GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2011 m. balandžio 14 d.(1)
Byla C‑109/10 P
Solvay SA
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (EB 82 straipsnis) – Nuolaidos už lojalumą – Prekybos partnerių diskriminavimas – Teisė į gynybą – Galimybė susipažinti su byla – Dokumentų praradimas per administracinę procedūrą – Išklausymas – Draudimas panaudoti įrodymus (Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalis) – Teisė į sprendimo priėmimą per protingą terminą – Pernelyg ilga procedūra – Europos sodos rinka“
I – Įžanga
1. Žiūrint į šį teisinį ginčą, galima suabejoti tuo, kad laikas iš tiesų gydo visas žaizdas, kaip sakoma senoje patarlėje. Jau daugiau kaip 20 metų Europos administracija ir teismai užsiima šia byla. Su ja dirbo ištisos teisininkų kartos. Dingo dokumentai, o teismo procesai truko metų metus.
2. Šis ginčas prasidėjo devintajame dešimtmetyje. Europos Komisija kaltina Belgijos įmonę Solvay, be kita ko, tuo, kad nuo 1983 iki 1990 m. ji piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi sodos rinkoje(2). Dėl to Komisija du kartus (1990 ir 2000 m.) nubaudė Solvay pinigine bauda, dėl kurios įmonė iki šios dienos ginčijasi teismuose.
3. Šiuo metu Teisingumo Teismas antrą kartą nagrinėja šią bylą kaip apeliacinė instancija. Dabartinėje stadijoje proceso šalys be daugelio kitų punktų iš esmės dar ginčijasi dėl dviejų principinę reikšmę turinčių teisės klausimų, iš kurių vienas susijęs su teise susipažinti su byla, o kitas – su protingos procedūros trukmės principu.
4. Viena vertus, Solvay skundžia tai, kad jai nebuvo suteikta tinkama galimybė susipažinti su byla, dėl ko buvo pažeista jos teisė į gynybą. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas, be kita ko, susiduria su klausimu, kaip reikia vertinti aplinkybę, kad Komisija nebegali rasti dalies savo administracinės procedūros bylos dokumentų.
5. Kita vertus, Solvay tvirtina, kad šioje byloje administracinė ir teisminė procedūros truko pernelyg ilgai. Jos nuomone, tai pažeidžia pagrindinę teisę į tai, kad sprendimas būtų priimtas per protingą terminą, ir už tai būtina skirti veiksmingą sankciją.
6. Reikia pasakyti, kad kaltinimą dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės lygiagrečiai šiam apeliaciniam procesui Solvay pateikė ir peticijoje Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), kuri pateikta prieš visas 27 Europos Sąjungos valstybes nares ir grindžiama EŽTK(3) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu(4).
II – Ginčo aplinkybės
7. Kaip konstatavo Bendrasis Teismas(5), 1989 m. balandžio mėnesį Europos Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 17(6) 14 straipsniu, atliko netikėtus patikrinimus kelių sodos rinkoje veikiančių įmonių, tarp jų Belgijos įmonės Solvay(7), komercinėse patalpose. Vėliau ji pareikalavo, kad suinteresuotosios įmonės suteiktų papildomos informacijos.
8. Užbaigusi tyrimus Komisija apkaltino Solvay, pirma, dalyvavus karteliuose ir, antra, piktnaudžiavus dominuojančia padėtimi sodos rinkoje.
9. Šis procesas skirtas vien Komisijos konstatuotam piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi rinkoje(8). Už tai 1990 m. priėmusi pirmąjį sprendimą pagal EEB sutarties 86 straipsnį kartu su Reglamentu Nr. 17 (Sprendimas 91/299/EEB(9)) Komisija skyrė Solvay tais laikais santykinai didelę 20 mln. eurų(10) siekiančią baudą. Tačiau, kadangi pirmajame sprendime buvo padaryta formali su jo įforminimu susijusi klaida, Pirmosios instancijos teismas jį panaikino(11). Tuomet 2000 m. be papildomų procedūrinių veiksmų(12) – visų pirma iš naujo neišklausiusi Solvay – Komisija priėmė antrą sprendimą, kuris šį kartą buvo grindžiamas EB 82 straipsniu kartu su Reglamentu Nr. 17 ir kuriuo ji dar kartą skyrė Solvay nepakitusio dydžio baudą (Sprendimas 2003/6/EB)(13). Pastarasis sprendimas ir sudaro šio teismo proceso pagrindą.
10. Pirmojoje instancijoje savo ieškiniu dėl Sprendimo 2003/6 panaikinimo Solvay pasiekė tik mažai reikšmingą rezultatą: 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Bendrasis Teismas nors ir 5 % sumažino baudą iki 19 mln. eurų, tačiau atmetė likusią Solvay ieškinio dalį kaip nepagrįstą(14). Dėl šio pirmosios instancijos sprendimo, kuris buvo priimtas praėjus aštuoneriems metams ir devyniems mėnesiams, Solvay(15) pateikė nagrinėjamąjį apeliacinį skundą.
11. Chronologiškai svarbiausius iki šiol užbaigtus šio teisinio ginčo etapus galima reziumuoti taip:
– Administracinė procedūra iki pirmojo sprendimo skirti baudą priėmimo
1989 balandis: Komisijos atlikti patikrinimai
1990 kovas: Pranešimas apie kaltinimus
1990 gruodis: Komisijos sprendimas 91/299 skirti baudą
– Teismo procesas dėl pirmojo sprendimo skirti baudą panaikinimo
1991 gegužė: Solvay ieškinys dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teismui (T‑32/91)
1995 birželis: Sprendimo 91/299 panaikinimas
1995 rugpjūtis: Komisijos apeliacinis skundas (C‑288/95 P)
2000 balandis: Apeliacinio skundo atmetimas
– Administracinė procedūra iki antrojo sprendimo skirti baudą priėmimo
2000 gruodis: Komisijos sprendimas 2003/6 skirti baudą
– Teismo procesas po antrojo sprendimo skirti baudą priėmimo
2001 kovas: Solvay ieškinys dėl panaikinimo Pirmosios instancijos teismui (T‑57/01)
2009 gruodis: Skundžiamas Bendrojo Teismo sprendimas (T‑57/01)
2010 kovas: Nagrinėjamas Solvay apeliacinis skundas (C‑109/10 P)
III – Procesas Teisingumo Teisme
12. Šiame apeliaciniame procese Solvay prašo:
– panaikinti skundžiamą 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą,
– iš naujo išnagrinėti ieškinį, kiek tai susiję su panaikintais skundžiamo sprendimo punktais, ir panaikinti visą ar dalį 2000 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimo pagal atitinkamus ieškinio pagrindus,
– panaikinti arba labai sumažinti 19 mln. eurų baudą, siekiant atlyginti didelę žalą, kurią apeliantė patyrė dėl neįprastai ilgos procedūros trukmės,
– priteisti iš Komisijos apeliacinio proceso bylinėjimosi išlaidas ir per procesą Bendrajame Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Komisija savo ruožtu prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
14. Teisingumo Teisme apeliacinis skundas iš pradžių buvo nagrinėjamas rašytinės procedūros tvarka, o vėliau – 2011 m. sausio 18 d. – surengus teismo posėdį. Buvo surengtas bendras teismo posėdis bylose C‑109/10 P ir C‑110/10 P.
IV – Dėl prašymo panaikinti skundžiamą sprendimą
15. Pagrindiniu savo apeliacinio skundo reikalavimu Solvay, remdamasi devyniais apeliacinio skundo pagrindais, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą. Šiuos apeliacinio skundo pagrindus nagrinėsiu kitokia tvarka: teisės klausimai dėl EB 82 straipsnio taikymo bus aptarti pradžioje (žr. A skyrių), toliau bus įvertintos procesinės teisinės problemos (žr. B ir C skyrius), o apeliacinio skundo pagrindai, susiję su teise į sprendimo priėmimą per protingą terminą, bus išnagrinėti teisinio vertinimo pabaigoje (žr. D skyrių).
16. Nors šiai bylai buvo taikomas dar senasis kartelių proceso teisės reglamentas, t. y. Reglamentas Nr. 17, iškelti teisės klausimai išliko aktualūs ir laikotarpiu po kartelių teisės proceso modernizavimo Reglamentu (EB) Nr. 1/2003(16).
A – Dėl kai kurių su EB 82 straipsnio taikymu susijusių teisės klausimų (šeštasis, septintasis, aštuntasis ir devintasis apeliacinio skundo pagrindai)
17. Savo šeštuoju, septintuoju, aštuntuoju ir devintuoju apeliacinio skundo pagrindais Solvay iškelia įvairius klausimus dėl EB 82 straipsnio taikymo šiai bylai.
1. Įvadinės pastabos
18. Prieš pradedant iš esmės nagrinėti Solvay pateiktus kaltinimus, reikėtų pateikti dvi trumpas pastabas, susijusias, viena vertus, su taikytinomis materialinėmis teisės normomis ir, kita vertus, su tam tikrų Komisijos pareiškimų dėl konkurencijos politikos svarba.
19. Pirmiausia, kiek tai susiję su taikytinomis materialinėmis teisės normomis, pasakytina, kad Solvay visur daro nuorodą į SESV 102 straipsnį. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reikšminga priimant ginčijamą sprendimą galiojusi teisinė padėtis, manyčiau, kad veikiau reikėtų remtis EB 82 straipsniu(17). Tiesa, apeliacinio skundo teisinio vertinimo požiūriu dėl to nėra jokių skirtumų, nes, kiek tai reikšminga šiai bylai, abiejų nuostatų turinys yra vienodas.
20. Kalbant apie Komisijos pareiškimus dėl konkurencijos politikos, pasakytina, kad savo apeliaciniame skunde Solvay ne kartą remiasi 2009 m. komunikatu, kuriame išdėstytos „[Komisijos] įgyvendinimo prioritetų taikant EB sutarties 82 straipsnį dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gairės“(18).
21. Vertinant šį apeliacinį skundą, į šį komunikatą negali būti atsižvelgta. Visiškai nėra reikšminga, kaip Komisija ketina orientuoti savo konkurencijos politiką, kiek tai susiję su SESV 102 straipsniu (anksčiau EB 82 straipsnis), ateityje. Viena vertus, galimi nauji akcentai taikant šią normą gali būti svarbūs tik būsimiems Komisijos sprendimams, o ne teisiniam jau priimtų sprendimų vertinimui. Kita vertus, net ir keisdama savo administracinę praktiką Komisija privalėtų laikytis jai Sutartimis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas, nubrėžtų ribų(19).
2. Dėl atitinkamos geografinės apibrėžimo (šeštasis apeliacinio skundo pagrindas)
22. Šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu, pateiktu dėl skundžiamo sprendimo 252–259 punktų, kritikuojami Bendrojo Teismo argumentai dėl atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimo.
23. Iš esmės Solvay kaltina Bendrąjį Teismą nepakankamai pagrindus skundžiamą sprendimą: anot jos, pirma, sprendimo motyvai yra neaiškūs ir prieštaringi (šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis) ir, antra, juose yra spragų ir neišnagrinėjami daugelis pirmojoje instancijoje apeliantės pateiktų argumentų (šeštojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis). Taigi pagrindinį šio apeliacinio skundo klausimą sudaro Bendrojo Teismo pareiga tinkamai pagrįsti savo sprendimus (Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis kartu su 53 straipsnio 1 dalimi).
a) Pirma šeštojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
24. Šeštojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis susijusi su tam tikra sąvokų painiava ginčijamame sprendime. Nors jame atitinkamą geografinę rinką Komisija apibrėžia kaip „Bendrijos (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją) <…> rinką“(20), tačiau kai kuriuose ginčijamo sprendimo vietose ji vartoja ir sąvokas „Bendrija“, „Vakarų Europa“ ir „Vakarų Europos rinka“(21). Jeigu ginčijamame sprendime Komisija būtų panaudojusi aiškią ir vienodą terminiją, Sąjungos teismams veikiausiai nebūtų teikę nagrinėti šiuo klausimu pasirodžiusių argumentų.
25. Solvay nuomone, iš skundžiamo sprendimo negalima suprasti, ar vartodamas sąvokas „Bendrija“, „Bendrija (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją)“ „Vakarų Europa“ ir „Vakarų Europos rinka“ Bendrasis Teismas turi omenyje tą patį, ar tarp sąvokų pastebi tam tikrų prieštaravimų.
26. Šis kaltinimas neatlaiko detalesnio nagrinėjimo.
27. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš sprendimo motyvų turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai matyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti teismo sprendimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę(22).
28. Perskaičius skundžiamo sprendimo 251–254 punktus jų kontekste, aiškiai ir vienareikšmiai matyti, kad Bendrasis Teismas nemanė, jog minėtų sąvokų turinys skiriasi.
29. Savo samprotavimuose Bendrasis Teismas pasirėmė Komisijos pateiktu atitinkamos geografinės rinkos kaip „Bendrijos (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją) <…> rinkos“ apibrėžimu(23). Tuomet per teisminį procesą pirmojoje instancijoje jis gavo Komisijos patvirtinimą, kad nuorodos į „Vakarų Europos rinką“, „Vakarų Europą“ arba „Bendriją“ tam tikrose ginčijamo sprendimo vietose reiškia tą pačią geografinę rinką, t. y. taip pat „Bendrijos (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją) <…> rinką“(24). Be to, Bendrasis Teismas akcentavo, kad atitinkamos geografinės rinkos kaip „Bendrijos (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją) <…> rinkos“ apibrėžimas ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamojoje dalyje „neprieštarauja kitoms <...> sprendimo konstatuojamosioms dalims“(25).
30. Taigi Solvay iškeltu klausimu skundžiamas sprendimas motyvuotas aiškiai ir neprieštaringai. Gali būti, kad, Solvay manymu, Bendrojo Teismo argumentai dėl atitinkamos geografinės rinkos neteisingi turinio požiūriu. Tačiau vien tai, kad dėl bylos esmės Bendrasis Teismas daro kitą išvadą nei apeliantė, negali būti pripažinta skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka(26). Todėl kaltinimui dėl motyvavimo stokos negali būti pritarta.
b) Antra šeštojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
31. Antroje šeštojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay kaltina Bendrąjį Teismą detaliai nepaaiškinus, kodėl, jo nuomone, vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą lemiama reikšmė tenka nacionalinėms rinkoms. Be to, Solvay teigimu, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo per procesą pirmojoje instancijoje jos pateiktų argumentų.
32. Šiai šeštojo apeliacinio skundo pagrindo daliai negali būti pritarta dėl dviejų priežasčių.
33. Pirmiausia Solvay pateiktas kaltinimas pagrįstas klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu. Priešingai nei mano Solvay, Bendrasis Teismas jokiu būdu nemanė, kad „lemiama reikšmė tenka nacionalinėms rinkoms“. Nacionalinių rinkų klausimą jis išnagrinėjo tik papildomai, tam atvejui, jei paaiškėtų, kad Komisija apibrėžė atitinkamą geografinę rinką kaip „Bendrijos (išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją) <…> rinką(27), kaip teigė Solvay(28).
34. Taigi apeliantės kaltinimas dėl nacionalinių rinkų galiausiai susijęs su ta skundžiamo sprendimo motyvų dalimi, kurioje išdėstyti ne pagrindiniai sprendimo motyvai, o tik obiter dicta. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokie kaltinimai atmestini kaip „neveiksmingi“ ar „visiškai nereikšmingi“ (pranc. „inopérant“)(29).
35. Antra, savo kaltinimu apeliantė kelia perdėtus reikalavimus pirmosios instancijos teismo sprendimams galiojančios pareigos motyvuoti apimčiai. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pareiga motyvuoti nereiškia, kad motyvuojamoje dalyje Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus; todėl motyvavimas gali būti implicitinis, su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas nepritarė jų argumentams, ir suteikia Teisingumo Teismui pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę(30).
36. Tiesa, Bendrasis Teismas turi aptarti visus pirmojoje instancijoje iškeltus teisės pažeidimus(31). Tačiau kaip tik didelėje konkurencijos teisės byloje, atsižvelgiant į ribotus išteklius, Sąjungos teismams negali būti keliama užduotis intensyviai išnagrinėti kiekvieną, kad ir visiškai neesminį šalių teiginį. Tokioje byloje kaip nagrinėjamoji lemiamą reikšmę turi vien tai, kad Bendrasis Teismas – net ir labai glaustai – logiškai pagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas Komisijos sprendimas yra teisėtas.
37. Šiuos reikalavimus nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas įvykdė: jis parodė, kad net ir vadovaujantis nacionalinėmis kiekvienos valstybės, kurios atžvilgiu ji buvo kaltinama dėl pažeidimo, rinkomis Solvay užėmė dominuojančią padėtį(32). Iš to Bendrasis Teismas logiškai padarė teisingą išvadą, kad net ir galima Komisijos klaida apibrėžiant rinką (t. y. klaidinga prielaida dėl Bendrijos rinkos, išskyrus Jungtinę Karalystę ir Airiją, o ne teisinga prielaida dėl nacionalinių rinkų) negalėjo nulemti ginčijamo sprendimo panaikinimo(33). Bendrajam Teismui nebuvo būtina išdėstyti kitų argumentų šiai aiškiai išvadai pagrįsti.
c) Dėl kai kurių kitų šeštojo apeliacinio skundo pagrindo argumentų
38. Pateikdama šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą Solvay taip pat teigia, kad buvo pažeistas SESV 102 straipsnis (EB 82 straipsnis). Tačiau su tuo susiję kaltinimai neturi savarankiško turinio, palyginti su Solvay nurodytais motyvavimo trūkumais, ir todėl nėra reikalo jų atskirai nagrinėti. Šiems kaltinimams atitinkamai galioja ankščiau išdėstyti argumentai dėl motyvacijos stokos(34).
39. Be to, Solvay tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktus ir įrodymus. Ir šis kaltinimas neturi atskiro turinio. Visų pirma Solvay neįvykdo reikalavimų, kurie nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuluoti remiantis SESV 256 straipsniu, Statuto 58 straipsnio 1 dalies ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu(35): apeliaciniame skunde nėra tikslios informacijos apie tai, kokius įrodymus tariamai iškraipė Bendrasis Teismas, ir taip pat nėra detalizuotos vertinimo klaidos, kurias tariamai padarė Bendrasis Teismas dėl tokio iškraipymo.
40. Galiausiai Solvay pateikia kaltinimą dėl EB 299 straipsnio 1 dalies (anksčiau – EEB 227 straipsnio 1 dalis) pažeidimo, kur apibrėžiama Europos Bendrijos teritorija(36). Jos nuomone, dėl šios normos nėra teisinga tapatinti sąvokas „Europos Bendrija“, „Vakarų Europa“ ir „Vakarų Europos rinka“.
41. Šie argumentai taip pat neįtikina. Teisinga, kad įprastinėje kalbos vartosenoje geografinė arba politinė sąvoka „Vakarų Europa“ neatitinka tuometinės Europos Bendrijos teritorijos. Tačiau sprendimuose pagal kartelius reglamentuojančius teisės aktus Komisija (ir atitinkamai Sąjungos teismai) gali pasitelkti savo sąvokas, kurios nebūtinai turi atitikti įprastą geografinį ar politinį supratimą, nors tai ir nelabai pageidautina. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, konkurencijos teisėje atitinkama geografinė rinka – tai funkcinė sąvoka, kurios apibrėžtis pirmiausia grindžiama ekonominiais samprotavimais.
d) Tarpinė išvada
42. Todėl visas šeštasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
3. Dėl Solvay dominuojančios padėties rinkoje (septintasis apeliacinio skundo pagrindas)
43. Septintasis apeliacinio skundo pagrindas skirtas Solvay dominuojančiai padėčiai rinkoje. Juo ginčijami skundžiamo sprendimo 275–305 punktai. Solvay nuomone, Bendrasis Teismas nepagrįstai pritarė Komisijos konstatavimams dėl įmonės dominuojančios padėties rinkoje. Anot jos, taip Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti (Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis kartu su 53 straipsnio 1 dalimi) bei SESV 102 straipsnį (EB 82 straipsnis).
a) Dėl Solvay nuorodų į šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą
44. Septintojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje bei kai kuriuose antros ir trečios dalies vietose Solvay iš esmės daro nuorodą į savo argumentus dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo. Jos teigimu, kadangi yra neaiškumų dėl atitinkamos geografinės rinkos, Bendrasis Teismas neturėjo teisės konstatuoti dominuojančią padėtį „Bendrijos rinkoje“(37).
45. Šioje vietoje pateikti kaltinimai visiškai priklauso nuo šeštojo apeliacinio skundo pagrindo likimo, su kuriuo jie labai stipriai susiję. Taigi, jeigu pirma šeštojo apeliacinio skundo pagrindo dalis bus atmesta, kaip mano pasiūlyta(38), tas pats turi būti padaryta ir su pirma septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalimi. Taip pat atmestinos ir tos antros bei trečios septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalys, kurios susijusios vien su rinkos atribojimo problematika.
b) Dėl dominuojančios padėties nacionalinėse rinkose (antra septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
46. Antra septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis skirta dominuojančios padėties rinkoje įrodymui keliamiems reikalavimams.
i) Dėl tariamo Bendrojo Teismo atliktos analizės susiaurinimo vien iki rinkos dalių
47. Pirmiausia Solvay tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 102 straipsnį (EB 82 straipsnis), kai preziumavo įmonės dominuojančią padėtį nacionalinėse rinkose vien įvertinęs rinkos dalis ir neatsižvelgė į kitus reikšmingus veiksnius.
48. Šis argumentavimas neįtikina. Jis pagrįstas akivaizdžiai klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu.
49. Bendrasis Teismas tikrai nėra susiaurinęs savo analizės iki paprasčiausio rinkos dalių įvertinimo. Atvirkščiai, pirmuoju etapu jis orientavosi į teismų praktiką, pagal kurią dominuojančios padėties egzistavimas apskritai išplaukia iš daugelio veiksnių sąveikos, kurių kiekvienas paimtas atskirai nebūtinai yra lemiamas(39).
50. Vis dėlto antruoju etapu Bendrasis Teismas padarė teisingą prielaidą, kad ypač didelės rinkos dalys, nebent būtų ypatingų aplinkybių, savaime įrodo dominuojančios padėties buvimą(40). Be to, jis teisingai pažymėjo, kad 50 % rinkos dalis, išskyrus ypatingas aplinkybes, savaime yra dominuojančios padėties įrodymas(41).
51. Galiausiai trečiuoju etapu Bendrasis Teismas išnagrinėjo kai kuriuos per procesą pirmojoje instancijoje iškeltus klausimus, kurie kaip ypatingos aplinkybės, Solvay nuomone, galėjo paneigti dominuojančios padėties prezumpciją(42).
52. Taip priešingai nei teigia Solvay Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir kitus nei rinkos dalys veiksnius. Dominuojančios padėties prezumpcija, išplaukiančia iš dagiau kaip 50 % rinkos dalies, Bendrasis Teismas vadovavosi tik kaip savo argumentų pagrindu, tačiau vėliau papildė ją argumentais dėl galimo ypatingų aplinkybių buvimo. Toks metodas visiškai atitinka iš EB 82 straipsnio (SESV 102 straipsnio) išplaukiančius reikalavimus ir šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką.
ii) Dėl tariamo neatsižvelgimo į įvairius Solvay argumentus
53. Viena vertus, Solvay skundžia tai, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo per procesą pirmojoje instancijoje jos pateiktų argumentų. Šiuo atveju pirmiausia kalbama apie skirtumą tarp Solvay ir jos konkurentų rinkos dalių bei, antra, apie gamybos pajėgumus. Galiausiai šiais teiginiais skundžiamas pareigos motyvuoti pažeidimas(43).
54. Dėl ankščiau kalbant apie šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą išdėstytų priežasčių(44) šiam kaltinimui negali būti pritarta. Jeigu Bendrasis Teismas pareiškia nuomonę dėl visų tariamų nurodytų teisės pažeidimų, kaip buvo šiuo atveju, jis neprivalo detaliai išnagrinėti kiekvieną specifinį proceso šalių pateiktą argumentą.
iii) Dėl teiginio, kad rinkos dalys nepakankamai įrodytos
55. Galiausiai Solvay tvirtina, kad jos rinkos dalys, kuriais grindžiama prezumpcija dėl dominuojančios padėties rinkoje, nebuvo pakankamai įrodytos.
56. Šie teiginiai, detaliau jų nenagrinėjant, atmestini kaip nepriimtini, nes galiausiai jie reiškia klausimą dėl Bendrojo Teismo atlikto faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimo, kuris nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją apeliaciniame procese(45).
c) Dėl tariamų ypatingų aplinkybių (trečia septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
57. Trečioje apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay kaltina Bendrąjį Teismą neišnagrinėjus jos argumentų dėl ypatingų aplinkybių, kurios, Solvay nuomone, liudija apie tai, kad įmonė neužima dominuojančios padėties rinkoje.
58. Šis kaltinimas neturi jokio pagrindo. Ne mažiau kaip 19 skundžiamo sprendimo punktų(46) skirti galimų ypatingų aplinkybių ir su tuo susijusių Solvay argumentų nagrinėjimui.
i) Dėl skundžiamo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų
59. Kaip minėta, pareiga motyvuoti nereiškia, kad motyvuojamoje dalyje Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus; todėl motyvavimas gali būti implicitinis, su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas nepritarė jų argumentams, ir suteikia Teisingumo Teismui pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę(47).
60. Solvay gali nepritarti priežastims, dėl kurių Bendrasis Teismas paneigė ypatingų aplinkybių buvimą. Tačiau vien dėl to negalima daryti išvados, kad skundžiamame sprendime padaryta motyvavimo klaida(48).
61. Priešingai nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas paneigė ypatingų aplinkybių buvimą ne vien su nuoroda į dideles Solvay rinkos dalis. Ginčijamose sprendimo vietose Bendrasis Teismas nagrinėja daug kitų veiksnių, kaip antai tariamą Solvay gaminių pakeičiamumą(49) bei atsveriančios klientų rinkos galios klausimą(50).
62. Be to, išskyrus galimą iškraipymą, kurio klausimas čia nėra keliamas, apeliaciniame procese Teisingumo Teismas neturi pakeisti Bendrojo Teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, kiek tai susiję su tariamomis ypatingomis aplinkybėmis, savuoju(51).
ii) Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimui keliamų reikalavimų
63. Be to, trečioje septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay pateikia ir kaltinimą dėl to, kad Bendrasis Teismas tariamai pažeidė SESV 296 straipsnį (anksčiau EB 253 straipsnis), nes nenumatė sankcijos dėl Komisijos sprendimo motyvacijos stokos, kiek tai susiję su atsveriančia Solvay klientų rinkos galia.
64. Šie teiginiai taip pat neturi jokios sėkmės perspektyvos.
65. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB 253 straipsniu (SESV 296 straipsnis) reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios Sąjungos institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti savo kontrolę(52).
66. Tačiau tokį teisės aktą priėmęs subjektas neprivalo išdėstyti savo poziciją dėl akivaizdžiai šalutinę reikšmę turinčių argumentų arba užbėgti už akių galimiems prieštaravimams(53). Taigi Komisija, panašiai kaip ir Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime, ginčijamame sprendime nebūtinai turėjo išnagrinėti kiekvieną Solvay argumentą.
iii) Dėl tariamo SESV 102 straipsnio (EB 82 straipsnis) pažeidimo
67. Galiausiai daugelyje vietų, dėstydama trečią septintojo apeliacinio skundo pagrindo dalį, Solvay teigia, kad buvo padaryta SESV 102 straipsnio (EB 82 straipsnis) pažeidimų. Vis dėlto, ši norma, nepateikiant detalesnių paaiškinimų, paprasčiausiai minima kartu su tariama motyvacijos stoka(54). Toks kaltinimas neturi savarankiško turinio ir todėl nereikalauja atskiro nagrinėjimo.
d) Tarpinė išvada
68. Taigi galiausiai septintasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas iš dalies kaip nepriimtinas ir iš dalies kaip nepagrįstas.
4. Dėl Solvay piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje (aštuntasis ir devintasis apeliacinio skundo pagrindai)
69. Aštuntajame ir devintajame apeliacinio skundo pagrinduose keliamas klausimas dėl tariamų teisės klaidų, kiek tai susiję su Komisijos konstatuotu Solvay piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje.
a) Dėl grupės nuolaidų Saint‑Gobain (aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas)
70. Aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas skirtas 1,5 % grupės nuolaidai, kurią „slaptajame protokole“ Solvay suteikė Prancūzijos įmonei Saint‑Gobain kaip vienam iš savo svarbiausių klientų. Ginčijamame sprendime Komisija šią grupės nuolaidą pripažino Solvay piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir tam pritarė Bendrasis Teismas(55). Šiame kontekste Solvay ginčija Bendrojo Teismo argumentus skundžiamo sprendimo 348–358 punktuose; jos teigimu, minėtą grupės nuolaidą Bendrasis Teismas pripažino EB 82 straipsniui prieštaraujančią, piktnaudžiavimo sudėtį atitinkančią nuolaida už lojalumą(56).
71. Konkrečiai kalbant, Solvay teigia, kad, pirma, buvo pažeistas SESV 102 straipsnis (EB 82 straipsnis) ir, antra, pareiga motyvuoti pirmosios instancijos sprendimus (Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir 53 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto šiuo požiūriu nurodomas pareigos motyvuoti pažeidimas neturi jokio savarankiško turinio, palyginti su nurodomomis materialinėmis teisės klaidomis. Iš tikrųjų Solvay iš esmės laikosi kitokios nuomonės nei Bendrasis Teismas, kiek tai susiję su grupės nuolaida. Tačiau nuomonių skirtumai dėl klausimo esmės, kaip jau minėta, nėra su pareiga motyvuoti susijusi problema(57), ir dėl to kaltinimas dėl motyvacijos stokos iš karto atmestinas. Todėl toliau aštuntąjį apeliacinio skundo pagrindą nagrinėsiu vien jame nurodomo EB 82 straipsnio (SESV 102 straipsnis) požiūriu.
i) Dėl su išskirtinumo santykio nebuvimu susijusio argumento
72. Pirmiausia Solvay kaltina Bendrąjį Teismą nepagrįstai kvalifikavus grupės nuolaidą Saint‑Gobain kaip nuolaidą už lojalumą. Jos teigimu, Bendrasis Teismas nepaisė aplinkybės, kad savo laiku Solvay padengė vos 67 % Saint‑Gobain poreikio, o Prancūzijoje netgi vos 15 %. Todėl Solvay suteikta grupės nuolaida nebuvo susieta su Saint‑Gobain aprūpinimo išskirtinumu ar kvaziišskirtinumu, o tai, apeliantės manymu, yra būtina prezumpcijos dėl piktnaudžiavimo sudėtį atitinkančios nuolaidos sąlyga.
73. Metus pirmą žvilgsnį, būtų galima padaryti išvadą, kad šiais argumentais Solvay neleistinu būdu siekia paskatinti Teisingumo Teismą, veikiantį kaip apeliacinė instancija, pakeisti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą savuoju. Tačiau iš tikrųjų šiuo kaltinimu sakoma, kad vertindamas grupės nuolaidą Bendrasis Teismas neatsižvelgė į vieną kriterijų, kurį Solvay laiko turinčiu lemiamą reikšmę teisės požiūriu, t. y. išskirtinio ar kvaziišskirtinio nuolaidos gavėjo apsirūpinimo dominuojančią poziciją rinkoje užimančioje įmonėje kriterijus. Tai, ar toks išskirtinumo kriterijus yra reikšmingas kvalifikuojant piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal EB 82 straipsnį, yra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė apeliaciniame procese(58).
74. Iš ligšiolinės Teisingumo Teismo praktikos Solvay mano galinti daryti išvadą, kad nuolaidos už lojalumą sudaro piktnaudžiavimo sudėtį atitinkančią komercinę praktiką tik tuomet, jeigu jos susietos su išskirtiniu ar kvaziišskirtiniu kliento apsirūpinimu dominuojančią padėtį rinkoje užimančioje įmonėje.
75. Ši prielaida klaidinga. Įdomu pastebėti, kad Solvay remiasi vien Sprendimu Hoffmann‑La Roche(59). Kiti svarbūs nuolaidų problematikai skirti Teisingumo Teismo sprendimai, visų pirma Sprendimai Michelin I(60) ir British Airways(61), visai nepaminėti.
76. Kaip yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, iš jo ankstesnių sprendimų dėl EEB 86 straipsnio (EB 82 straipsnis) jokių būdu negalima daryti išvados, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės suteikiamos premijos ir nuolaidos sudaro piktnaudžiavimą tik šiuose sprendimuose detalizuotomis aplinkybėmis(62).
77. Dominuojančią padėtį užimančios įmonės suteikiamų nuolaidų atitiktis piktnaudžiavimo sudėčiai vertinama remiantis visomis atitinkamo konkretaus atvejo aplinkybėmis ir visų pirma turi būti atsižvelgta į nuolaidos suteikimo kriterijus ir sąlygas(63). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuolaidos gali turėti konkurentų eliminavimo poveikį, t. y. ar jos yra tinkamos apsunkinti arba visiškai užkirsti kelią dominuojančią padėtį užimančios įmonės konkurentams patekti į rinką ir apsunkina ar visiškai atima iš kontrahentų laisvę pasirinkti iš kelių tiekimo šaltinių ar prekybos partnerių(64). Taip pat reikia nustatyti, ar suteiktos nuolaidos ir premijos yra objektyviai ekonomiškai pagrįstos(65).
78. Iš ligšiolinės teismų praktikos nėra matyti, kad nuolaidos atitinka piktnaudžiavimo sudėtį tik išskirtinio ar kvaziišskirtinio kliento susaistymo su dominuojančią padėtį užimančią įmonę atveju. Priešingai, bylose Michelin I(66) ir British Airways(67) buvo nagrinėjamos nuolaidų sistemos ir premijavimo taisyklės be tokio išskirtinumo.
79. Todėl tai, kad Bendrasis Teismas nėra aiškiai pareiškęs pozicijos dėl klausimo, ar Saint‑Gobain apsirūpina išskirtinai ar kvaziišskirtinai įmonėje Solvay, nėra teisės klaida(68).
80. Tik išsamumo dėlei norėčiau papildyti, kad taip pat nepagrįstas (beveik be argumentų pateiktas) Solvay kaltinimas, jog Teisingumo Teismo praktika dėl nuolaidų už lojalumą yra formalistinė ir neturi ekonominio pagrindo. Kaip jau minėta, vertindamas nuolaidų sistemas Teisingumo Teismas orientuojasi į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir aiškiai pripažįsta objektyvaus ekonominio pagrindimo galimybę(69). Tai tikrai nėra formalizmas.
ii) Dėl mažo grupės nuolaidos dydžio
81. Antra, Solvay teigimu, 1,5 % grupės nuolaidos dydis buvo pernelyg mažas, kad galėtų turėti juntamo poveikio Saint‑Gobain grupės komerciniams sprendimams. Jos manymu, Bendrasis Teismas nepaaiškino, kokia apimtimi Solvay suteikta kainos nuolaida galėjo turėti konkrečios įtakos Saint‑Gobain grupės elgesiui.
82. Skundžiamo sprendimo 355 punkte Bendrasis Teismas iš tiesų tik labai trumpai aptarė klausimą dėl galimo antikonkurencinio grupės nuolaidos poveikio. Vis dėlto jo glaustas konstatavimas, „kad netgi ir nedidelė nuolaida už lojalumą daro poveikį konkurencijos sąlygoms“, turi būti skaitomas kartu su anksčiau išdėstytais samprotavimais. Bendrasis Teismas ypač pabrėžė, kad Solvay grupės nuolaida buvo suteikiama neatsižvelgiant į ekonominę naudą efektyvumo ar masto ekonomijos forma ir buvo taikoma visam natrio karbonato kiekiui, kurį Europoje Saint‑Gobain pirko iš Solvay(70).
83. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios nuolaidos gali sukelti konkurentų eliminavimo poveikį. Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, kontrahentų įsipareigojimas dominuojančią padėtį užimančiai įmonei ir spaudimas jiems paprastai labai stiprūs, kai nuolaida ar premija susijusi ne tik su apyvartos didėjimu, kurio pasiekiama dėl kontrahentų perkamų ar parduodamų šios įmonės produktų per atitinkamą laikotarpį, bet ir su bendra šio pirkimo ar pardavimo apyvarta(71).
84. Be to, dominuojančią padėtį užimančios įmonės konkurentams labai sudėtinga pasiūlyti didesnes nuolaidas ar premijas už taikomas atsižvelgiant į bendrą pardavimo kiekį. Vien jau dėl daug didesnės rinkos dalies dominuojančią padėtį užimanti įmonė iš esmės yra neišvengiama prekybos partnerė rinkoje. Dažniausiai tokios įmonės atsižvelgiant į bendrą apyvartą taikomos nuolaidos ar premijos absoliučiais skaičiais yra daug didesnės net ir už palankesnius jos konkurentų pasiūlymus. Norėdami pritraukti dominuojančią padėtį užimančios įmonės kontrahentus arba gauti iš jų pakankamą užsakymų kiekį, minėti konkurentai turėtų pasiūlyti jiems daug didesnes nuolaidas ar premijas(72).
85. Ligšiolinėje praktikoje piktnaudžiavimu pripažintos nuolaidos ar komisiniai kartais sudarė ne daugiau kaip 1 %(73), taigi procentine išraiška buvo net mažesnės nei ginčijama 1,5 % grupės nuolaida.
86. Šiomis sąlygomis, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisiniu požiūriu negalima kritikuoti Bendrojo Teismo konstatavimo, „kad netgi ir nedidelė nuolaida už lojalumą daro poveikį konkurencijos sąlygoms“. Jis pagrįstas protingais ekonominiais samprotavimais.
iii) Dėl argumento, susijusio su poveikio konkurencijai stoka
87. Trečia, Solvay nesutinka su Bendrojo Teismo konstatavimu, kad ji neįrodė savo teiginių dėl elgesio su Saint‑Gobain nacionalinėmis dukterinėmis bendrovėmis. Šioje vietoje kalbama apie pirmojoje instancijoje pateiktą Solvay argumentą, jog Saint‑Gobain nacionalinės dukterinės bendrovės sugebėjo išsiderėti palankesnes sutarčių sąlygas, netgi galimybę nutraukti sutartį su Solvay, kaip, pavyzdžiui, Saint–Gobain France atveju(74).
88. Bendrasis Teismas iš tiesų atmetė šį Solvay argumentą kaip nepakankamai argumentuotą(75). Vis dėlto nėra būtina aiškintis, ar Solvay teiginiai iš tikrųjų nebuvo pakankamai pagrįsti ar įrodyti. Šis argumentas bet kuriuo atveju nebuvo reikšmingas, į ką teisingai atkreipė dėmesį Bendrasis Teismas(76). Antikonkurencinis rinkoje dominuojančio subjekto elgesys negali būti ištaisytas tuo, kad jis atsižvelgia į tam tikro kliento pageidavimus(77), ir juo labiau tuo, kad klientui nuovokiais veiksmais(78) pavyksta pasiekti papildomų dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės nuolaidų.
89. Taigi trečiasis Solvay argumentas taip pat nepasiekia savo tikslo.
iv) Tarpinė išvada
90. Visas aštuntasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.
b) Dėl diskriminuojančio Solvay komercinės praktikos pobūdžio (devintasis apeliacinio skundo pagrindas)
91. Devintasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Bendrojo Teismo argumentais skundžiamo sprendimo 397–402 punktuose dėl diskriminuojančio Solvay komercinės praktikos pobūdžio pagal EB 82 straipsnio 2 dalies c punktą.
i) Pirma devintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
92. Pirmoje apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay konkrečiai kritikuoja skundžiamo sprendimo 397–400 punktus ir tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė pirmoje instancijoje jos pateiktus dokumentus bei pažeidė SESV 102 straipsnio 2 dalies c punktą (EB 82 straipsnio 2 dalies c punktas).
– Dėl skundžiamo Solvay dokumentų iškraipymo
93. Pirmiausia apeliantė kritikuoja tą skundžiamo sprendimo dalį, kurioje Bendrasis Teismas daro prielaidą, kad Solvay neginčijo išvadų, susijusių su Prancūzijoje nustatyta nuolaidų sistema(79). Solvay nuomone, šis požiūris prieštarauja jos ieškiniui bei jos dublikui pirmojoje instancijoje, kuriuos Bendrasis Teismas iškraipė.
94. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką iškraipymas konstatuotinas, kai, nerenkant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas(80). Pritaikius tai ginčo šalių argumentams pirmojoje instancijoje, prielaidą dėl jų iškraipymo galima daryti tik tuomet, kai Bendrasis Teismas juos akivaizdžiai klaidingai suprato arba perteikė iškreiptą jų prasmę.
95. Nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai požymių, leidžiančių taip manyti.
96. Kaip pripažįsta pati Solvay(81), su konkrečia valstybe susiję paaiškinimai jos pirmojoje instancijoje pateiktame ieškinyje buvo susiję su Vokietijos rinka. Kitur Solvay apsiribojo tuo, kad apskritai ginčijo, jog jos taikomos nuolaidos turi nuolaidų už lojalumą pobūdį. Konkrečiai Prancūzijos rinkai skirtų paaiškinimų jos ieškinyje nebuvo lygiai kaip pat, kaip ir toje byloje pateiktame dublike. Solvay ypač pabrėžtos jos dubliko pirmojoje instancijoje dalys(82) taip pat tik nežymiai liečia Prancūzijos rinką ir bet kuriuo atveju nėra susijusios su šioje vietoje mus dominančia prekybos partnerių diskriminavimo problematika(83).
97. Šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo negalima kaltinti akivaizdžiai klaidingai supratus arba perteikus iškreiptą Solvay argumentų prasmę. Todėl kaltinimas dėl iškraipymo atmestinas.
– Dėl materialinės teisės klaidos
98. Be to, Solvay teigia, kad buvo padarytas SESV 102 straipsnio 2 dalies c punkto (EB 82 straipsnio 2 dalies c punktas) pažeidimas, kuris, jos nuomone, matyti iš skundžiamo sprendimo 398 ir 400 punktų. Anot jos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nenagrinėdamas, ar tarp atitinkamų Solvay klientų, kurie buvo nurodyti kaip pavyzdys, yra konkurencinių santykių, t. y., viena vertus, tarp dviejų Prancūzijos klientų (Durand ir Perrier) ir, kita vertus, tarp Vokietijos plokščiojo stiklo ir tuščiavidurio stiklo gamintojų.
99. Šio kaltinimo priimtinumą Komisija ginčija argumentu, kad pirmojoje instancijoje Solvay iš viso nebuvo pateikusi kaltinimo dėl SESV 102 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimo; anot Komisijos, tik tariamo diskriminacijos nebuvimo kontekste buvo iškeltas klausimas apie tai, kad plokščiojo stiklo ir tuščiavidurio stiklo gamintojai veikia skirtingose rinkose ir todėl jų situacija nėra panaši.
100. Turiu pripažinti, kad šį prieštaravimą laikau labai formalistiniu ir mažai įtikinamu. Ginčijamame sprendime, kalbant apie Solvay nuolaidų sistemos diskriminuojantį pobūdį, buvo akivaizdžiai remiamasi EB 82 straipsnio 2 dalies c punktu(84). Todėl savaime suprantama, kad Bendrajame Teisme aptariama diskriminacijos problematika taip pat turi būti vertinama atsižvelgiant į šią normą, nors savo dokumentuose šalys jos tiesiogiai ir nebenurodė(85).
101. Be to, nors pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalį kartu su 118 straipsniu apeliaciniame procese iš tiesų negalima pateikti naujų pagrindų, kiek tai susiję su dar pirmojoje instancijoje pateiktais pagrindais, apeliantas turi teisę pateikti naujų argumentų, visų pirma reaguodamas į skundžiamame sprendime išreikštą Bendrojo Teismo teisinę nuomonę(86).
102. Taip reikia elgtis šiuo atveju: kaip matyti iš šalių argumentų santraukos skundžiamame sprendime, Solvay dar pirmojoje instancijoje tvirtino, kad plokščiojo stiklo gamintojai veikia kitoje rinkoje nei tuščiavidurio stiklo gamintojai(87). Pirmojoje instancijoje aptartas klausimas, ar įmonės veikia skirtingose rinkose, ir dabar keliamas klausimas, ar tarp šių įmonių yra konkurencinių santykių, – tai dvi to paties medalio pusės. Taigi apeliaciniame procese pateiktu kaltinimu dėl konkurencinių santykių Solvay tik toliau vysto savo argumentus, kuriuos buvo pateikusi dar pirmojoje instancijoje.
103. Reikia pasakyti, kad šiuo Solvay kaltinimu tikrai nenorima pasiekti, kad Teisingumo Teismas imtųsi apeliaciniame procese neleistino faktinių aplinkybių vertinimo. Nesutariama dėl to, ar neaptaręs konkurencinių santykių tarp plokščiojo ir tuščiavidurio stiklo gamintojų Bendrasis Teismas paliko neįvertintą tam tikrą kriterijų, kurio teisiškai reikalaujama paisyti taikant EB 82 straipsnio 2 dalies c punktą. Tai yra teisės klausimas, kurį galima tikrinti apeliaciniame procese(88).
104. Dėl šio kaltinimo pagrįstumo pirmiausia reikia priminti, kad EB 82 straipsnio 2 dalies c punkte (SESV 102 straipsnio 2 dalies c punktas) numatytas dvipakopis testas. Frazė „dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį“ turi savarankišką reikšmę ir tai nėra vien deklaracijos poveikį turintis aiškinamasis priedas(89).
105. Todėl tam, kad būtų įvykdytos EB 82 straipsnio antros pastraipos c punkto taikymo sąlygos, turi būti konstatuota, jog dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesys rinkoje yra ne tik diskriminuojantis, bet ir tai, jog juo siekiama iškraipyti šį konkurencinį santykį, t. y. neigiamai paveikti tam tikros šios įmonės prekybos partnerių dalies konkurencinę situaciją, palyginti su kitais partneriais(90).
106. EB 82 straipsnio 2 dalies c punktas grindžiamas idėja, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės komercinis elgesys neturi iškraipyti konkurencijos pirmesnėje ar paskesnėje rinkoje, t. y. konkurencijos tarp šios įmonės tiekėjų ar pirkėjų. Dominuojančią padėtį užimančios įmonės kontrahentams negali būti sudarytos palankesnės ar nepalankesnės sąlygos tarpusavio konkurencijoje(91).
107. Pritaikius nagrinėjamam atvejui tai reiškia, kad nagrinėdamas EB 82 straipsnio 2 dalies c punktą Bendrasis Teismas jokių būdu neturėjo teisės neapžvelgti įvairių Solvay klientų konkurencinių santykių. Prezumpciją dėl Solvay padaryto EB 82 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimo buvo galima daryti, tik jeigu Solvay klientai konkuravo tarpusavyje, o tam buvo reikšminga ne natrio karbonato (sodos) rinka, o paskesnė stiklo rinka. Tad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 400 punkte nusprendė, kad reikia atsižvelgti vien į natrio karbonato, o ne į stiklo rinką.
108. Prielaidai dėl piktnaudžiavimo, kaip jis suprantamas pagal EB 82 straipsnio 2 dalies c punktą, iš tiesų pakanka, kad atsižvelgiant į visas aplinkybes dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu siekiama iškraipyti konkurenciją tarp jos prekybos partnerių. Esant tokiai situacijai negali būti reikalaujama dar įrodyti realų ir apskaičiuojamą kiekvieno prekybos partnerio konkurencinės situacijos pablogėjimą(92). Komisija visiškai teisingai atkreipė į tai dėmesį.
109. Tačiau teisės požiūriu klaidinga iš principo pripažinti paskesnę rinką, kurioje veikia dominuojančią padėtį užimančios įmonės klientai, nereikšminga, kaip tą padarė Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju.
110. Priešingai nei mano Komisija, šios teisės klaidos negalima apeiti padarius nuorodą į tai, kad aptariami Prancūzijos klientai Durant ir Perrier bei Vokietijos klientai iš plokščiojo ir tuščiavidurio stiklo sričių – tai tik pavieniai pavyzdžiai. Kai vieno iš proceso dalyvių reikalavimu Bendrasis Teismas tikrina pavienius pavyzdžius iš ginčijamo sprendimo dėl galimų vertinimo klaidų, jis turi atlikti šį tyrimą remdamasis teisiškai teisingais kriterijais. Šiuo atveju taip nėra.
111. Priešinga išvada neišplaukia ir iš Sprendimų Hoffmann‑La Roche(93) ir Michelin I(94). Komisijos paminėtos šių sprendimų ištraukos nėra konkrečiai susijusios su EB 82 straipsnio 2 dalies c punkto taikymu(95) ir jose išdėstyti bendri samprotavimai dėl dominuojančią padėtį užimančių įmonių nuolaidų sistemų atitikties piktnaudžiavimo sudėčiai.
112. Be to, kad taikant EB 82 straipsnio 2 dalies c punktą reikia atsižvelgti į dominuojančią padėtį užimančios įmonės prekybos partnerių konkurencinius santykius, parodo žvilgsnis į sprendimą dėl Portugalijos oro uostų mokesčių, kurio ištrauką cituoja Komisija. Jame Teisingumo Teismas tiesiogiai kalbėjo apie „nepagrįstą ekonominę naudą“, kurią nuolaidos gavėjai gauna „palyginti su savo konkurentais“(96).
113. Taigi pirma devintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta.
ii) Antra devintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
114. Antroje devintojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay konkrečiai ginčija skundžiamo sprendimo 401 punktą. Ši teismo sprendimo dalis skirta pirmojoje instancijoje išdėstytiems Solvay argumentams dėl tariamai mažų stiklo gamintojų sąnaudų natrio karbonatui. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymi, kad Solvay „teiginys“ dėl šių sąnaudų „nei pagrįstas“, „nei gali paneigti veiksmų, kuriais kaltinama [Solvay], diskriminacinį pobūdį“. Solvay nuomone, taip Bendrasis Teismas, viena vertus, iškraipė jos pirmojoje instancijoje pateiktus dokumentus ir, kita vertus, pažeidė pareigą motyvuoti pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį kartu su 53 straipsnio 1 dalimi ir SESV 102 straipsnio 2 dalies c punktą (EB 82 straipsnio 2 dalies c punktas).
– Dėl skundžiamo Solvay dokumentų iškraipymo
115. Paaiškėja, kad kaltinimas dėl dokumentų iškraipymo nepagrįstas. Nėra jokių požymių, kad Bendrasis Teismas būtų akivaizdžiai neteisingai supratęs ar perteikęs ieškovės pirmojoje instancijoje rašytinius paaiškinimus(97). Norėčiau priminti: pirmojoje instancijoje Solvay teigė, kad natrio karbonatas yra svarbiausia pirminė žaliava stiklo gamyboje, tačiau sudaro tik nuo 2 iki 6 % vidutinės stiklo pardavimo kainos. Šiuos argumentus Bendrasis Teismas perteikė teisingai(98). Vien aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai paminėti panašiai skambantys Solvay paaiškinimai jos dublike, nereiškia, kad šiuo klausimu Bendrasis Teismas iškraipė Solvay teiginių turinį.
– Dėl motyvavimo stokos
116. Kitaip yra kaltinimo dėl motyvavimo stokos atveju. Kaip jau minėta, iš sprendimo motyvų turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai matyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti teismo sprendimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę(99). Skundžiamo sprendimo 401 punktas neatitinka šių reikalavimu, net jei jis būtų aiškinamas labai prielankiai.
117. Bendrasis Teismas nė vienu žodžiu nepaaiškina, kodėl Solvay argumentus dėl mažų stiklo gamintojų sąnaudų natrio karbonatui jis laiko „nepagrįstais“. Iš teismo sprendimo motyvų pirmiausia nėra matyti, ar Bendrasis Teismas apskritai atsižvelgė į Solvay paaiškinimus jos dublike. Jame kaip savo teiginio dėl mažų sąnaudų įrodymą Solvay paminėjo Komisijos antidempingo reglamentą(100), kuriame sąnaudų natrio karbonatui dalis stiklo gamyboje vertinama kaip siekianti iki 8 %(101).
118. Bendrasis Teismas taip pat nepaaiškina, kodėl tariamai mažos sąnaudos natrio karbonatui stiklo gamyboje, anot jo, negali „paneigti veiksmų, kuriais kaltinama [Solvay], diskriminacinio pobūdžio“. Galbūt iš esmės yra nemažai priežasčių tokiam teiginiui(102), tačiau apie jas skundžiamame sprendime nėra nė užuominos.
119. Ar Bendrasis Teismas manė, kad sąnaudų svarbiausiai žaliavai dalis apskritai nesvarbi vertinant galimą dominuojančią padėtį užimančios įmonės klientų diskriminaciją? Ar jis vis dėlto laikėsi nuomonės, kad Solvay minėto dydžio (nuo 2 % iki 6 %) sąnaudos neturi poveikio aptariamos komercinės praktikos diskriminaciniam pobūdžiui? Ir, jeigu taip, kodėl? Keli papildomi sakiniai sprendimo motyvuojamoje dalyje galėjo ir turėjo užtikrinti reikiamą aiškumą šiuo klausimu.
120. Bendrojo Teismo pareiškimais skundžiamo sprendimo 401 punkte skaitytojui nepaaiškinama, kodėl buvo atmesti Solvay argumentai dėl tariamai mažų sąnaudų natrio karbonatui stiklo gamyboje. Dėl to ir Teisingumo Teismas negali atlikti jam tenkančios kontrolės funkcijos. Taigi skundžiamo sprendimo pagrindimas jo 401 punkte turi trūkumų, ir todėl antra devintojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta.
121. Tokiomis sąlygomis nėra reikalo detaliau nagrinėti kaltinimą dėl SESV 102 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimo. Šis kaltinimas ir taip neturi savarankiško turinio greta skundžiamos motyvavimo stokos.
iii) Tarpinė išvada
122. Taigi reziumuojant pasakytina, kad devintasis apeliacinio skundo pagrindas iš dalies pagrįstas.
B – Dėl draudimo panaudoti per 1989 m. patikrinimą surinktus įrodymus (antrasis apeliacinio skundo pagrindas)
123. Savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu, pateiktu dėl skundžiamo sprendimo 218–230 punktų, Solvay skundžia Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą (pirma ir antra antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalys). Be to, įmonė kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius faktus ir įrodymus (trečia apeliacinio skundo pagrindo dalis).
124. Šis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas aplinkybe, kad 1989 m. balandžio 5 d. sprendime dėl patikrinimo, kuriuo Komisija nurodė atlikti patikrinimus Europos sodos rinkoje veikiančių įmonių patalpose, kalbama vien apie galimą EEB sutarties 85 straipsnio (įmonių susitarimai arba suderinti veiksmai) pažeidimą, o ginčijamame sprendime, kuriuo paskirta bauda, konstatuotas EEB sutarties 86 straipsnio arba EB sutarties 82 straipsnio (piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi rinkoje) pažeidimas. Solvay nuomone, atliekant patikrinimą dėl EEB sutarties 85 straipsnio rasti įrodymai negalėjo būti panaudoti kaip sprendimo pagal EEB sutarties 86 straipsnį arba EB sutarties 82 straipsnį pagrindas.
1. Antrojo apeliacinio skundo pagrindo priimtinumas
125. Komisijos nuomone, antrasis apeliacinio skundo pagrindas nepriimtinas, nes jis grindžiamas tokiu pačiu kaltinimu, kaip ir tas, kurį Solvay jau buvo pateikusi per procesą pirmojoje instancijoje.
126. Šis prieštaravimas visiškai nepagrįstas.
127. Teisinga, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką apeliantas negali apsiriboti Bendrajame Teisme jau pateiktų ieškinio pagrindų ir argumentų pakartojimu(103). Vis dėlto, jeigu šalis ginčija tai, kaip pirmojoje instancijoje Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, toje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo iškelti apeliaciniame procese. Jeigu apeliantas negalėtų pagrįsti savo apeliacinio skundo ieškinio pagrindais ir argumentais, kuriuos jis buvo pateikęs Bendrajame Teisme, apeliacinis procesas iš dalies netektų savo prasmės(104).
128. Savo apeliaciniame skunde Solvay detaliai aptaria skundžiamo sprendimo 218–230 punktus ir darydama nuorodą į Teisingumo Teismo sprendimus pateikia konkrečios teisinės kritikos Bendrojo Teismo argumentams. Taigi negali būti kalbama apie paprasčiausią bendrą atitinkamo ieškinio pagrindo pirmojoje instancijoje pakartojimą.
129. Todėl negali būti rimtų abejonių dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo.
2. Antrojo apeliacinio skundo pagrindo pagrįstumas
a) Dėl pirmos ir antros antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalių (Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas)
130. Pagal Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalį atliekant Komisijos patikrinimą pagal kartelių teisę gauta informacija naudojama tik tyrimui. Taigi šioje nuostatoje, viena vertus, įtvirtinta konkrečios Komisijos surinktų įrodymų paskirties taisyklė ir, antra vertus, numatytas draudimas juos panaudoti kitiems tikslams.
131. Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, kokią apimtį turi ši konkreti paskirtis ir šis panaudojimo draudimas. Šalys nesutaria, ar piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi rinkoje konstatuoti Komisija gali remtis įrodymais, kuriuos ji prieš tai surinko per patikrinimą, susijusi su įtariamu antikonkurencinių įmonių susitarimų draudimo pažeidimu toje pačioje rinkoje.
132. Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalies tekste apie tai nieko nesakoma. Todėl reikėtų vadovautis šios nuostatos prasme ir paskirtimi.
133. Pripažinta, kad Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalis skirta įmonių, dėl kurių imtasi Komisijos tyrimo priemonių, teisės į gynybą apsaugai(105). Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, ši teisė į gynybą būtų labai stipriai pažeista, jeigu Komisija galėtų panaudoti prieš įmones per patikrinimą gautus įrodymus, kurie nėra susiję su šio patikrinimo objektu ir paskirtimi(106).
134. Taigi pagal Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalį galiojančios konkrečios paskirties ir panaudojimo draudimo apimčiai lemiamos reikšmės turi atitinkamo patikrinimo objektas ir paskirtis. Jie išplaukia iš Komisijos apibrėžto patikrinimo pavedimo(107). Remiantis Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalies antru sakiniu jie turi būti nurodyti atitinkamame Komisijos sprendime dėl patikrinimo, o tai sudaro pamatinę suinteresuotųjų įmonių teisės į gynybą garantiją(108).
135. Nagrinėjamu atveju 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos sprendime dėl patikrinimo, kurio pagrindu buvo apieškotos Solvay komercinės patalpos, buvo padaryta nuoroda vien į EEB sutarties 85 straipsnį (EB 81 straipsnis)(109). Kaip konstatavo Bendrasis Teismas, Komisija savo laiku tik norėjo patikrinti, ar Solvay dalyvavo sudarant susitarimus ir (arba) derinant veiksmus; nėra pagrindų manyti, kad tuo metu egzistavo ir įtarimas dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje(110).
136. Iš to Solvay daro išvadą, kad per patikrinimą gautų įrodymų nebuvo galima naudoti konstatuojant piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje, kaip tai suprantama pagal EB 82 straipsnį (tuo metu – EEB 86 straipsnis).
137. Toks požiūris manęs neįtikina.
138. Teisinga, kad sprendime dėl patikrinimo Komisija turi „aiškiai nurodyti, kokias prielaidas ji ketina patikrinti“(111). Tokiu būdu siekiama užkirsti kelią tam, kad Komisija imsis aklų patikrinimų neturėdama konkrečių įtarimų(112), t. y. taikys praktiką, kuriai apibūdinti dažnai vartojama angliška sąvoka „fishing expeditions“.
139. Vis dėlto pareiga nurodyti patikrinimo objektą ir paskirtį negali reikšti, kad galutinai nurodomos visos teisės nuostatos, kurias galbūt pažeidė suinteresuotosios įmonės. Šioje ankstyvoje savo tyrimo stadijoje Komisijos visiškai neprivalo griežtai teisiškai kvalifikuoti įtariamus pažeidimus(113).
140. Kartais ir taip jau labai sunku iš anksto įvertinti, ar tam tikros stiprią poziciją rinkoje turinčios įmonės elgesys yra kartelių draudimo pažeidimas (EEB sutarties 85 straipsnis, EB 81 straipsnis arba SESV 101 straipsnis), ar vis dėlto piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi rinkoje (EEB sutarties 86 straipsnis, EB 82 straipsnis arba SESV 102 straipsnis). Kaip teisingai pažymi Komisija, materialinė kartelių draudimo ir piktnaudžiavimo draudimo taikymo sritys gali net iš dalies sutapti(114).
141. Be to, ir su viena ir su kita norma susiję patikrinimai turi tą patį pamatinį tikslą, t. y. padėti įgyvendinti sutarčių konkurencijos taisykles bei saugoti konkurenciją vidaus rinkoje nuo iškraipymų(115).
142. Tokiomis sąlygomis, jeigu patikrinimo pagal kartelių teisę objektą ir paskirtį būtų norima nuo pat pradžių apriboti tam tikru materialiniu teisiniu draudimu ir kategoriškai eliminuoti kitus draudimus, tai išreikštų pernelyg siaurą ir formalistinį požiūrį.
143. Patikrinimas pagal kartelių teisę pirmiausia skirtas nustatyti faktus ir surinkti įrodymus(116), pavyzdžiui, dėl tam tikro įmonių susitarimo sudarymo, tam tikro elgesio rinkoje ir dėl už to slypinčių ekonominių samprotavimų.
144. Dėl tikslaus teisinio nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo Komisija turi pareikšti nuomonę tik daug vėliau administracinėje procedūroje, t. y. iš pradžių preliminariai pranešimo apie kaltinimus forma ir vėliau galutinai priimdama savo procedūrą užbaigiantį sprendimą(117). Tai netrukdo suinteresuotųjų įmonių teisei į gynybą ir ji užtikrinama pranešimu apie kaltinimus ir su tuo susijusia galimybe būti išklausytomis.
145. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, padaręs prielaidą, kad per patikrinimą 1989 m. balandį gauti dokumentai galėjo būti panaudoti ir priimant ginčijamą, EB 82 straipsniu pagrįstą sprendimą(118).
b) Dėl trečios antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalies (kaltinimas dėl faktų iškraipymo)
146. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Solvay taip pat kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius faktus. Jos nuomone, Bendrasis Teismas nepagrįstai pasirėmė įmonių susitarimų arba suderintų veiksmų, kuriais buvo grindžiamas 1989 m. patikrinimas, panašumu su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje, kaip jis buvo konstatuotas ginčijamame sprendime(119).
147. Ir šis kaltinimas nepagrįstas. Jis paremtas netiksliu skundžiamo sprendimo supratimu.
148. Apeliantė nevisiškai supranta, kad Bendrasis Teismas pripažino panašiais ne pačius į EEB sutarties 85 straipsnį (EB 81 straipsnis, SESV 101 straipsnis) ir EEB sutarties 86 straipsnį (EB 82 straipsnis, SESV 102 straipsnis) patenkančius pažeidimus, o tik aplinkybes („veiksmus“), kurias per savo patikrinimą siekė nustatyti Komisija ir kuriomis galiausiai ji pasirėmė ir ginčijamame sprendime(120). Tačiau būtent šios aplinkybės, o ne jų teisinė kvalifikacija ir turi lemiamos reikšmės, kai reikia įvertinti, ar Komisija pažeidė konkrečios paskirties ir panaudojimo draudimo principus pagal Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalį(121).
149. Kaip konstatavo Bendrasis Teismas(122) – ir tam nėra prieštaraujama, – tiek pavedime atlikti 1989 m. patikrinimą, tiek 2000 m. ginčijamame sprendime, be kita ko, buvo kalbama apie išimtinio pirkimo įpareigojimų taikymą. Atsižvelgiant į tai, Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, galėjo daryti prielaidą, kad ginčijamas sprendimas turėjo pakankamą sąryšį su 1989 m. patikrinimo objektu ir paskirtimi(123) ir todėl Reglamento Nr. 17 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas panaudojimo draudimas nebuvo pažeistas.
c) Tarpinė išvada
150. Taigi visas antrasis apeliacinio skundo pagrindas atmestinas.
C – Dėl teisės į gynybą (trečiasis, ketvirtasis ir penktasis apeliacinio skundo pagrindai)
151. Trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju apeliacinio skundo pagrindais Solvay iš esmės skundžia jos teisės į gynybą apribojimą.
152. Teisės į gynybą paisymas vykstant bet kokiai procedūrai, per kurią gali būti skirtos sankcijos, būtent baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kuris buvo ne kartą pabrėžtas Teisingumo Teismo praktikoje(124). Šiuo metu jis įtvirtintas ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte bei 48 straipsnio 2 dalyje(125).
153. Trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju apeliacinio skundo pagrindais Solvay pateikti kaltinimai turi principinę reikšmę ir suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti savo praktiką dėl teisės į gynybą per administracinę procedūrą pagal kartelių teisę.
154. Procedūrinis kontekstas, dėl kurio pateikti šie apeliacinio skundo pagrindai, atrodo taip:
– Prieš priimdama pirmąjį sprendimą skirti baudą šioje byloje 1990 m. (Sprendimas 91/299) Komisija suteikė Solvay galimybę pateikti paaiškinimus pranešimo apie kaltinimus pagrindu(126). Tačiau Solvay iš esmės nebuvo leista susipažinti su bylos dokumentais; įmonei buvo pateiktos tik kaltę patvirtinančių dokumentų, kuriais savo laiku Komisija pagrindė savo kaltinimus, kopijos(127). Taip buvo siekiama „supaprastinti procedūrą“(128).
– 2000 m., t. y. prieš priimant antrąjį šiame procese ginčijamą sprendimą skirti baudą (Sprendimas 2003/6), Solvay nebuvo dar kartą išklausyta(129) ir tuomet įmonei taip pat nebuvo leista susipažinti su byla(130).
– Tik per antrąjį teisminį procesą (byla T‑57/01) Komisija pateikė dalį administracinės bylos dokumentų, tai padaryti ji kelis kartus buvo paraginta teismo, taikant proceso organizavimo priemones(131). Teismo kanceliarijoje Solvay galėjo susipažinti su daugeliu dokumentų, kurie iki tol niekuomet nebuvo jai prieinami. Įmonė taip pat galėjo išdėstyti teismui savo nuomonę dėl šių dokumentų naudingumo savo gynybai(132).
– Teisme Komisija turėjo pripažinti, kad likusios jos bylos dalies – tiksliau sakant, penkių segtuvų – nebeįmanoma surasti(133). Komisija negalėjo pateikti teismui ir trūkstamų dokumentų turinio aprašymo(134).
155. Šiomis sąlygomis Solvay tvirtina, kad buvo pažeista, pirma, jos teisė susipažinti su bylos dokumentais (trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai, šiuo klausimu žr. toliau 1 skirsnį) ir, antra, jos teisė būti išklausytai (penktasis apeliacinio skundo pagrindas, šiuo klausimu žr. toliau 2 skirsnį).
1. Dėl teisės susipažinti su bylos dokumentais (trečiasis ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai)
156. Iš teisės į gynybą užtikrinimo principo kylanti teisė susipažinti su bylos dokumentais reiškia, kad Komisija turi sudaryti suinteresuotajai įmonei galimybę išnagrinėti visus tyrimo byloje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Šie dokumentai apima tiek kaltinamuosius, tiek kaltę paneigiančius dokumentus, išskyrus kitų įmonių komercines paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją(135).
157. Neginčijama, kad per administracinę procedūrą Solvay buvo pateiktos susipažinti tik tos bylos dalys, kurias ginčijamame sprendime Komisija panaudojo prieš šią įmonę. Daug kitų bylos dokumentų, su kuriais, remdamasi savo teise į gynybą, Solvay taip pat galėjo reikalauti leisti susipažinti, įmonei nebuvo pateikti. Taip Komisija pažeidė pagrindinę procedūrinę taisyklę(136), išplaukiančią iš teisės į gerą administravimą(137). Priėmus ginčijamą sprendimą šio procedūrinio pažeidimo nebegalima ištaisyti, visų pirma to nebegalima padaryti pateikus atskirus raštus per vėlesnį teismo procesą(138).
158. Šioje stadijoje bylos šalys aptaria vien klausimą, ar Bendrasis Teismas privalėjo panaikinti ginčijamą sprendimą dėl minėtos Komisijos procedūrinės klaidos. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką procedūrinės klaidos dėl susipažinimo su bylos dokumentais per administracinę procedūrą lemia Komisijos sprendimo panaikinimą, tik jeigu su tuo buvo susijęs teisės į gynybą pažeidimas(139).
159. Kitaip nei Komisija ir Bendrasis Teismas, Solvay mano, kad jos teisė į gynybą buvo pažeista, ir pagrindžia šią nuomonę daugeliu argumentų. Šiuo atveju apeliantė iš esmės remiasi Sąjungos teisėje pripažįstamais bendrais teisės principais dėl teisės į gynybą paisymo, nekaltumo prezumpcijos ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymo. Kartu Solvay skundžia pareigos motyvuoti pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį kartu su 53 straipsnio 1 dalimi, taip pat Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio ir 52 straipsnio 3 dalies, EŽTK 6 straipsnio ir ESS 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
160. Vis dėlto detalesnius paaiškinimus Solvay pateikia tik dėl teisės į gynybą ir papildomai dėl nekaltumo prezumpcijos bei pareigos motyvuoti. Jos pavienės nuorodos į Pagrindinių teisių chartiją, EŽTK 6 straipsnį ir ESS 6 straipsnio 1 dalį neturi savarankiško turinio, todėl nereikalauja nuodugnesnio aptarimo. Dėl ESS 6 straipsnio 1 dalies pakanka pasakyti, kad pačioje šioje normoje nėra įtvirtinta pagrindinių teisių garantijų. Iki Sąjungos prisijungimo prie EŽTK(140) šios konvencijos 6 straipsnis nėra tiesiogiai taikomas Sąjungos institucijoms, tačiau į jį atsižvelgiama aiškinant ir taikant čia iškeltus Sąjungos teisės bendruosius principus ir pagrindines teises(141).
161. Solvay kaltinimų dėl teisės į gynybą, nekaltumo prezumpcijos ir pareigos motyvuoti nagrinėjimo tikslams siūlyčiau laikytis Komisijos pasiūlyto analizės eiliškumo, kuris orientuotas į skundžiamo sprendimo struktūrą. Todėl iš pradžių išsakysiu nuomonę dėl trečiojo ir ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindų priimtinumo (šiuo klausimu a punktas), o po to pereisiu prie kaltinimų, susijusių su dokumentais, su kuriais buvo galima susipažinti pirmojoje instancijoje (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas, šiuo klausimu b punktas); vėliau nagrinėsiu kaltinimus, kurių dalyką sudaro dingusios bylos dalys (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas, šiuo klausimu c punktas).
a) Trečiojo ir ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindų priimtinumas
162. Komisija ginčija ketvirtojo ir dalies trečiojo apeliacinio skundo pagrindų priimtinumą. Jos teigimu, tam tikrų dokumentų naudingumo įmonės gynybai įvertinimas sudaro faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, kurį turi teisę atlikti vien Bendrasis Teismas ir kuris iš principo negali būti vertinamas apeliaciniame procese, dalį.
163. Šis požiūris manęs neįtikina. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas nėra skatinamas dėl atskirų bylos dokumentų pakeisti Bendrojo Teismo atlikto vertinimo savuoju(142). Jo veikiau prašoma patikrinti, ar vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus Bendrasis Teismas pasirėmė teisingais kriterijais ir masteliais. Tai yra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas kaip apeliacinė instancija(143).
b) Dėl bylos dalių, su kuriomis buvo galima susipažinti tik Bendrajame Teisme (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)
164. Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 417–446 punktų, skirtų bylos dalių, su kuriomis pirmą kartą buvo galima susipažinti tik teismo proceso metu, naudingumui Solvay gynybai. Kadangi Bendrasis Teismas pripažino šį naudingumą neįrodytu, jis padarė išvadą, jog Komisija nepažeidė teisės į gynybą(144).
i) Pirmoji apeliacinio skundo pagrindo dalis
165. Pirmoje ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje skundžiamas sprendimas kritikuojamas dviem punktais, iš kurių pirmąjį laikau nepagrįstu, tačiau antrąjį – pagrįstu.
166. Pirmiausia apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas iš pradžių turėjo nagrinėti pirmojoje instancijoje skundžiamus teisės į gynybą pažeidimus, t. y. prieš skundžiamas materialines teisines vertinimo klaidas. Anot jos, kitaip kyla pavojus, kad vertindamas įvairių dokumentų naudingumą įmonės gynybai Bendrasis Teismas vadovausis ginčijamo sprendimo turinio vertinimo rezultatu.
167. Šis kritikos punktas atmestinas. Kaip teisingai pastebi Komisija, nėra jokio logiškai privalomo su materialine ir su proceso teise susijusių kaltinimų nagrinėjimo eiliškumo(145). (Ar vertindamas su proceso teise susijusius kaltinimus Bendrasis Teismas turinio požiūriu turi teisę vadovautis su materialine teise susijusių kaltinimų likimu, dar bus atskirai aptarta nagrinėjant trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą(146).)
168. Antra, apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis pernelyg griežtai supranta teisės susipažinti su bylos dokumentais paskirtį. Jos nuomone, įvairių dokumentų naudos gynybai Bendrasis Teismas neturėjo teisės paneigti su nuoroda į tai, kad juose esanti informacija arba Solvay jau buvo žinoma arba buvo susijusi su punktais, kuriuos ši įmonė ir taip jau buvo iškėlusi.
169. Kitaip nei pirmuoju atveju, manau, kad antras kritikos punktas pagrįstas.
170. Susipažinimo su bylos dokumentais paskirtis – užtikrinti administracinėje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms, kurioms pateikti kaltinimai dėl Sąjungos teisės konkurencijos taisyklių pažeidimo (šios įmonės taip pat vadinamos „suinteresuotosios įmonės“), galimybę veiksmingai pasinaudoti savo teise į gynybą(147). Joms turi būti leista susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad remdamosi jais galėtų tinkamai išreikšti savo nuomonę apie išvadas, kurias savo pranešime apie kaltinimus padarė Komisija(148). Tokiu būdu taip pat prisidedama prie suinteresuotųjų įmonių ir Komisijos kovos priemonių lygybės ir taip galiausiai prie sąžiningo administracinio proceso.
171. Jeigu per administracinę procedūrą suinteresuotajai įmonei nebuvo pateikti kaltinimus paneigiantys dokumentai, vėliau ši įmonė turi įrodyti tik tai, jog jo neatskleidimas galėjo jos nenaudai paveikti procedūros eigą ir Komisijos sprendimo turinį(149). Šiuo atveju pakanka, kad įmonė parodytų, jog būtų galėjusi panaudoti atitinkamus kaltinimus paneigiančius dokumentus savo gynybai(150).
172. Teisingai, kad tai visų pirma pasakytina apie tokius dokumentus, kurie būtų leidę suinteresuotajai įmonei pateikti naujus argumentus per administracinę procedūrą. Šiuo klausimu Sprendime Aalborg Portland Teisingumo Teismas kalba apie aplinkybes, „kurios neatitinka Komisijos tame etape padarytų išvadų, ir todėl bent jau dėl elgesio, kuriuo kaltinama įmonė, sunkumo ir trukmės būtų galėjusios padaryti kokią nors įtaką galimame Komisijos sprendime pateiktiems vertinimams ir galiausiai baudos dydžiui“(151).
173. Tačiau nemanyčiau, kad remiantis Sprendimu Aalborg Portland bei kai kuriais kitais sprendimais, kuriuose Teisingumo Teismas yra pavartojęs panašias formuluotes(152), galima daryti išvadą apie tai, jog susipažinimo su bylos dokumentais paskirtis apskritai apribota iki paprasčiausios naujų argumentų paieškos. Atvirkščiai, man atrodytų, jog dar Sprendime Aalborg Portland padėti tam tikro Teisingumo Teismo atvirumo dėl kitokių susipažinimo su bylos dokumentais tikslų pamatai ir tai visų pirma padaryta pavartojus formuluotę „būtų galėję padaryti kokią nors įtaką“(153).
174. Kaip teisingai pastebi Solvay, susipažinimo su bylos dokumentais paskirtį sudaro ne vien siekis suteikti suinteresuotajai įmonei galimybę pateikti naujus argumentus ar nurodyti naujas aplinkybes per administracinę procedūrą. Susipažinimas su bylos dokumentais turi labai didelės praktinės reikšmės veikiau dar ir todėl, kad jis leidžia suinteresuotajai įmonei palyginti savo argumentus per administracinę procedūrą su trečiųjų asmenų, kaip antai klientų, tiekėjų, konkurentų ir asociacijų, paaiškinimais. Visų pirma tam tikrus trečiųjų asmenų paaiškinimus suinteresuotoji įmonė prireikus gali panaudoti siekdama geriau pagrįsti savo pačios paaiškinimus Komisijai.
175. Akivaizdu, jog suinteresuotosios įmonės paaiškinimai Komisijai gali turėti didesnį svorį, jeigu jie gali būti pagrįsti ne vien nuosavais vidaus dokumentais ar žiniomis arba viešai prieinamais šaltiniais, bet ir patvirtinami trečiųjų asmenų, kurie gali turėti priešingų interesų, paaiškinimais(154). Administracinėje procedūroje svarbu ne tik, kad suinteresuotoji įmonė pateiktų logiškus argumentus, bet ir kad ji juos pagrįstų bei pakankamai įrodytų.
176. Bendrasis Teismas į tai neatsižvelgia, kai keliose skundžiamo sprendimo vietose pažymi, kad tam tikrų dokumentų neatskleidimas vykstant administracinei procedūrai negalėjo Solvay nenaudai paveikti procedūros eigos ir ginčijamo sprendimo turinio:
– nes įmonė „žinojo“ informaciją, apie kurią kalbama dokumentuose(155),
– nes įmonė galėjo pati pateikti tam tikrą informaciją(156), nesiremdama savo konkurentų dokumentais(157),
– nes įmonė jau buvo pateikusi tam tikrus, iš dokumentų išplaukiančius argumentus(158), arba
– nes Komisija jau buvo informuotą apie faktinę situaciją, kuri buvo matyti iš dokumentų(159).
177. Susipažinimas su bylos dokumentais turi sudaryti suinteresuotajai įmonei galimybę gintis geriau(160), nei ji tai būtų galėjusi padaryti savo jėgomis. Laikydamasis siauro susipažinimo su dokumentais paskirties supratimo, kuriame nepaisoma išdėstytų samprotavimų(161), Bendrasis Teismas neteisingai suprato teisės į gynybą per administracinę procedūrą apimtį ir taip padarė teisės klaidą.
ii) Antra ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
178. Antroje ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay kaltina Bendrąjį Teismą iškėlus pernelyg griežtus reikalavimus teisės į gynybą pažeidimo įrodymui. Šiuo atveju apeliantė daro nuorodą į kelias skundžiamo sprendimo ištraukas, kuriose Bendrasis Teismas pažymėjo:
– Solvay „neįrodė, kad negalėjimas susipažinti su [tam tikrais dokumentais] padarė įtakos procedūros eigai ir ginčijamo sprendimo turiniui jos nenaudai“(162), ir
– Solvay paaiškinimai susipažinus su bylos dokumentais teisme nepaneigia Komisijos analizės ginčijamame sprendime(163).
179. Kaip teisingai tvirtina Solvay, teisės į gynybą pažeidimo dėl su susipažinimu su bylos dokumentais susijusios procedūrinės klaidos prezumpcijos kriterijų sudaro ne tai, ar tam tikro kaltinimus paneigiančio dokumento neatskleidimas „turėjo įtakos“ procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui šios įmonės nenaudai, o tai, ar toks neatskleidimas „galėjo turėti įtakos“ procedūros eigai ir Komisijos sprendimo turiniui(164).
180. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas tarp formuluotės „turėjo įtakos“ ir „galėjo turėti įtakos“ yra minimalus. Todėl kyla pagunda pažiūrėti į Solvay kaltinimą tik kaip į semantinę gudrybę.
181. Tačiau tikrovėje šie kalbiniai niuansai atskleidžia, kad nagrinėdamas Solvay skundžiamą teisės į gynybą pažeidimą Bendrasis Teismas pasitelkė neteisingus kriterijus: jis nepagrįstai reikalavo, kad būtų įrodyta, jog ginčijamų dokumentų atskleidimo atveju administracinės procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks(165). Elgdamasis teisingai Bendrasis Teismas turėjo vadovautis vien tuo, ar suinteresuotoji įmonė įrodė tam tikrą – nors ir nedidelę – galimybę, jog dokumentai, su kuriais nebuvo galima susipažinti per administracinę procedūrą, galėjo būti naudingi jos gynybai(166). Suinteresuotoji įmonė neturi įrodyti, kad Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, jeigu jai būtų buvę leista susipažinti su neatskleistais dokumentais(167).
182. Taigi nagrinėdamas teisę į gynybą Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
183. Šiame kontekste Solvay taip pat skundžia nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, tačiau, mano nuomone, šis kaltinimas neturi savarankiško turinio greta skundžiamo teisės į gynybą pažeidimo, ir todėl plačiau jo nenagrinėsiu.
184. Galiausiai Solvay mano, kad skundžiamo sprendimo pagrindimas prieštaringas, nes iš pradžių Bendrasis Teismas cituoja teisingą nagrinėjimo kriterijų („galimybė, nors ir nedidelė, kad administracinė procedūra pasibaigtų kitaip“(168)), o vėliau nustato griežtesnį kriterijų (Solvay „neįrodė, kad negalėjimas susipažinti su <...> dokumentais padarė įtakos procedūros eigai ir ginčijamo sprendimo turiniui jos nenaudai“(169) ir nepaneigė „Komisijos analizės ginčijamame sprendime“(170)). Vis dėlto, kaip minėta(171), teisės į gynybą pažeidimo įrodymui keliami reikalavimai yra turinio, o ne skundžiamo sprendimo pagrindimo klausimas. Bendrasis Teismas galėjo padaryti teisės klaidą dėl teisės į gynybą, tačiau tai nebūtinai kartu reiškia motyvacijos stoką.
iii) Tarpinė išvada
185. Taigi didžioji ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta. Viena vertus, nagrinėdamas dokumentų, su kuriais nebuvo galima susipažinti per administracinę procedūrą, Bendrasis Teismas neteisingai suprato susipažinimo su dokumentais paskirtį ir, kita vertus, iškėlė pernelyg griežtus reikalavimus teisės į gynybą pažeidimo įrodymui.
c) Dėl tam tikrų bylos dalių praradimo (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas)
186. Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde kalbama apie tam tikrų Komisijos bylų dalių praradimą. Jis pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 465–482 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą, ar penkių bylos segtuvų trūkumas lėmė Solvay teisės į gynybą pažeidimą(172), ir neigiamai atsakė į šį klausimą(173).
187. Dėl ginčijamų skundžiamo sprendimo ištraukų apeliantė išdėstė nemažai kritikos punktų, kuriems skirtos visos šešios trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalys. Vis dėlto šios dalys dažnai sutampa. Iš esmės kalbama apie tą patį klausimą: ar Bendrasis Teismas turėjo teisę atmesti galimybę, kad prarasti segtuvai galėjo būti naudingi Solvay gynybai(174)?
188. Aš pritariu apeliantės nuomonei, jog į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.
189. Analizę reikėtų pradėti nuo minties, jog įmonė, kuriai per administracinę procedūrą neteisėtai nebuvo leista susipažinti su tam tikromis bylos dalimis, teisme turi įrodyti tik tai, kad ji būtų galėjusi panaudoti aptariamus dokumentus savo gynybai(175). Pakanka, kad įmonė įrodytų tam tikrą – nors ir nedidelę – galimybę, jog dokumentai, su kuriais nebuvo galima susipažinti per administracinę procedūrą, galėjo būti naudingi jos gynybai(176).
190. Tiesa nagrinėjamu atveju bylos dalių, su kuriomis Solvay nebuvo susipažinusi, naudingumo nagrinėjimą Bendrajam Teismui apsunkino tai, kad atitinkamų dokumentų nebebuvo įmanoma rasti.
191. Savaime suprantama, nebūtų tinkama visuomet automatiškai daryti prielaidą, kad prarastos bylos dalys galėjo būti naudingos suinteresuotosios įmonės gynybai. Pavyzdžiui, jeigu pasitelkus išsamų turinio sąrašą galima patikimai nustatyti, kad atitinkamose bylos dalyse buvo vien tokie dokumentai, su kuriais ir šiaip nebūtų leista susipažinti – tokia prezumpcija pirmiausia darytina sprendimų projektų arba Komisijos vidaus pažymų atveju, tačiau gali būti daroma ir dėl kitų konfidencialių dokumentų(177), – teisės į gynybą pažeidimo galimybę galima iš karto atmesti.
192. Tačiau nagrinėjamu atveju dingusių bylos dalių turinio nebuvo galima atkurti net apytikriai(178). Kiek galima spręsti, teismų praktikoje dar nėra išaiškinta, kieno nenaudai turi būti aiškinama ši aplinkybė. Iki šiol priimti sprendimai buvo susiję su tokiais administracinės procedūros dokumentais, kurių turinys buvo aiškus ir jį buvo galima patikrinti teisme(179).
193. Iš principo pareiga nurodyti ir įrodyti, kad bylos dalys, su kuriomis neteisėtai nebuvo leista susipažinti per administracinę procedūrą, galėjo būti panaudotos gynybai, tenka suinteresuotajai įmonei(180). Tačiau taip gali būti tik tuomet, jeigu įmonė disponuoja bent patikimomis nuorodomis į jai neatskleistų dokumentų autorius, taip pat į pobūdį bei turinį.
194. Negalėjimas surasti tam tikrų bylos dalių savo ruožtu patenka į Komisijos atsakomybės sritį. Pagal gero administravimo principą Komisija privalo tinkamai tvarkyti ir patikimai saugoti bylą. Kalbant apie tinkamą bylos tvarkymą ne paskutinę vietą užima ir informatyvaus turinio sąrašo sudarymas turint omenyje galimą vėlesnį leidimą susipažinti su bylos dokumentais.
195. Jeigu, kaip šiuo atveju, prarastų bylos dalių turinio negalima užtikrintai atstatyti dėl tokio turinio sąrašo stokos, kalbant apie teisę į gynybą tai leidžia padaryti tik vieną išvadą: negalima atmesti galimybės, kad dingusius dokumentus suinteresuotoji įmonė būtų galėjusi panaudoti savo gynybai.
196. Vis dėlto skundžiamame sprendime daroma kardinaliai priešinga prielaida: Bendrojo Teismo nuomone, galima atmesti galimybę, kad trūkstamose bylos dalyse Solvay būtų galėjusi rasti jos gynybai naudingus dokumentus(181).
197. Bendrasis Teismas pagrindė savo nuomonę tuo, kad atmestini visi dėl ginčijamo sprendimo Solvay pateikti materialiniai teisiniai kaltinimai („kaltinimai dėl esmės“)(182). Taigi dingusių bylos dalių naudingumo Solvay gynybai vertinimas susiejamas su jos prieštaravimo dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje konstatavimo pagrįstumu(183). Kitaip sakant: atrodo, jog apie tą, kuris iki tol turėjo vien blogas kortas, Bendrasis Teismas mano, kad jis nebūtų suradęs kozirių ir likusiose bylos dalyse.
198. Šis požiūris teisiškai klaidingas. Savaime suprantama, tai, ar buvo pažeista teisė į gynybą, turi būti tikrinama remiantis ypatingomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis. Tačiau toks vertinimas turi būti atliekamas turint omenyje tai, kuo Komisija kaltina suinteresuotąją įmonę, taigi – kokius kaltinimus ji pateikia įmonei(184). Įmonė turi gintis nuo šių Komisijos „kaltinimų“. Savo ruožtu visiškai nereikšminga, kokius kaltinimus dėl esmės iki šiol įmonė buvo pareiškusi dėl ginčijamo sprendimo ir ar šie kaltinimai buvo sėkmingi.
199. Bendrasis Teismas nepagrįstai susiejo dingusių dokumentų naudingumą Solvay su klausimu, ar ankstesni įmonės argumentai „netinkami“(185) arba „neturi faktinio pagrindo“(186), ar Solvay ginčijo tam tikrus Komisijos konstatavimus(187) ir ar iki šiol ji nėra pateikusi tam tikrų paaiškinimų(188).
200. Būtų buvę teisinga vien iškelti klausimą, ar dingusiose bylos dalyse galėjo būti informacijos, kuri būtų suteikusi Solvay galimybę geriau pagrįsti savo iki tol pateiktus argumentus prieš ginčijamą sprendimą ar net suformuluoti naujus argumentus.
201. Bendrasis Teismas išvengė šio klausimo, pirmiausia iškėlęs turimus Komisijos įrodymus dėl dominuojančios padėties buvimo ir piktnaudžiavimo ja(189). Tačiau taip jis iš esmės pridengia tai, kad dingusiose bylos dalyse galėjo būti informacijos, kuri galėtų sudrebinti esančią įrodymų situaciją arba bent jau parodyti juos kitokioje šviesoje.
202. Pirmiausia šiame kontekste svarbu tai, kad didelės rinkos dalys iš pirmo žvilgsnio iš tiesų yra Solvay dominuojančios padėties rinkoje įrodymas. Tačiau, kaip pripažįsta pats teismas(190), tai teisinga tik esant ypatingoms aplinkybėms(191). Tačiau kodėl visos galimos ypatingos aplinkybės turėjo būti žinomos pačiai Solvay, ir todėl prarastuose dokumentuose negalėjo būti nieko naudingo jos gynybai(192), Bendrasis Teismas nepaaiškina. Naudingi duomenys apie rinkos dalis, apie konkurentų pajėgumą ir apie galimą atsveriančią klientų rinkos galią tikrai galėjo būti pateikti trečiųjų asmenų paaiškinimuose(193).
203. Antra, reikia priminti, kad tam tikrų Solvay veiksmų – pavyzdžiui, jos suteikiamų nuolaidų – atitikimas piktnaudžiavimo sudėčiai iš tiesų paremtas „tiesioginiais rašytiniais įrodymais“(194). Tačiau, priešingai šiai pirmam įspūdžiui, piktnaudžiavimo faktas galėtų būti paneigtinas, jeigu būtų nuorodų į tai, kad egzistuoja objektyvus ekonominis pateisinimas(195). Tokios nuorodos nebūtinai turi kilti iš dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės sferos, jas gali suteikti iš tretieji asmenys – pavyzdžiui, suinteresuotosios įmonės klientai. Taigi negalima atmesti galimybės, kad šių nuorodų buvo dingusiose bylos dalyse(196).
204. Kitaip nei mano Bendrasis Teismas, Solvay neturėjo paaiškinti, kokių konkrečių elementų jos naudai galėjo būti prarastose bylos dalyse. Bendrajame Teisme pasirodė neįmanoma atkurti šių dokumentų turinio, o to, kas neįmanoma, negalima iš nieko reikalauti. Šio neįmanomumo pasekmės taip pat negalėjo būti nenaudingos Solvay, nesgi aptariamų dokumentų dingimas pateko į Komisijos atsakomybės sferą(197). Dėl to pakartotinai išsakyta Bendrojo Teismo prezumpcija, kad Solvay privalėjo pagrįstai parodyti prarastų dokumentų naudą jos gynybai(198), buvo teisiškai klaidinga.
205. Taigi apibendrinus pasakytina, kad nagrinėdamas klausimą, ar dingusios bylos dalys galėjo būti naudingos Solvay gynybai, Bendrasis Teismas rėmėsi neteisingais kriterijais. Jis nepaisė šiuo klausimu iš teisės į gynybą išplaukiančių reikalavimų. Todėl trečiasis apeliacinio skundo pagrindas pagrįstas.
206. Be to, kiek tai susiję su šiuo kontekstu, Solvay skundžiamas nekaltumo prezumpcijos pažeidimas neturi savarankiško turinio, kuris būtų platesnis nei aptarti įrodinėjimo naštos kalbant apie teisę į gynybą klausimai. Todėl nėra reikalo atskirai nagrinėti šį pažeidimą.
2. Dėl teisės būti išklausytam (penktasis apeliacinio skundo pagrindas)
207. Penktąjį apeliacinio skundo pagrindą Solvay pateikė dėl skundžiamo sprendimo 184–193 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija neprivalėjo dar kartą išklausyti įmonės(199). Tačiau, Solvay nuomone, per 2000 m. administracinę procedūrą turėjo būti surengta apklausa, nes Pirmosios instancijos teismo panaikintas pirmasis sprendimas skirti baudą (Sprendimas 91/299) buvo ne tik neteisingai įformintas, bet ir priimtas nesuteikus reikiamos galimybės susipažinti su bylos dokumentais.
a) Pirma penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
208. Pirmoje šio apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay skundžia pareigos motyvuoti pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį kartu su 53 straipsnio 1 dalimi pažeidimą. Jos teigimu, skundžiamame sprendime neaptariamas klausimas, ar procedūriniai trūkumai pirmoje administracinėje procedūroje, kiek tai susiję su galimybe susipažinti su bylos dokumentais, reikalavo surengti dar vieną apklausą. Taigi Bendrasis Teismas tariamai neišnagrinėjo vieno iš per procesą pirmojoje instancijoje Solvay pareikštų kaltinimų.
209. Šie argumentai atmestini. Bendrasis Teismas, nors ir vos vienu sakiniu, yra aptaręs naujos apklausos būtinybę dėl su galimybe susipažinti su bylos dokumentais susijusių procedūrinių trūkumų: dėl atsakymo į šį klausimą jis padarė nuorodą į savo argumentus apie galimybę susipažinti su bylos dokumentais(200). Bendrojo Teismo požiūriu tai buvo logiška ir nuoseklu, nesgi šis teismas preziumavo, kad nesuteikusi galimybės susipažinti su bylos dokumentais Komisija nepažeidė teisės į gynybą(201). Todėl laikantis skundžiamame sprendime pasirinkto kelio nebuvo reikalinga ir nauja Solvay apklausa.
210. Taigi Bendrojo Teismo samprotavimai dėl teisės būti išklausytam pakankamai motyvuoti. Klausimas, ar jie taip pat teisingi teisiniu požiūriu, sudaro antros penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalies dalyką, kuris dabar ir bus nagrinėjamas.
b) Antra penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis
211. Antroje penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay nuodugniai aptaria klausimą, ar dėl 1990 m. procedūrinių trūkumų, susijusių su galimybe susipažinti su dokumentais, vėliau – prieš priimant šioje byloje ginčijamą sprendimą skirti baudą (Sprendimas 2003/6) 2000 m. – buvo būtina dar kartą apklausti įmonę.
212. Solvay iš esmės tvirtina, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai bei apskritai jos teisė į gynybą. Be to, apeliantė skundžia Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio ir 52 straipsnio 3 dalies, EŽTK 6 straipsnio bei gero administravimo principo ir SESV 266 straipsnio (anksčiau – EB 233 straipsnis) pažeidimą. Visuose šiuose kaltinimuose teigiama, jog Bendrasis Teismas neteisingai įvertino būtinybę, kad Komisija dar kartą apklaustų Solvay.
213. Teisė būti išklausytam sudaro teisės į gynybą, kurios būtina paisyti kartelių teisės procedūroje, dalį. Teisė būti išklausytam reiškia, kad įmonei, dėl kurios pradėtas tyrimas, per administracinę procedūra suteikiama galimybė tinkamai išdėstyti savo nuomonę dėl nagrinėjamų faktinių aplinkybių tikrumo ir reikšmingumo bei dėl Komisijos panaudotų dokumentų(202). Antrinės teisės aktų lygmeniu priimant ginčijamą sprendimą šis principas buvo atspindėtas Reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalyje(203).
214. Neginčijama, kad nagrinėjamu atveju Solvay 1990 m., t. y. prieš priimant pirmąjį sprendimą skirti baudą (Sprendimas 91/299), buvo išklausyta Komisijos dėl pranešimo apie kaltinimus. Nesutariama vien dėl klausimo, ar tarp priemonių, kurių buvo būtina imtis panaikinus šį pirmąjį Komisijos sprendimą skirti baudą remiantis EB 233 straipsniu (dabar – SESV 266 straipsnis), buvo ir nauja apklausa.
215. Administracinėje kartelių teisės procedūroje pagal Reglamentą Nr. 17 iš EB 233 straipsnio nebūtinai išplaukia Komisijos įpareigojimas iš naujo vesti visą bylą. Komisija gali pradėti procedūrą nuo to momento, kuriuo Sąjungos teismai konstatavo procedūros klaidą. Jeigu iki procedūros klaidos atlikti procedūriniai veiksmai buvo teisėti, jų nebūtina pakartoti.
216. Byloje PVC, kurioje pirmas Komisijos sprendimas buvo panaikintas dėl formos klaidos, padarytos priimant jo galutinį variantą Komisijos kolegijoje, Teisingumo Teismas pritarė tam, kad Komisija be naujos suinteresuotosios įmonės apklausos priėmė antrą iš esmės taip pat suformuluotą sprendimą(204). Šiuo sprendimu skundžiamame sprendime pasirėmė Bendrasis Teismas, pagrįsdamas išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtina dar kartą išklausyti Solvay(205).
217. Iš pirmo žvilgsnio byla PVC ir nagrinėjamoji iš tiesų atrodo panašios. Nagrinėjamu atveju pirmas Komisijos sprendimas skirti baudą (Sprendimas 91/299) taip pat buvo panaikintas dėl formos klaidos administracinės procedūros pabaigoje, tiksliau sakant – surašant sprendimą.
218. Tačiau pažvelgus detaliau paaiškėja lemiamą reikšmę turintis skirtumas: kitaip nei byloje PVC administracinė procedūra nagrinėjamu atveju turėjo dar vieną didelį trūkumą, atsiradusį daug anksčiau už sprendimo skirti baudą galutinio surašymo ir priėmimo etapą, t. y. suinteresuotajai įmonei Solvay nebuvo suteikta teisinius reikalavimus atitinkanti galimybė susipažinti su bylos dokumentais(206).
219. Tiesa, savo sprendimuose dėl pirmo Komisijos sprendimo skirti baudą (Sprendimas 91/299)(207) Sąjungos teismai nenagrinėjo teisės susipažinti su bylos dokumentais ir su teisės į gynybą laikymosi, o apsiribojo vien sprendimo įforminimo problemos aptarimu. Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad Sąjungos teismai patvirtino tinkamą administracinės procedūros eigą, kiek tai susiję su galimybe susipažinti su dokumentais ir su teise į gynybą.
220. Priešingai, kalbėdamas apie Sprendimą 91/297, kuris buvo priimtas toje pačioje kartelių teisės procedūroje kaip ir Sprendimas 91/299, Bendrasis Teismas konstatavo teisės į gynybą pažeidimą dėl nevisiško susipažinimo su dokumentais(208). Be to, jau nuo 1982 m. egzistavo aiški Komisijos praktika dėl galimybės susipažinti su bylos dokumentais suteikimo(209).
221. Galima sutikti su Komisija, kad įvairiais 1995 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo sprendimais buvo siunčiami nevienodi signalai, kiek tai susiję su suteiktinos galimybės susipažinti su dokumentais tikslais ir apimtimi(210). Tačiau vėliausiai 2000 m. priimant šiuo atveju nagrinėjamą antrą sprendimą skirti baudą visi galimi neaiškumai šiuo klausimu jau seniai buvo pašalinti(211).
222. Šiomis sąlygomis nagrinėjamoje byloje po pirmo sprendimo skirti baudą panaikinimo Komisija privalėjo atnaujinti administracinę procedūrą stadijoje iš karto po pranešimo apie kaltinimus įteikimo. Laikydamasi teisinių reikalavimų, ji turėjo suteikti Solvay plačią galimybę susipažinti su bylos dokumentais ir iš naujo išklausyti įmonę šiuo pagrindu.
223. Komisijos pareigos surengti naują apklausą po susipažinimo su bylos dokumentais niekaip nekeičia ir aplinkybė, kad antras, šiuo atveju ginčijamas sprendimas skirti baudą (Sprendimas 2003/6), nėra papildytas naujais kaltinimais(212). Tiesa, kad dar 1990 m. Solvay turėjo galimybę išreikšti nuomonę dėl visų kaltinimų, kuriais Komisija pagrindė ir savo pirmą, ir antrą sprendimus skirti baudą. Tačiau ji tai turėjo padaryti žinodama tik kelias bylos nuotrupas, nes jai buvo perduoti tik kaltę patvirtinantys dokumentai(213).
224. Teisė būti išklausytam apima ne vien teisę išsakyti nuomonę dėl visų Komisijos kaltinimų. Suinteresuotoji įmonė taip pat turi gauti galimybę išdėstyti savo poziciją žinodama visas bylos sudedamąsias dalis, su kuriomis galima teisėtai susipažinti. Kitaip teisė į gynybą kartelių teisės procedūrose prarastų didelę dalį savo veiksmingumo.
225. Galimybė pareikšti savo nuomonę yra visiškai kitokia kokybiškai, jeigu prieš tai suinteresuotoji įmonė galėjo tinkamai susipažinti su bylos dokumentais. Visų pirma akivaizdu, kad įmonė, kuriai buvo suteikta galimybė susipažinti ne vien su kaltę patvirtinančiais, bet ir su ją paneigiančiais dokumentais, gali veiksmingiau gintis nuo Komisijos kaltinimų nei įmonė, kuriai buvo atskleista vien kaltę patvirtinanti medžiaga.
226. Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl teisės būti išklausytam, kai nusprendė, kad nauja Solvay apklausa Komisijoje nebuvo būtina. Galiausiai čia toliau tęsiasi teisės klaidos, kurių yra skundžiamame sprendime, kiek tai susiję su teise susipažinti su bylos dokumentais(214).
227. Solvay taip pat paminėto gero administravimo principo čia nėra reikalo nagrinėti, nes tuo pagrįsti argumentai neturi savarankiško turinio, palyginti su teise į gynybą ir teise būti išklausytam susijusiais argumentais. Kaip minėta(215), taip pat nėra reikalo kalbėti apie EŽTK 6 straipsnį ir ESS 6 straipsnio 1 dalį.
c) Tarpinė išvada
228. Taigi apibendrinus pasakytina, kad antra penktojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta.
D – Dėl teisės į sprendimo priėmimą per protingą terminą (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas)
229. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu, kuris pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 119–142 punktų, Solvay teigia, kad buvo pažeista jos teisė į sprendimo priėmimą per protingą terminą. Ši pagrindinė teisė Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama kaip bendrasis Sąjungos teisės principas kalbant tiek apie administracinę procedūrą Komisijoje, tiek apie teisminį procesą Sąjungos teismuose(216). Šiuo metu jis taip pat įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnio 2 dalyje.
230. Nors Sąjungos teismai jau ne kartą nagrinėjo protingos procedūros trukmės konkurencijos bylose problematiką, man atrodo, kad Solvay iškelti klausimai ypač svarbūs. Viena vertus, jie susiję su atveju, kai visa procedūros trukmė įskaitant visus administracinės ir teisminės procedūros etapus neabejotinai buvo labai ilga. Kita vertus, šie kaltinimai pateikti dar iki 2009 m. gruodžio 1 d., t. y. datos, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, pagal kurią Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija įgijo privalomą teisinę galią (ESS 6 straipsnio 1 dalis).
231. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas iš viso suskirstytas į penkias dalis, kurios iš dalies skirtos procedūros trukmei įvertinti (žr. 1 skirsnį) ir iš dalies pernelyg ilgos procedūros trukmės teisinėms pasekmėms (žr. 2 skirsnį).
1. Procedūros trukmės įvertinimo reikalavimai (pirma ir antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalys)
232. Procedūros trukmės įvertinimui taikomi teisiniai reikalavimai sudaro pirmų dviejų pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalių dalyką.
a) Dėl preliminaraus klausimo, ar Solvay kaltinimai netinkami
233. Priešingai nei mano Komisija, Solvay kaltinimai dėl procedūros trukmės jokiu būdu nėra „didele dalimi netinkami“. Savaime suprantama, galimas skundžiamo sprendimo panaikinimas suponuoja dar vieną žingsnį, t. y. samprotavimus dėl sankcijų už pernelyg ilgą procedūros trukmę. Vis dėlto pačią procedūros trukmę būtina aptarti(217), nes nekonstatavus pernelyg ilgos procedūros trukmės teisė į sprendimo priėmimą per protingą terminą apskritai negali būti pripažinta pažeista. Kriterijai, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas vertindamas procedūros trukmę, negali išvengti bet kokio Teisingumo Teismo patikrinimo apeliaciniame procese.
234. Vis dėlto Solvay kaltinimai dėl procedūros trukmės būtų netinkami, jeigu apeliantė juos būtų pateikusi nesiedama su pernelyg ilgos procedūros trukmės teisinėmis pasekmėmis. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Priešingai, skundžiamas sprendimas ginčijamas abiem aspektais, o trečia, ketvirta ir penkta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalys skirtos specialiai teisinėms pasekmėms.
235. Šiomis aplinkybėmis Komisijos pateiktas prieštaravimas dėl tinkamumo atmestinas.
b) Būtinybė bendrai įvertinti procedūros trukmę (pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
236. Pirmoje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay skundžia tai, kad vertindamas procedūros trukmę Bendrasis Teismas izoliuotai nagrinėjo atskirus administracinės ir teisminės procedūros etapus, tačiau neįvertino visos nuo patikrinimų 1989 m. balandžio mėnesio trunkančios procedūros.
237. Procedūros trukmės protingumas turi būti vertinamas pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų institucijų elgesį(218). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad reikšmingų kriterijų sąrašas nėra baigtinis(219).
238. Neabejotina, kad tinkamam procedūros trukmės nagrinėjimui priklauso tai, jog Bendrasis Teismas atskirai įvertina kiekvieno pavienio procedūros etapo trukmę(220). Jeigu kuris nors procedūros etapas truko pernelyg ilgai, ši aplinkybė savaime pateisina teisės į sprendimo priėmimą per protingą terminą pažeidimo konstatavimą(221).
239. Tačiau tinkamam procedūros trukmės nagrinėjimui priklauso ne tik toks vertinimas „riekelėmis“, bet ir bendras administracinės procedūros bei galimų teismo procesų įvertinimas(222).
240. Bendro vertinimo būtinybei negalima prieštarauti tuo, kad administracinės procedūros ir teisminio proceso pobūdis skirtingas ir kad administracijai ar teismui keliami reikalavimai įtvirtinti skirtingose Pagrindinių teisių chartijos vietose. Suinteresuotosios įmonės požiūriu svarbu tik tai, kada jos „reikalas“ išsprendžiamas galutinai ir ar tai atlieka nešališka instancija. Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje ir 47 straipsnio 2 dalyje paprasčiausiai įtvirtintos dvi to paties proceso principo, kad teisės subjektai turi teisę tikėtis sprendimo per protingą terminą, atmainos.
241. Tiesa, teisės į sprendimą per protingą terminą pažeidimas paprastai nebus preziumuojamas, jeigu nė vienas pavienis administracinės ir teisminės procedūros etapas vertinamas atskirai nebuvo pernelyg ilgas. Vis dėlto, kuo daugiau etapų buvo visoje procedūroje – sudarytoje iš vienos ar kelių administracinių ir (arba) teisminių procedūrų – tuo didesnė reikšmė tenka bendros trukmės įvertinimui.
242. Nagrinėjamu atveju po pirmos administracinės procedūros dalies (nuo 1989 m. iki 1990 m.) ir pirmo teismo proceso (nuo 1991 m. iki 2000 m.) vyko – nors ir rudimentinė – antra administracinės procedūros dalis (2000 m.) bei antras teismo procesas (nuo 2001 m. kovo mėnesio)(223). Bendra visų šių procedūros etapų trukmė skundžiamo sprendimo paskelbimo dieną jau buvo daugiau kaip 20 metų, o iki šios dienos praėjo net daugiau kaip 22 metai. Nė viena kita procedūra Europos konkurencijos teisėje nėra trukusi taip ilgai(224).
243. Šiomis aplinkybėmis tinkamas procedūros trukmės įvertinimas negalėjo neapimti visos administracinės ir teisminės procedūros iki skundžiamo sprendimo paskelbimo trukmės. Kadangi Bendrasis Teismas neatliko tokio bendro vertinimo, skundžiamame sprendime buvo padaryta teisės klaida. Taigi pirma pirmojo apeliacinio skundo dalis pagrįsta.
c) Dėl tariamos motyvacijos stokos (antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
244. Solvay taip pat skundžia motyvacijos stoką (Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis kartu su 53 straipsnio 1 dalimi), nes vertindamas procedūros trukmę Bendrasis Teismas neįtraukė paties teismo proceso etapo.
245. Bendrasis Teismas iš tiesų nė vienu žodžiu neužsimena apie jo paties vykdytą procedūros etapą (procesas byloje T‑57/01). Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas gali būti implicitinis, jeigu jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę(225).
246. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas darė prielaidą, kad ginčijamo sprendimo panaikinimą galėjo lemti ne paprastas procedūros trukmės pažeidimas, o tik – procedūros trukmės nulemtas – teisės į gynybą pažeidimas. Kadangi, Bendrojo Teismo nuomone, nebuvo galima preziumuoti teisės į gynybą pažeidimo, skundžiamame sprendime buvo galima tiesiogiai nenagrinėti Solvay argumentų dėl teismo proceso trukmės. Šiuo klausimu motyvacijos stokos negalima konstatuoti.
247. Tokiomis aplinkybėmis antrai pirmojo apeliacinio skundo pagrindo daliai negali būti pritarta.
2. Pernelyg ilgos procedūros teisinės pasekmės (trečia, ketvirta ir penkta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalys)
248. Trečią, ketvirtą ir penktą pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis Solvay skyrė galimo administracinės ir teisminės procedūros trukmės viršijimo teisinėms pasekmėms.
a) Neigiamos įtakos teisei į gynybą būtinybė (trečia pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
249. Trečioje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje keliamas principinę reikšmę turintis klausimas. Šalys nesutaria, ar galimo pagrindinės teisės į sprendimą per protingą terminą pažeidimo savaime užtenka ginčijamam sprendimui panaikinti, ar vis dėlto papildomai būtina įrodyti neigiamą įtaką suinteresuotosios įmonės gynybos galimybėms(226).
250. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas darė prielaidą, kad pernelyg ilga procedūra galėtų lemti Komisijos sprendimo panaikinimą tik tuomet, jeigu paaiškėja, kad procedūros trukmė neigiamai paveikė suinteresuotosios įmonės gynybos galimybes(227). Šis metodas atitinka šiuo metu jau nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią orientuojamasi vien į tai, ar procedūros trukmė galėjo turėti įtakos jos baigčiai(228).
251. Vis dėlto Solvay mano, kad ši praktika pasenusi ir ragina Teisingumo Teismą ją peržiūrėti, turint omenyje privalomą Pagrindinių teisių chartijos teisinę galią įsigaliojus Lisabonos sutarčiai.
252. Ypatingą reikšmę šiomis aplinkybėmis turi chartijos 52 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Šios nuostatos pirmame sakinyje įtvirtinta homogeniškumo sąlyga, pagal kurią EŽTK garantuotas teises atitinkančių chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK.
253. Tiesa, kad pagrindinė Sąjungos teisė į sprendimą per protingą terminą pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalį ir 47 straipsnio 2 dalį atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalies nuostatą(229). Tačiau, priešingai nei mano Solvay, EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, kaip ją šiuo metu aiškina EŽTT, vien dėl protingo termino sprendimui priimti viršijimo nereikalaujama panaikinti sprendimo skirti baudą pagal kartelių teisę ir nutraukti administracinės procedūros.
254. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, bendrai sutariama, kad pagal EŽTK ją pasirašiusioms valstybėms paliekama tam tikra diskrecija renkantis kelius ir priemones galimiems pagrindinių teisių pažeidimams pašalinti(230).
255. Be to, iš EŽTT praktikos dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies galima daryti išvadą, kad visiškas baudžiamųjų sankcijų panaikinimas ir atitinkamų baudžiamųjų procesų nutraukimas yra tik viena iš galimų kompensacijos, kaip tai suprantama pagal EŽTK 41 straipsnį, formų už pagrindinės teisės pažeidimą dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės(231). Ten nekalbama apie nacionalinių institucijų pareigą panaikinti sankcijas ir nutraukti procesą. Atvirkščiai, EŽTT aiškiai pripažįsta paskirtos bausmės sumažinimą tinkama kompensacija už pernelyg ilgą procedūros trukmę(232). Kaip tik vienoje ekonominio nusikaltimo byloje, kurioje buvo nagrinėjami sunkūs sukčiavimo deliktai ir kurioje procedūra truko 17 metų, EŽTT pripažino pakankamu pernelyg ilgos procedūros trukmės konstatavimą ir bausmės sumažinimą(233). Mano nuomone, tokį sprendimą galima pritaikyti ir katelių procedūrose, kurios nėra taip jau nepanašios į ekonominių nusikaltimų bylas.
256. Konkurencijos teisės atveju papildomai pasakytina, kad pats EŽTT, atrodo, nepriskiria šios teisės srities prie klasikinės baudžiamosios teisės; išskyrus baudžiamosios teisės „branduolį“ EŽTT daro prielaidą, kad iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančios baudžiamosios teisės garantijos nebūtinai privalo būti taikomos taip, kad būtų atskleistas visas jų griežtumas(234).
257. Atitinkamai dabartiniu raidos etapu darytina prielaida, kad iš Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje įtvirtinto homogeniškumo reikalavimo neišplaukia Sąjungos teismų pareiga Europos konkurencijos teisėje būtinai atsakyti į pagrindinės teisės į sprendimą per protingą terminą pažeidimą ginčijamo sprendimo panaikinimu.
258. Tiesa, pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies antrą sakinį Sąjungos teisėje įmanoma viršyti EŽTK standartus, tačiau šiame konkurencijos teisės kontekste tam nėra priežasčių.
259. Skiriant sankciją už pagrindinės teisės į sprendimą per protingą terminą pažeidimą turi būti tinkamai atsižvelgta tiek į suinteresuotosios įmonės interesus, tiek į bendrąjį interesą.
260. Įmonė suinteresuota gauti kuo didesnę kompensaciją už pagrindinės teisės pažeidimo pasekmes(235). Bendrasis interesas yra tai, kad Europos vidaus rinkos konkurencijos taisyklės, kurios priskiriamos prie pagrindinių sutarčių nuostatų(236), būtų veiksmingai įgyvendinamos(237).
261. Jeigu Komisijos sprendimas skirti baudą pagal kartelių teisę būtų panaikinamas vien dėl protingo sprendimo priėmimo termino viršijimo per administracinę ar teisminę procedūrą, dėl to ne tik nebeliktų paskirtos piniginės baudos, bet ir būtų paneigtas pats konkurencijos teisės pažeidimo konstatavimas. Toks sprendimo variantas prieštarautų bendrajam veiksmingo konkurencijos taisyklių įgyvendinimo interesui ir viršytų teisėtą atitinkamos įmonės suinteresuotumą gauti kuo didesnę kompensaciją už savo patirtą pagrindinės teisės pažeidimą.
262. Įmonei negali būti leidžiama ginčyti pažeidimą remiantis vien tuo, kad nebuvo laikytasi protingo sprendimo priėmimo termino(238). Sankcija už protingos procedūros trukmės viršijimą jokių būdu negali lemti, kad įmonė gali tęsti veiksmus ar vėl jų imtis, kai buvo konstatuotas jų nesuderinamumas su Sąjungos teise(239).
263. Šiomis sąlygomis nematau priežasčių siūlyti Teisingumo Teismui peržiūrėti savo ligšiolinę praktiką šiuo klausimu. Taigi trečia pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis atmestina.
b) Procedūros trukmės poveikis Solvay gynybos galimybėms nagrinėjamu atveju (ketvirta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
264. Ketvirta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis skirta skundžiamo sprendimo 132–136 punktams, kuriuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad galimas protingos procedūros trukmės principo pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos Solvay galimybei veiksmingai gintis ir todėl jos teisė į gynybą nebuvo pažeista. Šiame konstatavime Solvay iš esmės įžvelgia motyvacijos stoką ir teisės į gynybą apsaugos principo bei protingos procedūros trukmės principo pažeidimą. Jos nuomone, Bendrasis Teismas nepakankamai nuodugniai išnagrinėjo sunkumus, su kuriais, kiek tai susiję su jos gynyba, po tokio ilgo laiko susidūrė Solvay.
i) Dėl motyvacijos stokos
265. Skundžiamą motyvacijos stoką, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį kartu su 53 straipsnio 1 dalimi, tariamai sudaro tai, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo daugelio pirmojoje instancijoje pateiktų Solvay argumentų dėl sunkumų organizuojant savo gynybą.
266. Šie argumentai neįtikina. Kaip minėta, pareiga motyvuoti nereiškia, kad Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus ginčo šalių argumentus; todėl motyvavimas gali būti implicitinis su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių priežasčių Bendrasis Teismas nepritarė jų argumentams, ir suteikia Teisingumo Teismui pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti savo kontrolę(240).
267. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas netgi tiesiogiai, nors ir labai trumpai, aptarė Solvay teiginius, kad praėjus tokiam ilgam laikui jai sunku gintis nuo Komisijos kaltinimų. Jis iš esmės pažymėjo, kad nuo pirmojo teismo proceso šioje byloje Komisija neatliko nė vieno tyrimo veiksmo ir neįtraukė į ginčijamą sprendimą nė vieno naujo punkto, kuris reikalautų pasinaudoti teise į gynybą(241).
268. Solvay gali būti kitokios nuomonės dėl materialinio teisinio bylos aplinkybių įvertinimo, tačiau tai nereiškia motyvacijos stokos(242).
ii) Dėl materialinės teisės klaidos
269. Tačiau Bendrojo Teismo nuomonę, kad procedūros eiga neturėjo neigiamos įtakos Solvay gynybos galimybėms, apeliantė ginčija ir materialiniu teisiniu požiūriu. Solvay mano, kad tai pažeidžia teisės į gynybą apsaugos principą bei protingos procedūros trukmės principą.
270. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad čia Solvay prašo Teisingumo Teismo pakeisti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą savuoju, o tai apeliaciniame procese neleistina(243).
271. Tačiau, nagrinėjant atidžiau, matyti, kad Solvay kaltina Bendrąjį Teismą ne tiek dėl neteisingo faktų įvertinimo, o veikiau dėl to, kad jis neatsižvelgė į, jos nuomone, reikšmingą aplinkybę: Bendrasis Teismas nepaisė to, kad nuo procedūros pradžios praėjęs laikas turėjo neigiamos įtakos Solvay gynybos galimybėms per teismo procesą. Anot jos, Bendrasis Teismas nepagrįstai nagrinėjo vien procedūros eigos įtaką Solvay gynybos galimybėms Komisijoje (t. y. per administracinę procedūrą).
272. Šis argumentas pagrįstas.
273. Vertindamas, ar tariamai pernelyg ilgai trukusi procedūra turėjo neigiamos įtakos suinteresuotosios įmonės gynybos galimybėms, Bendrasis Teismas neturi teisės atsižvelgti vien į gynybą konkrečiame procedūros etape. Jis turi apskritai patikrinti, ar procedūros trukmė galėjo sutrukdyti įmonei šiai ginantis nuo Komisijos kaltinimų(244).
274. Teisinga, kad pirmiausia tokia gynyba organizuojama per administracinę procedūrą, per kurią įmonei suteikiama galimybė būti išklausytai dėl pranešimo apie kaltinimus. Vis dėlto gynyba neapsiriboja administracine procedūra. Suinteresuotoji įmonė turi galimybę kreiptis dėl Komisijos sprendimo skirti baudą į Sąjungos teismus (SESV 263 straipsnio 4 dalis, anksčiau – EB 230 straipsnio 4 dalis). Per tokį teismo procesą įmonė taip pat turi galėti veiksmingai gintis nuo to, kuo ją – dabar jau formaliu sprendimu – kaltina Komisija.
275. Todėl Bendrasis Teismas nepagrįstai apsiribojo patikrinimu, ar Solvay galėjo veiksmingai gintis per administracinę procedūrą(245) ir ar buvusio teismo proceso trukmė – teismo proceso byloje T‑32/91 dėl pirmojo sprendimo skirti baudą (Sprendimas 91/299) – turėjo neigiamos įtakos(246). Bendrasis Teismas neįtraukė į savo samprotavimus taip pat dabartinių įmonės gynybos galimybių antrajame teismo procese – teismo procese byloje T‑57/01 dėl čia ginčijamo Sprendimo 2003/6.
276. Į gynybos galimybes teisme byloje T‑57/01 nagrinėjamu atveju privalėjo būti atsižvelgta dėl dviejų priežasčių: viena vertus, dėl tiesioginio Solvay raginimo atsižvelgti į vykstančio teismo proceso trukmę ir, kita vertus, dėl aplinkybės, kad tik per šį teismo procesą – tiksliau sakant 2005 m. – Solvay apskritai buvo leista susipažinti su bylos dokumentais. Taigi tai, ar 2005 m. Solvay dar galėjo veiksmingai gintis nuo Komisijos kaltinimų ar konstatavimų, turėjo lemiamą reikšmę.
277. Pagrindinė teisė į sprendimą per protingą terminą reikalauja, kad administracinėje procedūroje pagal kartelių teisę savo sprendimą skirti baudą Komisija priimtų tokiu momentu, kad suinteresuotoji įmonė dar galėtų veiksmingai nuo jo gintis Sąjungos teismuose.
278. Kadangi Bendrasis Teismas nėra niekaip išnagrinėjęs šios teisiniu požiūriu reikšmingos aplinkybės, skundžiamame sprendime yra padaryta teisės klaida.
iii) Dėl kai kurių kitų kaltinimų
279. Galiausiai nagrinėjamoje ketvirtoje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay daro nuorodą į faktinių aplinkybių iškraipymą ir į EŽTK 6 straipsnio bei ESS 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą.
280. Šiems papildomiems kaltinimams nereikia nuodugnaus nagrinėjimo. Kaltinimas dėl faktinių aplinkybių iškraipymo suformuluotas neargumentuotai(247) ir aš taip pat nematau tokio iškraipymo požymių. Dėl EŽTK 6 straipsnio ir ESS 6 straipsnio 1 dalies pasakytina, kad pirmoji norma nėra tiesiogiai taikoma, o antrojoje nėra įtvirtintos tokios pagrindinių teisių garantijos(248).
iv) Tarpinė išvada
281. Ketvirta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis iš dalies pagrįsta.
c) Tariamas Solvay atsisakymas nuo baudos sumažinimo (penkta pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis)
282. Penktoje ir paskutinėje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Solvay konkrečiai ginčija skundžiamo sprendimo 141 punktą. Jame Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Solvay „ieškinyje <...> aiškiai atsisakė galimybės sumažinti baudą, taip kompensuojant už tariamą jos teisės į procesą per protingą terminą pažeidimą“. Čia Solvay įžvelgia jos argumentų procese pirmojoje instancijoje iškraipymą.
283. Kaip pažymėta kitame kontekste, prielaidą dėl tokio iškraipymo galima daryti tik tuomet, kai Bendrasis Teismas šalies argumentus akivaizdžiai klaidingai suprato arba perteikė iškreiptą jų prasmę(249).
284. Deja, šiame ginčijamame skundžiamo sprendimo teiginyje Bendrasis Teismas neleidžia suprasti, apie kokią Solvay ieškinio vietą kalbama. Vis dėlto apeliacinio proceso stadijoje šalys sutartinai nustatė, kad Solvay kritikuojamas Bendrojo Teismo pareiškimas veikiausiai skirtas ieškinio 149 ir 150 punktams. Savo ieškinio 149 punkte įmonė iš esmės pabrėžia, kad, jos nuomone, teisingo proceso principo pažeidimą galėtų ištaisyti tik ginčijamo sprendimo panaikinimas; paprasčiausias baudos sumažinimas tariamai negali ištaisyti skundžiamo EŽTK 6 straipsnio pažeidimo. Toliau ieškinio 150 punkte Solvay daro išvadą, kad jos skundžiamo protingo termino viršijimo pasekmė gali būti vien ginčijamo sprendimo panaikinimas(250).
285. Perteiktose ieškinio ištraukose jokiu būdu negaliu įžvelgti galimo baudos sumažinimo atsisakymo dėl procedūros trukmės. Iš Solvay rašytinių argumentų tikrai negalima daryti išvados apie „aiškų [įmonės] atsisakymą“ nuo baudos sumažinimo dėl pernelyg ilgos procedūros, kaip teigė Bendrasis Teismas.
286. Ieškinio pirmojoje instancijoje 149 ir 150 punktuose Solvay veikiau primygtinai pabrėžė savo teisinę nuomonę. Įmonė aptarė, kokią teisinę pasekmę laiko tinkama dėl jos skundžiamo protingo procedūros trukmės principo pažeidimo, – ne baudos sumažinimą, o ginčijamo sprendimo panaikinimą.
287. Tarp teisinės nuomonės pristatymo ir aiškaus atsisakymo nuo baudos sumažinimo galimybės kaip kompensacijos už skundžiamą teisės pažeidimą yra esminis skirtumas. Šio skirtumo skundžiamo sprendimo 141 punkte Bendrasis Teismas visiškai nepaisė.
288. Skundžiamo sprendimo 141 punktas parodo, kad Solvay argumentus procese pirmojoje instancijoje Bendrasis Teismas akivaizdžiai klaidingai suprato ir, be to, perteikė iškreiptą jų prasmę. Tai yra šalies argumentų iškraipymas.
289. Šis iškraipymas ypač akivaizdus, jeigu pagalvojama apie tai, kad kitoje ieškinio pirmojoje instancijoje vietoje Solvay tikrai prašo sumažinti baudą ir daro tiesioginę nuorodą į „dėstant panaikinimo pagrindus pateiktus argumentus“, t. y. taip pat į savo argumentus dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės(251).
290. Todėl penkta ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta.
3. Tarpinė išvada
291. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas iš dalies pagrįstas.
E – Skundžiamo sprendimo panaikinimas
292. Kaip matyti iš išdėstytų argumentų, antrajam, šeštajam, septintajam ir aštuntajam apeliacinio skundo pagrindams negali būti pritarta.
293. Devintasis apeliacinio skundo pagrindas yra iš dalies pagrįstas. Tačiau jis susijęs vien su ypatingu diskriminacijos pagal EB 82 straipsnio 2 dalies c punkto aspektu. Kiti Solvay elgesio rinkoje aspektai, kuriuos Komisija pripažino piktnaudžiavimu ir dėl kurių Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidų, lieka nepaliesti. Todėl dalinis devintojo apeliacinio skundo pagrindo patenkinimas, atskirai paėmus, nepateisina skundžiamo sprendimo panaikinimo.
294. Savo ruožtu didele dalimi pagrįsti yra teisei į gynybą skirti apeliacinio skundo pagrindai (trečiasis, ketvirtasis ir penktasis apeliacinio skundo pagrindai) bei apeliacinio skundo pagrindas dėl procedūros trukmės (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas). Jau bet kurio iš šių apeliacinio skundo pagrindų sėkmė, atskirai paėmus, pateisina viso skundžiamo sprendimo panaikinimą.
F – Sprendimas dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio
295. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.
296. Taip yra šioje byloje. Visi faktų ir teisės klausimai, kurie reikšmingi sprendimui dėl Solvay ieškinio priimti, buvo aptarti dar pirmojoje instancijoje ir šalys turėjo progą pasikeisti dėl jų savo argumentais. Taigi nėra reikalo grąžinti bylą Bendrajam Teismui; Teisingumo Teismas gali pats priimti sprendimą dėl Solvay ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Turint omenyje ypač ilgą procedūros trukmę – 22 metus nuo Komisijos patikrinimų 1989 m. balandžio mėnesį iki šios dienos – Teisingumo Teismas turėtų pasinaudoti šia galimybe.
297. Toliau apsiribosiu trumpu ginčijamo sprendimo teisėtumo aptarimu trimis pasirinktais aspektais: susipažinimu su bylos dokumentais (žr. 1 skirsnį), teise būti išklausytam (žr. 2 skirsnį) ir procedūros trukme (žr. 3 skirsnį).
1. Dėl teisės susipažinti su bylos dokumentais
298. Neginčijama, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo Solvay nebuvo suteikta teisinius reikalavimus tenkinanti galimybė susipažinti su bylos dokumentais(252).
299. Kaip minėta, neįmanoma atmesti galimybės, kad prarastose bylos dalyse, kurių turinys nežinomas, Solvay būtų aptikusi informacijos, kuri būtų buvusi naudinga jos gynybai. Tai juo labiau teisinga dėl to, kad pati Komisija mano, jog kai kuriuose iš trūkstamų segtuvų „buvo korespondencija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį“, t. y. įvairioms įmonėms skirti Komisijos prašymai pateikti informacijos ir atsakymai į juos(253). Tokiuose trečiųjų asmenų paaiškinimuose galėjo būti naudingų duomenų dėl Solvay dominavimo rinkoje (pavyzdžiui, apie rinkos dalis, apie Solvay konkurentų pajėgumą ir apie galimai esančios atsveriančios klientų rinkos galią); be to, juose galėjo būti požymių, patvirtinančių objektyvaus ekonominio Solvay elgesio rinkoje pateisinimo buvimą ar nebuvimą(254).
300. Taigi egzistavo bent jau tikimybė, kad tinkamai suteikus galimybę susipažinti su bylos dokumentais administracinė procedūra būtų pasibaigusi kitaip, net jei tai turėtų įtakos vien paskirtos baudos dydžiui.
301. Todėl vien jau dėl procedūrinių trūkumų, susijusių su galimybe susipažinti su bylos dokumentais, t. y. dėl prarastų dokumentų, visas ginčijamas sprendimas naikintinas. (Dėl to papildomas bylos dalių, su kuriomis buvo galima susipažinti Bendrajame Teisme, naudingumo Solvay gynybai nagrinėjimas nebereikšmingas.)
2. Dėl teisės būti išklausytam
302. Taip pat neginčijama, kad prieš priimdama 2000 m. sprendimą Komisija nebuvo iš naujo išklausiusi Solvay, nors teisiniu požiūriu tai būtų buvę reikalinga(255). Ši procedūrinė klaida glaudžiai susijusi su nesuteikta galimybe susipažinti su bylos dokumentais.
303. Negalima atmesti galimybės, kad administracinė procedūra būtų pasibaigusi kitaip, jeigu 2000 m. Komisija būtų suteikusi įmonei progą, tinkamai susipažinus su bylos dokumentais, dar kartą išreikšti nuomonę dėl jai pateiktų kaltinimų(256).
304. Ir dėl šios priežasties visas ginčijamas sprendimas naikintinas.
3. Dėl teisės į sprendimą per protingą terminą
305. Galiausiai kalbant apie procedūros trukmę pasakytina, kad ji vertintina remiantis visomis konkretaus atvejo aplinkybėmis(257).
306. Nagrinėjamu atveju reikia atkreipti dėmesį į tai, kad laikotarpiu nuo pirmojo sprendimo skirti baudą (Sprendimas 91/299) panaikinimo ir pirmo Teisingumo Teismo sprendimo apeliaciniame procese(258) nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų. Dėl to ketverių metų ir septynių mėnesių laikotarpis praėjo veltui(259).
307. Šio Komisijos neveikimo negalima paaiškinti savo laiku šios institucijos pateiktu apeliaciniu skundu dėl pirmojo sprendimo skirti baudą panaikinimo. Teisinga, kad Komisija gali laisvai spręsti pasinaudoti absoliučiai visomis suteikiamomis procesinėmis galimybėmis ir pralaimėjus bylą pirmojoje instancijoje kreiptis į Teisingumo Teismą kaip į apeliacinę instanciją. Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad trunkant tokiam apeliaciniam procesui Komisija turi teisę sustabdyti administracinę procedūrą(260).
308. Apeliacinis skundas neturi stabdomojo poveikio (Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio 1 dalis). Taigi nuo 1995 m. birželio 25 d., t. y. nuo pirmosios instancijos sprendimo byloje T‑32/91 paskelbimo dienos, Komisija pagal EB 233 straipsnio 1 dalį (dabar – SESV 266 straipsnio 1 dalis) privalėjo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti. Gero administravimo principas taip pat reikalautų arba pradėti intensyviai dirbti, siekiant priimti naują sprendimą iš esmės, arba nutraukti administracinę procedūrą.
309. Komisijai buvo visiškai nesunku pratęsti administracinę procedūrą jau nuo 1995 m. liepos mėnesio, o nelaukti iki 2000 m. balandžio(261). Savo naujame sprendime skirti baudą ji paprasčiausiai turėjo paaiškinti, kad laimėjus bylą apeliaciniame procese šis sprendimas netektų galios.
310. Šiomis aplinkybėmis darau išvadą, kad nagrinėjamu atveju administracinė procedūra buvo pernelyg ilga jau vien dėl beveik penkerius metus trukusio Komisijos neveikimo nuo 1995 m. liepos iki 2000 m. balandžio mėnesio. Kaip jau buvo pažymėta(262), dėl to nėra reikalo detaliau nagrinėti kitų procedūros etapų trukmės ir vertinti procedūros trukmės bendrai(263).
311. Tiesa, čia konstatuotas protingos procedūros trukmės principo pažeidimas pateisina ginčijamo sprendimo panaikinimą, tik jeigu dėl procedūros trukmės buvo sutrukdyta suinteresuotosios įmonės gynybos galimybėms(264). Įrodinėjimo pareiga šiuo klausimu tenka įmonei.
312. Paprastai Teisingumo Teismas kelia griežtus reikalavimus tokiems įrodymams(265): suinteresuotosios įmonės argumentai turi būti pagrįsti įtikinamais įrodymais ir negali būti pernelyg abstraktūs ar netikslūs(266). Jeigu, kaip yra šiuo atveju, tvirtinama, kad gynybos galimybes apribojo ankstesnių darbuotojų pasitraukimas, paprastai reikia nurodyti šių asmenų vardus, įvardyti jų pareigas bei pasitraukimo iš įmonės laiką, reikia paaiškinti iš jų laukiamos informacijos ar paaiškinimų pobūdį bei apimtį ir pristatyti aplinkybes, dėl kurių atitinkamų asmenų parodymai tapo neįmanomi(267).
313. Sąjungos teismuose vykstančiame teismo procese Solvay neabejotinai nepateikė tokių detalių duomenų.
314. Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia turėti omenyje, kad 2000 m. pabaigoje priimant antrą sprendimą skirti baudą nuo laikotarpio tarp 1983 m. ir 1990 m., dėl kurio Solvay kaltinama piktnaudžiavusi savo dominuojančia padėtimi rinkoje, buvo jau praėję nuo 10 iki 17 metų. Kai galiausiai 2005 m. Solvay gavo galimybę susipažinti su bylos dokumentais, nuo Komisijos konstatuotų pažeidimų momento jau buvo praėję net nuo 15 iki 20 metų.
315. Akivaizdu, kad įmonės darbuotojų – juo labiau buvusių darbuotojų – prisiminimai per tokį ilgą laiką išblėsta. Nagrinėjamu atveju prie to prisideda aplinkybė, kad dalis Solvay padalinių, kuriuose buvo gaminamas natrio karbonatas (soda), per šį laikotarpį buvo uždaryti(268).
316. Vis dėlto per procesą pirmojoje instancijoje Solvay pasiūlė Bendrajam Teismui pateikti įrodymą, rekonstravus ginčijamu laikotarpiu veikusį jos skyrių „Karbonatas“ ir nurodžius tuometinio vadovaujančio personalo vardus bei atitinkamų asmenų pasitraukimo iš įmonės datas.
317. Ypatingomis šios bylos aplinkybėmis daugiau iš Solvay ir nebuvo galima tikėtis.
318. Visų pirma apeliantė negali nukentėti dėl to, kad ji detaliai nenurodė, apie kokius įvykius ir įrodymus jos darbuotojai būtų galėję suteikti informacijos. Įmonei iki šiol žinomos ne visos bylos dalys, kurios jai iš esmės privalėjo būti atskleistos(269). Iš Solvay negalima reikalauti įrodyti, ar ir kokia apimtimi buvę jos darbuotojai būtų galėję suteikti informacijos apie prarastas bylos dalis, kurių turinys nežinomas ir su kuriomis nebuvo galima susipažinti jokiu procedūros momentu.
319. Apskritai reikalavimų, galiojančių įrodant neigiamą praėjusio laiko įtaką gynybos galimybėms, kartelė negali būti tokia aukšta, kad dėl to iš suinteresuotosios įmonės praktiškai atimama arba pernelyg apsunkinama galimybė pateikti bet kokius įrodymus.
320. Turint omenyje negrįžtamai prarastą bylos dalį, kurioje galėjo būti Komisijos korespondencija su trečiosiomis įmonėmis(270), negalima atmesti galimybės, kad pasitraukę Solvay darbuotojai, jeigu juos būtų buvę galima rasti, būtų galėję padėti įmonei jai ginantis. Visų pirma negalima atmesti galimybės, kad šie darbuotojai būtų galėję pateikti papildomos informacijos, kuri nebuvo žinoma vien iš užrašų.
321. Remiantis tuo, kas išdėstyta, yra pakankamai priežasčių manyti, kad pernelyg ilga procedūros trukmė sutrukdė Solvay gynybos galimybėms Komisijoje. Dėl to ginčijamas sprendimas naikintinas vien jau dėl pagrindinės teisės į sprendimą per protingą terminą pažeidimo.
4. Tarpinė išvada
322. Vien jau kai kurių pirmojoje instancijoje apeliantės iškeltų teisės klausimų, susijusių su galimybe susipažinti su bylos dokumentais, teise būti išklausytam ir procedūros trukmės nagrinėjimas parodė, kad naikintinas visas ginčijamas Komisijos sprendimas (Sprendimas 2003/6). Dėl to nėra reikalo aptarti kitų pirmojoje instancijoje Solvay pateiktų ieškinio pagrindų.
V – Dėl prašymo sumažinti baudą
323. Solvay prašo ne tik panaikinti skundžiamą sprendimą ir ginčijamą sprendimą(271), bet ir panaikinti arba sumažinti – teismo naujai nustatytą – baudą, ir padaryti tai suteikiant kompensaciją už didelę žalą, kurią ji tvirtina patyrusi dėl neįprastai ilgos procedūros trukmės.
324. Pagal mano pasiūlytą sprendimo variantą, kuris lemia skundžiamo sprendimo(272) ir ginčijamo sprendimo(273) panaikinimą, šis atskiras Solvay prašymas nebėra reikšmingas. Vis dėlto toliau jį papildomai aptarsiu išsamumo dėlei.
A – Įvadinė pastaba
325. Ligšiolinėje Teisingumo Teismo praktikoje galima rasti du pernelyg ilgos procedūros trukmės problemos sprendimo metodus: byloje Baustahlgewebe, kurioje suinteresuotajai įmonei buvo skirta bauda pagal kartelių teisę, Teisingumo Teismas sumažino baudą(274). Savo ruožtu byloje Der Grüne Punkt, kurioje tokia bauda nebuvo skirta, Teisingumo Teismas tik galėjo atkreipti suinteresuotosios įmonės dėmesį į galimybę pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį kartu su SESV 340 straipsnio 2 dalimi (anksčiau EB 235 straipsnis kartu su EB 288 straipsnio 2 dalimi)(275).
326. Per teismo posėdį Komisija sakė teikianti pirmenybę pastarajam sprendimo variantui, kuris apibrėžtas byloje Der Grüne Punkt. Ji pagrindė tai būtinybe veiksmingai įgyvendinti konkurencijos teisę. Baudos sumažinimas, jos nuomone, daro neigiamą įtaką veiksmingam Europos konkurencijos taisyklių įgyvendinimui.
327. Šis prieštaravimas neįtikina.
328. Viena vertus, teisinga, kad Europos konkurencijos taisyklų, kurios būtinos vidaus rinkos veikimui(276), įgyvendinimas neabejotinai yra viena pagrindinių Sutarčių užduočių(277). Šiam tikslui pasiekti būtinos veiksmingos ir atgrasomosios sankcijos.
329. Vis dėlto, kita vertus, tokioje procedūroje kaip administracinė procedūra pagal kartelių teisę, kuri turi baudžiamosios teisės bruožų(278), būtina skirti ypatingą dėmesį elementarioms procedūrinėms garantijoms. Konkurencijos teisė gali būti įgyvendinama tik teisinės valstybės požiūriu nepriekaištingomis priemonėmis. Todėl jeigu procedūroje pagal kartelių teisę pažeidžiama tokia pagrindinė teisė kaip teisė į sprendimą per protingą terminą, suinteresuotoji įmonė turi teisę gauti veiksmingą kompensaciją.
330. Taigi protingos procedūros trukmės viršijimo atvejais taikytino sprendimo paieškos neišvengiamai atsiduria tarp reikalavimo įgyvendinti konkurencijos taisykles ir reikalavimo suteikti veiksmingą kompensaciją už pagrindinės teisės pažeidimą.
331. Atsižvelgiant į proceso ekonomijos principą ir suinteresuotosios įmonės poreikį turėti tiesioginę ir veiksmingą teisių gynimo priemonę, tais atvejais, kai tai yra įmanoma – t. y. bylose, kuriose buvo skirtos baudos, – Teisingumo Teismas turėtų ir toliau laikytis tokio sprendimo varianto, kurį apibrėžė byloje Baustahlgewebe(279).
332. Tokioje byloje veiksmingo konkurencijos teisės įgyvendinimo reikalavimas bus įvykdytas tuo, kad pažeidimas lieka konstatuotas ir atitinkama įmonė įpareigojama jį nutraukti(280). Kitiems rinkos dalyviams atgrasomąjį poveikį turi iš pradžių Komisijos ar Bendrojo Teismo skirta bauda. Teisingumo Teismas nekelia klausimo dėl jos dydžio atitikties veikos sunkumui. „Baustahlgewebe metodas“ tik lemia savotišką pirminės baudos ir sumos, kuri laikoma tinkama kompensacija už pernelyg ilgą procedūra, įskaitą(281).
B – Baudos sumažinimas
333. Byloje Baustahlgewebe(282) suformuota praktika galiausiai grindžiama neribotos jurisdikcijos kompetencija pagal SESV 261 straipsnį, kurią Teisingumo Teismas turi dėl konkurencijos teisės sankcijų pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį(283). Taip Teisingumo Teismas gali vadovaudamasis laisva diskrecija panaikinti, sumažinti ar padidinti vienkartines ir periodines baudas.
334. Taikant byloje Baustahlgewebe suformuotą praktiką pirmiausia reikia įvertinti procedūros trukmę (šiuo klausimu žr. 1 skirsnį), o vėliau nustatyti galimo baudos sumažinimo dydį (šiuo klausimu žr. 2 skirsnį).
1. Dėl pernelyg ilgos administracinės ir teisminės procedūros
335. Procedūros trukmės protingumas, kaip jau buvo pažymėta(284), turi būti vertinamas pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų institucijų elgesį.
336. Tokiu atveju turi būti atskirai nagrinėjamos pavienės procedūros atkarpos, tačiau, be to, būtina ir bendrai įvertinti administracinės procedūros ir teismo proceso trukmę(285).
337. Iš atskirų procedūros atkarpų protingos procedūros trukmės požiūriu pirmiausia probleminės yra dvi: visiško Komisijos neveikimo laikotarpis per pirmąjį apeliacinį procesą (procesas sujungtose bylose C‑287/95 P ir C‑288/95 P) ir antrasis procesas bylą pirmąja instancija nagrinėjusiame teisme (Bendrojo Teismo procesas byloje T‑57/01)(286).
338. Tai, kad ketverius metus ir septynis mėnesius trukęs Komisijos neveikimas nuo 1995 m. liepos iki 2000 m. balandžio, t. y. per pirmąjį apeliacinį procesą, pažeidė Solvay pagrindinę teisę į sprendimą per protingą terminą, jau buvo pasakyta(287). Todėl nagrinėjant šią bylą nebūtina aiškintis, ar per tą patį laikotarpį atsakomybė už pernelyg ilgą procedūros trukmę tenka ir Teisingumo Teismui kaip apeliacinei instancijai, kur procesas truko ketverius metus ir septynis mėnesius.
339. Kalbant apie antrąjį procesą bylą pirmąja instancija nagrinėjusiame teisme (byla T‑57/01) pasakytina, kad aštuonerių metų ir devynių mėnesių jos trukmė jau iš pirmo žvilgsnio atrodo nepakenčiamai ilga.
340. Kaip pagrįstai pabrėžia apeliantė, tokio ilgo nagrinėjimo laikotarpio šiuo atveju negalima pateisinti nuoroda į bylos sudėtingumą dėl kokių nors priežasčių: Bendrajame Teisme dalyvavo tik dvi šalys, nebuvo faktiškai jokių laiko sąnaudų, susijusių su vertimu(288) ir proceso šalių iškelti faktų ir teisės klausimai nekėlė ypatingų sunkumų. Tiesa, egzistavo ryšys su lygiagrečiai vykusiu procesu byloje T‑58/01, tačiau dėl daugelio nagrinėjamų ieškinio pagrindų abiejose bylose vienodumo turėjo atsirasti sinergijos poveikis ir taip veikiau būtų pagreitintas, o ne vilkinamas procesas.
341. Neabejotinai nemažą proceso delsimo dalį paaiškina būtinybė suteikti Solvay galimybę susipažinti su administracinės bylos dokumentais vykstant teismo procesui(289). Tačiau tai, kad tam prireikė pusantrų metų – ir net dvejų, jei priskaičiuotume šalių pateiktus raštus, –(290) visiškai nepriimtina. Dėl tokio laiko praradimo neturėtų nukentėti Solvay. Prireikus Bendrasis Teismas turėjo nustatyti Komisijai aiškius terminus ir privalėjo padaryti reikiamas išvadas šios institucijos nenaudai, jeigu ji būtų jų nesilaikiusi.
342. Be to, galima nustatyti ir tam tikrus Bendrojo Teismo neveikimo laikotarpius per procesą pirmojoje instancijoje. Kaip pavyzdį būtų galima išskirti 29 mėnesius, kurie praėjo nuo Komisijos paaiškinimų dėl tam tikrų dokumentų naudingumo Solvay gynybai ir žodinės proceso dalies pradžios(291). Taip pat reikėtų paminėti beveik 18 mėnesių, kurie praėjo nuo teismo posėdžio 2008 m. birželio 26 d. ir skundžiamo sprendimo paskelbimo 2009 m. gruodžio 17 d.(292).
343. Savaime suprantama, kad Bendrojo Teismo vidaus organizacinės problemos, pavyzdžiui, susijusios su reguliariu naujų teisėjų skyrimu arba su teisėjų negalėjimu vykdyti savo pareigų, negali sukelti neigiamų padarinių teisės subjektams(293).
344. Tokiomis sąlygomis šiuo atveju pernelyg ilgai truko tiek administracinė, tiek teisminė procedūros.
345. Šis įspūdis dar sustiprėja bendrai įvertinus visų administracinės ir teisminės procedūros etapų šioje byloje trukmę:
– Laikantis EŽTT praktikos dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, procedūros trukmės apskaičiavimo pradžia reikėtų laikyti dieną, kai Solvay susidūrė su pirmomis priemonėmis, kurių buvo imtasi remiantis dėl jos kilusiais įtarimais ir kurios turėjo didelę įtaką jos situacijai(294). Šis momentas nagrinėjamu atveju buvo labai nutolęs nuo pranešimo apie kaltinimus pateikimo (kurį būtų galima prilyginti formalaus „kaltinimo“ pateikimui): tai buvo diena, kai 1989 m. balandžio mėnesį Komisija atliko savo patikrinimus Solvay patalpose(295).
– Procedūra nė vienu momentu nebuvo sustabdyta.
– Preliminaria pabaigos data reikės laikyti dieną, kai Teisingumo Teismas paskelbs sprendimą šiame apeliaciniame procese(296).
346. Taigi šiandien bendra procedūros trukmė jau sudaro 22 metus. Nebūtina aiškintis, ar tokią ilgą procedūros trukmę iš viso kada nors būtų įmanoma pateisinti. Tokiam pateisinimui bet kuriuo atveju reikėtų išskirtinių aplinkybių, kaip antai ypatingo nagrinėtinų faktų ir teisės klausimų sudėtingumo ir esminės suinteresuotosios įmonės atsakomybės už tam tikrą procedūros vilkinimą. Šiuo atveju negalima kalbėti nė apie vieną iš jų.
347. Tik papildomai reikėtų pažymėti, kad siekiant pateisinti bendrą procedūros trukmę nepakanka paprasčiausios aplinkybės, kad dar nėra suėjusi nuobaudų skyrimo senatis(297). Senaties terminas reiškia tik maksimalias laiko ribas, kai galima imtis priemonių siekiant skirti baudą už Europos konkurencijos taisyklių pažeidimą. Dar nesuėjus senaties terminui protingos procedūros trukmės principas reikalauja, kad tyrimas būtų vykdomas ir sprendimas priimamas greitai ir kad būtų vengiama nepateisinamų neveikimo laikotarpių. Vykstant procedūrai suinteresuotosios įmonės patiria ypatingą spaudimą ir niekada negali būti tikros, kada baigsis prieš jas vykstanti procedūra ir koks bus jos rezultatas. Šioje situacijoje protingos procedūros trukmės principas suteikia joms didesnę apsaugą, viršijančią nuobaudų skyrimo senaties apsaugą(298).
348. Taigi apibendrindama darau išvadą, kad buvo pažeista pagrindinė Solvay teisė į sprendimą per protingą terminą.
349. Todėl taikant byloje Baustahlgewebe(299) suformuotą praktiką dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės reikėtų panaikinti bent tą skundžiamo sprendimo dalį, kurioje nustatomas 19 mln. eurų skiriamos baudos dydis.
2. Dėl reikiamo baudos sumažinimo apimties
350. Pateikus klausimą per teismo posėdį, šalių nuomonės dėl galimo baudos sumažinimo šioje byloje labai išsiskyrė. Solvay norėtų, kad atsižvelgiant į procedūros trukmę bauda būtų sumažinta taip stipriai, jog sankcija turėtų vien simbolinį pobūdį, o Komisija savo ruožtu užima kardinaliai priešingą poziciją: jos nuomone, simbolinis turėtų būti pats sumažinimas, o ne bauda.
351. Byloje Baustahlgewebe, vienintelėje iki šiol panašioje byloje, Teisingumo Teismo nustatytas sumažinimas buvo nereikšmingo dydžio: 3 mln. ECU Pirmosios instancijos teismo nustatyta bauda buvo sumažinta 50 000 ECU(300); tai atitinka vos 1,67 % sumažinimą.
352. Reikėtų suabejoti, ar toks nedidelis baudos sumažinimas šiandien dar būtų tinkamas atsižvelgiant į EŽTK reikalavimus. Remiantis EŽTT praktika dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, į kurią pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti ir Sąjungos teisėje, kalbant apie kompensaciją lemiamą reikšmę turi tai, kiek buvo viršyta protinga procedūros trukmė(301).
353. Nagrinėjamu atveju tiek pavieniai administracinės ir teisminės procedūros etapai, tiek visi procedūros etapai kartu paimti, labai stipriai viršijo protingą procedūros trukmę: ketverių metų ir septynių mėnesių neveikimas administracinėje procedūroje(302), aštuonerių metų ir devynių mėnesių procesas pirmojoje instancijoje(303) ir 22 metų bendra procedūros trukmė iki šios dienos(304), – nesant išskirtinių aplinkybių, peržengia bet kokias įsivaizduojamas protingos procedūros trukmės ribas.
354. Tokiomis aplinkybėmis nedidelis baudos sumažinimas, kaip tą padarė Teisingumo Teismas byloje Baustahlgewebe, Komisija, atrodo, įsivaizduoja taip pat šiuo atveju, jokiu būdu nebūtų proporcingas.
355. Dėl pernelyg ilgos procedūros padarytas pagrindinės teisės pažeidimas reikalauja skirti veiksmingą sankciją. Tokiu atveju reikia atsižvelgti į suinteresuotosios įmonės padaryto pažeidimo sunkumą ir į dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės padaryto pagrindinės teisės pažeidimo sunkumą(305).
356. Nagrinėjamu atveju reikia preziumuoti sunkų pagrindinės teisės į sprendimą per protingą terminą pažeidimą. Tai pateisina reikšmingą baudos sumažinimą. Tačiau kartu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Solvay komercinė praktika, remiantis Komisijos konstatavimais, sudarė „labai sunkius“ pagrindinių vidaus rinkų nuostatų (EB 82 straipsnio) „pažeidimus“(306). Todėl, atsižvelgdama į visas konkrečios bylos aplinkybes, manyčiau, kad baudos sumažinimas 50 % būtų proporcingas. Kaip skaičiavimo pagrindu šiuo atveju reikėtų remtis Bendrojo Teismo nustatyto dydžio bauda.
357. Todėl, jeigu Teisingumo Teismas nepanaikintų viso skundžiamo sprendimo ir viso ginčijamo sprendimo(307), siūlau bent jau 50 % sumažinti 19 mln. eurų baudą.
VI – Išlaidos
358. Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.
359. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį kartu su jo 118 straipsniu pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Solvay prašė priteisti iš Komisijos tiek bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje, tiek bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas ir kadangi nebuvo patenkinti abiejose instancijose pateikti Komisijos reikalavimai, ji turi padengti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
VII – Išvada
360. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:
1. Panaikinti 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimą Solvay prieš Komisiją, T‑57/01.
2. Panaikinti 2000 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimą 2003/6/EB.
3. Nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – Soda naudojama stiklo gamyboje (sunkioji soda), chemijos pramonėje ir apdirbant metalą (lengvoji soda). Reikia skirti natūralią sodą (sunkioji soda) ir sintetinę sodą (sunkioji ir lengvoji soda). Natūrali soda išgaunama smulkinant, gryninant ir kalcinuojant rūdą. Sintetinė soda išgaunama paprastajai druskai reaguojant su klintimis, naudojant 1863 m. brolių Solvay sukurtą „amoniako ir sodos“ metodą.
3 – Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK, pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje).
4 – Solvay peticija EŽTT buvo parašyta 2010 m. vasario 26 d. ir yra pridėta prie šios įmonės apeliacinio skundo šioje byloje.
5 – Šiuo klausimu ir dėl toliau išdėstytų aplinkybių žr. skundžiamo sprendimo 19–59 punktus.
6 – Reglamentas Nr. 17, pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 13, 1962 2 21, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3).
7 – Solvay SA (anksčiau Solvay et Cie SA) – tai Belgijos teisės akcinė bendrovė, veikianti farmacijos, chemijos, plastiko ir perdirbimo srityse. Be Solvay, patikrinimai buvo atlikti tokiose įmonėse kaip AKZO, Chemische Fabrik Kalk (CFK), Imperial Chemical Industries (ICI), Matthes & Weber ir Rhône Poulenc. Šie patikrinimai buvo atlikti remiantis 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos sprendimu dėl patikrinimų, kurio ištraukos pacituotos skundžiamo sprendimo 19 punkte.
8 – Kiek tai susiję su Komisijos konstatuotu Solvay dalyvavimu kartelyje, norėčiau padaryti nuorodą į šios dienos mano išvadą Teisingumo Teismo nagrinėjamoje lygiagrečioje byloje Solvay prieš Komisiją (C‑110/10 P).
9 – 1990 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimas 91/299/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 86 straipsnį (IV/33.133 – C: Natrio karbonatas – Solvay; OL L 152, 1991, p. 21). Šis sprendimas yra vienas iš keturių, kuriuos tą dieną Komisija skyrė sodos rinkoje veikiančioms įmonėms. Iš kitų sprendimų vienas skirtas Solvay ir ICI (1990 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimas 91/297/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį [IV/33.133 – A: Natrio karbonatas – Solvay, ICI; OL L 152, 1991, p. 1]), kitas – Solvay ir CFK (1990 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimas 91/298/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 85 straipsnį [IV/33.133 – B: Natrio karbonatas – Solvay ir CFK; OL L 152, 1991, p. 16]), o dar kitas – ICI (1990 m. gruodžio 19 d. Komisijos sprendimas 91/300/EEB dėl procedūros pagal EEB sutarties 86 straipsnį [IV/33.133 – D: Natrio karbonatas – ICI; OL L 152, 1991, p. 40]).
10 – Tuo metu – 20 mln. ECU.
11 – 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Solvay prieš Komisiją (T‑32/91, Rink. p. II‑1825), patvirtintas 2000 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimu Komisija prieš Solvay (C‑287/95 P ir C‑288/95 P, Rink. p. I‑2391).
12 – Skundžiamo sprendimo 455 punktas.
13 – 2000 m. gruodžio 13 d. Komisijos sprendimas 2003/6/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 82 straipsnį (byla COMP/33.133 – C: Natrio karbonatas – Solvay; OL L 10, 2003, p. 10; toliau taip pat – ginčijamas sprendimas). Tą pačią dieną taip pat buvo priimtas Komisijos sprendimas 2003/5/EB procedūroje pagal EB sutarties 81 straipsnį (COMP/33.133 – B: Natrio karbonatas – Solvay, CFK; OL L 10, 2003, p. 1), sudarantis lygiagrečiai Teisingumo Teisme vykstančio apeliacinio proceso Solvay prieš Komisiją (C‑110/10 P) pagrindą.
14 – 2009 m. gruodžio 17 d. Bendrojo Teismo sprendimas Solvay prieš Komisiją (T‑57/01, Rink. p. II‑4621). Tą pačią dieną taip pat buvo priimtas Bendrojo Teismo sprendimas lygiagrečioje byloje Solvay prieš Komisiją (T‑58/01, Rink. p. II‑4781); dėl pastarojo sprendimo Teisingumo Teisme lygiagrečiai vyksta apeliacinis procesas Solvay prieš Komisiją (C‑110/10 P).
15 – Toliau taip pat – apeliantė.
16 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1). Remiantis šio reglamento 45 straipsnio 2 dalimi, jis galioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.
17 – Kadangi ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2000 m. gruodžio mėnesį, jam taikoma EB sutarties redakcija po Amsterdamo sutarties (pasirašyta 1997 m. spalio 2 d., įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.).
18 – OL C 45, 2009, p. 7.
19 – Šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 23 d. mano išvadą byloje British Airways prieš Komisiją (toliau – British Airways, C‑95/04 P, Rink. p. I‑2331, 28 punktas).
20 – Ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamoji dalis, pacituota skundžiamo sprendimo 251 punkte.
21 – Šiuo klausimu žr. nuorodas skundžiamo sprendimo 253 punkte.
22 – 1998 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Taryba prieš de Nil ir Impens (C‑259/96 P, Rink. p. I‑2915, 32 ir 33 punktai); 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimas IECC prieš Komisiją (C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875, 70 punktas); 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas France Télécom prieš Komisiją (C‑202/07 P, Rink. p. I‑2369, 29 punktas) ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Deutsche Telekom prieš Komisiją (C‑280/08 P, Rink. p. I‑0000, 136 punktas).
23 – Skundžiamo sprendimo 251 punktas.
24 – Skundžiamo sprendimo 252 ir 253 punktai.
25 – Skundžiamo sprendimo 254 punkto pirmasis sakinys.
26 – 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Wunenburger prieš Komisiją (C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 80 punktas) ir 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimas Gogos prieš Komisiją (C‑583/08 P, Rink. p. I‑4469, 35 punktas).
27 – Šiuo klausimu dar kartą žr. ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamąją dalį ir skundžiamo sprendimo 251 punktą.
28 – Tai visų pirma matyti iš skundžiamo sprendimo 259 punkto.
29 – 1993 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Parlamentas prieš Frederiksen (C‑35/92 P, Rink. p. I‑991, 31 punktas); 2007 m. sausio 25 d. Sprendimas Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją (toliau – Sumitomo, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 106 punktas); 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją (C‑431/07 P, Rink. p. I‑2665, 148 ir 152 punktai) ir Sprendimas Deutsche Telekom prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 108 punktas).
30 – 2008 m. rugsėjo 9d. Teisingumo Teismo sprendimas FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (C‑120/06 P ir C‑121/06 P, Rink. p. I‑6513, 96 punktas); 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Komisija prieš Schneider Electric (C‑440/07 P, Rink. p. I‑6413, 135 punktas); Sprendimas Gogos prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 30 punktas) ir 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas AceaElectrabel Produzione prieš Komisiją (C‑480/09 P, Rink. p. I‑0000, 77 punktas).
31 – 2007 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komninou ir kt prieš Komisiją (C‑167/06 P, Rink. p. I‑141, 22 punktas).
32 – Skundžiamo sprendimo 258 punktas.
33 – Skundžiamo sprendimo 259 punktas.
34 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 24–37 punktus.
35 – 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (toliau – Aalborg Portland, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 50 punktas); Sprendimas Komninou ir kt. prieš Komisiją (minėtas 31 išnašoje, 41 punktas) ir 2010 m. birželio 17d. Sprendimas Lafarge prieš Komisiją (C‑413/08 P, Rink. p. I‑0000, 16 punktas).
36 – Griežtai žiūrint, kalbama apie teritorinę EB (EEB) sutarties taikymo sritį.
37 – Skundžiamo sprendimo 283 punktas.
38 – Žr. šios išvados 24–30 ir 38 punktus.
39 – Skundžiamo sprendimo 276 punktas su nuoroda į 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją (toliau – United Brands, 27/76, Rink. p. 207, 66 punktas).
40 – Skundžiamo sprendimo 277 punktas su nuoroda į 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją (toliau – Hoffmann‑La Roche, 85/76, Rink. p. 461, 41 punktas).
41 – Skundžiamo sprendimo 279 punktas su nuoroda į 1991 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą AKZO prieš Komisiją (C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 60 punktas).
42 – Skundžiamo sprendimo 286–304 punktai.
43 – Sprendimas Gogos prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 29 punktas); panašiai nuspręsta dar 1991 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendime Vidrányi prieš Komisiją (C‑283/90 P, Rink. p. I‑4339, 29 punktas) ir 1992 m. gruodžio 17 d. Sprendime Moritz prieš Komisiją (C‑68/91 P, Rink. p. I‑6849, 37–39 punktai).
44 – Šios išvados 35 ir 36 punktai.
45 – Sprendimai Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 47–49 punktai), Wunenburger prieš Komisiją (minėtas 26 išnašoje, 66 punktas), Sumitomo (minėtas 29 išnašoje, 38 punktas) ir Komisija prieš Scheider Electric (minėtas 30 išnašoje, 103 punktas).
46 – Skundžiamo sprendimo 286–304 punktai.
47 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 30 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
48 – Žr. šios išvados 30 punktą ir 26 išnašą.
49 – Bendrasis Teismas visų pirma tikrina „galimybę pakeisti sodą kaustine soda ir stiklo duženomis“ (skundžiamo sprendimo 295–298 punktai).
50 – Skundžiamo sprendimo 299–303 punktai, skirti „klientų konkurenciniam spaudimui“.
51 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 45 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
52 – 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas); 2008 m. liepos 10 d. Sprendimas Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala (toliau – Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 166 punktas) ir Sprendimas Deutsche Telekom prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 130 punktas).
53 – 2005 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vokietija ir Danija prieš Komisiją („Feta“, C‑465/02 ir C‑466/02, Rink. p. I‑9115, 106 punktas) ir Sprendimas Impala (minėtas 52 išnašoje, 167 punktas).
54 – Paaiškinimuose dėl septintojo apeliacinio skundo pagrindo dažnai aptinkama tokių frazių, kaip „l’arrêt attaqué ne motive pas régulièrement sa décision et viole de surcroît l’article 102 TFUE“.
55 – Žr. ginčijamo sprendimo 161–165 konstatuojamąsias dalis ir skundžiamo sprendimo 48 punktą.
56 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 354, 355 ir 358 punktus.
57 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 30 punktą ir 26 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
58 – Panašiai nuspręsta Sprendime Deutsche Telekom prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 77, 155 ir 195 punktai), kuriame Teisingumo Teismas pripažino priimtinais įvairius kaltinimus, kuriuose buvo teigiama, kad Bendrasis Teismas savo sprendime pasirėmė teisiniu požiūriu netinkamais kriterijais; taip pat žr. Sprendimą Sumitomo (minėtas 29 išnašoje, 40 punktas), Sprendimą Impala (minėtas 52 išnašoje, 117 punktas) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Masdar (UK) prieš Komisiją (C‑47/07 P, Rink. p. I‑9761, 77 punktas).
59 – Minėtas 40 išnašoje.
60 – 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nederlandsche Banden‑Industrie‑Michelin prieš Komisiją („Michelin I“, 322/81, Rink. p. 3461).
61 – 2007 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas British Airways prieš Komisiją („British Airways“, C‑95/04 P, Rink. p. I‑2331).
62 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje 64 punktas).
63 – Sprendimas Michelin I (minėtas 60 išnašoje, 73 punktas) ir Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 67 punktas).
64 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 68 punktas); panašiai nuspręsta dar Sprendime Michelin I (minėtas 60 išnašoje, 73 punktas).
65 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 69 ir 84–86 punktai); apskritai dėl dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesio rinkoje objektyvaus ekonominio pagrįstumo kriterijaus žr. Sprendimą United Brands (minėtas 39 išnašoje, 184 punktas); 2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Sot. Lélos kai Sia (C‑468/06–C‑478/06, Rink. p. I‑7139, 39 punktas); 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Kanal 5 ir TV 4 (C‑52/07, Rink. p. I‑9275, 47 punktas) ir 2011 m. vasario 17 d. Sprendimą TeliaSonera Sverige (C‑52/09, Rink. p. I‑0000, 31 ir 75 punktai).
66 – Sprendimas Michelin I (minėtas 60 išnašoje, visų pirma 72 punktas); taip pat žr. Sprendimo British Airways (minėto 61 išnašoje, 65 punktą).
67 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 3–9 punktai).
68 – Skundžiamame sprendime (349 ir 352 punktai) tik konstatuojama, kad 1,5 % grupės nuolaida „apskaičiuojama nuo visų Saint–Gobain iš Solvay nupirktų natrio karbonato kiekių Europoje“. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad visą savo natrio karbonato poreikį Europoje Saint‑Gobain nuperka išskirtinai ar beveik išskirtinai iš Solvay.
69 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, visų pirma 67, 69 ir 84–86 punktai).
70 – Skundžiamo sprendimo 349, 352 ir 354 punktai.
71 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 73 punktas).
72 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 75 punktas).
73 – Žr. Sprendimą British Airways (minėtas 61 išnašoje, 9 punktas), pagal kurį kiekviena kelionių agentūra Jungtinėje Karalystėje nuo BA bilietų vidaus skrydžiams greta bazinių komisinių galėjo gauti papildomus komisinius, siekusius „iki 1 %“.
74 – Skundžiamo sprendimo 346 punktas.
75 – Skundžiamo sprendimo 357 punktas.
76 – Skundžiamo sprendimo 357 punkte Bendrasis Teismas pabrėžia, kad minėtas argumentas „nesusijęs su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi kvalifikuojamą elgesį pateisinančia išimtine aplinkybe“.
77 – Sprendimas Hoffmann‑La Roche (minėtas 40 išnašoje, 89 punktas), Sprendimas AKZO prieš Komisiją (minėtas 41 išnašoje, 149 punktas) ir 1994 m. balandžio 27d. Sprendimas Almelo (C‑393/92, Rink. p. I‑1477, 44 punktas) bei 2006 m. rugsėjo 28 d. Nutartis Unilever Bestfoods prieš Komisiją (C‑552/03 P, Rink. p. I‑9091, 129 punkto paskutinis sakinys).
78 – Šiuo klausimu žr. pačios Solvay paminėtą ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamąją dalį, pagal kurią „Saint‑Gobain pasinaudojo savo veikla įvairiose valstybėse, siekdama daryti spaudimą Solvay kainų skirtumui sumažinti (kas akivaizdžiai nepatiko Solvay)“.
79 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 397 punktą.
80 – 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismas sprendimas PKK ir KNK prieš Tarybą (C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 37 punktas); 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Sniace prieš Komisiją (C‑260/05 P, Rink. p. I‑10005, 37 punktas) ir Sprendimas Lafarge prieš Komisiją (minėtas 35 išnašoje, 17 punktas).
81 – Apeliacinio skundo 329 ir 330 punktai.
82 – Solvay daro nuorodą į savo dubliko pirmoje instancijoje 375 ir 387 punktus.
83 – Diskriminacijos problematikai buvo skirti dubliko pirmoje instancijoje 464–474 punktai, kuriuose taip pat nebuvo konkrečiai Prancūzijai skirtų paaiškinimų.
84 – Ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamoji dalis.
85 – Bet kuriuo atveju bent jau kalbėdamas apie diskriminacijos problematiką Bendrasis Teismas tikrai daro nuorodą į EB 82 straipsnio 2 dalies c punktą (žr. skundžiamo sprendimo 396 punktą).
86 – Sprendimas PKK ir KNK prieš Tarybą (minėtas 80 išnašoje, 64 ir 66 punktai) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Département du Loiret (C‑295/07 P, Rink. p. I‑9363, 99 punktas); panašiai nuspręsta 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 38 ir 39 punktai; taip pat žr. 2009 m. balandžio 23 d. mano išvados šioje byloje 28 punktą).
87 – Skundžiamo sprendimo 393 punkto paskutinis sakinys.
88 – Šiuo kausimu žr. šios išvados 73 punktą ir 58 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
89 – Šiuo klausimu žr. mano išvadą British Airways (minėta 19 išnašoje, 124 punktas).
90 – Sprendimai British Airways (minėtas 61 išnašoje, 144 punktas) ir Kanal 5 ir TV 4 (minėtas 65 išnašoje, 44 punktas); panašiai nuspręsta dar 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendime Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją (40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 523 ir 524 punktai) ir Sprendime United Brands (minėtas 39 išnašoje, 232–234 punktai).
91 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 143 punktas).
92 – Sprendimas British Airways (minėtas 61 išnašoje, 145 punktas).
93 – Sprendimas Hoffmann‑La Roche (minėtas 40 išnašoje, 90 punktas).
94 – Sprendimas Michelin I (minėtas 60 išnašoje, 85 punktas); šiame sprendime buvo paneigtas diskriminavimas ir todėl nepalankesnių sąlygų sudarymas konkurencinėje kovoje problema nebuvo iškilusi.
95 – Savo laiku – EEB sutarties 86 straipsnio 2 dalies c punktas.
96 – 2001 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija prieš Komisiją (C‑163/99, Rink. p. I‑2613, 52 punktas).
97 – Dėl vertinimo mastelio nagrinėjant šalių argumentų iškraipymą žr. šios išvados 94 punktą.
98 – Šie paaiškinimai reziumuojami skundžiamo sprendimo 394 punkte.
99 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 22 punkte nurodytą teismų praktiką.
100 – 1995 m. balandžio 10 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 823/95, kuriuo nustatomas laikinas antidempingo muitas Jungtinių Amerikos Valstijų kilmės dinatrio karbonato importui (OL L 83, p. 8).
101 – Reglamento Nr. 823/95 62 konstatuojamojoje dalyje sakoma, „kad sąnaudos sodai (po perdirbimo) sudaro daugiausiai apie 8 % stiklo tonos kainos“.
102 – Konkurencija tarp dominuojančią padėtį užimančios įmonės prekybos partnerių gali būti iškraipyta ne vien tuomet, kai paliečiami reikšmingiausi jų tarpusavio konkurencijos parametrai. Su mažesniais sąnaudų veiksniais susijusi nauda tikrai gal sudaryti palankesnes konkurencijos sąlygas tam tikram dominuojančią padėtį užimančios įmonės klientui, palyginti su kitais tos pačios įmonės klientais. Konkrečiai kalbant, EB 82 straipsnio 2 dalies c punkte (SESV 102 straipsnio 2 dalies c punktas) nėra reikalaujama, labai reikšmingo nepalankesnių konkurencijos sąlygų sudarymo. Toks griežtas šios nuostatos aiškinimas reikštų juntamą Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumo sumažėjimą. Tai nebūtų suderinama su pagrindiniu atviros rinkos ekonomikos laisvos konkurencijos sąlygomis tikslu.
103 – 1993 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo nutartis Kupka‑Floridi prieš WSA (C‑244/92 P, Rink. p. I‑2041, 10 punktas); 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 35 punktas) ir Sprendimas France Télécom prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 69 punktas).
104 – 2004 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bürgerbeauftragter prieš Lamberts (C‑234/02 P, Rink. p. I‑2803, 75 punktas); Sprendimas Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją (minėtas 29 išnašoje, 112 punktas); 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Schweden prieš API ir Komisiją (C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink. p. I‑0000, 116 punktas) ir Sprendimas Deutsche Telekom prieš Komisiją (minėtas 22 išnašoje, 25 punktas).
105 – 1989 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dow Benelux prieš Komisiją (toliau – Dow Benelux, 85/87, Rink. p. 3137, 18 punktas) ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (toliau – PVC II, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 299 punktas).
106 – Sprendimai Dow Benelux (minėtas 105 išnašoje, 18 punktas), PVC II (minėtas 105 išnašoje, 300 punktas) ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimas Roquette Frères (C‑94/00, Rink. p. I‑9011, 48 punktas).
107 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Dow Benelux (minėtas 105 išnašoje, 17 punktas).
108 – 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją (toliau – Hoechst, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 41 punktas); taip pat žr. Sprendimą Roquette Frères (minėtas 106 išnašoje, 47 punktas).
109 – Žr. skundžiamo sprendimo 220 punktą.
110 – Skundžiamo sprendimo 222 punktas.
111 – Sprendimas Hoechst (minėtas 108 išnašoje, 41 punkto paskutinio sakinio pabaiga).
112 – 1989 m. vasario 21 d. generalinio advokato J. Mischo išvada byloje Hoechst (sprendimas minėtas 108 išnašoje, 206 punktas).
113 – Sprendimas Hoechst (minėtas 108 išnašoje, 41 punkto paskutinio sakinio priešpaskutinė dalis).
114 – Šiuo klausimu Komisija daro nuorodą į 2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Van den Bergh Foods prieš Komisiją (T‑65/98, Rink. p. II‑4653), kuris buvo patvirtintas Teisingumo Teismo nutartimi Unilever Bestfoods prieš Komisiją (minėta 77 išnašoje).
115 – Teisinės padėties priimant ginčijamą sprendimą klausimu žr. EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą. Tas pats šiandien išplaukia iš prie sutarčių pridėto protokolo Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos (OL C 115, 2008, p. 309; OL C 83, 2010, p. 309), kaip neseniai patvirtino Teisingumo Teismas SESV 102 straipsnio kontekste (Sprendimas TeliaSonera Sverige, minėtas 65 išnašoje, 20–22 punktai). Taip pat žr. SESV 119 straipsnio 1 dalį (anksčiau EB 4 straipsnis), pagal kurį valstybės narės ir Sąjunga įpareigojamos laikytis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principo.
116 – Panašios nuomonės laikosi ir generalinis advokatas J. Mischo savo išvadoje byloje Hoechst (sprendimas minėtas 108 išnašoje, 174 punktas).
117 – Panašios nuomonės laikosi ir generalinis advokatas J. Mischo savo išvadoje byloje Hoechst (sprendimas minėtas 108 išnašoje, 176 punktas).
118 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 228 punktą.
119 – Panašiai užsimenama dar Solvay argumentų dėl pirmos antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalies pabaigoje.
120 – Skundžiamo sprendimo 225 punktas („veiksmai“) ir 226 punktas („faktinės aplinkybės“).
121 – Šiuo klausimu taip pat žr. šios išvados 139 ir 143 punktus.
122 – Skundžiamo sprendimo 223 ir 224 punktai.
123 – Skundžiamo sprendimo 226 punktas.
124 – 2010 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją ir kt. (C‑550/07 P, Rink. p. I‑0000, 92 punktas); taip pat žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Thyssen Stahl prieš Komisiją („Thyssen Stahl“, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 30 punktas) ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Papierfabrik August Koehler prieš Komisiją (C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191, 34 punktas).
125 – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija buvo iškilmingai paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL C 364, 2000, p. 1) ir vėliau dar kartą 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre (OL C 303, 2007, p. 1 ir OL C 83, 2010, p. 389).
126 – Skundžiamo sprendimo 24 ir 27 punktai.
127 – Skundžiamo sprendimo 24, 450 ir 451 punktai.
128 – Skundžiamo sprendimo 451 punktas.
129 – Skundžiamo sprendimo 43 punktas ir ginčijamo sprendimo 199 konstatuojamoji dalis.
130 – Skundžiamo sprendimo 455 ir 456 punktai.
131 – Skundžiamo sprendimo 57–65 punktai.
132 – Skundžiamo sprendimo 67 ir 68 punktai.
133 – Skundžiamo sprendimo 65 ir 462 punktai.
134 – Skundžiamo sprendimo 66, 454 ir 464 punktai.
135 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 68 punktas), 2010 m. liepos 1 d. Sprendimas Knauf Gips (toliau – Knauf Gips, C‑407/08 P, Rink. p. I‑0000, 22 punktas).
136 – Prielaidą dėl procedūrinės klaidos skundžiamo sprendimo 453–456 punktai padarė ir Bendrasis Teismas.
137 – Šiuo klausimu žr. Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies b punktą.
138 – 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismas sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją (toliau – Hercules, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235, 78 punktas); 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Corus UK prieš Komisiją (toliau – Corus UK, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 128 punktas); Sprendimas PVC II (minėtas 105 išnašoje, 318 punktas) ir Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje; 104 punktas); taip pat žr. 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Solvay prieš Komisiją (T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 98 punktas) ir Sprendimą ICI prieš Komisiją (T‑36/91, Rink. p. II‑1847, 108 punktas).
139 – Sprendimai Hercules (minėtas 138 išnašoje, 77 punktas), Corus UK (minėtas 138 išnašoje, 127 punktas) ir PVC II (minėtas 105 išnašoje, 317, 322 ir 323 punktai).
140 – Lisabonos sutarties redakcijos ESS 6 straipsnio 2 dalis.
141 – Be daugelio kitų, žr. Sprendimą Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 64 punktas); panašiai nuspręsta 2002 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendime Krombach (C‑7/98, Rink. p. I‑1935, 25 ir 26 punktai); 2008 m. vasario 14 d. Sprendime Varec (C‑450/06, Rink. p. I‑581, 45 punktas) ir 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendime Spector Photo Group ir Van Raemdonck (C‑45/08, Rink. p. I‑0000, 43 punktas).
142 – Tai iš tiesų būtų neleistina (žr. Sprendimo PVC II, minėtą 105 išnašoje, 330 ir 331 punktus, ir Sprendimo Aalborg Portland, minėtą 35 išnašoje, 77 punktą kartu su 76 punktu).
143 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 73 punktą ir 58 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
144 – Skundžiamo sprendimo 446 punktas.
145 – Teisingumo Teismas kai kuriais atvejais taip pat jau yra nagrinėjęs materialinius teisinius klausimus prieš pateiktus procedūrinius kaltinimus žr., pavyzdžiui, Sprendimą Corus UK (minėtas 138 išnašoje, 72–114 ir 115–138 punktus) ir 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Volkswagen prieš Komisiją (C‑338/00 P, Rink. p. I‑9189, 38–105 ir 106–117 punktus).
146 – Žr. šios išvados 197–200 punktus.
147 – Sprendimai Hercules (minėtas 138 išnašoje, 76 punktas), Corus UK (minėtas 138 išnašoje, 126 punktas), PVC II (minėtas 105 išnašoje, 315 punktas) ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 55 punktas).
148 – Sprendimai Hercules (minėtas 138 išnašoje, 75 punktas), Corus UK (minėtas 138 išnašoje, 125 punktas) ir PVC II (minėtas 105 išnašoje, 315 punktas).
149 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 74 punktas) ir Sprendimas Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 punktas).
150 – Sprendimai PVC II (minėtas 105 išnašoje, 318 ir 324 punktai), Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 75 punktas) ir Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 punktas).
151 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 75 punktas); taip pat žr. Sprendimą Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 punktas bei 28 punkto pabaiga, kur lemiama reikšmė pripažįstama tam, kad į tam tikrus argumentus Komisija buvo atsižvelgusi dar ginčijamame sprendime).
152 – Žr. Komisijos paminėtą Sprendimą Corus UK (minėtas 138 išnašoje, 134 punktas) bei Sprendimą Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 punktas bei 28 punkto pabaiga).
153 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 75 punktas) neseniai patvirtintas Sprendimu Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 punktas).
154 – Šį centrinį apeliantės argumentą Komisija nepagrįstai aptaria vien savo atsiliepimo į apeliacinį skundą išnašoje, norėdama parodyti jo „menkumą“.
155 – Skundžiamo sprendimo 423 ir 424 punktai.
156 – Skundžiamo sprendimo 427 punktas.
157 – Skundžiamo sprendimo 442 punktas.
158 – Skundžiamo sprendimo 432 punktas.
159 – Skundžiamo sprendimo 440 punktas.
160 – Atitinkamai savo praktikoje dėl konkurencijos ir antidempingo procedūrų Teisingumo Teismas pabrėžia, kad teisės į gynybą pažeidimą visuomet reikia preziumuoti jau tuomet, kai be procedūrinės klaidos suinteresuota įmonė būtų galėjusi gintis geriau (Sprendimas Thyssen Stahl, minėtas 124 išnašoje, 31 punktas ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimas Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą, „Foshan“, C‑141/08 P, Rink. p. 2009, I‑9147, 94 punktas).
161 – Žr. šios išvados 174–177 punktus.
162 – Skundžiamo sprendimo 441 punktas.
163 – Skundžiamo sprendimo 428 punktas.
164 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 74 punktas).
165 – Sprendimas Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 28 punktas).
166 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 131 punktas).
167 – Sprendimai Hercules (minėtas 138 išnašoje, 81 punktas), Corus UK (minėtas 138 išnašoje, 128 punktas) ir PVC II (minėtas 105 išnašoje, 318 punktas).
168 – Skundžiamo sprendimo 407 punktas.
169 – Skundžiamo sprendimo 441 punktas.
170 – Skundžiamo sprendimo 428 punktas.
171 – Žr. šios išvados 180 punktą.
172 – Skundžiamo sprendimo 465 punktas.
173 – Skundžiamo sprendimo 481 ir 482 punktai.
174 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 479 punktą.
175 – Sprendimai PVC II (minėtas 105 išnašoje, 318 ir 324 punktai), Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 75 punktas) ir Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 punktas).
176 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 131 punktas).
177 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 68 punktas) ir Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 22 punktas).
178 – Skundžiamo sprendimo 464 punktas.
179 – Visų pirma žr. sprendimus PVC II (minėtas 105 išnašoje), Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje), Corus UK (minėtas 138 išnašoje) ir Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje).
180 – Sprendimai PVC II (minėtas 105 išnašoje, 318 ir 324 punktai), Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 74, 75 ir 131 punktai) ir Knauf Gips (minėtas 135 išnašoje, 23 ir 24 punktai).
181 – Skundžiamo sprendimo 479 punktas.
182 – Skundžiamo sprendimo 469–478 punktai.
183 – Skundžiamo sprendimo 468 punktas.
184 – Sprendimas Aalborg Portland (minėtas 35 išnašoje, 127, 128 ir 131 punktai).
185 – Skundžiamo sprendimo 470, 475 ir 480 punktai.
186 – Skundžiamo sprendimo 478 punktas.
187 – Skundžiamo sprendimo 472, 474, 477 ir 478 punktai.
188 – Skundžiamo sprendimo 476 punktas.
189 – Skundžiamo sprendimo 470–478 punktai.
190 – Skundžiamo sprendimo 470 punktas.
191 – Šiuo klausimu taip pat žr. šios išvados 50–53 ir 57–62 punktus.
192 – Taip iš esmės nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 470 punkte.
193 – Įdomu, kad pati Komisija, atrodo, mano, jog bent kai kuriuose iš trūkstamų segtuvų „buvo korespondencijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį“, t. y. įvairioms įmonėms skirti Komisijos prašymai pateikti informacijos ir atsakymai į juos (žr. skundžiamo sprendimo 66 punktą).
194 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 473 ir 476 punktus.
195 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 77 punktą ir 65 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
196 – Šiuo klausimu dar kartą žr. 193 išnašoje esančią pastabą.
197 – Žr. šios išvados 194 punktą.
198 – Žr., pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 473 punktą („ieškovė turi stengtis nurodyti“), 474 punktą („ieškovė turėjo stengtis nurodyti“) ir 476 punktą („ieškovė nepaaiškino“).
199 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 191 punktą.
200 – Skundžiamo sprendimo 192 punktas.
201 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 156–206 punktus.
202 – 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dalmine prieš Komisiją (C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 44 punktas) ir Sprendimas SGL Carbon prieš Komisiją (minėtas 147 išnašoje, 71 punktas); taip pat žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją (100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktas); Sprendimą Michelin I (minėtas 60 išnašoje, 7 punktas) ir Sprendimus PVC II (minėtas 105 išnašoje, 85 punktas) bei Impala (minėtas 52 išnašoje, 61 punktas); panašiai kitose teisės srityse nuspręsta 1996 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Lisrestal ir kt. (C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktas), 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, visų pirma 348 punktas) ir Sprendime Foshan (minėtas 160 išnašoje, 83 punktas).
203 – Šiandien galioja Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 ir 2 dalys.
204 – Sprendimas PVC II (minėtas 105 išnašoje, visų pirma 88 punktas).
205 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 184 ir 185 punktus.
206 – Šiuo klausimu žr. skundžiamo sprendimo 453–456 punktus bei šios išvados 154 ir 157 punktus.
207 – Šiuo klausimu žr. nuorodas 11 išnašoje.
208 – Pirmosios instancijos teismo sprendimai Solvay prieš Komisiją (T‑30/91, minėtas 138 išnašoje, visų pirma 99, 103 ir 104 punktai) ir ICI prieš Komisiją (T‑36/91, minėtas 138 išnašoje, visų pirma 109, 113 ir 118 punktai). Šie sprendimai priimti tą pačią dieną kaip ir Sprendimas byloje Solvay prieš Komisiją (T‑32/91, minėtas 11 išnašoje), kuriuo Pirmosios instancijos teismas panaikinto Sprendimą 91/299 dėl formos trūkumų.
209 – Šiuo klausimu žr. publikaciją Dvyliktoje konkurencijos politikos ataskaitoje (1982 m.), p. 40 ir 41 (ištraukos cituojamos skundžiamo sprendimo 452 punkte).
210 – Visų pirma žr. 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą ICI prieš Komisiją (T‑37/91, Rink. p. II‑1901, 61–66 ir 73 punktai), kuriame paneigiamas teisės į gynybą pažeidimas.
211 – Žr., viena vertus, 1999 m. Sprendimą Hercules (minėtas 138 išnašoje, 75 ir 76 punktai) bei, kita vertus, dar 1997 m. paskelbtą Komisijos įsipareigojimą suteikti galimybę susipažinti su bylos dokumentais („Komisijos pranešimas dėl prieigos prie bylos vidinių procedūros taisyklių prašymų apdorojimo atvejų, atitinkančių EB Sutarties 85 ir 86 straipsnius, EAPB Sutarties 65 ir 66 straipsnius ir Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 [Komisijos pranešimas dėl vidinių procedūros taisyklių nagrinėjant prieigos prie bylos prašymus EB Sutarties 85 ir 86 straipsnių, EAPB Sutarties 65 ir 66 straipsnių ir Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 taikymo atvejais], OL C 23, 1997, p. 3).
212 – Skundžiamo sprendimo 42, 186 ir 190 punktai.
213 – Skundžiamo sprendimo 24, 450 ir 451 punktai.
214 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 156–205 punktus.
215 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 160 punktą.
216 – Sprendimas PVC II (minėtas 105 išnašoje, 179 punktas). Dėl šio principo taikymo konkrečiai teismo procese taip pat žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (toliau – Baustahlgewebe, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 21 punktas), Teisingumo Teismo sprendimus Thyssen Stahl (minėtas 124 išnašoje, 154 punktas), Sumitomo (minėtas 29 išnašoje, 115 punktas) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją (toliau – Der Grüne Punkt, C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155, 177–179 punktai); dėl to paties principo taikymo administracinėje procedūroje žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimus Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją (toliau – FEG, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 35–52 punktai) ir Sprendimą Technische Unie prieš Komisiją (toliau – TU, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 40–57 punktai).
217 – Panašiai nuspręsta ir Sprendime PVC II (minėtas 105 išnašoje, 176–178 punktai); Sprendime Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 176–196 punktai) Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo procedūros trukmės tinkamumą, nors nebuvo konstatuota jokio poveikio teisinio ginčo baigčiai.
218 – Sprendimai Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, 29 punktas), PVC II (minėtas 105 išnašoje, 187 punktas), Thyssen Stahl (minėtas 124 išnašoje, 155 punktas), Sumitomo (minėtas 29 išnašoje, 116 punktas) ir Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 181 punktas).
219 – Sprendimai Thyssen Stahl (minėtas 124 išnašoje, 156 punktas), Sumitomo (minėtas 29 išnašoje, 117 punktas) ir Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 182 punktas); taip pat žr. Sprendimą PVC II (minėtas 105 išnašoje, 188 punktas).
220 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą PVC II (minėtas 105 išnašoje, 184 punktas) bei 216 išnašoje nurodytus Sprendimus FEG (visų pirma 37, 38 ir 40 punktai) ir TU (visų pirma 42, 43 ir 45 punktai).
221 – Tačiau tai neturi įtakos klausimui, kokios išvados darytinos iš tokio procedūrinio pažeidimo; šiuo klausimu žr. šios išvados 248–281 ir 323–356 punktus.
222 – Nors Teisingumo Teismas nėra galutinai išsprendęs šiuo klausimo Sprendime PVC II (minėtas 105 išnašoje, 229 ir 230 punktai), EŽTT praktika visiškai neleidžia abejoti bendro procedūros trukmės įvertinimo reikšmingumu. Šiuo klausimu visų pirma žr. 1982 m. liepos 15 d. Sprendimą Eckle prieš Vokietiją (Ser. A, Nr. 51, pareiškimo Nr. 8130/78): jame EŽTT nustatė, kad visų pirma svarbu, kokia yra visos ginčijamos procedūros trukmė (79 ir 80 punktai), ir pažymėjo, kad procedūros trukmė apima visą procedūrą, įskaitant apeliacines instancijas („couvre l’ensemble de la procédure en cause, y compris les instances de recours“, 76 punktas). 2009 m. kovo 20 d. Sprendime Gorou prieš Graikiją (Nr. 2, Didžioji kolegija; pareiškimo Nr. 12686/03, 46 punktas) preziumuojamas EŽTK 6 straipsnio pažeidimas dėl visos procedūros trukmės („durée de la procédure dans son ensemble“); panašiai nuspręsta 2008 m. vasario 15 d. Sprendime Kakamoukas ir kt. prieš Graikiją (Didžioji kolegija; pareiškimo Nr. 38311/02, 32 punktas), kuriame orientuojamasi į bendros ginčijamos procedūros trukmės apskaičiavimą („calcul de la durée totale des procédures litigieuses“).
223 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 11 punkte pateiktą chronologinę apžvalgą.
224 – Vis dėlto bendra PVC procedūros trukmė buvo labai panaši į nagrinėjamos procedūros trukmę, jeigu turėtume omenyje, kad pirmieji Komisijos patikrinimai vyko 1983 m (žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 1 punktą), o paskutinis teismo sprendimas (Sprendimas PVC II, minėtas 105 išnašoje) buvo priimtas 2002 m. spalio mėnesį.
225 – Žr. šios išvados 35 punktą ir 30 išnašą.
226 – Nors šis ginčas tęsiamas ir kitose pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyse, šiuo klausimu pateiktus argumentus nagrinėju vien kalbėdama apie šią trečią pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalį.
227 – Skundžiamo sprendimo 132 punktas; taip pat žr. jo 139–141 punktus.
228 – Sprendimai Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, 49 punktas) ir Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 193 punktas); konkrečiai dėl sąsajos su teise į gynybą žr. Sprendimus FEG (minėtas 216 išnašoje, visų pirma 42, 43 ir 60–62 punktai) ir TU (minėtas 216 išnašoje, visų pirma 47, 48 ir 69– 71 punktai).
229 – Su Pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai (OL C 303, 2007, p. 17), visų pirma žr. 47 straipsnio 2 dalies išaiškinimus (op. cit., p. 30).
230 – 2000 m. spalio 26 d. Sprendime Kudla prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96, Recueil des arrêts et décisions 2000‑XI, 154 punktas) EŽTT Didžioji kolegija pripažino, kad kalbant apie teisių gynimo priemones pernelyg ilgų procesų atveju tarp EŽTK valstybių nėra vyraujančio sprendimo varianto („pour l’heure il n’existe pas, dans les ordres juridiques des Etats contractants, un système prédominant en matière de recours permettant de dénoncer les durées excessives de procédure“); taip pat žr. 2009 m. kovo 31 d. EŽTT sprendimą Simaldone prieš Italiją (pareiškimo Nr. 22644/03, 78 punktas). Lyginamąją teisės studiją Europos Taryboje 2006 m. atliko Europos Komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) (studija Nr. 316/2004, prieiga internete http://www.venice.coe.int/docs/2006/CDL‑AD(2006)036rev‑f.pdf, paskutinį kartą lankytasi 2011 m. sausio 26 d.). Apie skirtingų sprendimų variantus Europos Sąjungoje taip pat žr. 1998 m. vasario 2 d. generalinio advokato Ph. Léger išvadą byloje Baustahlgewebe (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 52 ir 53 punktai).
231 – EŽTT sprendimas Eckle prieš Vokietiją (minėtas 222 išnašoje, 94 punktas) ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Ommer prieš Vokietiją (Nr. 1, pareiškimo Nr. 10597/03, 68 punktas); taip pat žr. 2005 m. lapkričio 17 d. EŽTT nutartį Sprotte prieš Vokietija (pareiškimo Nr. 72438/01).
232 – 2005 m. lapkričio 10 d. EŽTT sprendimas Dželili prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 65745/01, 103 punktas), 2005 m. vasario 24 d. Sprendimas Ohlen prieš Daniją (pareiškimo Nr. 63214/00, 29 ir 30 punktai) ir Sprendimas Ommer prieš Vokietiją (Nr. 1, minėtas 231 išnašoje, 68 punktas) bei 2008 m. birželio 12 d. Nutartis Menelaou prieš Kiprą (pareiškimo Nr. 32071/04); panašiai nuspręsta dar Sprendime Eckle prieš Vokietiją (minėtas 222 išnašoje, § 67), kuriame kaip kompensacija bet kuriuo atveju pripažįstama bausmės sumažinimas. Taip pat žr. Venecijos komisijos studijos Nr. 316/2004 (minėta 230 išnašoje) 119–123 punktus.
233 – 1983 m. birželio 21 d. EŽTT sprendimas Eckle prieš Vokietiją (50 straipsnis) (Ser. A, Nr. 65, pareiškimo Nr. 8130/78, § 24).
234 – 2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimas Jussila prieš Suomiją (Didžioji kolegija) (pareiškimo Nr. 73053/01, 43 punktas).
235 – Šiuo klausimu taip pat žr. EŽTK 41 straipsnį.
236 – Veiksmingo SESV 101 ir 102 straipsnio (anksčiau – EB 81 ir 82 straipsniai) įgyvendinimo reikšmė pastaruoju metu buvo, pavyzdžiui, pabrėžta 2009 m. birželio 11 d Sprendime X BV (C‑429/07, Rink. p. I‑0000, 33–35 punktai) ir 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendime VEBIC (C‑439/08, Rink. p. I‑0000, visų pirma 59 ir 61 punktai).
237 – Sprendimas Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 194 punktas). Panašiai dėl baudžiamųjų procesų apskritai žr. Venecijos komisijos studijos (minėta 230 išnašoje) 228–232 punktus; 241 punkte Venecijos komisija pabrėžia, kad išteisinimas ir baudžiamojo proceso nutraukimas turėtų būti išimtiniai atvejai („[l]’acquittement et l’abandon des poursuites devraient rester des mesures exceptionnelles“).
238 – Sprendimas Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 194 punktas).
239 – 2009 m. kovo 31 d. generalinio advokato Y. Bot išvada byloje Der Grüne Punkt (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 305 ir 306 punktai); šiais samprotavimais savo sprendime toje byloje 194 punkte tiesiogiai remiasi Teisingumo Teismas.
240 – Žr. šios išvados 35 punktą ir 30 išnašą.
241 – Skundžiamo sprendimo 133–135 punktai.
242 – Žr. šios išvados 30 punktą ir 26 išnašoje nurodyta teismų praktiką.
243 – Šiuo klausimu žr. 45 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
244 – Panašia idėja pagrįsti jau Sprendimai FEG (minėtas 216 išnašoje, 45–49 punktai) ir TU (minėtas 216 išnašoje, 50–54 punktai), iš kurių išplaukia, kad teismas turi atsižvelgti į visų administracinės procedūros etapų trukmės poveikį suinteresuotų įmonių gynybos galimybėms.
245 – Skundžiamo sprendimo 134 ir 135 punktai.
246 – Skundžiamo sprendimo 137–140 punktai (tai, kad kalbama apie ankstesnį teismo procesą dėl Sprendimo 91/299, visų pirma matyti iš įvadinio 137 punkto).
247 – Šiuo klausimu žr. 35 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
248 – Dėl EŽTK 6 straipsnio ir ESS 6 straipsnio 1 dalies taip pat žr. šios išvados 160 punktą.
249 – Žr. šios išvados 94 punktą.
250 – Originale prancūzų kalba: „La requérante estime dès lors que le dépassement manifeste du délai raisonnable dans la présente procédure <…> ne peut qu’entraîner l’annulation pure et simple de la décision attaquée …“ (Ieškinio pirmoje instancijoje 150 punktas, cituotas Solvay apeliacinio skundo 50 punkte).
251 – Ieškinio pirmoje instancijoje 439 punkte (iš dalies cituotas Solvay apeliacinio skundo 52 punkte) sakoma: „Si, par impossible, le Tribunal devait rejeter l’ensemble des moyens d’annulation développés par la requérante, la requérante invite le Tribunal a prendre en compte <…> l’ensemble des considérations présentées dans la présente requête au titre des moyens d’annulation dans son appréciation de la nécessité d’infliger une amende à la requérante et du montant de celle‑ci <…>“.
252 – Žr. šios išvados 154 ir 157 punktus.
253 – Skundžiamo sprendimo 66 punktas.
254 – Žr. šios išvados 202 ir 203 punktus.
255 – Žr. šios išvados 154 ir 222 punktus.
256 – Žr. šios išvados 211–227 punktus.
257 – Žr. šios išvados 237 punktą ir 218 išnašą.
258 – 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimas Komisija prieš Solvay (minėtas 11 išnašoje).
259 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 11 punkte pateiktą chronologinę apžvalgą.
260 – Į tai Solvay buvo pagrįstai atkreipusi dėmesį dar per procesą pirmoje instancijoje (žr. skundžiamo sprendimo 112 punktą). Sprendime PVC II (minėtas 105 išnašoje, visų pirma 204 ir 205 punktai) Teisingumo Teismas neatsakė į šį klausimą, nes apeliantai nebuvo suformulavę atitinkamo kaltinimo.
261 – 2000 m. balandį buvo priimtas Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Solvay (minėtas 11 išnašoje).
262 – Žr. šios išvados 238 punktą.
263 – Dėl proceso pirmoje instancijoje byloje T–57/01 trukmės bei bendro procedūros trukmės įvertinimo žr. šios išvados 335–348 punktus.
264 – Žr. šios išvados 249–263 punktus.
265 – Sprendimai FEG (minėtas 216 išnašoje, 56–60 punktai) ir TU (minėtas 216 išnašoje, 64, 67 ir 69 punktai).
266 – Sprendimai TU (minėtas 216 išnašoje, 69 punktas) ir FEG (minėtas 216 išnašoje, 56 punktas).
267 – Sprendimai FEG (minėtas 216 išnašoje, 57 ir 58 punktai) ir TU (minėtas 216 išnašoje, 64–69 punktai).
268 – Šiame kontekste Solvay nurodo savo padalinius Tavo (Prancūzija), Kujė (Couillet, Belgija) ir Heilbrone (Vokietija).
269 – Žr. šios išvados 154 ir 186–206 punktus.
270 – Skundžiamo sprendimo 66 punktas.
271 – Šiuo klausimu žr. IV skyrių (šios išvados 15–322 punktai).
272 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 294 punktą.
273 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 298–322 punktus.
274 – Sprendimas Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, 48, 141 ir 142 punktai).
275 – Sprendimas Der Grüne Punkt (minėtas 216 išnašoje, 195 punktas).
276 – 1999 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eco Swiss (C‑126/97, Rink. p. I‑3055, 36 punktas) ir 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Courage ir Crehan (C‑453/99, Rink. p. I‑6297, 20 punktas).
277 – Šiuo klausimu žr. 236 išnašoje nurodytą teismų praktiką.
278 – Šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 10 d. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje KME Germany ir kt. prieš Komisiją (C‑272/09 P, dar nepaskelbta Rinkinyje, visų pirma 64 punktas), 2010 m. spalio 26 d. generalinio advokato Y. Bot išvadą nagrinėjamose bylose ArcelorMittal Luxembourg prieš Komisiją ir kt. (C‑201/09 P ir C‑216/09 P, dar nepaskelbta Rinkinyje, visų pirma 41 punktas) ir ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (C‑325/09 P, dar nepaskelbta Rinkinyje, visų pirma 41 punktas) ir 2007 m. liepos 3 d. mano išvadą byloje ETI ir kt. (C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 71 punktas) bei 2009 m. balandžio 23 d. mano išvadą byloje Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (sprendimas minėtas 86 išnašoje, 39 punktas); panašiai pasakyta dar mano išvadose bylose FEG (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 108 punktas) ir TU (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 100 punktas).
279 – Sprendimas Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, visų pirma 48 punktas). Tik papildomai paminėtina, jog pati Komisija kartais pasirenka baudos sumažinimą, padariusi išvadą, kad jos vykdyta administracinė procedūra truko pernelyg ilgai (šiuo klausimu žr. sprendimus FEG ir TU, minėti 216 išnašoje, abiejų sprendimų 9 punktas)
280 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 261 ir 262 punktus.
281 – Panašiai nuspręsta Sprendime Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, visų pirma 141 punktas).
282 – Sprendimas Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, 48 ir 142 punktai).
283 – Ateities atvejams: Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnis.
284 – Žr. šios išvados 237 punktą.
285 – Žr. visų pirma šios išvados 238–241 punktus.
286 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 11 punkte pateiktą chronologinę apžvalgą
287 – Žr. šios išvados 306–310 punktus.
288 – Kadangi proceso kalba yra prancūzų, visų proceso šalių raštai buvo surašyti kalba, kuria vyko pasitarimai dėl skundžiamo sprendimo. Visiškai nereikšmingų laiko sąnaudų, susijusios su vertimu, atsirado tik teismo proceso pradžioje paskelbiant apie jį Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (žr. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 24 straipsnio 6 dalį). Proceso pirmoje instancijoje pabaigoje kylančios laiko sąnaudos, susijusios su vertimu, siekiant paskelbti skundžiamą sprendimą, netrukdė Bendrajam Teismui paskelbti sprendimo redakcijos proceso kalba ir įteikti šalims vos tik pasitarimai dėl jos buvo baigti.
289 – Skundžiamo sprendimo 57–67 punktai.
290 – 2003 m. gruodžio 19 d. Bendrasis Teismas paragino Komisiją pateikti detalų visų administracinei bylai priklausančių dokumentų sąrašą; 2005 m. balandžio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje Solvay susipažino su Komisijos perduotomis bylos dalimis (skundžiamo sprendimo 57 ir 67 punktai). Priskaičiavus laiką iki 2005 m. lapkričio 18 d. Komisijos paaiškinimų dėl atitinkamų bylos dalių naudingumo Solvay gynybai, praėjo beveik dveji metai.
291 – Komisija pateikė savo paaiškinimus 2005 m. lapkričio 18 d., o žodinė proceso dalis buvo pradėta 2008 m. gegužės mėnesį (skundžiamo sprendimo 68 ir 72 punktai).
292 – Palyginimui: byloje Baustahlgewebe, kurioje bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas, kad bendrai vykdytų žodinę proceso dalį, sujungė vienuolika susijusių bylų, Teisingumo Teismas pripažino protingos procedūros trukmės principo pažeidimą, nes per procesą pirmoje instancijoje nuo rašytinės proceso dalies pabaigos ir sprendimo pradėti žodinę proceso dalį praėjo 32 mėnesiai, o tarp teismo posėdžio ir teismo sprendimo paskelbimo – 22 mėnesiai (Sprendimas Baustahlgewebe, minėtas 216 išnašoje, 45 ir 46 punktai).
293 – Šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 4 d. mano išvadą byloje Gogos prieš Komisiją (sprendimas minėta 26 išnašoje, 88 punktas).
294 – 2004 m. gruodžio 17 d EŽTT sprendimas Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją (Didžioji kolegija; pareiškimo Nr. 49017/99, Recueil des arrêts et décisions 2004‑XI, 44 punktas); panašiai nuspręsta dar 1971 m. liepos 16 d. Sprendime Ringeisen prieš Austriją (Ser. A, Nr. 13, 110 punktas) ir 1998 m. gegužės 22 d. Sprendime Hozee prieš Nyderlandus (Recueil des arrêts et décisions 1998‑III, 43 punktas).
295 – Sprendimas PVC II (minėtas 105 išnašoje, 182 punktas); dėl visų klausimų taip pat žr. 2005 m. gruodžio 8 d. mano išvadas bylose FEG (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 108–112 punktai) ir TU (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 100–104 punktai).
296 – 1978 m. birželio 28 d. EŽTT sprendimas König prieš Vokietiją (Ser. A Nr. 27, pareiškimo Nr. 6232/73, 98 punktas) ir Sprendimas Eckle prieš Vokietiją (minėtas 222 išnašoje, 76 punktas).
297 – Senaties terminas yra penkeri metai nuo pažeidimo pabaigos ir jį sustabdo visi tyrimo ar nuobaudų skyrimo veiksmai. Absoliutus nuobaudų skyrimo senaties terminas sueina vėliausiai tą dieną, kai pasibaigia dvigubas senaties terminas, o Komisija nepaskyrė vienkartinės ar periodinės baudos. Vis dėlto nuobaudų skyrimo senatis neskaičiuojama, kol dėl Komisijos sprendimo vyksta procesas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme. Visais klausimais žr. 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL L 319, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 61) 1–3 straipsnius, vėliau Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį. Įvairias su senatimi ir jos sustabdymu per teismo procesą susijusias problemas nagrinėjo generalinis advokatas Y. Bot savo išvadoje byloje ArcelorMittal Luxembourg prieš Komisiją ir kt. (minėta 278 išnašoje, visų pirma 66–81 ir 245–251 punktai) ir ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (minėta 278 išnašoje, visų pirma 177–212 punktai).
298 – Žr. 2005 m. gruodžio 8 d. mano išvadas bylose FEG (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 111 punktas) ir TU (sprendimas minėtas 216 išnašoje, 103 punktas).
299 – Sprendimas Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, 48 ir 142 punktai).
300 – Sprendimas Baustahlgewebe (minėtas 216 išnašoje, 141 ir 142 punktai).
301 – EŽTT sprendimai Dželili prieš Vokietiją (minėtas 232 išnašoje, § 103) ir Ommer prieš Vokietiją (minėtas 231 išnašoje, § 50).
302 – Žr. šios išvados 306–310 ir 338 punktus.
303 – Žr. šios išvados 339–343 punktus.
304 – Žr. šios išvados 345 ir 346 punktus.
305 – Panašiai nusprendė EŽTT sprendime Eckle prieš Vokietiją (50 straipsnis) (minėtas 233 išnašoje, 24 punktas).
306 – Ginčijamo sprendimo 191 konstatuojamoji dalis. Bendrasis Teismas patvirtino Solvay elgesio rinkoje kvalifikavimą kaip „labai sunkų pažeidimą“ ir pažymėjo, kad nė vienas iš Solvay išdėstytų argumentų neleidžia daryti prielaidos, kad Komisija neteisingai įvertino pažeidimo sunkumą (skundžiamo sprendimo 499 ir 501 punktai). Šios skundžiamo sprendimo dalies Solvay apeliaciniame procese neginčijo.
307 – Šiuo klausimu žr. visų pirma 294 ir 322 punktus.