1

Savo apeliaciniu skundu Lenkijos Respublika prašo panaikinti 2009 m. birželio 10 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo nutartį Lenkija prieš Komisiją (T-258/04, toliau – skundžiama nutartis), kuria šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2004 m. sausio 14 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 60/2004 dėl cukraus sektoriui skirtų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios turi būti patvirtintos dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo (OL L 9, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 42 t. p. 125), 5 straipsnio, 6 straipsnio 1–3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies a punkto panaikinimo.

2

2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašytos ir 2003 m. liepos 23 d. Lenkijos Respublikos ratifikuotos Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Didžiosios Liuksemburgo Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės (Europos Sąjungos valstybės narės) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą (OL L 236, 2003, p. 17, toliau – Stojimo sutartis) 2 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Nepaisant 2 dalies, Sąjungos institucijos prieš stojimą gali patvirtinti [Stojimo sutarties priede esančio Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, p. 33, toliau – 2003 m. Stojimo aktas) 41 straipsnyje] nurodytas priemones. Šios priemonės įsigalioja tik tuo atveju, jei įsigalioja [Stojimo sutartis], ir tik nuo jos įsigaliojimo dienos.“

3

2003 m. Stojimo akto 41 straipsnyje nustatyta:

„Jei pereinamojo laikotarpio priemonės yra būtinos perėjimui nuo esamo režimo naujosiose valstybėse prie režimo, kuris atsiranda dėl bendros žemės ūkio politikos taikymo pagal [2003 m. Stojimo akte] išdėstytus reikalavimus, palengvinti, Komisija tokias priemones priima pagal [2001 m. birželio 19 d.] Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/2001 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo [(OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 17)] 42 straipsnio 2 dalį ar prireikus atitinkamuose kitų reglamentų dėl bendro žemės ūkio rinkų organizavimo straipsniuose nustatyta tvarka ar pagal atitinkamo komiteto procedūrą, nustatytą taikytinuose teisės aktuose. Šiame straipsnyje nurodytų pereinamojo laikotarpio priemonių galima imtis trejų metų laikotarpiu nuo įstojimo dienos, ir jos taikomos tik tuo laikotarpiu. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai pratęsti šį laikotarpį.

<...>“

4

2003 m. Stojimo akto IV priedo, susijusio su šio akto 22 straipsnyje numatytu sąrašu, 4 skirsnio „Žemės ūkis“ 1 ir 2 punktuose nustatyta:

„1.   Bendrija perima stojimo dieną naujųjų valstybių narių turimas valstybės atsargas, sukauptas dėl jų rinkos rėmimo politikos, ta verte, kuri susidaro dėl [1978 m. rugpjūčio 2 d.] Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1883/78, nustatančio intervencijų finansavimo iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus bendrąsias taisykles [(OL L 216, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 3 t., p. 266)], 8 straipsnio taikymo. Minėtos atsargos perimamos tik tada, jei minėtų produktų valstybės intervencija yra numatyta Bendrijos taisyklėse ir jei šios atsargos atitinka Bendrijos intervencijos reikalavimus.

2.   Bet kokio produkto atsargos, tiek privačios, tiek valstybinės, įstojimo dieną esančios laisvoje apyvartoje naujųjų valstybių narių teritorijoje ir viršijančios kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis, turi būti pašalintos naujųjų valstybių narių sąskaita.“

5

Šio priedo 5 skyriuje „Muitų sąjunga“ numatyta:

„<...>

[1992 m. spalio 12 d. Tarybos] reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 [nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2044 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307)] ir [1993 m. liepos 2 d. Komisijos] reglamentas (EEB) Nr. 2454/93 [išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3)] taikomi naujosioms valstybėms narėms, atsižvelgiant į šias specialiąsias nuostatas:

<...>“

6

2004 m. sausio 14 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 60/2004, kuriame, be kita ko, iš esmės ir, kiek tai reikšminga šiai bylai, cukraus sektoriuje buvo nustatyta apmokestinimo sistema, laikinai nukrypstant nuo kitais atvejais taikomų Bendrijos taisyklių.

7

Pavyzdžiui, šio reglamento 5 straipsnyje nustatyta:

„Sąlyginio neapmokestinimo režimas

1.   Nukrypstant nuo [2003 m.] Stojimo akto IV priedo 5 skirsnio ir nuo Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 20 ir 214 straipsnių, KN 1701, 1702, 1704, 1904, 1905, 2006, 2007, 2009, 2101 12 92, 2101 20 92, 2105 ir 2202 subpozicijose klasifikuojamiems produktams, išskyrus išvardytuosius [2003 m. lapkričio 10 d.] Komisijos reglamento (EB) Nr. 1972/2003 [dėl prekybai žemės ūkio produktais skirtų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios turi būti patvirtintos dėl Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo (OL L 293, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 474)] 4 straipsnio 5 dalyje, taikomas erga omnes importo muitų tarifas, įskaitant bet kuriuos papildomus importo muitus, kuris galioja išleidimo į laisvąją apyvartą dieną, jei:

Pirmoji pastraipa netaikoma produktams, eksportuojamiems iš penkiolikos valstybių narių Bendrijos, išskyrus atitinkamai KN 1701 99 10, 1701 99 90, 1702 30 10, 1702 40 10, 1702 60 10, 1702 90 30, 1702 60 80 ir 1702 90 80 subpozicijose klasifikuojamą perdirbtą runkelių C cukrų, C izogliukozės sirupą ir C inulino sirupą, kai importuotojas pateikia įrodymą, kad nebuvo kreiptasi dėl grąžinamosios eksporto išmokos už eksportuojančios šalies produktus. Importuotojui paprašius, eksportuotojas imasi priemonių, kad eksporto deklaracijoje kompetentinga institucija įrašytų, jog nebuvo kreiptasi dėl grąžinamųjų eksporto išmokų už eksportuojančios šalies produktus.

2.   Nukrypstant nuo [2003 m.] Stojimo akto IV priedo 5 skirsnio ir nuo Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 20 ir 214 straipsnių, KN 1701, 1702, 1704, 1904, 1905, 2006, 2007, 2009, 2101 12 92, 2101 20 92, 2105 ir 2202 subpozicijose klasifikuojamiems produktams, išskyrus išvardytuosius Reglamento (EB) Nr. 1972/2003 4 straipsnio 5 dalyje, kurie įvežami iš trečiųjų šalių, taikomas importo muitų tarifas, įskaitant bet kuriuos papildomus importo muitus, kuris galioja išleidimo į laisvąją apyvartą dieną, jei:

8

Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnyje nustatyta:

„Neįprasto dydžio atsargos

1.   Laikydamasi Reglamento (EB) Nr. 1260/2001 42 straipsnio 2 dalyje pateiktos tvarkos, Komisija ne vėliau kaip 2004 m. spalio 31 d. nustato grynojo cukraus arba esančiojo perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės kiekius, kurie yra kiekvienoje naujojoje valstybėje narėje ir viršija kiekius, kuriuos 2004 m. gegužės 1 d. galima pripažinti įprastomis pereinamojo laikotarpio atsargomis, ir kuriuos naujosios valstybės narės savo sąskaita turi pašalinti iš rinkos.

Nustatant perviršio kiekį, visų pirma atsižvelgiama į šiuos pokyčius, kurie įvyko per metus iki įstojimo, lyginant su ankstesniais metais:

2.   Atitinkama naujoji valstybė narė užtikrina, kad be Bendrijos įsikišimo vėliausiai iki 2005 m. balandžio 30 d. iš rinkos būtų pašalintas cukraus ar izogliukozės kiekis, lygus 1 dalyje nurodytam pertekliniam kiekiui:

3.   Taikant straipsnio 2 dalį, naujųjų valstybių narių kompetentingosios valdžios institucijos nuo 2004 m. gegužės 1 d. pradeda disponuoti parduotų ar pagamintų grynojo cukraus ir esančiojo perdirbtuose produktuose, izogliukozės ar fruktozės perteklinių kiekių identifikavimo pagrindinių suinteresuotųjų operatorių lygiu sistema. <...>

Naujoji valstybė narė šią sistemą naudoja, norėdama priversti atitinkamus operatorius jų sąskaita pašalinti iš rinkos jiems tenkančią cukraus ar izogliukozės nustatytojo perteklinio kiekio dalį. Šie operatoriai pateikia naujajai valstybei narei pakankamų įrodymų, kad šie produktai iš rinkos buvo pašalinti ne vėliau kaip 2005 m. balandžio 30 d.

Nepateikus šių įrodymų, naujoji valstybė narė ima mokestį, kuris lygus sumai, apskaičiuotai nagrinėjamą kiekį padauginus iš aukščiausio importo muito, taikyto atitinkamam produktui per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d., kuri padidinama 1,21 euro už 100 kilogramų baltojo cukraus ar sausos medžiagos ekvivalento.

Trečioje pastraipoje minimas kiekis mokamas į naujosios valstybės narės biudžetą.

<...>“

9

Pagal Reglamento Nr. 60/2004 9 straipsnį:

„Šis reglamentas įsigalioja 2004 m. gegužės 1 d., su sąlyga, jei <...> Stojimo sutartis.“

10

2004 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Lenkijos Respublika, remdamasi EB 230 straipsniu, pareiškė ieškinį dėl Reglamento Nr. 60/2004 5 straipsnio, 6 straipsnio 1–3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies a punkto panaikinimo.

11

Atsiliepime į ieškinį Komisija pareiškė, kad šis ieškinys buvo pateiktas pavėluotai.

12

Skundžiama nutartimi Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išplėstinėje kolegijoje, pripažino ieškinį nepriimtinu.

13

Nustatęs, kad EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatytas dviejų mėnesių ieškinio pateikimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje datos, t. y. 2004 m. sausio 15 d., Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įvairius procedūrinius terminus, nusprendė, kad bendrasis terminas, nustatytas ieškiniui dėl Reglamento Nr. 60/2004 panaikinimo, suėjo 2004 m. balandžio 8 d. vidurnaktį.

14

Kadangi Lenkijos Respublikos ieškinys buvo pateiktas 2004 m. birželio 28 d., Pirmosios instancijos teismas pripažino jį pavėluotu.

15

Todėl šis ieškinys buvo atmestas.

16

Apeliaciniu skundu Lenkijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą nutartį.

17

Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Lenkijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

18

Apeliaciniam skundui dėl skundžiamos nutarties pagrįsti Lenkijos Respublika pateikia penkis apeliacinio skundo pagrindus. Šie apeliacinio skundo pagrindai susiję, pirma, su ne viso Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimu, antra, su neteisingu EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos išaiškinimu, trečia, su svarbių teisinės Bendrijos principų ir veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu, ketvirta, su solidarumo ir sąžiningumo principų bei procedūrinių taisyklių pažeidimu ir, penkta, su nemotyvavimu.

19

Pirmiausia reikia išnagrinėti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su svarbių teisinės Bendrijos principų ir veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu.

20

Lenkijos Respublika tvirtina, kad pripažinęs nepriimtinu jos ieškinį dėl panaikinimo, Pirmosios instancijos teismas atėmė iš naujų valstybių narių jų teisę remiantis EB 230 straipsnio antra pastraipa pateikti teisminei kontrolei Reglamento Nr. 60/2004 nuostatas, nepaisant aplinkybės, jog šis reglamentas joms buvo skirtas kaip valstybėms narėms.

21

Primindama, kad griežtas Bendrijos teisės aktų dėl procesinių terminų taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę išvengti bet kokios diskriminacijos ar neobjektyvaus požiūrio vykdant teisingumą, Lenkijos Respublika mano, jog toks taikymas negali pateisinti nelygybės teisminės gynybos srityje, kylančios dėl aplinkybės, kad naujosios valstybės narės negali ginčyti Reglamento Nr. 60/2004 teisėtumo kaip valstybės narės statusą turinčios valstybės, nors šis reglamentas turi joms ypatingą poveikį.

22

Siekdama pagrįsti apeliacinio skundo pagrindą, Lenkijos Respublika, viena vertus, remiasi 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimu Les Verts prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339, 23 punktas), iš kurio, jos nuomone, išplaukia, kad Europos Ekonominė Bendrija yra teisinė bendrija tuo požiūriu, jog nei valstybės narės, nei jos institucijos neišvengia jų teisės aktų atitikties pagrindinei konstitucinei chartijai, kurią sudaro EB sutartis, kontrolės. Kita vertus, Lenkijos Respublika daro nuorodą į generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje, kurioje buvo priimtas 2007 m. spalio 23 d. Sprendimas Lenkija prieš Tarybą (C-273/04, Rink. p. I-8925, 50 punktas), prieidama prie išvados, kad Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė svarbius teisinės Bendrijos principus ir veiksmingos teisminės gynybos principą.

23

Komisija tvirtina, kad atmetęs kaip nepriimtiną pavėluotai pateiktą ieškinį Pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei veiksmingos teisminės gynybos principo, nei svarbių teisinės Bendrijos principų. Be to, anot jos, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, aplinkybė, kad įsigaliojus Stojimo sutarčiai ir 2003 m. Stojimo aktui, jos statusas kaip paprastos ieškovės pasikeitė į privilegijuotos ieškovės statusą, neleidžia nukrypti nuo principo, pagal kurį procesiniai terminai turi būti taikomi griežtai.

24

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu Lenkijos Respublika kaltina Pirmosios instancijos teismą, jog jis atmetė jos argumentą, pagal kurį Reglamentas Nr. 60/2004 buvo skirtas visoms valstybėms narėms, įskaitant Lenkijos Respubliką, todėl ji turėjo galėti kreiptis dėl jo į teismą kaip ieškovė pagal EB 230 straipsnio antrą pastraipą.

25

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 54 punkte pirmiausia pažymėjo, kad nors 2003 m. Stojimo akte nustatyta konkreti galimybė Bendrijos institucijoms priimti tam tikras priemones laikotarpiu nuo šio akto pasirašymo iki naujų valstybių narių įstojimo datos, šiame akte nenumatyta jokių nukrypti nuo Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės sistemos leidžiančių nuostatų.

26

Toliau šios nutarties 55 punkte Pirmosios instancijos teismas, darydamas nuorodą į 1987 m. sausio 15 d. Sprendimą Misset prieš Tarybą (152/85, Rink. p. 223, 11 punktas), priminė, kad Bendrijos teisės aktai dėl procesinių terminų taikomi griežtai.

27

Galiausiai aptariamos nutarties 56 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad „jei Lenkijos Respublikos argumentas reiškia, kad ji manė, jog pirma reikėjo įgyti valstybės narės statusą, kad būtų galima pateikti ieškinį, reikia pabrėžti, kad EB 230 straipsnyje nustatytas terminas ieškiniui pateikti taikomas visuotinai“ ir kad „Lenkijos Respublika neprivalėjo tuo metu turėti valstybės narės statuso“. Pirmosios instancijos teismas papildė, kad „šis terminas ieškiniui pateikti bet kuriuo atveju yra jai taikomas kaip juridiniam asmeniui“.

28

Siekiant atsakyti į klausimą, ar Lenkijos Respublika galėjo veiksmingai ginčyti Reglamentą Nr. 60/2004 kaip ieškovė pagal EB 230 straipsnio antrą pastraipą, reikia priminti, kad Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta Sąjungos institucijų galimybė priimti tam tikras priemones iki stojimo.

29

Tarp šių priemonių, be kita ko, yra 2003 m. Stojimo akto 41 straipsnis, pagal kurį Komisija įgaliota priimti bet kokias pereinamojo laikotarpio priemones, kurios yra būtinos perėjimui nuo esamo režimo naujosiose valstybėse prie režimo, kuris atsiranda dėl bendros žemės ūkio politikos taikymo, palengvinti.

30

Reglamentas Nr. 60/2004 buvo priimtas šio straipsnio pagrindu ir, kaip savo išvados 27 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jis yra vienas iš teisės aktų, kurie buvo priimti dėl stojimo.

31

Taigi, kadangi Reglamentas Nr. 60/2004 buvo priimtas tarp 2003 m. Stojimo sutarties ir Stojimo akto pasirašymo dienos ir jų įsigaliojimo, jis skiriasi nuo kitų acquis communautaire nuostatų, kurios jau galiojo pasirašant Stojimo sutartį ir Stojimo aktą.

32

Taip pat, nepaisant to, kad Reglamentas Nr. 60/2004 buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje iki naujų valstybių narių stojimo, neginčytina, jog šio reglamentu sukurtos priemonės visų pirma buvo skirtos taikyti šioms naujoms valstybėms narėms nuo jų įstojimo į Sąjungą. Taigi pagal šio reglamento 9 straipsnį jis įsigaliojo taikant Stojimo sutartį ir šios sutarties įsigaliojimo dieną.

33

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad, kaip savo išvados 39 ir 40 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Reglamentu Nr. 60/2004 naujosioms valstybėms narėms poveikis pradėtas daryti tik nuo jų įstojimo dienos, kaip turinčioms valstybių narių statusą, ir jos turėjo turėti galimybę ginčyti jo nuostatas turėdamos tokį statusą.

34

Nagrinėjamu atveju pasirodo, kad dėl Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje datos 2004 m. sausio 15 d. EB 230 straipsnyje numatytas dviejų mėnesių ieškinio padavimo terminas buvo pasibaigęs iki Lenkijos Respublika savo įstojimo į Sąjungą dieną, t. y. 2004 m. gegužės 1 d., įgijo valstybės narės statusą.

35

Taigi naujosios valstybės narės neturėjo galimybės per nustatytą terminą kaip ieškovės pagal EB 230 straipsnio antrą pastraipą pareikšti ieškinį dėl Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalies pagrindu priimtų teisės aktų.

36

Reikia priminti, kad Sąjunga yra teisinė sąjunga, kurioje jos institucijos neišvengia jų aktų atitikties, visų pirma Sutarčiai ir pagrindiniams teisės principams, kontrolės (žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 281 punktą ir 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo E ir F, C-550/09, Rink. p. I-6213, 44 punktą).

37

Šie principai sudaro patį šios Sąjungos pagrindą ir jų paisymas suponuoja, kad, kaip šiuo metu tiesiogiai numatyta ESS 4 straipsnio 2 dalyje, naujosios valstybės narės turi būti traktuojamos vienodai kaip ir senosios valstybės narės.

38

Todėl naujosios valstybės narės dėl visų teisės aktų, kurie, kaip ginčijamasis nagrinėjamoje byloje, buvo priimti Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalies pagrindu ir kurie daro joms poveikį kaip turinčioms valstybės narės statusą, turi turėti teisę pareikšti ieškinį kaip ieškovės pagal EB 230 straipsnio antrą pastraipą

39

Kadangi pastarąjį statusą naujosios valstybės narės įgijo tik Stojimo sutarties ir 2003 m. Stojimo akto įsigaliojimo dieną, darytina prielaida, kad šių valstybių atžvilgiu EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatytas ieškinio padavimo terminas, kiek tai susiję su tokio tipo teisės aktais, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, prasidėjo tik nuo šios datos, t. y. nagrinėjamu atveju – 2004 m. gegužės 1 d.

40

Taigi, nepaisydamas ypatingų šios bylos aplinkybių, Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad EB 230 straipsnyje numatyto ieškinio pareiškimas, kiek tai susiję su Lenkijos Respublika, nereikalavo turėti valstybės narės statuso, ir tuo remdamasis padarė išvadą, kad 2004 m. birželio 28 d. šios valstybės narės pareikštas ieškinys dėl Reglamento Nr. 60/2004 buvo pavėluotas, todėl nepriimtinas.

41

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas pripažintinas pagrįstu.

42

Todėl skundžiama nutartis naikintina, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų keturių Lenkijos Respublikos pateiktų apeliacinio skundo pagrindų.

43

Kadangi šioje procedūros stadijoje Teisingumo Teismas neturi galimybės priimti sprendimo iš esmės dėl Lenkijos Respublikos pareikšto ieškinio, remiantis Teisingumo Teismo statuto 61 straipsniu reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: