1. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valdžios institucijų taikomas palankus kai kurių įmonių mokestinis vertinimas – Įtraukimas – Finansinė lengvata, kuri yra bendra priemonė, taikoma vienodai visiems ūkio subjektams – Neįtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Apmokestinimas, kuris priklauso nuo to, ar apmokestinamasis asmuo gauna pelno, ir kuriam taikant tam tikrus kriterijus nustatyta viršutinė riba – Nebuvimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Vertinimas, grindžiamas atsižvelgimu į naudotą reglamentavimo techniką – Neįtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Mokesčių režimas, leidžiantis bendrovių grupei dėl šių bendrovių pobūdžio išvengti apmokestinamosios bazės – Įtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
5. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Valstybės pagalbos schemos apskritai tyrimas – Leistinumas
(EB 87 ir 88 straipsnis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pagalbos suderinamumas su bendrąja rinka – Vertinimas pagal Pranešimą dėl valstybės pagalbos apmokestinimo srityje – Apimtis
(EB 87 ir 88 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 384/03)
7. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima laikyti suderinama su bendrąja rinka – Vertinimas atsižvelgiant į EB 87 straipsnį – Atsižvelgimas į ankstesnę praktiką – Netaikymas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Įmonių diferencijavimas mokesčių srityje –Neįtraukimas – Sąlyga
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
9. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Valstybės narės, prašančios taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, bendradarbiavimo pareiga
(EB 87 straipsnio 2 dalis)
10. Sąjungos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Taikymas Komisijos pradėtoms administracinėms procedūroms – Pagalbos projektų tyrimas – Apimtis
(EB 88 straipsnio 2 dalis)
1. Pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pati subsidija, bet ir valstybės priemones, įvairiais būdais mažinančias įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą ir kurios dėl šios priežasties, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi identišką poveikį.
Remiantis tuo darytina išvada, kad dėl priemonės, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones mokestiniu požiūriu vertina palankiau ir kuri nėra valstybės išteklių perdavimas, subjektai, kuriems ji skirta, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, todėl ji yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
Tačiau bendrai visiems ūkio subjektams taikoma priemone suteikiama nauda nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį.
(žr. 71–73 punktus)
2. Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionaline priemone gali būti labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar prekės“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši.
Priemonė, pagal kurią numatoma, kad darbo užmokesčio fondo mokestis ir įmonių nekilnojamojo turto mokestis mokėtini tik tuomet, jei apmokestinamasis subjektas gauna pelno, ir kad mokesčio remiantis šiomis apmokestinimo bazėmis suma yra ribojama, nesuteikia selektyvaus pranašumo, nes reikalavimas, kad įmonė turi gauti pelno, ir aukščiausios pelno apmokestinimo ribos nustatymas yra per se bendrai visiems ūkio subjektams taikomos priemonės, todėl negali suteikti selektyvaus pranašumo.
(žr. 75, 77, 80 punktus)
3. EB 87 straipsnio 1 dalyje nedaromas skirtumas tarp valstybės įsikišimų pagal jų priežastis ar tikslus, bet jie apibrėžiami pagal jų poveikį, taigi neatsižvelgiant į naudojamą techniką.
Taigi, kai vertinant mokesčių reformos projekto selektyvumą laikomasi požiūrio, pagal kurį atsižvelgiama tik į reguliavimo techniką, neįmanoma įvertinti aptariamos mokestinės priemonės poveikio ir a priori panaikinama galimybė kai kurių asmenų neapmokestinimą laikyti „atrankinio pobūdžio pranašumu“.
Šie argumentai visų pirma taikytini mokesčių sistemai, pagal kurią, užuot nustačius visoms įmonėms bendras taisykles, numatant kai kurioms įmonėms naudingas išimtis, tapatus rezultatas gaunamas koreguojant ir derinant mokesčių taisykles taip, kad jas praktiškai taikant skirtingoms įmonėms tenka skirtinga mokesčių našta.
(žr. 87, 88, 93 punktus)
4. Vien to, kad taikant „įprastą“ mokesčių režimą nustatoma skirtinga mokesčių našta, nepakanka norint įrodyti, kad apmokestinimas yra selektyvus pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Norint pripažinti, kad mokesčių sistemoje nustatytais apmokestinimo bazės kriterijais suteikiamas selektyvus pranašumas, jie taip pat turi būti tokie, kad pagalbą gaunančios įmonės dėl joms būdingų požymių būtų apibrėžiamos kaip privilegijuota kategorija, kad būtų galima padaryti išvadą, jog tokiu režimu palaikomos „tam tikros“ įmonės ar „tam tikros“ prekės, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
Taip yra tuo atveju, kai tai, kad kai kurios bendrovės, vadinamos offshore bendrovėmis, neapmokestinamos, yra ne atsitiktinis aptariamo režimo padarinys, bet neišvengiama pasekmė to, jog apmokestinimo bazės sudarytos būtent taip, kad dėl mokesčių reformos projekte numatytos apmokestinimo bazės šioms lengvatinės prekybos bendrovėms, kurios dėl savo pobūdžio neturi darbuotojų ir neužima komercinių patalpų, nesusidarytų mokesčio bazė. Taigi dėl to, kad tokios bendrovės, kurios, atsižvelgiant į pagal mokesčių reformos projektą nustatytas apmokestinimo bazes, sudaro grupę bendrovių, neapmokestinamų būtent dėl šiai grupei būdingų specifinių požymių, galima teigti, kad šios bendrovės naudojasi selektyviu pranašumu.
(žr. 103–107 punktus)
5. Pagalbos schemos atveju Komisija gali nagrinėti tik bendrus tam tikros schemos požymius ir neprivalo nagrinėti kiekvieno konkretaus atvejo, kad nustatytų, ar schema turi pagalbos požymių.
(žr. 122 punktą)
6. Pranešimas dėl valstybės pagalbos apmokestinimo srityje, kaip administracijos priimta vidaus priemonė, negali būti laikomas teisės norma. Joje nustatoma elgesio taisyklė, kuria nurodoma praktika, nuo kurios konkrečiu atveju Komisija negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą.
(žr. 128 punktą)
7. Tik taikant EB 87 straipsnio 1 dalį, o ne atsižvelgiant į tariamą ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką reikia vertinti, ar tam tikra priemonė yra valstybės pagalba.
(žr. 136 punktą)
8. Valstybės pagalbos sąvoka neapima valstybės priemonių, diferencijuojančių įmones, todėl a priori laikomų selektyviomis, kai ši diferenciacija atsiranda dėl mokesčių sistemos, kuri taikoma įmonėms, pobūdžio ar schemos.
Būtent valstybė narė, kuri nustato tokį įmonių skirstymą mokesčių srityje, turi įrodyti, kad jis iš tiesų pateisinamas nagrinėjamos sistemos pobūdžiu ir bendra schema.
(žr. 145 ir 146 punktus)
9. Valstybė narė, kuri prašo leisti suteikti pagalbą nukrypstant nuo Sutarties nuostatų, privalo bendradarbiauti su Komisija. Laikydamasi šios pareigos ji privalo, be kita ko, pateikti visą informaciją, kuri leistų šiai institucijai patikrinti, ar įvykdytos nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygos.
(žr. 147 punktą)
10. Siekiant užtikrinti teisę į gynybą, per formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė galėtų tinkamai pareikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo bei svarbos, taip pat dėl dokumentų, kuriuos Komisija panaudojo savo teiginiui dėl Sąjungos teisės pažeidimo pagrįsti, ir dėl suinteresuotųjų trečiųjų šalių pateiktų pastabų pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Jei valstybei narei nebuvo suteikta galimybė pateikti dėl to pastabas, Komisija negali jomis remtis savo sprendime prieš šią valstybę.
Suinteresuotosios šalys, kurios nėra atitinkama valstybė narė, per valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi tik teisę pateikti Komisijai visą informaciją, reikalingą veiksmams ateityje atlikti. Jos negali pačios tiesiogiai dalyvauti ginčuose su Komisija taip, kaip tai gali daryti valstybė narė.
(žr. 165, 181 punktus)