29.1.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 30/12


2010 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo nutartis byloje (Krajský súd v Prešove (Slovakijos Respublika) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Pohotovosť s.r.o. prieš Iveta Korčkovská

(Byla C-76/10) (1)

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Vartotojų apsauga - Direktyva 93/13/EEB - Nesąžiningos sąlygos - Direktyva 2008/48/EB - Direktyva 87/102 - Vartojimo kredito sutartys - Bendros kredito kainos metinė norma - Arbitražo procesas - Arbitražinio teismo sprendimas - Nacionalinio teismo teisė„ex officio“ įvertinti galimą nesąžiningą tam tikrų sąlygų pobūdį)

2011/C 30/18

Proceso kalba: slovakų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Krajský súd v Prešove

Šalys

Ieškovė: Pohotovosť s.r.o.

Atsakovė: Iveta Korčkovská

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Krajský súd v Prešove — 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) ir 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, p. 66) išaiškinimas — Vartojimo kredito sutartis, kurioje numatyta labai aukšta palūkanų norma ir arbitražo procesas ginčo atveju — Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nagrinėjančio bylą dėl galutinio arbitražinio teismo sprendimo, teisė ex officio įvertinti šių sąlygų galimą nesąžiningą pobūdį.

Rezoliucinė dalis

1.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais reikalaujama, jog nacionalinis teismas, nagrinėjantis prašymą priverstinai vykdyti galutinį arbitražinio teismo sprendimą, priimtą vartotojui nedalyvaujant, turėdamas būtiną teisinę ir faktinę informaciją įvertintų, kad ir ex officio, ar kreditoriaus ir vartotojo kredito sutartyje numatyta sankcija yra neproporcinga, jei pagal nacionalines procesines normas panašų vertinimą galima atlikti nacionaline teise grindžiamose analogiškose bylose.

2.

Atitinkamas nacionalinis teismas turi nustatyti, ar tokia kredito sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje, remiantis šio teismo konstatavimais, numatyta neproporcingai didelė sankcija vartotojo nenaudai, atsižvelgiant į visas sutarties sudarymo aplinkybes, turi būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 ir 4 straipsnius. Jeigu taip būtų, tada šis teismas turėtų nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog ši sąlyga nebūtų privaloma šiam vartotojui.

3.

Tokiomis, kaip antai pagrindinės bylos, aplinkybėmis, tai, kad nagrinėjamoje kredito sutartyje nenurodyta bendros kredito kainos metinė norma, kurios paminėjimas turi esminę reikšmę pagal 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvą 87/102//EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, iš dalies pakeistą 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB, gali būti lemiamas kriterijus nacionaliniam teismui vertinant, ar kredito sutarties sąlyga dėl jo kainos, kurioje nenurodyta ši informacija, suformuluota aiškiai ir suprantamai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnį. Jeigu taip nėra, šis teismas gali, kad ir ex officio, išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į visas pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo aplinkybes, dėl to, kad vartojimo kredito sutarties sąlygoje dėl kredito kainos nenurodyta bendros kredito kainos metinė norma, ši sąlyga gali būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 ir 4 straipsnius. Tačiau, nepaisant galimybės nagrinėti šią sutartį pagal Direktyvą 93/13, Direktyvą 87/102 reikia aiškinti kaip leidžiančią nacionaliniam teismui ex officio taikyti jos 4 straipsnį į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas, kuriose numatyta, jog vartojimo kredito sutartyje nenurodžius bendros kredito kainos metinės normos, suteiktas kreditas laikomas suteiktu be palūkanų ir kredito mokesčio.


(1)  OL C 134, 2010 5 22.