GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2010 m. spalio 26 d.(1)
Sujungtos bylos C‑201/09 P ir C‑216/09 P
ArcelorMittal Luxembourg SA, buvusi Arcelor Luxembourg SA (C‑201/09 P),
prieš
Europos Komisiją
ir
Europos Komisija (C‑216/09 P)
prieš
ArcelorMittal Luxembourg SA, buvusią Arcelor Luxembourg SA,
ArcelorMittal Belval & Differdange SA, buvusią Arcelor Profil Luxembourg SA,
ArcelorMittal International SA, buvusią Arcelor International SA
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai sijelių rinkoje – Komisijos sprendimo panaikinimas – Naujo sprendimo priėmimas pasibaigus EAPB sutarties galiojimui – Komisijos kompetencija – Teisinio pagrindo pasirinkimas – AP 65 straipsnio taikymas pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1/2003 – Bendrijos teisės sistemos tęstinumas ir sutarčių nuoseklumas – Teisės akto taikymą laiko atžvilgiu reglamentuojantys principai – Atsakomybės už pažeidimus priskyrimas – Asmeninės atsakomybės principas – Išimtys – Patronuojančios bendrovės atsakomybė už jos dukterinės bendrovės padarytus konkurencijos teisės pažeidimus – Patronuojančios bendrovės lemiama įtaka – Pirminė prezumpcija turint 100 % kapitalo – Bendrovės, į kurią buvo perkelta ūkinė veikla su karteliu susijusioje rinkoje, atsakomybė – Ekonominio tęstinumo kriterijus – Teisinių procedūrų vykdymo senaties srityje taikomos taisyklės – Senaties termino nutraukimas darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms – Sutarties termino sustabdymo tikslas – Inter partes ar erga omnes poveikis – Teisės į gynybą pažeidimas – Įrodinėjimo pareiga“
1. Ši byla susijusi su ArcelorMittal Luxembourg SA(2) apeliaciniu skundu (C‑201/09 P) ir Europos Komisijos (C‑216/09 P) apeliaciniu skundu, dėl kurio ArcelorMittal Belval & Differdange SA(3) ir ArcelorMittal International SA(4) pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą. Šie apeliaciniai skundai buvo pateikti dėl 2009 m. kovo 31 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo ArcelorMittal Luxembourg ir kt. prieš Komisiją(5).
2. Ši byla prasidėjo nuo 2006 m. lapkričio 8 d. Komisijos sprendimo, susijusio su EAPB sutarties 65 straipsnio taikymo procedūra dėl Europos sijelių gamintojų susitarimų ir suderintų veiksmų (Byla Nr. COMP/F/38.907 – Plieno sijelės). Šiame sprendime Komisija nustatė, kad tai pačiai įmonei priklausiusios minėtos įmonės nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1997 m. sausio 16 d. pažeidė AP 65 straipsnio 1 dalį, kai nustatė kainas, paskirstė kvotas ir pasikeitė informacija Bendrijos sijelių rinkoje(6). Už tai Komisija solidariai atsakingoms įmonėms ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED skyrė 10 mln. eurų baudą.
3. Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su TradeARBED ir ProfilARBED.
4. Pirmiausia reikia pažymėti, kad šiuose apeliaciniuose skunduose keliami kai kurie klausimai yra tokie patys arba glaudžiai susiję su pateiktais apeliaciniame skunde dėl 2009 m. liepos 1 d. Sprendimo ThyssenKrupp Stainless prieš Komisiją(7), kurį šiuo metu nagrinėja Teisingumo Teismas (ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, C‑352/09 P) ir kuriam taip pat teikiu išvadą.
5. Pirmasis klausimas susijęs su teisinių procedūrų vykdymo senatimi, visų pirma su jos termino sustabdymu. Juo siekiama sužinoti, ar pareiškus ieškinį Sąjungos teisme senaties termino sustabdymas turi santykinį poveikį, t. y. jis taikomas tik ieškove esančiai įmonei (skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo įtvirtinta išvada), ar erga omnes poveikį, kai senaties termino sustabdymas proceso metu taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, nepaisant to, ar jos pareiškė ieškinį (Komisijos palaikoma išvada).
6. Antrasis klausimas yra susijęs su ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo tinkamumu. Iš tiesų, kadangi EAPB sutarties galiojimo terminas baigėsi 2002 m. liepos 23 dieną, pripažindama ir skirdama sankciją už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą Komisija rėmėsi Reglamento Nr. 1/2003 nuostatomis(8).
7. Trečiasis klausimas susijęs su atsakomybės priskyrimu už TradeARBED padarytą pažeidimą. Iš tiesų Komisija visų pirma atsakomybę už šiuos veiksmus priskyrė ARBED, įrodžiusi, kad šis subjektas realiai darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiklai. Toliau Komisija atsakomybę už pažeidimą, kurį padariusi buvo pripažinta ARBED, priskyrė ProfilARBED, nurodydama, kad ši įmonė buvo pirmosios įmonės ekonominių teisių perėmėja sijelių gamybos srityje. Komisija paeiliui taikė dvi asmeninės atsakomybės principo išimtis, kurias Teisingumo Teismas yra pripažinęs leistinomis, kai klausimas susijęs su bendrovių grupe.
8. Dėl ARBED apkaltinimo Teisingumo Teismui vėl pateikiamas klausimas dėl prezumpcijos, pagal kurią patronuojanti bendrovė, turinti 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, realiai daro lemiamą įtaką šiai bendrovei ir todėl turi atsakyti už savo dukterinės bendrovės konkurenciją pažeidžiančią veiklą, pobūdžio ir apimties.
9. Dėl ProfilARBED apkaltinimo pateikiamas klausimas, ar būtina arba net įmanoma dar kartą nukrypti nuo asmeninės atsakomybės principo, minėtai įmonei priskiriant atsakomybę už konkurenciją pažeidžiančius ARBED ir netiesiogiai – TradeARBED veiksmus.
I – Teisinis pagrindas
A – EAPB sutarties nuostatos
10. AP 65 straipsnyje nustatyta:
„1. Visi įmonių tarpusavio susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kuriais siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai sulaikyti, apriboti ar iškreipti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje, yra draudžiami, ypač tokie, kuriais siekiama:
a) nustatyti kainas;
b) apriboti bei kontroliuoti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą;
c) pasidalyti rinkas, produktus, klientus ar tiekimo šaltinius.
<...>
4. Bet kuris susitarimas ar sprendimas, draudžiamas šio straipsnio 1 dalyje, automatiškai negalioja ir juo negalima remtis jokiame valstybės narės teisme.
Jeigu nesinaudojama teise kreiptis į Teismą, tik Komisija gali nuspręsti, ar toks susitarimas bei sprendimas yra suderinami su šiuo straipsniu.
5. Įmonėms, kurios sudarė automatiškai negaliojančius susitarimus, arba per arbitražą, baudas, boikotą ar kitokiais būdais įgyvendino ar bandė įgyvendinti automatiškai negaliojantį susitarimą ar sprendimą bei susitarimą, kuriam buvo nesuteiktas ar atšauktas leidimas, arba kurios gavo leidimus, sąmoningai pateikusios neteisingą informaciją, arba kurios įsitraukė į šio straipsnio 1 dalyje draudžiamas veikas, Komisija gali skirti (vienkartines arba periodines baudas), kurių dydis neviršija dvigubos apyvartos tų produktų, kurie buvo šiuo straipsniu draudžiamų susitarimų, sprendimų ar veikų dalykas; tačiau jeigu susitarimo, sprendimo ar veikos tikslas yra apriboti gamybą, techninį vystymąsi ar investavimą, maksimalus baudų dydis gali būti padidintas iki 10 % metinės įmonių pažeidėjų apyvartos, o maksimalus delspinigių dydis – iki 20 % dienos apyvartos.“
11. Pagal AP 97 straipsnį EAPB sutarties galiojimo terminas baigėsi 2002 m. liepos 23 dieną.
B – EB sutarties nuostatos
12. Pagal EB 305 straipsnio 1 dalį, panaikintą įsigaliojus Lisabonos sutarčiai:
„Šios Sutarties nuostatos neturi įtakos Europos anglies ir plieno bendrijos sutarčiai, ypač valstybių narių teisėms ir pareigoms, šios Bendrijos institucijų įgaliojimams ir šios Sutarties nustatytoms bendrosios anglių ir plieno rinkos veikimo taisyklėms.“
C – Reglamentas Nr. 1/2003
13. Primenu, kad Reglamentas Nr. 1/2003 yra susijęs su konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimu.
14. Šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kai Komisija, veikdama skundo pagrindu ar savo iniciatyva, nustato (EB) 81 ar 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. <...> Komisija taip pat gali konstatuoti, kad pažeidimas padarytas praeityje, jei ji turi teisėtą interesą tai daryti.“
15. Pagal minėto reglamento 23 straipsnio 2 dalies a punktą Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jeigu jos tyčia ar dėl neatsargumo pažeidžia (EB) 81 ar 82 straipsnio nuostatas.
16. Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl teisinių procedūrų vykdymo senaties.
17. Šios nuostatos iš esmės sutampa su nurodytomis 1978 m. balandžio 6 d. Komisijos sprendime Nr. 715/78/EAPB dėl bylų nagrinėjimo senaties terminų ir sankcijų įgyvendinimo pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį(9).
18. Vadovaujantis Sprendimo Nr. 715/78 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisinių procedūrų vykdymo senaties terminas sueina, jei Komisija neskyrė baudos arba sankcijos per 5 metus nuo dienos, kurią pažeidimas baigėsi.
19. Vis dėlto pagal Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 ir 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas bet kuris Komisijos veiksmas, atliktas pažeidimo tyrimo ar bylos tikslais, gali nutraukti senaties terminą. Tokie veiksmai apima prašymus pateikti informaciją, rašytinius įgaliojimus vykdyti tyrimus, bylos iškėlimą arba pranešimo apie kaltinimus pateikimą. Šis nutraukimas galioja visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms.
20. Viena išlygų, kurias Teisingumo Teismas Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalyje nustatytas galutinis terminas. Juose nurodyta, kad senaties termino eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas baigiasi ne vėliau kaip praėjus dvigubam senaties terminui, per kurį Komisija neskiria vienkartinės ar periodinės baudos. Šis laikotarpis pratęsiamas, kiek termino eiga buvo sustabdyta.
21. Galiausiai Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teisinių procedūrų vykdymo senaties terminas sustabdomas, kol Komisijos sprendimas nagrinėjamas Teisingumo Teisme.
II – Faktinės aplinkybės
22. Skundžiamo sprendimo 16–37 punktuose išdėstytas faktines aplinkybes galima apibendrinti, kaip aprašyta toliau.
23. ARBED vykdė veiklą plieno produktų gamybos srityje. TradeARBED buvo įsteigta kaip 100 % kontroliuojama ARBED dukterinė įmonė ir platino ARBED pagamintus plieno produktus. ProfilARBED buvo įsteigta 1992 m. lapkričio 27 d. kaip 100 % ARBED kontroliuojama dukterinė įmonė, kad nuo šios datos vykdytų ARBED ekonominę ir pramoninę veiklą plieno sijelių sektoriuje.
24. 1991 m. Komisija, remdamasi pagal AP 47 straipsnį priimtu sprendimu, įvairių įmonių, įskaitant ir TradeARBED, tarnybinėse patalpose atliko patikrinimus. 1992 m. gegužės 6 d. ji suinteresuotoms įmonėms, įskaitant TradeARBED, tačiau ne ARBED, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. TradeARBED taip pat dalyvavo nuo 1993 m. sausio 11 d. iki šio mėnesio 14 d. vykusiame posėdyje.
25. Sprendimu 94/215/EAPB(10) Komisija pripažino, kad 17 plieno gamybos įmonių, įskaitant TradeARBED, dalyvavo sudarant įvairius susitarimus, priimant sprendimus ir vykdant suderintus veiksmus, susijusius su kainų nustatymu, rinkų pasidalijimu ir keitimusi konfidencialia informacija, Bendrijos plieno sijelių rinkoje nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d., taip pažeisdamos AP 65 straipsnio 1 dalį. Už tai Komisija kiekvienai pažeidime dalyvavusiai įmonei, įskaitant ir ARBED, skyrė 11 200 000 ekiu baudas.
26. 1994 m. balandžio 8 d. ARBED pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.
27. 1999 m. kovo 11 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją(11) Pirmosios instancijos teismas atmetė didžiąją šio ieškinio dalį, tačiau sumažino baudos dydį iki 10 mln. eurų.
28. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją(12) Teisingumo Teismas dėl teisės į gynybą pažeidimo panaikino minėtą Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pirminį sprendimą, kiek jis susijęs su ARBED.
29. Po šio panaikinimo Komisija nusprendė pradėti naują procedūrą, susijusią su pirminiame sprendime nagrinėjamais antikonkurenciniais veiksmais. 2006 m. kovo 8 d. ji ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED išsiuntė pranešimą apie kaltinimus, kuriame informavo ketinanti priimti naują sprendimą, pagal kurį jos pripažįstamos solidariai atsakingos už nagrinėjamus pažeidimus; 2006 m. balandžio 20 d. šios įmonės atsakė į minėtą pranešimą apie kaltinimus.
30. 2006 m. lapkričio 8 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio 1 ir 2 straipsniuose numatyta:
„1 straipsnis
Įmonė, sudaryta iš (ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED), dalyvaudama sudarant kelis susitarimus ir vykdant suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama nustatyti kainas, skirti kvotas ir plačiai keistis informacija Bendrijos sijelių rinkoje, arba buvo daromas toks poveikis, pažeidė (AP) 65 straipsnio 1 dalį. Tokios struktūros įmonės dalyvavimas darant šiuos pažeidimus buvo nustatytas nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1991 m. sausio 16 dienos.
2 straipsnis
Solidariai atsakingoms įmonėms (ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED) už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriama 10 mln. eurų bauda.“
III – Ieškinys Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
31. Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2006 m. gruodžio 27 d., ARBED, TradeARBED ir ProfilARBED pareiškė ieškinį, grindžiamą AP 33 ir 36 straipsniais bei EB 229 ir 230 straipsniais.
32. Šios įmonės pateikė keturis pagrindus.
33. Pirmosios instancijos teismas atmetė pirmąjį pagrindą, kuriame minėtos įmonės teigė, kad skundžiamas sprendimas neturi teisinio pagrindo ir Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais. Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip leidžiančias Komisijai po 2002 m. liepos 23 d. pripažinti įmonių kartelius, sudarytus EAPB sutarties taikymo sričiai ratione materiae ir ratione temporis priklausiančiuose sektoriuose, ir nustatyti sankcijas už juos. Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas priminė, kad Bendrijos sutartimis buvo sukurta vientisa teisinė sistema ir EAPB bei EB sutartimis siekiama bendro tikslo, t. y. užtikrinti laisvos konkurencijos sistemą. Jis taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemoms bendrą principą, keičiant teisės aktus reikia užtikrinti teisinių struktūrų tęstinumą, nebent Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo kitaip.
34. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė antrąjį pagrindą, susijusį su atsakomybės priskyrimo už pažeidimus taisyklių pažeidimu. Be kita ko, jis nusprendė, kad Komisijos vertinime, kuriuo atsakomybė už TradeARBED padarytą pažeidimą buvo priskirta ARBED ir jos ekonominių teisių perėmėjai ProfilARBED, nebuvo padaryta jokia teisės klaida, ir įrodymai patvirtina lemiamą ARBED įtaką TradeARBED veiksmams bei realų jos galių panaudojimą.
35. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su teisinių procedūrų vykdymo senaties taisyklių pažeidimu, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog toks tariamas pažeidimas buvo padarytas ARBED atveju, nurodydamas, kad dėl termino sustabdymo proceso Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme metu ginčijamas sprendimas buvo priimtas laikantis ir 5, ir 10 metų senaties terminų. Kita vertus, ProfilARBED ir TradeARBED atvejais Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad šis sustabdymas turėjo tik inter partes, bet ne erga omnes poveikį, nusprendė, jog pasibaigė 10 metų senaties terminas, ir dėl to panaikino skundžiamą sprendimą, kiek jis susijęs su šiomis įmonėmis.
36. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas atmetė ketvirtąjį pagrindą, susijusį su ARBED teisės į gynybą pažeidimu. Jis nusprendė, kad ARBED nesugebėjo įrodyti, kaip administracinės procedūros trukmė galėjo jai užkirsti kelią pasinaudoti teise į gynybą.
37. Taigi skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ProfilARBED ir TradeARBED, o likusią ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą.
IV – Procesas Teisingumo Teisme
38. Pareiškimais, kuriuos Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2009 m. birželio 8 ir 15 d., ARBED bei Komisija pateikė apeliacinius skundus dėl skundžiamo sprendimo. Atsiliepime į Komisijos pateiktą apeliacinį skundą ProfilARBED ir TradeARBED pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą.
39. 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė sujungti visas tris bylas tam, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas.
V – Įžanginės pastabos
40. Prieš nagrinėjant apeliacinius skundus reikia priminti konkurencijos nuostatų įgyvendinimo procedūros pobūdį.
41. Nors ši procedūra nėra stricto sensu baudžiamoji, jos pobūdis vis tiek prilygsta baudžiamajai. Iš tiesų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje numatytos baudos dėl jų pobūdžio ir dydžio gali būti prilyginamos baudžiamajai sankcijai ir Komisija, atsižvelgiant į jos vertinimo, tyrimo ir sprendimo priėmimo funkcijas, įmonių atžvilgiu veikia pirmiausia baudžiamosiomis priemonėmis. Manau, kad minėta procedūra prilygsta „baudžiamajam kaltinimui“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(13) 6 straipsnio 1 dalies prasme ir todėl joje turi būti suteiktos garantijos, numatytos šios nuostatos dalyje dėl baudžiamųjų bylų(14).
42. Ši pozicija visiškai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Joje nustatyti trys kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar kaltinimas yra baudžiamasis, t. y. pažeidimo teisinis kvalifikavimas pagal vidaus teisę, baudžiamasis ir atgrasomasis sankcijos pobūdis ir sankcijos, kurią a priori galima paskirti atitinkamam asmeniui, sunkumas(15). Pirmojo kriterijaus reikšmė tik formali ir santykinė, o antrasis bei trečiasis kriterijai yra alternatyvūs(16). Europos Žmogaus Teisių Teismas taikė tokius argumentus daugeliui administracinių sankcijų(17), tarp kurių – ir nacionalinių konkurencijos institucijų paskirtos sankcijos(18). Įvertinus konkurencijos teisės tikslą (ekonominės viešosios tvarkos apsauga), sankcijų pobūdį (kartu preventyvaus ir baudžiamojo pobūdžio, netaikant jokių žalos atlyginimo principų) ir šių sankcijų dydį (didelės piniginės baudos), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, šioms procedūroms turi būti taikomos EŽTK 6 straipsnyje numatytos garantijos.
43. Teisingumo Teismo praktikoje taip pat laikomasi šio požiūrio. Joje, pažymint konkurencijos ginčų ypatumus, taikomi pagrindiniai baudžiamosios teisės principai ir EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės garantijos. Taigi Sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni(19) Teisingumo Teismas pripažino, kad yra taikomas asmeninės atsakomybės už konkurencijos taisyklių laikymąsi principas(20). Be to, Sprendime Hüls prieš Komisiją(21) Teisingumo Teismas nurodė EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje garantuojamą nekaltumo prezumpcijos principą. Šioje byloje Sąjungos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamo pažeidimo pobūdį ir už jį skirtas sankcijas bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas turi būti taikomas procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos(22).
44. Galiausiai reikia priminti, kad Sprendimo Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją(23) 81 punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog nors Komisijos negalima pripažinti „teismu“ EŽTK 6 straipsnio prasme, ji privalo laikytis Sąjungos teisėje numatytų procedūrinių garantijų. Mano manymu, negalima ginčyti, kad Europos pagrindinių teisių chartijoje(24), be kita ko, yra įtvirtintos ir nagrinėjamos procedūrinės garantijos, kurios akivaizdžiai taikytinos Komisijai.
45. Šių įrodymų pakanka, kad nagrinėjant šį apeliacinį skundą būtų teikiamas ypatingas dėmesys Chartijos 47–49 straipsniuose ir EŽTK 6 straipsnyje pripažįstamoms pagrindinėms garantijoms.
VI – Dėl Komisijos pateikto apeliacinio skundo (C‑216/09 P)
46. Vertinimą šioje byloje pradėsiu nuo Komisijos pateikto apeliacinio skundo nagrinėjimo. Iš tiesų šis apeliacinis skundas, kiek jis susijęs su vieninteliu pagrindu dėl senaties taisyklių aiškinimo, yra ProfilARBED ir TradeARBED pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo nagrinėjimo sąlyga.
47. Savo apeliaciniame skunde Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą aiškindamas Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles dėl senaties termino sustabdymo.
48. Iš tiesų skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėtose nuostatose numatytas senaties termino sustabdymas buvo taikytinas tik ieškove buvusiai įmonei ARBED. Todėl šis teismas pripažino, kad dėl su ProfilARBED ir TradeARBED susijusių faktinių aplinkybių buvo pasibaigęs senaties terminas.
A – Šalių reikalavimai
49. Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo panaikinamos Komisijos skirtos baudos ProfilARBED ir TradeARBED, atmesti šių įmonių pareikštą ieškinį ir priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas.
50. Atsakyme į apeliacinį skundą ProfilARBED ir TradeARBED prašo Teisingumo Teismo patvirtinti skundžiamą sprendimą, kiek juo panaikinamos Komisijos šioms įmonėms skirtos baudos. Be to, jos pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, jei Teisingumo Teismas pritartų Komisijos reikalavimams.
B – Dėl vienintelio pagrindo, susijusio su nuostatos dėl senaties termino sustabdymo neteisingu aiškinimu
51. Klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra: ar pareiškus ieškinį Sąjungos teisme senaties termino sustabdymas turi santykinį poveikį, t. y. jis taikomas tik įmonei, kuri yra ieškovė (Pirmosios instancijos teismo patvirtintas ir ProfilARBED bei TradeARBED ginamas teiginys), ar erga omnes poveikį, kai senaties termino sustabdymas procedūros metu taikomas ir visoms kitoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, nepaisant to, ar jos yra pareiškusios ieškinius (Komisijos ginamas teiginys). Nors senaties termino nutraukimo atveju pateikiamos aiškios nuorodos, Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje jokių nuorodų dėl senaties termino sustabdymo nėra.
52. Šis klausimas sutampa su pateiktu minėtoje byloje ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, kurioje, primenu, taip pat teikiu savo išvadą. Teisingumo Teismas pirmą kartą turi priimti sprendimą šiuo klausimu.
1. Skundžiamas sprendimas
53. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad senaties termino sustabdymą reikia aiškinti siaurąja prasme, nes tai yra 5 metų senaties termino principo išimtis. Be to, jis pažymėjo, kad šiam sustabdymui nebereikia taikyti erga omnes poveikio, nes toks sustabdymas pagal apibrėžimą apima atvejus, kai Komisija jau yra priėmusi sprendimą. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas teigia, kad pagal Sprendimą Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt.(25) teisminės procedūros turi santykinį poveikį ir tai iš esmės prieštarauja tam, jog dėl sprendimo įmonės pareikštas ieškinys darytų įtaką kitiems subjektams, kuriems skirtas šis sprendimas.
2. Pagrindiniai šalių argumentai
54. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas remiasi neteisingu pažodiniu ir per siauru Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 3 dalies ir 3 straipsnio aiškinimu. Toks aiškinimas prieštarauja ne vien teleologiniam požiūriui, kurį Teisingumo Teismas įtvirtino Sprendime Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją(26), bet ir in rem požiūriui, kurį, panašu, Europos Sąjungos Taryba pripažino Reglamento Nr. 2988/74 parengiamuosiuose darbuose(27).
55. Be to, Komisija ginčija nuorodą į minėtą Sprendimą Komisija prieš AssiDöman Kraft Products ir kt., kuriame teismas patvirtino sprendimo dėl panaikinimo santykinį poveikį. Šio sprendimo logikos negalima taikyti sprendimams, kurių ginčijimas nutraukia arba sustabdo senaties terminą, pavyzdžiui, tyrimo priemonėms.
56. Kitaip nei galutinių sprendimų, tokių priemonių panaikinimas galėtų turėti įtakos Komisijos galimybėms tęsti procedūrą dėl visų į pažeidimą įsitraukusių įmonių, net jei šios priemonės būtų formaliai skirtos tik vienai įmonei. Todėl minėto sprendimo taikymas senaties termino sustabdymui pakenktų tinkamam konkurencijos teisės įgyvendinimui, o erga omnes poveikį pripažįstantis aiškinimas suteiktų galimybę išsaugoti jo veiksmingumą.
57. Komisija pažymi, kad bendrovei ginčijant jai skirtą tyrimo priemonę skundžiamas sprendimas šią instituciją įpareigotų toliau tęsti tyrimą dėl kitų dalyvaujančių įmonių ir galutiniame sprendime naudoti dokumentus, kurių teisėtumas būtų neaiškus ir dėl to galėtų būti panaikintas galutinis sprendimas. Iš tiesų, jei kitų įmonių atžvilgiu senaties terminas nesustotų, Komisija negalėtų sulaukti teisminės procedūros dėl tyrimo priemonės rezultato.
58. Be to, Komisija teigia, kad skundžiamas sprendimas padeda atidėlioti baudos mokėjimą. Iš tiesų įmonė, dėl kurios senatis yra sustabdyta, gali pradėti restruktūrizavimą arba perduoti savo turtą kitai bendrovei ir taip sudaryti galimybę tokiai grupei išvengti baudos sumokėjimo.
59. ProfilARBED ir TradeARBED teigia, kad tame pačiame sprendime esančių dviejų straipsnių teksto skirtumą galima aiškinti tik kaip atspindintį savanorišką ir sąmoningą teisės aktų leidėjo sprendimą atskirti senaties termino nutraukimo ir sustabdymo pasekmes.
60. Senaties termino taisyklėmis siekiama užtikrinti ne Komisijos teisę neskirti sankcijos, bet taikant bendrąjį teisinio saugumo principą apsaugoti teisės subjektus nuo tokių sankcijų, kai praeina tam tikras laikas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad senaties termino nutraukimo ir sustabdymo taisyklėmis nukrypstama nuo bendrojo teisės principo, kaip tai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, jas reikia aiškinti siaurąja prasme, t. y. įmonės naudai.
61. Šiuo klausimu ProfilARBED ir TradeARBED teigia, kad pirminiame sprendime buvo nurodyta tik ARBED, ir remdamosi tuo daro išvadą, jog šio teisės akto jos negalėjo apskųsti. Tai reiškia, kad nebuvo įvykdytos senaties termino sustabdymo taikymo joms sąlygos, net nesant reikalo priimti sprendimą dėl Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalies nuostatų erga omnes pobūdžio.
62. Net darant prielaidą, kad pirminį sprendimą būtų galima laikyti aktu, kurį turi teisę apskųsti ProfilARBED ir TradeARBED, šios įmonės teigia, jog teismo procedūrų inter partes poveikis prieštarauja tam, kad ARBED pareikštas ieškinys turėtų įtakos jų situacijai. Be to, ProfilARBED ir TradeARBED mano, kad tyrimo priemonės yra parengiamieji teisės aktai, kurių negalima skųsti, ir todėl jų atveju nekyla senaties termino sustabdymo klausimas. Net darant prielaidą, kad gali būti tyrimo priemonių, kurias galima apskųsti, dėl tokio ieškinio nenutrūktų tyrimo procedūra. Komisija bet kuriuo metu turėtų galimybę pataisyti formos trūkumus. Taigi net ir tokiu atveju nebūtų galima pateisinti senaties termino sustabdymo taisyklių erga omnes pobūdžio.
63. Dėl tariamų galimybių atidėlioti baudos sumokėjimą ProfilARBED ir TradeARBED primena teismo praktiką, susijusią su atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimu, kuri suteikia galimybę perkelti atsakomybę už pažeidimą kitai įmonei, įskaitant ir su senaties terminu susijusias teises.
64. Galiausiai ProfilARBED ir TradeARBED teigia, kad Reglamentas Nr. 2988/74 šioje byloje netaikomas, ir mano, jog, vadovaujantis teisinio saugumo principu, negalima remtis šio reglamento parengiamaisiais darbais, nes jie nebuvo niekur paskelbti ir nėra nurodyti Reglamento Nr. 2988/74 tekste.
3. Vertinimas
65. Prieš pradedant nagrinėti vienintelį pagrindą reikia pateikti kelias išankstines pastabas dėl senaties taisyklių konkurencijos ginčuose pobūdžio ir apimties.
a) Išankstinės pastabos
66. Teisinių procedūrų vykdymo senatis yra universalus ir pagrindinis mūsų teisės sistemos principas. Jį galima apibrėžti kaip pagrindo bylai išnykimą suėjus tam tikram laikui nuo pažeidimo padarymo. Iš esmės senatis taikoma visiems, įskaitant pačius sunkiausius, pažeidimus, išskyrus nusikaltimus žmogiškumui, kuriems senaties terminai netaikomi laikantis tarptautinių reikalavimų. Pasibaigus senaties terminui byla yra negalima ir prieš pažeidimo dalyvius daugiau negalima imtis jokių priemonių.
67. Senatimi siekiama išsaugoti socialinę santaiką ir atsižvelgti į bendrą teisinio saugumo poreikį. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendime Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją(28) Teisingumo Teismas senaties klausimu patvirtino, jog „pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas prieštarauja tam, kad Komisija galėtų neribotai atidėlioti savo įgaliojimų vykdymą“, ir šiai užduočiai įvykdyti senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto(29). Tradiciškai yra pateikiama daug senaties terminą pateisinančių pagrindų. Pirmiausia, praėjus tam tikram laikui prievarta praranda prasmę, nes laipsniškai išnyksta pažeidimo padarytas viešosios tvarkos sutrikdymas. Be to, labiau atsižvelgiant į siekį apsaugoti atitinkamų asmenų ir įmonių interesus po tam tikro laiko tampa sunkiau išsaugoti arba nustatyti pažeidimo įrodymus. Galiausiai senaties terminu baudžiama už atsakingų už teisinės procedūros įgyvendinimą institucijų neveiklumą, pareigų nevykdymą ar netgi aplaidumą ir skatinama per protingą terminą priimti sprendimą dėl pažeidimą padariusių asmenų.
68. Vadovaujantis Sprendimo Nr. 715/78 1 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, dėl konkurencijos teisės pažeidimų senaties terminas sueina po 5 metų nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi. Vis dėlto pagal šio sprendimo 2 straipsnio 1 dalį ir šio reglamento 25 straipsnio 3 dalį bet kuris Komisijos atliekamas veiksmas, vykdant išankstinį pažeidimo tyrimą arba su juo susijusias teisines procedūras, nutraukia senaties terminą. Toks nutraukimas atgaline tvarka panaikina jau praėjusį senaties terminą ir nuo jo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Be to, vadovaujantis minėto sprendimo 2 straipsnio 2 dalimi ir nurodyto reglamento 25 straipsnio 4 dalimi, senaties termino nutraukimas taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms.
69. Be to, vadovaujantis Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalimi, senaties terminas gali būti sustabdomas, kai vyksta teisminis procesas. Šiuo atveju senaties termino skaičiavimas nedelsiant sustoja.
70. Galiausiai šio sprendimo 2 straipsnio 3 dalyje ir šio reglamento 25 straipsnio 5 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad senaties terminas baigiasi ne vėliau kaip praėjus 10 metų, kai Komisija neskiria baudos. Vis dėlto jis papildomai nurodė, kad šis laikotarpis pratęsiamas, kiek termino eiga buvo laikinai sustabdyta.
b) Dėl senaties termino sustabdymo santykinio arba absoliutaus poveikio
71. Kaip teigia Komisija ir dėl tų pačių priežasčių, kaip antai išdėstytos minėtoje byloje ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, manau, jog senaties termino sustabdymas teisminio proceso metu turi būti taikomas visoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms, nesvarbu, ar jos pareiškė ieškinį.
72. Nepritariu skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismo išreikštai pozicijai dėl trijų priežasčių.
73. Pirma, šia pozicija neatsižvelgiama į senaties termino objektyvų pobūdį. Iš tiesų senaties terminas yra susijęs tik su faktinėmis aplinkybėmis. Jis yra realaus pobūdžio ir nesusijęs su atitinkamais asmenimis. Todėl kai Komisijos galimybė imtis veiksmų išnyksta pasibaigus senaties terminui, toks išnykimas taikomas visoms nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms ir visiems dalyviams.
74. Dėl senaties termino nutraukimo pažymėtina, kad tai labai aiškiai matyti iš Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalies, nes jose nurodyta, jog senaties termino nutraukimas taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms ir įmonių asociacijoms. Šio sprendimo 3 straipsnio ir šio reglamento 25 straipsnio 6 dalies tekstai dėl senaties termino sustabdymo yra bendresnio pobūdžio ir nepatikslina šio klausimo. Vis dėlto, nesant atsakymo teisės nuostatų tekstuose, manau, kad senaties termino nutraukimo ir sustabdymo pasekmės turi būti vienodos. Abu atvejai yra senaties terminui taikomos išimtys. Kadangi senaties terminas yra objektyvus, ir jo nutraukimas, ir sustabdymas turi būti taikomas pačioms faktinėms aplinkybėms. Ši išvada juo labiau taikoma, kai nagrinėjamas sudėtingas, tęstinis ypač grupinis, pažeidimas.
75. Antra, Pirmosios instancijos teismo įtvirtintas sprendimas turi žalingą poveikį. Dėl senaties termino santykinio poveikio būtų galima situacija, kai Komisija nebegalėtų imtis veiksmų prieš per klaidą neįtrauktą įmonę, nes tokiam veiksmui būtų pasibaigęs senaties terminas.
76. Trečia, tokio sprendimo taikymą šiai bylai galima kritikuoti, nes vadovaujamės prielaida, kad ARBED, vykdanti TradeARBED valdymo įgaliojimus, kartu su ja sudaro vieną neatskiriamą ekonominį vienetą ir todėl turi atsakyti už TradeARBED padarytą pažeidimą. Tačiau, Pirmosios instancijos teismo teigimu, senaties terminas buvo pasibaigęs dėl TradeARBED, kuri iš tiesų padarė pažeidimą, tačiau ne dėl bendrovės, kuri turi už tai atsakyti, t. y. ARBED.
77. Taigi nematau jokios priežasties nustatyti, mano manymu, dirbtinį skirtumą tarp poveikio vienai ar kitai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei.
78. Todėl manau, kad Sprendimo Nr. 715/78 3 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad senaties termino sustabdymas teisminio proceso metu turi būti taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, nesvarbu, ar jos pareiškė ieškinį.
79. Pritaikius šiai bylai tai reiškia, kad senaties terminas dėl TradeARBED nebuvo pasibaigęs, ir tai man atrodo labiau suderinama su šiuo atveju taikomomis atsakomybės priskyrimo taisyklėmis. Taip pat tai reiškia, kad senaties terminas nebuvo pasibaigęs ir dėl ProfilARBED, tačiau su sąlyga, kad šią įmonę iš tiesų galima pripažinti darant pažeidimą dalyvavusia įmone(30).
80. Todėl manau, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog senaties termino sustabdymas yra taikomas tik ieškinį dėl panaikinimo pareiškusiai įmonei, t. y. ARBED.
81. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad vienintelis pagrindas, susijęs su klaidingu taisyklės dėl senaties termino sustabdymo aiškinimu, yra pagrįstas.
c) Išvada
82. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui patenkinti Komisijos pareikštą ieškinį byloje C‑216/09 P ir panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad senaties termino sustabdymas buvo taikomas tik ARBED.
83. Vadovaudamasis šalių raštu pateiktomis pastabomis siūlau Teisingumo Teismui ProfilARBED ir TradeARBED byloje C‑216/09 P pateiktą priešpriešinį apeliacinį skundą prijungti prie ARBED pateikto pagrindinio skundo byloje C‑201/09 P.
VII – Dėl ARBED pateikto pagrindinio apeliacinio skundo (C‑201/09 P) ir ProfilARBED bei TradeARBED pateikto priešpriešinio apeliacinio skundo (C‑216/09 P)
84. Atitinkamais apeliaciniais skundais ARBED, ProfilARBED ir TradeARBED (toliau – ARBED grupė) prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose.
85. Atsiliepime į ARBED pateiktą apeliacinį skundą ir atsiliepime į ProfilARBED bei TradeARBED pateiktą priešpriešinį apeliacinį skundą Komisija prašo Teisingumo Teismo atmesti šiuos apeliacinius skundus ir priteisti iš ARBED grupės bylinėjimosi išlaidas.
86. ARBED grupė pateikia keturis iš esmės vienodus pagrindus(31). Jie susiję su atitinkamai ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimu, atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą bendrovių grupėje reguliuojančių taisyklių pažeidimu, neteisingu senaties taisyklių aiškinimu ir galiausiai teisės klaidomis vertinant jų teisės į gynybą pažeidimą.
A – Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimu
87. Iš esmės ARBED grupė teigia, kad 2002 m. liepos 23 d. pasibaigus EAPB sutarties galiojimo terminui Komisija neteko kompetencijos skirti sankcijas už AP 65 straipsnio pažeidimą ir kad nėra jokios nuostatos, įgaliojančios šią instituciją taikyti minėtą teisės normą.
1. Pagrindiniai šalių argumentai
88. Pirmasis pagrindas yra padalytas į tris dalis, susijusias su, pirma, AP 97 straipsnio, antra, Reglamento Nr. 1/2003 ir, trečia, pareigos motyvuoti pažeidimais.
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su AP 97 straipsnio pažeidimu
89. ARBED grupė teigia, kad AP 97 straipsnyje įtvirtinta, jog 2002 m. liepos 23 d. baigiasi EAPB sutarties galiojimo terminas, o AP 65 straipsniu pagrįstas ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2006 m. lapkričio 8 dieną. Pripažindamas, kad teisinės procedūros dėl nagrinėjamų veiksmų buvo teisėtai vykdomos remiantis AP 65 straipsniu, Pirmosios instancijos teismas pažeidė AP 97 straipsnį ir neatsakė į ARBED grupės argumentus dėl teisinio pagrindo nebuvimo.
90. ARBED grupės teigimu, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Bendrijos sutartimis buvo sukurta vieninga teisės sistema. Vadovaujantis EB sutarties 305 straipsnio 1 dalimi, EAPB sutartis yra ypatinga sistema, pagal kurią nukrypstama nuo EB sutartyje įtvirtintų bendrojo pobūdžio taisyklių, ir dėl 2002 m. liepos 24 d. įvykusio EAPB sutarties teisės sistemos perėjimo į EB sutarties teisės sistemą pasikeitė teisiniai pagrindai, procedūros ir taikytinos materialinės nuostatos. Institucijų pareiga vienodai aiškinti įvairias sutartis gali būti įgyvendinama tik laikantis pačiomis sutartimis nustatytų ribų ir dėl jos institucijos negali nuspręsti toliau taikyti sutarties nuostatos, jei numatyta, kad ji netenka galios 2002 m. liepos 24 dieną.
91. Sprendimai Klomp(32) ir Lucchini(33), kuriais remiasi Pirmosios instancijos teismas grįsdamas savo argumentus, negali pakeisti tokios išvados. Iš tiesų pirmasis sprendimas yra susijęs su pirminės Bendrijos teisės pakeitimu dėl Sujungimo sutarties, bet ne sutarties pasibaigimo, poveikio, o antrasis susijęs su sprendimu, priimtu prieš, bet ne po, EAPB sutarties pasibaigimą.
92. Komisija ginčija šiuos argumentus. Visų pirma ji teigia, kad EB, EAPB ir Euratomo sutartimis sukurta teisės sistema yra vienoda. Šią teisės sistemą apibūdina vienodi tikslai, teisės subjektai, normos, procedūros ir institucijos. Pirmiausia ir AP 65 straipsnyje, ir EB 81 straipsnyje numatyta Komisijos kompetencija, kontroliuojama Teisingumo Teismo. Komisija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis teismų praktika, EAPB ir EB sutarčių nuostatos yra sudėtinė dalis Bendrijos teisės, kurią taikant reikia vengti nesuderinamumų ir aiškinti EAPB bei Euratomo sutartis vadovaujantis bendraisiais principais ir remiantis EB sutartimi. Iš tiesų savo praktikoje Teisingumo Teismas nusprendė, kad EAPB ir EB sutartyse esančios kartelius draudžiančios materialinės nuostatos iš esmės yra tapačios, ir AP 65 straipsnio 1 daliai taikė su EB 81 straipsniu susijusią teismo praktiką.
93. Atsižvelgdami į EB 305 straipsnio 1 dalį Sąjungos teismai visuomet teigė, kad, pirma, EAPB sutartis yra lex specialis vientisos teisės sistemos specifinėje srityje ir, antra, kiek klausimai nėra susiję su EAPB sutarties nuostatomis, su EAPB sutartimi susijusioms prekėms kaip lex generalis gali būti taikoma EB sutartis. Taigi, kadangi EB sutartis buvo laikoma papildoma sistema visą EAPB sutarties galiojimo laikotarpį, šiai sutarčiai baigus galioti EB sutartis pateko į „pirmąjį planą“ ir minėtoje specifinėje srityje. Kartelių teisėje vietoje AP 65 straipsnyje numatytų draudimų ir sankcijų iš karto buvo pradėtos taikyti EB 81 straipsnyje numatytos priemonės.
94. Komisija teigia, kad nors EAPB sutarties galiojimas baigėsi be jokio su karteliais susijusioms byloms numatyto pereinamojo mechanizmo, negalima daryti išvados, jog valstybės narės norėjo AP 65 straipsnio netaikyti EAPB sutarties galiojimo metu sudarytiems kartelius tik todėl, kad jie nebuvo atskleisti arba dėl jų imtasi teisinių procedūrų tik pasibaigus EAPB galiojimui. Iš tiesų pirmine teise pagrįsto perėjimo atveju nėra būtinas pereinamasis teisinis mechanizmas, nes, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, norint nustatyti, ar taikomos teisės nuostatos, užtenka remtis nuostatoms taikyti ratione temporis įtvirtintais bendrai pripažįstamais principais, atsižvelgiant į šių nuostatų tikslą ir kontekstą.
95. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis, Komisijos manymu, draudime numatytoms faktinėms aplinkybėms turi būti taikoma pažeidimo metu galiojusi materialinė teisė. Tai, kad AP 65 straipsnio 1 dalis yra viršesnė nei EB 81 straipsnis, nors veiksmai, dėl kurių pateikti kaltinimai, yra ir EB 81 straipsnio pažeidimas, patvirtina, jog Komisijai turi būti suteikti nenutrūkstantys baudžiamieji įgaliojimai. Ši institucija teigia, kad nors šiuo metu sankcijų galima imtis pagal EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, dėl AP 65 straipsnio 5 dalies vis tiek reikia atsižvelgti į lex mitior principą.
96. Komisija pažymi, kad jeigu neturėtų kompetencijos vykdyti teisinių procedūrų ir skirti sankcijų, AP 65 straipsnio 1 dalis, kuri yra pagrindinė Bendrijos teisės nuostata, būtina Bendrijos uždaviniams vykdyti, netektų savo veiksmingumo, nes būtų suteikta nepateisinama amnestija veiksmams, kurie įvyko ir buvo draudžiami galiojant EAPB sutarčiai. Kelias imtis teisinių procedūrų būtų užkirstas net valstybėms narėms. Be to, tokia kliūtis pažeistų pagrindinį principą, pagal kurį, pasibaigus teisminiam procesui, procedūra turi būti atnaujinta tuo etapu, kuriuo buvo padaryta procedūros klaida. Tačiau, Komisijos teigimu, niekas neleidžia teigti, kad valstybės ketino suteikti tokią amnestiją ir nutraukti tęstinumą srityje, kur visuomet buvo numatyta bendra politika.
b) Dėl antros dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1/2003 pažeidimu
97. ARBED grupė teigia, kad pripažindamas Komisijos kompetenciją pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Pirmosios instancijos teismas piktnaudžiavo įgaliojimais ir neatsakė į jos argumentus. Ji nurodo, kad šis reglamentas buvo priimtas pasibaigus EAPB sutarties galiojimui, ir teigia, jog, atsižvelgiant į šio reglamento 4 straipsnį ir tai, kad jame nėra jokios nuorodos į EAPB sutartį, jis suteikia Komisijai kompetenciją imtis teisinių procedūrų tik dėl EB 81 straipsnio ir 82 straipsnio pažeidimų.
98. Net darant prielaidą, kad Reglamentu Nr. 1/2003 Komisijai suteikiama kompetencija skirti sankcijas už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimus, juo buvo pažeista EAPB sutartis, nes juo, priimtu pasiremiant tik EB sutartimi, buvo bandoma pakeisti EAPB sutartį. Iš tiesų iš teismo praktikos matyti, kad nuoseklus įvairių sutarčių materialinės teisės nuostatų aiškinimas neturi jokios įtakos įvairiomis sutartimis skirtingoms institucijoms paskirtai kompetencijai, nes pagal kiekvieną sutartį institucijos turi kompetenciją įgyvendinti tik šia sutartimi joms suteiktus įgaliojimus.
99. ARBED grupės teigimu, taikant Pirmosios instancijos teismo siūlomą požiūrį, pirma, Tarybai būtų suteikta teisė spręsti, kokios institucijos yra kompetentingos įgyvendinti AP 65 straipsnį, nors šią kompetenciją įgyvendino EAPB sutarties autoriai, ir, antra, pakeisti EAPB sutartimi Komisijai pripažintos kompetencijos pobūdį, nes pagal AP 65 straipsnį ji yra išimtinė, o pagal Reglamentą Nr. 1/2003 ja dalijamasi su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis ir nacionaliniais teismais.
100. Taigi Pirmosios instancijos teismo aiškinimas dėl teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu kelia grėsmę kiekvienos sutarties atskiram teisiniam statusui ir normų hierarchijos taisyklėms. Be to, Pirmosios instancijos teismas supainiojo procedūros taisyklę, materialinės teisės nuostatą ir kompetencijos priskyrimą. Iš teismo praktikos matyti, kad, pirma, institucijos kompetencijos klausimas yra sprendžiamas anksčiau nei klausimas, kokios materialinės ir procedūrinės nuostatos yra taikomos, ir, antra, Bendrijos instituciją priimti teisės aktą įgaliojantis teisinis pagrindas turi galioti priimant tokį teisės aktą.
101. Komisija teigia, kad teisingai grindė ginčijamą sprendimą AP 65 straipsnio 1 dalimi, nes pažeidimas buvo įvykdytas šiai sutarčiai galiojant ir ji turėjo viršenybę prieš EB sutartį. Be to, kadangi pažeidimo metu minėtoje nuostatoje buvo įtvirtintas pažeidimas, o EB 81 straipsnyje yra nurodytas tas pats draudimas, principas nulla poena sine lege nebuvo pažeistas.
102. Ji pažymi, kad vientisoje teisės sistemoje ir vadovaujantis nepertraukiamu įgaliojimų perdavimu baigus galioti EAPB sutarčiai, kompetencija skirti sankcijas už pažeidimus ir taikytina procedūra paremta EB 81 straipsniu ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsniu. Šis straipsnis yra taikytinas ir EAPB sutarties galiojimo laikotarpiu padarytiems EB 81 straipsnio, kaip papildomai taikomo lex generalis, ir AP 65 straipsnio, kaip tokio paties turinio lex specialis, pažeidimams. Iš tiesų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje įtvirtinta nuoroda į EB 81 straipsnį dėl specialiųjų ir bendrųjų normų santykio apima ir EAPB sutarties 65 straipsnį.
103. Be to, Komisijos manymu, tokia išvada yra suderinama su principu, kad nagrinėjamoms byloms yra taikomos šiuo metu galiojančios procedūros taisyklės. Vadovaujantis šiuo principu, pažeidimo plieno srityje pripažinimo ir sankcijos skyrimo procedūra baigus galioti EAPB sutarčiai yra reguliuojama EB sutarties antrinės teisės, tačiau nagrinėjamose bylose tai neturi poveikio AP 65 straipsnio 1 dalyje numatyto materialinės teisės draudimo taikymui.
104. Siekdama patvirtinti, kad ji gali ir privalo kartu taikyti šiuo metu taikomas procedūros taisykles bei pažeidimo padarymo metu galiojusią materialinę teisę, Komisija visų pirma remiasi 1999 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimu De Haan(34) ir 2006 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Lucchini prieš Komisiją(35).
105. Galiausiai, atsižvelgdama į visas minėtas aplinkybes, Komisija teigia, kad valstybės narės neprivalėjo jai tiesiogiai deleguoti kompetencijos imtis teisinių procedūrų dėl po 2002 m. liepos 23 d. EAPB sutarties srityje padarytų pažeidimų, ir jokia aplinkybė neleidžia spręsti, kad jos būtų tam prieštaravusios. Ji pažymi, kad Taryboje, Europos Parlamente ir Komisijoje daugiau nei 10 metų vyko aktyvios diskusijos dėl EAPB sutarties galiojimo pabaigos ir buvo priimtos pereinamojo laikotarpio nuostatos, kai jos buvo reikalingos.
c) Dėl trečios dalies, susijusios su pareigos motyvuoti pažeidimu
106. ARBED grupė teigia, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl teisinio pagrindo tinkamumo yra nepakankamai motyvuotas. Ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio atsakymo į ieškinyje dėl panaikinimo pateiktus argumentus.
2. Vertinimas
a) Dėl pirmos ir antros dalių, susijusių su atitinkamai AP 97 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 pažeidimais
107. Abi pirmas pirmojo pagrindo dalis reikia nagrinėti bendrai. Iš tiesų šiose dviejose dalyse ARBED grupė iš esmės prašo Teisingumo Teismo atsakyti į klausimą, ar pasibaigus EAPB sutarties galiojimui Komisija galėjo pripažinti ir skirti sankciją už AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą, savo kompetenciją grįsdama Reglamento Nr. 1/2003, kuris, primenu, yra EB 81 straipsnio taikymo reglamentas, nuostatomis.
108. Šis klausimas iš esmės sutampa su pateiktu šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamame apeliaciniame skunde (C‑352/09 P), pareikštame dėl minėto Sprendimo ThyssenKrupp Stainless prieš Komisiją, dėl kurio taip pat turiu pateikti išvadą.
109. Kaip ir minėtoje byloje ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, šioje byloje Komisija remiasi iš EAPB ir EB sutarčių kylančios materialinės ir procesinės teisės deriniu(36), pripažindama AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą pasibaigus EAPB sutarties galiojimui. Pripažindama pažeidimą Komisija rėmėsi Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalimi. Be to, skirdama baudą atitinkamoms įmonėms ji rėmėsi šio reglamento 23 straipsnio 2 dalimi. Vis dėlto abiejose bylose Komisija apskaičiavo šios baudos dydį vadovaudamasi ne šioje nuostatoje įtvirtintu apskaičiavimo metodu, bet AP 65 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu metodu, taikydama lex mitior principą(37).
110. Kadangi abiejose bylose Komisija taip pat naudojo šį teisės nuostatų derinį ir Pirmosios instancijos teismo teisėtumo vertinimas iš esmės buvo toks pats, taikysiu tuos pačius argumentus, kuriuos nurodžiau minėtoje byloje ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją pateiktoje išvadoje.
111. Komisija taikė minėtą derinį, nes nėra jokios pereinamosios nuostatos, pagal kurią ji pasibaigus EAPB sutarties galiojimui galėtų konstatuoti AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir už jį nubausti. Todėl jei Komisijai nepavyko priimti sprendimo prieš pasibaigiant minėtos sutarties galiojimui dėl vėlyvo antikonkurencinių veiksmų atskleidimo arba, kaip šioje byloje, dėl pirmojo sprendimo panaikinimo, jokia teisės norma nesuteikia galimybės jai užtikrinti iš minėtos nuostatos kylančių teisių ir pareigų laikymosi.
112. Be to, nė viename iš Bendrijos konkurencijos taisyklių įgyvendinimo reglamentų, t. y. 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamente Nr. 17(38) ir Reglamente Nr. 1/2003, nėra numatytos situacijos, kylančios pagal EAPB sutartį. Ši situacija minima tik Komisijos komunikate dėl konkrečių konkurencijos bylų traktavimo aspektų nustojus galioti EAPB sutarčiai(39). Iš tiesų šio komunikato 31 punkte numatyta:
„Jei taikant Bendrijos konkurencijos taisykles susitarimams Komisija nustato pažeidimą su EAPB sutartimi susijusioje srityje, taikoma pažeidimą įrodančių faktinių aplinkybių atsiradimo metu galiojusi materialinė teisė, nesvarbu, kokia būtų taikymo data. Bet kuriuo atveju pasibaigus EAPB sutarties galiojimui procedūros klausimams yra taikytina EB teisė <...>“.
113. Dėl šios spragos Komisija pritaikė sprendimo būdą, kurį Pirmosios instancijos teismas atmetė 2007 m. spalio 25 d. Sprendimu SP prieš Komisiją(40), Sprendimu Riva Acciaio prieš Komisiją (T‑45/03), Sprendimu Feralpi Siderurgica prieš Komisiją (T‑77/03) ir Sprendimu Ferriere Nord prieš Komisiją (T‑94/03). Visose šiose bylose Komisija rėmėsi tik savo kompetencija pagal EAPB sutarties nuostatas, nepaisant pasibaigusio šios sutarties galiojimo. Taigi 2002 m. gruodžio 17 d. priimtame sprendime dėl Ferriere Nord SpA Komisija, pripažindama AP 65 straipsnio 1 dalies pažeidimą, Komisija rėmėsi AP 65 straipsnio 4 dalimi, o skirdama įmonei baudą – AP 65 straipsnio 5 dalimi.
114. Pirmosios instancijos teismas panaikino visus šiuos sprendimus dėl kompetencijos stokos. Visų pirma jis priminė, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika(41), nuostata, kuri yra akto teisinis pagrindas ir kurios pagrindu Bendrijos institucija priima nagrinėjamą teisės aktą, turi galioti priimant šį teisės aktą.
115. Visose šiose bylose Komisija nepateikė apeliacinio skundo.
116. Taigi šioje byloje, kaip ir minėtoje byloje ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, Komisija pritaikė naują sprendimo būdą, pagrįsdama savo sprendimą ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios EAPB sutartyje įtvirtintos materialinės teisės ir EB sutartyje įtvirtintos procesinės teisės deriniu.
117. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas patvirtino šio derinio teisėtumą, remdamasis Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytų taisyklių teleologiniu aiškinimu. Pripažindamas Komisijos įgaliojimus priimti tokį sprendimą, Pirmosios instancijos teismas išdėstė savo argumentus trimis etapais, kaip ir minėtame Sprendime ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją. Pirmiausia, skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktuose jis priminė EAPB sutarties pobūdį ir apimtį Sąjungos teisės sistemoje. Toliau šio sprendimo 59–64 punktuose Pirmosios instancijos teismas rėmėsi dviem sutartimis siekiamų tikslų suderinamumu ir sutapimu, taikydamas Teisingumo Teismo išdėstytas aiškinimo taisykles. Galiausiai minėto sprendimo 65–68 punktuose Pirmosios instancijos teismas patikrino, ar Komisija veikė laikydamasi lygybės principo, ypač teisės aktų taikymą laiko atžvilgiu reglamentuojančių principų.
118. Šioje išvadoje, kaip ir Pirmosios instancijos teismas, sutinku, kad šis teisinis pagrindas yra tinkamas, ir palaikau šiuo klausimu išdėstytus minėto teismo argumentus.
119. Sąjungos teisės sistemoje EAPB sutartimi nustatytos specialios taisyklės plieno ir anglies sektoriuose, kurios nukrypsta nuo EB sutartyje įtvirtintų bendrojo taikymo taisyklių. Abiejų minėtų sutarčių ryšys yra reglamentuojamas EB 305 straipsnyje. Pagal šią nuostatą EB sutartis ir jos antrinė teisė nėra taikytina su plieno ir anglies sektoriais susijusioms prekėms, kai nagrinėjami klausimai, reglamentuojami pagal EAPB sutartį priimtais specialiaisiais teisės aktais(42).
120. Vis dėlto, nesant specialiųjų teisės nuostatų, su šiuo Bendrijos sektoriumi susijusioms prekėms taikoma EB sutartis bei jai taikyti priimtos nuostatos(43) ir nuo 2002 m. liepos 23 d., kai baigėsi EAPB sutarties galiojimas, bendroji EB sutarties taikymo sritis yra išplėsta į EAPB sutarties anksčiau reglamentuotus sektorius.
121. Toks EAPB sutarties teisės sistemos perėjimas į EB sutarties sistemą yra suderinamas su dviejų bendrijų „funkcine“ vienybe(44). Jau labai seniai Teisingumo Teismas yra pripažinęs vientisos teisės sistemos buvimą(45). Jis taip pat pripažino, kad egzistuoja tęstinė teisės sistema, kurioje, pasikeitus teisės aktams, turi būti užtikrintas teisinių struktūrų tęstinumas, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas nenurodo priešingai(46).
122. Minėti sprendimai Busseni(47) ir Lucchini atspindi, kaip Teisingumo Teismas supranta šią funkcinę abiejų sutarčių vienybę. Šios dvi bylos yra susijusios su Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti sprendimą procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, aiškinant EAPB sutarties taisykles.
123. Pirmoji byla susijusi su situacija, kurioje ši kompetencija nebuvo tiesiogiai įtvirtinta AP 41 straipsnyje, kitaip nei EB 234 straipsnyje. Siekdamas užpildyti šią spragą Teisingumo Teismas peržengė šių dviejų nuostatų teksto skirtumus ir rėmėsi jomis siekiamais bendrais tikslais ir sutarčių paskirtimi bei suderinamumu. Taigi jis nurodė, kad „(tokiam) tikslui ir suderinamumui prieštarautų tai, jog Teisingumo Teismas turėtų teisę priimti galutinį sprendimą dėl (EB) ir EAEB sutarčių nuostatų prasmės ir apimties, tačiau kai būtų nagrinėjamos EAPB sutarties nuostatos, ši jurisdikcija priklausytų išimtinai įvairiems nacionaliniams teismams, kurių aiškinimai gali skirtis, ir <…> Teisingumo Teismas neturėtų galimybės užtikrinti šių nuostatų vienodo aiškinimo(48)“(49).
124. Vėliau Teisingumo Teismas šiuos argumentus taikė minėtoje byloje Lucchini. Joje buvo nagrinėjama situacija, kai dėl EAPB sutarties galiojimo pasibaigimo Teisingumo Teismas neteko jurisdikcijos priimti sprendimų dėl prejudicinių klausimų, susijusių su minėtos sutarties aiškinimu ir taikymu. Pripažindamas, kad AP 41 straipsnio daugiau nebegalima taikyti, Teisingumo Teismas nusprendė, jog ne vien Sutarčių tikslams ir nuoseklumui prieštarautų, bet ir būtų nesuderinama su Bendrijos teisės sistemos tęstinumu, jei Teisingumo Teismas neturėtų galimybės užtikrinti su EAPB sutartimi susijusių teisės normų, kurios net ir šiai sutarčiai nustojus galioti toliau sukurtų teisinių padarinių, vienodo aiškinimo(50).
125. Manau, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamą Komisijos kompetenciją remdamasis minėta teismo praktika. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne vien į AP 65 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio tekstų skirtumus, bet ir pabrėžė, kad šias nuostatas vienodai aiškino Sąjungos teismas ir jose įtvirtinti tapatūs tikslai(51).
126. Iš tiesų užtenka įvertinti AP 65 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio 1 dalies struktūrą, kad nustatytume, jog valstybės narės siekė išlaikyti tas pačias taisykles ir tokią pačią Bendrijų įsikišimo apimtį. Kalbant apie šių nuostatų tekstų skirtumus, jos abi išreiškia tuos pačius poreikius, t. y. sukurti bendrą rinką, kuriai būtų būdinga sveika ir veiksminga konkurencija, ir tam įtvirtinti susitarimų, kuriais siekiama suvaržyti ar yra realiai suvaržomas normalus konkurencijos veikimas, draudimą. Kaip pažymi Pirmosios instancijos teismas, siekis užtikrinti nesuvaržytą konkurenciją plieno ir anglies sektoriuose nenutrūko baigus galioti EAPB sutarčiai, bet jo tiesiog toliau buvo siekiama EB sutartimi. Be to, AP 65 straipsnio 1 dalimi ir EB 81 straipsnio 1 dalimi ginami tie patys teisiniai interesai. Vertinant veikimo būdus šios dvi nuostatos remiasi panašiomis prielaidomis(52) ir už jų įgyvendinimą yra atsakinga ta pati institucija, t. y. Komisija.
127. Tokiomis sąlygomis ir, jei laikomasi teisės aktų taikymą laiko atžvilgiu reguliuojančių principų, manau, kad Pirmosios instancijos teismas galėjo teisėtai pripažinti, jog Bendrijos teisės sistemos tęstinumas ir jos įgyvendinimo tikslai įpareigoja, kad Europos bendrija, kaip Europos anglies ir plieno bendrijos teisių perėmėja, EAPB sutarties galiojimo metu kilusiose situacijose užtikrintų šiuo pagrindu atsiradusių valstybių narių ir asmenų teisių ir pareigų laikymąsi(53). Taigi man atrodo, kad pripažinimas, jog pasibaigus EAPB sutarties galiojimui Bendrija neteko šios galimybės, prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytiems sutarčių tikslams bei siekiui užtikrinti sutarčių suderinamumą ir būtų nesuderinamas su Teisingumo Teismo pripažintu Bendrijos teisės sistemos tęstinumu.
128. Tokį aiškinimą akivaizdžiai galima taikyti tik jei Bendrija, šiuo atveju atstovaujama Komisijos, veikė laikydamasi bendrųjų principų, reguliuojančių teisės aktų taikymą laiko atžvilgiu(54). Šie principai, kuriuos Pirmosios instancijos teismas priminė skundžiamo sprendimo 65 punkte, nurodomi toliau.
129. Procesinės normos paprastai taikomos visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams. Kitaip tariant, Komisija turi imtis teisinių veiksmų dėl EAPB sutarties galiojimo metu padaryto pažeidimo pagal jos sprendimo metu galiojusiose nuostatose, t. y. numatytose Reglamento Nr. 1/2003, įtvirtintą procedūrą.
130. Materialinėms normoms taikoma kitokia tvarka. Jos nėra taikomos atgaline data, nebent Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų nurodęs kitaip(55). Minėta taisyklė suteikia galimybę užtikrinti asmenų teisinį saugumą, kurie paprasčiausia turi žinoti savo asmeninių laisvių ribas ir vėliau neturi stebėtis, jei bando nuspėti atgaline data taikomo teisės akto turinį.
131. Ši taisyklė kyla iš Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje ir EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ir nusikalstamos veikos bei bausmės teisėtumo principo.
132. Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Jeigu po to, kai nusikalstama veika buvo padaryta, įstatymo nustatyta lengvesnė bausmė, skiriama lengvesnė bausmė.“
133. Skundžiamo sprendimo 68 punkte Pirmosios instancijos teismo pateiktas vertinimas man atrodo visiškai suderinamas su šiuo principu. Iš tiesų AP 65 straipsnio 1 straipsnis, apibrėžiantis pažeidimą, yra Komisijos taikoma ir realiai taikyta materialinė norma. Ginčijamas sprendimas iš tikrųjų buvo susijęs su situacija, įvykusia prieš baigiant galioti EAPB sutarčiai, nes jis vyko nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1991 m. sausio 16 dienos. Be to, atsižvelgiant į jos lex specialis pobūdį, EAPB sutartis ir jai taikyti priimtos taisyklės buvo vienintelės taikomos tokio tipo situacijoms, įvykusioms prieš baigiant galioti šiai sutarčiai. Galiausiai, kaip nurodė Pirmosios instancijos teismas, Sąjungos teisės aktų leidėjas niekur nenumato, kad baigus galioti EAPB sutarčiai atgaline data bus taikomas EB 81 straipsnis.
134. Priimdama skundžiamą sprendimą Komisija pasmerkė veiksmus, kurie jų padarymo metu buvo pripažįstami pažeidimu. Kadangi šis pažeidimas buvo daromas laikotarpiu nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1991 m. sausio 16 d., jis buvo aiškiai ir tiksliai apibrėžtas AP 65 straipsnio 1 dalyje. Be to, už minėtą pažeidimą buvo galima skirti sankciją, kuri yra aiškiai apibrėžta AP 65 straipsnio 5 dalyje. Įmonėms buvo puikiai žinomos jų veiksmų pasekmes tiek, kiek tai susiję su pirmąja procedūra, kurioje buvo priimtas pirminis sprendimas, tiek su šia procedūra.
135. Dėl procedūrinių normų yra žinoma, kad įgyvendinant EB 81 straipsnį nuostatos, leidžiančios Komisijai priimti apkaltinamąjį sprendimą ir skirti sankcijas įmonėms už EB 81 straipsnio pažeidimą, nuo Reglamento Nr. 1/2003 įsigaliojimo 2004 m. gegužės 1 d. yra atitinkamai šio reglamento 7 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 2 dalis. Pripažindamas, kad šios nuostatos yra procedūrinės, Pirmosios instancijos teismas taip pateisino jų tiesioginį taikymą.
136. Būtent paskutiniu klausimu nesutinku su Pirmosios instancijos teismo vertinimu. Iš tiesų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi Komisija ne tik turi galių nustatyti baudą. Joje taip pat nustatomas šios baudos dydis. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad ši nuostata yra materialinės teisės norma.
137. Juo labiau, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 475 punkto, Komisija rėmėsi šia nuostata įgyvendindama įgaliojimus skirti sankciją ARBED grupei. Dėl baudos dydžio Komisija, vadovaudamasi Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu lex mitior principu, apskaičiavo šį dydį pagal AP 65 straipsnio 5 dalį, kad ARBED grupei galėtų būti taikoma mažesnė sankcija.
138. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisė klaidos, kai nusprendė, kad Komisija, šios bylos aplinkybėmis pripažindama ir skirdama sankcijas už su EAPB sutarties taikymo srityje sudarytus kartelius, galėjo remtis Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 2 dalimi.
139. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, atvirkščiai nei skundžiamo sprendimo 64 punkte nurodė Pirmosios instancijos teismas, Komisija turėjo teisę imtis šių veiksmų ne nuo 2002 m. liepos 23 d., kai baigė galioti EAPB sutartis, bet nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Reglamentas Nr. 1/2003.
140. Tačiau ši klaida, padaryta ir Sprendime ThyssenKrupp Stainless prieš Komisiją, neturi jokios įtakos sprendžiant bylą.
141. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmojo pagrindo dvi pirmas dalis kaip nepagrįstas.
b) Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusios su skundžiamo sprendimo motyvavimo stoka
142. Pareiga motyvuoti sprendimus kyla iš Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, taikomo Pirmosios instancijos teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 81 straipsnį.
143. Vadovaujantis teismo praktika, sprendimo motyvuose turi būti pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad suinteresuoti asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę priežiūrą(56). Dėl EB 230 straipsniu grindžiamo ieškinio pažymėtina, jog pareiga motyvuoti reikalauja, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų apelianto nurodytus panaikinimo pagrindus ir išdėstytų priežastis, kurios lemia pagrindo atmetimą ar skundžiamo akto panaikinimą.
144. Vis dėlto Teisingumo Teismas įtvirtino šios pareigos ribas, atsakydamas į Sprendime Connolly prieš Komisiją(57) pateiktus pagrindus. Jis nurodė, kad sprendimo motyvavimą reikia vertinti atsižvelgiant į bylos aplinkybes(58), ir negalima reikalauti, kad Pirmosios instancijos teismas „išsamiai atsakytų į kiekvieną ieškovo nurodytą argumentą, ypač jei argumentas nėra pakankamai aiškus ir tikslus bei nėra pagrįstas detaliais įrodymais“(59).
145. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad Pirmosios instancijos teismas pateikė pakankamus teisinius atsakymus į ARBED grupės pareikštus argumentus. Šis teismas teisingai paaiškino priežastis, dėl kurių, jo manymu, reikėjo pritarti Komisijos taikytam požiūriui. Tai suteikė galimybę ne tik ARBED grupei kritikuoti konkrečias jo vertinimo dalis, bet ir Teisingumo Teismui vykdyti teisminę priežiūrą, kaip tai matyti iš anksčiau išdėstytų aplinkybių.
146. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad visiškai negalima kritikuoti skundžiamo sprendimo 56–69 punktuose Pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų, todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmojo pagrindo trečią dalį kaip nepagrįstą.
c) Išvada
147. Atsižvelgdamas į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes manau, kad ARBED pateiktame apeliaciniame skunde (C‑201/09 P) ir TradeARBED bei ProfilARBED (C‑216/09 P) pateiktame priešpriešiniame apeliaciniame skunde pareikštas pirmasis pagrindas, susijęs su ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo stoka, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
B – Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo pažeistomis atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą bendrovių grupėje reguliuojančiomis taisyklėmis
148. Antrajame pagrinde ARBED ir ProfilARBED prieštarauja tam, kad jos būtų pripažintos atsakingomis už dukterinės bendrovės TradeARBED padarytą pažeidimą.
149. Ši pagrindą sudaro trys dalys, grindžiamos, pirma, juridinio asmens teisinio savarankiškumo, laisvės užsiimti verslu ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu, antra, klaidingu teismo praktikos, susijusios su sąlygomis, kai atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą galėtų būti priskirta patronuojančiai bendrovei, taikymu ir, trečia, pripažįstant realų lemiamos ARBED įtakos TradeARBED darymą padarytomis teisės klaidomis.
150. Nors abiejuose apeliaciniuose skunduose dėl šio pagrindo pateikti argumentai yra beveik vienodi, ARBED ir ProfilARBED atveju jais siekiama skirtingų tikslų. Todėl nagrinėjant šiuos argumentus reikia atskirti kiekvienos iš šių įmonių situaciją.
1. Pagrindiniai šalių argumentai
a) Dėl byloje C‑201/09 P Komisijos pareikšto prieštaravimo dėl priimtinumo
151. Rašytinėse pastabose Komisija teigia, kad antrasis pagrindas, kaip jis pateiktas ARBED, yra nepriimtinas. Iš tiesų juo bandoma ginčyti pažeidimo priskyrimą ProfilARBED, nors ji nebuvo proceso šalis byloje C‑201/09 P.
152. Bet kuriuo atveju Komisija teigia, kad šis pagrindas yra netinkamas. Iš tikrųjų ARBED tik ginčija teismo praktikoje įtvirtintos veiksmingos kontrolės prezumpcijos taikymą šioje byloje. Ji nekritikuoja skundžiamo sprendimo 96–98 punktų, kuriuose Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Komisija, remdamasi kitais įrodymais, įrodė iš tiesų buvus patronuojančios bendrovės lemiamą įtaką dukterinei bendrovei.
b) Dėl pirmos dalies, susijusios su juridinio asmens teisinio savarankiškumo, laisvės užsiimti verslu ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu
153. Grįsdama antrojo pagrindo pirmą dalį ARBED grupė nurodo tris kaltinimus.
154. Pirmajame kaltinime ARBED grupė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas šioje byloje klaidingai taikė konkurencijos teisėje nustatytą įmonės sąvoką. Nors, vadovaujantis šia sąvoka, teisiškai skirtingos įmonės gali būti pripažįstamos vienu ekonominiu vienetu, Komisija naudojo ją tik siekdama netaikyti EB 81 straipsnio susitarimams grupių viduje bei netaikyti koncentracijos taisyklių įsigijimams grupių viduje.
155. Antrajame kaltinime ARBED grupė nurodo, kad ARBED ir ProfilARBED priskirdamas atsakomybę už TradeARBED padarytą pažeidimą Pirmosios instancijos teismas pažeidė juridinio asmens ir pirmiausia bendrovių grupei priklausančios dukterinės bendrovės teisinio savarankiškumo principą. Vadovaujantis šiuo principu, dukterinė bendrovė, turinti atskirą teisinį subjektiškumą, turi visišką teisinį veiksnumą ir todėl privalo atsakyti už savo veiksmus, net jei 100 % jos kapitalo kontroliuoja patronuojanti bendrovė. Šis principas yra vienas iš bendrovių teisės kertinių principų.
156. Posėdyje ARBED grupė taip pat nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintą laisvę užsiimti verslu(60), visai bendrovių grupei priskirdamas vienos iš šios grupės bendrovių atliktus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teisę, priklausančią bet kuriam verslu užsiimančiam juridinio asmens forma veikiančiam subjektui, kuriam būdingas atskiras teisinis subjektiškumas ir kurio atsakomybė yra apribota tik šios bendrovės veiksmais.
157. Todėl Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir baudų individualizavimo principą.
158. Trečiajame kaltinime ARBED ir ProfilARBED kritikuoja Pirmosios instancijos teismo vertinimą, kuriuo joms abiem yra priskiriama atsakomybė už grupei priklausančios trečiosios bendrovės TradeARBED padarytą pažeidimą. Iš tiesų tokie argumentai lemia nepagrįstą ProfilARBED nenaudingą nevienodą požiūrį, nes ji, kitaip nei patronuojanti bendrovė, neturėjo galimybės pakeisti prezumpcijos, pagal kurią ji daro lemiamą įtaką. ARBED ir ProfilARBED teigimu, tokį nesuderinamumą galima prilyginti motyvavimo stokai.
159. Komisija ginčija šiuos argumentus. Pirmiausia ji primena, ką konkurencijos teisėje apima įmonės sąvoka, o toliau pateikia didelės apimties teismų praktikos, susijusios su atsakomybės už antikonkurencinę veiklą priskyrimu bendrovių grupėje, aptarimą(61).
160. Be to, ji teigia, kad yra daugelis juridinio asmens teisinio savarankiškumo principo, kurio egzistavimo Bendrijos teismų praktikoje ji neaptinka, išimčių (pavyzdžiui, ekonominio perėmimo atvejai). Vis dėlto ji pažymi, kad šis principas gali būti reikalingas nustatant asmenį, kuriam skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, arba juridinį asmenį, kuris turi atsakyti už pažeidimą.
c) Dėl antros dalies, susijusios su klaidingu teismo praktikos, susijusios su sąlygomis, kai atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą galėtų būti priskirta patronuojančiai bendrovei, taikymu
161. Palaikydama antrojo pagrindo antrą dalį ARBED grupė kritikuoja skundžiamo sprendimo 89 ir 90 punktuose įtvirtintus Pirmosios instancijos teismo argumentus, kad kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja prezumpcija, jog minėta patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui ir todėl turi atsakyti už antikonkurencinį elgesį, kurio ši bendrovė gali imtis. Šiuo klausimu ARBED grupė pateikia du kaltinimus.
162. Pirmajame kaltinime ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė „bendruosius teisės principus“. Pirmiausia ARBED grupė nurodo pirmoje dalyje minėtą juridinio asmens savarankiškumo principą. Ji taip pat remiasi baudų individualizavimo principu, nurodydama 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Hoek Loos prieš Komisiją(62). Šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šis principas įpareigoja Komisiją įrodyti, jog kiekvienai įmonei, kuriai yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, gali būti pateikti konkretūs kaltinimai(63).
163. Antrajame kaltinime ARBED grupė teigia, kad sprendimais, kuriais remiasi Pirmosios instancijos teismas, negalima patvirtinti jo pateiktos išvados.
164. Pirma, 1983 m. spalio 25 d. Sprendimas AEG‑Telefunken prieš Komisiją(64) yra nereikšmingas, nes šioje byloje Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimą ne dėl galimybės patronuojančiai bendrovei priskirti atsakomybę už jos dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, bet dėl patronuojančios bendrovės dalyvavimo pažeidime įrodymų. Be to, kitaip nei šiuo atveju, minėtoje byloje dukterinė ir patronuojanti bendrovės turėjo tuos pačius valdymo organus.
165. Antra, 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją(65) Teisingumo Teismas nepatvirtino, kad 100 % bendrovės kapitalo kontrolės užtenka norint pripažinti patronuojančią bendrovę atsakinga už jos dukterinės bendrovės veiksmus. Kitaip nei šioje byloje, per administracinę procedūrą patronuojanti bendrovė sutiko prisiimti atsakomybę už savo dukterinės bendrovės veiksmus. Be to, Komisijos sprendime, dėl kurio buvo priimtas minėtas teismo sprendimas, ši institucija laikėsi pozicijos skirti sprendimą patronuojančiai bendrovei, jei buvo tiesioginių šios patronuojančios bendrovės dalyvavimo pažeidime įrodymų.
166. Komisija visų pirma ginčija ARBED grupės taikytą minėtų dviejų sprendimų aiškinimą.
d) Dėl trečios dalies, susijusios su pripažįstant realią lemiamą ARBED įtaką TradeARBED padarytomis teisės klaidomis
167. ARBED grupė kritikuoja skundžiamo sprendimo 96 punktą, kuriame Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Komisijos pateikti įrodymai patvirtina „ne faktinį veiksmingą ARBED dalyvavimą nagrinėjamuose pažeidimuose, bet jos daromą lemiamą įtaką TradeARBED veiksmams ir šios galios veiksmingą panaudojimą“.
168. Pirma, ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino esant dalyvavimo prezumpciją, kurią aiškiai atmetė Komisija. Taigi šis teismas, viršydamas savo jurisdikciją, pakeitė Komisijos vertinimą savu ir pažeidė pirminiam sprendimui ir ginčijamam sprendimui taikomą res judicata principą. Iš tiesų minėtuose sprendimuose Komisija pripažino, jog ši įtaka nebuvo naudojama taip, kad ARBED būtų galima pripažinti dalyvavusia pažeidime. Todėl, nepaisant to, kokia buvo lemiama įtaka, kurią ARBED naudojo savo dukterinei bendrovei, toks naudojimasis neapėmė jokio nurodymo pažeisti konkurencijos taisykles.
169. Antra, ARBED grupė primena, kad, vadovaujantis minėtais sprendimais AEG‑Telefunken prieš Komisiją ir Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, patronuojančių bendrovių atsakomybė yra pagrįsta jų realiu dalyvavimu darant pažeidimą.
170. Komisija ginčija šiuos argumentus.
2. Antrojo pagrindo, kiek juo remiasi ARBED (C‑201/09 P), vertinimas
171. Dėl ARBED reikia atsakyti į klausimą, ar ji, kaip TradeARBED patronuojanti bendrovė, gali būti teisėtai laikoma atsakinga už šios dukterinės bendrovės veiksmus. Iš tiesų skundžiamame sprendime pripažinęs, kad ARBED priklausė 100 % TradeARBED kapitalo, Pirmosios instancijos teismas preziumavo, jog patronuojanti bendrovė turėjo lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams ir todėl abi įmones buvo galima laikyti viena įmone AP 65 straipsnio 1 dalies prasme bei pripažinti solidariai atsakingomis už veiksmus, kuriais jos yra kaltinamos, nes atsakomybę už TradeARBED įvykdytus veiksmus galima priskirti ARBED(66).
a) Dėl antrojo pagrindo priimtinumo
172. Kaip pažymi Komisija, šį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su ProfilARBED, kuri nebuvo proceso byloje C‑201/09 P šalis. Tačiau manau, kad nepriimtinas yra tik antrojo pagrindo pirmos dalies trečiasis kaltinimas, kuriame ARBED remiasi nepagrįstu skirtingu požiūriu į ProfilARBED.
173. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad antrojo pagrindo pirmos dalies trečiasis kaltinimas yra nepriimtinas.
b) Dėl pirmos dalies, susijusios su juridinio asmens teisinio savarankiškumo, laisvės užsiimti verslu ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu
i) Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su neteisingu įmonės sąvokos taikymu
174. Šis kaltinimas yra susijęs su skundžiamo sprendimo 87 ir 88 punktuose Pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais:
„87. Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad įmonės sąvoka EB 81 straipsnio prasme apima ekonominius subjektus, susidedančius iš asmeninių, materialių ir nematerialių elementų visumos, kuri siekia konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir gali prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo <...>
88. Taigi ne dėl ryšio tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės kurstant pažeidimą arba a fortiori ne dėl to, kad patronuojanti bendrovė dalyvauja darant pažeidimą, bet todėl, kad jos sudaro vieną įmonę minėta prasme, Komisija gali adresuoti sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Bendrijos konkurencijos teisėje pripažįstama, kad skirtingos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei, sudaro ekonominį subjektą, taigi įmonę pagal EB 81 ir 82 straipsnius, jei atitinkamos bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje <...>.“
175. Įmonės sąvoka konkurencijos teisėje yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Šią sąvoką reikia suprasti kaip apibrėžiančią ekonominį vienetą susitarimo objekto požiūriu, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų. Taigi pripažinimas įmone nepriklauso nuo minėto ekonominio vieneto organizacinės formos, finansavimo būdo arba teisinės formos ir jos buvimą galima nustatyti atsižvelgiant į nuoseklių aplinkybių visumą(67).
176. Bendrovių grupių atveju yra nustatyta, kad formalus atskyrimas, kylantis iš patronuojančios bendrovės ir jos dukterinių bendrovių skirtingo teisinio subjektiškumo, nėra lemiamas. Svarbiausias kriterijus yra bendrovių veiksmų rinkoje vieningumas(68).
177. Taigi skundžiamo sprendimo 87 ir 88 punktuose Pirmosios instancijos teismas taikė įmonės sąvoką, kuri nesiskiria nuo įtvirtintos nusistovėjusioje ir gausioje teismų praktikoje, kurią ARBED, atrodo, (sąmoningai) praleido savo pirmajame kaltinime.
178. Taikant tokį įmonės sąvokos aiškinimą, SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma susitarimams, sudarytiems dukterinės ir patronuojančios bendrovės, nes tai nėra „įmonių susitarimas“(69). Vis dėlto, atvirkščiai nei grįsdama pirmąjį kaltinimą teigia ARBED, tai nėra vienintelė pasekmė. Galimas ir atvirkštinis rezultatas. Jau seniai, t. y. nuo 1973 m. vasario 21 d. Sprendimo Europemballage ir Continental Can prieš Komisiją(70), yra pripažįstama, kad atsakomybė už dukterinės bendrovės veiksmus gali būti priskirta patronuojančiai bendrovei, kai ši dukterinė bendrovė savarankiškai nepriima sprendimų dėl savo veiksmų rinkoje, bet daugiausia vykdo patronuojančios bendrovės jai duodamus nurodymus, pirmiausia atsižvelgiant į šiuos du teisės subjektus jungiančius ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius(71). Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad patronuojanti ir jos dukterinė bendrovė sudarė tą patį ekonominį vienetą, o tai reiškia, kad jos buvo viena įmonė(72).
179. Taigi manau, kad pirmasis kaltinimas, grindžiamas klaidingu konkurencijos teisėje įtvirtintos įmonės sąvokos taikymu, yra nepagrįstas.
ii) Dėl antrojo kaltinimo, iš esmės susijusio su asmeninės atsakomybės principo pažeidimu
180. Remdamasi juridinių asmenų teisinio savarankiškumo ir laisvės užsiimti verslu principais, ARBED gina teiginį, kad TradeARBED viena turi būti atsakinga už savo veiksmus dėl to, kad ji turi atskirą teisinį subjektiškumą. Ji teigia, kad neturi atsakyti už pažeidimą, nes realiai jame nedalyvavo. Dėl šios priežasties ARBED nurodo, kad buvo pažeistas bausmių ir sankcijų individualumo principas. Todėl nagrinėsiu šį kaltinimą asmeninės atsakomybės principo požiūriu ir pradėsiu primindamas šio principo pobūdį ir apimtį.
181. Asmeninės atsakomybės principas yra iš baudžiamosios teisės kylanti pagrindinė garantija, apribojanti viešosios valdžios institucijų jus puniendi įgyvendinimą. Vadovaujantis šiuo principu, atsakomybė už baudžiamą veiką gali būti priskirta tik ją padariusiam asmeniui ir, vadovaujantis bausmių individualumo principu, bausmė negali būti taikoma kitam nei dėl veikos padarymo kaltam asmeniui.
182. Teisingumo Teismas pripažino, kad asmeninės atsakomybės principas yra taikomas konkurencijos taisyklių pažeidimo atvejais dėl pažeidimo pobūdžio ir dėl už jį numatytų sankcijų dydžio ir griežtumo(73). Taigi, kai ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, šį vienetą valdantis fizinis arba juridinis asmuo paprastai turi atsakyti už savo veiksmų pasekmes(74).
183. Vis dėlto tokioje srityje, kaip antai konkurencija, teisines procedūras vykdančios institucijos susiduria su klaidinančiais elgesio modeliais, pasireiškiančiais nuslėpti tikrovę skirtu elgesiu ir įgyvendinamais taikant sudėtingas organizacines struktūras. Bendrovių grupėje dukterinė bendrovė, neturinti jokio savarankiškumo rinkoje, gali būti tik „tuščias kevalas“ ir slėpti tikrojo antikonkurencinių susitarimų iniciatoriaus tapatybę. Be to, grupės restruktūrizavimai, perdavimai arba teisiniai ar organizaciniai pakeitimai gali slėpti kapitalo judėjimą, kuris galėtų užkirsti kelią tinkamam Komisijos sprendimų vykdymui(75).
184. Todėl, siekdamas užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių įgyvendinimą, Teisingumo Teismas dviem būdais atsižvelgia į bendrovių grupių ekonominę tikrovę.
185. Jis nustatė labai griežtas sąlygas, kai vienos bendrovės padaryti antikonkurenciniai veiksmai yra priskirtini kitai bendrovei. Tai galima dviem atvejais:
– pirma, patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės atveju, kurį šioje byloje atspindi santykiai tarp ARBED ir TradeARBED,
– antra, tam pačiam ekonominiam vienetui priklausančių subjektų ekonominis perėmimas, kurį šioje byloje atspindi ryšys tarp ARBED ir ProfilARBED(76).
186. Antrasis kaltinimas yra susijęs su pirmuoju atveju. Taigi, siekiant išnagrinėti jo pagrįstumą, pirmiausia reikia patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi teismo praktikoje įtvirtintų sąlygų, priskirdamas ARBED atsakomybę už jos dukterinės bendrovės TradeARBED padarytą pažeidimą.
187. Atliksiu šį nagrinėjimą vertindamas antrojo pagrindo antrą dalį, kuri yra tiesiogiai susijusi su šiuo klausimu. Šiuo klausimu įrodysiu, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Teisingumo Teismo praktiką.
188. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad priskirdamas ARBED atsakomybę už jos dukterinės bendrovės TradeARBED padarytą pažeidimą Pirmosios instancijos teismas nepažeidė asmeninės atsakomybės principo. Taigi pirmos dalies antrą kaltinimą, susijusį su šio principo pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.
iii) Išvada
189. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmąją dalį, susijusią su juridinio asmens teisinio savarankiškumo, laisvės užsiimti verslu ir asmeninės atsakomybės principų pažeidimu, kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
c) Dėl antros dalies, susijusios su neteisingu teismo praktikos dėl sąlygų, kurioms esant atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą gali būti priskirta jos patronuojančiai bendrovei, taikymu
190. Grįsdama antrą dalį ARBED iš esmės ginčija prezumpcijos, pagal kurią patronuojanti bendrovė, turinti 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, realiai daro lemiamą įtaką šiai bendrovei ir todėl turi atsakyti už savo dukterinės bendrovės konkurenciją pažeidžiančią veiklą, pobūdį ir apimtį.
191. Šiuo klausimu ARBED kritikuoja skundžiamo sprendimo 89–91 punktuose Pirmosios instancijos teismo pateiktus argumentus:
„89. Ypatingais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja paprastoji prezumpcija, kad minėta patronuojanti bendrovė realiai daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (minėto Sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją 50 punktas) ir todėl jos sudaro vieną įmonę (SESV 101) straipsnio prasme. Todėl patronuojanti bendrovė, Bendrijos teisme ginčijanti Komisijos sprendimą, kuriuo jai skiriama bauda už jos dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją, pateikdama savo dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų (minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 29 punktas).
90. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nors tiesa, kaip teigia ieškovės, jog Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 28 ir 29 punktuose, be to, kad patronuojanti bendrovė turi turėti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai faktą, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai, arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, tai nepaneigia to, jog minėtas aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik tam, kad atskleistų visus elementus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo svarstymus prieš nuspręsdamas, kad argumentacija nebuvo pagrįsta tik tuo, jog patronuojančiai bendrovei priklausė visas dukterinės bendrovės kapitalas. Todėl tai, kad toje byloje Teisingumo Teismas patvirtino Pirmosios instancijos teismo vertinimą, nepakeičia minėto Sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją 50 punkte įtvirtinto principo <…>.
91. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad padarytų išvadą, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tuomet Komisija galės pripažinti, kad patronuojanti bendrovė yra solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei paskirtos baudos sumokėjimą, net ir konstatavus, jog minėta patronuojanti bendrovė tiesiogiai nedalyvavo susitarimuose, nebent ji įrodo, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai <...>.“
192. Nors manau, kad šios prezumpcijos apimtis ir taikymas iš esmės yra abejotinas, vis tiek manau, kad šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismo pateiktame vertinime nėra padaryta jokių teisės klaidų.
193. Pirma, siūlau Teisingumo Teismui atmesti argumentą, pagrįstą neteisingu minėto Sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją aiškinimu. Iš tiesų, kaip teigia Komisija, ARBED taiko aiškiai neteisingą šio teismo sprendimo aiškinimą. Toje byloje, kaip ir šiuo atveju, patronuojanti bendrovė nepadarė jokių veiksmų ir reikėjo nustatyti, ar patronuojanti bendrovė galėjo būti laikoma atsakinga už dukterinių bendrovių veiksmus.
194. Antra, reikia pažymėti, kad minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją patvirtintas principas, jog Komisija turi teisę patronuojančiai bendrovei priskirti atsakomybę už dukterinės bendrovės veiksmus, kai įrodoma, kad patronuojančiai bendrovei priklauso visas dukterinės bendrovės kapitalas.
195. Šis principas paremtas prezumpcija, pagal kurią patronuojanti bendrovė, kuriai priklauso 100 % jos dukterinės bendrovės kapitalo, realiai turi lemiamą įtaką tokiai dukterinei bendrovei. Taigi preziumuojama, kad dukterinė bendrovė savarankiškai nesirenka veiksmų rinkoje ir taiko patronuojančios bendrovės jai duotus nurodymus. Patronuojanti ir dukterinė bendrovės yra laikomos vienu ekonominiu vienetu ir kartu – viena „įmone“ konkurencijos teisės prasme, o tai suteikia teisę Komisijai taikyti sprendimą, kuriuo skiriama bauda, patronuojančiai bendrovei, nesant pareigos įrodyti, kad patronuojanti bendrovė tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą.
196. Teisingumo Teismas primena, kad tai yra nuginčijama prezumpcija, todėl patronuojanti bendrovė gali pateikti pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje veikė savarankiškai. Jei prezumpcija nenuginčijama, Komisija gali pripažinti patronuojančią bendrovę solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą.
197. Galiausiai Teisingumo Teismas patvirtina, kad Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Komisijai daugiau nėra taikomi jokie reikalavimai.
198. Teisingumo Teismas išsprendė aiškinimo skirtumus, kuriuos sukėlė minėtas Sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją ir kuriais grįsdama savo kaltinimą remiasi ARBED. Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, pateiktoje išvadoje generalinis advokatas J. Mischo nurodė, kad, jo manymu, tik 100 % kapitalo turėjimo neužtenka norint nustatyti patronuojančios bendrovės atsakomybę(77), ir minėtame sprendime Teisingumo Teismas iš tiesų nurodė kitas aplinkybes nei 100 % dukterinės bendrovės kapitalo turėjimas, kurios galėtų patvirtinti realios lemiamos įtakos darymą(78).
199. Taigi priėmus minėtą Sprendimą Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją kilo klausimas, ar 100 % dukterinės bendrovės kapitalo turėjimo pakanka patvirtinti priklausymo tai pačiai „įmonei“ prezumpciją, ar, kaip, atrodo, teigia ARBED, šioje byloje reikia pateikti tokių papildomų įrodymų, kokie buvo nurodyti byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas.
200. Minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas išsprendė šį neaiškumą ir nurodė, kad vis dėlto kitas aplinkybes, galinčias įrodyti realios lemiamos įtakos egzistavimą, jis išskyrė tik „siekdamas paminėti visus elementus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas grindė savo motyvus, o ne tam, kad nustatytų <...> prezumpcijai taikyti reikalavimą pateikti papildomų netiesioginių įrodymų dėl to, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė įtaką“(79).
201. Taip Teisingumo Teismas skundžiamo sprendimo 90 punkte patvirtino minėtame Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismo įtvirtintą aiškinimą.
202. Atsižvelgiant į šiuos klausimus, sunku kritikuoti skundžiamo sprendimo 89–91 punktuose Pirmosios instancijos teismo taikytą vertinimą.
203. Juo labiau pagrįsdamas ARBED atsakomybę Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien prezumpcija, pagrįsta tuo, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas. Skundžiamo sprendimo 96–98 punktuose šis teismas taip pat nurodė papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad TradeARBED nepriėmė savarankiškų sprendimą dėl savo veiksmų Bendrijos sijelių rinkoje(80).
204. Visiškai sutinku su tokiu požiūriu. Iš tiesų, nors Teisingumo Teismas jau išnagrinėjo šį klausimą minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punkte, vis tiek esu įsitikinęs, kad patronuojančios bendrovės atsakomybės negalima pripažinti remiantis tik prezumpcija, pagrįsta kapitalo priklausomybe. Nors 100 % kapitalo turėjimo iš tiesų pakanka patvirtinant grupės ryšius, nemanau, kad vien to užtektų norint preziumuoti esant realią galimybę valdyti, prilygstančią bendrininkavimui darant pažeidimą. Manau, kad Komisija turi pateikti kitų įrodymų, galinčių patvirtinti dukterinės bendrovės savarankiškumo nebuvimą, siekiant apsaugoti įmonėms pripažintas pagrindines teises.
205. Pirmiausia turiu omenyje Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintų teisės į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principo laikymąsi. Teisingumo Teismas ne kartą pripažino, kad šių pagrindinių laisvių, užtikrintų ir EŽTK 6 straipsnyje, būtina laikytis visose procedūrose dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, kuriose gali būti skiriamos sankcijos, kaip antai vienkartinės ar periodinės baudos, net jei tokia procedūra yra administracinio pobūdžio. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas tiesiogiai rėmėsi nagrinėjamų pažeidimų pobūdžiu ir už juos numatytomis sankcijomis ir griežtumu(81). Taip pat žinoma, kad šių garantijų laikymasis yra dar svarbesnis, kai kalbama apie baudžiamajai prilygstančią procedūrą, kai Komisija vykdo vertinimo, tyrimo ir sprendimo priėmimo funkcijas ir šiuo klausimu turi didelę diskreciją(82).
206. Tačiau atsakomybės prezumpcija savo esme yra nekaltumo prezumpcijos principo išimtis. Iš tiesų, vadovaujantis šiuo principu, įrodinėjimo pareiga turi tekti teisines procedūras atliekančioms valdžios institucijoms, o abejonė turėtų būti vertinama kaltinamojo naudai. Taigi nagrinėjama atsakomybės prezumpcija gerokai palengvina Komisijai tenkančią įrodinėjimo pareigą ir įpareigoja patronuojančias bendroves pateikti pakankamų įrodymų šiai prezumpcijai paneigti. Toks įrodinėjimo pareigos pakeitimas neabejotinai daro poveikį įmonių teisei į gynybą.
207. Europos Žmogaus Teisių Teismas pateisina įrodinėjimo naštos pakeitimus, dėl kurių taikoma atsakomybės prezumpcija. Minėtame Sprendime Salabiaku prieš Prancūziją(83) jis nustatė, kad EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje užtikrintas nekaltumo prezumpcijos principas neprieštarauja faktinei ar teisinei atsakomybės prezumpcijai, jeigu ji taikoma „neperžengiant ribų, atsižvelgiant į klausimo reikšmę ir apsaugant teisę į gynybą“.
208. Minėtame Sprendime Janosevic prieš Švediją Europos Žmogaus Teisių Teismas taikė proporcingumo testą dėl Švedijos mokesčių teisės aktuose įtvirtintos atsakomybės prezumpcijos. Šiuose teisės aktuose buvo numatyta, kad apmokestinimo proceso metu atskleisti netikslumai kilo iš nepateisinamų veiksmų, už kuriuos atsakingas mokesčių mokėtojas, ir nebuvo akivaizdžiai nepagrįsta kaip sankciją už šiuos veiksmus taikyti mokesčio padidinimą. Taigi Švedijos mokesčių sistema veikė pagal atsakomybės prezumpciją, kurią turėjo paneigti mokesčių mokėtojas(84).
209. Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad ši prezumpcija buvo taikoma pagrįsta apimtimi, nes tai buvo nuginčijama prezumpcija (toje srityje taikytinose nuostatose buvo numatyti tam tikri su subjektyviąja veikos puse susiję gynybos pagrindai) ir veiksminga apmokestinimo sistema buvo svarbi valstybės finansinių interesų gynybai. Šis teismas taip pat nurodė, kad iš esmės tokia išvada reiškia, jog „kiekvienu atveju teismai turi atlikti visapusišką ir ne per siaurą vertinimą, ar yra priežasčių panaikinti ar atšaukti mokesčio padidinimą“(85).
210. Todėl laikantis šios teismo praktikos reikia atidžiai įvertinti, kaip įgyvendinama nagrinėjama prezumpcija. Nors ji yra pateisinama poreikiu užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių įgyvendinimą, reikia pripažinti, kad jos taikymas peržengia vien minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją nurodytus „ypatingus atvejus, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % jos dukterinės bendrovės kapitalo(86). Iš tiesų Sprendime General Química ir kt. prieš Komisiją(87) ši prezumpcija yra taikoma piramidės tipo bendrovių grupei, kai pažeidime dalyvavusi žemesnės grandies dukterinė bendrovė buvo kontroliuojama dukterinės bendrovės, kurios pačios 100 % kapitalo priklausė patronuojančiai bendrovei. Be to, Sprendime Arkema prieš Komisiją(88) ir Sprendime Elf Aquitaine prieš Komisiją(89) minėta prezumpcija taikyta, kai patronuojančiai bendrovei priklausė 98 % dukterinės bendrovės kapitalo.
211. Kaip užtikrinti, kad nagrinėjama prezumpcija neperžengtų „pagrįstų ribų“?
212. Ji turi būti nuginčijama. Kaip matėme, šį principą Teisingumo Teismas patvirtino minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, pabrėždamas, kad šią prezumpciją galima paneigti įrodant, jog, atsižvelgiant į organizacinius, ekonominius ir teisinius ryšius, dukterinė bendrovė rinkoje veikia savarankiškai ir su patronuojančia bendrove nesudaro vieno ekonominio vieneto(90). Tačiau panašu, kad, nekalbant apie šį bendrą teiginį, minėtą prezumpciją paneigti yra labai sunku(91). Iš tiesų, kaip bendrovių grupėje būtų galima įrodyti, kad patronuojanti bendrovė nedarė poveikio dukterinės bendrovės komercinei veiklai, jei ne nagrinėjant pažeidimo, dėl kurio pateikti kaltinimai, įvykdymą surasti objektyvias aplinkybes, dėl kurių nagrinėjama prezumpcija taptų tikėtina, kaip šiuo atveju padarė Komisija?
213. Manau, kad nagrinėjamą prezumpciją kiekvienu atveju turėtų papildomai patvirtinti kitos faktinės aplinkybės, įrodančios buvus patronuojančios bendrovės lemiamą įtaką dukterinei bendrovei(92). Tai suteiktų galimybę išvengti situacijos, kai patronuojančių bendrovių atsakomybė automatiškai nustatoma atsižvelgiant tik į kapitalo turėjimą. Tai skatintų teisines procedūras vykdančias valdžios institucijas kiekvienu atveju atlikti visapusį patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės organizacinių, ekonominių ir teisinių ryšių vertinimą. Kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga turėtų būti lengvesnė nei tais atvejais, kai kontroliuojama 70 % kapitalo, tačiau ši įrodinėjimo pareiga neturi visiškai išnykti.
214. Kaip esu nurodęs, šioje byloje Komisija ir Pirmosios instancijos teismas iš tiesų siekė kitais įrodymais patvirtinti TradeARBED kontrole pagrįstą prezumpciją(93).
215. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai priskyrė ARBED atsakomybę už TradeARBED padarytą pažeidimą. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrą dalį, susijusią su neteisingu teismo praktikos dėl sąlygų, kurioms esant atsakomybė už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą gali būti priskirta jos patronuojančiai bendrovei, taikymo kaip nepagrįstą.
d) Dėl trečios dalies, susijusios su teisės klaidomis, padarytomis pripažįstant realią ARBED lemiamą įtaką TradeARBED
216. Primenu, kad grįsdama trečią dalį ARBED kritikuoja skundžiamo sprendimo 96 punktą, kuriame Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Komisijos pateikti įrodymai patvirtina „ne faktinį veiksmingą ARBED dalyvavimą darant nagrinėjamus pažeidimus, bet jos daromą lemiamą įtaką TradeARBED veiksmams ir šios galios veiksmingą panaudojimą“. Ji pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas neteisėtai pripažino dalyvavimo prezumpciją, kurią aiškiai atmetė Komisija, ir taip viršydamas savo jurisdikciją pakeitė Komisijos vertinimą savuoju. ARBED taip pat teigia, kad šis teismas pažeidė res judicata principą, taikomą pirminiam ir ginčijamam sprendimams. Galiausiai ARBED primena, kad, vadovaujantis minėtais sprendimais AEG‑Telefunken prieš Komisiją ir Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, patronuojančių bendrovių atsakomybė yra pagrįsta jų realiu dalyvavimu darant pažeidimą.
217. Pirmiausia reikia pažymėti, kad ARBED pateikti argumentai paremti neteisingu atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimo pasekmių aiškinimu. Iš tiesų iš Teisingumo Teismo praktikos, kurią skundžiamo sprendimo 104 ir 116 punktuose priminė Pirmosios instancijos teismas, matyti, kad bendrovė pripažįstama pati padariusi pažeidimą, kai jai priskiriama atsakomybė už kito teisės subjekto antikonkurencinius veiksmus(94).
218. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos ir neperžengė savo jurisdikcijos kai nusprendė, kad ARBED dalyvavo darant pažeidimą, atsižvelgiant į jos lemiamą įtaką TradeARBED.
219. Manau, kad kaltinimas dėl res judicata principo pažeidimo yra nepriimtinas dėl nagrinėjant pirmąjį pagrindą jau išdėstytų motyvų. Iš tiesų, kaip nurodo Komisija, skundžiamo sprendimo 102 punkte Pirmosios instancijos teismas šį klausimą jau atmetė kaip nereikšmingą.
220. Galiausiai galime atmesti ARBED kaltinimą, pagrįstą minėtais sprendimais AEG‑Telefunken prieš Komisiją ir Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją. Kaip jau esu nurodęs ir kaip teigė Komisija, ARBED remiasi neteisingu minėtų sprendimų aiškinimu.
221. Manau, kad trečią dalį galima atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
e) Išvada
222. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį pagrindą, grindžiamą Pirmosios instancijos teismo pažeistomis atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą bendrovių grupėje reguliuojančiomis taisyklėmis, kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
3. Antrojo pagrindo, kiek juo remiasi ProfilARBED (C‑216/09 P), vertinimas
223. Antrajame pagrinde keliamas klausimas, ar ProfilARBED gali būti priskirta atsakomybė už ARBED ir TradeARBED antikonkurencinius veiksmus, nes ji perėmė ARBED ekonominę ir pramoninę veiklą sijelių srityje.
a) Dėl pirmos dalies, susijusios su juridinio asmens teisinio savarankiškumo, laisvės užsiimti verslu ir asmeninės atsakomybės pažeidimais
224. Manau, kad pirmos dalies nagrinėjamas kelia ypatingų sunkumų dėl ProfilARBED. Nors pirmą kaltinimą, kuriuo ginčijama tai, kaip Pirmosios instancijos teismas taikė „įmonės“ sąvoką, galima atmesti dėl tų pačių motyvų, kurie buvo išdėstyti dėl ARBED pateikto apeliacinio skundo, išvada dėl antrojo ir trečiojo kaltinimų ProfilARBED atveju yra kitokia.
225. Iš tiesų žinoma, kad ProfilARBED, kaip ARBED dukterinė bendrovė, kurios 100 % kapitalo priklausė šiai įmonei, buvo įsteigta 1992 m. lapkričio 27 d., t. y. praėjus metams nuo pažeidimo pabaigos. Todėl, atsižvelgiant į minėtos dukterinės bendrovės įsteigimo datą, jos objektyviai negalima pripažinti dalyvavus darant pažeidimą ginčijamo sprendimo 1 straipsnio prasme.
226. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas prieina prie tokios išvados, skundžiamo sprendimo 113 punkte remdamasis „pagrindine ekonominio subjekto koncepcija“(95) ir minėto sprendimo 109 ir 110 punkte – teismo praktika dėl ekonominio tęstinumo kriterijaus.
227. Tačiau nors ekonominio vientisumo samprata iš tiesų yra svarbi užtikrinant veiksmingą konkurencijos taisyklių įgyvendinimą, ją taikant vis tiek būtina užtikrinti atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą reguliuojančias teises bei principus ir išvengti situacijos, kai asmeninės atsakomybės principas netektų prasmės.
228. Iš tiesų negalime pamiršti, kad pagal nagrinėjamą procedūrą skiriamos baudos, ir kad asmeninė atsakomybė yra pagrindinis teisės principas, pagal kurį daroma prielaida, kad asmuo įvykdė veiksmus, už kuriuos gali būti skiriama bauda. Todėl ekonominio subjekto samprata galėtų pateisinti šio principo išlygas tik jeigu jos būtų išimtinio pobūdžio ir būtinos užtikrinti konkurencijos taisyklių veiksmingumą.
229. Viena išlygų, kurias Teisingumo Teismas pripažino pateisinamomis, yra atvejai, kai įvyksta ekonominis perėmimas tarp dviejų tai pačiai bendrovių grupei priklausančių subjektų. Tokiu atveju Komisija gali priskirti atsakomybę už pažeidimą ne jo autoriui, bet įmonei, kuriai buvo perduota su karteliu susijusi ekonominė veikla, jei šie du subjektai priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui. Kaip skundžiamo sprendimo 110 punkte nurodė Pirmosios instancijos teismas, šios taisyklės tikslas yra išvengti apgaulingų operacijų bendrovių grupės viduje, kuriomis siekiama išvengti baudos mokėjimo.
230. Tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad ProfilARBED įsteigimas ir ekonominės veiklos sijelių srityje perdavimas šiai įmonei buvo skirtas atlikti tokią operaciją. Iš tiesų, nepaisant veiklos perdavimo, ARBED toliau veikė ir teisiniu, ir ekonominiu požiūriu. Nors ši įmonė daugiau nebevykdė reikšmingos ekonominės veiklos sijelių rinkoje, ji vis tiek išsaugojo teigiamą apyvartą ir TradeARBED bei ProfilARBED nuosavybė yra jos turto dalis. Be to, nepateikus priešingų įrodymų, ARBED toliau vadovavo ARBED grupei ir darė lemiamą įtaką ProfilARBED ir TradeARBED. Taigi sankcija atgrasantį ir prevencinį poveikį pirmiausia turėtų skiriant ją patronuojančiai bendrovei. Baudos sumokėjimas turėtų priversti ARBED pakeisti savo elgesį rinkoje ir vykdyti savo dukterinių bendrovių veiklos priežiūrą.
231. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir ypač į ProfilARBED įsteigimo datą, manau, kad nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas galėtų ProfilARBED priskirti atsakomybę už antikonkurencinius ARBED ir TradeARBED veiksmus ir pripažinti ją prisidėjus prie tokių veiksmų įgyvendinimo ginčijamo sprendimo 1 straipsnio prasme.
232. Tačiau tai neturėtų užkirsti kelio Komisijai įtraukti ProfilARBED, kiek tai susiję su baudos sumokėjimu.
233. Iš tiesų, kaip esu nurodęs, ProfilARBED vis tiek yra ARBED dukterinė bendrovė – ARBED priklauso 100 % jos kapitalo. Be to, jai buvo perduota pramoninė veikla, kurios vertė rinkoje bent iš dalies kyla dėl antikonkurencinių susitarimų, kuriuose dalyvavo ARBED ir TradeARBED. Todėl manau, kad ProfilARBED negali nepaisyti savo turto, kurį ši įmonė perėmė, kai praėjus nedaug laiko nuo pažeidimo padarymo ją, kaip 100 % priklausančią dukterinę bendrovę, sukūrė ARBED, iš dalies neteisėtos kilmės. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad jos padėtį galima prilyginti su nusikaltimą slėpusio asmens padėtimi nacionalinėje baudžiamojoje teisėje. Manyčiau, tik toks vertinimas galėtų pateisinti tai, kad taikydama įprastai ir tradiciškai baudžiamųjų sankcijų srityje taikomas taisykles Komisija ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje galėjo teisėtai skirti ProfilARBED baudą ir, jeigu ji padarė kitų pažeidimų, pripažinti ją įmone, pakartotinai padariusia pažeidimą.
234. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes manau, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė asmeninės atsakomybės principą, kai pripažino, jog Komisija turėjo teisę ProfilARBED priskirti atsakomybę už neteisėtus ARBED ir TradeARBED veiksmus ir pripažinti ją dalyvavus neteisėtuose veiksmuose ginčijamo sprendimo 1 straipsnio prasme.
235. Todėl manau, kad antrasis kaltinimas, pagrįstas asmeninės atsakomybės principu, yra pagrįstas.
b) Išvada
236. Atsižvelgdamas į visas minėtas aplinkybes ir, nesant reikalo nagrinėti pirmos dalies trečio kaltinimo, siūlau Teisingumo Teismui pritarti antrajam pagrindui, pagrįstam tuo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą bendrovių grupėje taisykles, kiek šis pagrindas buvo pateiktas ProfilARBED pareikštame priešpriešiniame apeliaciniame skunde (C‑216/09 P).
C – Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu senaties termino taisyklių aiškinimu
237. Trečiasis pagrindas, kuriuo remiasi ARBED grupė, bus nagrinėjamas tik tiek, kiek juo remiasi ARBED, nes antrasis pagrindas, kiek juo remiasi TradeARBED ir ProfilARBED, jau buvo patvirtintas.
238. ARBED kritikuoja Pirmosios instancijos teismo argumentus, pagal kuriuos senaties termino nutraukimas jai gali būti taikomas, nes ji yra darant pažeidimą dalyvavusi įmonė Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalies prasme.
1. Skundžiamas sprendimas
239. Skundžiamo sprendimo 143 punkte Pirmosios instancijos teismas visų pirma nurodė, kad darant pažeidimą dalyvavusia įmone (Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalies prasme) reikia laikyti bet kurią įmonę, kuri atitinkamai identifikuojama Komisijos sprendime, kuriuo skiriama sankcija už pažeidimą“. Šiuo klausimu jis remiasi Sprendimu Compagnie maritime belge prieš Komisiją(96).
240. Jis taip pat nurodė:
„145. Iš šių nuostatų matyti, kad senaties terminas nutraukiamas ne tik įmonėms, kurioms taikoma Komisijos tyrimo ar teisinės procedūros priemonė, bet ir darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, apie kurias Komisija dar nežino ir todėl joms nebuvo adresuota jokia tyrimo ar procedūros priemonė. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, darant pažeidimą dalyvavusios įmonės sąvoka apima objektyvų elementą, t. y. dalyvavimą, darant pažeidimą, kuris labai skiriasi nuo subjektyvaus ir papildomo elemento, kaip antai įmonės, dalyvavusios darant pažeidimą, identifikavimas per administracinę procedūrą. Taigi įmonė galėjo dalyvauti darant pažeidimą ir be Komisijos žinios, jai atliekant senaties terminą nutraukiantį veiksmą.
146. Bet kuriuo atveju turi būti nuspręsta, kad šioje byloje ARBED iš tiesų dalyvavo darant pažeidimą, nes pagal (minėtą Sprendimą Metsä-Serla prieš Komisiją) jai gali būti priskiriami TradeARBED neteisėti veiksmai ir ji gali būti laikoma šį pažeidimą įvykdžiusia įmone.“
2. Pagrindiniai šalių argumentai
241. Pirmu kaltinimu ARBED teigia, kad ginčijamame sprendime ji nebuvo pripažinta „pažeidime dalyvavusia įmone“ ir jos situacija iš esmės skyrėsi nuo minėtame sprendime Compagnie maritime belge prieš Komisiją nurodytos įmonės. Be to, Pirmosios instancijos teismui nepavyko įrodyti, kad ji iš tiesų dalyvavo darant pažeidimą ir atsakomybės už TradeARBED priskyrimas neleidžia prieiti prie tokios išvados. ARBED remiasi skundžiamo sprendimo 100 punktu, kuriame Pirmosios instancijos teismas atskyrė, viena vertus, atsakomybės už pažeidimą priskyrimą patronuojančiai bendrovei, kai pažeidimą ji įvykdė bendrai su savo dukterine bendrove, nes patronuojanti bendrovė faktiškai dalyvavo darant šį pažeidimą, ir, kita vertus, atsakomybės už pažeidimą priskyrimą patronuojančiai bendrovei, kai pažeidimą įvykdė tik jos dukterinė bendrovė, nes patronuojanti bendrovė darė lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiklai.
242. Antrajame kaltinime ARBED teigia, kad Pirmosios instancijos teismo argumentai yra prieštaringi, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 100 punkte išdėstytą vertinimą.
243. Trečiajame kaltinime ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė res judicata principą, nes pirminiame sprendime buvo pripažinta, kad darant pažeidimą dalyvavo tik TradeARBED.
244. Komisija atmeta šiuos argumentus. Pirmiausia ji paaiškina, kad ARBED ir vėl remiasi klaidingu skirtumu tarp dalyvavimo darant pažeidimą ir atsakomybės už jį priskyrimo. Dėl argumento, pagrįsto res judicata principo pažeidimu, Komisija teigia, kad jis yra nepriimtinas.
3. Vertinimas
a) Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su klaidingu įmonės pripažinimu dalyvavusia darant pažeidimą senaties taisyklių prasme
245. Atvirkščiai nei teigia ARBED, manau, kad Pirmosios instancijos teismas galėjo teisėtai pripažinti įmonę dalyvavusia darant pažeidimą Sprendimo Nr. 715/78 2 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 4 dalies prasme ir jai taikyti senaties terminą nutraukiančius veiksmus.
246. Tokiai išvadai pritariu ne dėl skundžiamo sprendimo 143 punkte Pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, su kuriais nesutinku(97), bet atsižvelgdamas į paskesniuose punktuose jo pateiktus motyvus, kurių vienų pakanka šio teismo išvadai patvirtinti.
247. Iš tiesų, kaip skundžiamo sprendimo 145 punkte pažymi Pirmosios instancijos teismas, sąvoka „dalyvavusi darant pažeidimą“ apima objektyvų elementą, t. y. dalyvavimą darant pažeidimą. Tačiau, kaip jau buvo įrodyta, ARBED atsakomybė buvo priskirta už TradeARBED įvykdytus antikonkurencinius veiksmus dėl pažeidimo padarymo metu ARBED šiai įmonei darytos lemiamos įtakos. Taip preziumuojama, kad ARBED prisidėjo prie pažeidimo įgyvendinimo. Vadovaujantis skundžiamo sprendimo 104 ir 116 punktuose nurodyta nusistovėjusia Pirmosios instancijos teismo praktika, ji pati buvo laikoma padariusia pažeidimą(98).
248. Taigi ARBED argumentas yra pagrįstas klaidingu pasekmių, susijusių su atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimu, aiškinimu ir todėl jį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
b) Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo argumentų prieštaringu pobūdžiu
249. ARBED nurodo būtent skundžiamo sprendimo 100 punktą, kuriame, kaip matyti iš žodžių „be to“, yra pateiktas papildomas motyvas. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
c) Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su res judicata principo pažeidimu
250. Siūlau trečiąjį kaltinimą taip pat atmesti kaip nepriimtiną. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 102 punkte Pirmosios instancijos teismas šį kaltinimą atmetė kaip nereikšmingą. Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad negalima remtis res judicata principu dėl Komisijos sprendimo, juo labiau kai šis sprendimas buvo panaikintas Sąjungos teismo.
d) Išvada
251. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes manau, kad ARBED apeliaciniame skunde nurodytą trečiąjį pagrindą, susijusį su klaidingu senaties termino taisyklių aiškinimu, galima atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą(99).
D – Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės klaidomis vertinant ARBED teisės į gynybą pažeidimą
252. Iš esmės ARBED kaltina Pirmosios instancijos teismą padariusį teisės klaidų vertinant tai, ar buvo pažeista jos teisė į gynybą dėl pernelyg ilgos procedūros trukmės. Ji nurodo, kad praėjus 16 procedūros metų išnyko įrodymai, kurių reikia nuginčyti lemiamos įtakos prezumpciją ir kuriuos ji galėjo turėti pažeidimo padarymo metu.
1. Skundžiamas sprendimas
253. Šiuo klausimu ARBED kritikuoja skundžiamo sprendimo 168–171 punktus.
„168. <...> šioje byloje ARBED neįrodė, kodėl administracinės procedūros trukmė, kuri būtų nepagrįstai ilga, jei būtų atsižvelgta ir į teismo procesą dėl pirminio sprendimo panaikinimo, galėjo pakenkti įgyvendinti jos gynybos teises, ir, konkrečiai kalbant, jos galimybei „paneigti atsakomybės prezumpciją, pagrįstą kapitalo ryšių tarp tik vienos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės ir (jos pačios), kuri pirmą kartą buvo nurodyta praėjus šešiolikai proceso metų“. ARBED šiuo klausimu tenurodė, kad „įrodymai, kurie galėjo būti surinkti 1990 m., praėjus tiek laiko išnyko“.
169. Reikia pridurti, kad, priešingai nei teigia ARBED, nagrinėjama atsakomybės prezumpcija „pirmą kartą nurodyta ne praėjus šešiolikai procedūros metų“, bet pirminiame sprendime, kuris buvo priimtas 1994 m. vasarį (žr. jo 322 konstatuojamąją dalį ir nurodytą 101 punktą).
170. Nepaisant to, ARBED neįrodė ir net nenurodė Pirmosios instancijos teisme vykstančiame procese, kad jos dukterinė bendrovė TradeARBED savarankiškai apibrėžė savo prekybos politiką taip, kad jos su ja nesudarytų vientiso ekonominio subjekto, vadinasi ir, vienos įmonės AP 65 straipsnio prasme.
171. Pagaliau ši paprasta atsakomybės prezumpcija, kurios principą Teisingumo Teismas nurodė 1983 m. minėtame Sprendime AEG‑Telefunken prieš Komisiją, šioje byloje buvo visiškai tvirtinta Komisijos jau pirminiame sprendime nurodytais papildomais įrodymais <...> ir patvirtinta minėtame 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime ARBED prieš Komisiją <...>.“
2. Pagrindiniai šalių argumentai
254. Pirma, ARBED teigia, kad skundžiamo sprendimo 168 punkte Pirmosios instancijos teismas pakankamai teisiškai nepagrindė jos pateikto pagrindo ir todėl skundžiamas sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas. Jos teigimu, Pirmosios instancijos teismui nepakako atsakyti, kad ARBED turi įrodyti, jog su tikru šios įmonės ir jos dukterinės bendrovės santykių pobūdžiu susiję įrodymai dingo, nors „tokios negatyvaus pobūdžio veikos įrodyti neįmanoma“.
255. Antra, skundžiamo sprendimo 169 punkte Pirmosios instancijos teismas klaidingai atspindėjo pirminį sprendimą, nes jame nebuvo sprendžiamas atsakomybės priskyrimo ARBED už jos dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą klausimas.
256. Trečia, Pirmosios instancijos teismas pažeidė res judicata principą, grįsdamas savo vertinimą pirminiu sprendimu, kurį, kiek jis susijęs su ARBED, minėtu 2003 m. spalio 2 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją panaikino Teisingumo Teismas.
3. Vertinimas
257. Teisės į gynybą laikymasis yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 48 straipsnyje. Vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, teisės į gynybą užtikrinimas yra ypač svarbus per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą dėl konkurencijos teisės pažeidimų(100).
258. Užtikrinant teisę į gynybą būtina, kad vykdant administracinę procedūrą suinteresuotai įmonei būtų suteikta galimybė veiksmingai pristatyti savo poziciją dėl Komisijos prieš ją pateiktų faktinių aplinkybių tikrumo ir reikšmės(101). Šios teisės turinys buvo nuolat tikslinamas teismų praktikoje, ir Sprendimas Technische Unie prieš Komisiją(102), kuriuo skundžiamame sprendime remiasi Pirmosios instancijos teismas, į šią struktūrą įnešė dar vieną naują elementą.
a) Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su motyvavimo stoka
259. Siekiant išnagrinėti pirmojo kaltinimo pagrįstumą, reikia priminti Pirmosios instancijos teismo taikytų argumentų struktūrą.
260. Skundžiamo sprendimo 166 punkte Pirmosios instancijos teismas pirmiausia priminė taikytiną teismų praktiką ir ypač minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją indėlį.
261. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, Teisingumo Teismas iš tiesų nagrinėjo administracinės procedūros, visų pirma tyrimo etapo, pernelyg ilgos trukmės pasekmes teisei į gynybą(103). Paprastai šiame etape dar nebūna išsiųstas pranešimas apie kaltinimus ir teisė į gynybą formaliai nėra įgyvendinama. Tačiau, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, pernelyg ilga tyrimo etapo trukmė gali užkirsti kelią surinkti įrodymus, kurie galėtų paneigti buvus veiksmus, dėl kurių galėjo kilti suinteresuotų įmonių atsakomybė(104), o tai nepataisomai pakenktų suinteresuotų įmonių gynybos galimybėms ateityje, antrame procedūros etape, t. y. išsiuntus pranešimą apie kaltinimus. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad galimą teisės į gynybą veiksmingumo susilpnėjimą reikia vertinti visoje procedūroje ir per visą jos laikotarpį(105).
262. Vis dėlto, kaip skundžiamo sprendimo 167 punkte priminė Pirmosios instancijos teismas, šiuo klausimu įrodinėjimo pareiga tenka suinteresuotam asmeniui(106).
263. ARBED pateikto argumento pagrįstumą Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo skundžiamo sprendimo 168 punkte.
264. Pirmiausia jis pažymėjo, kad procedūra prieš ARBED truko labai ilgai. Iš tiesų reikia priminti, kad pranešimas apie kaltinimus ARBED buvo nusiųstas 2006 m. kovo 8 d., o pirmuosius patikrinimus Komisija atliko 1991 m., t. y. prieš 15 metų. Vis dėlto vertinant šio administracinio etapo trukmę reikia atsižvelgti į apie 9 metus ir 5 mėnesius trukusį teisminį procesą Sąjungos teismuose.
265. Antra, Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, ar ARBED iš tiesų įrodė, kad tokia trukmė paveikė jos turėtas galimybes gintis. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad ARBED tenurodė, jog „įrodymai, kurie galėjo būti surinkti 1990 m., praėjus tiek laiko išnyko“.
266. Tokie motyvai yra trumpi. Pirmosios instancijos teismas nepriminė, kad, vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, suinteresuota įmonė turi pateikti pagrįstų ir įtikinamų įrodymų ir negali apsiriboti tik abstrakčiais ir netiksliais argumentais(107). Vis dėlto manau, kad tokių motyvų pakanka, atsižvelgiant į labai abstraktų ir bendrą ARBED tvirtinimo pobūdį. Iš tiesų ši įmonė negali pagrįstai teigti, kad ji pati įvykdė „įrodinėjimo pareigą“, nurodydama, jog „įrodymai <...> praėjus tiek laiko išnyko“.
267. Todėl manau, kad skundžiamo sprendimo 168 punkte pateikta Pirmosios instancijos teismo išvada nėra nepakankamai motyvuota. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.
b) Dėl antrojo ir trečiojo kaltinimų, susijusių su klaidingu pirminio sprendimo atspindėjimu ir res judicata principo pažeidimu
268. Manau, kad ARBED pareikšta kritika yra visiškai pagrįsta.
269. Pirma, Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino pirminį sprendimą. Atvirkščiai nei nurodė šis teismas, pirminio sprendimo etape nebuvo remiamasi atsakomybės prezumpcija, nes, kaip jis pats patvirtino minėto 1999 m. kovo 11 d. Sprendimo ARBED prieš Komisiją 95 punkte, „reikia pripažinti, kad niekuomet per visą administracinę procedūrą Komisija oficialiai nepranešė (ARBED) apie ketinimus jai priskirti atsakomybę už TradeARBED veiksmus“. Ši aplinkybė taip pat visai nėra minima pirminiame sprendime.
270. Antra, Pirmosios instancijos teismas grindžia savo vertinimą procedūra ir sprendimu, kurį minėtu 2003 m. spalio 2 d. Sprendimu ARBED prieš Komisiją panaikino Teisingumo Teismas(108). Taigi tokiais veiksmais Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sprendimui dėl panaikinimo būdingas pasekmes(109) ir kartu pažeidė res judicata principą(110).
271. Vis dėlto, nors šie kaltinimai man atrodo visiškai pagrįsti, dėl jų negalima panaikinti skundžiamo sprendimo. Iš tiesų minėti kaltinimai yra pateikti dėl papildomų skundžiamo sprendimo motyvų. Pirmosios instancijos teismo išvadai pagrįsti iš tiesų pakanka skundžiamo sprendimo 168 punkte šio teismo pateiktų svarstymų, kaip tai įrodo ir skundžiamo sprendimo 169 punkte vartojami žodžiai „reikia pridurti“. Todėl šiuos kaltinimus reikia atmesti kaip nereikšmingus.
4. Išvada
272. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismas ketvirtąjį pagrindą, susijusį su teisės klaidomis Pirmosios instancijos teismui vertinant ARBED teisės į gynybą pažeidimą, pripažinti nepagrįstu ir jį atmesti.
273. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, jog reikia atmesti byloje C‑201/09 P ARBED pateiktą apeliacinį skundą kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
VIII – Dėl bylose C‑201/09 P ir C‑216/09 P pateiktų apeliacinių skundų nagrinėjimo išvadų
274. Pirma, siūlau Teisingumo Teismui atmesti byloje C‑201/09 P ARBED pateiktą apeliacinį skundą kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
275. Antra, dėl byloje C‑216/09 P ProfilARBED ir TradeARBED pateikto apeliacinio skundo siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Komisija teisėtai priskyrė atsakomybę ProfilARBED už ARBED ir ProfilARBED antikonkurencinius veiksmus.
276. Trečia, dėl byloje C‑216/09 P Komisijos pateikto apeliacinio skundo siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad senaties termino sustabdymas buvo taikytinas tik ARBED. Iš tiesų manau, kad senaties termino sustabdymas turi būti taikomas visoms darant pažeidimą dalyvavusioms įmonėms. Todėl jis turėtų būti taikomas TradeARBED, tačiau, mano manymu, ProfilARBED negalima laikyti viena iš tokių įmonių.
277. Kai sprendimas panaikinamas patenkinus apeliacinį skundą, Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnyje numatyta, kad Teisingumo Teismas gali grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui arba pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.
IX – Dėl ginčo išsprendimo
278. Ginčas šioje byloje yra susijęs su Komisijos vykdytomis teisinėmis procedūromis dėl nuo 1988 m. liepos 1 d. iki 1997 m. sausio 16 d. TradeARBED padaryto pažeidimo.
279. Ginčijamame sprendime ARBED ir ProfilARBED priskiriama atsakomybė už šiuos antikonkurencinius veiksmus ir solidariai su TradeARBED skiriama bauda.
A – Dėl ProfilARBED
280. Atsižvelgdamas į šios išvados 224–235 punktuose pateiktus argumentus manau, kad reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ProfilARBED.
B – Dėl TradeARBED
281. Pirmosios instancijos teisme TradeARBED pateikė tris panaikinimo pagrindus.
282. Dėl pirmojo panaikinimo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo nebuvimu, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas jį teisėtai atmetė kaip nepagrįstą.
283. Dėl antrojo panaikinimo pagrindo, susijusio su teisinių procedūrų senaties termino taisyklių pažeidimu, pažymėtina, kad svarbiausias TradeARBED klausimas buvo, ar pareiškus ieškinį Sąjungos teisme senaties terminas jos atžvilgiu buvo sustabdytas. Nurodžiau, kad, vertindamas šį pagrindą Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kai nusprendė, jog senaties termino sustabdymas TradeARBED nebuvo taikomas.
284. Dėl šios išvados 71–81 punktuose išdėstytų priežasčių manau, kad dėl TradeARBED senaties terminas buvo sustabdytas.
285. Dabar reikia išnagrinėti šios išvados pasekmes 5 metų senaties terminui apskaičiuoti. Nuo pirminio sprendimo priėmimo(111) 1994 m. vasario 16 d. senaties terminas buvo skaičiuojamas iki pirmojo ieškinio pareiškimo Pirmosios instancijos teisme 1994 m. balandžio 8 d., t. y. 7 savaites. Vėliau jis buvo sustabdytas iki 1999 m. kovo 11 d., kai Pirmosios instancijos teismas priėmė minėtą Sprendimą ARBED prieš Komisiją, t. y. maždaug 5 metus. Senaties terminas buvo vėl skaičiuojamas iki 1999 m. gegužės 11 d., kai ARBED pareiškė ieškinį Teisingumo Teisme, t. y. 6 mėnesius. Senaties termino skaičiavimas buvo dar kartą sustabdytas iki 2003 m. spalio 2 d., kai Teisingumo Teismas priėmė minėtą Sprendimą ARBED prieš Komisiją, t. y. 4 metus ir 5 mėnesius. Jis buvo toliau skaičiuojamas 2 metus ir 4 mėnesius, maždaug kol buvo pranešta apie 2006 m. kovo 8 d. naują pranešimą apie kaltinimus ARBED grupei, ir šis veiksmas nutraukė senaties terminą. Taigi 2006 m. lapkričio 8 d. ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepasibaigus 5 metų senaties terminui.
286. Toliau dėl 10 metų senaties termino, skaičiuojamo nuo pažeidimo pabaigos datos, t. y. 1991 m. sausio 17 d., pažymėtina, kad jį reikia prailginti laikotarpiu, per kurį procedūra buvo sustabdyta, t. y. maždaug 9 metais ir 5 mėnesiais. Taigi 2006 m. lapkričio 8 d. ginčijamas sprendimas, kuriuo TradeARBED skirta bauda, buvo priimtas nepasibaigus šiam terminui.
287. Todėl antrąjį panaikinimo pagrindą, paremtą taisyklių teisinių procedūrų senaties srityje pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą tiek, kiek juo remiasi TradeARBED.
288. Dėl trečiojo panaikinimo pagrindo, paremto teisės į gynybą pažeidimu, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas jo nenagrinėjo, kiek jis susijęs su TradeARBED.
289. TradeARBED pateikti argumentai yra apibendrinti skundžiamo sprendimo 162 ir 163 punktuose. Jie sutampa su ARBED pateiktais argumentais, siekiant panaikinti ginčijamą sprendimą arba bent šio sprendimo 2 straipsnį. Remdamasi minėtu Sprendimu Technische Unie prieš Komisiją, TradeARBED teigia, kad dėl ypač ilgos procedūros trukmės išnyko įrodymai, galėję patvirtinti, jog ARBED neturėjo lemiamos įtakos TradeARBED.
290. Skundžiamo sprendimo 165–172 punktuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo trečiojo pagrindo pagrįstumą, kiek juo rėmėsi ARBED. Dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šio sprendimo 168 punkte, manau, kad šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą. Kaip ir ARBED, TradeARBED neįrodė, kaip administracinės procedūros trukmė galėjo pakenkti jos teisės į gynybą įgyvendinimui.
291. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, TradeARBED pareikštą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo reikia atmesti.
X – Dėl bylinėjimosi išlaidų
292. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.
293. Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, kuri apeliaciniam procesui taikoma pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
294. Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
295. Byloje C‑201/09 P nebuvo patenkintas nė vienas ARBED reikalavimas. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nurodyti šiai įmonei padengti visas savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
296. Byloje C‑216/09 P nebuvo patenkinti Komisijos reikalavimai dėl atsakomybės už antikonkurencinius veiksmus priskyrimą ProfilARBED reguliuojančių taisyklių pažeidimo. Kita vertus, nebuvo patenkinti ProfilARBED ir TradeARBED reikalavimai dėl pagrindo, susijusio su taisyklės dėl senaties termino sustabdymo klaidingu aiškinimu. Todėl kiekviena šalis padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
XI – Išvada
297. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
„1. Panaikinti 2009 m. kovo 31 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą ArcelorMittal Luxembourg ir kt. prieš Komisiją (T‑405/06), kiek jame Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad:
– Europos Komisija turėjo teisę ArcelorMittal Belval & Differdange SA priskirti atsakomybę už ArcelorMittal Luxembourg SA ir ArcelorMittal International SA antikonkurencinius veiksmus, ir
– senaties termino sustabdymas pagal 1978 m. balandžio 6 d. Komisijos sprendimo Nr. 715/78/EAPB dėl bylų nagrinėjimo senaties terminų ir sankcijų įgyvendinimo pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį 3 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 25 straipsnio 6 dalį nėra taikomas ArcelorMittal International SA.
2. Byloje C‑201/09 P ArcelorMittal Luxembourg SA pateiktą apeliacinį skundą atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.
3. Panaikinti 2006 m. lapkričio 8 d. Komisijos sprendimo, susijusio su EAPB sutarties 65 straipsnio taikymo procedūra dėl Europos sijelių gamintojų susitarimų ir suderintų veiksmų (byla COMP/F/38.907 – Plieno sijelės) 1 straipsnį, kiek jis susijęs su ArcelorMittal Belval & Differdange SA.
4. Dėl šio sprendimo ArcelorMittal International SA pareikštą ieškinį dėl panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
5. Byloje C‑201/09 P ArcelorMittal Luxembourg SA padengia visas savo ir Europos Komisijos bylinėjimo išlaidas.
6. Byloje C‑216/09 P ArcelorMittal Belval & Differdange SA, ArcelorMittal International SA ir Europos Komisija padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.“
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – Buvusi Arcelor Luxembourg SA, toliau – ARBED.
3 – Buvusi Arcelor Profil Luxembourg SA, toliau – ProfilARBED.
4 – Buvusi Arcelor International SA, toliau – TradeARBED.
5 – T‑405/06, Rink. p. II‑771, toliau – skundžiamas sprendimas.
6 – Šio sprendimo santrauka buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 235, 2008, p. 4; toliau – ginčijamas sprendimas).
7 – T‑24/07, Rink. p II‑2309.
8 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).
9 – OL L 94, p. 22. Minėtos nuostatos grindžiamos 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, (senaties) taikymo terminų (OL L 319, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 61), kuris nėra taikytinas šioje byloje.
10 – 1994 m. vasario 16 d. sprendimas dėl procedūrų pagal EAPB sutarties 65 straipsnį, susijusių su Europos plieno sijelių gamintojų susitarimais ir suderintais veiksmais (OL L 116, p. 1, toliau – pirminis sprendimas).
11 – T‑137/94, Rink. p. II‑303.
12 – C‑176/99 P, Rink. p. I‑10687.
13 – 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta konvencija (toliau – EŽTK).
14 – Dėl šio klausimo žr. šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas KME Germany ir kt.prieš Komisiją (C‑272/09 P) ir Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert prieš Komisiją (C‑73/10 P).
15 – Žr. 1976 m. birželio 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Engel ir kt.prieš Nyderlandus, serija A Nr. 22, § 82. Dėl su šių kriterijų taikymu susijusios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pristatymo žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Jussila prieš Suomiją, § 29‑39.
16 – Žr. 2003 m. spalio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Ezeh ir Connors prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 2003 X, § 86.
17 – Pvz., dėl administracinės baudos už eismo įvykį, žr. 1984 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Öztürk prieš Vokietiją, serija A Nr. 73; dėl sankcijos už muitinės taisyklių pažeidimą žr. 1988 m. spalio 7 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Salabiaku prieš Prancūziją, serija A Nr. 141‑A; dėl Prancūzijos finansų rinkų tarybos skirtos sankcijos žr. 2002 m. rugpjūčio 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Didier prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions 2002‑VII; dėl skirto mokesčio padidinimo mokesčių perskaičiavimo procedūros metu žr. minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Jussila prieš Suomiją ir dėl Prancūzijos bankų komisijos skirto papeikimo žr. 2009 m. birželio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Dubus S.A. prieš Prancūziją.
18 – Šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Melchers and Co. prieš Vokietiją; 1991 m. gegužės 30 d. Sprendimą Société Stenuit prieš Prancūziją ir 2002 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Lilly prieš Prancūziją. Taip pat žr. minėtų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų Jussila prieš Suomiją § 43 ir Dubus S.A. prieš Prancūziją § 35 bei dėl kitokio aiškinimo 2004 m. birželio 3 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą OOO Neste ir kt.prieš Rusiją.
19 – 1999 m. liepos 8 d. sprendimas (C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125).
20 – 78 punktas. Ši teismo praktika buvo patvirtinta (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt.prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 77 punktą).
21 – 1999 m. liepos 8 d. sprendimas (C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287).
22 – 150 punktas.
23 – 1980 m. spalio 29 d. sprendimas (209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125).
24 – OL C 83, 2010, p. 389, toliau – Chartija.
25 – 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimas (C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363).
26 – 2002 m. spalio 15 d. sprendimo (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375) 144 punktas. Komisija taip pat nurodo 2004 m. birželio 24 d. Sprendimo Handlbauer (C‑278/02, Rink. p. I‑6171) 40 punktą.
27 – Primenu, kad tai yra Reglamentas dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, senaties taikymo terminų (žr. 9 išnašą).
28 – C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869.
29 – 139 ir 140 punktai. Taip pat žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo International Power ir kt.prieš NALOO (C‑172/01 P, C‑175/01 P, C‑176/01 P ir C‑180/01 P, Rink. p. I‑11421) 106 ir 107 punktus.
30 – Žr. šios išvados 224–235 punktuose išdėstytus argumentus.
31 – Žr. atsiliepime į Komisijos pateiktą apeliacinį skundą ProfilARBED ir TradeARBED pareikšto priešpriešinio apeliacinio skundo 58, 83, 117 ir 133 punktus (C‑216/09 P).
32 – 1969 m. vasario 25 d. sprendimas (23/68, Rink. p. 43).
33 – 2007 m. liepos 18 d. sprendimas (C‑119/05, Rink. p. I‑6199).
34 – C‑61/98, Rink. p. I‑5003, 14 ir 48 punktai.
35 – T‑166/01, Rink. p. II‑2875, 142 punktas.
36 – Komisija ėmėsi tokių pačių veiksmų sprendime, susijusiame su valstybės pagalbos suteikimu (žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą González y Díez prieš Komisiją (T‑25/04, Rink. p. II‑3121)).
37 – Žr. skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 473–479 punktus.
38 – Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL L 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3).
39 – OL C 152, 2002, p. 5.
40 – T‑27/03, T‑46/03, T‑58/03, T‑79/03, T‑80/03, T‑97/03 ir T‑98/03, Rink. p. II‑4331.
41 – Žr. 2000 m. balandžio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (C‑269/97, Rink. p. I‑2257), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Bendrijos teisės aktai turi būti priimti laikantis jų priėmimo metu galiojusių Sutarčių nuostatų“ (45 punktas).
42 – Žr. 2008 m. balandžio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Salzgitter (C‑408/04 P, Rink. p. I‑2767) 88 punktą ir nurodytą teismo praktiką.
43 – Žr. 1996 m. gegužės 2 d. Sprendimo Hopkins ir kt. (C‑18/94, Rink. p. I‑2281, 14 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
44 – 1960 m. liepos 15 d. Sprendimas Campolongo prieš Vyriausiąją valdybą (27/59 ir 39/59, Rink. p. 795, 824).
45 – Žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonės 1/91 (Rink. p. I‑6079) 21 punktą.
46 – Minėto Sprendimo Klomp 13 punktas.
47 – 1990 m. vasario 22 d. sprendimo (C‑221/88, Rink. p. I‑495) 8–16 punktai.
48 – Pažymėta mano.
49 – Minėto Sprendimo Busseni 16 punktas.
50 – Minėto Sprendimo Lucchini 41 punktas.
51 – Skundžiamo sprendimo 61 punktas.
52 – Šiuo klausimu įdomu pastebėti, kad, vadovaujantis 1998 m. Sąjungos nustatytomis gairėmis, AP 65 straipsnio 1 dalį arba EB 81 straipsnio 1 dalį pažeidusiai įmonei skirtos baudos apskaičiavimas remiasi EB sutartyje įtvirtintais kriterijais, t. y. pažeidimo sunkumu ir trukme (žr. Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171)).
53 – Skundžiamo sprendimo 63 punktas.
54 – Žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Varec (C‑450/06, Rink. p. I‑581), kuriame Teisingumo Teismas priminė, jog procesinės taisyklės paprastai taikomos visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms (27 punktas).
55 – Taikydamas išimtį iš šio taisyklės Teisingumo Teismas nusprendė, kad materialinėse teisės normose gali būti įtvirtintos situacijos, susidariusios iki šių normų įsigaliojimo, jei, atsižvelgiant į formuluotes, tikslus ar bendrą sistemą, galima joms suteikti tokį poveikį (minėtas Sprendimas Varec).
56 – 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją (C‑280/08 P, Rink. p. I‑0000) 130–137 punktai. Taip pat žr. 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Taryba prieš de Nilir Impens (C‑259/96 P, Rink. p. I‑2915) 32–34 punktus; 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo IECC prieš Komisiją (C‑449/98 P, Rink. p. I‑3875) 70 punktą; 1995 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Atlantic Container Line ir kt. (C‑149/95 P(R), Rink. p. I‑2165) 58 punktą; 1996 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties SCK ir FNK prieš Komisiją (C‑268/96 P(R), Rink. p. I‑4971) 52 punktą ir 1998 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Nyderlandų Antilai prieš Tarybą (C‑159/98 P(R), Rink. p. I‑4147) 70 punktą.
57 – 2001 m. kovo 6 d. sprendimas (C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611).
58 – 120 punktas.
59 – 121 punktas. Taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją (C‑197/99 P, Rink. p. I‑8461) 81 punktą.
60 – Šioje nuostatoje numatyta, kad „laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką“. Ji apima įvairias laisves, įskaitant laisvę vykdyti ūkinę ir komercinę veiklą bei konkurencijos laisvę.
61 – Žr. Komisijos atsakymo į ieškinį byloje C‑201/09 P 57‑89 punktus ir jos dubliko byloje C‑216/09 P 52–80 punktus.
62 – T‑304/02, Rink. p. II‑1887.
63 – 118 punktas.
64 – 107/82, Rink. p. 3151.
65 – C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925.
66 – Skundžiamo sprendimo 99 punktas.
67 – Žr. 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hydrotherm Gerätebau (170/83, Rink. p. 2999) 11 punktą ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją (C‑407/08 P, Rink. p. I‑0000) 64 ir 65 punktus bei nurodytą teismo praktiką.
68 – 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją (T‑102/92, Rink. p. II‑17) 50 punktas.
69 – Žr. 1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją (48/69, Rink. p. 619) 134 punktą.
70 – 6/72, Rink. p. 215.
71 – 15 punktas. Taip pat žr. minėto Sprendimo Nobel ir kt.prieš Komisiją 58 punktą.
72 – Minėto Sprendimo Nobel ir kt.prieš Komisiją 59 punktą.
73 – Minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 78 punktas. Taip pat žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo ETI ir kt. (C‑280/06, Rink. p. I‑10893) 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką.
74 – Šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo KNP BT prieš Komisiją (C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641) 71 punktą ir Sprendimo Cascades prieš Komisiją (C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693) 78 punktą; minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 37 punktas; SCA Holding prieš Komisiją (C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101) 25 punktas ir minėto Sprendimo ETI ir kt. 39 punktas bei nurodyta teismo praktika.
75 – Iš tiesų tokioje situacijoje Teisingumo Teismas pripažino, kad būtų pakenkta tikslui persekioti už konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui (žr. minėto Sprendimo ETI ir kt. 41 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
76 – ProfilARBED taip pat yra 100 % ARBED priklausanti dukterinė įmonė.
77 – 40 punktas.
78 – 28 ir 29 punktai.
79 – 62 punktas.
80 – Šiuo atveju iš skundžiamo sprendimo 97 ir 98 punktų, kurie nebuvo ginčijami apeliacinėje instancijoje byloje C‑201/09 P, matyti, kad:
1) TradeARBED buvo prekybos įmonė, prekiaujanti plieno gaminiais, pirmiausia ARBED pagamintomis plieno sijelėmis, bei veikianti kaip komisionierius, kai už pardavimo sandorį sąskaitą klientui išrašydavo tiesiogiai ARBED, arba kaip įgaliotasis komisionierius, kai už pardavimo sandorį sąskaitą ARBED vardu klientui išrašydavo TradeARBED; abiem atvejais už parduotą produktą TradeARBED gaudavo komisinį atlyginimą;
2) vykstant administracinei procedūrai, per kurią buvo priimtas pirminis sprendimas, ARBED arba TradeARBED atitinkamai vienodai atsakė į Komisijos TradeARBED adresuotus prašymus pateikti informacijos, ir
3) ARBED netgi spontaniškai save palaikė pranešimo apie kaltinimus, apie kurį oficialiai buvo pranešta TradeARBED, adresate ir įgaliojo advokatą ginti jos interesus.
81 – Dėl teisės į gynybą laikymosi žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt.prieš Komisiją (C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191) 34 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei dėl nekaltumo prezumpcijos principo žr. minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 149 ir 150 punktus.
82 – 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München (C‑269/90, Rink. p. I‑5469) 14 punktas.
83 – 28 punktas. Taip pat žr. 2002 m. liepos 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Janosevic prieš Serbiją, Recueil des arrêts et décisions 2002-VII, kuriame Teisingumo Teismas pabrėžė, jog valstybės sutarties dalyvės turi išlaikyti pusiausvyrą tarp saugomo gėrio ir teisės į gynybą. Kitaip tariant, priemonės, kurių imamasi, turi būti pagrįstai proporcingos siekiamam teisėtam tikslui (§ 101).
84 – § 100.
85 – § 104.
86 – 60 punktas.
87 – 2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑85/06), dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas šiuo metu nagrinėjamas Teisingumo Teisme (C‑90/09 P).
88 – 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑168/05, Rink. p. I‑0000). Dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas šiuo metu nagrinėjamas Teisingumo Teisme (C‑520/09 P).
89 – 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T‑174/05, Rink. p. I‑0000). Dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas šiuo metu nagrinėjamas Teisingumo Teisme (C‑521/09 P).
90 – 65 punktas.
91 – Pirmiausia žr. Pirmosios instancijos teismo vertinimą minėtame Sprendime Elf Aquitaine prieš Komisiją, susijusiame su įvairiais šiuo klausimu Elf Aquitaine SA pateiktais įrodymais (160–174 punktai).
92 – Taigi toks reikalavimas yra suderinamas su įtvirtintu generalinio advokato J. Mischo išvadoje minėtoje byloje Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją. Tai patvirtina ir daugelis Pirmosios instancijos teismo sprendimų. Visų pirma žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją (T‑325/01, Rink. p. II‑3319) 218 punktą ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Bolloré prieš Komisiją (T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947) 132 punktą bei nurodytą teismų praktiką. Komisija kai kuriuose sprendimuose taip pat papildė šią prezumpciją kitais veiksniais, pvz., patronuojančios bendrovės aktyvus vaidmuo per administracinę procedūrą (1994 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimas dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (IV/C/33.833 – Kartonas) (OL L 243, p. 1)); tie patys patronuojančios ir dukterinės bendrovių direktoriai (2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos sprendimas 2003/25/EB procedūroje, pradėtoje pagal EB 81 straipsnį (byla COMP/E –1/37.919 (buvusi 37.391) – Bankų mokesčiai už euro zonos valiutų keitimą – Vokietija) (OL L 15, 2003, p. 1) ir 2001 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimas 2004/337/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/E-1/36.212 – Savaiminio kopijavimo popierius) (OL L 115, 2004)); vieno iš patronuojančios bendrovės teisės padalinio atstovų dalyvavimas dukterinės bendrovės patalpose per Komisijos vykdomus patikrinimus (2003 m. balandžio 9 d. Komisijos sprendimas 2003/355/EB, iš dalies keičiantis Sprendimą 2003/207/EB dėl pagal EB sutarties 81 straipsnį taikomos procedūros (byla COMP/E – 3/36.700 – Pramoninės ir medicininės dujos) (OL L 123, p. 49); patronuojančios bendrovės ir jos dukterinių bendrovių valdybų ir valdymo koordinavimas (2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimas 2004/421/EB dėl EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros prieš Wieland Werke AG, Outokumpu Copper Products OY, Outokumpu Oyj, KM Europa Metal AG, Tréfimétaux SA ir Europa Metalli SpA (byla C.38.240 – Pramoniniai vamzdžiai ) (OL L 125, 2004, p. 50)) ir kelių dukterinių bendrovių dalyvavimas kartelyje tuo pačiu metu (2004 m. gegužės 26 d. Komisijos sprendimas dėl procedūros pagal EB sutarties 81 straipsnį prieš The Topps Company Inc, Topps Europe Limited, Topps International Limited, Topps UK Limited ir Topps Italia SRL (byla COMP/C‑3/37.980 – Souris‑Topps) (OL L 353, 2006, p. 5)).
93 – Žr. 80 išnašą.
94 – Visų pirma žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Metsä‑Serla ir kt.prieš Komisiją (C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065) 28 punktą.
95 – Išskirta mano.
96 – 2008 m. liepos 1 d. sprendimas (T‑276/04, Rink. p. II‑1277).
97 – Primenu, kad šiame punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog darant pažeidimą dalyvavusia įmone šių nuostatų prasme reikia laikyti bet kurią įmonę, kuri atitinkamai identifikuojama galutiniame Komisijos sprendime. Tokiam požiūriui nepritariu dėl paties Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 145 punkte nurodytų priežasčių, t. y. kad „ darant pažeidimą dalyvavusios įmonės“ sąvoka apima objektyvų elementą – dalyvavimą darant pažeidimą – kuris labai skiriasi nuo subjektyvaus ir papildomo elemento, kaip antai įmonės nustatymas per administracinę procedūrą. Taigi Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad įmonė galėjo dalyvauti darant pažeidimą ir be Komisijos žinios, jai atliekant senaties terminą nutraukiantį veiksmą. Tokios pat situacijos negalima atmesti, ir kai Komisija priima galutinį sprendimą.
98 – Visų pirma žr. minėto Sprendimo Metsä-Serla ir kt.prieš Komisiją 28 punktą.
99 – Nors manau, kad dėl ARBED pateikto pagrindo Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, remdamasis senaties terminą nutraukiančiais aktais, vis dėlto turiu pripažinti, kad turiu tam tikrų abejonių dėl to, kaip jis skundžiamo sprendimo 148 ir 149 punktuose apskaičiavo ARBED taikomą senaties terminą. Iš tiesų manau, kad Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į pirminį sprendimą panaikinančio sprendimo poveikį ARBED atveju. Vis dėlto šis klausimas nebuvo šalių rungimusi pagrįstos diskusijos dalykas, todėl tik pateiksiu pastabą, paremtą minėta byla ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją (šioje byloje pateiktos mano išvados 198–212 punktai). Ši pastaba pagrįsta teisės aktais ir teismų praktika. Šiuo klausimu remiuosi, pirma, SESV 264 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad „jei ieškinys yra pagrįstas, <...> Teisingumo Teismas atitinkamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu“ ir, antra, 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą (22/70, Rink. p. 263) 59 ir 60 punktais, 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt.prieš Komisiją (97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, Rink. p. 2181) 30 punktu ir 1994 m. balandžio 26 d. Sprendimo Roquette Frères (C‑228/92, Rink. p. I‑1445) 17 punktu), pagal kuriuos sprendimu dėl panaikinimo nagrinėjamas teisės aktas yra panaikinamas atgaline data ir pašalinamos jo pasekmės. Kaip tai patvirtino Teisingumo Teismas, tai reiškia, kad šalys turi būti sugrąžintos į tą pačią arba panašią padėtį, kurioje buvo prieš panaikinant teisės aktą. Vadovaudamasis šiais principais ir minėtoje byloje pateiktoje išvadoje nurodytais motyvais, manau, kad per teisminį procesą panaikinus Komisijos sprendimą senaties termino sustabdymas, kaip ir pats sprendimas, turi būti panaikintas atgaline data.
100 – Visų pirma žr. 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331) 68 punktą ir nurodytą teismo praktiką.
101 – Visų pirma žr. Sprendimo Aalborg Portland ir kt.prieš Komisiją (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123) 66 punktą ir nurodytą teismo praktiką.
102 – 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo (C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831) 55 punktas.
103 – Protingo termino laikymasis per administracinę procedūrą konkurencijos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas. Jo laikytis visų pirma turi Komisija, atsakinga už procedūros administracinį etapą, vadovaujantis Chartijos 41 straipsnio 1 dalimi (teisė į gerą administravimą) (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCK ir FNK prieš Komisiją (T‑213/95 ir T‑18/96, Rink. p. II‑1739) 55 ir 56 punktus ir nurodytą teismų praktiką). Jis taikomas ir Sąjungos teismui, atsakingam už Komisijos sprendimų teisėtumo kontrolę, vadovaujantis Chartijos 47 straipsnio 2 dalimi. Šiuo klausimu žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417), kuriame Teisingumo Teismas įtvirtino teisę į teismo procesą per protingą terminą konkurencijos procedūrose, ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją (C‑385/07 P, Rink. p. I‑6155), kuriame jis nusprendė, kad dėl šios pareigos nesilaikymo galima pateikti prašymą atlyginti žalą, pareiškiant ieškinį prieš Bendriją pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą.
104 – Šiuo klausimu minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 54 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad „kuo daugiau laiko praeina tarp tyrimo priemonės <…> ir pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, juo didesnė tikimybė, kad nebus galima arba bus labai sunku surinkti (pranešime apie kaltinimus) nurodytus pažeidimus paneigiančių įrodymų – ypač kiek tai susiję su kaltinimus galinčiais paneigti liudininkais, visų pirma dėl to, kad gali pasikeisti suinteresuotųjų įmonių valdymo organų nariai ir kitas personalas“.
105 – Ten pat, 55 punktas.
106 – Ten pat, 61 punktas.
107 – Minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 64–70 punktai. Taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją (C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725) 56–60 punktus.
108 – Primenu, kad Teisingumo Teismas panaikino pirminį sprendimą, kiek jis susijęs su ARBED, dėl teisės į gynybą pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas tai aiškiai nurodo skundžiamo sprendimo 148 punkte.
109 – Šiuo klausimu žr. 99 išnašoje nurodytus teisės aktus ir teismo praktiką.
110 – 2010 m. birželio 29 d. Sprendime Komisija prieš Liuksemburgą (C‑526/08, Rink. p. I‑0000) Teisingumo Teismas priminė res judicata principo svarbą Sąjungos ir nacionalinėse teisės sistemose (26 punktas ir nurodyta teismo praktika). Šis principas yra pagrindinio teisinio saugumo principo išraiška (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimą Eco Swiss (C‑126/97, Rink. p. I‑3055) 46 punktą ir 1999 m. spalio 28 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Brumărescu prieš Rumuniją, Recueil des arrêts et décisions 1999‑VII, kuriame Europos teismas be išlygų patvirtina, kad pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, jog „nebūtų ginčijamas bet kokioje byloje teismų priimtas galutinis sprendimas“ (61 punktas).
111 – Pirminis sprendimas, kiek jis susijęs su TradeARBED, nebuvo panaikintas.