GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2011 m. gegužės 26 d.(1)
Sujungtos bylos C‑89/10 ir C‑96/10
Q‑Beef NV
prieš
Belgische Staat
ir
Frans Bosschaert
prieš
Belgische Staat,
Vleesgroothandel Georges Goossens en Zonen NV,
Slachthuizen Goossens NV
(Rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Sąjungos teisės neatitinkantys mokesčiai – Prašymas grąžinti – Proporcingumo ir veiksmingumo principai – Senaties termino trukmė – Senaties termino pradžia – Tarpininkai – Skirtingi terminai“
I – Įžanga
1. Abu Rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija) pateikti prašymai priimti prejudicinius sprendimus(2) susiję su Sąjungos teisės principų nepagrįstai gautos sumos grąžinimo srityje aiškinimu.
2. Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčą, kilusį tarp gyvulių pardavėjo Q‑Beef NV (toliau – Q‑Beef) ir Belgijos valstybės bei ūkininko F. Bosschaert ir, pirma, Belgijos valstybės bei, antra, to paties ūkininko ir Vleesgroothandel Georges Goossens en Zonen NV bei Slachthuizen Goossens NV (šios dvi bendrovės toliau vadinamos Goossens įstaigomis). Minėtos bylos susijusios su prašymu grąžinti įmokas, kurias Q‑Beef ir F. Bosschaert sumokėjo Gyvūnų sveikatos ir gamybos fondui (toliau – 1987 m. fondas), dėl to, kad jos buvo renkamos pažeidžiant Sąjungos teisę.
3. Iš esmės šiose bylose iškelti trys klausimai susiję su senaties termino trukme, su minėto termino skaičiavimo pradžia, o byloje Bosschaert, kurioje tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės yra tarpininkai, su skirtingos trukmės senaties terminų poveikiu. Dėl proporcingumo ir veiksmingumo principų Teisingumo Teismas yra suformavęs pakankamai išsamią teismo praktiką, kad būtų galima atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus; trečiasis klausimas man atrodo neaptartas ir jį reikia panagrinėti išsamiau.
4. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad šios bylos primena du visose teisės sistemose gerai žinomus posakius: pirma, įstatymai naudingi tiems, kurie pabudę, o ne tiems, kurie miega (iura vigilantibus, non dormientibus prosunt), ir, antra, niekas negali remtis savo paties niekšybe (nemo auditur propriam turpitudinem allegans)(3). Man atrodo, kad esamoje teismų praktikoje linkstama priimti pirmuoju principu grindžiamus atsakymus. Tačiau priėmus tokį sprendimą, Belgijos valstybė galėtų pasinaudoti nenuosekliu požiūriu, kurį ji taikė nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios, neatitaisydama ekonominių savo neteisėtų veiksmų pasekmių asmenų atžvilgiu.
5. Dėl faktinių ir teisinių aplinkybių reikia pažymėti, kad abi bylos turi tam tikrų panašumų su 1992 m. sprendimais Lornoy ir kt., Claeys bei Demoor ir kt.(4) ir su 2003 m. Sprendimu van Calster ir kt.(5)
II – Teisinis pagrindas
A – 1998 m. įstatymas ir Sprendimas „van Calster ir kt.“
6. 1998 m. kovo 23 d. buvo priimtas Įstatymas dėl gyvūnų sveikatos ir gyvūnų bei gyvūninės kilmės produktų kokybės biudžetinio fondo įsteigimo (toliau – 1998 m. įstatymas)(6).
7. Šiuo įstatymu pakeičiama 1987 m. įvesta tvarka ir sukurtas fondas. Minėta mišri pagalbos ir privalomų įmokų tvarka, apie kurią nepranešta Europos Komisijai, 1991 m. Komisijos sprendimu ir 1992 m. Teisingumo Teismo priimtais minėtais sprendimais Lornoy ir kt., Claeys ir Demoor ir kt. buvo pripažinta nesuderinama su Sąjungos teise.
8. 1995 m. gruodžio mėn. ir 1996 m. gegužės mėn. laiškais Belgijos Karalystė pranešė apie teisės aktų leidybos priemonių projektą Įstatymui dėl 1987 m. tvarkos panaikinti ir ją pakeisti nauja tvarka. 1996 m. liepos 30 d. sprendimu Komisija pripažino, kad šis projektas, 1998 m. tapęs įstatymu, besąlygiškai suderinamas su bendrąja rinka.
9. 1998 m. įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad 1998 m. fondas lėšas gauna iš fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie augina gyvulius arba gamina gyvūninės kilmės produktus, juos perdirba, perveža, apdoroja, parduoda arba jais prekiauja, nustatytų įmokų.
10. 1998 m. įstatymas galioja ne tik ateičiai – jame yra ir tam tikrų nuostatų, kurios atgaline data keičia 1987 m. tvarką.
11. 1998 m. įstatymo 14 straipsnyje, kuris įsigaliojo nuo 1988 m. sausio 1 d.(7), nustatytos įmokos skerdykloms ir eksportuotojams. Straipsnyje atgaline data nustatyti septyni skirtingi laikotarpiai skaičiuojant nuo 1988 m. sausio 1 d. ir nurodytos konkrečios įmokų sumos, kurias privaloma sumokėti per kiekvieną laikotarpį.
12. 1998 m. įstatymo 15 straipsnyje, kuris įsigaliojo nuo 1993 m. sausio 1 d.(8), įmokos yra nustatytos atsakingiems kiaulių ūkių asmenims.
13. 1998 m. įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimai, susiję su pagal 1987 m. tvarką sumokėtomis įmokomis, įskaitomi į pagal 1998 m. tvarką mokėtinas sumas šitaip:
„Prireikus teisėtai ir tik pagal įstatymo galią įmokos, kurias privaloma sumokėti remiantis 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatomis, įskaitomos kaip įmokos, sumokėtos pagal (1987 m. tvarką), <...>“
14. Pagal 1998 m. įstatymo 18 straipsnį:
„<...>
Visose prekybos ar gamybos stadijose iki skerdimo ar eksportavimo visos 14 straipsnyje numatytos privalomos įmokos perkeliamos gamintojui. Perkeliama, kai šalys nustato gyvūnų pardavimo arba skerdyklų ar eksportuotojo paslaugų kainas.
Į 1970 m. rugsėjo 15 d. Karaliaus dekreto Nr. 22 dėl specialios ūkininkams taikomos PVM mokėjimo tvarkos 4 straipsnyje nustatytą sąskaitą ar dokumentą šios privalomos įmokos įrašyti negalima.
Šias privalomas įmokas skerdyklos turi sumokėti ne vėliau kaip paskutinę po skerdimo ar registruoto administracijos rašto einančio mėnesio dieną. Eksportuotojai jas privalo sumokėti administracijai vėliausiai paskutinę po registruoto administracijos laiško einančio mėnesio dieną.
15 straipsnyje nustatytos privalomos įmokos mokamos kasmet. Jos mokamos administracijai per trisdešimt dienų nuo registruotu laišku išsiųsto mokėjimo prašymo.
<...>“
15. 1998 m. įstatymo 21 straipsnyje numatyta:
„Panaikinami:
1. 1987 m. kovo 24 d. Įstatymo dėl gyvūnų sveikatos, pakeisto 1990 m. gruodžio 29 d., 1991 m. liepos 20 d., 1993 m. rugpjūčio 6 d., 1994 m. gruodžio 21 d. ir 1995 m. gruodžio 20 d. įstatymais, 32 straipsnio 2 ir 3 dalys; <...>“
16. Vadovaujantis 1998 m. įstatymo 23 straipsniu, minėtas įstatymas, išskyrus jo 14 ir 15 straipsnius, įsigalioja jo paskelbimo Moniteur belge dieną. Šis įstatymas buvo paskelbtas 1998 m. balandžio 30 d.
17. Jau nagrinėjęs su šiuo 1998 m. įstatymu susijusį klausimą, Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimą dėl EB 93 straipsnio 3 dalies, kuri atitinka šiuo metu galiojančio SESV 108 straipsnio 3 dalį, ir dėl 1996 m. Komisijos sprendimo. Sprendime van Calster ir kt.(9) Teisingumo Teismas nusprendė, kad:
– pagrindinėse bylose nagrinėjamomis aplinkybėmis EB sutarties 93 straipsnio 3 dalimi draudžiama rinkti įmokas būtent finansuoti pagalbos schemą, kuri Komisijos sprendimu buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka, nes šios įmokos nustatytos atgaline data už laikotarpį iki šio sprendimo priėmimo,
– 1996 m. Komisijos sprendimu nebuvo leista atgaline data taikyti 1998 m. įstatymo dėl gyvūnų sveikatos ir gyvūnų bei gyvūninės kilmės produktų kokybės biudžetinio fondo įsteigimo.
B – Nacionalinės teisės aktai dėl nepagrįstai gautos sumos grąžinimo ir senaties
18. Civilinio kodekso 1376 straipsnyje nustatyta:
„Kas per klaidą ar sąmoningai gauna tai, kas jam nepriklauso, privalo grąžinti tam, iš ko tai neteisėtai paėmė.“
19. Civilinio kodekso 2262bis straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Asmeninių ieškinių senaties terminas yra dešimt metų.
Nukrypstant nuo pirmos pastraipos, visų ieškinių dėl žalos atlyginimo, grindžiamų deliktine atsakomybe, senaties terminas yra penkeri metai nuo kitos dienos, kai asmuo, kuriam padaryta žala, sužinojo apie žalą ar jos padidėjimą ir atsakingo asmens tapatybę.
<...>“
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad ši nuostata į civilinį kodeksą buvo įrašyta tik 1998 m. birželio 10 d. įstatymu, pakeitusiu kai kurias nuostatas dėl senaties. Iki to laiko buvo taikoma bendra taisyklė, pagal kurią senaties terminas buvo trisdešimt metų. Iki šio įstatymo įsigaliojimo datos pateiktiems ieškiniams senaties terminas buvo nustatytas dešimt metų, laikantis nuostatos, kad šio įstatymo 10 straipsnyje išdėstytose pereinamojo laikotarpio nuostatose numatyta, jog naujas terminas bus skaičiuojamas tik jam įsigaliojus, t. y. nuo 1998 m. liepos 27 d.
21. Civilinio kodekso 2244 straipsnyje nustatytos pagrindinės senaties nutraukimo priežastys:
„Senaties termino nutraukimo pagrindas yra asmeniui, kuriam norima panaikinti senaties terminą, įteiktas šaukimas į teismą, įsakymas arba areštas.
Šaukimo į teismą atveju senaties terminas nutraukiamas iki galutinio sprendimo paskelbimo. <...>“
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš esmės valdžios institucijoms taikomi bendrojoje teisėje numatyti senaties terminai bent jau pagal Civilinio kodekso 2227 straipsnį:
„Valstybei, viešosioms institucijoms ir savivaldybėms taikomi tie patys senaties terminai kaip ir privatiems asmenims, prieš kuriuos jos gali taip pat šiais terminais pasinaudoti.“
23. 1991 m. liepos 17 d. Konsoliduoto įstatymo dėl valstybės finansų administravimo 100 straipsnyje nustatyta(10):
„Senaties terminas sueina ir galutinai baigiasi valstybės naudai nepažeidžiant taisyklių, kylančių iš įstatymų, kitų teisės aktų ar susitartų nuostatų, apribojimų:
1) reikalavimams, kurie pagal įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas nebuvo pateikti per penkerių metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo tų biudžetinių metų, kuriais jie atsirado, sausio 1 dienos;
2) per 1 dalyje numatytą terminą pateiktiems reikalavimams, kuriems ministrai nebuvo išdavę mokėjimo orderio per penkerių metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo tų metų, kuriais jie buvo pateikti, sausio 1 dienos;
3) visiems kitiems reikalavimams, kuriems nebuvo išduotas mokėjimo orderis per dešimties metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo tų metų, kuriais jie atsirado, sausio 1 dienos.
Tačiau iš sprendimų kylantiems reikalavimams taikomas dešimties metų senaties terminas; juos privaloma sumokėti į Caisse des dépôts et consignations.“
24. Pagal šio įstatymo 101 straipsnį „pareiškus teisme ieškinį, senaties terminas sustabdomas iki galutinio sprendimo paskelbimo“.
25. Jei kitose teisės aktų nuostatose nenumatyta kitaip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad penkerių metų senaties terminas pagal bendrąją taisyklę taikomas visiems ieškiniams prieš valstybę. Būtent todėl remiantis Civilinio kodekso 1382 straipsniu pareikštam ieškiniui, pateiktam prieš valstybės institucijas ir grindžiamam ministro nutarimo neteisėtu taikymu ar vykdymu, yra taikomas penkerių metų terminas(11).
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Konsoliduoto įstatymo dėl valstybės finansų administravimo 100 straipsnio 1 punkto nuostatos taip pat taikomos reikalavimams dėl nepagrįsto mokėjimo.
27. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad įvairiuose sprendimuose, remdamasis Parlamento darbu, Cour d’arbitrage nusprendė, jog ieškiniams prieš valstybę nurodydamas taikyti penkerių metų senaties terminą įstatymų leidėjas priėmė siekiamą tikslą atitinkančią priemonę – valstybės sąskaitas uždaryti per protingą laikotarpį.
28. Galiausiai svarbu dar pažymėti, kad pagal Civilinio kodekso 2257 straipsnio 2 dalį ieškinio regreso tvarka senaties terminas gali būti pradedamas skaičiuoti tik netekus teisės į pagrindinį reikalavimą.
III – Pagrindinės bylos, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
A – Byla „Q‑Beef“ (C‑89/10)
29. Q‑Beef yra Belgijos įmonė, kuri verčiasi gyvūnų prekyba. Nuo 1993 m. sausio mėn. iki 1998 m. balandžio mėn., remiantis 1987 m. tvarka, 1987 m. fondui ji sumokėjo įvairių įmokų už gyvulių eksportą.
30. Kai 1987 m. tvarka atgaline data buvo pakeista 1998 m. tvarka, pagal naująją tvarką buvo „patvirtintos“ Q‑Beef sumokėtos įmokas ir jos buvo įskaitytos nuo šios tvarkos įsigaliojimo datos, t. y. nuo 1998 m. balandžio 30 d.(12)
31. 2007 m. balandžio 2 d. Q‑Beef dėl 1998 m. tvarkos neteisėtumo pateikė prašymą Belgijos valstybei dėl laikotarpiu nuo 1993 m. sausio mėn. iki 1998 metų balandžio mėn. mokėtų įmokų grąžinimo.
32. Kalbant apie senaties terminą, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagal 1991 m. liepos 17 d. Konsoliduotą įstatymą dėl valstybės finansų administravimo 100 straipsnio 1 dalį Q‑Beef reikalavimo prieš Belgijos valstybę penkerių metų senaties termino pradžia buvo biudžetinių metų, kuriais jis atsirado, būtent 1998 m. įstatymo įsigaliojimo metų, t. y. 1998 m. sausio 1 d., o šis senaties terminas suėjo 2002 m. gruodžio 31 d. vidurnaktį. Kadangi ieškinys Belgijos valstybei buvo pareikštas 2007 m. balandžio 2 d., pagal Belgijos teisės aktus Q‑Beef reikalavimui prieš Belgijos valstybę yra suėjusi senatis(13). Šis teismas mano, kad minėtas Sprendimas Calster ir kt. tėra deklaratyvaus pobūdžio nacionalinės teisės aktų atžvilgiu ir neturi įtakos senaties termino skaičiavimui.
33. Tokiomis aplinkybėmis rechtbank van koophandel te Brussel nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Sąjungos] teisė draudžia nacionaliniam teismui penkerių metų senaties terminą, kuris vidaus teisės sistemoje yra numatytas reikalavimams valstybės atžvilgiu, taikyti reikalavimams dėl rinkliavų grąžinimo, kurios valstybei narei buvo sumokėtos pagal mišrią pagalbos ir rinkliavų sistemą, ne tik iš dalies neteisėtą, bet ir iš dalies nesuderinamą su [Sąjungos] teise, ir kurios buvo sumokėtos prieš įsigaliojant naujai pagalbos ir privalomų įmokų sistemai, kuri pakeičia pirmąją sistemą ir galutiniu Komisijos sprendimu buvo pripažinta suderinama su [Sąjungos] teise, išskyrus tiek, kiek šios įmokos atgaline data nustatomos prieš atitinkamo sprendimo priėmimą esančiam laikotarpiui?
2. Ar [Sąjungos] teisė draudžia valstybei narei remtis jai ypač palankiais nacionaliniais senaties terminais, palyginti su bendraisiais nacionalinės teisės aktais, ginantis privataus asmens prieš ją inicijuotoje byloje, siekiant apginti EB sutartyje įtvirtintas privataus asmens teises tokiu atveju, kaip antai nurodytasis nacionalinio teismo, kai dėl šių ypač palankių nacionalinių senaties terminų reikalavimas grąžinti rinkliavas, sumokėtas pagal ne tik iš dalies neteisėtą, bet ir iš dalies nesuderinamą su [Sąjungos] teise mišrią pagalbos ir rinkliavų sistemą, tampa neįmanomas, nors <…> Teisingumo Teismas nesuderinamumą su [Sąjungos] teise pripažino tik pasibaigus šiems ypač palankiems senaties terminams, net jei neteisėtumas egzistavo jau prieš tai?“
B – Byla „Bosschaert“ (C‑96/10)
34. F. Bosschaert yra ūkininkas ir nuo 1970 m. augina kiaules. Pagal 1987 m. tvarką per laikotarpį nuo 1989 m. iki 1996 m. jis sumokėjo įmokas 1987 m. fondui už savo vardu paskerstus gyvulius. Įmokas F. Bosschaert mokėjo Vleesgroothandel Georges Goossens en Zonen NV, kuri savo ruožtu jas pervesdavo Slachthuizen Goossens NV, o ši galiausiai jas pervesdavo minėtam fondui.
35. Kadangi 1987 m. tvarką atgaline data pakeitė 1998 m. tvarka, pagal naująją tvarką F. Bosschaert sumokėtos įmokos buvo „patvirtintos“ ir jos buvo įskaitytos nuo šios tvarkos įsigaliojimo datos, t. y. nuo 1998 m. balandžio 30 d.(14)
36. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal 2007 m. liepos 30 ir 31 d. šaukimus į teismą F. Bosschaert pateikė šį ieškinį Belgijos teismui ir pirmiausia paprašė, kad Belgijos valstybė grąžintų per laikotarpį nuo 1989 m. iki 1996 m. sumokėtas įmokas dėl to, kad šios įmokos jam buvo nustatytos neteisėtai, o tos srities teisės aktai nesuderinami su Sąjungos teise.
37. Jei nebūtų patenkintas šis prašymas ir tuo atveju, jei būtų neįmanoma pareikšti ieškinio prieš Belgijos valstybę, ieškovas prašė, kad Goossens įstaigos su Belgijos valstybe solidariai grąžintų aptariamas sumas.
38. Dėl senaties termino, kaip ir byloje Q‑Beef, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad F. Bosschaert ir Goossens įstaigų tiesioginių ieškinių (pareikštų atitinkamai 2007 m. liepos 31 d. ir 2007 m. lapkričio 21 d.) prieš Belgijos valstybę senaties terminas yra suėjęs, nes Konsoliduoto įstatymo dėl valstybės finansų administravimo 100 straipsnio 1 dalyje nustatytas specialus senaties terminas, kuris pradėtas skaičiuoti 1998 m. sausio 1 d. ir baigėsi 2002 m. gruodžio 31 d. Tas teismas taip pat mano, jog Sprendimas van Calster ir kt. yra tik deklaratyvaus pobūdžio tiek, kiek jame nenustatyta, kad atlikti mokėjimai yra nepagrįsti, nes tik konstatuojama, jog mokesčiai buvo neteisėti tik dėl to, kad nustatyti atgaline data.
39. Tačiau remiantis nutartimi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą darytina išvada, jog dėl to, kad F. Bosschaert pareikšti ieškiniai prieš Goossens įstaigas laikomi asmeniniais ieškiniais, jiems taikomas dešimties metų senaties terminas. Šis dešimties metų terminas pradėtas skaičiuoti tik nuo 1998 m. liepos 27 d., kada įsigaliojo 1998 m. birželio 10 d. įstatymas, kuriuo nustatytas naujas dešimties metų terminas ginčams tarp asmenų. Taigi šis terminas tęsėsi iki 2008 m. liepos pabaigos, t. y. pakankamai ilgai po Sprendimo Van Calster ir kt. paskelbimo, o tai reiškia, kad galima daryti išvadą, jog minėtuose ieškiniuose senaties terminu remtis negalima.
40. Kalbant apie netiesioginius ieškinius regreso tvarka prieš Belgijos valstybę, kuriuos 2007 m. lapkričio 21 d. pareiškė Goossens įstaigos, pažymėtina, kad jų senaties terminas nesuėjęs, nes jie pateikti atsakant į 2007 m. liepos 30 ir 31 d. F. Bosschaert pareikštus ieškinius(15).
41. Būtent tokiomis aplinkybėmis Rechtbank van eerste aanleg te Brussel nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus, kurių pirmasis ir trečiasis identiški byloje Q‑Beef pateiktiems pirmajam ir antrajam klausimams, o antrasis suformuluotas taip:
„2. Ar tuo atveju, kai valstybė narė nustato rinkliavas privačiam asmeniui, kuris savo ruožtu įpareigojamas šias rinkliavas perkelti kitiems privatiems asmenims, su kuriais užsiima prekybos veikla sektoriuje, kur valstybė narė yra numačiusi mišrią pagalbos ir rinkliavų sistemą, kaip paaiškėjo vėliau, ne tik iš dalies neteisėtą, bet ir nesuderinamą su [Sąjungos] teise, [Sąjungos] teisė draudžia tai, kad šiems privatiems asmenims pagal nacionalinės teisės aktus būtų taikomas trumpesnis senaties terminas prieš valstybę narę pateikiamiems reikalavimams grąžinti su [Sąjungos] teise nesuderinamas įmokas, o kitam privačiam tarpininkui pateikiamam reikalavimui grąžinti tokias pačias įmokas taikomas ilgesnis senaties terminas, taigi šis tarpininkas gali patekti į situaciją, kai senaties terminas nėra suėjęs jo reikalavimo atžvilgiu, tačiau yra suėjęs valstybės reikalavimo atžvilgiu, dėl to šiuo tarpininku gali naudotis kiti ūkio subjektai, ir jis tam tikrais atvejais turi pareikšti ieškinį prieš valstybę narę regreso tvarka, tačiau negali iš jos reikalauti grąžinti įmokų, kurias pats tiesiogiai yra jai sumokėjęs?“
C – Procesas Teisingumo Teisme
42. 2010 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑89/10 ir C‑96/10 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.
43. Q‑Beef, F. Bosschaert, Goossens įstaigos, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
44. 2011 m. vasario 3 d. vykusiame teismo posėdyje buvo atstovaujama visoms suinteresuotosioms šalims.
IV – Analizė
A – Išankstinės pastabos
45. Visų pirma, kalbant apie nepagrįstai gautos sumos grąžinimą pagal Sąjungos teisę, remiantis tvirtai nustovėjusia teismo praktika darytina išvada, kad valstybės iš esmės privalo grąžinti mokesčius, kurie surinkti pažeidžiant Sąjungos teisę(16).
46. Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimo klausimas skirtingose valstybėse narėse ir net tos pačios valstybės viduje yra sprendžiamas skirtingai ir atsižvelgiant į įvairias tokių mokesčių bei rinkliavų rūšis.
47. Šių nacionalinių sistemų skirtumų kyla visų pirma dėl to, kad Sąjungos teisės aktuose nereglamentuojamas nepagrįstai surinktų nacionalinių mokesčių grąžinimas. Tokiu atveju kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad, pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir, antra, kad dėl jų Sąjungos teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)(17).
B – Pirmasis klausimas bylose „Q‑Beef“ ir„ Bosschaert“
48. Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar su Sąjungos teise suderinamas nacionalinėje teisės sistemoje reikalavimams prieš valstybę nustatytas penkerių metų senaties terminas, taikomas ieškiniams dėl mokesčių grąžinimo, kurie buvo sumokėti pažeidžiant Sąjungos teisės aktus mišrios pagalbos ir mokesčių sistemos srityje.
49. Kalbant apie nacionalinės teisės aktuose nustatytus terminus, negalima numatyti tokių sąlygų, dėl kurių praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku gauti žalos atlyginimą remiantis veiksmingumo principu(18).
50. Kalbant apie šį principą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas pripažino, kad protingų naikinamųjų terminų nustatymas ieškiniui pareikšti yra suderinamas su Sąjungos teise siekiant laikytis teisinio saugumo principo, kartu ginančio mokesčių mokėtoją ir atitinkamą administracijos įstaigą(19). Iš tiesų dėl tokių terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.
51. Terminų protingumas kiekvienu atveju vertinamas atskirai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinėje teisėje nustatytas trejų metų naikinamasis terminas yra protingas(20). Minėto Sprendimo Recheio–Cash & Carry aplinkybėmis net 90 dienų terminas buvo pripažintas protingu(21).
52. Šiuo atveju senaties terminas, kuris yra ketveri arba penkeri metai atsižvelgiant į datą, kai atsirado pareiga(22), turėtų būti pripažintas pakankamai ilgu, kad mokesčių mokėtojas, susipažinęs su visomis aplinkybėmis, galėtų nuspręsti pareikšti ieškinį dėl panaikinimo ir surinkti visus tam reikalingus faktinius bei teisinius įrodymus.
53. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis nacionalinis teismas taikytų penkerių metų senaties terminą, nustatytą nacionalinės teisės sistemoje reikalavimams prieš valstybę ir taikomą ieškiniams dėl valstybei narei neteisėtai sumokėtų mokesčių grąžinimo pagal mišrią pagalbos ir mokesčių sistemą.
C – Antrasis klausimas byloje „Q‑Beef“ ir trečiasis klausimas byloje „Bosschaert“
54. Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Teisingumo Teismo sprendime, priimtame atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, konstatuotas 1998 m. įstatymo galiojimo atgaline data nesuderinamumas su Sąjungos teise turi įtakos nacionalinėje teisėje ieškiniams dėl su Sąjungos teise nesuderinamų įmokų grąžinimo nustatyto senaties termino skaičiavimo pradžiai.
55. Kalbant apie senaties termino skaičiavimo pradžią, pažymėtina, kad nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, jog šis klausimas iš esmės priskirtinas nacionalinei teisei. Šiuo atveju gali būti kelios galimybės: termino skaičiavimo pradžia gali būti nustatyta tiesiogiai pagal sumokėjimo datą, atsižvelgiant į tą datą(23), arba, kaip šioje byloje, atsižvelgiant į naujo teisės akto įsigaliojimo datą.
56. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, naudodamasis SESV 267 straipsniu jam suteikta jurisdikcija, pateiktu Sąjungos teisės normos išaiškinimu patikslina ir paaiškina, jei reikia, tos teisės normos, kaip ji turi ar turėtų būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento, reikšmė ir apimtis(24). Kitaip tariant, prejudicinis sprendimas nesukuria teisės, bet yra tik deklaratyvaus pobūdžio, todėl išaiškintos teisės normos poveikis iš esmės prasideda nuo aiškinamos teisės normos įsigaliojimo(25).
57. Pasak nacionalinio teismo, pagrindinėje byloje senaties terminas pradėtas skaičiuoti nuo 1998 m. sausio 1 d., o baigėsi 2002 m. gruodžio 31 d. Iš tiesų skaičiavimo pradžios momentas formaliai yra ankstesnis už teisės akto priėmimą, paskelbimą ir įsigaliojimą, kurie įvyko atitinkamai 1998 m. kovo ir balandžio mėn. Tačiau dėl to pasinaudoti teise pareikšti ieškinį netampa neįmanoma, kaip tai įrodo Sprendimas van Calster ir kt. Šioje byloje šiek tiek ankstesnis šio termino nustatymas vis dėlto paliko laiko, kurio, mano nuomone, pakako ieškiniui pareikšti.
58. Taigi faktas, kad Sprendimas van Calster ir kt. priimtas tik 2003 m., iš esmės neturi įtakos senaties termino skaičiavimo pradžiai, kuri, pasak nacionalinio teismo, yra 1998 m. sausio 1 d.
59. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas labai retai priimdavo sprendimus dėl senaties termino skaičiavimo pradžios. Tik Sprendime Emmott jis priėmė tokį sprendimą ir nustatė, kad „priimtina“ senaties termino skaičiavimo pradžia yra visiško direktyvos perkėlimo data, ir patikslino, kad iš atsakovės buvo visiškai atimta veiksminga teisių gynimo priemonė(26).
60. Šioje byloje klausimas dėl to nekyla, nes Sprendime Emmott pateiktas požiūris buvo aiškiai patvirtintas vėlesnėje teismų praktikoje, būtent Sprendime Fantask(27), kuris neseniai buvo patvirtintas Sprendimu Danske Slagterier(28), kuriuose nustatyta, kad ieškovės negalėjo remtis Sprendime Emmott pateikta išvada. Teisingumo Teismas aiškiai pasakė, kad Sprendime Emmott pateikta išvada pagrįsta tai bylai būdingomis aplinkybėmis, kuriomis dėl naikinamojo termino ieškovė pagrindinėje byloje visiškai netenka galimybės ginti teisės į vienodą vertinimą pagal Sąjungos direktyvą(29).
61. Taigi termino skaičiavimo pradžią nustato nacionalinė teisė. Tiesa, nacionalinėje teisėje termino skaičiavimo pradžią galima susieti su įvairiais įvykiais, kaip antai teismo sprendimu, kuriuo pripažįstama, kad nacionalinės teisės nuostata nesuderinama su Sąjungos teise. Toks sprendimas nėra svetimas Sąjungos teisėje. Teisingumo Teismas šiuo aspektu Prancūzijos teisės aktus turėjo išanalizuoti Sprendime Roquette Frères ir jame patvirtino tokią galimybę(30). Vis dėlto paprastai valstybė narė turi nuspręsti tokią galimybę taikyti, tačiau Belgija šiuo atveju akivaizdžiai pasirinko kitokį sprendimą.
62. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nors Sprendimas van Calster ir kt. buvo priimtas pasibaigus senaties terminui, Teisingumo Teismui siūlau į šį klausimą atsakyti taip, kad pagal Sąjungos teisę nedraudžiama pagrindinės bylos aplinkybėmis valstybei narei remtis nacionaliniu lygmeniu nustatytais senaties terminais, kurie, palyginti su bendrąja nacionaline teise, yra jai palankesni ginantis fizinio asmens prieš ją pradėtame teismo procese, kad būtų užtikrinta Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo pastarajam suteiktų teisių apsauga.
63. Tačiau man atrodo, kad reikia padaryti dar vieną pastabą, nes dėl priežasčių, kurias tuoj nurodysiu, negalima atmesti galimybės, kad ypatingomis aplinkybėmis valstybė narė negalės remtis senaties terminu savo naudai, jei nacionalinių valdžios institucijų veiksmais ir nustatytu senaties terminu būtų galima iš asmens visiškai atimti galimybę ginti savo teises nacionaliniuose teismuose(31).
D – Antrasis klausimas, pateiktas byloje „Bosschaert“
1. Analizė
64. Šis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su ieškiniui dėl Sąjungos teisei prieštaraujančių įmokų grąžinimo taikomo senaties termino, kuris pagal nacionalinės teisės nuostatas yra ilgesnis, kai ieškinys pareikštas prieš asmenį, ir trumpesnis, kai jis pareikštas prieš valstybę narę, suderinamumo su Sąjungos teise. Kaip tarpininkas dalyvaujantis asmuo, kuris kitam asmeniui perkėlė jam valstybės nustatytus mokėti mokesčius, gali atsidurti padėtyje, kai ieškinio dėl Sąjungos teisei prieštaraujančių mokesčių grąžinimo senaties terminas nesuėjęs jo atžvilgiu, tačiau jis jau pasibaigęs valstybės narės atžvilgiu(32).
65. Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo atveju asmenys nebeturi galimybės prieš valstybę pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtos sumos sugrąžinimo, nes jau praėjo penkerių metų laikotarpis, kurio skaičiavimo pradžia laikoma finansinių metų, kuriais atsirado prievolė, pradžia. Todėl, remiantis nacionalinės teisės aktais, nei F. Bosschaert, nei Goossens įstaigos negali tiesiogiai iš valstybės susigrąžinti nepagrįstai sumokėtų mokesčių(33).
66. Tačiau F. Bosschaert, kuris įmokas valstybei mokėjo per Goossens įstaigas, turėtų galėti jas susigrąžinti iš tų įstaigų, kadangi nepagrįstai gautos sumos grąžinimui asmenų atveju taikomas dešimties metų senaties terminas.
67. Be to, jei iš Goossens įstaigų būtų priteista F. Bosschaert grąžinti nepagrįstai gautas įmokas, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, jos galėtų tą sumą susigrąžinti iš valstybės pareikšdamos ieškinį ne dėl nepagrįstai gautos sumos grąžinimo, kuriam jau suėjęs penkerių metų terminas, o su asmenine prievole susijusį ieškinį regreso tvarka.
68. Reikia pateikti kelias pastabas dėl tokios situacijos suderinamumo su Sąjungos teise.
69. Kalbant apie veiksmingumo principą, pažymėtina, kad skirtingas požiūris į „nacionalines“ ir „Bendrijos“ situacijas net nebuvo paminėtas. Taigi atrodo, kad aptariami teisės aktai atitinka šį kriterijų.
70. Lygiavertiškumo principo atžvilgiu situacija taip pat atrodo pakankamai aiški atsižvelgiant į ankstesnę teismų praktiką.
71. Sprendime Prisco ir CASER Teisingumo Teismas nusprendė, kad „pagal Bendrijos teisę valstybei narei nedraudžiama prieš ieškinius dėl pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų įmokų grąžinimo remtis nacionaliniu trejų metų naikinamuoju terminu, nukrypstančiu nuo asmenims taikomos bendrosios ieškinių dėl nepagrįstai gautos sumos sistemos, kai taikomas palankesnis terminas, nes tas naikinamasis terminas taikomas vienodai ieškiniams dėl tų mokesčių, grindžiamų tiek Bendrijos, tiek nacionaline teise, grąžinimo(34).
72. Atsižvelgiant į šį sprendimą reikėtų atsakyti, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama prieš ieškinius dėl pažeidžiant Sąjungos teisę surinktų įmokų grąžinimo remtis nacionalinėje teisėje nustatytu penkerių metų naikinamuoju terminu, nukrypstančiu nuo asmenims taikomos bendrosios ieškinių dėl nepagrįstai sumokėtos sumos sistemos, kai taikomas palankesnis terminas, nes tas naikinamasis terminas taikomas vienodai ir ieškiniams dėl Sąjungos teise grindžiamų įmokų grąžinimo, ir tokiems pat ieškiniams, kurie grindžiami nacionaline teise.
73. Tačiau šis požiūris turi kelis niuansus, nes tuo atveju, kai įmokos valstybei mokamos per tarpininką, asmenims taikomas dešimties metu terminas, o ieškiniams prieš valstybę – penkerių metų.
74. Toks atvejis būtų suderinamas su Sąjungos teise, jei tarpininkui, kuris turėjo grąžinti neteisėtai gautą sumą kitam asmeniui, suteiktas protingas terminas, per kurį jis gali veiksmingai valstybės reikalauti atlyginti tokiu atveju grąžintas sumas. Priešingu atveju terminų neatitikimas prieštarautų Sąjungos teisei, nes valstybei priskirtinas neteisėtumo pasekmes turėtų prisiimti tarpininkas, kuris neturėjo teisinės galimybės išvengti įmokų perkėlimo savo klientams.
75. Šiuo atveju, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, toks ieškinys regreso tvarka iš esmės turėtų būti galimas ir būtų net veiksmingas.
76. Kadangi šios sąlygos įvykdytos, man atrodo, kad ši situacija neprieštarauja Sąjungos teisei.
2. Papildomos pastabos
77. Nors į šį klausimą jau atsakiau, manau, kad būtina pateikti kelias papildomas pastabas.
a) Dėl naikinamojo termino skaičiavimo pradžios ir trukmės
78. Šioje išvadoje Teisingumo Teismui pasiūliau konstatuoti, kad penkerių metų naikinamasis terminas, pradedamas skaičiuoti finansinių metų, kuriais atsirado prievolė, pradžioje, yra suderinamas su Sąjungos teise.
79. Todėl iš naujo nepristačiau minėtame Sprendime Emmott siūlyto sprendimo, t. y. ieškovių pagrindinėje byloje siūlymo senaties terminą pradėti skaičiuoti nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo datos.
80. Tačiau Teisingumo Teismo priimtas prejudicinis sprendimas, kuriame išaiškinama teisinė situacija, kaip antai Sprendimas van Calster ir kt., galėtų turėti tam tikros įtakos išimtiniais atvejais, net jei naikinamasis terminas jau suėjęs.
81. Pagal teisės aktus dėl reikalavimams prieš valstybę taikomų senaties terminų minėtas 2003 m. priimtas prejudicinis Sprendimas van Calster ir kt. neturi poveikio erga omnes, nes kitų asmenų, kurių teisinė situacija tokia pati, reikalavimų senaties terminas jau suėjęs.
82. Sprendime van Calster ir kt. pats Teisingumo Teismas konstatavo, kad 1998 m. įstatymo galiojimu atgaline data Belgijos teisės aktų leidėjas norėjo ištaisyti pasekmes, kilusias dėl pareigos iš anksto pranešti apie 1987 m. įstatyme nustatytą pagalbos priemonę pažeidimo(35).
83. Belgijos vyriausybė savo ruožtu byloje van Calster ir kt. pritarė kitai pozicijai, o Cour d’arbitrage, aukščiausia šalies teisminė instancija, patvirtino 1998 m. įstatymo galiojimą atgaline data(36). Visi suinteresuotieji ūkio subjektai, išskyrus E. van Calster ir jo bendrininkus, greičiausiai nusprendė, kad neverta ginčyti teisės aktų, ir todėl nepateikė ieškinio, kad atlikti mokėjimai jiems būtų grąžinti.
84. Priėmus Sprendimą van Calster ir kt., Belgijos Karalystė nebandė savo iniciatyva ištaisyti esamos padėties, kad ji atitiktų Sąjungos teisę. Atvirkščiai, remdamasi senaties termino pasibaigimu ji tik patvirtino norą pasilikti įmokas, surinktas pažeidžiant Sąjungos teisę.
85. Bet kuriuo atveju buvo akivaizdu, kad Belgijos vyriausybė niekaip negalėjo pagrįsti negrąžinimo(37).
86. Mano nuomone, tam, kad būtų užtikrintas Teisingumo Teismo praktikos poveikis erga omnes, nacionalinis teismas turėtų galėti išimties tvarka ir neatsižvelgdamas, kad senaties terminas jau suėjęs, prašymą dėl nepagrįstai gautos sumos grąžinimo pripažinti priimtinu, net jei tas prašymas pateiktas suėjus minėtam terminui ir jei pateiktas per protingą laikotarpį po Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo konstatuotas prieštaravimas, priėmimo.
87. Tai turėtų būti įmanoma būtent tuo atveju, kai valstybė aktyviai ir kelis kartus bandė sutrukdyti įgyvendinti Sąjungos teisėje, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, suteiktas teises, nes priešingu atveju valstybė narė galėtų nepagrįstai pasinaudoti neteisėtais savo veiksmais, o tai prieštarautų posakiui nemo auditur propriam turpitudinem allegans. Atkreipiu dėmesį, kad Teisingumo Teismas numatė tokią galimybę tais atvejais, kai ieškovo, prieš kurį remiamasi senaties terminu, neveikimą lėmė nacionalinių valdžios institucijų sąmoningai pateikta netiksli informacija(38).
88. Pažymiu, kad tokia galimybė yra išimtinė. Priduriu, kad nacionalinis teismas privalo įvertinti termino protingumą, tačiau, mano nuomone, kalba turėtų eiti veikiau apie mėnesius, o ne apie metus(39). Manau, kad šiuo atveju ieškovės pagrindinėje byloje negali pasinaudoti tokia išimtimi, nes ieškinius pateikė tik praėjus keleriems metams po Sprendimo van Calster ir kt. priėmimo.
b) Dėl galimo valstybės narės pasyvumo, kai pripažintas nesuderinamumas
89. Kyla kitas klausimas, ar valstybė narė turi iš lojalumo principo kylančią pareigą veikti, kad ištaisytų nesuderinamumą su Sąjungos teise, kai tą nesuderinamumą konstatuoja Teisingumo Teismas.
90. Nuo 1991 m. Komisijos sprendimo(40) priėmimo Belgijos Karalystė tikriausiai buvo visapusiškai informuota apie 1987 m. tvarkos nesuderinamumą, kiek tai susiję būtent su nacionaliniais gamintojais ir eksportuotojais. Belgijos valdžios institucijos akivaizdžiai bandė ištaisyti pranešimo Komisijai apie 1987 m. tvarką procedūros(41) nesilaikymą, kai numatė, kad visi pagal naują 1998 m. tvarką mokėtini mokesčiai atgaline data yra automatiškai kompensuojami anksčiau valstybei sumokėtomis sumomis. Šis tvarkos galiojimas atgaline data, kurį Teisingumo Teismas Sprendime van Calster ir kt. pripažino prieštaraujančiu Sąjungos teisei, atskleidžia, mano nuomone, dideles abejones Belgijos Karalystės sąžiningumu šiuo atveju.
91. Man atrodo, kad Belgijos valstybė sąmoningai nieko nepadarė, kad grąžintų neteisėtai gautas sumas. Tačiau Sąjungos teisėje nėra nuostatos, pagal kurią valstybei narei būtų draudžiama aktyviai veikti.
92. Nemanau, kad galima paneigti, jog valstybė narė turėtų veikti aktyviai ir grąžinti nepagrįstai gautas sumas bent jau tais atvejais, kai neteisėtai gauta suma lengvai nustatoma arba galima ją nustatyti apytiksliai, ir tais atvejais, kai suinteresuotosios šalys yra asmenys, patyrę minimalių nuostolių, kurie nesuteikia pakankamo pagrindo kiekvienam atskirai skirti dideles sąnaudas bet kokiam teismo procesui(42).
93. Tokiai praktikai Sąjungos teisė tikrai neprieštarauja. Net priešingai, tokia praktika turėtų būti skatinama ar net reikalaujama jos laikytis. Tam tikrose srityse tam numatytos net konkrečios procedūros. Žinoma, tikslai yra skirtingi, o procedūros nevienodos. Tačiau siekiant Sąjungos teisės veiksmingumo šis klausimas yra labai svarbus, ypač kai sumos gali būti nedidelės ir atgrasyti pradėti teisminius procesus nežinant, ar pavyks jas susigrąžinti(43).
94. Taigi, mano nuomone, lojalumo principas įpareigoja Belgijos valstybę padaryti tinkamas išvadas remiantis minėtu Sprendimu van Calster ir kt. ir sudaryti palankesnes sąlygas jam įgyvendinti, jei reikia, pasitelkiant nacionalinį įstatymų leidėją.
95. Galiausiai pažymiu, kad pagal nacionalinės teisės aktus valstybei, kaip skolininkei, taikomas palankesnis požiūris nei bet kuriam kitam skolininkui, neatsižvelgiant į skolos pobūdį ar kitokias aplinkybes. Tai grindžiama būtinybe greitai uždaryti sąskaitas.
96. Tačiau atsižvelgiant į Sprendimą Zouboulidis prieš Graikiją(44) toks pagrindas, t. y. siekis greitai sutvarkyti valstybės įsipareigojimus, yra nepakankamas, kad valstybei būtų suteiktas trumpesnis senaties terminas. Šiuo klausimus Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnis dėl teisės į nuosavybės apsaugą. Šis sprendimas taip pat turėtų būti taikomas pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją(45).
97. Vis dėlto ketverių–penkerių metų senaties terminas dėl nepagrįstai gautos sumos, susijusios su mokestinėmis įmokomis, grąžinimo man atrodo veikiau ilgas nei per trumpas. Atsižvelgdamas į valstybių narių, kaip antai EŽTK šalių, turimą diskreciją, manau, kad Teisingumo Teismas neturėtų minėtos Chartijos aiškinti taip, kad remiantis tuo aiškinimu nebūtų galima taikyti Belgijos teisės aktuose valstybės įsipareigojimams nustatyto senaties termino.
V – Išvada
98. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Rechtbank van eerste aanleg te Brussel pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
„1. Pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis nacionalinis teismas taikytų penkerių metų senaties terminą, nustatytą nacionalinės teisės sistemoje reikalavimams prieš valstybę ir taikomą ieškiniams dėl atitinkamai valstybei narei sumokėtų mokesčių grąžinimo pagal mišrią pagalbos ir mokesčių sistemą.
2. Pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal Sąjungos teisę nedraudžiama valstybei narei remtis nacionaliniu lygmeniu nustatytais senaties terminais, kurie, palyginti su bendrąja nacionaline teise, yra jai palankesni ginantis prieš ją fizinio asmens pradėtame teismo procese, kad būtų užtikrinta Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo pastarajam suteiktų teisių apsauga, nors Teisingumo Teismas minėtų nacionalinės teisės nuostatų nesuderinamumą su Sąjungos teise konstatavo tik pasibaigus ypač palankiems senaties terminams ir net jei neteisėtumas anksčiau egzistavo.
3. Pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal Sąjungos teisę nedraudžiama valstybei narei nustačius mokesčius asmeniui, kuris savo ruožtu turi tuos mokesčius perkelti kitiems asmenims, su kuriais palaiko prekybinius santykius, pagal nacionalinės teisės aktus tam asmeniui taikyti trumpesnį senaties terminą dėl Sąjungos teisei prieštaraujančios sumos susigrąžinimo iš valstybės, nors jis turi ilgesnį senaties terminą toms įmokoms susigrąžinti iš tarpininku buvusio asmens, jei tas tarpininkas yra tokioje padėtyje, kai prieš jį pareikšto ieškinio senaties terminas dar nesuėjęs, o prieš valstybę pareikšto ieškinio terminas jau pasibaigęs, ir jei tą tarpininką kiti ūkio subjektai gali paduoti į teismą, jeigu jis gali prireikus pateikti reikalavimą valstybei regreso tvarka ir tik jeigu jis gali susigrąžinti iš valstybės įmokas, kurias pats jai sumokėjo.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Kaip teigia Belgijos vyriausybė, šios bylos yra tik dvi iš 879 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamų bylų, kurios buvo iškeltos dėl 1987 m. kovo 24 d. Įstatymo dėl gyvūnų sveikatos ir 1998 m. kovo 23 d. Įstatymo dėl gyvūnų sveikatos ir gyvūnų bei gyvūninės kilmės produktų kokybės biudžetinio fondo įsteigimo. Šiose bylose reikalaujama grąžinti suma negalutiniais skaičiavimais sudaro iš viso 119 milijonų eurų.
3 – Pirmasis posakis vigilantibus non dormientibus aequitas subvenit yra žinomas Anglijos teisėje, kalbant apie „teisingumo“ („equity“) sąvoką. Teisingumo Teismui gerai žinomas antrasis posakis. Kaip teigia autorius, Teisingumo Teismas ir generaliniai advokatai dažniausiai cituoja šį antrą posakį (Žr. A. Masson „Usages et réflexivité du latin à la Cour de justice des Communautés européennes“, Revue trimestrielle de droit européen, Nr. 4, 2007, p. 609–633).
4 – Žr. 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimus Lornoy ir kt. (C‑17/91, Rink. p. I‑6523), Claeys (C‑114/91, Rink. p I‑6559) ir Sprendimą Demoor ir kt. (C‑144/91 ir C‑145/91, Rink. p. I‑6613).
5 – 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas van Calster ir kt. (C‑261/01 ir C‑262/01, Rink. p. I‑12249).
6 – Moniteur belge, 1998 m. balandžio 30 d., p. 13469.
7– Žr. 1998 m. įstatymo 23 straipsnį.
8 – Žr. 1998 m. įstatymo 23 straipsnį.
9 – Minėto sprendimo 65 ir 77 punktai.
10 – Moniteur belge, 1991 m. rugpjūčio 21 d., p. 17960.
11 – Žr., be kita ko, 2003 m. balandžio 14 d. Cour de cassation sprendimą.
12 – Žr. 1998 m. įstatymo 14, 17 ir 21 straipsnius.
13 – Tačiau jeigu taikytinas terminas būtų dešimt metų nuo 1998 m. įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. nuo 1998 m. balandžio 30 d., 2007 m. balandžio 2 d. pareikštas ieškinys būtų pateiktas nesuėjus senaties terminui.
14 – Žr. 1998 m. įstatymo 14, 17, 21 ir 23 straipsnius.
15 – Žr. šios išvados 28 punktą.
16 – Žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimą Comateb ir kt. (C‑192/95–C‑218/95, Rink. p. I‑165, 20 punktas) ir 2004 m. birželio 17 d. Sprendimą Recheio – Cash & Carry (C‑30/02, Rink. p. I‑6051, 15 punktas).
17 – Žr., be kita ko, kiek tai susiję su nepagrįstai gautos sumos grąžinimu, 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Edis (C‑231/96, Rink. p. I‑4951, 34 punktas), minėtą Sprendimą Recheio – Cash & Carry (17 punktas); taip pat 2001 m. kovo 8 d. Sprendimą Lesoochranárske zoskupenie (C‑240/09, Rink. p. I‑0000, 48 punktas) ir 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 46 punktas).
18 – Žr., be kita ko, 2009 m. kovo 24 d. Sprendimą Danske Slagterier (C‑445/06, Rink. p. I‑2119, 31 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
19 – Žr. 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Aprile (C‑228/96, Rink. p. I‑7141, 19 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
20 – Žr., be kita ko, 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimą Barth (C‑542/08, Rink. p. I‑0000, 28 punktas), 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Marks & Spencer (C‑62/00, Rink. p. I‑6325, 35 punktas) ir minėtą Sprendimą Aprile (19 punktas).
21 – Spendimo 18 punktas.
22 – Nustatyta Konsoliduoto įstatymo 100 straipsnyje (minėtas šios išvados 23 punkte).
23 – Būtent taip yra Konsoliduoto įstatymo 100 straipsnyje.
24 – Žr., be kita ko, 1980 m. kovo 27 d. Sprendimą Denkavit italiana (61/79, Rink. p. 1205, 16 punktas), 2000 m. vasario 10 d. Sprendimą Deutsche Telekom (C‑50/96, Rink. p. I‑743, 43 punktas), 2004 m. sausio 13 d. Sprendimą Kühne & Heitz (C‑453/00, Rink. p. I‑837, 21 punktas) ir 2008 m. vasario 12 d. Sprendimą Kempter (C‑2/06, Rink. p. I‑411, 35 punktas).
25 – Šiuo klausimu žr. 1995 m. spalio 19 d. Sprendimą Richardson (C‑137/94, Rink. p. I‑3407, 33 punktas), minėtą Sprendimą Kempter (35 punktas) ir 2007 m. kovo 6 d. Sprendimą Meilicke ir kt. (C-292/04, Rink. p. I‑1835, 34 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
26 – Žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimą Emmott (C‑208/90, Rink. p. I‑4269, 21 punktas).
27 – Žr. 1997 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Fantaskir kt. (C‑188/95, Rink. p. I‑6783, 51 punktas).
28 – Žr. minėtą Sprendimą Danske Slagterier (54 punktas).
29 – Taip pat žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Haahr Petroleum (C‑90/94, Rink. p. I‑4085, 52 punktas) ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Texaco ir Olieselskabet Danmark (C‑114/95 ir C‑115/95, Rink. p. I‑4263, 48 punktas).
30 – 2000 m. lapkričio 28 d. Sprendimas Roquette Frères (C‑88/99, Rink. p. I‑10465, 37 punktas).
31 – Šiuo klausimu žr. minėtus sprendimus Barth (33 punktas) ir Aprile (43–45 punktai).
32 – Panašu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, jog yra skirtumas tarp taikomų senaties terminų. Belgijos vyriausybė, atvirkščiai, nusprendusi, kad šios bylos susijusios su deliktine atsakomybe, per teismo posėdį išreiškė kitokią nuomonę: ji teigė, kad senaties terminai yra vienodos, t. y. penkerių metų, trukmės, nors jų skaičiavimo pradžios datos šiek tiek skiriasi. Pažymiu, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šios bylos susijusios su nepagrįstai gautos sumos grąžinimu (condictio indebiti). Dėl klausimo, susijusio su kvalifikavimu, žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, Rink. p. I‑11753, 201 punktas).
33 – Reikia pažymėti, kad Q‑beef, kuri įmokas sumokėjo tiesiogiai valstybei, šis prejudicinis klausimas netaikomas.
34 – Žr. minėtą Sprendimą Edis (39 punktas), minėtą Sprendimą Aprile (34 punktas) ir 2002 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Prisco ir CASER (C‑216/99 ir C‑222/99, Rink. p. I-6761, 70 punktas).
35 – Minėtas Sprendimas van Calsterir kt. (59 punktas). 60 punkte Teisingumo Teismas teigia: „Tokia teisės aktų leidybos technika negali būti laikoma suderinama su Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga pranešti. Iš tiesų, jeigu jai būtų pritarta, valstybės narės galėtų nedelsdamos pradėti vykdyti valstybės pagalbos projektą apie jį nepranešusios, o pasekmių dėl nepranešimo būtų galima išvengti panaikinus pagalbos priemonę ir tuo pat metu iš naujo ją pateikus bei nustačius galiojimą atgaline data“.
36 – Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados minėtoje byloje van Calster ir kt. 16 punktą.
37 – 1997 m. kovo 20 d. Sprendimas Alcan Deutschland (C‑24/95, Rink. p. I‑1591).
38 – Žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Levez (C‑326/96, Rink. p. I‑7835, 34 punktas) ir minėtą Sprendimą Barth (36 punktas).
39 – Kaip pavyzdį galima paminėti, kad minėtoje byloje Kühne & Heitz suinteresuotoji bendrovė pateikė prašymą išmokėti tam tikrą sumą maždaug po dviejų mėnesių nuo Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame pateiktas jai palankus išaiškinimas (žr. generalinio advokato Ph. Léger išvados 14 punktą).
40 – Ko, beje, Belgijos Karalystė neginčijo.
41 – Net per teismo posėdį Belgijos vyriausybės atstovas teigė, kad nepranešimas yra tik procedūros klaida. Mano nuomone, tai yra daug rimčiau: toks nepranešimas yra esminės pareigos valstybės pagalbos srityje neįvykdymas.
42 – Kaip pavyzdį būtų naudinga paminėti 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen (C‑319/02, Rink. p. I‑7477), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo Suomijos teisės aktų nesuderinamumą su Sąjungos teise, priėmimo pasekmes. Kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė galutinį sprendimą (2004 m. gruodžio 22 d. Aukščiausiojo administracinio teismo sprendimas byloje KHO 2004:117), buvo priimtas įstatymas dėl žalos atlyginimo. Remiantis šio įstatymo parengiamaisiais darbais, jis buvo priimtas siekiant užtikrinti veiksmingą grąžinimą (taip pat žr. Vyriausybės projektą 57/2005).
43 – 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), tryliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad suteikiant bendrajai rinkai prieštaraujančią neteisėtą pagalbą turėtų būti atkurta veiksminga konkurencija ir kad dėl to būtina, kad pagalba, įskaitant palūkanas, būtų susigrąžinta iš karto.
44 – 2009 m. birželio 25 d. EŽTT sprendimas Zouboulidis prieš Graikiją, 33–37 punktai. Šioje byloje buvo kalbama apie reikalavimus prieš Graikijos valstybę, kuriems tam tikrais atvejais buvo taikomas dvejų metų senaties terminas, nors tos valstybės reikalavimams taikytas nuo dviejų iki dešimties kartų ilgesnis senaties terminas. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu nusprendė, kad Graikijos valstybės naudai taikomos privilegijuotos teisės normos dėl senaties termino yra nesuderinamos su 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pirmojo papildomo protokolo 1 straipsniu dėl teisės į nuosavybės apsaugą.
45 – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis dėl teisės į nuosavybę.