16.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 113/26

1.

Panaikinti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose T-225/06, T-255/06, T-257/06 ir T-309/06, išskyrus sprendimo 1 punktą.

2.

Priimti galutinį sprendimą byloje, atmetant reikalavimus pateiktus Pirmosios instancijos teisme arba nepatenkinus šių reikalavimų, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui ir

3.

Priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės pirmojoje instancijoje.

1.

Pirmosios instancijos teismas paneigdamas tarnybos kompetenciją nustatyti, kad Budvar nepateikė įrodymų dėl teisių pagal 8 straipsnio 4 punktą (1) nustatymo, iškilus rimtų abejonių dėl šių teisių teisėtumo (tariamos kilmės vietos nuorodos BUD), padarė teisės klaidą.

2.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė Bendrijos teisės „naudojimo prekyboje“ reikalavimo kokybinius ir kiekybinius reikalavimus pagal 8 straipsnio 4 dalį. Pirma, jis nusprendė, kad šį reikalavimą reikia aiškinti kaip reiškiantį bet kokį komercinį naudojimą, ne tik privačioje srityje, ypač nurodydamas, kad nebuvo reikalaujama iš tiesų naudoti 8 straipsnio 4 dalies teisę, kaip tai būtų prekių ženklų atveju. Šiame kontekste jis leido „nemokamą“ siuntų pristatymą laikyti „naudojimu prekyboje“ taip pat naudojimu įvairiems tikslams (prekės ženklo naudojimas, o ne kilmės vietos nuoroda). Antra, skundžiamu sprendimu klaidingai leidžiama naudoti po paraiškos pateikimo dėl prieštaraujančio prekių ženklo, neatsižvelgiant, kad norint pasinaudoti nurodyta teise kaip protesto pagrindu pagal 8 straipsnį, visos šio protesto pagrindo sąlygos turi būti įvykdytos pateikiant protestą. Trečia, Pirmosios instancijos teismas pažeidė 8 straipsnio 4 dalį nurodydamas, kad nukrypstant nuo teritoriškumo principo, galima atsižvelgti į naudojimą kitose valstybėse nei tose, kuriose egzistuoja tariamos 8 straipsnio 4 dalies teisės.

3.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė „daugiau nei vietinės reikšmės“ reikalavimą. Jis iš esmės nusprendė, jog šis reikalavimas įvykdytas dėl fakto, kad tariama 8 straipsnio 4 dalies teisė kilo iš trečiosios šalies ir buvo išplėsta dviejose Europos Sąjungos valstybėse. Jis nekėlė klausimo, ar nagrinėjama teisė turėjo daugiau nei vietinę reikšmę dviejose dabartinėse valstybėse narėse, dėl ko buvo į jį kreiptasi, taip suteikdamas galimybę pasinaudoti 8 straipsnio 4 dalies teisėmis už Europos Sąjungos ribų.

4.

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu nurodytas 8 straipsnio 4 dalies b punkto kartu su 74 straipsnio 1 dalies pažeidimas. 8 straipsnio 4 dalies b punkte reikalaujama, kad nacionalinė teisė turi suteikti Budvar teisę uždrausti naudoti prieštaraujantį prekių ženklą. Apeliacinė taryba remdamasi šalių pateiktais įrodymais ir taikydama nustatytą taisyklę, kad įrodinėjimo našta VRDT protestų procedūrose tenka protestą pateikusiam asmeniui, nustatė, jog Budvar neįrodė, kad taikant nacionalinę teisę Prancūzijoje ar Austrijoje buvo galima uždrausti naudoti prekių ženklą BUD. Tačiau Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas 74 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 4 dalies b punktą, nusprendė, kad VRDT savo iniciatyva turi išnagrinėti teisę ir teisines aplinkybes patvirtinančias tariamas 8 straipsnio 4 dalies teises, kitas nei pateiktas šalių pastabose, o ne atmetė protestą dėl tariamų Budvar teisių įrodymų stokos.

5.

Bendrai skundžiamame Pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą 8 straipsnio 4 dalies aiškinimą sunku suderinti su šios nuostatos formuluotėmis ir neįmanoma suderinti su Reglamento Nr. 40/94 tikslu sukurti tinkamai veikiančią Bendrijos lygiu vienodą prekių ženklo teisę, siekiant skatinti prekybą Bendrijos viduje.

6.

Dėl kiekvieno iš šių Pirmosios instancijos teismo pažeidimų galima panaikinti Antrosios apeliacinės tarybos sprendimus ir todėl kiekvienas iš jų atskirai gali būti skundžiamos sprendimo panaikinimo pagrindas.