1. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Apmokestinamojo asmens, sumokėjusio šį mokestį nuo kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas, suteiktų paslaugų atlikta atskaita – Sąlyga – Tokio paslaugų teikėjo išrašyta sąskaita faktūra, kurioje yra visa būtina informacija
(Tarybos direktyvos 77/388 18 straipsnio 1 dalies a punktas ir 22 straipsnio 3 dalies b punktas)
2. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Teisės į atskaitą netaikymas – Valstybių narių teisė toliau taikyti apribojimus, buvusius Šeštosios direktyvos įsigaliojimo momentu – Nacionalinės teisės nuostata, kuri neleidžia atskaityti vieno apmokestinamojo asmens kitam apmokestinamajam asmeniui sumokėto mokesčio dėl to, kad pastarasis nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas – Nepriimtinumas
(Tarybos direktyvos 77/388 17 straipsnio 6 dalis)
1. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2006/18, 18 straipsnio 1 dalies a punktas ir 22 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti pridėtinės vertės mokestį, sumokėtą nuo kito apmokestinamojo asmens, kuris nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas, suteiktų paslaugų, kai jų teikimo sąskaitose faktūrose yra nurodyti visi šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte reikalaujami duomenys, ypač duomenys, reikalingi identifikuoti tas sąskaitas faktūras išrašiusį asmenį ir suteiktų paslaugų pobūdį.
Jei kompetentingas mokesčių administratorius turi reikiamą informaciją nustatyti, kad apmokestinamasis asmuo, kaip subjektas, kuriam teikiamos komercinės paslaugos, turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį, šio asmens teisės atskaityti pirkimo mokestį atžvilgiu jis negali nustatyti papildomų sąlygų, galinčių naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą.
Tai, kad paslaugų teikėjas galbūt neįvykdė Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos, negali iš paslaugų gavėjo atimti teisės į atskaitą, kuria jis naudojasi pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį.
(žr. 35–36, 38 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2006/18, 17 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą, kuri neleidžia atskaityti vieno apmokestinamojo asmens kitam apmokestinamajam asmeniui, paslaugų teikėjui, sumokėto pridėtinės vertės mokesčio, jei pastarasis nėra registruotas kaip šio mokesčio mokėtojas.
Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta valstybių narių teisė nesuteikia joms absoliučios diskrecijos netaikyti pridėtinės vertės mokesčio atskaitos visoms arba beveik visoms prekėms ir paslaugoms ir taip padaryti šios direktyvos nuostatomis sukurtą sistemą neveiksmingą. Ši teisė netaikoma bendriems atskaitos apribojimams ir neatleidžia valstybių narių nuo pareigos pakankamai tiksliai apibrėžti prekes ir paslaugas, kurioms teisė į atskaitą netaikoma.
(žr. 41, 47 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)