1. 

Praėjus ketveriems metams nuo 2007 m. spalio 23 d. priimto sprendimo byloje Lenkija prieš Tarybą ( 2 ) dėl Lenkijos Respublikos ieškinio dėl Europos Sąjungos Tarybos sprendimo panaikinimo, kurį Teisingumo Teismas atmetė dėl esmės neišnagrinėjęs Tarybos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo dėl vėlavimo ( 3 ), Teisingumo Teismas turi išnagrinėti apeliacinį skundą, pateiktą dėl nutarties, kuria Europos Sąjungos Bendrasis Teismas (buvęs Pirmosios instancijos teismas) labai panašiomis aplinkybėmis Lenkijos Respublikos pareikštą ieškinį dėl (šį kartą) Europos Komisijos reglamento panaikinimo pripažino nepriimtinu dėl vėlavimo, taigi neišnagrinėjęs bylos esmės ( 4 ). Šiuo apeliaciniu skundu Lenkijos Respublika prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti jos argumentus, pateiktus Bendrajam Teismui, kuriais ji siekia įrodyti, kad jos ieškinys negalėjo būti pripažintas nepriimtinu dėl vėlavimo, ir išdėsto aplinkybes, kurias generalinis advokatas L. M. Poiares Maduro išsamiai išnagrinėjo išvadoje dėl bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lenkija prieš Komisiją. Šio sprendimo, kuriam pritariu dėl daugelio aspektų, analizė man suteiks galimybę sutelkti apmąstymus į papildomas perspektyvas.

2.

2009 m. birželio 10 d. Nutartimi Lenkija prieš Komisiją (T-258/04) ( 5 ) Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (dabar – Bendrasis Teismas) Lenkijos Respublikos ieškinį dėl 2004 m. sausio 14 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 60/2004 dėl cukraus sektoriui skirtų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios turi būti patvirtintos dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo ( 6 ) 5 straipsnio, 6 straipsnio 1–3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies a punkto panaikinimo atmetė kaip nepriimtiną dėl naikinamojo termino.

3.

Šioje nutartyje Bendrasis Teismas konstatavo, kad Reglamentas Nr. 60/2004 buvo paskelbtas 2004 m. sausio 15 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir kad dėl to terminas ieškiniui dėl jo pareikšti baigėsi 2004 m. balandžio 8 d. Kadangi Lenkijos Respublikos ieškinys Bendrojo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2004 m. birželio 28 d., Bendrasis Teismas pripažino, kad jis buvo pareikštas pavėluotai ( 7 ).

4.

Griežtai taikydamas EB 230 straipsnio penktą pastraipą, Bendrasis Teismas priėmė Komisijos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Jis konstatavo, kad ieškinys dėl Reglamento Nr. 60/2004 buvo pateiktas pasibaigus toje nuostatoje nustatytam dviejų mėnesių terminui, skaičiuojamam nuo jo paskelbimo datos, ir nutarė, kad Lenkijos Respublika dėl naikinamojo termino neteko teisės pareikšti ieškinį ( 8 ), nors vėliau taip pat atmetė įvairius Lenkijos Respublikos pateiktus argumentus.

5.

Taigi argumentai, susiję su tuo, kad minėtas reglamentas nebuvo paskelbtas dvidešimčia oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų ( 9 ), kad jis turėjo įsigalioti tik tuo atveju, jei įsigalios Stojimo sutartis ( 10 ), ir kad jis buvo skirtas visoms valstybėms narėms, įskaitant būsimas valstybes nares ( 11 ), buvo atmesti dėl to, kad jais nebuvo galima paneigti šios išvados.

6.

Bendrasis Teismas vėliau siekė įrodyti, kad toks griežtas procesinių terminų taikymas nuo Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo datos nepažeidė Lenkijos Respublikos teisės į veiksmingą teisminę apsaugą ( 12 ).

7.

Nagrinėdamas ieškinio priimtinumą, Bendrasis Teismas taip pat priminė, kad nuo griežto Bendrijos taisyklių dėl procesinių terminų taikymo galima nukrypti tik susidarius visiškai išskirtinėms aplinkybėms, nenumatytais arba force majeure atvejais ( 13 ). Vis dėlto dėl šio aspekto jis nusprendė, kad Lenkijos Respublika nepaaiškino, kuo aptariamos aplinkybės yra išskirtinės jos atžvilgiu, kad būtų galima nukrypti nuo griežto procesinių terminų taikymo principo ir taip pažeisti teisinio saugumo principą.

8.

Apeliaciniu skundu Lenkijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą nutartį, priimti galutinį sprendimą dėl ieškinio ir dėl tos priežasties pripažinti jos ieškinį dėl Reglamento Nr. 60/2004 priimtinu ir pritarti jos reikalavimams dėl esmės, pateiktiems pirmojoje instancijoje.

9.

2009 m. rugpjūčio 24 d. Lenkijos Respublika pateikė šį apeliacinį skundą Teisingumo Teismo kanceliarijoje. Rašytinėse pastabose ji paprašė, kad jos apeliacinį skundą nagrinėtų didžioji kolegija.

10.

Kadangi nė viena šalis nepateikė jokio prašymo šiuo klausimu, Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.

11.

Lenkijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

12.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

13.

Apeliaciniam skundui pagrįsti Lenkijos Respublika pateikia penkis pagrindus, kuriais kritikuoja Bendrojo Teismo atliktą jos ieškinio dėl Reglamento Nr. 60/2004 priimtinumo analizę ( 14 ).

14.

Pirma, Lenkijos Respublika kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis, nesilaikydamas 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje ( 15 ), nusprendė, kad terminas ieškiniui dėl Reglamento Nr. 60/2004 pateikti prasidėjo jo paskelbimo penkiolikos valstybių narių Europos Bendrijos oficialiosiomis kalbomis dieną, taigi prieš jį paskelbiant visomis išplėstos Bendrijos oficialiosiomis kalbomis.

15.

Antra, Lenkijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, kad dar net prieš įstodama į Sąjungą ji galėjo veiksmingai pareikšti ieškinį dėl Reglamento Nr. 60/2004 panaikinimo remdamasi ne EB 230 straipsnio antros pastraipos, kurioje, be kita ko, įtvirtinta besąlyginė valstybių narių teisė pareikšti ieškinį, o EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos nuostatomis, t. y. tuo pačiu pagrindu ir sąlygomis, kurie numatyti fiziniams ar juridiniams asmenims. Ji konkrečiai teigia, pirma, kad 2004 m. sausio 15 d., t. y. Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo dieną, juo buvo nustatytos pareigos tik valstybėms narėms, o Lenkijos Respublika tuo metu ja dar nebuvo; tos pareigos buvo nustatytos ateičiai ir taikomos tik nuo Stojimo sutarties faktinės įsigaliojimo datos. Antra, papildomai Lenkijos Respublika teigia mananti, kad paskelbimo dieną ji neatitiko EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų konkrečių sąlygų dėl ieškinių priimtinumo.

16.

Trečia, Lenkijos Respublika mano, kad jai nesuteikdamas teisės reikalauti atlikti Reglamento Nr. 60/2004 teisėtumo kontrolę, nors tas reglamentas jai buvo skirtas kaip valstybei narei, Bendrasis Teismas pažeidė teisinės bendrijos principą ir jos teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Ji taip pat teigia, kad griežtas nuostatų dėl ieškinių pareiškimo terminų taikymas nelemia atskirų valstybių narių nelygybės, būtent kiek tai susiję su senų ir naujų valstybių narių teismine apsauga.

17.

Ketvirta, Lenkijos Respublika teigia, kad jai nesuteikęs teisės kreiptis į teismą dėl Reglamento Nr. 60/2004, kuriuo buvo neteisėtai pakeistos jos stojimo į Sąjungą sąlygos ir pažeista teisių ir pareigų, kylančių iš jos priklausymo Sąjungai, pusiausvyra, Bendrasis Teismas pažeidė solidarumo ir sąžiningumo principus.

18.

Galiausiai, penkta, Lenkijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė procedūrą, nes nenagrinėjo argumentų dėl solidarumo ir sąžiningumo principų pažeidimo bei nepakankamai motyvavo skundžiamą nutartį.

19.

Beveik visuose penkiuose Lenkijos Respublikos pateiktuose apeliacinio skundo pagrinduose keliami neginčijamos svarbos klausimai, susiję su ypatingomis ir visada labai svarbiomis laipsniškos Sąjungos plėtros į kitas Europos dalimi esančias valstybes aplinkybėmis. Lenkijos Respublika apeliacinio skundo pagrindus pateikė pirmiau išdėstyta tvarka ir iš esmės tokia tvarka Teisingumo Teismas turėtų juos nagrinėti.

20.

Tačiau egzistuoja aiški šių skirtingų pagrindų hierarchija. Konkrečiai kalbant, svarbiausias turėtų būti, mano nuomone, trečiasis pagrindas, nes jame keliami klausimai, susiję su Sąjungos pagrindais ir vertybėmis, ypač su teisinės valstybės vertybe, kuriomis ji grindžiama ( 16 ), su teise grindžiamos Sąjungos ( 17 ), kurioje institucijų teisės aktams taikomas „įstatymas“, ( 18 ) principu ir Sąjungos sandaros principu, kurio esmė yra valstybių narių lygybė prieš Sutartis ( 19 ) ir kuris nuo šiol įtrauktas į ESS 4 straipsnio 2 dalį ( 20 ). Vis dėlto reikia pažymėti, kad atliekant šią analizę bus neišvengiamai nagrinėjami antrajame apeliacinio skundo pagrinde, kuriame keliamas klausimas dėl konkrečių EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos nuostatų taikymo „netrukus įstosiančiai“ valstybei narei taikymo, išdėstyti Lenkijos Respublikos argumentai.

21.

Prieš pradedant šią dvigubą analizę vis dėlto svarbu priminti, kaip, beje, tai padarė Bendrasis Teismas skundžiamoje nutartyje, Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, pirma, griežtas Bendrijos teisės normų dėl procesinių terminų taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą ( 21 ) ir, antra, galima nuo jų nukrypti tik susidarius visiškai išskirtinėms aplinkybėms, nenumatytais arba force majeure atvejais, kaip nustatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antroje pastraipoje, arba pateisinamos klaidos atveju ( 22 ). Jei ši byla turėtų būti sprendžiama griežtai taikant EB 230 straipsnio penktos pastraipos nuostatas, akivaizdu, kad ieškinys tokiu atveju tikrai turėtų būti pripažintas nepriimtinu, nesant reikalo gilintis į smulkmenas. Tačiau Lenkijos Respublikos pateiktame trečiame apeliacinio skundo pagrinde iškeltas klausimas, ar labai ypatingomis šios bylos aplinkybėmis Teisingumo Teismas turėtų ar ne atlikti Sąjungos teisės aiškinimo secundum legem ar net praeter legem, kuris galėtų lemti visiškai kitokį sprendimą.

22.

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Lenkijos Respublika konkrečiau teigia, kad griežtas Sąjungos teisės nuostatų dėl ieškinio pateikimo terminų taikymas neturėtų lemti skirtingos „senų“ ir „naujų“ valstybių narių teisminės apsaugos pripažinimo. Iš valstybių narių negalima atimti teisės remiantis EB 230 straipsnio antra pastraipa, kurioje apibrėžiama valstybių narių teisė kreiptis į teismą ir kuri yra jų prigimtinės teisės į jų ekonominių ir socialinių interesų apsaugą Sąjungos teismuose išraiška, pareikšti ieškinį dėl joms skirto teisės akto. Todėl Sąjungos institucijos negali, pasirinkdamos visoms valstybėms narėms skirto teisės akto paskelbimo datą, iš naujų valstybių narių atimti teisę į teisminę apsaugą. Šiuo klausimu remdamasi generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvados byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lenkija prieš Tarybą, 50 punktu Lenkijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas, atmetęs jos ieškinį kaip nepriimtiną, akivaizdžiai pažeidė teisinės valstybės ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą principus. Ji papildomai teigia, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 55 punkte, šioje byloje aptariama situacija yra akivaizdus išskirtinių aplinkybių pavyzdys.

23.

Šioje byloje ginčijami antrinės teisės aktai, kuriuos Sąjunga parengė laikotarpiu nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo datos ir priėmė vykdydama to stojimo reikalavimus, todėl tie teisės aktai taikomi naujai valstybei narei ar valstybėms narėms, tos Sutarties signatarėms.

24.

Atsakant į tokius Lenkijos Respublikos iškeltus principinius argumentus būtina grįžti šiek tiek atgal, o tai stengiamasi padaryti toliau dėstomuose labai bendruose apmąstymuose.

25.

Pirma, reikia pažymėti, kad Sąjunga yra valstybių ir tautų Sąjunga (o tai yra viena iš jos ypatybių, palyginti su kitais tarptautinės teisės subjektais), kuri nuolat kuria teisės aktus, o ta veikla nesibaigia niekada ir yra pasiekusi iki šios dienos nematytą intensyvumą tarptautinėje organizacijoje plačiausia to žodžio prasme. Sąjungos teisės sistema neatsitiktinai labai greitai įgijo jai būdingas savarankiškumo, viršenybės ir veiksmingumo savybes ( 23 ).

26.

Antra, reikia pažymėti, kad laipsniška Sąjungos, kurią iš pradžių sudarė šešios valstybės narės, plėtra yra ne ypatingas, o priešingai – jos tikslui būdingas reiškinys. Naujos valstybės narės inkorporavimas į Sąjungą šiuo aspektu yra kas kartą vis sudėtingesnis procesas, tiesiogiai susijęs su integracijos intensyvumu ir didėjančiu jos acquis ( 24 ) turtingumu.

27.

Darytina išvada, kad Sąjungos teisės sistema niekada nenustoja veikti ir, konkrečiai kalbant, teisės aktų leidyba negali nutrūkti vykstant plėtros procesui ( 25 ). Būtent dėl šios ypatybės kyla problema dėl laikotarpiu nuo Stojimo sutarčių ir aktų pasirašymo iki jų įsigaliojimo datos Sąjungos priimtų teisės aktų, kurie gali būti priimti dėl plėtros ir kurie dėl tos priežasties skelbiami prieš įstojimą, nors nebūtinai galioja iki to įstojimo datos. Nors pačiose Stojimo sutartyse ir aktuose gali būti iš anksto numatytas ( 26 ) tokios teisės aktų leidybos veiklos turinys ir poveikis, vis dėlto yra pakankamai aišku, kad šios galimybės išlieka akivaizdžiai ribotos.

28.

Dėl šio reiškinio tenka susidurti su Sąjungos antrine teise, kuri taikoma tiek senoms, tiek naujoms valstybėms narėms, nors pastarosios „nedalyvavo“ ją rengiant ( 27 ).

29.

Tokiomis nuostatomis, kaip antai Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, Sąjungos institucijoms suteikti įgaliojimai priimti antrinės teisės aktus laikotarpiu nuo minėtos sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo datos sukuria nevienodą požiūrį į dvi valstybių narių grupes, iš kurių pirmąją sudaro minėtų aktų priėmimo dieną narėmis jau esančios valstybės, dalyvavusios juos rengiant, o antroji sudaryta iš narėmis dar nesančių valstybių, kurios negalėjo dalyvauti juos rengiant ( 28 ).

30.

Dėl šio aspekto svarbu pažymėti, kad nuo šiol teisinės valstybės vertybe esanti teise grindžiamos Sąjungos idėja reikalauja ne tik laikytis pagrindinių teisių ir institucijoms taikyti jų teisės aktų suderinamumo su konstitucine chartija, kurią sudaro Sutartys, kontrolę ( 29 ) bei bendruosius teisės principus ( 30 ), bet ir demokratiškai kurti antrinę Sąjungos teisę, o tam reikia, kad visos valstybės narės dalyvautų lygiomis teisėmis ( 31 ) arba tiesiogiai per Europos Parlamento narius ar per valstybių narių atstovus Europos Vadovų Taryboje ar Taryboje ( 32 ), arba netiesiogiai – deleguodama Tarybos kompetencijas ( 33 ) ar nuo šiol – Parlamento ir Tarybos kompetencijas ( 34 ).

31.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad būsimų valstybių narių nedalyvavimas rengiant tokiomis ypatingomis aplinkybėmis priimtus teisės aktus iš tikrųjų gali, kaip ir šiuo atveju, būti įteisintas pirminėje teisėje, šiuo atveju Stojimo sutartyje ir (arba) aktuose ( 35 ). Stojimo sutartyse ir aktuose iš tikrųjų puikiausiai gali būti numatytas visoms, senoms ir naujoms, valstybėms narėms skirtos taikyti teisės kūrimas, net jeigu naujosios negali „dalyvauti“ ją kuriant, nes jos jai pritaria pasirašydamos ir vėliau ratifikuodamos minėtas sutartis ir aktus.

32.

Šiai paskutinei ypatybei galima lengvai pritarti, nes ji kyla iš „daikto prigimties“ ( 36 ). Tačiau paaiškinti, kodėl nėra teisinių būdų, kaip naujos valstybės narės galėtų reikalauti atlikti tokiomis aplinkybėmis priimtų teisės aktų teisminę kontrolę, yra gerokai sudėtingesnė užduotis.

33.

Akivaizdu, kad „netrukus įstosiančios“ valstybės narės negali jokiais būdais prisidėti prie Sąjungos teisės kūrimo būtent per savo atstovus Taryboje, kol jos iš tikrųjų nėra Sąjungos narės.

34.

Tačiau šioje byloje nagrinėjama nelygybė prieš Sutartis kyla ne dėl to, ji atsiranda todėl, kad naujos valstybės narės negali tokiomis pačiomis sąlygomis kaip senosios valstybės narės pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis priimtų teisės aktų užginčijimo būdais visais atvejais, kai tą dieną, kai jos faktiškai tampa valstybėmis narėmis, terminas ieškiniui dėl jų pareikšti būna pasibaigęs vien dėl jų paskelbimo datos ( 37 ).

35.

Dėl šio aspekto reikia remtis ESS 4 straipsnio 2 dalyje nuo šiol įtvirtintu principu, kad „Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis“, o tai bet kuriuo atveju užkerta kelią nepagrįstai valstybių narių nelygybei ( 38 ). Tačiau nelengva pagrįsti nelygybę, nes valstybė, privalanti laikytis teisės akto kaip ir bet kuri kita valstybė narė, gali tik paprasčiausia priimti tą aktą, o jokių kitų veiksmų imtis negali.

36.

Tokioje situacijoje, kuri nagrinėjama šioje byloje, senos valstybės narės iš tikrųjų vienaip ar kitaip „dalyvavo“ rengiant tokiomis aplinkybėmis priimtus teisės aktus ir jos savaime gali, remdamosi EB 230 straipsnio antra pastraipa, kaip privilegijuotosios ieškovės tiesiogiai kreiptis į teismą dėl tokių teisės aktų, laikydamosi EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje nustatytų terminų. Tačiau naujos valstybės narės, kurios tikrai „nedalyvavo“ rengiant tuos teisės aktus, neturi jokios galimybės savaime kreiptis į teismą dėl tokių teisės aktų. Tokiomis aplinkybėmis priimtiems ir taikomiems teisės aktams apibūdinti kadaise buvo vartojamas terminas „oukase“. Teisės aktas, kuriam reikia paprasčiausia paklusti, turi būti laikomas struktūriškai svetimu teise grindžiamos Sąjungos idėjai. Jei, kalbant apskritai, negalima užtikrinti, kad rengiant teisės aktą dalyvautų visos valstybės narės, kurioms jis skirtas, pirminė teise grindžiamos Sąjungos idėja draudžia atmesti bet kokią teisinės priemonės prieš tokį teisės aktą galimybę.

37.

Tiesą pasakius, iš principo nesunku sutikti, kad Stojimo sutartyse ir aktuose gali būti aiškiai nustatytos specialios nuostatos dėl teisės pareikšti ieškinį ar net (su tam tikrais apribojimais) minėtos teisės ribojimai.

38.

Tačiau teise grindžiamos Sąjungos idėja reiškia, kad negalima, bent jau nesant aiškios pirminės teisės nuostatos, iš naujų valstybių narių, kurioms skirti teisės aktai buvo priimti laikotarpiu nuo jų stojimą įtvirtinančių sutarčių ir aktų pasirašymo iki jų įsigaliojimo datos, atimti teisės pareikšti ieškinį. Pagal ją reikalaujama, kad minėtos valstybės narės, įgijusios tokį statusą ir nuo to momento kai jį įgyja, turėtų galimybę per protingą terminą užginčyti išplėstai Sąjungai taikomą antrinę teisę, kurią rengiant jos negalėjo prisidėti.

39.

Be to, jos privalo turėti tokią galimybę kaip valstybės narės, o ne kaip paprasti juridiniai asmenys ( 39 ) ar trečiosios valstybės.

40.

Pirma, aptariamais teisės aktais joms daromas poveikis kaip „netrukus įstosiančioms“ valstybėms narėms, o ne kaip juridiniams asmenims ar trečiosioms valstybėms, ir būtent todėl tie teisės aktai joms taikomi kaip valstybėms narėms su sąlyga, kad jos tikrai taps valstybės narės ( 40 ). Šių teisės aktų nuostatos teisiškai joms taikomos kaip valstybėms narėms, todėl jos privalo turėti galimybę kaip valstybės narės pasinaudoti teise pareikšti ieškinį.

41.

Be to, antra, minėtos naujos valstybės narės privalo turėti teisę lygiomis galimybėmis su senomis valstybėmis narėmis pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kitos valstybės narės, t. y. tokiomis sąlygomis, kokiomis pastarosios naudojasi kaip „dalyvavusios“ kuriant šią teisę. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad valstybės narės ( 41 ), kaip ir Parlamentas ( 42 ), Taryba bei Komisija ( 43 ), neatsitiktinai turi doktrinoje įtvirtintą „privilegijuotųjų“ ieškovų statusą.

42.

Todėl EB 230 straipsnio aiškinimas, kuriuo remiantis Lenkijos Respublikos ieškinys dėl Reglamento Nr. 60/2004 turi būti pripažintas nepriimtinu tik dėl to, kad jis pareikštas pasibaigus dviejų mėnesių terminui nuo jo paskelbimo, turi būti laikomas prieštaraujančiu teisinės valstybės vertybei ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principui ( 44 ).

43.

Todėl reikia pritarti Lenkijos Respublikos argumentams, išdėstytiems apeliacinio skundo antrajame ir trečiajame pagrinduose ir, nesant reikalo nagrinėti kitų pagrindų, panaikinti skundžiamą nutartį.

44.

Tad lieka išnagrinėti pakankamai svarbų klausimą dėl galimų Teisingumo Teismo sprendimų, kaip ištaisyti pažeidimą, kurį teisinės valstybės vertybei ir valstybių narių lygybės prieš Sutartis principui bei valstybės narės privilegijuotajai teisei pareikšti ieškinį tokiu atveju kaip šioje byloje gali padaryti Sutarčių aiškinimas taip, kad naujai valstybei narei nesuteikiama teisė pareikšti ieškinį dėl laikotarpiu nuo tos valstybės stojimą įtvirtinančios sutarties ir akto pasirašymo iki jų įsigaliojimo priimtų teisės aktų.

45.

Remiantis generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvada byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lenkija prieš Tarybą ( 45 ), galimi du sprendimo būdai, pirmasis – praeter legem, o antrasis – secundum legem.

46.

Pripažindamas, kad Teisingumo Teismas gali pasirinkti pirmąjį būdą, kaip siūloma generalinio advokato L. M. Poiares Maduro išvadoje byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lenkija prieš Tarybą ( 46 ), aš vis dėlto būčiau linkęs taikyti antrąjį būdą, pagal kurį aiškinimas grindžiamas Sutarčių esme ir sandara, atsižvelgiant į sprendimus, kuriuose Teisingumo Teismas įtvirtino teisę pareikšti ieškinį prieš Parlamentą ( 47 ), o vėliau Parlamento teisę pareikšti ieškinį ( 48 ).

47.

Reikia priminti, kad minėtame Sprendime Les Verts prieš Parlamentą Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar pagal EEB sutarties 173 straipsnį ( 49 ) gali būti pareikštas ieškinys dėl Parlamento priimtų teisės aktų panaikinimo, nepaisant to, kad tuo metu minėtoje nuostatoje buvo nurodyti tik Tarybos ir Komisijos teisės aktai.

48.

Remdamasis teise grindžiamos Bendrijos idėja, o Sutartis laikydamas „konstitucine chartija“, Teisingumo Teismas nusprendė, kad EEB sutarties 173 straipsnio aiškinimas taip, kad pagal Sutartį priimtų Parlamento teisės aktų neįtraukimas į teisės aktų, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, sąrašą lemtų rezultatą, kuris prieštarautų EEB sutarties 164 straipsnyje ( 50 ) išdėstytai Sutarties esmei ir sandarai, nes, be kita ko, tokiais teisės aktais gali būti pasikėsinta į valstybių narių ar kitų institucijų kompetencijas arba peržengtos jų autorių kompetencijos ribos, nesant galimybės tuos teisės aktus pateikti teismo kontrolei. Šiuo klausimu laikydamasis generalinio advokato G. F. Mancini ( 51 ) išvados, jis nusprendė, kad ieškiniai dėl Parlamento priimtų teisės aktų panaikinimo yra priimtini, jei skirti daryti poveikį tretiesiems asmenims.

49.

Taip pat, kaip priminė ir generalinis advokatas L. M. Poiares Maduro išvados byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lenkija prieš Tarybą ( 52 ), 27 punkte, nepaisant to, kad Parlamentas neturėjo teisės pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal EEB sutarties 173 straipsnį arba EAPB sutarties 146 straipsnį, Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į tai, kad vadovaudamasis EEB sutarties 164 straipsniu jam pavesta misija užtikrinti Sutartimi sukurtos institucinės pusiausvyros išlaikymą ir dėl to užtikrinti Parlamento prerogatyvų laikymosi teisminę kontrolę, su tam tikromis išlygomis ( 53 ) pripažino priimtinais šios institucijos pareikštus ieškinius dėl Tarybos ar Komisijos priimtų teisės aktų panaikinimo ir taip išplėtė ankstesnę Teisingumo Teismo praktiką ( 54 ). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „procedūros spraga“, atsiradusi dėl nuostatos, kuria Parlamentui suteikiama teisė pareikšti ieškinį, nebuvimo, negalėjo „būti viršesnė už pagrindinį interesą, susijusį su šios institucinės pusiausvyros išsaugojimu ir laikymusi“ ( 55 ).

50.

Taigi Teisingumo Teismas vienu ir kitu atveju Sutartis buvo linkęs aiškinti praeter legem, antraip nebuvo įmanoma užtikrinti, pirmuoju atveju, esminės teisės sąjungos sudedamosios dalies, t. y. teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, kuri taikoma visiems asmenims dėl Parlamento teisės aktų, kurie tiems asmenims turi teisinių padarinių, ir, antruoju atveju, Parlamento teisės pareikšti ieškinį dėl kitų institucijų teisės aktų, kuriais pažeidžiamos jo prerogatyvos ir institucinė pusiausvyra.

51.

Reikia pridurti, kad aiškinimas praeter legem turi būti taikomas tais atvejais, kai tai yra vienintelis tinkamas atsakymas į Sutartyse nereglamentuotą klausimą, kuriuo iš esmės ginčijama viena iš ESS 2 straipsnyje išvardytų Sąjungos vertybių ( 56 ).

52.

Remiantis valstybių narių lygybės prieš Sutartis principu ir teisinės valstybės vertybe, naujoms valstybėms narėms reikia suteikti teisę pareikšti ieškinį dėl šioje byloje aptariamomis aplinkybėmis priimtų Sąjungos institucijų teisės aktų. Atsižvelgiant į teisinių situacijų saugumo reikalavimus, nuo Stojimo sutarties įsigaliojimo datos šiai teisei pareikšti ieškinį, nesant kitos konkrečios nuostatos ir pagal analogiją su EB 230 straipsnio penktos pastraipos nuostatomis, turi būti taikomas pastarojoje nuostatoje nustatytas terminas.

53.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

54.

Nors Teisingumo Teismas turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl per procesą Bendrajame Teisme Komisijos pareikšto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ( 57 ), to negalima pasakyti apie Lenkijos Respublikos ieškinio nagrinėjimą iš esmės.

55.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Lenkijos Respublikos ieškinys, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2004 m. birželio 28 d., nėra pavėluotas, kad dėl tos priežasties Komisijos pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, kuriame ji rėmėsi tik naikinamuoju terminu, turi būti atmestas, todėl Lenkijos Respublikos ieškinys turi būti pripažintas priimtinu.

56.

Be to, Lenkijos Respublika prašo, kad Teisingumo Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo statuto 61 straipsniu, priimtų galutinį sprendimą dėl ieškinio dėl Reglamento Nr. 60/2004 esmės ir formaliai prašo panaikinti to reglamento 5 straipsnį, 6 straipsnio 1–3 dalis, 7 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 2 dalies a punktą. Ji mano, kad šioje bylos stadijoje galima priimti galutinį sprendimą ir tuo tikslu remiasi šioje byloje pateiktų kaltinimų sutapimu su byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lenkija prieš Komisiją, pateiktais kaltinimais. Ji taip pat pabrėžia, kad palieka visus pirmojoje instancijoje pateiktame ieškinyje ir dublike šiuo klausimu nurodytus pagrindus.

57.

Kadangi Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną visą ieškinį dėl Reglamento Nr. 60/2004 ir nenagrinėjo Lenkijos Respublikos išdėstytų pagrindų ( 58 ), ši byla turi būti grąžinta Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl Lenkijos Respublikos reikalavimų, susijusių su Reglamento Nr. 60/2004 ( 59 ) panaikinimu.

58.

Todėl Teisingumo Teismui siūlau nuspręsti: