslas yra paaiškinti ir patikslinti VRDT praktiką, „susijusią su klasių antraščių vartojimu ir šio vartojimo padariniais, jeigu paraiškos dėl Bendrijos prekių ženklo ar registracija ribojamos arba jų iš dalies atsisakoma, arba jeigu dėl jų pareiškiamas protestas ar pradedama panaikinimo procedūra“.

17.

Pagal Pranešimo Nr. 4/03 III punktą Nicos klasifikacijoje pateiktų bendrųjų sąvokų ar visos klasės antraštės vartojimas paraiškoje įregistruoti Bendrijos prekių ženklą laikomas tinkama prekių ir paslaugų specifikacija, klasifikacija ir grupavimu.

18.

Visų pirma minėtame punkte nurodyta, kad „[VRDT] neprieštarauja jokių bendrųjų sąvokų ir klasių antraščių vartojimui ir nelaiko jų pernelyg neaiškiomis ar neapibrėžtomis, priešingai, nei kai kurie nacionaliniai Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių biurai, savo praktikoje taikantys tokią taisyklę kai kurioms klasių antraštėms ir bendrosioms sąvokoms“.

19.

Be to, minėto pranešimo IV punkte numatyta:

„34 prekių klasės ir 11 paslaugų klasių apima visas prekes ir paslaugas. Todėl visų konkrečios klasės antraštėje esančių bendrųjų sąvokų vartojimas reiškia paraišką visoms prekėms ar paslaugoms, priskiriamoms šiai konkrečiai klasei <...>.

Be to, jeigu vartojama klasės antraštėje esanti konkreti bendroji sąvoka, tai reiškia, kad ji apima visas atskiras prekes ar paslaugas, kurias apima ši bendroji sąvoka ir kurios tinkamai priskiriamos tai pačiai klasei.“

20.

Galiausiai minėto pranešimo V punkto 2 dalyje nurodyta:

„Kalbant apie protesto ir panaikinimo procedūras, dėl taisyklės, kad visos konkrečios klasės antraštės vartojimas reiškia, jog apimamos visos šios klasės prekės, tuo atveju, kai vėlesnė paraiška įregistruoti prekių ženklą ar įregistruotas prekių ženklas taikomi tai pačiai klasei tinkamai priskirtoms prekėms ar paslaugoms, prekės arba paslaugos yra tapačios ankstesnio ženklo saugomoms prekėms arba paslaugoms. Jeigu specifikacija apima ne visas konkrečios klasės antraštės bendrąsias sąvokas, o tik vieną arba kelias iš jų, tapatumas konstatuojamas tik tuo atveju, jeigu konkretų terminą apima bendroji sąvoka <...>.“

21.

1994 m. Prekių ženklų įstatymo (Trade Marks Act 1994, toliau – 1994 m. įstatymas), kuriuo direktyva perkelta į Jungtinės Karalystės nacionalinę teisę, 32 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta, kad paraiškoje įregistruoti prekių ženklą turi būti nurodytos prekės ir paslaugos, kurioms prašoma jį įregistruoti.

22.

Pagal 1994 m. įstatymo 34 straipsnio 1 dalį prekės ir paslaugos klasifikuojamos pagal nustatytą klasifikavimo sistemą.

23.

Šis įstatymas papildytas 2008 m. Prekių ženklų taisyklėmis (Trade Marks Rules 2008, toliau – 2008 m. taisyklės), kuriose reglamentuojama JK intelektinės nuosavybės tarnybos (Intellectual Property Office) praktika ir procedūros. Pagal šių taisyklių 8 taisyklės 2 dalies b punktą pareiškėjas turi prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti nacionalinį prekių ženklą, nurodyti taip, kad būtų aiškus šių prekių ar paslaugų pobūdis.

24.

Chartered Institute of Patent Attorneys (toliau – CIPA) 2009 m. spalio 16 d. kreipėsi į Registrar of Trade Marks (toliau – Registrar) dėl pavadinimo IP TRANSLATOR įregistravimo Nicos klasifikacijos 41 klasei priskiriamoms paslaugoms „Švietimas; mokymas; pramogos; sportinė ir kultūrinė veikla“ žymėti.

25.

Registrar išnagrinėjo minėtą paraišką remdamasis Pranešimu Nr. 4/03 ir ją atmetė. Kadangi paraiškoje buvo nurodyta Nicos klasifikacijos 41 klasės antraštė, Registrar nagrinėjo, ar yra absoliutūs pagrindai atsisakyti registruoti prekių ženklą, atsižvelgus į visas tai klasei priskiriamas paslaugas, įskaitant vertimo paslaugas. Registrar nusprendė, kad šių paslaugų atžvilgiu prekių ženklas IP TRANSLATOR yra apibūdinamojo pobūdžio, todėl atsisakė jį registruoti.

26.

CIPA apskundė tokį sprendimą, tvirtindamas, kad jo paraiškoje registruoti nebuvo konkrečiai nurodytos Nicos klasifikacijos 41 klasei priskiriamos vertimo paslaugos ir ja neketinta apimti šių paslaugų. The Person Appointed by the Lord Chancellor under Section 76 of the Trade Marks Act 1994, on Appeal from the Registrar of Trade Marks (asmuo, kurį Lord Chancellor skiria pagal 1994 m. Prekių ženklų įstatymo 76 straipsnį skundams dėl Prekių ženklų registro sprendimų nagrinėti (Jungtinė Karalystė)) nuomone, minėtos paslaugos paprastai nelaikomos „švietimo“, „mokymo“, „pramogų“, „sportinės ir kultūrinės veiklos“ pakategore.

27.

Remiantis Teisingumo Teismui pateiktais dokumentais, Registrar pagal 1994 m. įstatymą tvarkomoje duomenų bazėje yra ne tik abėcėlinis Nicos klasifikacijos 41 klasei priskirtinų 167 paslaugų rūšių sąrašas, bet ir tai pačiai 41 klasei priskirtinų daugiau kaip 2000 paslaugų rūšių sąrašas, o siekiant taikyti reglamentą VRDT tvarkomoje Euroace duomenų bazėje išvardyta daugiau kaip 3000 paslaugų rūšių.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jeigu Registrar pozicija yra teisinga, CIPA paraiška registruoti apimtų visas šitaip išvardytas paslaugas, įskaitant vertimo. Tokiu atveju paraiška aprėptų ir joje ar paskiau atlikus registraciją nepaminėtas prekes ir paslaugas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad toks aiškinimas nesuderinamas su reikalavimu įvairias prekes ir paslaugas, kurias apima paraiška įregistruoti prekių ženklą, identifikuoti aiškiai ir tiksliai.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat remiasi Association of European Trade Mark Owners (MARQUES) 2008 m. atliktu tyrimu, parodžiusiu, kad valstybių narių praktika skiriasi, nes kai kurios kompetentingos institucijos taiko Pranešime Nr. 4/03 pateiktą aiškinimą, o kai kurios atsisako tai daryti.

30.

Siekdamas išsklaidyti minėtas abejones The Person Appointed by the Lord Chancellor under Section 76 of the Trade Marks Act 1994, on Appeal from the Registrar of Trade Marks nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„Ar pagal direktyvą <…>:

31.

Pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, taip pat Jungtinės Karalystės, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Airijos, Prancūzijos, Austrijos, Lenkijos, Portugalijos, Slovakijos ir Suomijos vyriausybės, VRDT ir Europos Komisija.

32.

Pateiktais prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo nustatyti reikalavimus, susijusius su prekių ar paslaugų, kurioms nacionalinį prekių ženklą prašantis įregistruoti pareiškėjas siekia apsaugos, identifikavimu ( 10 ). Šiuo atžvilgiu jis kelia Nicos klasifikacijos klasių antraštėse esančių bendrųjų sąvokų reikšmingumo ir Pranešime Nr. 4/03 VRDT pirmininko pateikto išaiškinimo taikymo srities klausimą.

33.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad direktyvoje nėra jokios nuostatos dėl prekių ar paslaugų, kurioms žymėti prašoma įregistruoti prekių ženklą, identifikavimo. Todėl norint pasiekti direktyvos konstatuojamosiose dalyse numatytus tikslus, šiuo atžvilgiu reikalingas nacionalinės teisės aktų derinimas.

34.

Direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad valstybių narių teisės aktų derinimas susijęs su tomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, „kurios turi [didžiausią tiesioginę įtaką] vidaus rinkos veikimui. Teisingumo Teismo nuomone, direktyvos tikslas – pasiekti, kad būtų suderintos pagrindinės šios srities materialinės teisės normos ( 11 ), įskaitant, mano nuomone, tas nuostatas, kurios skirtos prekių ženklo suteikiamos apsaugos apimčiai nustatyti.

35.

Be to, direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „šio [valstybių narių teisės aktų] suderinimo tikslams pasiekti reikia, kad registruoto prekių ženklo įgijimo bei jo išlaikymo sąlygos visose valstybėse narėse būtų vienodos“. Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reikalavimai, susiję su prekių ir paslaugų nustatymu, iš tikrųjų yra esminė prekių ženklo suteikiamos teisės įgijimo sąlyga ( 12 ).

36.

Galiausiai direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, „siekiant palengvinti laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, labai svarbu užtikrinti, kad nuo šiol įregistruoti prekių ženklai būtų vienodai apsaugoti pagal visų valstybių narių teisinę sistemą“. Prekių ženklo apsauga iš esmės užtikrinama jo registracija ( 13 ). Todėl vienoda prekių ženklo apsauga visoje Sąjungos teritorijoje neleidžia nustatyti skirtingų registracijos sąlygų ir dėl jos reikia derinti nacionalinės teisės aktus, susijusius su prekių ar paslaugų identifikavimu.

37.

Antra, labai svarbu apibrėžti bendrą požiūrį į prekių ar paslaugų identifikavimą, atsižvelgiant į tai, ar paraiška susijusi su nacionalinio, ar su Bendrijos prekių ženklo įregistravimu.

38.

Iš tikrųjų, kaip neseniai pažymėjo Teisingumo Teismas, Bendrijos prekių ženklo sistema yra autonominė, turinti savo tikslus ir konkrečias taisykles ( 14 ). Tačiau tiesa ir tai, kad nacionalinio ir Bendrijos prekių ženklų sistemos yra grindžiamos pagrindiniais bendraisiais principais, kaip tai aiškiai rodo tikslų ir materialinių taisyklių tapatumas. Taisyklės, susijusios su prekių ženklo apibrėžimu ir įgijimu, taip pat taisyklės, kuriomis apibrėžiami jo padariniai, iš esmės yra tapačios ir nacionaliniam, ir Bendrijos prekių ženklui, kaip matyti palyginus direktyvos 2, 3 ir 5–7 straipsnių bei reglamento 4, 7, 9, 12 ir 13 straipsnių tekstą. Taip pat Teisingumo Teismas nedvejodamas tam tikrų direktyvos nuostatų, visų pirma direktyvos 5 straipsnio, aiškinimą taikė reglamento 9 straipsniui ( 15 ).

39.

Be to, nors nacionalinio prekių ženklo ir Bendrijos prekių ženklo sistemos yra viena nuo kitos nepriklausomos, nepaneigiama, kad prekių ženklo galiojimo laikotarpiu abi šios sistemos sąveikauja. Tai galima parodyti įvairiais pavyzdžiais.

40.

Taigi, pavyzdžiui, pagal reglamento 16 straipsnio 1 dalies a punktą Bendrijos prekių ženklas vertinamas kaip nacionalinis prekių ženklas, įregistruotas valstybėje narėje, kurioje jo savininkas turi savo būstinę. Jeigu kompetentinga šios valstybės narės institucija laikosi griežtesnio nei VRDT požiūrio į dalykinę prekių ženklo taikymo sritį, akivaizdu, kad prekių ženklo savininkui būtų palankiau kreiptis dėl Bendrijos prekių ženklo, o ne dėl nacionalinio prekių ženklo įregistravimo.

41.

Be to, pagal reglamento 34 straipsnį ankstesnio nacionalinio prekių ženklo savininkas, padavęs paraišką tapatų prekių ženklą įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą tapačioms prekėms ar paslaugoms, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, gali prašyti Bendrijos prekių ženklui pripažinti ankstesnio prekių ženklo pirmenybę. Galiausiai pagal reglamento 41 ir 42 straipsnius ankstesnio nacionalinio prekių ženklo savininkas gali paduoti protestą dėl Bendrijos prekių ženklo įregistravimo, jeigu jis yra tapatus ir jeigu prekės ir paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, yra tapačios prekėms ir paslaugoms, kurioms ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Pastaraisiais dviem atvejais tokių reikalavimų pagrįstumo nagrinėjimas priklauso nuo atitinkamų prekių ar paslaugų tapatumo, todėl kompetentinga nacionalinė valdžios institucija ir VRDT turi vienodai aiškinti taisykles, kuriomis reglamentuojamas šių prekių ar paslaugų identifikavimas.

42.

Šie pavyzdžiai parodo, kad todėl yra labai svarbu apibrėžti vienodą požiūrį į prekių ar paslaugų, kurioms prašoma prekių ženklo apsaugos, identifikavimą, kurio laikytųsi ir nacionalinės tarnybos, ir VRDT. Antraip prekių ženklų registracijos Sąjungoje sistemai gali pakenkti neatitikimai, didelis teisinis nesaugumas, be to, gali būti paskatinta ieškoti palankesnio teisinio reguliavimo (anglų k. „forum-shopping“). Be kita ko, reaguodama į šiuos rūpestį keliančius klausimus, Komisija per teismo posėdį nurodė, kad netrukus dėl direktyvos ir reglamento bus imtasi teisėkūros reformos.

43.

Todėl, atsižvelgdamas į visus šiuos veiksnius, siūlau Teisingumo Teismui patvirtinti vienodą reikalavimų, susijusių su prekių ar paslaugų identifikavimu, aiškinimą, nepaisant to, ar paraiška susijusi su nacionalinio, ar su Bendrijos prekių ženklo įregistravimu, ir šiuo tikslu, kaip atskaitos tašku, vadovautis reglamente nustatytomis taisyklėmis.

44.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal direktyvą pareiškėjas privalo aiškiai ir tiksliai identifikuoti prekes arba paslaugas, kurioms prašo apsaugos, ir, jeigu taip, jis prašo Teisingumo Teismo nurodyti, kiek tiksliai ir aiškiai tai reikia padaryti.

45.

Dėl ką tik nurodytų priežasčių atlikdamas analizę remsiuosi pirmaisiais reglamente įtvirtintais principais.

46.

Prekių ar paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, identifikavimo nereikia painioti su jų klasifikavimu. Prekių ar paslaugų identifikavimas reglamentuojamas tik reglamento 26 straipsnio 1 dalies c punkte ir Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 2 dalyje. Pagal šias nuostatas pareiškėjas privalo sudaryti prekių ir paslaugų sąrašą ir jis turi būti suformuluotas taip, kad būtų galima aiškiai nustatyti prekių ir paslaugų pobūdį.

47.

Todėl nėra jokių požymių, rodančių, kad pareiškėjas privalo vartoti Nicos klasifikacijos klasių antraščių formuluotes. Ši aplinkybė yra reikšminga, nes Pranešime Nr. 4/03 VRDT pirmininkas siekia Nicos klasifikacijai priskirti teisinę reikšmę, kurios ji šiuo atžvilgiu neturi.

48.

Iš tikrųjų Nicos sutarties 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Nicos klasifikacija neturi teisinės galios bet kuriam ženklui suteikiamos apsaugos apimties vertinimo požiūriu, išskyrus apsaugą, kurią jai suteikia kiekviena Specialiosios Sąjungos šalis ( 16 ).

49.

Bendrijos prekių ženklo sistemoje prekės ir paslaugos pagal Nicos klasifikaciją klasifikuojamos tik siekiant administracinių tikslų. Tai aiškiai matyti iš kartu skaitomų reglamento 28 straipsnio ir Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 1 ir 4 dalių ( 17 ).

50.

Todėl Nicos klasifikacija iš esmės turi tik praktinę reikšmę ( 18 ). Ji padeda registruoti prekių ženklus, kaip Teisingumo Teismas tai pripažino Sprendime Koninklijke KPN Nederland ( 19 ), ir atlikti ankstesnių prekių ženklų paiešką. Kadangi visose valstybėse, kurios yra Nicos sutarties šalys, prekės ir paslaugos klasifikuojamos vienodai, Nicos klasifikacija palengvina paraiškų registruoti rengimą. Be to, nustačius vieną klasifikavimo sistemą, kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai gali lengviau ieškoti ankstesnių prekių ženklų, galinčių suteikti pagrindą užprotestuoti naujo prekių ženklo registraciją. Galiausiai pagal Įgyvendinimo reglamento 4 taisyklę registracijos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgus į klasių, į kurias yra įtrauktos atitinkamos prekės ir paslaugos, skaičių.

51.

Todėl prekių ir paslaugų klasifikavimas pagal Nicos klasifikaciją yra tik formos reikalavimas, kurio turi būti laikomasi dėl akivaizdžių administracinių ir patogumo priežasčių.

52.

Tačiau jis neturi privalomos teisinės galios dalykinės prekių ženklo taikymo srities vertinimo atžvilgiu. Prekių ženklu suteikiamos apsaugos apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant tik į reglamento 26 straipsnio 1 dalyje ir Įgyvendinimo reglamento 1 taisyklės 1 dalyje teisės aktų leidėjo aiškiai nurodytus veiksnius, susijusius su sąlygomis, kurias turi atitikti paraiška. Tarp šių veiksnių, be kita ko, yra prekių ženklo vaizdas ir prekių ar paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, sąrašas, t. y. du svarbiausi prekių ženklo registracijos komponentai. Taigi, kaip ir žymens vaizdas, prekių ir paslaugų sąrašas apibrėžia prekių ženklu suteikiamos apsaugos objektą. Todėl pagal specialiąją taisyklę įregistruotas prekių ženklas yra saugomas tik toms prekėms ir paslaugoms, kurios nurodytos paraiškoje registruoti.

53.

Todėl reikia tiksliai apibrėžti reikalavimus, susijusius su prekių ar paslaugų identifikavimu.

54.

Šiuo tikslu reikia remtis jau minėtais reglamento 26 straipsnio 1 dalies c punkte ir Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 2 dalyje nustatytais principais ir atsižvelgti į taisykles, kuriomis reglamentuojamas prekių ženklo įregistravimas.

55.

Pirma, prekių ženklo įregistravimu turi būti užtikrinta svarbiausia ženklo funkcija – leisti vartotojui arba galutiniam naudotojui be jokios painiavos vienos įmonės prekes ar paslaugas atskirti nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų ( 20 ). Todėl prekes ar paslaugas turi būti galima identifikuoti.

56.

Antra, prekių ženklas turi būti įregistruotas pagal specialų principą. Pagal šį principą prekių ženklu jo savininkui suteikiamas išimtines teises siekiama suderinti su laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas principais. Pagal jį reikalaujama galimybės tiksliai apibrėžti prekių ženklu suteikiamas teises, kad išimtinės teisės apimtų tik pačią prekių ženklo funkciją.

57.

Trečia, prekių ir paslaugų, kurioms žymėti skirtas prekių ženklas, aprašymas reikalingas, kad kompetentingos valdžios institucijos galėtų įvertinti, ar yra direktyvos 3 straipsnyje ir reglamento 7 straipsnyje nustatytų absoliučių atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindų ( 21 ).

58.

Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį ir reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktį žymenys, sudaryti vien iš formos, kurią lemia pačių prekių pobūdis, neregistruojami, o jeigu įregistruojami, jų registracija gali būti pripažinta negaliojančia. Todėl prekę būtina apibūdinti.

59.

Taip pat į prekes ir paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, reikia atsižvelgti vertinant, ar taikant direktyvos 4 straipsnį ir reglamento 8 straipsnį turi būti atsisakyta įregistruoti ženklą dėl to, kad jis yra tapatus anksčiau įregistruotam ženklui arba kad gali atsirasti galimybė jį supainioti su anksčiau įregistruotu ženklu. Atitinkamai pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą ir reglamento 8 straipsnio 1 dalies a punktą prekių ženklas nebus registruojamas arba, jeigu įregistruotas, registracija bus pripažinta negaliojančia, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, o prekės ir paslaugos, kurioms jis taikomas arba registruojamas, yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurioms suteikiama ankstesnio prekių ženklo apsauga. Pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punktą ir reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktą galimybė supainioti atsiranda dėl tarpusavio ryšio tarp prekių ženklų panašumo ir prekių bei paslaugų, kurios atitinkamai žymimos šiais ženklais, panašumo.

60.

Galiausiai būtent dėl to, kad yra nurodomos prekės ir paslaugos, kurioms žymėti skirtas ženklas, gali būti taikomi jo registracijos panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia pagrindai, o nacionalinės tarnybos pagal direktyvos 13 straipsnį ir VRDT pagal reglamento 51–53 straipsnius gali panaikinti ženklo registraciją ar pripažinti ją negaliojančią tik toms prekėms ar paslaugoms, kurioms šie pagrindai yra taikytini.

61.

Ketvirta, registracija Sąjungos teisės ir skirtingų nacionalinės teisės aktų srityje turi padėti užtikrinti teisinį saugumą ir gerą administravimą ( 22 ).

62.

Taigi minėtame Sprendime Sieckmann, susijusiame su galimybe įregistruoti kvapinį prekių ženklą, Teisingumo Teismas pareikalavo, kad grafinis ženklo atvaizdas, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 89/104 2 straipsnį ir reglamento 4 straipsnį, būtų aiškus, tikslus, savaime išsamus, lengvai prieinamas, suprantamas, ilgalaikio naudojimo, vienareikšmis ir objektyvus, kad jį būtų galima tiksliai identifikuoti ( 23 ).

63.

Šie reikalavimai atspindi du konkrečius tikslus. Pirma, kompetentingos valdžios institucijos turi aiškiai ir tiksliai žinoti prekių ženklą sudarančių žymenų pobūdį, kad galėtų iš anksto išnagrinėti paraiškas registruoti bei skelbti ir išlaikyti tinkamą ir tikslų prekių ženklų registrą.

64.

Teisingumo Teismas reikalauja, kad nacionalinės tarnybos ir VRDT griežtai, išsamiai ir visapusiškai patikrintų atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindus, siekiant užtikrinti, kad prekių ženklai nebūtų įregistruoti netinkamai ( 24 ). Todėl siekiant įvertinti, ar ženklas turi skiriamąjį požymį, Teisingumo Teismas reikalauja nagrinėjimo in concreto kiekvienai prekei ar paslaugai, kuriai prašoma įregistruoti prekių ženklą ( 25 ), o jeigu kompetentinga valdžios institucija atsisako registruoti prekių ženklą, toks sprendimas paprastai turi būti motyvuotas kiekvienos prekės ar paslaugos atžvilgiu ( 26 ). Atsižvelgiant į patikros pobūdį, šie reikalavimai yra pagrįsti, nes pirmiausia tai yra patikra a priori, be to, atsižvelgiant į direktyvos 2 ir 3 straipsniuose bei reglamento 4 ir 7 straipsniuose nustatytų registracijos kliūčių skaičių ir išsamų pobūdį. Taip pat šie reikalavimai yra pagrįsti, atsižvelgiant į pareiškėjams prieinamas plačias apskundimo galimybes, jeigu kompetentingos valdžios institucijos atsisakytų prekių ženklą įregistruoti. Kaip neseniai pažymėjo Teisingumo Teismas, ši motyvavimo pareiga turi leisti užtikrinti veiksmingą pareiškėjų teisių teisminę gynybą ( 27 ).

65.

Antrasis tikslas yra suteikti ūkio subjektui galimybę aiškiai ir tiksliai žinoti apie esamų ar galimų konkurentų įregistruotus prekių ženklus arba apie pateiktas paraiškas registruoti ir taip gauti svarbią informaciją, susijusią su trečiųjų asmenų teisėmis.

66.

Šiuos reikalavimus Teisingumo Teismas vėliau taikė spalvai, spalvų deriniui ( 28 ) ir garsams ( 29 ) įregistruoti.

67.

Aišku, kad minėtų tikslų neįmanoma pasiekti, o minėti reikalavimai neturėtų praktinės reikšmės, jeigu nebūtų galima aiškiai identifikuoti prekių ir paslaugų, kurioms pareiškėjas siekia apsaugos. Kaip generalinis advokatas P. Léger pažymėjo savo išvados byloje Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte 63 punkte, dvi neatsiejamos registracijos sudedamosios dalys, leidžiančios nustatyti tikslų prekių ženklu suteikiamos apsaugos objektą, yra, viena vertus, žymuo ir, kita vertus, prekės ir paslaugos, kurioms šis žymuo turi būti skirtas žymėti.

68.

Todėl prekių ar paslaugų identifikavimui negalima stricto sensu taikyti reikalavimų, nustatytų kvapinio arba garsinio žymens grafiniam atvaizdui. Aišku, kad žymens, kurio paties neįmanoma suvokti vaizdžiai, grafinis atvaizdas kelia visai kitokių problemų nei tos, kurios gali būti susijusios su prekių ir paslaugų žodiniu apibūdinimu.

69.

Akivaizdu, jog toks apibūdinimas turi būti aiškus ir tikslus, kad kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai galėtų tiksliai identifikuoti prekes ar paslaugas. Šis aiškumas ir tikslumas neabejotinai reiškia, kad vartojamos frazės turi būti suprantamos ir vienareikšmės.

70.

Todėl negalima rizikuoti smarkiai apriboti apsaugos, kuri prekių ženklu suteikiama jo savininkui, reikalaujant, kad jis detalizuotų kiekvieną atitinkamą prekę ir paslaugą.

71.

Manau, kad šiuos reikalavimus galima įvykdyti dviem būdais.

72.

Pirmasis būdas – konkrečiai išvardyti kiekvieną prekę ir paslaugą, kurioms pareiškėjas siekia apsaugos. Remiantis teismo praktika, šis identifikavimas turi būti akivaizdžiai suprantamas kaip apimantis prekes ar paslaugas, įeinančias į konkrečiai numatytų prekių ir paslaugų sudėtį ar struktūrą, pvz., atskiras dalis arba su jomis tiesiogiai susijusias prekes ar paslaugas ( 30 ).

73.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad konkretaus sąrašo sudarymas gali būti keblus dalykas, atsižvelgiant į labai skirtingus tam tikrų prekių ar paslaugų apibūdinimo būdus, be to, gali netgi kilti grėsmė smarkiai apriboti prekių ženklo savininkui šiuo ženklu suteikiamą apsaugą. Įregistruoto prekių ženklo savininko nereikalaujama kiekvieną kartą apibūdinant produktą, kuriam jis turi prekių ženklą, pateikti naują paraišką, jeigu, pavyzdžiui, reikia labai nedaug pakeisti jo sudėtį arba apimti kitas asmenų kategorijas. Taigi kosmetiniam pieneliui įregistruoto prekių ženklo savininkas, neprivalėdamas pateikti naujos paraiškos registruoti, turėtų galėti apibūdinti šią prekę pagal tai, ar ji skirta vaikams, ar suaugusiesiems.

74.

Štai todėl, per daug neišsiplečiant ir nesudarinėjant atskiro atitinkamų prekių ir paslaugų sąrašo, pagal antrąjį būdą identifikuojamos pagrindinės prekės ar paslaugos, kad kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai galėtų tiksliai nustatyti numatytų prekių ir paslaugų esminius objektyvius bruožus ir savybes ( 31 ).

75.

Taikant tokį kriterijų turėtų būti įmanoma objektyviai nustatyti prekių pobūdį, laikantis Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 2 dalies. Be to, kompetentingoms valdžios institucijoms ir ūkio subjektams turėtų būti suteikta galimybė nustatyti panašias prekes, kurios gali būti apsaugotos prekių ženklu. Manau, kad ši sistema, kuri jau taikoma dėl muitų klasifikuojamų prekių srityje, atitinka aiškumo ir tikslumo siekius ir neapriboja įregistruoto prekių ženklo savininkui privalomos suteikti apsaugos.

76.

Pavyzdžiui, paraiška registruoti privalo atitikti šiuos reikalavimus, jeigu pareiškėjas prašo suteikti apsaugą žvakėms (prancūzų k. „bougies d’éclairage“). Šis žodis turėtų galėti apimti stalo žvakes, bažnytines žvakes ar panašius daiktus, turinčius tokias pačias esmines ypatybes kaip ir pagrindinis produktas, t. y. sudarytus iš dagties ir vaško. Šiuo atveju vis dėlto reikia patikslinti funkciją, kurią prekė skirta atlikti, kad kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai galėtų „bougies d’éclairage“ atskirti nuo žvakių (prancūzų k. „bougies d’alumage“), naudojamų automobilių pramonėje.

77.

Toks aiškinimas atitinka minėtą Teisingumo Teismo sprendimą byloje Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte, susijusį su prekių ženklo įregistravimu mažmeninės prekybos paslaugų srityje. Minėtoje byloje Teisingumo Teismas reikalavo, kad pareiškėjas patikslintų prekes arba prekių rūšis, su kuriomis tos paslaugos yra susijusios, konkrečiai nurodant „mažmeninė prekyba statybinėmis medžiagomis, namų apyvokos ir sodo reikmenimis ( 32 ) ir kitomis „pasidaryk pats“ (do-it-yourself) srities prekėmis“ ( 33 ). Teisingumo Teismui dėl tokio tikslumo buvo lengviau įvertinti prekių ar paslaugų, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą arba kurioms jis jau buvo įregistruotas, tapatumą arba panašumą, o patikslinimas smarkiai neapribojo prekių ženklu suteikiamos apsaugos ( 34 ).

78.

Bet kuriuo atveju reikalaujamas aiškumas ir tikslumas turi būti vertinami atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, pagal prekes ar paslaugas, kurioms pareiškėjas prašo apsaugos, nepaisant to, ar tai būtų nacionalinis, ar Bendrijos prekių ženklas.

79.

Todėl, atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, manau, kad direktyvą ir reglamentą reikia aiškinti kaip reiškiančius, kad prekių ir paslaugų, kurioms pareiškėjas prašo suteikti apsaugą, identifikavimas turi atitikti pakankamo aiškumo ir tikslumo reikalavimus, kad kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai galėtų tiksliai nustatyti prekių ženklu suteikiamos apsaugos apimtį.

80.

Šiuos reikalavimus gali atitikti konkretus prekių ir paslaugų, kurioms pareiškėjas prašo suteikti apsaugą, sąrašas. Juos taip pat gali atitikti pagrindinių prekių ar paslaugų identifikavimas, kad kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai galėtų nustatyti esminius objektyvius atitinkamų prekių ir paslaugų bruožus ir savybes.

81.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pagal direktyvą prekėms arba paslaugoms, kurioms pareiškėjas prašo apsaugos, identifikuoti jam neleidžiama vartoti Nicos klasifikacijos klasių antraščių bendrųjų sąvokų.

82.

Kaip pažymėjau, Nicos klasifikacija – tai praktinis dokumentas, o pačios klasių antraštės neturi esminės reikšmės. Vis dėlto niekas pareiškėjui nedraudžia šių prekių ir paslaugų identifikuoti vartojant bendrąsias tų klasių antraščių sąvokas. Dėl šios priežasties šitoks identifikavimas turi būtinai atitikti būtinuosius aiškumo ir tikslumo reikalavimus. Tačiau kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atskirai.

83.

Reikia pripažinti, kad kai kurios iš šių bendrųjų sąvokų pačios yra pakankamai aiškios ir tikslios, kad kompetentingos valdžios institucijos ir ūkio subjektai galėtų nustatyti prekių ženklu suteikiamos apsaugos apimtį. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie Nicos klasifikacijos atitinkamai 3 ir 8 klasių antraščių sąvokas „muilas“ arba „peiliai“.

84.

Kita vertus, kitos bendrosios sąvokos minėtų reikalavimų neatitinka ir tik bendrai rodo sritis, kurioms iš esmės priklauso prekės ar paslaugos ( 35 ). Pavyzdžiui, Nicos klasifikacijos 37 klasės („Statyba (taisymas); remontas; įtaisymo ir įrengimo paslaugos“) ir 45 klasės („asmeninės ir visuomeninės kitų teikiamos paslaugos, susijusios su asmenų poreikių tenkinimu“) bendrosios sąvokos yra pernelyg bendros ir apima pernelyg įvairias prekes ir paslaugas, kad būtų suderinamos su prekių ženklo funkcija nurodyti kilmę. Jų papildomai nedetalizavus, kompetentingos valdžios institucijos negali įvykdyti savo pareigų, susijusių su išankstiniu paraiškų registruoti nagrinėjimu, o ūkio subjektai negali aiškiai ir tiksliai sužinoti apie jų esamų ar galimų konkurentų įregistruotus prekių ženklus arba pateiktas paraiškas registruoti. Todėl Teisingumo Teismas Sprendime Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte reikalavo, kad pareiškėjas patikslintų prekes ar prekių rūšis, su kuriomis paslaugos yra susijusios, ir pateiktų į klasių antraštes neįtrauktas sąvokas.

85.

Todėl, atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, manau, kad direktyvą ir reglamentą reikia aiškinti kaip nedraudžiančius pareiškėjui prekių ar paslaugų, kurioms jis prašo suteikti apsaugą, identifikuoti vartojant Nicos klasifikacijos klasių antraščių bendrąsias sąvokas, jeigu tik šis identifikavimas atitinka būtinuosius aiškumo ir tikslumo reikalavimus.

86.

Pranešimo Nr. 4/03 III punkto antroje pastraipoje nurodyta, jog „[VRDT]“ neprieštarauja jokių bendrųjų sąvokų ir klasių antraščių vartojimui ir nelaiko jų pernelyg neaiškiomis ar neapibrėžtomis“. Be to, šio pranešimo IV punkte nurodyta, kad VRDT visų konkrečios klasės antraštėje išvardytų bendrųjų sąvokų vartojimą laiko paraiška visoms tai konkrečiai klasei priskiriamoms prekėms ar paslaugoms ( 36 ). Be to, klasės antraštėje esančios konkrečios bendrosios sąvokos vartojimas apims visas prekes ar paslaugas, patenkančias į šią bendrąją sąvoką ( 37 ) ir tinkamai klasifikuojamas toje pačioje klasėje.

87.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal direktyvą negalimas toks išaiškinimas, kokį VRDT pirmininkas pateikia Pranešime Nr. 4/03.

88.

VRDT šį pranešimą priėmė įgyvendindama savo uždavinius pagal Bendrijos prekių ženklą reglamentuojančius teisės aktus. Tai nėra teisės aktas ir neturi privalomos teisinės galios. Tai organizacinis vidaus dokumentas, kuris, remiantis jo I punktu, yra skirtas VRDT administracinei praktikai paaiškinti ir patikslinti. Taigi Pranešimu Nr. 4/03 suinteresuotiesiems asmenims siekiama suteikti teisinį saugumą, nustatant aiškią ir nuspėjamą sistemą, susijusią su tuo, kaip ši tarnyba aiškina paraiškose registruoti pateikiamas formuluotes. Todėl šis pranešimas yra informacinio, aiškinamojo pobūdžio. Tačiau tarp paaiškinimų teikimo ir faktinių teisės normų kūrimo yra slidi riba. Todėl Teisingumo Teismas turi įsitikinti, kad minėtu dokumentu iš tikrųjų užtikrinamas reglamente nustatytų taisyklių, kaip jas yra išaiškinęs ir Teisingumo Teismas, ir suinteresuotiesiems asmenims suteiktų teisių paisymas.

89.

Šiuo atveju manau, kad taip nėra.

90.

Pirma, Pranešime Nr. 4/03 pateiktas išaiškinimas prieštarauja reglamente nustatytiems principams.

91.

Įgyvendinimo reglamento 2 taisyklės 2 dalyje reikalaujama, kad „prekių ir paslaugų sąrašas [būtų] sudaromas taip, kad būtų aiškiai nusakomas prekių ir paslaugų pobūdis, o kiekvienas vienetas būtų priskiriamas tik vienai Nicos klasifikacijos klasei“. Norėčiau pateikti dvi pastabas. Pirma, šį reikalavimą sunku įvykdyti, jeigu, kaip nurodyta Pranešimo Nr. 4/03 III punkto antroje pastraipoje, VRDT neprieštarauja jokių bendrųjų sąvokų ir klasių antraščių vartojimui ir nelaiko jų pernelyg neaiškiomis ar neapibrėžtomis ( 38 ). Antra, reikia remtis paaiškinimais, susijusiais su Nicos klasifikacija, rodančiais, kad, nesant jokio paaiškinimo, tam tikros prekės ir paslaugos gali būti priskiriamos kelioms klasėms.

92.

Antra, VRDT pateiktas aiškinimas, kuris doktrinoje apibūdinamas kaip požiūris „class-heading-covers-all“ ( 39 ), neužtikrina specialiojo principo laikymosi, nes neleidžia tiksliai nustatyti prekių ženklu suteikiamos apsaugos dalykinės taikymo srities.

93.

Toks aiškinimas reiškia, kad pareiškėjui suteikiamos beveik neribotos išimtinės teisės į konkrečiai klasei priskiriamas prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jeigu pareiškėjas pateikia tik Nicos klasifikacijos 45 klasės antraštės bendrąsias sąvokas, paskui prašo įregistruoti prekių ženklą „asmeninėms ir visuomeninėms kitų teikiamoms paslaugoms, susijusioms su asmenų poreikių tenkinimu“, įregistravus šį prekių ženklą, jam gali būti suteikta teisė išimtinai naudoti žymenį labai įvairioms paslaugoms, apimančioms ne tik „susitikimų paslaugas“ ir „horoskopų sudarymą“, bet ir „seklių agentūras“ bei „kremavimo paslaugas“ ( 40 ). Kitaip tariant, nesuskaičiuojamas paslaugas, kurios a priori neturi jokių bendrų bruožų. Tokiu atveju prekių ženklu suteikiamos apsaugos apimtis yra neapibrėžiama, beveik nematoma, ir taip pažeidžiami laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas principai. Tačiau pagal specialųjį principą prekių ženklui niekada nėra suteikiama absoliuti apsauga.

94.

Trečia, tokiu aiškinimu neužtikrinamas prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų, kaip nurodyta direktyvos 10 straipsnyje ir reglamento 15 straipsnyje. Iš tiesų prekių ženklo savininkas nebūtinai jį naudos visoms prekėms ir paslaugoms, kurioms prašė suteikti apsaugą. Kaip generalinis advokatas P. Léger nurodė savo išvados byloje, kurioje priimtas Sprendimas Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte, 80 punkte, prekių ženklo savininko teisių panaikinimo procedūra netaikytina tuo atveju, jeigu nuo pat pradžių yra nustatyta, kad prekių ženklas bus naudojamas tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms. Be to, atrodo, kad ši sistema prieštarauja direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje ir reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje išreikštiems tikslams, pagal kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad įregistruoti prekių ženklai būtų iš tikrųjų naudojami, o nenaudojimo atveju panaikinami. Kaip generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer teisingai pažymėjo savo išvados byloje, kurioje priimtas Sprendimas Ansul, 42 punkte, prekių ženklų registrai nėra vien žymenų saugyklos, jie kaip tik turi tiksliai atspindėti tikrovę ir įmonių rinkoje vartojamas nuorodas.

95.

Todėl nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad VRDT pateiktas aiškinimas palengvina prekių ženklų registravimą viešuosiuose registruose, dėl jo galiausiai padidėja bendras Sąjungoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų skaičius ir padaugėja prieštaravimų tarp šių prekių ženklų. Tokiu išaiškinimu ne tik neužtikrinamas geras administravimas, bet ir negarantuojama neiškreipta konkurencija rinkoje.

96.

Ketvirta, tokiu aiškinimu neužtikrinamas teisinis saugumas. Kaip savo pastabose, be kita ko, pažymėjo Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Airijos ir Prancūzijos vyriausybės, Nicos klasifikacija yra kintantis dokumentas. Į dešimtosios šios klasifikacijos redakcijos, įsigaliosiančios 2012 m. sausio 1 d., nepasikeitusias klasių antraštes įtrauktos naujos prekės ir paslaugos ( 41 ). Šiuo metu negalima riboti prekių ženklo dalykinės taikymo srities remiantis tekstu, kuris gali būti pakeistas atsižvelgiant į rinkos raidą.

97.

Todėl atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus manau, kad Pranešimu Nr. 4/03, kuriame VRDT pirmininkas nurodo, kad VRDT neprieštarauja jokių bendrųjų sąvokų ir klasių antraščių vartojimui ir nelaiko jų pernelyg neaiškiomis ar neapibrėžtomis, ir kad šių sąvokų vartojimas reiškia paraišką visoms atitinkamai klasei priskiriamoms prekėms ar paslaugoms, neužtikrinamas aiškumas ir tikslumas, kurių reikalaujama registruojant prekių ženklą, nepaisant to, ar tai būtų nacionalinis, ar Bendrijos prekių ženklas.

98.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į The Person Appointed by the Lord Chancellor under Section 76 of the Trade Marks Act 1994, on Appeal from the Registrar of Trade Marks iškeltus ir High Court of Justice (England & Wales) pateiktus prejudicinius klausimus: