1

2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 3 t., p. 40) nustatyta Europos Komisijos vykdoma Bendrijos mastu veikiančių koncentracijų, kaip jos apibrėžtos šio reglamento 1 ir 3 straipsniuose, kontrolės sistema. Apie šias koncentracijas turi būti pranešta Komisijai prieš joms pradedant veikti (Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnis). Komisija įvertina jų suderinamumą su bendrąja rinka (Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnis).

2

Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnyje nustatyta:

„Reglamento taikymas ir jurisdikcija

1.   Tik šis reglamentas taikomas koncentracijoms, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, o Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2003, (EEB) Nr. 1017/68, (EEB) Nr. 4056/86 ir (EEB) Nr. 3975/87 netaikomi, išskyrus bendroms įmonėms, kurios neveikia Bendrijos mastu ir kurių tikslas arba veiklos padarinys – kontroliuoti įmonių, kurios lieka savarankiškos, konkurencinį elgesį.

2.   Komisija turi išskirtinę jurisdikciją priimti šiame reglamente numatytus sprendimus, juos gali peržiūrėti Teisingumo Teismas.

3.   Nė viena valstybė narė netaiko savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų Bendrijos mastu veikiančioms koncentracijoms.

Pirmoji šios dalies pastraipa nepažeidžia jokios valstybės narės galios atlikti bet kokį tyrimą, būtiną taikant 4 straipsnio 4 dalį, 9 straipsnio 2 dalį, arba po klausimo perdavimo pagal 9 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos b įtrauką arba 9 straipsnio 5 dalį imtis priemonių, ypač būtinų taikant 9 straipsnio 8 dalį.

4.   Nepaisydamos 2 ir 3 dalių, valstybės narės gali imtis atitinkamų priemonių kitiems šiame reglamente nenagrinėjamiems teisėtiems, su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis suderinamiems interesams apsaugoti.

Visuomenės saugumas, žiniasklaidos pliuralizmas ir priežiūros taisyklės turi būti laikomi pirmoje pastraipoje nurodytais teisėtais interesais.

Imtis aukščiau nurodytų priemonių dėl bet kokių kitų viešųjų interesų suinteresuota valstybė narė gali tik apie juos iš anksto pranešusi Komisijai bei jai juos pripažinus, įvertinus jų atitiktį bendriesiems Bendrijos teisės principams ir kitoms jos nuostatoms. Komisija informuoja suinteresuotą valstybę narę apie savo sprendimą per 25 darbo dienas nuo pranešimo.“

3

Ieškovė Schemaventotto SpA yra pagal Italijos teisę įsteigta bendrovė. Ji kontroliuoja Atlantia SpA, buvusią Autostrade SpA, o ši, savo ruožtu, kontroliuoja Autostrade per l’Italia SpA (ASPI), Italijos mokamų automagistralių statybos ir valdymo koncesininkę. Įstojusi į bylą šalis Abertis Infraestructuras, SA yra pagal Ispanijos teisę įsteigta bendrovė, kurios pagrindinė veikla – mokamų automagistralių valdymas.

4

2006 m. balandžio 23 d.Autostrade ir įstojusios į bylą šalies valdybos patvirtino „Abertis ir Autostrade koncentraciją“, t. y. sujungimo planą, po kurio prie įstojusios į bylą šalies prijungus Autostrade būtų įsteigta nauja bendrovė, kurios buveinė Ispanijoje. Po to ši koncentracija buvo patvirtinta Autostrade ir įstojusios į bylą šalies visuotiniuose akcininkų susirinkimuose.

5

2006 m. rugpjūčio 4 d. privaloma nuomone Italijos infrastruktūros ministras, Italijos ekonomikos ir finansų ministras ir 2006 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Azienda nazionale autonoma delle Strade (Už automagistralių koncesijų suteikimą Italijoje atsakingas viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, toliau – ANAS) atmetė Autostrade pateiktą prašymą leisti vykdyti koncentraciją tarp įstojusios į bylą šalies ir Autostrade. ANAS teigė, kad koncentracijai reikalingas išankstinis administracijos leidimas, nes dėl koncentracijos keičiasi koncesijos turėtojas.

6

2006 m. rugpjūčio 18 d.Autostrade ir įstojusi į bylą šalis apie koncentraciją pranešė Komisijai pagal Reglamentą Nr. 139/2004. 2006 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Komisija, konstatavusi, kad koncentracija yra Bendrijos masto ir kad šie veiksmai gerokai neapribos veiksmingos konkurencijos bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, nusprendė neprieštarauti dėl koncentracijos, apie kurią pranešta, ir ją pripažino suderinama su bendrąja rinka.

7

Nors Komisija koncentraciją patvirtino, Autostrade ir įstojusi į bylą šalis nutraukė šios koncentracijos įgyvendinimą dėl ANAS atsisakymo suteikti leidimą. Jos bijojo, kad įgyvendinus koncentraciją be leidimo Italijos valdžios institucijos panaikins Italijos automagistralių koncesiją, kuri buvo pagrindinis Autostrade turtas.

8

2006 m. rugsėjo 29 d. Italijos vyriausybė priėmė Dekretą įstatymą Nr. 262 dėl skubių nuostatų mokesčių ir finansų srityje (Dekreto‑legge no262 (su) disposizioni urgenti in materia tributaria e finanziaria, GURI, Nr. 230, 2006 m. spalio 3 d., toliau – Dekretas įstatymas Nr. 262). 2006 m. lapkričio 24 d. Dekretas įstatymas Nr. 262 buvo pertvarkytas į įstatymą su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 286 (Legge no286, GURI Nr. 277 priedas, 2006 m. lapkričio 28 d.).

9

Dekretu įstatymu Nr. 262 buvo įvesta vieningos formos sutarties tvarka, pagal kurią numatyta, kad įsigaliojus šiam dekretui įstatymui visos automagistralių koncesijų sutartys bus sudaromos pagal tą pačią formą ir laikantis tų pačių principų. Įsigaliojus Dekretui įstatymui Nr. 262 ši vieningos formos sutartis turėjo pakeisti visas per pirmąją periodinę peržiūrą egzistavusias automagistralių sutartis, o jei koncesininkas nesutinka su naujomis sąlygomis, esama sutartis automatiškai nutraukiama.

10

Atsižvelgusi į minėtus pokyčius 2006 m. spalio 18 d. laišku Komisija Italijos valdžios institucijas informavo apie savo pirminį vertinimą, kad dėl nepateisinamų priežasčių sudarydama kliūtis koncentracijai Italijos Respublika pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį.

11

Gavusios Komisijos pirminį vertinimą Italijos valdžios institucijos nusprendė panaikinti 2006 m. rugpjūčio 4 d. Italijos infrastruktūros ministro ir Italijos ekonomikos ir finansų ministro kartu priimtą privalomą nuomonę ir 2006 m. rugpjūčio 5 d. ANAS sprendimą.

12

2006 m. lapkričio 14 d. Komisija pradėjo procedūrą dėl Italijos Respublikos įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį, susijusią su galimu EB 43 ir 56 straipsnių pažeidimu dėl Italijos automagistralių eksploatavimo koncesijų sistemos reformos ir dėl Autostrade ir įstojusios į bylą šalies sujungimo plano.

13

2006 m. gruodžio 13 d.Autostrade ir įstojusi į bylą šalis nusprendė atsisakyti koncentracijos, nes neįmanoma įvykdyti koncentracijos iki 2006 m. gruodžio 31 d., t. y. iki kiekvienos bendrovės akcininkų patvirtintos sujungimo plano įgyvendinimo termino pabaigos. Tarp tokio sprendimo motyvų abi bendrovės 2006 m. gruodžio 13 d. pranešime spaudai paminėjo ne tik Dekreto įstatymo Nr. 262 įsigaliojimą, bet ir tai, kad pagal naujus teisės aktus sunku gauti ANAS leidimą.

14

2007 m. sausio 31 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms atsiuntė naują pirminį vertinimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį. Ji padarė pirminę išvadą, kad tai, jog Italijos valdžios institucijos iš anksto ir pakankamai aiškiai nenustatė viešojo intereso kriterijų, kuriais rėmėsi leidimo suteikimo procedūroje, ir tai, kad jos nepriėmė sprendimo suteikti Autostrade ir ASPI prašytą leidimą, yra priemonės Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio prasme, kuriomis de facto buvo uždrausta įvykdyti Bendrijos masto koncentraciją arba jos įvykdymas labai apsunkintas. Taikydamos tokias priemones iš anksto apie jas nepranešusios ir Komisijai jų nepatvirtinus, Italijos valdžios institucijos pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnyje nustatytą pareigą pranešti ir „nesiimti veiksmų“. Nagrinėjamos priemonės nesuderinamos su teisinio saugumo principu ir, remiantis turima informacija, atrodo, kad nepagrįstai riboja kapitalo judėjimo laisvę ir įsisteigimo laisvę (EB 43 ir 56 straipsniai). Be to, Komisija pažymėjo, kad jei šis pirminis vertinimas bus patvirtintas, ji gali priimti sprendimą, kuriuo būtų pripažinta, jog Italijos Respublika pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį.

15

Po diskusijų su Italijos valdžios institucijomis 2007 m. liepos 18 d. Komisija paskelbė pranešimą spaudai, kuriame išreiškė palankią nuomonę dėl Italijos valdžios institucijų pateikto tarpžinybinių gairių pasiūlymo, skirto aiškesniam leidimų perduoti automagistralių koncesijas Italijoje teisiniam reglamentavimui. Komisija nurodė, kad įsigaliojus šioms gairėms ir jų įgyvendinimo nuostatoms ji galėtų nutraukti pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį Italijos Respublikos atžvilgiu pradėtą procedūrą.

16

2007 m. liepos 30 d. Italijos infrastruktūros ministerija kartu su Ekonomikos ir finansų ministerija priėmė gaires, nustatančias leidimų suteikimo kriterijus automagistralių koncesininkams, kuriuose įvyko pasikeitimų dėl Bendrijos koncentracijų (Direttiva (su) criteri di autorizzazione alle modificazioni del concessionario autostradale derivanti da concentrazione comunitaria (GURI, Nr. 224, 2007 m. rugsėjo 26 d.). Įgyvendinimo dekretas buvo priimtas 2008 m. vasario 29 d. (GURI, Nr. 52, 2008 m. kovo 3 d.).

17

2008 m. kovo 19 d. laišku ieškovė Komisijos paprašė nutraukti sprendimu, kuriuo pripažinta, kad Italijos Respublika pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, Italijos Respublikos atžvilgiu pradėtą procedūrą dėl koncentracijų.

18

2008 m. gegužės 22 d. Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas ieškovę informavo apie savo ketinimą siūlyti priimti sprendimą nutraukti pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį pradėtą procedūrą ir jai pasiūlė atsiųsti pastabas šiuo klausimu. Ieškovė atsakė 2008 m. birželio 5 d. laišku.

19

2008 m. rugpjūčio 13 d. Komisija Italijos valdžios institucijoms atsiuntė laišką, dėl kurio pareikštas šis ieškinys.

20

Šiame laiške Komisija Italijos valdžios institucijas informavo, kad palankiai vertina neseniai įvykusius pasikeitimus, ir nurodė mananti, jog 2007 m. liepos 30 d. paskelbtos gairės ir 2008 m. vasario 29 d. priimtas ir paskelbtas įgyvendinimo dekretas užtikrina, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį atitinkamai 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. sausio 31 d. jos priimtuose pirminiuose vertinimuose išreikštas susirūpinimas ateityje nebeturės pagrindo kilti. Atsižvelgdama į šiuos argumentus Komisija nusprendė nebetęsti procedūros byloje Abertis ir Autostrade pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį dėl galimų pažeidimų, nustatytų per 2007 m. sausio 31 d. pirminį patikrinimą.

21

Be to, šiame laiške Komisija pažymėjo, kad, nors ji ir nemanė, jog reikia tęsti procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, teisės aktai, susiję su leidimų perduoti koncesijas suteikimo procedūra, bet kuriuo atveju turi atitikti vidaus rinkos taisyklių bendrąsias sąlygas. Komisija nurodė, kad nuomonę šiuo klausimu ji priims vėliau.

22

Taip pat Komisija pažymėjo, kad bet kuriuo atveju ji ir toliau kontroliuos visas pagal naujus teisės aktus priimtas specialiąsias priemones, kurios gali būti taikomos būsimoms Bendrijos masto koncentracijoms.

23

Galiausiai šiame laiške Komisija nurodė, kad bet kuriuo atveju ji iš anksto nesprendžia dėl jokio kito atliekamo tyrimo, ar kuris bus atliekamas ateityje, ypač dėl konkrečių procedūrų, kurias atlieka Vidaus rinkos generalinis direktoratas ar Energijos ir transporto generalinis direktoratas.

24

2008 m. rugsėjo 4 d. laiškais Komisija ieškovę ir įstojusią į bylą šalį informavo apie savo 2008 m. rugpjūčio 13 d. laišką.

25

2008 m. spalio 15 d. laiške ieškovė Komisijos paprašė 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško kopijos.

26

2008 m. spalio 16 d. Komisija taip pat nutraukė prieš Italijos Respubliką pagal EB 226 straipsnį 2006 m. lapkričio 14 d. pradėtą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusią su laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės apribojimu dėl Italijos automagistralių eksploatavimo koncesijų sistemos reformos ir dėl Autostrade ir įstojusios į bylą šalies sujungimo plano.

27

2008 m. gruodžio 1 d. laiške Komisija ieškovei atsiuntė 2008 m. rugpjūčio 13 d. laišką.

28

Ši byla buvo pradėta ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2009 m. vasario 11 dieną.

29

Atskiru dokumentu, pateiktu Teismo kanceliarijai 2009 m. gegužės 4 d., Komisija, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo.

30

Dokumentu, užregistruotu Teismo kanceliarijoje 2009 m. gegužės 25 d., įstojusi į bylą šalis pateikė prašymą įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimus. Šis prašymas įstoti į bylą buvo patenkintas Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko 2009 m. liepos 23 d. nutartimi.

31

2009 m. birželio 15 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.

32

2009 m. rugsėjo 29 d. įstojusi į bylą šalis pateikė savo paaiškinimus dėl įstojimo į bylą tik dėl ieškinio priimtinumo. 2009 m. lapkričio 23 d. Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė pateikė savo pastabas dėl šių paaiškinimų. Komisija nepateikė pastabų dėl šių paaiškinimų.

33

Ieškinyje ieškovė Teismo prašo:

34

Komisija Teismo prašo:

35

Pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo ieškovė teigia, kad ieškinys priimtinas ir patvirtina ieškinyje pateiktus reikalavimus.

36

Paaiškinimuose dėl įstojimo į bylą įstojusi į bylą šalis teigia, kad ieškinys priimtinas.

37

Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis to prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėdamas bylos iš esmės. Pagal šio straipsnio 3 dalį likusi proceso dėl tokio prašymo dalis vyksta žodžiu, išskyrus atvejus, kai Bendrasis Teismas nusprendžia kitaip. Bendrasis Teismas mano, kad šioje byloje yra užtektinai medžiagos ir žodinė proceso dalis nebūtina.

38

Grįsdama savo reikalavimus Komisija pateikia nepriimtinumo pagrindą, susijusį su ginčijamo akto pobūdžiu.

39

Komisija tvirtina, kad jos 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiškas neturi tokio turinio, kokį jam priskiria ieškovė.

40

Iš tikrųjų tame laiške nėra nei Italijos valdžios institucijų 2007 m. liepos mėn. ir 2008 m. vasario mėn. priimtų teisės aktų aiškaus patvirtinimo, nei nacionalinių priemonių, dėl kurių pradėta procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, suderinamumo su Bendrijos teise netiesioginio vertinimo. Šiame laiške tik nurodyta, kad nuspręsta netęsti procedūros, pradėtos pagal minėto reglamento 21 straipsnį.

41

Kalbant apie sprendimų, priimtų pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą, pobūdį ir paskirtį, Komisija kompetentinga priimti sprendimą dėl kitų valstybės narės saugomų viešųjų interesų nei tie, kurie aiškiai pripažinti teisėtais 4 dalies antroje pastraipoje, suderinamumo su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis, net jeigu atitinkama valstybė narė apie šiuos interesus nepranešė.

42

Anot Komisijos, Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsniu siekiama apsaugoti nacionalinių valdžios institucijų ir Bendrijos institucijų įgaliojimų padalijimą. Teisės aktų leidėjas siekė Komisijai suteikti išimtinę kompetenciją kontroliuoti Bendrijos masto koncentracijas ir užtikrinti galimybę greitai atlikti šią kontrolę.

43

Tai paaiškinama dviem priežastimis. Pirma, kai valstybė narė priima priemones, kurios nepateisinamos pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, sprendimo, kurį Komisija kompetentinga priimti pagal šios nuostatos trečią pastraipą, paskirtis tokia pati kaip ir procedūros pagal EB 226 straipsnį. Antra, dėl su koncentracijų kontrole susijusių specialių griežtumo reikalavimų šis sprendimas yra ypač tinkama priemonė, nes juo siekiama per Reglamente Nr. 139/2004 nurodytą trumpą laikotarpį priimti Bendrijos sprendimą ir išvengti grėsmės, kad tokio pobūdžio sprendimas būtų priimtas tik po to, kai nacionalinės priemonės jau galutinai sutrukdė Bendrijos masto koncentracijai.

44

Komisija tvirtina, kad Komisijos sprendimas netęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą yra aktas, dėl kurio negali būti pareikštas ieškinys.

45

Šiuo klausimu ji pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prašymas panaikinti Komisijos sprendimą nepradėti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę yra nepriimtinas. Iš EB 226 straipsnio struktūros matyti, kad Komisija neprivalo pradėti procedūros šios nuostatos prasme ir šiuo klausimu turi diskreciją, kuri neleidžia privatiems asmenims iš institucijos reikalauti, kad ji priimtų tam tikrą sprendimą, ir pateikti ieškinio dėl panaikinimo atsisakius priimti tokį sprendimą (1998 m. vasario 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Smanor ir kt. prieš Komisiją, T‑182/97, Rink. p. II‑271, 27 punktas ir minėtos Nutarties Institouto N. Avgerinopoulou ir kt. prieš Komisiją 77 punktas).

46

Toks pat principas patvirtintas ir dėl ieškinių dėl Komisijos atsisakymo priimti skirtą valstybei narei sprendimą pagal EB 86 straipsnio 3 dalį.

47

Anot Komisijos, kaip ir atsisakymo pradėti ar tęsti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį arba priimti sprendimą pagal EB 86 straipsnio 3 dalį atveju, atsisakymas priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą arba bet kuriuo atveju pradėti ar tęsti procedūrą nesukelia privalomų teisinių pasekmių ir dėl jo privatus asmuo negali pareikšti ieškinio dėl panaikinimo.

48

Komisija turi labai didelę diskreciją priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą. Komisija turi teisę spręsti, ar reikia pradėti ar tęsti nagrinėjamą procedūrą, kaip ir kada ją reikia pradėti ar tęsti, kaip ir analogiškose situacijose preziumuojant, kad valstybė narė pažeidė Bendrijos teisę, kai gali būti pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį ar priimtas sprendimas pagal EB 86 straipsnio 3 dalį. Šie argumentai a fortiori taikomi ir nesant valstybės narės pranešimo.

49

Komisija pabrėžia, kad šioje byloje nagrinėjama situacija nepanaši į tą, kai pateikiami skundai dėl valstybės pagalbos. Iš tikrųjų teismo praktikoje, kurioje nagrinėjama Komisijos pareiga priimti valstybei narei skirtą sprendimą gavus tokį skundą ir pagal kurią pripažinta, kad dėl šių sprendimų pareiškėjų pateikti ieškiniai dėl panaikinimo yra priimtini, grindžiama lemiamą reikšmę turinčia išvada, kad Komisija turi išimtinę kompetenciją, kiek tai susiję su galimo valstybės pagalbos nesuderinamumo su bendrąja rinka konstatavimu.

50

Komisija neturi jokios išimtinės kompetencijos vertindama valstybės narės priimtų priemonių suderinamumą su Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsniu ar kitomis Bendrijos teisės normomis. Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnis yra reglamento nuostata, kuri pagal EB 249 straipsnio antrą pastraipą privaloma visa ir tiesiogiai taikoma visose valstybėse narėse. Kiekvienas nacionalinis teismas ją gali taikyti.

51

Be to, Komisija teigia, kad nuostatos, kurias gali pažeisti nacionalinės teisės aktai, kurių suderinamumą turi patikrinti Komisija priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, turi tiesioginį poveikį. Kalbama apie EB sutarties nuostatas, susijusias su pagrindinėmis laisvėmis, būtent – EB 43 ir 56 straipsnius.

52

Net jei Komisija nepriimtų sprendimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą, teisės subjektai galėtų kreiptis į nacionalinį teismą, kad šis konstatuotų minėto 21 straipsnio arba EB sutarties nuostatų, susijusių su laisvu kapitalo judėjimu ir įsisteigimo laisve, pažeidimą. Komisija patikslina, kad būtent čia glūdi esminis skirtumas tarp šioje byloje nagrinėjamo mechanizmo ir to, kuris taikomas valstybės pagalbai. Valstybės pagalbos atveju nacionalinis teismas atliktų tik antraeilį vaidmenį Komisijai priskirtame suderinamumo tyrime.

53

Iš to išplaukia, kad užtikrinama teisminė gynyba ir tam nebūtina reikalauti, kad Komisija priimtų sprendimą, ar kreiptis į Bendrijos teismą.

54

Galiausiai Komisija pažymi, kad ieškinys juo labiau nepriimtinas, nes atitinkamos įmonės atsisakė vykdyti koncentraciją. Komisija priėmė sprendimą netęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą po to, kai koncentracijos šalys nusprendė jos nevykdyti.

55

Komisija neprivalo priimti sprendimo, jeigu atsisakyta vykdyti koncentraciją, dėl kurios jis turėjo būti priimtas, ir jeigu priėmus sprendimą valstybė narė nebegalėtų jo įvykdyti. Turi būti pripažinta Komisijos diskrecija atsisakyti tęsti procedūrą ypač dėl tos priežasties, kai, kaip šiuo atveju, per laikotarpį nuo tada, kai procedūra buvo pradėta, nacionalinės teisės aktai pakeisti teigiama linkme.

56

Ieškovė atsikerta, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos laiške yra „sudėtingas sprendimas“, o gal net du atskiri sprendimai.

57

Iš tikrųjų pirmuoju sprendimu, suformuluotu tiesiogiai, Komisija patvirtina 2007 m. liepos mėn. ir 2008 m. vasario mėn. Italijos teisės sistemoje priimtus aktus, susijusius su leidimų perduoti automagistralių koncesijas suteikimo procedūromis. Antrasis sprendimas – netiesioginis, susijęs su nacionalinės teisės aktų, dėl kurių pradėta procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, suderinamumo su Bendrijos teise vertinimu.

58

Netiesioginis sprendimas, apie kurį Italijos Respublikai pranešta 2008 m. rugpjūčio 13 d. laišku, išvestinas iš to, kad nutraukta aptariama procedūra. Logiškai toks nutraukimas reiškia, kad nekonstatuotas Bendrijos teisės pažeidimas, koks iš pradžių buvo nurodytas 2007 m. sausio 31 d. Komisijos pirminiame vertinime pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį. Jeigu Komisija, atvirkščiai, būtų nusprendusi, kad pažeidimas padarytas, ji būtų turėjusi ne nutraukti procedūrą, o formaliai konstatuoti šį pažeidimą oficialiame sprendime. Be to, ieškovė teigia, kad jeigu 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške nebūtų netiesioginio sprendimo, tai reikštų, jog Komisija dar nenusprendė, ar padarytas Bendrijos teisės pažeidimas, iš pradžių nurodytas pirminiame vertinime, o dėl to tiesioginis sprendimas būtų nepagrįstas ir nelogiškas.

59

Anot ieškovės, šis 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške esantis vertinimas išaiškėja būtent jį palyginus su 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. sausio 31 d. pirminiais vertinimais. Iš tikrųjų nurodytomis datomis Komisija Italijos Respublikos priimtas priemones laikė neteisėtomis. 2007 m. liepos mėn. ir 2008 m. vasario mėn. pakeitus Italijos teisės aktus šios priemonės nebebuvo kliūtimis procedūrai nutraukti. Todėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiškas yra naujo ir kitokio šių priemonių vertinimo pasekmė.

60

Be to, ieškovė teigia, kad jos 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško aiškinimą patvirtina Komisijos paaiškinimai, pateikti įstojusiai į bylą šaliai siųstame 2009 m. kovo 16 d. laiške (taip pat žr. šio sprendimo 74 ir 75 punktus).

61

Ieškovė primena, kad pagal EB 226 straipsnį 2006 m. lapkričio 14 d. pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusi su galimu EB 43 ir 56 straipsnių pažeidimu, buvo nutraukta 2008 m. spalio 16 dieną. Dėl šio nutraukimo 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške dėl Italijos teisės aktų, susijusių su leidimų perduoti automagistralių koncesijas suteikimo procedūromis, suderinamumo su vidaus rinkos taisyklėmis esanti išlyga visiškai neteko teisinio poveikio.

62

Anot ieškovės, pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėta procedūra negali būti visiškai prilyginama pagal EB 226 straipsnį pradėtai procedūrai. Iš tikrųjų Komisijos įgaliojimai atliekant patikrinimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį susiję būtent su konkrečios koncentracijos aplinkybių ir Bendrijos masto, su kuriuo susiję ginčijami nacionalinės teisės aktai, vertinimu. Dėl to sprendimą būtina priimti per trumpiausią terminą, suderinamą su koncentracijos šalių komerciniais interesais. Procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį netenkina šio reikalavimo. Be to, procedūroje pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį Komisija priima valstybei narei teisiškai privalomą sprendimą, dėl kurio ši gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, o to ji negali padaryti procedūros pagal EB 226 straipsnį atveju.

63

Ieškovės nuomone, Komisija neturi įgaliojimų vertinti, ar reikia nagrinėti nacionalinės teisės priemones, kuriomis draudžiami veiksmai, grindžiami kitokiais interesais nei tie, kurie nurodyti Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje, ar ne, ir ji negali nuspręsti, kada tinkamas laikas pateikti galimą ieškinį. Komisija turi veikti nedelsdama, kad jos veiksmai nebūtų pavėluoti ir nenaudingi dėl to, kad šalys atsisakė koncentracijos, – nepaisant to, kad Komisija realiai ją patvirtino, – dėl privalomo valstybės narės draudimo. Logiška, kad pradėjusi procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį Komisija negali toliau nenagrinėti bylos.

64

Taip pat ieškovė pabrėžia skirtumus tarp Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros ir EB 86 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros. Iš tikrųjų pirmąja procedūra, skirtingai nei antrąja, siekiama užtikrinti išimtinės Komisijos kompetencijos principą Bendrijos masto koncentracijų kontrolės srityje. Be to, pagal EB 86 straipsnio 3 dalį Komisijos turima didelė diskrecija turi būti siejama su šio straipsnio 2 dalyje Komisijai nustatyta pareiga atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su atitinkamų įmonių ypatingu vaidmeniu ir tuo, kad tam tikrais atvejais valstybių narių valdžios institucijos taip pat turi didelę diskreciją reglamentuoti tam tikras sritis, kurios gali būti tų įmonių veiklos sektoriaus dalis. Šis principas netaikomas įgaliojimams, kuriuos Komisija turi pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį.

65

Priešingai nei tvirtina Komisija, sprendimas nutraukti tyrimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį koncentracijos šalims turi privalomų teisinių pasekmių, juo labiau, kai koncentracija buvo patvirtinta. Iš tikrųjų atsižvelgiant į tai, kad Komisija turi išimtinę kompetenciją taikyti Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį, toks sprendimas, kuriuo kliūtis, iškilusi dėl nacionalinės priemonės, nustatančios draudimą atlikti veiksmus, pripažįstama „galutine ir nepakeičiama“, išskyrus jei teismas nuspręstų kitaip, turi privalomą teisinį poveikį. Komisijos sprendimas nutraukti procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį gali būti prilyginamas sprendimui neleisti vykdyti koncentracijos, kuri po tyrimo būtų pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka pagal šio reglamento 8 straipsnio 3 dalį, o toks sprendimas akivaizdžiai laikomas sukeliančiu privalomų teisinių pasekmių.

66

Be to, ieškovė tvirtina, kad tiek vertindama interesų, kurie skiriasi nuo tų, kurie aiškiai pripažinti teisėtais Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje, teisėtumą, tiek ir priemonių, kurias valstybė narė ketina priimti, suderinamumą su Bendrijos teise, Komisija turi išimtinę kompetenciją pagal 21 straipsnio 2 dalį. Todėl ieškinį pripažinus nepriimtinu ieškovė netektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Maža to, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje nustatytas atitinkamos valstybės pareigas pranešti ir „nesiimti veiksmų“, nagrinėjama procedūra labai panaši į valstybės pagalbos kontrolės procedūrą.

67

Priešingai nei tvirtina Komisija, nacionaliniai teismai neturi sutampančios kompetencijos su ta, kurią Komisija turi taikydama Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį. Šis reglamentas grindžiamas konkretaus kompetencijos padalijimo principu tarp nacionalinių ir Bendrijos kontrolės institucijų. Tik Komisija kompetentinga priimti visus sprendimus, susijusius su Bendrijos masto koncentracijomis. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 17 konstatuojamosios dalies, Komisijos išimtinei kompetencijai priklauso taikyti šį reglamentą, o jos veiksmus gali peržiūrėti Teisingumo Teismas.

68

Šiuo klausimu ieškovė priduria, kad konkrečiai neįmanoma įgyvendinti prielaidos dėl sutampančios nacionalinio teismo kompetencijos, nes nėra jokio aiškaus taikytino derinimo kriterijaus.

69

Nacionalinis teismas, į kurį kreiptųsi šalys, turėtų nuspręsti neturintis kompetencijos, nes Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje nurodytų interesų suderinamumo, jų adekvatumo, proporcingumo ir nediskriminuojančio pobūdžio vertinimas priskirtas Komisijai pagal to straipsnio 2 dalį. Nacionaliniame teisme ieškovė neturi galimybės ginti savo Bendrijos teise grindžiamų teisių, pažeistų nacionalinius draudimus nustatančiomis priemonėmis, juo labiau tada, kai sprendimas nutraukti procedūrą nagrinėjamoje byloje netiesiogiai grindžiamas nacionalinių priemonių, dėl kurių pradėta procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, suderinamumo vertinimu. Kiltų klausimas, kodėl nacionalinis teismas turėtų laikytis kitokio požiūrio nei tas, kurio laikėsi Komisija.

70

Kad nebūtų atsisakyta teikti teisminę gynybą, šioje byloje turi būti taikoma teismų praktika, pagal kurią su sprendimu tiesiogiai ir konkrečiai susijęs ir jo panaikinimu suinteresuotas privatus asmuo gali kreiptis į teismą dėl šio sprendimo panaikinimo, kai Komisija priima sprendimą nepradėti procedūros pagal EB 88 straipsnį prieš valstybę narę. Taigi Komisijos sprendimas netęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

71

Kalbėdama apie Komisijos argumentą, kad ieškinys nepriimtinas dėl to, kad 2006 m. gruodžio 13 d.Autostrade ir įstojusi į bylą šalis nusprendė atsisakyti koncentracijos, ieškovė tvirtina, kad, jeigu toks argumentas tinkamas, Komisijos, kuri Italijos valdžios institucijoms apie antrąjį pirminį vertinimą pranešė 2007 m. sausio 31 d., elgesį reikia vertinti kaip prieštaraujantį gero administravimo principui.

72

Konkretus ir realus ieškovės suinteresuotumas taip pat susijęs su jos ketinimu reikalauti Italijos Respublikos atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimą nacionaliniame teisme pareiškiant civilinį ieškinį dėl žalos, patirtos dėl priverstinio atsisakymo nuo koncentracijos, atlyginimo.

73

Komisijos nurodyta teismo praktika, pagal kurią ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo turi būti pripažintas neturinčiu dalyko, jeigu šalys atsisakė koncentracijos iki „pasitraukimui iš pažeidimo“ nustatyto termino pabaigos, kurią Komisija nurodo pagal EB 226 straipsnį priimtoje pagrįstoje nuomonėje, šioje byloje nesvarbi. Iš tikrųjų Komisija nesinaudojo EB 226 straipsnyje jai suteiktais įgaliojimais.

74

Įstojusi į bylą šalis palaiko ieškovės argumentus. Dėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško turinio ji priduria, kad Komisija ją apie laišką informavo 2008 m. rugsėjo 4 d. laiške. Kadangi 2008 m. rugsėjo 4 d. laiškas buvo nepakankamai aiškus, ji 2009 m. kovo 9 d. laiške Komisijos paprašė pateikti paaiškinimus, kuriuos gavo 2009 m. kovo 16 dieną.

75

2009 m. kovo 16 d. Komisijos laiškas patvirtina ieškovės aiškinimą, pagal kurį Komisija priėmė aiškų sprendimą, patvirtinantį 2007 m. liepos mėn. ir 2008 m. vasario mėn. Italijos valdžios institucijų priimtus teisės aktus. Iš tikrųjų šiame laiške Komisija nurodė, kad ji nusprendė nebetęsti pažeidimo procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, nes manė, kad Italijos valdžios institucijų priimti teisės aktai, konkrečiai reglamentuojantys automagistralių koncesijų perdavimo procedūrą Italijoje, išsklaidė Komisijos abejones, pareikštas 2007 m. sausio 31 d. Italijos Respublikai išsiųstame pirminiame vertinime.

76

Be to, anot įstojusios į bylą šalies, Komisijos pateiktas 2008 m. rugpjūčio 13 d. aiškinimas neatitinka Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečios pastraipos formuluotės, nes pagal šį straipsnį prieš pripažindama nagrinėjamą viešąjį interesą Komisija turi vertinti nacionalinių priemonių atitiktį bendriesiems Bendrijos teisės principams ir kitoms jos nuostatoms.

77

Kalbėdama apie tariamą analogiją tarp, viena vertus, procedūrų pagal EB 226 straipsnį ir 86 straipsnio 3 dalį ir, kita vertus, procedūrų pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, įstojusi į bylą šalis teigia, kad šio reglamento 21 straipsnio dalykas ir tikslas skiriasi nuo EB 226 straipsnio ir 86 straipsnio 3 dalies.

78

Šiuo klausimu į bylą įstojusi šalis pabrėžia, kad Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnis, kuriuo siekiama apsaugoti Komisijos išimtinę kompetenciją, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo kontekstą ir pačiu reglamentu siekiamus tikslus. Kadangi Reglamentu Nr. 139/2004 reglamentuojami privačių asmenų sandoriai, procedūra pagal šio reglamento 21 straipsnį negali būti atsieta nuo su nagrinėjama koncentracija susijusių šalių teisių ir lūkesčių, ypač kai šie pažeisti valstybės veiksmais, už kuriuos taikyti atsakomybę ir yra Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio tikslas. Šie samprotavimai neatitinka „bendro tikslo“, siekiamo EB 226 straipsniu, kuris netaikomas privačių asmenų sandoriams ir kuriuo nereikalaujama apsaugoti išimtinės kompetencijos.

79

Maža to, įstojusios į bylą šalies nuomone, Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalis yra lex specialis EB 226 straipsnio atžvilgiu.

80

Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad argumentai, paneigiantys analogiją tarp EB 226 straipsnio ir Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio, mutatis mutandis paneigia ir analogiją tarp šios nuostatos ir EB 86 straipsnio 3 dalies.

81

Be to, jei ieškinys būtų pripažintas nepriimtinu, dėl Komisijos išimtinės kompetencijos priimti visus sprendimus, susijusius su Bendrijos masto koncentracijomis, ieškovė netektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

82

Kalbėdama apie analogiją tarp procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį ir procedūros pagal EB 88 straipsnį įstojusi į bylą šalis taip pat teigia, kad Komisija turi įgaliojimus tiek Bendrijos masto koncentraciją pripažinti suderinama su bendrąja rinka, tiek ir vertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrosios rinkos taisyklėmis. Be to, abiejose procedūrose numatyta pareiga iš anksto pranešti ir pareiga „nesiimti veiksmų“, ir joms abiem keliamas greitumo reikalavimas. Maža to, kaip ir procedūros pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, kurios paskutinis sakinys turi tiesioginį poveikį, atveju, nacionalinis teismas gali neleisti valstybei priimti nuostatų, pažeidžiančių Komisijos išimtinę kompetenciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį.

83

Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas negali priimti prašymo atlyginti žalą, grindžiamo Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnyje nustatytos pareigos „nesiimti veiksmų“ pažeidimu, jeigu šis prašymas grindžiamas numatytos koncentracijos draudimu. Iš tikrųjų nacionalinis teismas negali nustatyti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir pareigos „nesiimti veiksmų“ pažeidimo. Komisija turi pripažinti, kad neįvykdytos Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnyje nustatytos pareigos. Taigi dėl šio pažeidimo Komisija turi pareikšti nuomonę, kad nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo. Dėl Komisijos sprendimo netęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį ieškovė ir įstojusi į bylą šalis neteko teisės į valstybės atlyginamą žalą tik dėl sprendimo, kurį pagal šią nuostatą gali priimti vien tik Komisija.

84

Be to, įstojusios į bylą šalies nuomone, skirtingai nei EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytoje procedūroje, kurioje valstybė narė gali susigrąžinti suteiktą pagalbą, Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnyje numatytoje procedūroje koncentracijos šalys, privalėjusios atsisakyti numatytų veiksmų, neturi galimybės būti grąžintos į iš pradžių Komisijos patvirtintą padėtį. Todėl būtina, kad Komisija priimtų sprendimą dėl suderinamumo pagal minėto reglamento 21 straipsnį.

85

Kalbėdama apie Komisijos argumentus, susijusius su atsisakymu vykdyti nagrinėjamą koncentraciją, įstojusi į bylą šalis pažymi, kad koncentracijos šalių interesai gali būti apsaugoti tik jeigu Komisija priima sprendimą pagal Nr. 139/2004 21 straipsnį. Komisija yra vienintelė kompetentinga institucija priimti tokį sprendimą. Be to, dėl Komisijos aiškinimo procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį netektų prasmės, nes jeigu šią procedūrą pradėjusi Komisija neprivalėtų priimti sprendimo, kiekviena koncentraciją uždrausti siekianti valstybė galėtų tai padaryti priimdama nuostatas, kuriomis būtų siekiama sukliudyti įgyvendinti Komisijos patvirtintą koncentraciją.

86

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl aktų ar sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį. Nustatant, ar aktas sukelia tokių teisinių pasekmių, reikia analizuoti jo esmę. Priimtų aktų ar sprendimų forma iš principo nėra svarbi galimybei dėl jų pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktą ir 2008 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Base prieš Komisiją, T‑295/06, 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

87

Šio ieškinio dalykas yra sprendimas ar sprendimai, esantys 2008 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos laiške, kuriuo Komisija Italijos Respubliką informuoja apie savo sprendimą netęsti procedūros, pradėtos byloje Abertis ir Autostrade pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, susijusios su galimais pažeidimais, nustatytais per 2007 m. sausio 31 d. pirminį patikrinimą.

88

Anot ieškovės, pirma, šiame laiške yra aiškus sprendimas, kuriuo Komisija patvirtina Italijos valdžios institucijų priimtus teisės aktus, susijusius su leidimų perduoti automagistralių koncesijas suteikimo procedūromis, t. y. 2007 m. liepos 30 d. gairės ir 2008 m. vasario 29 d. įgyvendinimo dekretas (žr. šio sprendimo 16 punktą). Antra, šiame laiške yra netiesioginis sprendimas dėl Italijos valdžios institucijų priimtų priemonių, dėl kurių pradėta procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, t. y. iš anksto ir pakankamai aiškiai nenustačius viešojo intereso kriterijų, kuriais remtasi leidimo suteikimo procedūroje, ir nepriėmus sprendimo dėl Autostrade ir ASPI prašyto leidimo (žr. šio sprendimo 14 punktą), suderinamumo su Bendrijos teise vertinimas.

89

Visų pirma, kiek tai susiję su tariamu aiškiu sprendimu dėl Italijos teisės aktų, pažymėtina, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško turinys nepatvirtina ieškovės aiškinimo. Iš tikrųjų dėl 2007 m. liepos 30 d. gairių ir 2008 m. vasario 29 d. įgyvendinimo dekreto Komisija nurodė, kad palankiai vertina šiuos pasikeitimus ir mano, jog šie teisės aktai užtikrins, kad 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. sausio 31 d. jos priimtuose pirminiuose vertinimuose išreikštas susirūpinimas nebeturės pagrindo kilti ateityje. Šiame laiške ji patikslino, kad atsižvelgusi į šiuos argumentus ji nusprendė nebetęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį byloje Abertis ir Autostrade dėl galimų pažeidimų, nustatytų per 2007 m. sausio 31 d. pirminį patikrinimą (žr. šio sprendimo 20 punktą). Vadinasi, šiuo atžvilgiu laiškas yra visiškai procedūrinio pobūdžio. Be to, šiame laiške aiškiai nurodytas skirtumas tarp Komisijos vertinimo, susijusio su nagrinėjamais teisės aktais, ir sprendimo, susijusio su procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį tęsimu.

90

Iš tikrųjų iš šio laiško struktūros matyti, kad argumentais, susijusiais su nagrinėjamais teisės aktais, nesiekiama paaiškinti ir motyvuoti Komisijos priimto sprendimo nebetęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį byloje Abertis ir Autostrade.

91

Šį aiškinimą patvirtina šiame laiške Komisijos pateiktas teiginys, kad nors ji mano, jog nėra reikalo tęsti procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, bet kuriuo atveju teisinis pagrindas, susijęs su leidimų perduoti koncesijas suteikimo procedūra, turi atitikti vidaus rinkos taisyklių bendrąsias sąlygas. Komisija patikslina, kad nuomonę šiuo klausimu ji priims vėliau (žr. šio sprendimo 21 punktą).

92

Maža to, reikia priminti, kad 2006 m. lapkričio 14 d. atskiru dokumentu Komisija pradėjo procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Italijos Respubliką pagal EB 226 straipsnį, susijusią su galimu EB 43 ir 56 straipsnių pažeidimu dėl Italijos automagistralių eksploatavimo koncesijų sistemos reformos ir dėl Autostrade ir įstojusios į bylą šalies sujungimo, kuri buvo užbaigta 2008 m. spalio 16 d (žr. šio sprendimo 12 ir 26 punktus). Taigi tuo metu, kai buvo nutraukta procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį, automagistralių koncesijų perdavimui taikomų teisės aktų nagrinėjimas dar nebuvo baigtas.

93

Dėl ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumento, susijusio su 2009 m. kovo 16 d. Komisijos laiško turiniu, pažymėtina, kad Komisija prie šio laiško pridėjo savo 2008 m. rugpjūčio 13 d. laišką, kuriame tariamai buvo aiškus sprendimas. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško vienareikšmį turinį, kiek tai susiję su klausimu, ar Komisija priėmė tariamą aiškų sprendimą (žr. šio sprendimo 89–91 punktus), šiam argumentui negalima pritarti.

94

Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške nėra aiškaus Komisijos sprendimo, kuriuo būtų patvirtinti 2007 m. liepos 30 d. gairės ir 2008 m. vasario 29 d. įgyvendinimo dekretas.

95

Antra, kalbėdama apie tariamą netiesioginį sprendimą dėl Italijos valdžios institucijų teisės aktų, susijusių su nagrinėjamos koncentracijos projektu, ieškovė savo argumentus iš esmės grindžia 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško palyginimu su 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. sausio 31 d. pirminiais vertinimais. Ji tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad Italijos valdžios institucijų priimti teisės aktai, dėl kurių pateikti šie pirminiai vertinimai, nebekelia kliūčių aptariamai procedūrai nutraukti, nagrinėjamame laiške yra naujas ir kitoks šių teisės aktų vertinimas.

96

Šiuo klausimu pažymėtina, jog 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško turinys tokio aiškinimo visiškai nepagrindžia.

97

Tiesa tai, kad, remiantis 2006 m. spalio 18 d. ir 2007 m. sausio 31 d. pirminiais vertinimais, Komisija dėl numatytos koncentracijos tarp Autostrade ir įstojusios į bylą šalies manė, kad Italijos Respublika pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį ir kad Italijos valdžios institucijų priimtos priemonės neatitinka teisinio saugumo principo ir, atrodo, kad nepateisinamai riboja laisvą kapitalo judėjimą ir įsisteigimo laisvę (žr. šio sprendimo 10 ir 14 punktus).

98

Vis dėlto iš 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiško matyti, kad sprendimas nutraukti pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą priimtas atsižvelgus į Italijoje padarytus teigiamus teisės aktų pakeitimus po to, kai 2007 m. sausio 31 d. Komisija priėmė pirminį vertinimą. Ši nagrinėjamos procedūros nutraukimo priežastis matyti ir iš 2007 m. liepos 18 d. Komisijos pranešimo spaudai, kuriame ji reiškia palankią nuomonę dėl Italijos valdžios institucijų tarpžinybinių gairių pasiūlymo, skirto patikslinti teisės aktus dėl leidimų perduoti automagistralių koncesijas Italijoje. Iš tikrųjų Komisija jame nurodė, kad, kai įsigalios šios gairės ir įgyvendinimo nuostatos, ji galės nutraukti procedūrą, kurią pradėjo prieš Italijos Respubliką pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį (žr. šio sprendimo 15 punktą). Taigi pagal šio reglamento 21 straipsnį pradėta procedūra buvo nutraukta neatsižvelgiant į Italijos valdžios institucijų priimtų priemonių, dėl kurių pradėta ši procedūra, suderinamumą su Bendrijos teise.

99

Be to, iš 2007 m. sausio 31 d. Komisijos pirminio vertinimo matyti, kad ji manė turinti diskreciją spręsti, ar tęsti procedūrą, pradėtą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį. Šiame vertinime konstatavusi, kad Italijos Respublika pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį ir kad Italijos valdžios institucijų priimtos priemonės nesuderinamos su Bendrijos teise, Komisija pažymėjo, jog, jei jos vertinimas bus patvirtintas, ji galės priimti sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad Italijos Respublika pažeidė minėto reglamento 21 straipsnį (žr. šio sprendimo 14 punktą). Taigi Komisija manė, kad turi galimybę, – bet ne pareigą, – priimti tokį sprendimą. Todėl Italijos Respublika, kuriai skirtas 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiškas, turėjo suprasti, kad Komisija tik siekė įgyvendinti minėtą diskreciją nebetęsti procedūros, pradėtos pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį.

100

Taip pat ieškovė buvo informuota apie tai, kad Komisija manė turinti diskreciją šiuo klausimu. Iš tikrųjų 2008 m. gegužės 22 d. ieškovei adresuotame laiške (žr. šio sprendimo 18 punktą) Komisija ją informavo apie savo ketinimą nutraukti procedūrą, pradėtą pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį. Šiuo klausimu ji patikslino, jog turi diskreciją pradėti ir tęsti procedūrą pagal šį straipsnį ir kad ji gali nuspręsti to nedaryti, jeigu, jos nuomone, nacionalinių valdžios institucijų bendrų veiksmų teikiami privalumai nusvers būtinybę šias institucijas bausti už praeityje neįvykdytus įsipareigojimus.

101

Todėl Komisijos sprendimas nutraukti pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį pradėtą procedūrą nereiškia, kad priimtas naujas nagrinėjamų nacionalinių priemonių vertinimas.

102

Dėl ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentų, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške buvo tariamas netiesioginis sprendimas dėl Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies formuluotės, pažymėtina, kad jais neatsižvelgiama į Komisijos nurodytą diskreciją (žr. šio sprendimo 99 ir 100 punktus). Vietoje to, kad priimtų sprendimą dėl nagrinėjamų nacionalinių priemonių suderinamumo su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis, Komisija 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške konkrečiai nurodė nusprendusi nebetęsti procedūros pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį. Šis sprendimas buvo grindžiamas Komisijos šiuo klausimu turima tariama diskrecija. Priešingai nei teigia ieškovė ir į bylą įstojusi šalis, toks sprendimas neprilygsta sprendimui dėl Italijos valdžios institucijų priimtų su nagrinėjama koncentracija susijusių priemonių suderinamumo.

103

Todėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške nėra ieškovės nurodyto netiesioginio sprendimo.

104

Taigi šiuo laišku Komisija tik praneša apie savo sprendimą netęsti procedūros, pradėtos byloje Abertis ir Autostrade pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį dėl galimų pažeidimų, nustatytų per 2007 m. sausio 31 d. pirminį patikrinimą.

105

Todėl reikia išnagrinėti, ar ši priemonė yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, šio sprendimo 86 punkte nurodytos teismų praktikos prasme.

106

Nagrinėjama priemonė susijusi su procedūra, pradėta pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį.

107

Visų pirma, šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnis susijęs su minėto reglamento taikymu ir kompetencijos tarp Komisijos ir valstybių narių padalijimu. Šiame reglamente nenurodytoms koncentracijoms taikomas valstybių narių kompetencijos principas. Atvirkščiai, tik Komisija kompetentinga priimti visus sprendimus, susijusius su Bendrijos masto koncentracijomis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schlüsselverlag J.S. Moser ir kt. prieš Komisiją, C‑170/02 P, Rink. p. I‑9889, 32 punktą ir 2004 m. birželio 22d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑42/01, Rink. p. I‑6079, 50 punktą).

108

Iš Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos matyti, kad išimtinė Komisijos kompetencija, kokia nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, susijusi tik su interesų, į kuriuos atsižvelgiama minėtame reglamente, apsauga, t. y. su konkurencijos apsauga susiję interesai. Dėl šių interesų Komisija įgaliota priimti sprendimą, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama arba nesuderinama su bendrąja rinka pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 1–3 dalis.

109

Tačiau ši Komisijos išimtinė kompetencija neužkerta kelio valstybėms narėms imtis atitinkamų priemonių kitiems, Reglamente Nr. 139/2004 nenumatytiems teisėtiems interesams apsaugoti, kaip pabrėžiama šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje. Vis dėlto pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą šiuo atžvilgiu Komisija turi įgaliojimus kontroliuoti, kaip valstybė narė laikosi bendrųjų Bendrijos teisės principų ir kitų jos nuostatų, kad užtikrintų pagal šio reglamento 8 straipsnį Komisijos priimto sprendimo veiksmingumą.

110

Antra, reikia konstatuoti, kad Reglamentas Nr. 139/2004 susijęs tik su konkrečių įmonių koncentracijų kontrole. Iš tikrųjų pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą apie šiame reglamente apibrėžtas Bendrijos mastu veikiančias koncentracijas pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo. Be to, pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 1–3 dalis Komisija įgaliota priimti sprendimą, susijusį su koncentracija, apie kurią pranešta, kuriuo ji pripažįstama suderinama arba nesuderinama su bendrąja rinka.

111

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra susijusi su Komisijos atliekama konkrečių koncentracijų kontrole pagal šį reglamentą. Kalbant apie Reglamente Nr. 139/2004 nurodytus interesus, susijusius su konkurencijos apsauga, Komisija turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimą, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama arba nesuderinama su bendrąja rinka pagal minėto reglamento 8 straipsnį. Komisijos atliekama šio reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatyta kitų teisėtų interesų nei tie, kurie nurodyti Reglamente Nr. 139/2004, kontrolė užtikrina pagal šio reglamento 8 straipsnį Komisijos priimtų sprendimų veiksmingumą.

112

Jei valstybė narė praneša apie kitą viešąjį interesą nei tie, kurie numatyti Reglamente Nr. 139/2004, kurį ji nori apsaugoti, Komisija pradeda šio reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatytą procedūrą. Paskui ji turi patikrinti šio intereso suderinamumą su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis jos nuostatomis, prieš atitinkamai valstybei narei pranešdama apie savo sprendimą per 25 darbo dienas nuo minėto pranešimo, kiek įmanoma stengdamasi, kad jos sprendimas nebūtų priimtas tik po to, kai nacionalinės priemonės jau galutinai sukliudė įgyvendinti numatytą koncentraciją (pagal analogiją žr. šio sprendimo 107 punkte minėto Sprendimo Portugalija prieš Komisiją 55 punktą). Todėl tokiu atveju, kad apsaugotų pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį priimto sprendimo veiksmingumą, Komisija atitinkamos valstybės narės atžvilgiu privalo priimti sprendimą, kuriuo arba patvirtina nagrinėjamą interesą atsižvelgusi į tai, kad jis suderinamas su bendraisiais Bendrijos teisės principais ir kitomis nuostatomis, arba šio intereso nepatvirtina atsižvelgusi į tai, kad jis nesuderinamas su šiais principais ir nuostatomis.

113

Šie argumentai taikomi ir tokiais atvejais kaip šioje byloje, kai Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra pradėta ne valstybės narės pranešimu, o Komisijos iniciatyva, kaip nusprendė Teisingumo Teismas šio sprendimo 107 punkte minėtame Sprendime Portugalija prieš Komisiją (60 punktas), nes likusi procedūros dalis nesikeičia.

114

Taigi pažymėtina, kad šioje byloje koncentracijos tarp Autostrade ir įstojusios į bylą šalies plano buvo atsisakyta 2006 m. gruodžio 13 dieną. Tos pačios dienos pranešime spaudai šios dvi bendrovės viešai paskelbė apie savo sprendimą nevykdyti šio plano (žr. šio sprendimo 13 punktą).

115

Visų pirma, šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 107–111 punktuose, pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėta procedūra susijusi su šiame reglamente numatyta Komisijos atliekama konkrečių koncentracijų kontrole. Komisijos atliekama šio reglamento 21 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje nurodytų interesų kontrole siekiama užtikrinti pagal to paties reglamento 8 straipsnį Komisijos priimtų sprendimų veiksmingumą.

116

Antra, Komisijos kompetencija priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį siejama su koncentracijos „sutarties sudarymu“, kaip nurodyta šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje. Kaip Komisija neturi kompetencijos priimti sprendimo pagal Reglamentą Nr. 139/2004, kol tokia sutartis nesudaryta, taip ji šios kompetencijos netenka, kai tik tokia sutartis nutraukiama, nors atitinkamos įmonės tęsia derybas, siekdamos sudaryti „kitokios formos“ sutartį (pagal analogiją žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T‑310/00, Rink. p. II‑3253, 89 punktą).

117

Kadangi 2006 m. gruodžio 13 d.Autostrade ir įstojusi į bylą šalis atsisakė nagrinėjamo koncentracijos plano ir atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje nurodytų interesų kontrole siekiama apsaugoti pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnį Komisijos priimtų sprendimų veiksmingumą, Komisija nebeturėjo kompetencijos nutraukti pagal minėto reglamento 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą priimdama sprendimą, kuriuo pripažino nagrinėjamomis nacionalinėmis priemonėmis saugomą viešąjį interesą.

118

Šios išvados nepaneigia tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra turi ne tik objektyvią, bet ir subjektyvią paskirtį, t. y. apsaugoti atitinkamų įmonių interesus, susijusius su numatomos koncentracijos planu, užtikrinant teisinį saugumą ir minėtame reglamente numatytos procedūros greitumą. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad subjektyvi paskirtis tapo nebeaktuali. Kadangi aptariamo koncentracijos plano atsisakyta, nebereikia apsaugoti su šiuo planu susijusių atitinkamų įmonių interesų.

119

Būtent dėl to, kad atsisakyta koncentracijos plano, Komisijos nutraukta nagrinėjama procedūra negali prilygti Komisijos sprendimui, kuriuo koncentracija pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų ši nuostata susijusi tik su tais atvejais, kai atitinkamos įmonės neatsisako koncentracijos plano (žr. šio sprendimo 116 punktą).

120

Todėl darytina išvada, kad Komisija neturėjo kompetencijos nutraukti pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtos procedūros priimdama sprendimą, kuriuo pripažintas nagrinėjamomis nacionalinėmis priemonėmis saugomas viešasis interesas. Šiuo klausimu pažymėtina, jog šioje byloje nėra aplinkybių, rodančių, kad Komisija priėmė sprendimą viršydama savo įgaliojimus. Taigi 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas nesukėlė jokių privalomų teisinių pasekmių, kurios galėjo turėti įtakos ieškovės interesams aiškiai pakeisdamos jos teisinę padėtį. Komisija galėjo tik priimti formalų sprendimą nutraukti nagrinėjamą procedūrą. 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas nebetęsti minėtos procedūros neturėjo kitų pasekmių ir todėl tai nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

121

Ieškovės argumentas, kad ji suinteresuota ieškiniu dėl panaikinimo bent jau kaip pagrindu galimam ieškiniui dėl Italijos Respublikos atsakomybės, nepakeičia aplinkybės, kad dėl to, jog 2006 m. gruodžio 13 d. atsisakyta vykdyti koncentracijos planą, 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas ieškovei nesukelia privalomų teisinių pasekmių.

122

Šią išvadą patvirtina aplinkybė, jog atsisakius nagrinėjamo koncentracijos plano Komisijos realiai vykdyta procedūra pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį virto procedūra dėl Italijos Respublikos padaryto pažeidimo.

123

2007 m. sausio 31 d. pirminio vertinimo išvadose Komisija iš pradžių apibrėžė Italijos valdžios institucijų priimtas priemones Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio prasme, o po to konstatavo, kad jas įgyvendindama Italijos Respublika pažeidė šio reglamento 21 straipsnio 4 dalį ir kad šios priemonės nesuderinamos su Bendrijos teise. Paskui Komisija nurodė, jog tuo atveju, jeigu šis priminis vertinimas bus patvirtintas, ji galės priimti sprendimą, kuriuo bus pripažinta, kad Italijos Respublika pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį.

124

Taigi tęsdama pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą po to, kai buvo atsisakyta vykdyti nagrinėjamą koncentracijos planą, Komisija ketino priimti ne sprendimą, kuriuo patvirtinamas nagrinėjamomis nacionalinėmis priemonėmis saugomas viešasis interesas, o veikiau sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad Italijos Respublika pažeidė minėto reglamento 21 straipsnį. Iš tikrųjų tai darydama Komisija ne toliau vykdė pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį pradėtą procedūrą, o ją toliau tęsė kaip procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kokia numatyta pagal EB 226 straipsnį arba 86 straipsnio 3 dalį.

125

Taigi Komisija turi diskreciją įgyvendinti procedūras dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį (1989 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Star Fruit prieš Komisiją, 247/87, Rink. p. 291, 11 punktas ir 1990 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sonito ir kt. prieš Komisiją, C‑87/89, Rink. p. I‑1981, 6 punktas; 2007 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo nutarties AEPI prieš Komisiją, C‑461/06 P, 24 punktas) ir pagal EB 86 straipsnio 3 dalį (2005 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš max.mobil, C‑141/02 P, Rink. p. I‑1283, 69 punktas).

126

Todėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. laiške esantis sprendimas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, dar ir dėl to, kad, atsisakius nagrinėjamos koncentracijos plano, Komisijos pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį realiai vykdyta procedūra įgavo procedūros dėl pažeidimo pobūdį.

127

Kiti ieškovės ir įstojusios į bylą šalies pateikti argumentai nepaneigia išvados, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos sprendimas nebetęsti tyrimo byloje Abertis ir Autostrade pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnį nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

128

Kalbant apie ieškovės argumentą, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą dėl to, kad 2007 m. sausio 31 d. priėmė savo pirminį vertinimą, t. y. po to, kai 2006 m. gruodžio 13 d. buvo atsisakyta koncentracijos plano, pažymėtina, kad net darant prielaidą, jog toks priėmimas pažeidžia gero administravimo principą, dėl to Komisija negali įgyti kompetencijos priimti sprendimą, kuriuo pripažįstama, kad nagrinėjamomis nacionalinėmis priemonėmis apsaugomas viešasis interesas, nei sprendimui netęsti procedūros, pradėtos pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį, suteikti akto, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, pobūdį.

129

Kalbant apie ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentą, kad ieškinį pripažinus nepriimtinu, ieškovė netektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą, pažymėtina, kad šiuo atveju nuostatos, kurios gali būti pažeistos nacionalinėmis priemonėmis, t. y. EB 43 ir 56 straipsniai, yra tiesioginio taikymo ir kad teisės subjektai gali kreiptis į nacionalinį teismą, kad būtų konstatuotas jų pažeidimas.

130

Galiausiai ieškovė ir įstojusi į bylą šalis nurodo teismo praktiką, pagal kurią pripažįstamas priimtinu valstybės pagalbos gavėjo konkurento pareikštas ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų konstatuota, jog Komisija nepriėmė sprendimo per EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą valstybės pagalbos preliminarią tyrimo procedūrą (1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gestevisión Telecinco prieš Komisiją, T‑95/96, Rink. p. II‑3407, 49–70 punktai).

131

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nors šioje byloje susijusios įmonės atsisakė koncentracijos plano, šio sprendimo 130 punkte minėtame Sprendime Gestevisión Telecinco prieš Komisiją nagrinėjamos subsidijos nebuvo susigrąžintos.

132

Be to, nors Komisija turi išimtinę kompetenciją konstatuoti galimą valstybės pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka (žr. šio sprendimo 130 punkte minėto Sprendimo Gestevisión Telecinco prieš Komisiją 54 punktą ir nurodytą teismų praktiką), šiuo atveju nacionalinis teismas gali priimti sprendimą dėl nagrinėjamų nacionalinių priemonių atitikties EB 43 ir 56 straipsniams, todėl iš ieškovės neatimama teisė į veiksmingą teisminę gynybą (žr. šio sprendimo 129 punktą).

133

Atsižvelgiant į šiuos skirtumus šio sprendimo 130 straipsnyje nurodyta teismo praktika šioje byloje netaikoma.

134

Todėl atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad Komisijos sprendimas netęsti procedūros, pradėtos byloje Abertis ir Autostrade pagal Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 4 dalį, nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

135

Vadinasi, ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

136

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

137

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą Bendrasis Teismas gali nurodyti, kad į bylą įstojusi šalis pati padengia savo išlaidas. Šioje byloje įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nutaria: