1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Pareigos susigrąžinti neteisėtą pagalbą nesilaikymas – Gynybos priemonės – Absoliutus negalėjimas vykdyti – Vertinimo kriterijai
(EB 10 straipsnis, EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 228 straipsnio 2 dalis)
2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Tikslas – Tinkamos sankcijos pasirinkimas
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
3. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Nurodymas sumokėti – Sąlyga – Nevykdymas iki faktinių aplinkybių nagrinėjimo Teisingumo Teisme
(EB 228 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 13 konstatuojamoji dalis)
4. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Periodinės baudos forma – Dydžio nustatymas – Kriterijai
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
5. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Dydžio nustatymas – Atitinkamai valstybei narei tenkanti pareiga įrodyti vykdymą
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka ir nurodoma jos neteikti – Valstybės narės pareigų nustatymas – Pareiga susigrąžinti – Apimtis
(EB 88 straipsnio 2 dalis; ES 3 straipsnio 3 dalis ir ES 51 straipsnis; Protokolas (Nr. 27) dėl vidaus rinkos ir konkurencijos)
7. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Valstybių teikiama pagalba – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Periodinės baudos sumokėjimo būdai – Patiriantys sunkumų arba bankrutuojantys pagalbos gavėjai – Poveikio nebuvimas
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
8. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Valstybių teikiama pagalba – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Periodinės baudos sumokėjimo būdai – Nurodymai susigrąžinti, ginčijami nacionaliniuose teismuose – Nacionalinės valdžios institucijų pareiga ginčyti nacionalinius sprendimus, panaikinančius Komisijos sprendimo poveikį
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
9. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti teismo sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos – Periodinė bauda – Vienkartinė suma – Dviejų sankcijų skyrimas kartu – Leistinumas – Sąlygos
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
10. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pareiga – Pareiga nedelsiant ir realiai vykdyti Komisijos sprendimą
(EB 88 straipsnio 2 dalis)
1. Kai dėl Komisijos sprendimo, kuriuo reikalaujama panaikinti su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą, nebuvo pareikštas tiesioginis ieškinys arba toks ieškinys atmestas, vienintelis gynybos pagrindas, kuriuo gali remtis valstybė narė pateikus ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, grindžiamas visišku negalėjimu teisingai įgyvendinti šį sprendimą. Nei vidaus sunkumų, net ir neįveikiamų, baimė, nei tai, kad aptariama valstybė narė turi patikrinti atitinkamos įmonės individualią situaciją, negali pateisinti šios valstybės narės įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymo.
Po pirmojo sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo atitinkamos valstybės narės vėlavimas įgyvendinti Komisijos sprendimą, iš esmės susijęs su tuo, kad ši valstybė delsė imtis neteisėtos pagalbos nustatymo ir susigrąžinimo, nėra absoliutus laikinas negalėjimas vykdyti. Šiuo atžvilgiu faktas, kad atitinkama valstybė narė informavo Komisiją apie sunkumus, su kuriais susidūrė susigrąžindama minėtą pagalbą, ir jiems įveikti priimtus sprendimus, neturi reikšmės.
(žr. 30 ir 31 punktus)
2. Taikydamas EB 228 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir, jo manymu, reikalingą įtikinimo ar atgrasymo lygį, kiekvienoje byloje turi nustatyti tinkamas pinigines baudas, kad būtų kuo greičiau įvykdytas sprendimas, kuriuo prieš tai buvo pripažintas įsipareigojimų neįvykdymas, ir užkirstas kelias pakartoti panašius Sąjungos teisės pažeidimus. Komisijos pasiūlymai neįpareigoja Teisingumo Teismo ir tėra naudinga gairė. Be to, gairės, numatomos Komisijos pranešimuose, ne įpareigoja Teisingumo Teismą, bet prisideda prie šios institucijos veiksmų skaidrumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo užtikrinimo.
Be to, pripažinto įsipareigojimų neįvykdymo teisinis ir faktinis kontekstas gali būti požymis, jog veiksmingai analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimo prevencijai ateityje gali prireikti imtis atgrasomosios priemonės.
(žr. 35–37, 89 punktus)
3. Periodinės baudos paskyrimas iš principo yra pateisinamas tik tiek, kiek tęsiasi iš ankstesnio sprendimo neįvykdymo kylantis pažeidimas, kol Teisingumo Teismas išnagrinės faktines aplinkybes.
Taip yra procedūros dėl Komisijos sprendimo nurodyti susigrąžinti neteisėtą pagalbą įvykdymo atveju, kai žodinės proceso dalies užbaigimo dieną valstybė narė, kuri suteikė minėtą pagalbą, dar nebuvo susigrąžinusi didelės pagalbos dalies, ir taip sutrukdyta atkurti veiksmingą konkurenciją, kaip numatyta Reglamento Nr. 659/1999 tryliktoje konstatuojamojoje dalyje, susijusioje su EB 88 straipsnio taikymu.
Sprendimas nurodyti valstybei narei mokėti periodinę baudą yra tinkama finansinė priemonė paskatinti šią valstybę imtis būtinų priemonių užbaigti konstatuotą įsipareigojimų neįvykdymą ir užtikrinti visišką Komisijos sprendimo ir ankstesnio teismo sprendimo dėl įsipareigojimų neįvykdymo vykdymą.
(žr. 42, 44 ir 45 punktus)
4. Naudodamasis savo diskrecija Teisingumo Teismas turi nustatyti tokį periodinės baudos dydį, kad ši bauda, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui bei atitinkamos valstybės narės mokumui.
Teisingumo Teismui atliekant vertinimą, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant užtikrinti periodinės baudos priverstinį pobūdį vienodai ir veiksmingai taikyti Sąjungos teisę iš principo yra pažeidimo trukmė, jo sunkumo laipsnis ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Norėdamas taikyti šiuos kriterijus Teisingumo Teismas pirmiausia turi atsižvelgti į neįvykdymo pasekmes privatiems bei viešiesiems interesams ir atitinkamos valstybės narės pareigų įvykdymo skubos būtinumą.
Kalbant apie ginčą dėl Komisijos sprendimo, kuriuo įpareigojama susigrąžinti pagalbą, suteiktą įgyvendinant neteisėtą pagalbos schemą, neįvykdymo, siekiant nustatyti periodinės baudos formą, reikia atsižvelgti į minėtos pagalbos grąžinimo procedūrų ypatumus, nurodytus pagalbą suteikusios valstybės narės.
Nors atrodo, kad šiai valstybei narei bus labai sunku greitu laiku visiškai įgyvendinti Komisijos sprendimą, taigi ir ankstesnį teismo sprendimą dėl jos įsipareigojimų neįvykdymo, atsižvelgiant į tai, kad su tuo susijusiose procedūrose dalyvauja daug įmonių, nefiksuota periodinė bauda, kuria atsižvelgiama į valstybės narės vykdant įsipareigojimus galbūt padarytą progresą, atitinka specifines nagrinėjamo atvejo aplinkybes, todėl yra proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui.
Todėl periodinės sumos, apskaičiuotos, padauginus bazinę sumą iš neteisėtos pagalbos, kuri dar negrąžinta arba nebuvo įrodytas jos grąžinimas, procentinės dalies, apskaičiuojamos nuo bendros šio sprendimo paskelbimo dieną negrąžintos sumos, mokėjimas pripažintinas tinkamu.
(žr. 47–49, 52, 53, 56, 57, 93 punktus)
5. Apskaičiuojant valstybei narei skirtinos periodinės baudos už Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo jai nurodoma susigrąžinti neteisėtą pagalbą, neįvykdymą dydį, į minėtos pagalbos grąžinimą galima būtų atsižvelgti tik su vienintele sąlyga, jei Komisija apie tai buvo informuota ir galėjo įvertinti jai šiuo tikslu pateiktų įrodymų tinkamumą.
Kalbant apie neteisėtos pagalbos grąžinimą, atitinkama valstybė narė turi pateikti Komisijai šios pagalbos grąžinimo įrodymų, kaip tai pagrįsta lojalaus bendradarbiavimo principu, siekiant užtikrinti Sutarties nuostatų visapusišką laikymąsi.
Be to, tais atvejais, kai neteisėtą pagalbą grąžina ne ją gavusi įmonė, reikia pritaikyti reikalaujamų įrodymų pobūdį prie faktinių situacijų, su kuriomis susiduria aptariama valstybė narė vykdydama grąžinimo procedūras, ypatumų.
(žr. 50, 53, 71 punktus)
6. Sutarties nuostatos konkurencijos srityje, ypač susijusios su valstybės pagalba, turi esminės reikšmės ir išreiškia vieną iš pagrindinių Europos Sąjungai patikėtų užduočių, kaip matyti iš ESS 3 straipsnio 3 dalies, būtent sukurti vidaus rinką, ir iš Protokolo Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos, kuris pagal ESS 51 straipsnį yra neatskiriama steigiamųjų sutarčių dalis ir kuriame numatyta, jog vidaus rinkoje turėtų veikti sistema, užtikrinanti, kad konkurencija nebūtų iškraipoma.
Šiuo atžvilgiu grąžinant su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą siekiama panaikinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl konkurencinio pranašumo, kurį rinkoje turėjo šios pagalbos gavėjai, palyginti su jų konkurentais, ir taip atkurti ankstesnę situaciją iki šios pagalbos sumokėjimo.
Be to, grąžinimu baudžiama ne tik tai, kad aptariama pagalba yra nesuderinama, bet ir tai, kad valstybė narė neįvykdė dvigubos pareigos, įtvirtintos SESV 108 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią ši valstybė, pirma, turi informuoti Komisiją apie planus, kuriais siekiama nustatyti ar keisti pagalbą ir, antra, negali įgyvendinti planuojamų priemonių, kol šioje procedūroje nepriimtas galutinis sprendimas.
(žr. 60–62 punktus)
7. Apskaičiuojant periodinę baudą neteisėtos pagalbos susigrąžinimo srityje reikia pritaikyti reikalaujamų įrodymų pobūdį prie faktinių situacijų, su kuriomis susiduria atitinkama valstybė narė vykdydama grąžinimo procedūras, ypatumų.
Kalbant apie atvejus, kada aptariama pagalba turi būti išieškota iš bankrutuojančių įmonių arba tų, kurioms taikoma bankroto procedūra, kuria siekiama realizuoti turtą ir įvykdyti įsipareigojimus, tai, kad įmonės susiduria su sunkumais arba bankrutuoja, neturi poveikio įsipareigojimui grąžinti pagalbą. Ankstesnė padėtis iš esmės gali būti atkurta, o dėl neteisėtai suteiktos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas panaikintas, įtraukus į balansą įsipareigojimą sugrąžinti atitinkamą pagalbą.
Šiuo atžvilgiu atitinkama valstybė narė turi pateikti Komisijai aptariamų reikalavimų įregistravimo vykdant bankroto procedūrą įrodymų. To negalėdama padaryti ši valstybė narė turi pateikti visus įrodymus, kad dėl to ėmėsi visų reikiamų priemonių. Ypač tuo atveju, kai buvo atmestas prašymas įregistruoti reikalavimą, ji turi įrodyti, kad pagal nacionalinę teisę taikė visas procedūras, siekdama užginčyti tokį atmetimą.
Kalbant apie atvejus, kuriais aptariama neteisėta pagalba turi būti grąžinta iš įmonių, kurių atžvilgiu nesėkmingai buvo priimtos laikinosios apsaugos ir individualios vykdymo priemonės, reikia priminti, kad atitinkama valstybė narė turi imtis, o vėliau apie tai pranešti Komisijai, visų priemonių, leidžiančių grąžinti neteisėtą pagalbą, prireikus ir tokių, kurios leistų iškelti bankroto bylą, kad ji galėtų užtikrinti reikalavimus iš tokių įmonių turto. Todėl valstybė narė turi pateikti įrodymų, pirma, kad atitinkamų įmonių atžvilgiu vykdoma bankroto procedūra, ir, antra, kad prijungė skolinius reikalavimus prie šių įmonių įsipareigojimų.
Kalbant apie atvejus, kuriais aptariama neteisėta pagalba turi būti išieškota iš likviduotų įmonių, įrodymo, kad jos išbrauktos iš registro, pakanka patvirtinti, kad jos nebeegzistuoja ir kad neįmanoma grąžinti šios pagalbos.
(žr. 71–74, 76 ir 77 punktus)
8. Apskaičiuojant periodinę baudą neteisėtos pagalbos susigrąžinimo srityje, kai dėl nurodymų grąžinti valstybės narės neteisėtai suteiktą pagalbą pateikti ieškiniai nacionaliniuose teismuose, atitinkama valstybė narė, laikydamasi reikalavimo grąžinti su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą, turi užginčyti bet kokį nacionaliniu lygiu priimtą sprendimą, dėl kurio Komisijos sprendimas netenka veiksmingumo, ypač dėl priežasčių, susijusių su senaties termino taisyklių taikymu arba su įrodymais.
(žr. 78 punktą)
9. Atsižvelgiant į EB 228 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros tikslus, Teisingumo Teismas, naudodamasis savo diskrecija, kuri jam suteikta šiuo straipsniu, turi teisę nustatyti kartu ir periodinę baudą, ir vienkartinę sumą.
Vienkartinės sumos skyrimas arba neskyrimas kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su atitinkamos valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal EB 228 straipsnį, elgesiu. Šiuo klausimu šioje nuostatoje Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija sprendžiant, ar reikia skirti tokias sankcijas.
Jeigu Teisingumo Teismas nusprendžia įpareigoti sumokėti vienkartinę sumą, naudodamasis savo diskrecija jis turi ją nustatyti taip, kad, pirma, ji atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga konstatuotam įsipareigojimų nevykdymui ir tos atitinkamos valstybės narės mokumui. Tarp šiuo atžvilgiu svarbių veiksnių yra, pavyzdžiui, pažeidimo trukmė po jį konstatavusio sprendimo ir pažeidimo sunkumas. Be to, analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimo prevencijai ateityje gali prireikti imtis atgrasomosios priemonės.
(žr. 82, 83, 89, 93 ir 94 punktus)
10. Neteisėtos pagalbos susigrąžinimo srityje valstybė narė turi privalomas sumokėti sumas susigrąžinti realiai, o pavėluotas susigrąžinimas pasibaigus nustatytam terminui neatitiktų sutarties reikalavimų. Valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar vidaus teisės tvarkos situacijomis tam, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą.
Šiuo klausimu negalima pritarti šios valstybės narės nurodytiems pateisinimams, susijusiems su vidiniais sunkumais dėl priemonių, kurias reikia įgyvendinti, siekiant identifikuoti aptariamos neteisėtos pagalbos gavėjus ir iš jų išieškoti šią pagalbą, sudėtingumo.
(žr. 86 ir 87 punktus)