1

2005 m. kovo 2 d. Hervé Dias Martinho ir Manuel Carlos Dias Martinho, remdamiesi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.

2

Prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

3

Prekės, kurioms prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 18 ir 25 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:

4

Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2005 m. rugsėjo 26 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 39/2005.

5

2005 m. gruodžio 23 d. ieškovė Paul Alfons Rehbein (GmbH & Co.) KG, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos dėl visų šio sprendimo 3 punkte nurodytų prekių.

6

Protestas buvo grindžiamas žodiniu prekių ženklu OUTBURST, kuris 1999 m. rugpjūčio 31 d. Vokietijoje buvo įregistruotas numeriu 39940713 žymėti Nicos sutarties 25 klasės prekes, atitinkančias tokį aprašymą: „Drabužiai, avalynė ir galvos apdangalai“.

7

Protestas buvo grindžiamas visomis prekėmis, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas.

8

Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodytu pagrindu.

9

2006 m. liepos 10 d. Hervé Dias Martinho ir Manuel Carlos Dias Martinho paprašė, kad ieškovė pateiktų ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų pagal Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalis (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys).

10

2006 m. liepos 12 d. laišku VRDT paprašė ieškovės pateikti minėtų įrodymų per du mėnesius, t. y. vėliausiai 2006 m. rugsėjo 13 dieną.

11

Atsakydama į šį laišką, ieškovė 2006 m. rugsėjo 11 d. pateikė šiuos įrodymus:

12

2007 m. birželio 26 d. sprendimu Protestų skyrius atmetė visą protestą motyvuodamas tuo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.

13

2007 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniai), pateikė VRDT apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo. 2007 m. spalio 23 d. ieškovė pateikė VRDT paaiškinimą, kuriame išdėstyti apeliacijos pagrindai, kurio priede ji pateikė įrodymų, papildančių jau pateiktus pirmojoje instancijoje.

14

2008 m. kovo 13 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba apeliaciją atmetė. Dėl įrodymų, kuriuos ieškovė pateikė 2006 m. rugsėjo 11 d. (žr. šio sprendimo 11 punktą), Apeliacinė taryba nurodė, kad jie „bendrai“ nepakankami ankstesnio nacionalinio prekių ženklo naudojimui iš tikrųjų įrodyti. Dėl papildomų įrodymų Apeliacinė taryba, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 22 taisyklės 2 dalimi, nusprendė, kad jie yra pateikti pavėluotai, jau pasibaigus VRDT nustatytam terminui (žr. šio sprendimo 10 punktą), ir kad nėra naujų, šį pavėluotą pateikimą galinčių pateisinti aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba nusprendė, kad nėra būtinybės nagrinėti galimybės supainioti buvimo sąlygas.

15

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

16

VRDT Bendrojo Teismo prašo:

17

Ieškovė nurodo du ieškinio pagrindus, atitinkamai susijusius su kartu skaitomų Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalių, 76 straipsnio 1 dalies f punkto (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punktas) ir Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalies nuostatų pažeidimu ir su kartu skaitomų Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies nuostatų pažeidimu.

18

Pirmasis pagrindas susijęs su klausimu, ar įrodymai, per nustatytą terminą ieškovės pateikti Protestų skyriui, teisiniu požiūriu būtų pakankami ankstesnio prekių ženklo naudojimui iš tikrųjų įrodyti, o antrasis – su klausimu, ar Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti ir į tuos įrodymus, kurie pirmą kartą pateikti Apeliacinėje taryboje.

19

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 40/94 9 konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas nusprendė, kad ankstesnio prekių ženklo apsauga pateisinama tik tada, kai prekių ženklas iš tikrųjų yra naudojamas. Pagal šią konstatuojamąją dalį Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, jog Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo gali pareikalauti pateikti įrodymų, kad penkerius metus iki prekių ženklo, dėl kurio pareikštas protestas, paraiškos paskelbimo ankstesnis prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas toje teritorijoje, kur yra saugomas.

20

Pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį naudojimo įrodymai turi būti susiję su duomenimis apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo vietą, trukmę, apimtį ir pobūdį (žr. 2008 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Boston Scientific prieš VRDT – Terumo (CAPIO), T-325/06, neskelbiamo Rinkinyje, 27 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

21

Aiškinant naudojimo iš tikrųjų sąvoką, reikia atsižvelgti į tai, kad reikalavimo, pagal kurį, norint pateikti protestą dėl Bendrijos prekių ženklo paraiškos, ankstesnis prekių ženklas turi būti naudojamas iš tikrųjų, ratio legis yra riboti ginčus, galinčius kilti dėl dviejų prekių ženklų, tada, kai nėra prekių ženklo aktyvaus naudojimo rinkoje tinkamo ekonominio pagrindo (2003 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Goulbourn prieš VRDT – Redcats (Silk Cocoon), T-174/01, Rink. p. II-789, 38 punktas). Tačiau šio sprendimo 19 ir 20 punktuose minėtomis nuostatomis nesiekiama įvertinti komercinės sėkmės ar kontroliuoti įmonės ekonominės strategijos, ar juo labiau – suteikti apsaugos tik didelio masto komerciniam prekių ženklų naudojimui (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT – Espadafor Caba (VITAFRUIT), T-203/02, Rink. p. II-2811, 36–38 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

22

Prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas tuomet, kai atlieka savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę, siekiant sukurti ar išsaugoti šių prekių ar paslaugų realizavimo rinką, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išsaugoti prekių ženklo suteikiamas teises (pagal analogiją žr. 2003 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ansul, C-40/01, Rink. p. I-2439, 43 punktą). Be to, prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlyga reikalaujama, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis yra saugomas atitinkamoje teritorijoje (šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo VITAFRUIT 39 punktas; taip pat šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Ansul 37 punktą).

23

Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į faktų ir aplinkybių, tinkamų nustatyti jo komercinio naudojimo realumą, ypač naudojimą, kuris tam tikrame ekonomikos sektoriuje laikomas pagrįstu siekiant išlaikyti ar sukurti rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, šių prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo mastą ir dažnumą, visumą (šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo VITAFRUIT 40 punktas; taip pat pagal analogiją žr. šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Ansul 43 punktą).

24

Kalbant apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimtį, pirmiausia reikia atsižvelgti, viena vertus, į bendrą komercinę prekių ženklo naudojimo apimtį ir, kita vertus, – į laikotarpio, per kurį prekių ženklas buvo naudojamas, trukmę ir naudojimo dažnumą (šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo VITAFRUIT, 41 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MFE Marienfelde prieš VRDT – Vétoquinol (HIPOVITON), T-334/01, Rink. p. II-2787, 35 punktas).

25

Šioje byloje siekiant nustatyti, ar ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, reikia atlikti visapusį vertinimą, atsižvelgiant į visus nagrinėjamu atveju svarbius veiksnius (šio sprendimo 21 punkte minėto Sprendimo VITAFRUIT 42 punktas). Be to, tam, kad būtų įrodyta, jog prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas, negalima remtis tikimybėmis ar prielaidomis; turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad atitinkamoje rinkoje prekių ženklas buvo iš tikrųjų ir pakankamai naudojamas (2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kabushiki Kaisha Fernandes prieš VRDT – Harrison (HIWATT), T-39/01, Rink. p. II-5233, 47 punktas ir 2004 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vitakraft-Werke Wührmann prieš VRDT – Krafft (VITAKRAFT), T-356/02, Rink. p. II-3445, 28 punktas).

26

Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 23 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad įrodymai, kuriuos ieškovė pateikė 2006 m. rugsėjo 11 d. (žr. šio sprendimo 11 punktą), yra „bendrai“ nepakankami ankstesnio prekių ženklo naudojimui iš tikrųjų Vokietijoje atitinkamu laikotarpiu įrodyti.

27

Tačiau ieškovė mano, kad šie įrodymai, vertinami kaip visuma, aiškiai įrodo tokį naudojimą iš tikrųjų.

28

VRDT pritaria Apeliacinės tarybos vertinimui.

29

Tam, kad įrodytų ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, Protestų skyriuje ieškovė pateikė jos direktoriaus rašytinį pareiškimą, prie kurio buvo pridėta patvirtinančių dokumentų ir įmonės, kuri yra jos filialo Heinrich Nickel klientė, direktoriaus rašytinis pareiškimas (žr. šio sprendimo 11 punktą).

30

Dėl pirmojo rašytinio pareiškimo ginčijamo sprendimo 17 punkte Apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad jis neturi „visapusės“ rašytinio pareiškimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 76 straipsnio 1 dalies f punktą, įrodomosios galios. Ji nurodė, jog tam, kad toks pareiškimas galėtų turėti tokią galią, suinteresuotasis asmuo turėtų įrodyti, kad pagal tos valstybės, kurioje pareiškimas buvo padarytas, įstatymus „(jis laikomas) padarytu prisiekus ar iškilmingai patvirtinus, arba bent jau turinčiu panašią galią“. Šiuo atveju ieškovė nepatikslino, pagal kurias Vokietijos teisės nuostatas „melagingo pareiškimo, padaryto VRDT vykstant su Bendrijos prekių ženklu susijusiai procedūrai, teisiniai padariniai atitinka melagingo pareiškimo, padaryto prisiekus Vokietijos valdžios institucijose, teisinius padarinius“. Toliau ginčijamo sprendimo 18 punkte Apeliacinė taryba paaiškino, kad vien aplinkybės, jog aptariamas rašytinis pareiškimas nebuvo padarytas minėtoje nuostatoje „nurodyta forma“, nepakanka padaryti išvadą, kad jis neturi jokios įrodomosios galios. Iš tikrųjų VRDT galėtų į jį atsižvelgti „bendrai vertindama“ jai pateiktus dokumentus, ir jis palengvintų įvairių dokumentų, pateiktų kaip įrodymų, „sisteminį vertinimą“ ir supratimą bei papildytų juose esančią informaciją. Tačiau svarbu, kad rašytiniame pareiškime pateikti tvirtinimai būtų paremti papildomais objektyviais įrodymais. Galiausiai ginčijamo sprendimo 19–21 punktuose Apeliacinė taryba nusprendė, kad patvirtinamieji dokumentai, pridėti prie aptariamo rašytinio pareiškimo, išskyrus vieno iš dviejų prekybinių katalogų puslapį, kuriame nurodyta 2004 m. rugpjūčio mėn. data, yra nepakankami ankstesnio prekių ženklo naudojimo vietai, trukmei ir apimčiai patvirtinti.

31

Dėl antrojo rašytinio pareiškimo ginčijamo sprendimo 22 punkte Apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad nors jis ir gali būti laikomas „priimtinu įrodymu“, būtina visapusiškai išnagrinėti bylos medžiagą, atsižvelgiant į visus svarbius veiksnius. Toliau ji nurodė, kad „suinteresuotosios šalies kliento pareiškimas, padarytas prisiekus, ir katalogo puslapis neįrodo, kad protestą padavusi šalis prekių ženklą naudojo nuolat ir veiksmingai, t. y. taip, kad tokį naudojimą būtų galima prilyginti minėto prekių ženklo naudojimui iš tikrųjų“.

32

Kalbant apie ieškovės direktoriaus rašytinį pareiškimą, visų pirma reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 40/94 76 straipsnio 1 dalies f punkte, kuris nurodytas Reglamento 2868/95 22 taisyklėje, kaip priemonės prekių ženklo naudojimui įrodyti nurodyti „pareiškimai, padaryti raštu prisiekus ar iškilmingai patvirtinus, arba turintys panašią galią pagal tos valstybės, kurioje pareiškimas padaromas, įstatymus“. Iš to išplaukia, kad reikia išsiaiškinti, kokią galią pagal atitinkamos valstybės narės teisę turi rašytinis pareiškimas tuo atveju, kai jis nėra padarytas prisiekus ar iškilmingai patvirtinus (2005 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lidl Stiftung prieš VRDT – REWE-Zentral (Salvita), T-303/03, Rink. p. II-1917, 40 punktas). Šiuo atveju yra žinoma, kad ieškovės direktoriaus rašytinis pareiškimas yra padarytas iškilmingai patvirtinus ir kad Apeliacinė taryba jį laikė priimtinu. Todėl šis rašytinis pareiškimas yra Reglamento Nr. 40/94 76 straipsnio 1 dalies f punkte, į kurį nukreipiama Reglamento 2868/95 22 taisyklėje, nurodyta įrodymo priemonė ir nėra būtinybės analizuoti jo galios pagal Vokietijos teisę (minėto Sprendimo Salvita 40 punktas).

33

Toliau reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 17 punkte Apeliacinė taryba klaidingai manė, jog toks rašytinis pareiškimas „visapusę“ įrodomąją galią VRDT gali turėti tik tuo atveju, jeigu, remiantis susijusia nacionaline teise, jis laikomas padarytu „prisiekus“ ar „iškilmingai patvirtinus“ arba bent turinčiu panašią galią. Be to, Apeliacinė taryba klaidingai nepripažino „visapusės“ ieškovės direktoriaus rašytinio pareiškimo įrodomosios galios dėl to, kad ieškovė nenurodė, kuriose Vokietijos teisės nuostatose numatyti melagingo pareiškimo teisiniai padariniai. Iš tikrųjų nei iš Reglamento Nr. 40/94, nei iš Reglamento Nr. 2868/95 neišplaukia, kad prekių ženklo naudojimo įrodymų, įskaitant pareiškimus, padarytus iškilmingai patvirtinus, įrodomoji galia turi būti analizuojama atsižvelgiant į valstybės narės teisės aktus (šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Salvita 42 punktas). Be kita ko, reikia konstatuoti, kad atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą VRDT aiškiai pripažino, kad ginčijamo sprendimo 17 punkte pateikti tvirtinimai neatitinka pozicijos, kurios buvo laikytasi šio sprendimo 32 punkte minėtame Sprendime Salvita. Taigi VRDT teisingai pripažino, kad, „neatsižvelgiant į situaciją pagal nacionalinę teisę, rašytinio pareiškimo, padaryto vykstant procedūrai VRDT, įrodomoji galia yra santykinė, t. y. jos turinys turi būti vertinamas laisvai“.

34

Tačiau šios klaidos nedaro įtakos Apeliacinės tarybos analizės pagrįstumui, nes dėl jų Apeliacinės taryba visiškai nepaneigė ieškovės direktoriaus rašytinio pareiškimo įrodomosios galios. Iš ginčijamo sprendimo 18–23 punktų išplaukia, kad, kaip ir dera (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Salvita 41 punktą), Apeliacinė taryba tinkamai atsižvelgė į šį rašytinį pareiškimą bendrai vertindama bylos medžiagą. Žinoma, ginčijamo sprendimo 18 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad vien minėto rašytinio pareiškimo nepakanka ir kad jame pateikti tvirtinimai turi būti paremti papildomais „objektyviais“ įrodymais. Tačiau, kaip teisingai nurodė VRDT, tokiai nuomonei reikia pritarti, nes šį pareiškimą padarė ieškovės direktorius, o ne trečiasis ar nepriklausomas asmuo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Salvita 43–45 punktus ir 2008 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deichmann-Schuhe prieš VRDT – Design for Woman (DEITECH), T-86/07, neskelbiamo Rinkinyje, 50 punktą). Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, vertinant dokumento įrodomąją galią, pirmiausia reikia patikrinti jame pateiktos informacijos patikimumą. Taigi pirmiausia reikia atsižvelgti į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą ir iškelti klausimą, ar, atsižvelgiant į jo turinį, jis atrodo racionalus ir patikimas (minėto Sprendimo Salvita 42 punktas ir minėto Sprendimo DEITECH 47 punktas).

35

Šiuo atveju ieškovės direktoriaus rašytiniame pareiškime pateikiama informacija apie ankstesnio prekių ženklo naudojimą, susijusi su vieta (Vokietija), trukme (2000–2005 m. laikotarpis), apimtimi (metinė apyvarta ir per metus parduotų prekių skaičius) ir ženklinamų prekių rūšimi (sportiniai drabužiai, be kita ko, švarkai, neperšlampamieji apsiaustai, slidinėjimo drabužiai, kelnės, džinsai, marškinėliai...). Reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nusprendė Apeliacinė taryba, ši informacija vis dėlto nepakankamai paremta prie šio rašytinio pareiškimo pridėtais dokumentais.

36

Sąrašą, kuriame nurodomi metinio pardavimo sandoriai 2000–2005 m. laikotarpiu, sugrupuoti pagal klientus, ir tie patys pardavimo sandoriai, tik sugrupuoti pagal drabužių rūšį, parengė pati ieškovė, be to, juose nėra nuorodos į ankstesnį prekių ženklą. Kaip savo rašytiniuose dokumentuose aiškiai pripažino ieškovė, užsakymo formose, pristatymo formose ir sąskaitose faktūrose neminimas ankstesnis prekių ženklas, be to, jos susijusios tik su 2004–2006 m. laikotarpiu. Pastaruosiuose dokumentuose matyti tik vaizdinis prekių ženklas Nickel Sportswear. Drabužių nuotraukomis ir etiketėmis nepateikiama informacija apie realiai parduotų ankstesniu prekių ženklu pažymėtų prekių pardavimo vietą, laikotarpį ir kiekį, ir ieškovė tai aiškiai pripažįsta savo rašytiniuose dokumentuose. Tas pats pasakytina ir apie du prekybinių mugių katalogų puslapius bei du reklaminio bukleto puslapius. Dėl pastarojo bukleto reikia, be kita ko, nurodyti, kad vien jo buvimas nepatvirtina nei to, kad jis buvo dalijamas potencialiems klientams vokiečiams, nei jo galimo dalijimo apimties, nei parduotų ankstesnio prekių ženklo saugomų prekių kiekio (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo VITAKRAFT 34 punktą). Vienintelis šiek tiek svarbus, tačiau nepakankamas, nes nepateikia jokios informacijos apie naudojimo apimtį, įrodymas yra tai, kad puslapyje, paimtame iš vieno iš dviejų minėtų katalogų, yra nurodyta 2004 m. rugpjūčio mėn. data.

37

Ieškovė negali tvirtinti, kad jos direktoriaus rašytiniame pareiškime pateiktais duomenimis pašalinamas šio sprendimo 36 punkte konstatuotas nepakankamumas. Iš tikrųjų, kaip teisingai nurodo VRDT, būtent rašytiniame pareiškime esantys duomenys turi būti paremti kitais įrodymais, o ne atvirkščiai.

38

Toliau, kadangi įmonės, kuri yra ieškovės filialo klientė, direktoriaus rašytinis pareiškimas yra parengtas įmonės, kuri yra trečioji šalis ieškovės atžvilgiu, vien jo pakanka tam tikroms aplinkybėms patvirtinti. Tačiau, kaip Apeliacinė taryba teisingai nurodė ginčijamo sprendimo 22 punkte, šis rašytinis pareiškimas yra susijęs su konkrečiais atvejais, kai prekes pirko tik vienas ieškovės filialo klientas, o tai patvirtina tik labai ribotą ankstesnio prekių ženklo naudojimą Vokietijoje atitinkamu laikotarpiu.

39

Atsižvelgiant į šio sprendimo 34–38 punktuose pateiktus paaiškinimus, galima pritarti VRDT išvadai, kad, vertinant bendrai, įvairių įrodymų, kuriuos ieškovė pateikė Protestų skyriui per nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog atitinkamu laikotarpiu Vokietijoje ankstesnis prekių ženklas buvo plačiai, nuolat ir veiksmingai naudojamas. Todėl reikia daryti išvadą, kad Apeliacinė taryba nesuklydo tvirtindama, jog šiuo atveju per nustatytą terminą nebuvo pateikti įrodymai, kad ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.

40

Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

41

Remiantis Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalimi, VRDT gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.

42

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, iš Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad paprastai, jeigu nenurodyta atvirkščiai, šalys faktines aplinkybes ir įrodymus gali pateikti pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento Nr. 40/94 nuostatas ir kad VRDT nedraudžiama atsižvelgti į pavėluotai pateiktus faktus bei įrodymus (2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Kaul, C-29/05 P, Rink. p. I-2213, 42 punktas; 2007 m. lapkričio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SAEME prieš VRDT – Racke (REVIAN’s), T-407/05, Rink. p. II-4385, 56 punktas ir 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo K & L Ruppert Stiftung prieš VRDT – Lopes de Almeida Cunha ir kt. (CORPO livre), T-86/05, Rink. p. II-4923, 44 punktas).

43

Procedūros VRDT šalių galimybė nurodyti faktus ir pateikti įrodymų pasibaigus šiam tikslui nustatytiems terminams nėra besąlyginė; jai taikoma sąlyga, kad nebūtų priešingos nuostatos. Tik jei ši sąlyga yra įvykdyta, VRDT turi diskreciją atsižvelgti į pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, kurią Teisingumo Teismas jai pripažino aiškindamas Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalį (šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo CORPO livre 47 punktas).

44

Nagrinėjamu atveju egzistuoja nuostata, draudžianti atsižvelgti į įrodymus, kuriuos protestą padavusi šalis pirmą kartą pateikė VRDT, būtent Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio, įgyvendinto Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalimi, 2 ir 3 dalys. 22 taisyklės 2 dalyje numatyta:

„Jei protestą padavusi šalis turi pateikti ženklo naudojimo įrodymus arba pagrįstus nenaudojimo motyvus, reikalaujamus įrodymus [VRDT] paragina pateikti per jos pačios nustatytą terminą. Jei protestą padavusi šalis tokių įrodymų iki termino pabaigos nepateikia, [VRDT] atmeta protestą.“

45

Iš šios nuostatos antrojo sakinio išplaukia, kad ankstesnio prekių ženklo naudojimo įrodymų pateikimas pasibaigus tam skirtam terminui iš esmės lemia protesto atmetimą, o VRDT šiuo atžvilgiu neturi diskrecijos. Ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų yra išankstinis klausimas, kuris dėl to turi būti išspręstas prieš priimant sprendimą dėl paties protesto (šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo CORPO livre 49 punktas).

46

Tačiau Bendrasis Teismas nusprendė, jog Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies antrojo sakinio negalima aiškinti taip, kad juo draudžiama atsižvelgti į papildomus įrodymus, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, net jeigu jie yra pateikiami pasibaigus šiam terminui (šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo HIPOVITON 56 punktas ir šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo CORPO livre 50 punktas).

47

Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 27–29 punktuose Apeliacinė taryba, remdamasi šio sprendimo 41–46 punktuose išvardytais principais, nutarė, kad ji neturi jokios diskrecijos atsižvelgti į įrodymus, ieškovės jai pateiktus pirmą kartą, nes nėra tokį pavėluotą pateikimą pateisinančių naujų faktinių aplinkybių.

48

Ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į minėtus įrodymus, nes jais buvo tik papildomi ir paaiškinami tie įrodymai, kuriuos ji pateikė Protestų skyriui per nustatytą terminą. Ji mano, kad šio sprendimo 24 punkte minėtame Sprendime HIPOVITON įtvirtinti principai taikomi ne tik tais atvejais, kai pavėluotų įrodymų dar nebuvo prieš pasibaigiant nustatytam terminui, arba tais atvejais, kai Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo nurodė naujas faktines aplinkybes arba sugebėjo užginčyti protestą padavusios šalies pateiktus įrodymus, bet ir tada, kai Protestų skyrius pastaruosius įrodymus laikė nepakankamais.

49

VRDT pritaria Apeliacinės tarybos argumentams, išdėstytiems šio sprendimo 47 punkte. Tačiau ji siūlo Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalį aiškinti taip, kad ja Apeliacinės taryboms leidžiama, neatsižvelgiant į tai, ar „yra naujų aplinkybių“, priimti pirmą kartą joms pateiktus įrodymus, jeigu jie yra „tik papildomieji“, t. y. skirti tik papildyti pirmojoje instancijoje per nustatytą terminą pateiktus įrodymus. Atrodo, kad šis aiškinimas atitinka šio sprendimo 42 punkte minėtame Sprendime VRDT prieš Kaul Teisingumo Teismo nustatytus pavėluotai pateiktų įrodymų priėmimo kriterijus ir neprieštarauja šio sprendimo „idėjai“. VRDT pripažįsta, kad jeigu taip turėtų būti aiškinama šiuo atveju, reikėtų konstatuoti, jog Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė neturinti diskrecijos šiuo atžvilgiu, ir todėl priimti antrąjį pagrindą bei panaikinti ginčijamą sprendimą. Per posėdį VRDT pridūrė, kad minėtas aiškinimas atitinka Bendrojo Teismo poziciją, kurios jis laikėsi savo 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendime New Yorker SHK Jeans prieš VRDT – Vallis K. – Vallis A. (FISHBONE) (T-415/09, neskelbiamas Rinkinyje) ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendime Buffalo Milke Automotive Polishing Products prieš VRDT – Werner & Mertz (BUFFALO MILKE Automotive Polishing Products) (T-308/06, Rink. p. II-7881), ir nurodė pasikliaujanti Bendrojo Teismo išmintingumu nusprendžiant, ar taip turi būti aiškinama ir šiuo atveju.

50

Šalys neginčija ir iš bylos medžiagos išplaukia, kad ieškovė per nustatytą terminą pateikė Protestų skyriui reikšmingų įrodymų, skirtų patvirtinti, kad ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, sąžiningai manydama, kad jie yra pakankami jos tvirtinimams paremti.

51

Taip pat šalys neginčija ir iš bylos medžiagos išplaukia, kad įrodymais, kuriuos ieškovė pirmą kartą pateikė Apeliacinei tarybai savo paaiškinimo priede, su išdėstytais apeliacijos, kuria siekiama naujo išsamaus bylos nagrinėjimo, motyvais paprasčiausia buvo siekiama sustiprinti arba paaiškinti pirminių įrodymų turinį. Taigi jie nėra pirmieji ir vieninteliai naudojimo įrodymai.

52

Atsižvelgiant į šio sprendimo 50 ir 51 punktuose pateiktus paaiškinimus, reikia manyti, kad šiuo atveju Apeliacinė taryba, priešingai, nei ji tvirtino ginčijamame sprendime, turėjo diskreciją atsižvelgti arba neatsižvelgti į papildomus įrodymus, pateiktus paaiškinime, kuriame išdėstyti apeliacijos motyvai.

53

Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalis aiškintina kaip neprieštaraujanti tam, kad būtų atsižvelgta į papildomus įrodymus, kurie paprasčiausia pridedami prie kitų per nustatytą terminą pateiktų įrodymų, nes pirminiai įrodymai nėra nereikšmingi, o tik buvo laikomi nepakankamais. Tokiam vertinimui, dėl kurio minėta taisyklė tikrai netampa perteklinė, reikėtų pritarti dar ir todėl, kad ieškovė nepiktnaudžiavo nustatytais terminais: sąmoningai nevilkino arba nesielgė akivaizdžiai nerūpestingai, nes papildomais įrodymais, kuriuos ji pateikė, tik patvirtinami duomenys, jau esantys rašytiniuose pareiškimuose, kurie buvo pateikti per nustatytą terminą.

54

Neatrodo, kad toks aiškinimas prieštarautų šio sprendimo 46 punkte minėtai teismų praktikai, kurioje faktinės aplinkybės buvo kitokios. Byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 24 punkte minėtas Sprendimas HIPOVITON, protestą padavusi šalis įrodymų pateikė per nustatytą terminą. Vėliau šalis, pateikusi paraišką įregistruoti prekių ženklą, Apeliacinei tarybai pateiktame paaiškinime rėmėsi naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais. Taigi Bendrasis Teismas priekaištavo Apeliacinei tarybai dėl to, kad nepasiūlė protestą padavusiai šaliai pateikti nuomonės dėl šio paaiškinimo, ir nusprendė, kad ši neteko galimybės įvertinti papildomų įrodymų pateikimo naudingumą. Jis pridūrė, kad todėl Apeliacinė taryba negalėjo atsižvelgti į visus svarbius veiksnius vertindama, ar šio prekių ženklo naudojimas gali būti laikomas naudojimu iš tikrųjų, ir todėl ji rėmėsi neišsamia faktine baze (šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo HIPOVITON 54 ir 58 punktai). Byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 42 punkte minėtas Sprendimas CORPO livre, Bendrasis Teismas aiškiai konstatavo, kad šie įrodymai „yra ne papildomi, bet pirmieji ir vieninteliai“ ankstesnių prekių ženklų, kuriais remiamasi šioje byloje, „naudojimo įrodymai“, ir nusprendė, kad VRDT neturi diskrecijos atsižvelgti į pasibaigus nustatytam terminui pateiktus įrodymus (šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo CORPO livre 50 punktas).

55

Išvada, kad Apeliacinė taryba turėjo galimybę atsižvelgti į papildomus įrodymus, kuriuos jai ieškovė pateikė 2007 m. spalio 23 d., atitinka principus, kuriuos Teisingumo Teismas įtvirtino šio sprendimo 42 punkte minėtame Sprendime VRDT prieš Kaul. Minėto sprendimo 44 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog kai VRDT turi priimti sprendimą per protesto procedūrą, atsižvelgimas į tokią informaciją gali būti pateisinamas ypač tuomet, kai ji mano, kad pavėluotai pateiktos faktinės aplinkybės iš pirmo žvilgsnio atrodo galinčios turėti įtakos jai pateikto protesto nagrinėjimo baigčiai, ir kai procedūros stadija, per kurią pavėluotai pateikiama, ir su tuo susijusios aplinkybės leidžia į ją atsižvelgti.

56

Be to, šio sprendimo 42 punkte minėtame Sprendime VRDT prieš Kaul Teisingumo Teismas pateisino pavėluotai pateiktų įrodymų priėmimą remdamasis teisinio saugumo ir gero teisingumo vykdymo principais, pagal kuriuos protestas iš esmės turi būti nagrinėjamas kuo išsamiau tam, kad būtų išvengta prekių ženklų, kurių registracijos vėliau galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, įregistravimo (šiuo klausimu žiūrėti šio sprendimo 48, 57 ir 58 punktus). Todėl jeigu tai pateisina bylos aplinkybės, šie principai gali būti viršesni už procedūros veiksmingumo principą, kuriuo grindžiama būtinybė laikytis terminų.

57

Iš visų pateiktų paaiškinimų matyti, kad antrasis pagrindas yra priimtinas.

58

Todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti.

59

Be to, kadangi VRDT papildomai reikalavo, kad Bendrasis Teismas grąžintų bylą Apeliacinei tarybai, reikia nurodyti, jog tuo atveju, kai Bendrajam Teismui apskundžiamas Apeliacinės tarybos sprendimas, Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalimi reikalaujama, kad VRDT imtųsi Bendrojo Teismo sprendimams vykdyti būtinų priemonių. Todėl šį reikalavimą reikia atmesti.

60

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

61

Kadangi šiuo atveju VRDT pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia: