1.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Tribunal Supremo (Ispanija) Teisingumo Teismui pateikia klausimą dėl Bendrijos prekių ženklo paraiškos „padavimo datos“ sąvokos. Siekiama sužinoti, ar taikant Reglamento (EB) Nr. 40/94 ( 2 ) 27 straipsnį galima atsižvelgti ne tik į paraiškos pateikimo datą, bet ir į valandą bei minutę, kad būtų galima remtis Bendrijos prekių ženklo prioritetu.

2.

1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo ( 3 ) (toliau – Paryžiaus konvencija) 4 straipsnio A punkte nurodyta:

„(1)   Bet kuris asmuo <...>, nustatyta tvarka padavęs <...> prekių ženklo paraišką vienoje iš Sąjungos šalių, naudojasi prioriteto teise paraiškai paduoti kitose šalyse žemiau nurodytais terminais.

(2)   Pagrindu prioriteto teisei įgyti pripažįstamas bet koks paraiškos, turinčios teisingai įformintos nacionalinės paraiškos padavimo galią pagal kiekvienos Sąjungos šalies nacionalinius įstatymus arba sudarytas tarp Sąjungos šalių dvišales arba daugiašales sutartis, padavimas.

(3)   Teisingai įformintu nacionalinės paraiškos padavimu suprantamas bet koks padavimas, kurio pakanka paraiškos padavimo datai atitinkamoje šalyje nustatyti, neatsižvelgiant į tolesnį šios paraiškos likimą“.

3.

Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C punkte nurodyta:

„(1)   Aukščiau minėti prioriteto terminai <...> pramoniniam dizainui ir prekių ženklams yra šeši mėnesiai.

(2)   Šie terminai skaičiuojami nuo pirmos paraiškos padavimo datos; paraiškos padavimo diena į termino laikotarpį neįskaičiuojama.

(3)   Jeigu paskutinė termino diena yra įstatymu nustatyta šventės diena arba diena, kurią patentų tarnyba toje šalyje, kurioje paduodama paraiška, paraiškų nepriima, terminas pratęsiamas iki sekančios pirmos darbo dienos.“

4.

Reglamento (EB) Nr. 40/94 8 straipsnyje „Santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai“ nustatyta:

„1.   Ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas:

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti „ankstesni prekių ženklai“ reiškia:

5.

Reglamento (EB) Nr. 40/94 14 straipsnio „Papildomas nacionalinių įstatymų taikymas pažeidimų atvejais“ 1 dalyje nustatyta, kad Bendrijos prekių ženklo suteikiamas teises reglamentuoja tik šio reglamento nuostatos.

6.

Reglamento (EB) Nr. 40/94 26 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti Bendrijos prekių ženklų paraiškos, tarp kurių yra: a) prašymas įregistruoti Bendrijos prekių ženklą; b) pareiškėją identifikuojanti informacija; c) prekių ir paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, sąrašas; d) prekių ženklo vaizdas. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už paraiškos Bendrijos prekių ženklui padavimą imamas paraiškos padavimo mokestis.

7.

Reglamento (EB) Nr. 40/94 27 straipsnis „Padavimo data“ suformuluotas taip:

„Paraiškos Bendrijos prekių ženklui padavimo diena laikoma ta diena, kurią pareiškėjas Tarnybai arba, jeigu paraiška paduodama centrinei valstybės narės pramoninės nuosavybės tarnybai arba Beniliukso prekių ženklų tarnybai, pristato joms dokumentus su 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija, jeigu per vieną mėnesį nuo aukščiau paminėtų dokumentų padavimo sumokami paraiškos padavimo mokesčiai.“

8.

Pagal šio reglamento 29 straipsnį šešis mėnesius nuo pirmosios paraiškos padavimo dienos taikoma teisė į prioritetą. Kiekvienas paraiškos padavimas, kuris yra tolygus teisingam nacionaliniam paraiškos padavimui pagal nacionalinius valstybės, kurioje paduota paraiška, įstatymus arba dvišales ar daugiašales sutartis, pripažįstamas suteikiančiu teisę į prioritetą. Teisingu nacionaliniu paraiškos padavimu laikomas bet koks padavimas, kurio pakanka paraiškos padavimo datai atitinkamoje šalyje nustatyti, neatsižvelgiant į tolesnį šios paraiškos likimą.

9.

Reglamento (EB) Nr. 40/94 32 straipsnyje numatyta, kad paraiška Bendrijos prekių ženklui, kuriai buvo suteikta padavimo data, valstybėse narėse prilyginama teisingai paduotai nacionalinei paraiškai, kur reikia – kartu su paraiškai Bendrijos prekių ženklui prašomu prioritetu.

10.

Reglamento (EB) Nr. 40/94 97 straipsnyje „Taikoma teisė“ nurodyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklų teismai taiko šio reglamento nuostatas.

2.   Visais šio reglamento nereglamentuojamais klausimais Bendrijos prekių ženklų teismas taiko savo nacionalinę teisę, taip pat ir savo privatinės tarptautinės teisės normas.

3.   Jeigu šiame reglamente nenurodyta kitaip, Bendrijos prekių ženklų teismas taiko tokias procesines teisės normas, kurios teismo buvimo vietos valstybėje narėje taikomos tokio pat pobūdžio byloms dėl nacionalinio prekių ženklo.“

11.

1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą (EB) Nr. 40/94 ( 4 ) 5 taisyklėje „Paraiškos padavimas“ nustatyta:

12.

2001 m. gruodžio 7 d. Įstatymo 17/2001 dėl prekių ženklų (Ley 17/2001, de 7 de diciembre, de Marcas, BOE Nr. 294, 2001 m. gruodžio 8 d., p. 45576, toliau – Įstatymas Nr. 17/2001 dėl prekių ženklų) 6 straipsnio 2 dalyje šitaip nustatyta, kas yra laikoma ankstesniais prekių ženklais:

13.

Minėto įstatymo 11 straipsnyje „Paraiškos pateikimas“ numatyta:

„1.   Paraiška registruoti prekių ženklą pateikiama Autonominės srities, kurioje pareiškėjas turi gyvenamąją vietą arba tikrai ir faktiškai veikiančią pramonės ar komercinę įmonę, kompetentingai institucijai. <...>

<...>

6.   Institucija, kompetentinga priimti paraišką, paraiškos gavimo momentu nurodo jos numerį ir pateikimo dieną, valandą bei minutę teisės aktų nustatyta forma.“

14.

Įstatymo Nr. 17/2001 dėl prekių ženklų 12 straipsnyje reikalavimai, kuriuos turi atitikti paraiška, suformuluoti taip:

„1.   Prekių ženklo registravimo paraiškoje turi būti bent jau šie duomenys: prašymas įregistruoti prekių ženklą, paraišką teikiančio asmens tapatybė, prekių ženklo vaizdas, prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos, sąrašas.“

15.

Įstatymo Nr. 17/2001 dėl prekių ženklų 13 straipsnyje nustatyta:

„1.   Paraiškos pateikimo data laikoma ta data, kai kompetentinga institucija, kaip ji apibrėžta pagal 11 straipsnį, gauna dokumentus, kuriuose pateikiami 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys.

2.   Pašto skyriuose pateiktų paraiškų pateikimo data laikoma ta data, kai pašto skyrius gauna dokumentus, kuriuose pateikiami 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys, su sąlyga, kad jie pateikiami neužklijuotame voke ir išsiunčiami registruotu laišku su pranešimu apie gavimą, adresuotu paraišką priimti kompetentingai institucijai. Pašto skyrius užregistruoja paraiškos pateikimo dieną, valandą ir minutę.

3.   Jeigu kuris nors iš ankstesnėse straipsnio dalyse minimų administracinių institucijų ar padalinių, gavęs paraišką, neužregistravo jos pateikimo valandos, laikoma, kad paraiška pateikta paskutinę tos dienos valandą. Jei neužregistruota pateikimo minutė, laikoma, kad paraiška pateikta paskutinę tos valandos minutę. Jei neužregistruota nei pateikimo valanda, nei minutė, laikoma, kad paraiška pateikta tos dienos paskutinės valandos paskutinę minutę.“

16.

Génesis Seguros Generales Sociedad Anónima de Seguros y Reaseguros (toliau – Génesis) elektroniniu būdu pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (toliau – VRDT) dvi Bendrijos prekių ženklų paraiškas: žodiniam prekių ženklui RIZO (Nr. 3 543 361) peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti (toliau – Nicos klasifikacija) 16, 28, 35 ir 36 klasėms ir žodiniam prekių ženklui RIZO, EL ERIZO (Nr. 3 543 386) minėtos klasifikacijos 16, 35 ir 36 klasėms.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagal jam pateiktus įrodymus šių abiejų Bendrijos prekių ženklų elektroninės paraiškos buvo perduotos ( 5 ) VRDT atitinkamai 2003 m. gruodžio 12 d. ryte 11 val. 52 min. ir 12 val. 13 min.

18.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad tą pačią 2003 m. gruodžio 12 d. 17 val. 45 min. bendrovė Pool Angel Tomas SL paprašė Oficina Española de Patentes y Marcas (toliau – OEPM) įregistruoti Ispanijoje žodinį prekių ženklą RIZO’S (Nr. 2 571 979) Nicos klasifikacijos 28 klasei.

19.

Génesis pareiškė protestą dėl paraiškos įregistruoti minėtą nacionalinį prekių ženklą RIZO’S, remdamasi savo Bendrijos prekių ženklų RIZO (Nr. 3 543 361) ir RIZO, EL ERIZO (Nr. 3 543 386) prioritetu.

20.

2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu OEPM atmetė protestą, nusprendusi, jog prekių ženklai, kuriais remiamasi, neturi prioriteto prašomo įregistruoti prekių ženklo atžvilgiu, ir suteikė prekių ženklo RIZO’S registraciją.

21.

Génesis pateikė skundą, prašydama OEPM pripažinti jos turimų Bendrijos prekių ženklų prioritetą ir remdamasi tuo, jog šių Bendrijos prekių ženklų paraiškos elektroniniu būdu buvo pateiktos 2003 m. gruodžio 12 d. ir kad šiuo tikslu reikia atsižvelgti būtent į šią datą.

22.

2005 m. birželio 29 d. OEPM priėmė sprendimą, kuriuo atmetė šį skundą, pabrėždama, kad ieškovei priklausančių Bendrijos prekių ženklų paraiškų pateikimo data buvo vėlesnė už Ispanijos prekių ženklo RIZO’S paraiškos pateikimo datą, nes pagal Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį Bendrijos prekių ženklų paraiškų pateikimo data buvo užregistruota tik 2004 m. sausio 7 d.

23.

Gavęs Génesis ieškinį dėl šio sprendimo, 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Tribunal de Justicia de Madrid administracinių ginčų skyriaus antroji kolegija patvirtino prašomo įregistruoti Ispanijos prekių ženklo RIZO’S įregistravimo pagrįstumą. Šis teismas nusprendė, kad Bendrijos prekių ženklų, kuriais grindžiamas protestas, paraiškų pateikimo data buvo faktinė dokumentų pateikimo data, o ne 2003 m. gruodžio 12 d. – paraiškų pateikimo elektroniniu būdu data.

24.

Kasaciniame skunde dėl 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Génesis ginčija, pirma, Tribunal de Justicia de Madrid išaiškinimą dėl Bendrijos prekių ženklų paraiškų pateikimo datos ir nurodo, kad teisingas Reglamento Nr. 40/94 26 ir 27 straipsnių išaiškinimas leistų teigti, jog paraiškų pateikimo data yra ta data, kai jos buvo perduotos VRDT ir gautos VRDT, t. y. 2003 m. gruodžio 12 d. Antra, Génesis mano, kad nepripažinęs prioriteto Bendrijų prekių ženklams RIZO Nr. 3 543 361 ir RIZO, EL ERIZO Nr. 3 543 386, Tribunal de Justicia de Madrid pažeidė Įstatymo 17/2001 dėl prekių ženklų 6 straipsnio 2 dalį, kurios a ir c punktuose numatyta, kad prioritetą turi tos Bendrijos prekių ženklų paraiškos, kurių padavimo data yra ankstesnė už OEMP pateiktas registravimo paraiškas.

25.

Tribunal Supremo pažymi, kad Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnyje numatyta, jog Bendrijos prekių ženklo paraiškos padavimo data laikoma ta diena, kurią paduodama paraiška VRDT arba vienai iš šioje nuostatų nurodytų institucijų, ir nenustatomas joks kitas paraiškų pateikimo eiliškumo kriterijus, kai jos pateikiamos tą pačią dieną. Paraiškų pateikimo dienos sutapties atveju Ispanijoje naudojamas toks prekių ženklų prioriteto nustatymo kriterijus: pirmenybė suteikiama atsižvelgiant į pateikimo OEPM valandą ir minutę.

26.

Tokiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Reglamento [Nr. 40/94] 27 straipsnį galima aiškinti taip, kad galima atsižvelgti ne tik į Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo VRDT datą, bet ir į valandą bei minutę (su sąlyga, kad tokie duomenys fiksuojami), nustatant laiko prioritetą tą pačią dieną pateikto nacionalinio prekių ženklo atžvilgiu, kai pagal pastarojo prekių ženklo registraciją reglamentuojančią vidaus teisės normą svarbi yra pateikimo valanda?“

27.

Šis prašymas Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2010 m. balandžio 16 d.Génesis, Ispanijos, Italijos ir Graikijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

28.

Visų pirma norėčiau pabrėžti prekių ženklo sistemai būdingus požymius: viena vertus, tarptautinį jos mastą pagal savo pobūdį ir, kita vertus, būtiną teritorinį apribojimą. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad egzistuoja daugybė prekių ženklo saugojimo sistemų, kurių viena yra Sąjungos prekių ženklo saugojimo sistema. ( 6 )

29.

Prekių ženklui būdingi požymiai buvo atskleisti jau darbuose dėl Paryžiaus konvencijos sudarymo ( 7 ). Pramoninės nuosavybės apsaugai taikytinos tvarkos nustatymo klausimu pirmas pasiūlymas dėl vienodų viršvalstybinių teisės aktų priėmimo buvo atmestas kaip utopinis ir nerealus. Antras pasiūlymas priimti įstatymų kolizines normas, pagal kurias reikėtų vadovautis šalies, kurioje buvo padarytas išradimas arba įregistruotas prekių ženklas, teise, buvo palaikytas neteisingu. Iš Konvencijos 2 straipsnio matyti, kad rengėjai pasirinko trečią pasiūlymą taikyti nacionalinio režimo principą ( 8 ). Pagal teritoriškumo principą (lex loci protectionis) prekių ženklo teisiniai padariniai galioja toje valstybėje, kurioje tas prekių ženklas saugomas ( 9 ).

30.

Pagal Sąjungos teisę prekių ženklų teisė yra esminė sudedamoji neiškreiptos konkurencijos sistemos dalis. Šioje sistemoje kiekviena įmonė, norėdama savo prekių ar paslaugų kokybe pritraukti klientus, privalo sugebėti kaip prekių ženklus įregistruoti žymenis, kurie vartotojui be galimos painiavos leistų atskirti šias prekes ar paslaugas nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų ( 10 ).

31.

Teisės aktų suderinimas prekių ženklų teisės srityje grindžiamas dviem paraleliai taikomais, tačiau daugeliu atžvilgių tarpusavyje susijusiais teisės aktų tekstais. Pirma, Bendrijos prekių ženklo sistema, t. y. pramoninės nuosavybės teisė, numatyta Reglamente (EB) Nr. 40/94, kuriuo buvo nustatyta visoje Sąjungos teritorijoje taikoma vienoda prekių ženklų teisė. Antra, priimdamas Direktyvą 89/104, Sąjungos įstatymų leidėjas dėjo pastangas derinti nacionalinius teisės aktus nedarydamas įtakos teritoriškumo principui, t. y. aptariamų prekių ženklo teisinių padarinių sąsajai su tam tikros valstybės narės teritorija.

32.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 40/94 penktos konstatuojamosios dalies, Bendrijos teisės aktai, susiję su prekių ženklais, nepakeičia valstybių narių prekių ženklus reglamentuojančių teisės aktų. Nacionaliniai prekių ženklai išlieka, nes jie reikalingi įmonėms, kurios nepageidauja apsaugoti savo prekių ženklų Sąjungos mastu ( 11 ).

33.

Vadinasi, Bendrijos prekių ženklas papildo nacionalines saugojimo sistemas. Kaip matyti iš Direktyvos 89/104 pirmos ir trečios konstatuojamųjų dalių, šia direktyva siekiama iš dalies suderinti teisės aktus, apsiribojant tomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, kurių tiesioginis poveikis vidaus rinkos funkcionavimui yra didžiausias ( 12 ).

34.

Sąjungos viduje prekių ženklų apsaugai būdinga tai, kad koegzistuoja kelios apsaugos sistemos, todėl tai gali lemti tai, kad prekių ženklo paraiška pateikiama keletą kartų ir, kaip matysime vėliau, išskirtiniais atvejais egzistuoja teisėtos viena su kita konkuruojančios registracijos.

35.

Kalbant apie Bendrijos prekių ženklo registraciją, Reglamento Nr. 40/94 nuostatose nustatyta, kad minėto prekių ženklo paraiškos pateikimas sukelia įvairių padarinių.

36.

Pirma, pagal Reglamento Nr. 40/94 46 straipsnį prekių ženklo dešimties metų apsaugos laikotarpis skaičiuojamas nuo paraiškos pateikimo datos. Antra, kaip matyti iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 2 dalies a ir b punktų, paraiškos pateikimo data, kaip ji apibrėžta to paties reglamento 27 straipsnyje, lemia vieno prekių ženklo prioritetą kito prekių ženklo atžvilgiu ( 13 ). Trečia, paraiškos pateikimo data yra svarbi vertinant prekių ženklo skiriamąjį požymį, kuris, kaip nustatyta Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalyje, galėjo būti įgytas dėl naudojimo, kuris yra ankstesnis už paraiškos pateikimo datą. Galiausiai, įregistravimo paraiškos pateikimo momentu remiamasi vertinant pareiškėjo nesąžiningumą, kaip nustatyta Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punkte, kai nustatinėjami absoliutūs prekių ženklo negaliojimo pagrindai ( 14 ).

37.

Iš to išplaukia, kad tikslus paraiškos pateikimo datos nustatymas yra Bendrijos prekių ženklo sistemos sudedamoji dalis. Kadangi šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą yra siekiama nustatyti Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnio prasmę ir taikymo sritį, reikia, visų pirma, remiantis šia nuostata, nustatyti sąvokos „padavimo data“ pobūdį.

38.

Visų pirma reikia konstatuoti, kad Paryžiaus konvencijoje nenustatytos pateikimo sąlygas reglamentuojančios materialinės normos, tačiau, priešingai, šios konvencijos 4 straipsnio A dalies 2 punkte nustatyta, kad paraiškos pateikimų teisingumas nustatomas pagal kiekvienos Sąjungos šalies narės nacionalinės teisės aktus arba Sąjungos šalių sudarytas dvišales arba daugiašales sutartis. Iš tiesų, nors minėtoje konvencijoje nustatyta, kad ją pasirašiusios valstybės sudaro Sąjungą pramoninei nuosavybei saugoti, keliose kitose tos pačios konvencijos nuostatose minėtos valstybės įpareigojamos arba joms leidžiama priimti teisės aktus pramoninės nuosavybės srityje ( 15 ).

39.

Kita vertus, Reglamente Nr. 40/94 yra konkreti nuostata, reglamentuojanti Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo sąlygas. Iš tiesų, remiantis minėto reglamento 27 straipsniu, Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo diena laikoma ta diena, kurią pareiškėjas VRDT arba, jeigu paraiška paduodama centrinei valstybės narės pramoninės nuosavybės tarnybai arba Beniliukso prekių ženklų tarnybai, pateikia dokumentus su 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija, jeigu per vieną mėnesį nuo pirma paminėtų dokumentų padavimo sumokami paraiškos padavimo mokesčiai ( 16 ).

40.

Taigi, iš Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnio matyti, kad minėtoje nuostatoje nėra jokios tiesioginės nuorodos į valstybių narių teisę.

41.

Šiuo atveju pagal nusistovėjusią teismų praktiką, iš reikalavimo vienodai taikyti Bendrijos teisę ir iš lygybės principo reikalavimo išplaukia, jog tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę tam, kad būtų nustatyta šios nuostatos prasmė ir apimtis, jos formuluotė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 17 ).

42.

Registruojant Bendrijos prekių ženklą, į ankstesnių nacionalinių prekių ženklų registracijas reikia atsižvelgti kaip į svarbius teisinius faktus, kuriems Sąjungos teisės aktais priskiriamos konkrečios teisinės pasekmės.

43.

Darytina išvada, kad VRDT neprivalo nei kilmės šalies kompetentingos prekių ženklų registravimo institucijos reikalavimų ir vertinimų padaryti savais, nei įregistruoti prašomą prekių ženklą dėl to, kad sprendimus įregistruoti priėmė nacionalinės patentų ir prekių ženklų tarnybos ( 18 ).

44.

Todėl manau, kad Bendrijos prekių ženklo paraiškos „padavimo datos“ nustatymą reglamentuoja vien Sąjungos teisė, kurioje atsižvelgiama šiuo klausimu į atitinkamas tarptautines sutartis. Kadangi Reglamente (EB) Nr. 40/94 žodžių junginys „padavimo data“ teisiškai neapibrėžtas, šio žodžių junginio taikymo srities ir prasmės reikia ieškoti minėtame reglamente.

45.

Prieš pradedant šioje byloje esminės sąvokos nagrinėjimą, reikia pažymėti neaiškumą, kuris, skaitant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, atrodo, egzistuoja dėl faktinių duomenų pačioje pagrindinėje byloje, t. y. dėl aptariamų prekių ženklų paraiškų pateikimo datos nustatymo ( 19 ).

46.

Iš tiesų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad abi žodinių Bendrijos prekių ženklų RIZO ir RIZO, EL ERIZO paraiškos buvo pateiktos VRDT elektroniniu būdu 2003 m. gruodžio 12 d. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar ši perdavimo elektroniniu būdu data turi būti laikoma autentiška Bendrijos prekių ženklo pateikimo data.

47.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškinį, kurį Génesis pateikė dėl ginčijamo OEPM sprendimo, Tribunal Superior de Justicia de Madrid atmetė iš esmės dėl to, kad Bendrijos prekių ženklų, kuriais grindžiamas protestas, paraiškų pateikimo data buvo 2004 m. vasario 7 d., faktinio dokumentų pateikimo data, o ne 2003 m. gruodžio 12 d., paraiškos pateikimo data elektroniniu būdu.

48.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad VRDT vartotojams suteikia elektroninio („e-filing“) pateikimo paslaugą, kuri jiems leidžia savo Bendrijos prekių ženklo paraiškas pateikti internetu. Ši paslauga turi keletą privalumų, kurių vienas, pavyzdžiui, pateikimo datos garantija pagal Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį.

49.

Atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, reikia pažymėti, kad paraiškos su visais dokumentais, kurių reikalaujama Reglamentu Nr. 40/94, pateikimo elektroniniu būdu data, po kurios per vieną mėnesį sumokamas mokestis, turi būti laikoma pateikimo data pagal minėto reglamento 27 straipsnį. Iš tiesų VRDT pateikė suinteresuotiesiems asmenims reikiamas technines priemones, kad jie galėtų pridėti reikalaujamus dokumentus ( 20 ).

50.

Atvirkščiai, jei elektroniniu būdu pateikiama vien įregistravimo paraiška, tačiau kartu nepateikiami reikalaujami dokumentai, padavimo data pagal Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį bus ta data, kai visi reikalaujami dokumentai faktiškai bus pateikti VRDT. Todėl ši data yra vėlesnė, nei minėtos paraiškos pateikimo elektroniniu būdu data.

51.

Todėl norėdamas taikyti žodžių junginį „padavimo data“ pagal Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, kurią dieną Génesis faktiškai pateikė visus reikalaujamus savo registracijos paraiškų dokumentus ir sumokėjo mokestį.

52.

Tik išnagrinėjus šį aspektą, galima pradėti nagrinėti tikslesnius laiko aspektus, kuriuos mini prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar, taikant Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį, galima atsižvelgti į įregistravimo paraiškos pateikimo valandą ir minutę tada, kai šie duomenys gali padėti nustatyti galimą prioritetą nacionalinio prekių ženklo, kurio įregistravimo paraiška buvo pateikta tą pačią dieną, atžvilgiu. Iš tiesų, jei pateikimo datos sutampa, pagal Ispanijos teisę prekių ženklų įregistravimo prioritetas nustatomas pagal pateikimo valandą ir minutę.

54.

Taigi šis klausimas yra susijęs su prioriteto principu, pagal kurį ankstesnė teisė suteikia galimybę užprotestuoti visus jam prieštaraujančius vėlesnius žymenis ( 21 ). Protesto procedūra, kurią Génesis pradėjo remdamasi nacionaline teise, siekiama, kad būtų įrodyta, jog abu jos Bendrijos prekių ženklai yra „ankstesni prekių ženklai“ pagal nacionalinės teisės aktus, kuriuose pakartojamas Reglamente (EB) Nr. 40/94 numatytas pirmumo apibrėžimas ( 22 ).

55.

Pastabas šioje byloje pateikusių šalių pasiūlyta „padavimo datos“ sąvokos apimties analizė iš esmės skiriasi. Kaip ir Ispanijos, Italijos vyriausybės bei Komisija, aš manau, kad Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo valanda ir minutė nėra svarbios aplinkybės taikant Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį. Iš tikrųjų man atrodo, kad „padavimo data“ reiškia tik „kalendorinę dieną“. Manau, kad pastaroji sąvoka reiškia kalendorinę dieną nuo vidurnakčio iki vidurnakčio, pagal Grigaliaus kalendorių turinčią metų ir mėnesio numerį, bei atitinkamą dieną kitose kalendorinėse sistemose ( 23 ). Taigi nepaisant realaus laiko skirtumų dėl laiko zonų, kalendorinė diena gali būti ta pati ( 24 ).

56.

Mano nuomone, daug dalykų patvirtina šį aiškinimą.

57.

Visų pirma pastebėsiu, kad pagal Paryžiaus konvencijos, kurios šalimis yra visos valstybės narės, sistemą pagrindiniu skaičiavimo vienetu priimta laikyti vieną dieną arba kalendorinę dieną. Iš esmės pateikimo teisingumas nustatomas tik atsižvelgiant į šį elementą. Minėtas pateikimas laikomas įvykdytu, kai pagal šalies, kurioje jis įvyko, nacionalinės teisės aktus, paraiška buvo pateikta laikantis formalių reikalavimų, ir net jei ta paraiška buvo neišsami ar pateikta netinkama forma, jos pakanka pateikimo datai nustatyti ( 25 ).

58.

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad šio pagrindinio skaičiavimo vieneto įvedimas buvo glaudžiai susijęs su tuo, ką sutarta vadinti „unionistiniu prioritetu“, priimtu Paryžiaus konvencijoje, kurioje nurodyta, kad asmuo, kuris per šešis mėnesius nuo prekių ženklo paraiškos pateikimo savo kilmės šalyje dienos pateikia šio prekių ženklo paraišką kitoje šalyje, šioje kitoje šalyje naudojasi pradine saugojimo data, kuri jam buvo suteikta jo kilmės šalyje ( 26 ). Pagal minėtos konvencijos 4 straipsnio C dalies 2 punktą šešių mėnesių laikotarpis skaičiuojamas nuo pirmosios paraiškos pateikimo dienos, o pateikimo diena į šį laikotarpį neįskaičiuojama. Todėl pateikimo valanda ir minutė prioriteto termino apskaičiavimui neturi jokios reikšmės ( 27 ).

59.

Reglamente (EB) Nr. 40/94 išdėstytos savitos taisyklės, kuriose vadovaujamasi Paryžiaus konvencijos sistema, ir šio reglamento 29 straipsnyje nurodyta prioriteto teisė apima registracijas, kurių paraiškos pateiktos bet kurioje valstybėje, esančioje šios konvencijos ar Pasaulinės Prekybos Organizacijos steigimo sutarties šalimi ( 28 ). Dėl teisės į prioritetą veikimo Bendrijos prekių ženklui priskiriamos teisės atsiranda nuo prioriteto datos, t. y. nuo nacionalinės paraiškos pateikimo dienos ( 29 ).

60.

Todėl manau, kad neįmanoma labiau patikslinti Reglamento Nr. 40/91 27 straipsnyje nurodytos pateikimo datos. Man atrodo, kad tai juo labiau neįmanoma dėl to, kad taikant minėto prioriteto principą šiai sąvokai nuo pradžios buvo priskirta tiksli funkcija ne tik Sąjungos mastu, bet ir taikant tarptautines prekių ženklų registracijos poveikio taisykles. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tarptautine registracija taip pat gali būti saugomas ankstesnis prekių ženklas ( 30 ).

61.

Tiesa, iš nurodymų VRDT tinklalapyje matyti, kad pateikimo data yra ta diena, kurią 26 straipsnyje minimi dokumentai yra pateikiami VRDT Centrinės Europos laiku (GMT +1) ( 31 ). Vis dėlto manau, kad ten nurodyta valanda yra skirta pateikimo VRDT datai nustatyti, o ne suteikti laikiną prioritetą, remiantis pateikimo valanda ir minute.

62.

Šį požiūrį taip pat patvirtina pažodinis Reglamento (EB) Nr. 40/94 27 straipsnio formuluotės, kurioje nurodoma tik „data“, aiškinimas. Be to, iš Reglamento Nr. 2868/95 5 taisyklės matyti, kad VRDT ant paraišką sudarančių dokumentų pažymi tik gavimo datą ir paraiškai priskirtą bylos numerį. Pareiškėjui ji nedelsdama išduoda kvitą, kuriame nurodomas bent jau bylos numeris ir paraiškos gavimo data.

63.

Antra, aiškinimą neatsižvelgti į pateikimo valandą ir minutę taip pat patvirtina Sąjungos teisės aktų tikslas ir pobūdis. Kaip jau nurodžiau šios išvados 30–34 ir 39–43 punktuose, Reglamento Nr. 40/94 tikslas yra ne derinti valstybių narių teisę, o sukurti vieningą visoje Sąjungoje galiojančią pramoninės nuosavybės teisę. Be to, dėl Reglamente Nr. 40/94 išdėstytų Sąjungos teisės sąvokų autonomiškumo, aiškinant Bendrijos prekių ženklo sistemą, negalima atsižvelgti į nacionalinėje teisėje priimtus teisinius sprendimus. Galiausiai, kaip teisingai nurodo Komisija, tokį požiūrį patvirtina minėto reglamento 14 ir 97 straipsnių skaitymas kartu, nes iš jų matyti, jog nacionalinės teisės aktai taikomi tik tiems atvejams, kurie nepriklauso Reglamento Nr. 40/94 taikymo sričiai.

64.

Trečia, reikia pabrėžti Reglamento Nr. 40/94 32 straipsnio reikšmingumą, iš kurio matyti, kad Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimas prilygsta nacionalinio prekių ženklo paraiškos pateikimui valstybėse narėse, nustatant, jei reikia, Bendrijos prekių ženklo paraiškai priskiriamą teisę. Šiame straipsnyje kalbama tik apie pateikimo datą.

65.

Kaip pastebėjo Ispanijos vyriausybė, Reglamento Nr. 40/94 32 straipsniu nepakeičiama Bendrijos „padavimo datos“ sąvoka, nei reiškia papildomą nacionalinės teisės aktų taikymą, o tik pripažįstama VRDT pateikiamoms Bendrijos prekių ženklų paraiškoms ta pati teisinė galia kaip ir nacionalinėms prekių ženklų registravimo institucijoms pateikiamoms paraiškoms. Jeigu, nepaisant Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnio formuluotės, Teisingumo Teismas šią nuostatą nuspręstų aiškinti plačiai, visi prekių ženklų pareiškėjai privalėtų juos registruoti VRDT, kad būtų užtikrinta jų prioriteto teisė ne tik kitų nacionalinių prekių ženklų, bet ir kitų Bendrijos prekių ženklų atžvilgiu, o tai prieštarautų principui, kad Bendrijos prekių ženklas nepakeičia nacionalinių prekių ženklų.

66.

Galiausiai svarbu pažymėti, kad yra keli praktiniai sunkumai, susiję su prioriteto taikymu realiuoju laiku vietoje „kalendorinės dienos“ sąvokos taikymo pagal Bendrijos prekių ženklo sistemą.

67.

Visų pirma, man atrodo, kad šiuo metu Bendrijos prekių ženklui nustatyti prioritetą realiu laiku nėra įmanoma, nes Europos Sąjungos teritorijoje egzistuoja įvairios laiko zonos. Iš tiesų Europos Sąjungos teritorija driekiasi per keturias laiko juostas ( 32 ).

68.

Dėl tokios įvairovės, norint atsižvelgti į prekių ženklo paraiškos pateikimo valandą ir minutę, reikėtų nustatyti kelioms nacionalinėms sistemoms taikomą kolizinę laiko normą. Negali būti atmesta tikimybė, kad prioritetas pagal realų laiką taip pat sukeltų tam tikrą painiavą, nes egzistuoja daug komunikacijos priemonių, kurių kokybė daugelyje valstybių narių yra skirtinga ( 33 ). Norint panaikinti tokią painiavą, reikėtų ne tik registruoti paraiškos valandą ir minutę, bet ir įsitikinti, kad nacionalinių institucijų turimos informacinės sistemos tiksliai fiksuoja atominį ar universalų laiką ( 34 ).

69.

Šitaip pateikimo datos problema nepagrįstai virstų diskusijomis dėl nominalių ir net realių vienetų. Pavyzdžiui, sausio 1 d. 00 val. 30 min. laikas Suomijoje realiu laiku daugumoje valstybių narių atitinka gruodžio 31 d. 23 val. 30 min. laiką.

70.

Tiesa, keliose valstybėse narėse taikoma elektroninio įregistravimo galimybė ( 35 ). Vis dėlto manau, kad reikia skirti elektroninės paraiškos pateikimo galimybę ir prioriteto sistemos pagal realų laiką nustatymą. Iš tiesų VRDT ar kai kurių valstybių narių įvesta galimybė paraiškas pateikti elektroniniu būdu, kad pramoninės nuosavybės apsaugos prieinamumas būtų modernizuotas ir tam būtų sudarytos palankesnės sąlygos, nebūtinai reiškia, kad nustatant prekių ženklo pirmumą, atsižvelgiama į įregistravimo paraiškos pateikimo valandą ir minutę ( 36 ).

71.

Todėl manau, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 27 straipsnį nustatant prekių ženklo pirmumą atsižvelgti į valandą ir minutę bus galima tada, kai visoje Sąjungoje bus įvesta vieninga Bendrijos prekių ženklų ir nacionalinių prekių ženklų elektroninio įregistravimo administracinių procedūrų sistema. Tokiai sistemai reiktų taikyti universalų laiką, t. y. visiškai suderinti Europos valstybių teisės aktais nustatytas laiko sistemas. Savaime aišku, kad tokios sistemos įvedimas turėtų kilti ne iš teismų praktikos, bet jis turėtų būti aiškiai numatytas Sąjungos bei valstybių narių nacionalinės teisės aktuose ( 37 ).

72.

Šiuo klausimu reikia vėl pastebėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 27 straipsnio dėl pateikimo datos formuluotė yra tapati atitinkamo Reglamento Nr. 40/94 straipsnio, kuris yra šio prejudicinio klausimo dalykas, formuluotei. Iš to matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas niekada nenurodė pateikimo valandos ir minutės.

73.

Papildomai dar noriu priminti, kad Reglamente Nr. 6/2002 ( 38 ) taip pat nenumatyta Bendrijos dizaino registracijos paraiškos pateikimo datos valanda ir minutė. Be to, remiantis minėtu reglamentu, užregistruoto Bendrijos dizaino pareiškėjas tam tikromis sąlygomis naudojasi prioriteto teise. Tai lemia, kad prioriteto diena laikoma diena, kurią buvo pateikta Bendrijos dizaino registracijos paraiška ( 39 ).

74.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jeigu laikytume, pirma, kad aptariamų prekių ženklų paraiškos buvo pateiktos tą pačią dieną ir, antra, kad neturi būti atsižvelgta į valandą ir minutę, tai reikštų, kad abu aptariami prekių ženklai iš principo galėtų būti įregistruoti. Vadinasi, iškiltų nacionalinio prekių ženklo ir Bendrijos prekių ženklo koegzistavimo klausimas.

75.

Dviejų tapačių konkuruojančių prekių ženklų registracijų koegzistavimas yra žinomas ir kartais Europos Sąjungoje neišvengiamas reiškinys. Tai neginčytinai netobula padėtis, atsirandanti dėl prekių ženklų saugojimo sistemų įvairovės ir daugianacionalinio jų pobūdžio bei dėl įmonių, prekių ženklų savininkių, įvairovės.

76.

Reikia pažymėti, kad minėtas koegzistavimas gali turėti poveikį protesto ar prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia procedūros baigčiai. Ši baigtis būna įvairi, atsižvelgiant į tai, ar tai yra koegzistavimas tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, ar tarp ankstesnio prekių ženklo ir prekių ženklų, kurie priklauso ne Bendrijos prekių ženklo savininkui, o tretiesiems asmenims. Taigi koegzistavimą gali patirti ankstesnės teisės turėtojas ar dėl jo šalys gali būti pasirašiusios susitarimą ( 40 ).

77.

Akivaizdu, kad, norėdami ištaisyti tokį reiškinį ir išvengti bet kokio galimo konflikto, abu savininkai gali sudaryti koegzistavimo susitarimą ( 41 ). Be to, nacionalinės teisės sistemose pateikiami specialūs sprendimai, pavyzdžiui, sąžiningo paralelinio naudojimo principas („honest concurrent use“), kurio teisėtumas pagal Sąjungos teisę atrodo ginčytinas ( 42 ).

78.

Kaip Komisija pabrėžė savo pastabose, koegzistavimas buvo žinomas nuo Bendrijos prekių ženklo įvedimo, todėl VRDT, 1996 m. balandžio 1 d., t. y. Bendrijos prekių ženklų registro pradžios dieną, įregistravo visus prekių ženklus, kurios buvo prašoma įregistruoti anksčiau ( 43 ).

79.

Bet kuriuo atveju Paryžiaus konvencija pagrįstose sistemose visada buvo galimybė toms pačioms prekėms ar paslaugoms įregistruoti tapačius prekių ženklus su ta pačia prioriteto data. Koegzistavimas, nors ir nepageidaujamas, yra sudedamoji prekių ženklo sąvokos dalis.