Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės – Nacionalinės teisės aktas, draudžiantis importuoti nevisiškai nemokamai duotą donoro kraują ar kraujo komponentus – Pateisinimas – Visuomenės sveikatos apsauga – Nepriimtinumas
(EB 28 ir 30 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/98 20 straipsnio 1 dalis ir 21 straipsnis)
EB 28 straipsnį kartu su EB 30 straipsniu reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamas toks nacionalinis reglamentavimas, kuriuo numatyta, jog importuoti kraują ar jo komponentus iš kitos valstybės narės leidžiama tik su sąlyga, kuri taip pat taikoma ir nacionaliniams produktams, kad už kraują, iš kurio šie produktai gauti, donorai ne tik negavo jokio atlygio, bet ir neatlygintos išlaidos, kurių jie nurodė patyrę kraujui duoti.
Toks reglamentavimas, kurio tikslas yra, pirma, užtikrinti, kad kraujas ir jo komponentai, kuriais prekiaujama valstybėje narėje, atitinka aukštus kokybės ir saugos standartus ir, antra, pasiekti tikslą, įtvirtintą Direktyvos 2002/98, nustatančios žmogaus kraujo ir kraujo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus, 20 straipsnio 1 dalyje, t. y. skatinti nemokamą savanorišką donorystę, atitinka EB 30 straipsnyje pripažįstamą susirūpinimą visuomenės sveikata. Todėl šie tikslai iš principo gali pateisinti laisvo prekių judėjimo kliūtį.
Tačiau atskirai paimta pareiga, pagal kurią donoro kraujas turi būti duodamas neatlyginant jokių donoro nurodytų išlaidų, nėra būtina norint užtikrinti kraujo ir jo komponentų kokybę ir saugą. Tokią išvadą patvirtina tai, kad nei Direktyvoje 2002/98, nei Europos Tarybos valstybių narių ministrų komiteto rekomendacijoje Nr. R (95) 14, į kurią šioje direktyvoje daroma nuoroda, nereikalaujama, kad donorystė būtų visiškai nemokama, o numatyta, kad su donoryste susiję nedideli padėkos ženklai, gaivieji gėrimai ar kelionės išlaidų atlyginimas yra suderinami su savanoriška ir neatlyginta donoryste, kadangi negali būti pripažįstama, kad tai kelia pavojų donorų kraujo kokybei ir saugai, taip pat visuomenės sveikatos apsaugai.
Taigi toks reglamentavimas viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui pasiekti, t. y. užtikrinti kraujo ir jo komponentų kokybę ir saugą.
(žr. 33, 43–46 punktus ir rezoliucinę dalį)