|
5.5.2012 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 133/5 |
2012 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas byloje (Landgericht Regensburg (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) G prieš Cornelius de Visser
(Byla C-292/10) (1)
(Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas - Procesinių dokumentų įteikimas paskelbiant viešai - Atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos arba laikinos gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje nebuvimas - Jurisdikcija „delikto arba kvazidelikto bylose“ - Asmeninių teisių pažeidimas, kuris galėjo būti padarytas patalpinus nuotraukas į internetą - Vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti)
2012/C 133/07
Proceso kalba: vokiečių
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Landgericht Regensburg
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovė: G
Atsakovas: Cornelius de Visser
Dalykas
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Landgericht Regensburg — Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio pirmos pastraipos, siejant ja su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa (OL C 303, 2007, p. 1), 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001 p. 1 ; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 punkto ir 26 straipsnio 2 dalies bei 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 3 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimas — Nacionalinės teisės normos, pagal kurias tam tikromis aplinkybėmis atsakovui procesinius dokumentus leidžiama įteikti paskelbiant viešai ir bylą nagrinėti nedalyvaujant šaliai remiantis minėtu būdu atsakovui įteiktu ieškininiu pareiškimu — Reglamento (EB) Nr. 44/2001 kompetencijos taisyklių taikymas nesant atsakovo gyvenamosios vietos ar nežinant jo buvimo vietos valstybės narės teritorijoje — Teismo kompetencijos ir įstatymo, taikytino nagrinėjant ieškinį, susijusį su asmens teisių pažeidimu, kurį paskelbdamas nuotraukas interneto svetainėje galėjo įvykdyti asmuo, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, nustatymas
Rezoliucinė dalis
|
1. |
Aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama taikyti to paties reglamento 5 straipsnio 3 punkto ieškiniui dėl atsakomybės už interneto svetainės administravimą atsakovui, kuris tikriausiai yra Sąjungos pilietis, tačiau jo buvimo vieta nežinoma, jei teismas, į kurį buvo kreiptasi su ieškiniu, neturi įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėtas atsakovas iš tiesų nuolat gyvena už Europos Sąjungos teritorijos ribų. |
|
2. |
Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama priimti sprendimo už akių atsakovo, kuriam, nesant galimybės nustatyti jo gyvenamosios vietos, bylos iškėlimo dokumentas, vadovaujantis nacionaline teise, buvo įteiktas paskelbiant jį viešai, atžvilgiu, jei teismas, į kurį buvo kreiptasi su ieškiniu, prieš tai įsitikino, kad siekiant surasti šį atsakovą buvo imtasi visų paieškos priemonių, kurių reikalaujama pagal rūpestingumo ir sąžiningumo principus. |
|
3. |
Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ja draudžiama atsakovo, kurio adresas nežinomas, atžvilgiu už akių priimtą sprendimą pripažinti Europos vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą. |
|
4. |
2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 3 straipsnio 1 ir 2 dalys neturi būti taikomos tuomet, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo įsisteigimo vieta nežinoma, nes ši nuostata taikoma tik tuomet, jei nustatoma valstybė narė, kurios teritorijoje atitinkamas paslaugų teikėjas yra faktiškai įsisteigęs. |