2009 m. gegužės 4 d. pareikštas ieškinys byloje Budapesti Erőmű prieš Komisiją

(Byla T-182/09)

2009/C 180/97

Proceso kalba: anglų

Šalys

Ieškovė: Budapesti Erőmű Rt. (Budapeštas, Vengrijos Respublika), atstovaujama solisitoriaus M. Powell, advokatų C. Arhold, K. Struckmann ir A. Hegyi

Atsakovė: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Ieškovė prašo panaikinti 2008 m. birželio 4 d. Komisijos sprendimą C (2008) 2223, galutinis, kuriame Vengrijos valdžios institucijų tam tikriems elektros energijos gamintojams suteikta pagalba, iki Vengrijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą sudarius ilgalaikes elektros energijos pirkimo sutartis (toliau — EPS) tarp elektros energijos tinklo operatoriaus Magyar Villamos Művek Rt. (toliau — MVM), priklausančio Vengrijos valstybei, ir šių gamintojų, pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka (Valstybės pagalba C 41/2005 (buv. NN 49/2005) — Vengrijos „per didelės sąnaudos“). Ieškovė skundžiamame sprendime įvardijama kaip tariamos valstybės pagalbos gavėja ir šiuo sprendimu Vengrija įpareigojama iš ieškovės išieškoti pagalbą kartu su delspinigiais.

Pirmuoju pagrindu ieškovė teigia, kad Komisija neteisingai mano, jog atitinkamas vertinimo laikotarpis yra Vengrijos įstojimo į ES laikas. Vietoj to Komisija turėjo nustatyti, ar ieškovės EPS yra valstybės pagalba, atsižvelgiant į jų sudarymo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Toliau ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį ir padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nusprendusi, kad EPS suteikia ekonominį pranašumą. Be to, ieškovė teigia, kad Komisija neteisingai taikė Vengrijos stojimo sutartį ir Tarybos reglamento Nr. 659/1999 (1) (toliau — Procedūros reglamentas) 1 straipsnio b punkto v papunktį.

Toliau ieškovė teigia, kad priešingai nei mano Komisija, konkurencija nebuvo iškraipyta ir kad Stojimo sutarties IV priede nėra galutinai išvardijamos pagalbos priemonės, kurias galima laikyti esama pagalba, tačiau tik nustatoma išimtis iš principo, kad visos iki įstojimo suteiktos pagalbos priemonės pačios yra esama pagalba. Be to, ieškovė teigia, kad buvo pažeista EB 87 straipsnio 3 dalis dėl galimos išimties valstybės pagalbai, kuri teikiama termofikacijai, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 ir 3 dalys, taip pat Procedūros reglamento 14 straipsnis dėl esamos individualios pagalbos išieškojimo.

Antruoju pagrindu ieškovė teigia, kad Komisija neturėjo kompetencijos vertinti nagrinėjamų EPS, nes jos sudarytos iki Vengrijos įstojimo į ES.

Trečiuoju pagrindu ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė tokius esminius procedūros reikalavimus kaip teisė būti išklausytam ir pareiga atlikti kruopštų bei nešališką tyrimą. Toliau ieškovė teigia, kad, atlikusi bendrą EPS vertinimą, tačiau atskirai nevertinusi kiekvienos EPS esminių sąlygų, Komisija pažeidė esminius procedūros reikalavimus. Anot ieškovės, tam, jog būtų galima nustatyti, ar EPS yra valstybės pagalba, Komisija turi nustatyti, ar jomis suteikiamas ekonominis pranašumas gamintojams, o tam būtina atskirai įvertinti kiekvieną EPS. Be to, teigiama, kad Komisijos taikytas metodas nebuvo tinkamas norint teisingai nustatyti, ar daug individualių priemonių reiškia valstybės pagalbą. Jeigu EPS galima laikyti esamomis pagalbos schemomis, Komisija turėjo laikytis EB 88 straipsnio 1 dalyje ir Procedūros reglamento 18 straipsnyje numatytos atitinkamų priemonių procedūros.

Ketvirtuoju pagrindu ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia EB 253 straipsnyje nustatytą pareigą motyvuoti.

Galiausiai penktuoju pagrindu ieškovė teigia, kad, priėmusi neigiamą sprendimą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, kuriuo reikalaujama nutraukti EPS, net nenustačius jų ekonominio pranašumo, Komisija piktnaudžiavo valstybės pagalbos taisyklėmis jai suteiktais įgaliojimais.

(1)  1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339).