1

Ieškovės Guardian Industries Corp. ir Guardian Europe Sàrl priklauso Guardian grupei, kuri gamina lakštinį ir automobilių stiklą. Guardian Industries yra patronuojančioji Guardian grupės bendrovė ir netiesiogiai valdo 100 % Guardian Europe kapitalo.

2

2005 m. vasario 22 ir 23 d. ir kovo 15 d. Europos Bendrijų Komisija atliko netikėtus patikrinimus, be kita ko, Guardian Flachglas GmbH, Guardian Europe ir Guardian Luxguard I SA patalpose.

3

2005 m. kovo 2 d.Asahi Glass Co. Ltd ir visos jos dukterinės bendrovės, įskaitant ir Glaverbel SA/NV, vėliau tapusios AGC Flat Glass Europe SA/NV (toliau – Glaverbel), pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) pateikė prašymą atleisti jas nuo baudos arba ją sumažinti.

4

2006 m. sausio 3 d. Komisija pradėjo procedūrą pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir [EB] 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) ir apie tai šalis informavo 2006 m. kovo 6 d.

5

2006 m. vasario 10 d. Komisija išsiuntė prašymus kelioms bendrovėms, įskaitant ieškoves, pateikti informacijos. Guardian Europe į šį prašymą atsakė 2006 m. kovo 10 d.

6

2007 m. kovo 9 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus ir 2007 m. kovo 13 ir 14 d. išsiuntė jį kelioms bendrovėms, įskaitant ieškoves.

7

2007 m. lapkričio 28 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2007) 5791 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio procedūrų (Byla COMP/39165 – Lakštinis stiklas) (toliau – ginčijamas sprendimas); jo santrauka paskelbta 2008 m. gegužės 24 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 127, p. 9), o ieškovėms apie jį pranešta 2007 m. gruodžio 3 d.

8

Ginčijamas sprendimas buvo taip pat adresuotas Asahi Glass, Glaverbel, Pilkington Deutschland AG, Pilkington Group Ltd, Pilkington Holding GmbH (toliau visos kartu – Pilkington), Compagnie de Saint-Gobain SA ir Saint-Gobain Glass France SA (toliau visos kartu – Saint-Gobain).

9

Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad bendrovės, kurioms jis skirtas, dalyvavo viename ir tęstiniame EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidime, kuris apėmė Europos ekonominės erdvės (EEE) teritoriją ir kurį sudarė kainų pakėlimo, minimalių kainų, tikslinių kainų nustatymas, kainų įšaldymas ir kitos komercinės keturių statybos sektoriuje naudojamų lakštinio stiklo produktų rūšių, t. y. flotacinio, žemo energijos išskyrimo laipsnio, sluoksniuotojo stiklo ir neapdorotų veidrodžių, pardavimo nepriklausomiems klientams sąlygos bei keitimasis jautria komercine informacija.

10

Ieškovės buvo pripažintos atsakingomis už pažeidimą laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. vasario 22 d. ir joms buvo solidariai skirta 148 milijonų eurų bauda.

11

2008 m. vasario 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai paduotu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.

12

Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims rašytinius klausimus. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

13

2012 m. vasario 8 d. ieškovės perdavė Bendrajam Teismui lentelę, kurioje išdėstyta joms skirtos baudos apskaičiavimo tvarka. 2012 m. vasario 10 d. Komisija pateikė savo pastabas dėl šio dokumento ir jos tą pačią dieną buvo perduotos ieškovėms.

14

Šalių žodiniai pareiškimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus išklausyti per 2012 m. vasario 13 d. posėdį.

15

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

16

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

17

Grįsdamos savo reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų iš dalies panaikintas skundžiamas sprendimas, ieškovės nurodo vieną ieškinio pagrindą, grindžiamą fakto klaidomis dėl jų dalyvavimo kartelyje laikotarpio ir kartelio geografinės apimties. Grįsdamos savo reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų sumažintas baudos dydis, ieškovės nurodo tris ieškinio pagrindus, susijusius, pirma, su būtinybe sumažinti baudos dydį iš dalies panaikinus ginčijamą sprendimą, antra, su nediskriminavimo principo ir pareigos motyvuoti baudos apskaičiavimą pažeidimu ir, trečia, su vertinimo klaida, atsižvelgiant į jų labai ribotą ir pasyvų vaidmenį pažeidime, bei nediskriminavimo principo pažeidimu.

18

Be to, per posėdį šalys ginčijo kai kurių dokumentų priimtinumą.

19

Per posėdį ieškovės ginčijo 2012 m. vasario 10 d. Komisijos laišką dėl to, kad jame buvo skaičių, apie kuriuos joms anksčiau niekada nebuvo pranešta.

20

Komisija mano, kad šis laiškas, kuris papildo jos atsakymą į klausimus, kuriuos Bendrasis Teismas jai išsiuntė 2012 m. sausio 23 d., yra priimtinas.

21

Reikia pažymėti, kad šis laiškas Bendrąjį Teismą pasiekė praėjus Komisijai nustatytam terminui, tačiau apie jį ieškovėms buvo pranešta 2012 m. vasario 10 d. Šiame laiške išdėstytos pastabos dėl 2012 m. vasario 8 d. ieškovių pateikto dokumento ir Komisijos atsakymo į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, į kurį reikėjo atsakyti iki posėdžio, dėl ieškovių pasiūlyto baudos dydžio apskaičiavimo metodo, kai neatsižvelgiama į pardavimus uždaroje rinkoje. Jame Komisija, pirma, pažymėjo, kad pranešimų apie kaltinimus 1 lentelėje esantys skaičiai susiję ne tik su vidaus pardavimais, bet taip pat su tam tikros rūšies stiklo pardavimais, į kuriuos galiausiai nebuvo atsižvelgta ginčijamame sprendime, ir, antra, nurodė santykį tarp bendrų kartelio narių pardavimų ir jų vidaus pardavimų.

22

Atsižvelgiant į šio laiško turinį ir tai, kad jis buvo perduotas ieškovėms ir jos galėjo dėl jo pateikti savo pastabas per posėdį, šį dokumentą reikia laikyti priimtinu ir atmesti ieškovių prieštaravimą dėl priimtinumo.

23

Per posėdį Komisija ginčijo kai kurių ieškovių per teisminius ginčus padarytų nuorodų į dokumentus, kurie nebuvo pateikti Bendrajam Teismui dėl to, kad šie dokumentai nėra įtraukti į Bendrojo Teismo bylą, priimtinumą. Ji pažymėjo, kad taip yra, be kita ko, ieškovių atsakymo į pranešimą apie kaltinimus atveju.

24

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kas turi būti nurodyta ieškinyje Bendrajam Teismui, nustatyta, kad jame turi būti „įrodymai, jeigu jie pateikiami“. Be to, pagal Procedūros reglamento 46 straipsnio 1 dalį atsiliepime į ieškinį nurodomi įrodymai. Šias nuostatas papildo Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalis, pagal kurią dublike arba triplike bylos šalys gali papildomai pateikti įrodymų, kad paremtų savo argumentus.

25

Be to, pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

26

Vis dėlto šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovės neketino nei pateikti naujų įrodymų, nei iškelti naujo ieškinio pagrindo pasibaigus rašytinei proceso daliai, jos tik per žodinę proceso dalį nurodė kai kuriuos argumentus, grindžiamus dokumentais, kurie nebuvo pateikti Bendrajame Teisme. Taigi reikia atmesti Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo ir pripažinti, kad Bendrajam Teismui visgi reikia išnagrinėti ieškovių per posėdį išsakytus argumentus, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus.

27

Be to, išnagrinėjus visus ieškovių nurodytus ieškinio pagrindus, šios bylos aplinkybėmis reikia išnagrinėti paskutinį per posėdį ieškovių pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su atsiliepime į ieškinį ir atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus esančiomis Komisijos nuorodomis į Pilkington atsakymą į pranešimą apie kaltinimus.

28

Grįsdamos savo reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų iš dalies panaikintas skundžiamas sprendimas, ieškovės nurodė vieną ieškinio pagrindą, grindžiamą fakto klaidomis dėl jų dalyvavimo kartelyje laikotarpio ir kartelio geografinės apimties.

29

Ieškovės priekaištauja Komisijai, kad ji neįrodė, pirma, jog jos prisijungė prie kartelio iki 2005 m. vasario 11 d. ir, antra, jog jis apėmė visą EEE teritoriją. Komisijos šiuo atžvilgiu pateikti įrodymai yra dviprasmiški bei prieštaringi ir paremti subjektyviais, neaiškiais ir neparemtais liudijimais bei vėlesniais įvykiais grįstomis prielaidomis.

30

Komisija pripažino ieškoves atsakingomis už pažeidimą laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. vasario 22 d. remdamasi įvairiais įrodymais: per patikrinimus paimtais dokumentais, iš dalies paremtais žodiniais pareiškimais ir dokumentais, kuriuos Glaverbel pateikė pagal prašymo atleisti nuo baudos programą, ir kelių įmonių atsakymais į prašymus pateikti informacijos. Komisija nusprendė, kad ieškovės pradėjo dalyvauti antikonkurenciniuose veiksmuose nuo 2004 m. balandžio 20 d. Vokietijoje vykusio jų ir Pilkington atstovų susitikimo, per kurį pastaroji jas informavo apie antikonkurencinius susitarimus, sudarytus su Saint-Gobain ir Glaverbel. Darydama tokią išvadą Komisija rėmėsi, be kita ko, dviem puslapiais ranka rašytų pastabų, paimtų per netikėtus patikrinimus Pilkington patalpose (ginčijamo sprendimo 155–188 konstatuojamosios dalys). Komisija manė, kad ieškovės toliau dalyvavo antikonkurenciniuose veiksmuose, nes 2004 m. birželio 15 d. joms paskambino Pilkington ir informavo apie susitarimą, sudarytą dėl Italijos rinkos, kurį jos patvirtino (ginčijamo sprendimo 189–196 konstatuojamosios dalys). Be to, remdamasi ranka rašytomis pastabomis, paimtomis per netikėtus patikrinimus Pilkington patalpose, bei ištraukomis iš darbotvarkių, Komisija manė, kad ieškovės su Glaverbel, Pilkington ir Saint-Gobain (toliau – kitos trys kartelio narės) dalyvavo 2004 m. gruodžio 2 d. susitikime Liuksemburge, per kurį buvo sudaryti susitarimai dėl kainų pakėlimo, minimalių kainų ir kitų komercinių lakštinio stiklo pardavimo keliose Europos valstybėse sąlygų (ginčijamo sprendimo 197–264 konstatuojamosios dalys). Galiausiai Komisija manė, kad ieškovės ir kitos trys kartelio narės susitiko Paryžiuje (Prancūzija) 2005 m. vasario 11 d., kad susitartų dėl kainų pakėlimo ir kitų komercinių lakštinio stiklo pardavimo keliose Europos bendrijos valstybėse sąlygų ir pasikeistų jautria komercine informacija (ginčijamo sprendimo 265–296 konstatuojamosios dalys).

31

Ieškovės mano, kad jos nedalyvavo kartelyje iki 2005 m. vasario 11 d. Jos ginčija, kad 2004 m. balandžio 20 d. ir gruodžio 2 d. susitikimai ir 2004 m. birželio 15 d. telefoninis pokalbis gali įrodyti jų dalyvavimą kartelyje. Jos tvirtina, kad šie kontaktai galėjo būti kitų trijų kartelio narių „bandymų stadijos“, prieš mėginant jas pakviesti į tikrą kartelio susitikimą. Tačiau ieškovės prisipažįsta dalyvavusios 2005 m. vasario 11 d. susitikime.

32

Visų pirma reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį ir nusistovėjusią teismo praktiką pareiga įrodyti, kad pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis, tenka tą tvirtinančiai institucijai ir ji turi pateikti įrodymų, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C-49/92 P, Rink. p. I-4125, 86 punktas). Be to, jei teismui kyla abejonių, jis jas turėtų vertinti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai (šiuo klausimu žr. 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją, 27/76, Rink. p. 207, 265 punktą), todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamų teisinių pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo jam dar kyla abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys, kuriuo siekiama panaikinti sprendimą, kuriuo skiriama bauda (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T-67/00, T-68/00, T-71/00 ir T-78/00, Rink. p. II-2501, 177 punktą). Taigi, Komisija turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto kiekvienas Komisijos įrodymas neprivalo būtinai tenkinti šių kriterijų kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šiuos reikalavimus atitiktų bendrai vertinamų institucijos nurodomų įrodymų visetas (minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 179 ir 180 punktai).

33

Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, įprasta, kad su antikonkurencine praktika ir susitarimais susiję veiksmai vykdomi slapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama labai mažai su tuo susijusių dokumentų. Iš to darytina išvada, kad jei Komisija ir randa aiškių neteisėtų ūkio subjektų ryšių įrodymų, šie įrodymai paprastai būna fragmentiški ir padriki, todėl tam tikras aplinkybes dažnai prireikia atkurti dedukcijos būdu. Todėl daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 55–57 punktai ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimas Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C-403/04 P ir C-405/04 P, Rink. p. I-729).

34

Kai Komisijos sprendimas paremtas prielaida, kad nustatytos aplinkybės negali būti paaiškintos kitaip, o tik įmonių suderintais veiksmais, ieškovėms pakanka nurodyti aplinkybes, leidžiančias kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytus faktus ir pateikti kitokį aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo rėmėsi Komisija (1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 16 punktas ir 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T-305/94-T-307/94, T-313/94-T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink. p. II-931, 725 punktas).

35

Vis dėlto Komisija teisingai pabrėžia, kad ši teismo praktika netaikytina, kai jos išvados grindžiamos rašytiniais įrodymais (šio sprendimo 34 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 725–727 punktai; šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 186 ir 187 punktai ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, T-36/05, neskelbiamo Rinkinyje, 72 punktas).

36

Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti ieškovių argumentus, kad jos nedalyvavo kartelyje iki 2005 m. vasario 11 d.

37

Ieškovės visų pirma ginčija 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo antikonkurencinį tikslą ir susitikime dalyvavusio Pilkington darbuotojo B. užrašų įrodomąją vertę. Pirma, jos teigia, kad, kitaip nei slapti kitų trijų kartelio narių 2004 m. sausio 9 d., kovo 2 d. bei birželio 15 d. ir 2005 m. vasario 11 d. susitikimai, 2004 m. balandžio 20 d.Guardian Europe darbuotojo F. ir B. susitikimas neturėjo antikonkurencinio tikslo. Jos pažymi, kad šis susitikimas vyko viešame restorane, per jį buvo aptariami interesai ir kad F. paprašė padengti sąskaitą už vakarienę. Antra, dėl B. užrašų, susijusių su šia vakariene, kuriais ginčijamame sprendime remiasi Komisija, jos teigia, kad jie nėra to laiko, kai vyko vakarienė, ir nėra jos protokolas, nes juose yra asmeninių pamąstymų. Be to, jų turinį reikia aiškinti atsargiai, nes juos angliškai užrašė ne anglakalbis ir mažai patyręs asmuo, kuris galėjo padaryti klaidų perteikdamas per vakarienę išsakytas mintis.

38

Visų pirma reikia išnagrinėti B. 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo užrašus, paskui – šio susitikimo antikonkurencinį tikslą.

39

Ieškovės ginčija, kad B. užrašai yra to laiko, kai vyko šis susitikimas, nes F. neatsimena, kad būtų matęs B. per vakarienę užsirašinėjant. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šių užrašų pavadinimas „Susitikimo protokolas“ ir data „20/04/2004“ patvirtina Komisijos vertinimą, kad jie yra 2004 m. balandžio 20 d. tarp F. ir B. vykusių diskusijų ataskaita ir yra to laiko, kai vyko susitikimas (ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamoji dalis). Šių užrašų detalumas ir turinys taip pat patvirtina šį vertinimą ir paneigia ieškovių hipotezę, kad juos B. parašė po šio susitikimo ir pridėjo asmeninių pamąstymų. Iš tikrųjų mažai tikėtina, kad B. būtų galėjęs taip tiksliai prisiminti informaciją, kuria buvo pasikeista per vakarienę. Todėl atsižvelgiant į tai, vien ieškovių teiginio, jog F. neatsimena matęs, kad per vakarienę B. būtų užsirašinėjęs, net jei jis būtų pagrįstas, nepakanka Komisijos teiginiui, kad šie užrašai yra to paties laiko kaip ir 2004 m. balandžio 20 d. susitikimas, paneigti.

40

Antra, ieškovės ginčija šių užrašų įrodomąją vertę ir teigia, kad juose išdėstyti B. asmeniniai pamąstymai ir juos užrašė ne anglakalbis ir mažai patyręs asmuo. Tačiau ieškovės nepateikė jokio šiuos teiginius patvirtinančio įrodymo. Beje, jos pačios pripažįsta, kad šie užrašai yra tvarkingi ir aiškios struktūros, o tai būdinga susitikimo ataskaitai. Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, šiuose užrašuose, kuriuos B. vadina „susitikimo protokolu“, nėra asmeninių B. pamąstymų ir jie rodo, kad B. ir F. keitėsi informacija. B. pateikta informacija yra pirmojoje dalyje (Jungtinės Karalystės, Airijos ir Vokietijos atveju pavadintoje „Sutartas kainų didinimas“), F. pateikta informacija yra užrašyta paskui ir Jungtinės Karalystės, Airijos ir Vokietijos atveju yra rubrikoje „Informacija“. Užrašuose taip pat yra nurodyti veiksmai, kurių reikia imtis pasikeitus šia informacija (pavyzdžiui, Vokietijos atveju parašyta „Guardian turi patvirtinti stiklo kainą S.“, Italijos – „Mes turime įvertinti susikaupusias agentų dienas“). Todėl ieškovių argumentus reikia laikyti paprastais spėjimais, kurių nepakanka šių užrašų įrodomajai galiai paneigti.

41

Be to, iš B. užrašų matyti, kad per šį susitikimą buvo keičiamasi jautria informacija. Pavyzdžiui, B. informavo F. apie būsimą kainų pakėlimą Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Vokietijoje, dėl kurio susitarė kitos trys kartelio narės, o F. savo ruožtu pateikė informacijos dėl ieškovių pozicijos šiose rinkose (ginčijamo sprendimo 159–167 konstatuojamosios dalys).

42

Iš šių užrašų taip pat matyti, kad B. informavo F. apie kitų trijų kartelio narių diskusijas dėl kainų ir galimą kainų pakėlimą Italijos rinkoje, kurioje dar nebuvo numatyta kelti kainų, ir kad F. pažymėjo, jog, pakėlus kainas Italijos rinkoje, jis sutinka arba sustabdyti savo pardavimus šioje rinkoje dviejų mėnesių laikotarpiu, kad leistų kitoms trims kartelio narėms realiai atlikti šį kainų pakėlimą, arba pakelti savo kainas po trijų mėnesių tuo pačiu metu kaip ir jos, taip leidžiant Italijos rinką aprūpinusiam gamybos centrui taikyti šį padidinimą.

43

Vis dėlto ieškovės tvirtina, kad F. per šį susirinkimą pateikta informacija nėra jautri, nes arba ją žinojo Pilkington, arba buvo žinoma, kad ji klaidinga. Tačiau F. darbuotojui B. pateiktos informacijos jautrumą patvirtina pats jos turinys. Ši informacija iš tikrųjų buvo susijusi su ieškovių komercine strategija, kurios paprastai neturi žinoti konkurentai. Taip yra, pavyzdžiui, informacijos, susijusios su Gulo (Jungtinė Karalystė) gamyklos veikimu, jos klientų Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje skaičiaus arba jos suinteresuotumo mažais klientais, pritrauktais „48 valandų“ paslaugos, atveju. Tas pats pasakytina apie informaciją, susijusią su tam tikriems klientams taikomomis kainomis, jų įspūdžius, susijusius su interesu kainas Vokietijoje didinti atsižvelgiant į klientų dydį, ar elgesį, kurio reikėtų laikytis padidinus kainas Italijoje. Be to, tai, kad B. šią informaciją pažymėjo savo užrašuose, paneigia ieškovių teiginius, kad ją žinojo konkurentai.

44

Galiausiai faktas, net jei jį laikytume įrodytu, kad kai kuri F. perduota informacija buvo netiksli, kaip antai tai, kad klientų skaičius buvo 130, o ne 150 ar kad Gulo gamykla dirbo „mažu pajėgumu“, o ne „pačiu mažiausiu įmanomu pajėgumu“, neturi įtakos jos įrodomosios vertės vertinimui. Be to, priešingai, nei savo 2007 m. gegužės 10 d. prisiekus padarytame pareiškime teigia F., nuoroda į „135000 tonų rinką“ Jungtinės Karalystės atveju yra ne klaidinga informacija, bet viena iš kartelio narių sąlygų, nustatytų siekiant padidinti kainas, t. y. lakštinio stiklo kiekio, kurį kartelio narės turėtų parduoti Jungtinėje Karalystėje 2004 m., vertinimas (ginčijamo sprendimo 161 konstatuojamoji dalis).

45

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog per susitikimą F. ir B. pasikeitė jautria informacija dėl Jungtinės Karalystės, Airijos ir Vokietijos ir dėl ieškovių strategijos pakėlus kainas Italijoje. Kaip teigia Komisija, toks keitimasis informacija yra bent jau suderinti veiksmai. Reikia priminti, kad EB 81 straipsnio 1 dalimi draudžiami suderinti veiksmai yra bet koks tiesioginis ar netiesioginis kontaktas tarp ūkio subjektų, kuris gali atskleisti konkurentui elgesį, kurio atitinkamas ūkio subjektas nusprendė ar numato laikytis rinkoje, jei toks kontakto užmezgimo tikslas ar poveikis yra sukurti konkurencines sąlygas, kurios neatitinka normalių rinkos sąlygų (šio sprendimo 32 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 117 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C-199/92 P, Rink. p. I-4287 160 punktas; 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamoji „Cemento“ byla, T-25/95, T-26/95, T-30/95-T-32/95, T-34/95-T-39/95, T-42/95-T-46/95, T-48/95, T-50/95-T-65/95, T-68/95-T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491, 1852 punktas). Tokia derinimo tarp įmonių forma konkurencijos keliama rizika sąmoningai pakeičiama praktiniu įmonių tarpusavio bendradarbiavimu (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T-53/03, Rink. p. II-1333, 179 punktą ir 2012 m. vasario 2 d. Sprendimo Denki Kagaku Kogyo ir Denka Chemicals prieš Komisiją, T-83/08, 67 punktą). Taigi, norint įrodyti suderintus veiksmus, nebūtina įrodyti, kad atitinkamas konkurentas vienam ar keliems kitiems konkurentams formaliai įsipareigojo atitinkamai elgtis ar kad konkurentai bendrai suderino savo būsimą elgesį rinkoje. Pakanka, kad konkurentas, išreikšdamas savo ketinimus, išsklaidytų ar bent reikšmingai sumažintų neapibrėžtumą dėl elgesio, kurio iš jo tikimasi rinkoje (minėto „Cemento“ sprendimo 1852 punktas; minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 182 punktas ir minėto Sprendimo Denki Kagaku Kogyo ir Denka Chemicals prieš Komisiją 67 punktas).

46

Todėl argumentai, kuriais siekiama ginčyti šio susitikimo antikonkurencinį tikslą, turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į šio sprendimo 41 ir 42 punktuose išdėstytus per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą svarstytus klausimus, to, kad jis vyko per vakarienę viešame restorane ir kad F. paprašė padengti sąskaitą už vakarienę, kaip teigia Komisija, negali pakakti šio susitikimo antikonkurenciniam pobūdžiui paneigti.

47

Be to, ieškovės mano, kad Komisijai nepavyko įrodyti, jog jos prisijungė prie kartelio per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą. Ji esą neįrodė, kaip reikalaujama teismo praktikoje, kad B. perdavė F. ankstesnių kitų trijų kartelio narių susitikimų detalių ar kad F. parodė ketinąs savo veiksmais kaip nors prisidėti prie kartelio. Beje, B. pakvietė F. dalyvauti ne kitame 2004 m. birželio mėn. kartelio susitikime, o tik 2005 m. vasario mėn. susitikime. Komisija esą taip pat neįrodė, kad B. pasisiūlė būti kai kurių konkurentų, kurie nėra 1978 m. įkurtos asociacijos Groupement européen des producteurs de verre plat (Europos lakštinio stiklo gamintojų asociacija, toliau – GEPVP), turinčios atstovauti lakštinio stiklo gamintojams Europoje, kurią sudarė kitos trys kartelio narės, o nuo 2004 m. liepos 1 d. ir ieškovės, nariai, kontaktiniu asmeniu. Iš tikrųjų, Glaverbel teiginių šiuo atžvilgiu nepatvirtina rašytiniai įrodymai. Galiausiai Komisija negali savo išvados, jog 2004 m. balandžio 20 d. vakarienė buvo antikonkurencinio pobūdžio, grįsti F. dalyvavimu vėlesniuose 2004 m. gruodžio mėn. ir 2005 m. vasario mėn. ar GEPVP susitikimuose.

48

Pagal teismo praktiką, jei pažeidimas susijęs su antikonkurenciniais susitarimais ir suderintais veiksmais, norėdama įrodyti, kad įmonė dalyvavo kartelyje, Komisija visų pirma privalo įrodyti, kad tam tikra įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį ar kad ji galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 87 punktas).

49

Šiuo atveju iš B. 2004 m. balandžio 20 d. užrašų matyti, kad, pirma, atsižvelgiant į darbuotojui F. per susitikimą perduotą informaciją, ieškovės žinojo apie kitų trijų kartelio narių numatytą antikonkurencinį elgesį ir, antra, atsižvelgiant į darbuotojui B. savo ruožtu perduotą informaciją, jos pačios ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų kartelio tikslų. Iš tikrųjų, nors ieškovės, kaip jos pačios teigia, buvo agresyvios konkurentės rinkoje, darbuotojui F. per šį susitikimą pateikta informacija leido kitoms trims kartelio narėms žinoti jų poziciją dėl Jungtinės Karalystės, Airijos ir Vokietijos rinkų, kur jos ketino taikyti susitarimus dėl per ankstesnį susitikimą sutarto kainų didinimo bei, užsitikrinus ieškovių bendradarbiavimą, juos išplėsti Italijos rinkai. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad B. užrašuose neminima, jog jis perdavė F. informaciją dėl susitarimų kelti kainas Beniliukse ar dėl ketinimų kelti kainas kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Lenkijoje, dėl kurių susitarta per 2004 m. kovo 2 d. susitikimą, neturi jokios reikšmės įrodant ieškovių dalyvavimą kartelyje.

50

Todėl, priešingai, nei teigia ieškovės, ir remiantis šio sprendimo 45 ir 48 punktuose nurodyta teismo praktika, manytina, kad Komisija įrodė, jog jos dalyvavo kartelyje nuo 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo.

51

Ieškovių argumentai, kad iš B. užrašų nematyti, jog jis informavo F. apie kartelio susitikimų, pavyzdžiui, paskutinio, 2004 m. kovo 2 d., susitikimo, surengimą ir turinį, negali turėti įtakos klausimui, ar ieškovės prie kartelio prisijungė 2004 m. balandžio 20 d. Iš tikrųjų, kaip konstatuota šio sprendimo 41 punkte, be kita ko, iš B. užrašų matyti, kad jis pranešė F. apie susitarimų dėl kainų Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Vokietijoje egzistavimą ir terminą jiems įgyvendinti („daugiausia per dvi savaites“ Jungtinės Karalystės ir Airijos atveju ir „gegužės 1 – gegužės 15 – birželio 1 d. stambūs klientai“ Vokietijos atveju). Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad 2004 m. balandžio 29 d.Pilkington paskelbė apie kainų padidinimą Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, paskui, atitinkamai 2004 m. gegužės 11 ir 18 d., apie tai pareiškė Saint-Gobain ir Glaverbel (ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamoji dalis, 193 išnaša). Vokietijos atveju pirmą pranešimą dėl kainų padidinimo padarė Saint-Gobain2004 m. gegužės 25 d., o po jos 2004 m. birželio mėn. – Pilkington ir Glaverbel (ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis, 201 išnaša). Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, jos gana tiksliai žinojo, kaip ketina elgtis kitos trys kartelio narės, kad pasiektų savo antikonkurencinius tikslus. Nepaisant to, F. nedvejodamas perdavė informaciją, pavyzdžiui, apie galimą kainų padidinimą Italijoje, kuri padėjo siekti kartelio tikslų.

52

Ieškovių argumentą, jog iš B. užrašų nematyti, kad jis kvietė F. dalyvauti kitame kartelio susitikime, reikia atmesti kaip nereikšmingą. Komisija kitais įrodymai įrodė, kad ieškovės nuo šios datos tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavo visuose vėlesniuose kartelio susitikimuose (žr. toliau 63 ir 69–71 punktus). Pavyzdžiui, per 2004 m. birželio 15 d. kitų trijų kartelio narių susitikimą B. paskambino F., kuris atostogavo, kad patvirtintų informaciją dėl Italijos, kurią pastarasis jam perdavė per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą (ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamoji dalis). 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimą organizavo pats F. ir jis vyko Liuksemburge, GEPVP susirinkimo, kuriame dalyvavo tik keturi kartelio narių atstovai, išvakarėse (ginčijamo sprendimo 199, 201–204 konstatuojamosios dalys). Galiausiai, kaip pripažįsta ir pačios ieškovės, jos dalyvavo 2005 m. vasario 11 d. susitikime, į kurį jas pakvietė B.

53

Ieškovių argumentus, kad iš B. užrašų nematyti nei kaip F. reagavo į B. pasiūlymus, nei kad jis pažadėjo prisidėti prie tolimesnių diskusijų, reikia atmesti kaip nereikšmingus. Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 49 punkto, atsižvelgiant į informaciją, kuria pasikeitė B. ir F. per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą, ieškovės žinojo apie numatomą kitų trijų kartelio narių antikonkurencinį elgesį ir ketino savo elgesiu padėti siekti bendrų kartelio tikslų, o to pagal šio sprendimo 48 punkte primintą teismo praktiką pakanka siekiant įrodyti, kad ieškovės dalyvavo kartelyje.

54

B., kaip tarpininko, vaidmenį patvirtina 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo ataskaita ir Glaverbel2005 m. kovo 8 d. ir gruodžio 23 d. pareiškimai, iš kurių pirmasis padarytas anksčiau, nei Komisija rado B. užrašus (ginčijamo sprendimo 80 ir 160 konstatuojamosios dalys). Tai, kad Glaverbel pareiškimai buvo padaryti pagal atleidimo nuo baudos programą, negali neleisti Komisija jais pasinaudoti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktą). Net jei, kaip teigia ieškovės, šie pareiškimai tiesiogiai nekenkia Glaverbel interesams, ji neturėjo jokio intereso pateikti Komisijai klaidingą informaciją dėl kitų kartelio narių. Iš tikrųjų bet koks bandymas suklaidinti Komisiją vykstant atleidimo nuo baudos procedūrai gali sukelti abejonių dėl prašymą padavusio asmens nuoširdumo ir bendradarbiavimo apimties bei pakenkti jo galimybei visiškai pasinaudoti Pranešimu dėl atleidimo nuo baudų (2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 70 punktas). Todėl ieškovių argumentus dėl Glaverbel pareiškimų įrodomosios vertės, kiek tai susiję su B. tarpininko vaidmeniu, reikia atmesti.

55

Dėl ieškovių argumento, kad tai, jog Komisija remiasi jų dalyvavimu vėlesniuose kartelio susitikimuose 2004 m. gruodžio mėn., 2005 m. vasario mėn. ar GEPVP susirinkimuose, kad įrodytų 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo antikonkurencinį pobūdį, pažeidžia nekaltumo prezumpciją, reikia pažymėti, kad teismo praktika nedraudžia Komisijai remtis vėlesnėmis už antikonkurencinį elgesį faktinėmis aplinkybėmis, kad patvirtintų objektyvaus įrodymo, kaip antai B. per šį susitikimą darytų užrašų, turinį. Ieškovių nurodyta teismo praktika draudžia naudoti ankstesnio laikotarpio, kuriuo nagrinėjamas elgesys buvo teisėtas, įrodymus, kad įrodytų antikonkurencinį vėlesnio elgesio pobūdį, tačiau taip nėra šiuo atveju (1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T-30/91, Rink. p. II-1775, 73 punktas ir Sprendimo ICI prieš Komisiją, T-36/91, Rink. p. II-1847, 83 punktas). Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip visiškai nepagrįstą.

56

Galiausiai ieškovės ginčija Komisijos teiginį, jog B. susitiko su F., kad jį informuotų apie trišalius susitarimus dėl kainų pakėlimo Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Vokietijoje ar kad sužinotų jų poziciją dėl galimo kainų pakėlimo Italijoje, ir pačių susitarimų dėl kainų Vokietijoje egzistavimo faktą. Be to, jos pažymi, kad pagal teismo praktiką pats informavimo apie kartelio susitikimus faktas nelaikomas pažeidimu.

57

Kaip pažymėta šio sprendimo 45 punkte, šioje byloje F. keitėsi jautria informacija su B. dėl Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos ir Italijos per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą. Užuot atsiribojęs nuo antikonkurencinio elgesio, apie kurį jis buvo informuotas, F. pateikė informacijos apie ieškovių komercinę strategiją Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Vokietijoje ir nurodė elgesį, kurio jos laikysis pakėlus kainas Italijoje (žr. šio sprendimo 41–44 punktus), taip labai sumažindamas neaiškumą dėl jų tikėtino elgesio rinkoje (žr. šio sprendimo 45 punktą). Todėl ieškovių argumentai, kad iš B. užrašų nematyti, jog F. prisiėmė įsipareigojimus dėl jų būsimos kainų politikos Jungtinėje Karalystėje ar kad jis išreiškė kokį nors pritarimą kainų padidinimui, yra nereikšmingi. Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovės, tai, kad buvo pranešta apie kartelio susitikimus, gali būti pažeidimas, jei už tai informacija pateikiama siekiant prisidėti prie bendrų kartelio tikslų (žr. šio sprendimo 48 ir 49 punktus). Galiausiai vėlesni įvykiai rodo, kad po šio susitikimo ieškovės elgėsi taip pat kaip kiti trys kartelio nariai. Iš vieno per patikrinimą paimto ieškovių vidaus dokumento matyti, kad kitoms trims kartelio narėms pakėlus kainas Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, jos taip pat pakėlė kainas (ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamoji dalis).

58

Argumentą, kad Komisija neįrodė, jog per 2004 m. kovo 2 d. susitikimą buvo sudarytas susitarimas dėl kainų padidinimo Vokietijoje, reikia atmesti kaip visiškai nereikšmingą. Iš tikrųjų iš B. užrašų matyti, kad jis informavo F. apie šio susitarimo egzistavimą ir jo turinį, todėl nesvarbu, kada kitos trys kartelio narės jį sudarė, ir kad F. sužinojo apie jo egzistavimą. Be to, F. savo ruožtu pateikė B. informacijos, susijusios su bendram ieškovių ir Pilkington klientui S. taikyta dvigubos kainos sistema, ir turėjo jį informuoti apie realiai šiam klientui taikytą pardavimo kainą. F. netgi pasiūlė kainos didinimo žirkles. Be to, vėlesni įvykiai patvirtina šio susitarimo egzistavimą. Kaip pažymėta šio sprendimo 51 punkte, kitos trys kartelio narės šį susitarimą įgyvendino maždaug tuo metu, kaip per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą B. nurodė F. ir kaip pažymėta jo užrašuose (2004 m. gegužės 25 d.Saint-Gobain, 2004 m. birželio 4 d.Pilkington ir 2004 m. birželio 7 d.Glaverbel, o numatytos datos atitinkamai buvo 2004 m. gegužės 1 d., gegužės 15 d. ir birželio 1 d.). Priešingai, nei teigia ieškovės, šis laiko skirtumas yra mažai reikšmingas ir negali paneigti susitarimo egzistavimo ar keitimosi tarp F. ir B. su tuo susijusia informacija per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą.

59

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 171 ir 188 konstatuojamosiose dalyse teisingai nusprendė, jog, pirma, B. susitiko su F., kad jį informuotų apie susitarimų tarp kitų trijų kartelio narių dėl kainų padidinimo Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Vokietijoje egzistavimą, ir, antra, jog F. savo ruožtu jam perdavė jautrią informaciją dėl ieškovių komercinės strategijos šiose rinkose. Be to, Italijos atveju F. pažymėjo, kad jei būtų padidintos kainos, ieškovės tam nesipriešintų. Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad 2004 m. balandžio 20 d. susitikimas buvo antikonkurencinio pobūdžio ir kad ieškovės prisijungė prie kartelio po šio susitikimo (ginčijamo sprendimo 330 konstatuojamoji dalis).

60

Komisija nusprendė, kad ieškovės tęsė antikonkurencinius veiksmus, kai 2004 m. birželio 15 d. joms paskambino Pilkington ir jas informavo apie susitarimo dėl Italijos rinkos sudarymą, o jos jį patvirtino (ginčijamo sprendimo 189–196 konstatuojamosios dalys).

61

Ieškovės tvirtina, kad, nepateikusi jokio įrodymo dėl telefoninio pokalbio tarp B. ir F. per 2004 m. birželio 15 d. susitikimą ir pasirėmusi tik Glaverbel pareiškimais, padarytais padavus prašymą atleisti nuo baudos, Komisija teigė, jog per šį pokalbį F. pažymėjo, jog jis neprieštarauja susitarimui dėl kainų Italijoje. Iš tikrųjų F. tik pasakė, jog kaip nereikšmingos žaidėjos Italijos rinkoje ieškovės negali daryti įtakos kainoms šioje rinkoje, ir pakartojo per 2004 m. balandžio 20 d. vakarienę išsakytus teiginius. Be to, ieškovės mano, kad trumpas telefoninis pokalbis negali būti prilygintas dalyvavimui kartelio susitikime, kuris, pasak Glaverbel, tęsėsi penkias valandas.

62

Visų pirma reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 54 punkte primintą teismo praktiką tai, jog Glaverbel pareiškimai buvo padaryti padavus prašymą dėl atleidimo nuo baudų, savaime nesumažina jų įrodomosios vertės.

63

Ieškovės pripažįsta, kad B. skambino F. ir kad jie kalbėjo apie Italiją. G. savo ruožtu patikslino, kad B. informavo F. apie susitarimus dėl kainų, sudarytus per susitikimą, ir kad visiems šio susitikimo dalyviams buvo aišku, jog, atsižvelgiant į F. pastabas, ieškovės neketino prieštarauti šiems susitarimams (ginčijamo sprendimo 189 konstatuojamoji dalis). Kaip tvirtino Komisija, šie pareiškimai atitinka F. pareiškimus, jog jis pakartojo B. tai, kas buvo pasakyta per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą, t. y. kad jis nebuvo reikšmingas žaidėjas Italijos rinkoje, kad ši situacija nesikeis artimiausioje ateityje ir kad jis negali daryti įtakos šioje rinkoje. Todėl F. patvirtino B., kad ieškovės neprieštaraus dėl susitarimų dėl kainų pakėlimo Italijos rinkoje. Be to, Saint-Gobain pareiškimas, kurio neginčijo ieškovės, patvirtina, kad tarp jų ir per 2004 m. birželio 15 d. susitikimą priimtų susitarimų yra ryšys, nes Saint-Gobain manė, kad F. dalyvavo šitame susitikime (ginčijamo sprendimo 190 ir 196 konstatuojamosios dalys).

64

Tiesa, Komisija nepateikė rašytinio 2004 m. birželio 15 d. susitikimo ar telefoninio pokalbio įrodymo. Tačiau, remiantis šio sprendimo 33 punkte nurodyta teismo praktika, tais atvejais, kai įrodymai yra fragmentiški ar padriki, Komisija gali atkurti tam tikras detales dedukcijos būdu, ką ji ir padarė šiuo atveju ginčijamame sprendime (ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamoji dalis). Be to, ieškovės nepateikė alternatyvaus logiško paaiškinimo dėl šio skambučio ar telefoninio pokalbio tarp B. ir F. dėl Italijos, kurio buvimo jos neneigia, turinio. Galiausiai, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo, per kurį buvo kalbama ir apie Italiją, turinį ir į aplinkybes, kuriomis vyko šis telefoninis pokalbis, tai, kad jis buvo trumpas, neturi reikšmės atmetant jo antikonkurencinį pobūdį.

65

Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad, pirma, 2004 m. birželio 15 d. B. paskambino F., kad informuotų jį apie susitarimus, priimtus per tą dieną vykusį kitų trijų kartelio narių atstovų susitikimą, ir kad F. jam pranešė apie savo poziciją šiuo klausimu ir, antra, kad šis pozicijos pranešimas buvo antikonkurencinio pobūdžio.

66

Galiausiai, remdamasi ranka rašytomis pastabomis, paimtomis per netikėtus patikrinimus Pilkington patalpose, bei ištraukomis iš darbotvarkių, Komisija nusprendė, kad ieškovės su kitomis trimis kartelio narėmis dalyvavo 2004 m. gruodžio 2 d. susitikime Liuksemburge, per kurį buvo priimti susitarimai dėl kainų pakėlimo, minimalių kainų ir kitų komercinių lakštinio stiklo pardavimo keliose Europos valstybėse sąlygų (ginčijamo sprendimo 197–264 konstatuojamosios dalys).

67

Ieškovės nesutinka, kad šį susitikimą galima laikyti turinčiu antikonkurencinį tikslą. Pirma, jos teigia, kad tai buvo vakarienė, apie kurią buvo pranešta daug asmenų ir kuri vyko viešame restorane, ir kad F. paprašė padengti sąskaitą už vakarienę. Antra, jos mano, kad Komisija neįrodė, jog šis susitikimas leido sudaryti susitarimus tarp kartelio narių dėl kainų pakėlimo ateityje, nes jie neįmanomi be jų dalyvavimo. Jos teigia, kad per vakarienę F. pateikti pasiūlymai negali būti laikomi jų sutikimo prisijungti prie kartelio EEE lygmeniu išraiška ir kad Komisijos išvados dėl šių užrašų prieštarauja Glaverbel pareiškimams. Iš tikrųjų Glaverbel teigia, kad per vakarienę nebuvo kalbama apie kainų pakėlimą, ieškovės niekada nedalyvavo daugiašaliame kartelio susitikime iki 2005 m. vasario 11 d., diskusijos per vakarienę buvo tik informacijos pasikeitimas. Trečia, ieškovės teigia, kad B. užrašuose ir su jais susijusiuose komentaruose minima „kainų pakėlimo schema“ yra pačio B. arba greičiausiai per dvišalę diskusiją tarp B. ir Saint-Gobain darbuotojo H. išsakytų minčių, kurios buvo pristatytos ir kurioms iš dalies buvo pritarta per 2005 m. vasario mėn. susitikimą, išraiška.

68

Visų pirma reikia pažymėti, kad B. užrašai yra dviejų rūšių. Pirmieji buvo rašomi ant viešbučio N. ir Pilkington bloknoto ir pavadinti „GEPVP susitikimas Liuksemburge“, o antrieji – ant Pilkington bloknoto ir pavadinti „2/12/04 protokolas“. Iš Pilkington pareiškimų, kurių neginčija ieškovės, matyti, kad pirmuosius užrašus B. padarė 2004 m. gruodžio 3 d. asmeniniam naudojimui ir jie yra pamąstymai apie 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimą, o antrieji buvo padaryti per 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimą.

69

Iš antrųjų užrašų antraštės „Protokolas“, jų datos „2/12/2004“ ir jų turinio matyti, kad jie yra tą dieną vykusio susitikimo ataskaita. Jie iš tikrųjų atspindi tarp dalyvių vykusias diskusijas dėl lakštinio stiklo kainų įvairiose EEE valstybėse, F. pateiktą informaciją ir priimtus susitarimus, kurie yra rubrikoje „Bendrieji susitarimai“. Tokią išvadą patvirtina pirmieji Pilkington pareiškimai, kuriuose teigiama, kad šiuos lapus sudaro to laiko, kai Liuksemburge tuo metu vyko susitikimas, užrašai.

70

Šie užrašai taip pat leidžia įrodyti, kad per šį susitikimą nagrinėti klausimai, taigi ir pats susitikimas, buvo akivaizdžiai antikonkurencinio pobūdžio. Iš tikrųjų jie aiškiai rodo, kad kartelio narės susitarė padidinti kainas įvairiose EEE valstybėse ir kad F. pateikė tam tikros jautrios informacijos. Glaverbel savo 2005 m. kovo 8 d. pareiškime, kuriame ji teigia, kad „per šią vakarienę, be įprastų diskusijų apie kainą, ilgai buvo kalbama apie kliento S. situaciją“, taip pat patvirtino, kad šis susitikimas buvo antikonkurencinio pobūdžio.

71

Todėl reikia konstatuoti, kad B. užrašai ir sutampantys Pilkington ir Glaverbel pareiškimai dėl per vakarienę vykusių diskusijų leidžia, pirma, įrodyti 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimo antikonkurencinį pobūdį ir, antra, paneigti pirminius Glaverbel pareiškimus, kuriais remiasi ieškovės, kad per šią vakarienę nebuvo kalbama apie kainų kėlimą. Kaip pažymėta šio sprendimo 45 punkte, ieškovių argumentų, jog susitikimas vyko per vakarienę ir F. paprašė padengti sąskaitą už ją, negali pakakti šio susitikimo antikonkurenciniam pobūdžiui paneigti.

72

Ieškovės nesutinka, kad susitarimai dėl kainų buvo priimti per susitikimą, ir teigia, kaip, beje, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pažymėjo Pilkington, kad tai buvo pasikeitimas informacija, o ne susitarimas. Tačiau iš B. užrašų matyti, kad, be pasikeitimo informacija, kartelio narės per šį susitikimą taip pat sudarė susitarimus dėl kainų. Taigi, buvo nustatytos minimalios kainos Italijoje, tikslinės kainos, tvarkaraštis ir kainų pakėlimo procedūra Jungtinėje Karalystėje, nuspręsta dėl kainų padidinimo Baltijos šalyse, kurį turėjo atlikti ieškovės, dėl kainų padidinimo 2005 m. kovo mėn. Lenkijoje, kurį turėjo atlikti ieškovės, nuspręsta dėl kainų padidinimo 10 %, apie kurį paskelbė ieškovės, Prancūzijoje, dėl kainų padidinimo 2005 m. kovo mėn. Vokietijoje ir galiausiai susitarta dėl kainų pakėlimo Vokietijoje, kurį turėjo atlikti Pilkington. Be to, paskutiniame B. užrašų puslapyje, kurio antraštė yra „Bendrieji susitarimai“, iš dalies apibendrinami sudaryti ir juose nurodomi susitarimai dėl kainų ir dar minimi kiti susitarimai.

73

Be to, aplinkybė, kad, kaip teigia ieškovės, iš B. užrašų nematyti, kad F. pateikė informacijos, kuria remiantis būtų galima padaryti išvadą, jog ieškovės dalyvavo per vakarienę sudarytuose susitarimuose, neturi reikšmės. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, norint įrodyti, kad įmonė dalyvavo kartelyje, Komisijai pakanka įrodyti, jog ji dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai, ir aiškiai jiems neprieštaravo. Jei dalyvavimas tokiuose susitikimuose yra nustatytas, įmonė turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad ji tuose susitikimuose nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo ir pareiškė savo konkurentams dalyvaujanti juose kitais tikslais nei jie (šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 96 punktas ir šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81 punktas). Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 82 punkte, priežastis, pagrindžianti šį teisės principą, yra ta, kad dalyvaudama tokiame susitikime ir viešai neatsiribodama nuo jo turinio įmonė leido manyti kitiems dalyviams, kad ji sutinka su jo rezultatu ir vykdys nustatytus reikalavimus.

74

Ši teismo praktika dėl nebylaus pritarimo grindžiama prielaida, jog atitinkama įmonė dalyvavo susitikimuose, per kuriuos buvo sudaryti antikonkurencinio pobūdžio susitarimai arba kurie yra akivaizdžiai antikonkurenciniai (žr. šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją 91 punktą ir nurodytą teismo praktiką), o, kaip pažymėta šio sprendimo 71 punkte, būtent taip yra šiuo atveju.

75

Šioje byloje ieškovės nepateikė jokio įrodymo, leidžiančio teigti, kad F., nors ir dalyvavo susitikime kaip jų atstovas, bet atsiribojo nuo sudarytų susitarimų. Todėl pagal pirmesniuose punktuose nurodytą teismo praktiką vien F. dalyvavimo susitikime kaip ieškovių atstovo pakanka išvadai, kad jų vardu jis išreiškė nebylų pritarimą per šį susitikimą sudarytiems susitarimams, padaryti.

76

Todėl, priešingai, nei tvirtina ieškovės, iš B. per 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimą darytų užrašų matyti, kad kartelio narės per šį susitikimą ne tik keitėsi jautria informacija, bet ir sudarė susitarimus dėl įvairių lakštinio stiklo klasių kainų pakėlimo įvairiose EEE šalyse ir kad F. ieškovių vardu išreiškė nebylų pritarimą šiems susitarimams.

77

Vis dėlto ieškovės teigia, kad B. užrašuose minima „kainų kėlimo schema“ nerodo, kad buvo sudarytas visa apimantis susitarimas dėl kainų kėlimo ateityje. Reikia pažymėti, kad „kainų kėlimo schema“ yra minima po vakarienės B. viešbučio N. bloknote darytuose užrašuose. Kaip pažymėta šio sprendimo 68 punkte, šie užrašai buvo daryti asmeniniam naudojimui. Atsižvelgiant į tai, „kainų kėlimo schema“ yra tik antraštė, po kuria yra lentelė, kurioje apibendrinami šio sprendimo 72 punkte minimi įvairūs susitarimai dėl kitų metų, o su jais susijusių komentarų negalima laikyti B. interpretacija dėl vaidmens, kurį ieškovės galėtų vaidinti kartelyje, ar po vakarienės vykusios dvišalės diskusijos tarp B. ir H. santrauka. Todėl šio argumento dėl „kainų kėlimo schemos“ negali pakakti faktui, kad susitarimai dėl kainų didinimo buvo sudaryti per šį susitikimą, paneigti.

78

Ieškovės taip pat pažymi, kad frazės „kiti parėmė bendrąsias pastabas dėl Guardian elgesio“ ir „kyla grėsmė kainoms visose rinkose“, einančios prieš „kainų kėlimo schemą“, pakartoja B. ir Saint-Gobain darbuotojo H. ir (ar) Glaverbel darbuotojo D. komentarus, kad jos dalyvauja jų agresyvioje strategijoje. Šis teiginys negali paneigti ankstesnės išvados. Iš tikrųjų šios frazės, atsižvelgiant į B. asmeniniais tikslais padarytos santraukos kontekstą, ir klausimai, nagrinėti per išvakarėse vykusį susitikimą, nerodo, kad ieškovės atsiribojo nuo susitarimų. Viena vertus, fraze „kyla grėsmė kainoms visose rinkose“ konstatuojama situacija, egzistavusi vykstant 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimui (žr., pavyzdžiui, susitikimo ataskaitą, kurioje dėl Jungtinės Karalystės pažymima, kad „kainos JK laikytinos mažomis“, dėl Prancūzijos – kad „kainos šiuo metu yra beveik mažiausios Europoje“, dėl Vokietijos – kad „kainos turi būti nedelsiant stabilizuotos, kad liktų tokios, kokios yra dabar“, dėl Ispanijos – kad kainos „laisvai krinta du mėnesius“, ir dėl pirmo sudaryto bendrojo susitarimo – kad numatyta „artimiausiais mėnesiais įšaldyti kainas visoje Europoje“. Kita vertus, pažymima, kad „kiti parėmė bendras pastabas dėl Guardian elgesio“, o tai yra ieškovių elgesio kritika iki šio susitikimo, kurio iki tol nebuvo tikimasi (žr., be kita ko, susitikimo ataskaitą, kurioje dėl Baltijos šalių pažymima, kad „nors buvo susitarta padidinti kainas (Gl + P tą padarė), G to nepadarė ir kainos šiuo metu yra tokio pat lygio (Ø [= vidutiniškai] 260)“).

79

Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovės (žr. šio sprendimo 31 punktą), kontaktai tarp jų ir kitų trijų kartelio narių yra ne „bandymų stadijos“, o tikras dalyvavimas kartelyje. Iš tikrųjų įrodyta, kad F. atstovaujamos ieškovės prisijungė prie kartelio per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą, joms buvo skambinta 2004 m. birželio 15 d., jos organizavo 2004 m. gruodžio 2 d. vakarienę ir kad diskusijų per šiuos tris įvykius dalykas buvo antikonkurencinis. Be to, ieškovės pripažino dalyvavusios 2005 m. vasario 11 d. susitikime, kurio tikslas taip pat buvo antikonkurencinis. Kadangi 2004 m. balandžio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimų buvimą ir ieškovių dalyvavimą juose įrodo B. per šiuos susitikimus daryti užrašai, kurių įrodomosios vertės ieškovės veiksmingai neginčijo (žr. šio sprendimo 39, 40, 69 ir 70 punktus), jų pateikti paaiškinimai šiuo atžvilgiu negali paneigti jų dalyvavimo kartelyje nuo 2004 m. balandžio 20 d.

80

Todėl ginčijamame sprendime Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovės dalyvavo kartelyje nuo 2004 m. balandžio 20 d.

81

Taigi, pirmą šio ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

82

Komisija nusprendė, kad pažeidimas apėmė visą EEE, nes jo dalyviai pardavinėjo aptariamas prekes bent jau EEE, bendra jų pardavimų dalis sudarė mažiausiai 80 %, jie aprūpindavo savo klientus EEE iš visoje šioje teritorijoje esančių gamyklų ir sandėlių ir kad kartelis buvo Europos masto. Šiuo atžvilgiu ji pabrėžė, kad jei diskusijos skyrėsi, nelygu atitinkama EEE šalis, jų dalykas vis tiek buvo antikonkurencinis (žr. 368–371 konstatuojamąsias dalis).

83

Ieškovės ginčija šią Komisijos išvadą ir teigia, kad, pirma, į šalis, minėtas per 2004 m. balandžio 20 d., 2004 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimus, negalima atsižvelgti nustatant kartelio geografinę apimtį, nes šių susitikimų dalykas nebuvo antikonkurencinis, ir, antra, per 2005 m. vasario 11 d. susitikimą sudaryti susitarimai dėl kainų buvo susiję tik su Vokietija, Ispanija, Austrija, Portugalija ir Beniliuksu, o susitarimai, kuriais nustatyta viršutinė kainos sumažinimo ir nuolaidų riba, buvo susiję tik su Vokietija, Austrija ir Šveicarija.

84

Vis dėlto reikia priminti, kad iš šio sprendimo 59, 65 ir 79 punktų matyti, kad 2004 m. balandžio 20 d. ir gruodžio 2 d. susitikimų ir 2004 m. birželio 15 d. telefoninio pokalbio dalykas buvo antikonkurencinis. Todėl į šalis, kurios minėtos per šiuos susitikimus, ir šalis, apie kurias buvo kalbama per 2005 m. vasario 11 d. susitikimą, reikia atsižvelgti nustatant kartelio geografinę apimtį.

85

Ieškovės teigia, kad Komisijos pateikti įrodymai, kuriais siekiama įrodyti jų dalyvavimą susitarimuose, apimančiuose visą EEE, yra nepakankami.

86

Šiuo atveju Komisija savo teiginį, jog kartelio susitarimai apėmė EEE, grindė trimis elementais. Pirma, tai įvairių kartelio susitikimų protokolai bei informacija, susijusi su 2004 m. birželio 15 d. telefoniniu pokalbiu. Iš šių dokumentų matyti, kad įvairūs susitarimai buvo susiję su daugeliu Europos šalių: Belgija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgu, Nyderlandais, Austrija, Lenkija, Portugalija, Jungtine Karalyste ir Šveicarija. Konkrečiai tariant, iš 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimo ataskaitos matyti, kad dalyviai nusprendė įšaldyti kainas visoje Europoje (ginčijamo sprendimo 370 konstatuojamoji dalis).

87

Antra, Komisija atsižvelgė į tai, kaip kiekvienas kartelio dalyvis organizavo lakštinio stiklo gamybą ir platinimą. Iš tikrųjų tai buvo organizuota visoje EEE: vienoje šalyje esančios gamyklos produkcija buvo platinama keliose artimose šalyse (ginčijamo sprendimo 55 ir 369 konstatuojamosios dalys). Tai patvirtino pačios ieškovės, nes F. pažymėjo, kad kiekviena gamykla turėjo savo rinką, paprastai apibrėžtą 300–400 kilometrų spinduliu. Kiekvienos kartelio narės gamyklų tinklo geografinis sutvarkymas joms leido patenkinti lakštinio stiklo paklausą visoje EEE.

88

Trečia, Komisija atsižvelgė į kartelio susitikimų dalyvių, kurie buvo kartelio narių komerciniai atstovai Europos lygmeniu bei svarbiausi jų atstovai GEPVP „Rinkodaros ir komunikacijos“ („Marcomm“) komitete, kilmę, ir to neginčijo ieškovės (ginčijamo sprendimo 369 ir 370 punktai).

89

Komisijos išvadą dėl kartelio geografinės apimties patvirtina kiti elementai. Pirma, Glaverbel pareiškimai, kuriuose teigiama, viena vertus, kad Saint-Gobain, Pilkington ir ji dalyvavo dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose, kuriais siekta apriboti konkurenciją Europos lakštinio stiklo rinkoje, kuri, pasak Saint-Gobain, pasižymėjo nuolatiniu kainų mažėjimu. Kita vertus, ieškovės buvo informuotos apie kitų trijų kartelio narių 2004 m. kovo mėn. sudarytus susitarimus ir nuo to laiko dalyvavo susitikimuose (ginčijamo sprendimo 80 ir 81 konstatuojamosios dalys). Todėl, priešingai, nei teigia ieškovės, Glaverbel pareiškimai dėl to yra susiję ne tik su trišaliu karteliu, kuriam jos nepriklausė. Antra, šią išvadą patvirtina GEPVP, į kurią įeina kartelio narės, Komisijai adresuotas skundas, susijęs su valstybės pagalbos projektu, kuriame pažymima, kad „lakštinio stiklo rinka yra visą Europą apimanti rinka, kuri užima svarbią prekybos tarp valstybių dalį“ (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis). Trečia, ją patvirtina ataskaita ir B. užrašai, padaryti kitą dieną po 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimo, ir 2005 m. vasario 11 d. susitikimo ataskaita, iš kurių matyti, kad kartelio dalyviai kalbėjo apie šio sprendimo 86 punkte nepaminėtas Europos šalis, pavyzdžiui, Bulgariją, Kiprą, Rumuniją ir Skandinavijos šalis.

90

Be to, ieškovės negali remtis teismo praktika, pagal kurią pačios atitinkamos įmonės nustato rinkos geografinę apimtį, kuri gali būti arba platesnė, arba siauresnė nei atitinkama geografinė rinka, kiek tai susiję su būtinybės apibrėžti atitinkamą geografinę rinką siekiant taikyti EB 81 straipsnį, klausimu, nes šis klausimas šioje byloje nekyla. Iš tikrųjų pagal šią teismo praktiką Komisija yra įpareigota apibrėžti rinką tik tada, kai to nepadarius neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendrojoje rinkoje (2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T-62/98, Rink. p. II-2707, 230 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T-44/00, Rink. p. II-2223, 132 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T-38/02, Rink. p. II-4407, 99 punktas). Iš principo, jeigu pats susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, nebūtina tiksliai apibrėžti atitinkamų geografinių rinkų, jei faktinė ar potenciali konkurencija tose teritorijose tikrai buvo apribota, nesvarbu, ar tos teritorijos sudaro rinkas siaurąja prasme (minėto Sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, 132 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T-348/94, Rink. p. II-1875, 232 punktą ir 2005 m. liepos 18 d. Sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T-241/01, Rink. p. II-2917, 99 punktą). Nustatant pažeidimo geografinę apimtį, į kurią bus atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, pakanka, kad Komisija įvertintų paveiktos vienos ar kelių rinkų geografinės zonos apimtį, tačiau ji neprivalo tiksliai apibrėžti atitinkamų rinkų (minėto Sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją 99 punktas).

91

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pažymėti, kad visi Komisijos pateikti faktai, kurių arba neginčija ieškovės, arba patvirtina kiti įrodymai, leidžia teigti, kad kartelio geografinė zona apėmė visą EEE teritoriją. Taigi, Komisija teisingai nusprendė, kad pažeidimas apima visą EEE teritoriją.

92

Todėl reikia atmesti šio ieškinio pagrindo antrą dalį, taigi ir visą šį pagrindą.

93

Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad reikia atmesti ieškinyje suformuluotus reikalavimus dėl panaikinimo.

94

Grįsdamos savo reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų sumažintas baudos dydis, ieškovės nurodo tris pagrindus. Pirmuoju ieškinio pagrindu jos prašo Bendrojo Teismo sumažinti baudos dydį iš dalies panaikinus ginčijamą sprendimą. Antrasis pagrindas grindžiamas nediskriminavimo principo ir pareigos motyvuoti baudos apskaičiavimą pažeidimu, o trečiasis – vertinimo klaida, atsižvelgiant į jų labai ribotą ir pasyvų vaidmenį pažeidime, ir nediskriminavimo principo pažeidimu.

95

Ieškovės teigia, kad baudos dydį reikia sumažinti, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo panaikinimą iš dalies. Jos mano, kad bauda turi būti apskaičiuota remiantis tik 2004 m. pardavimais, siekiančiais 241,6 milijono eurų ir apimančiais EEE šalis, kurių atžvilgiu pažeidimas yra neginčijamas. Be to, jos mano, kad skiriant baudą reikia atsižvelgti į labai trumpą jų dalyvavimo kartelyje laikotarpį, apimantį tik vieną susitikimą ir daugiausia dvylika dienų.

96

Iš šio sprendimo 79 ir 91 punktų matyti, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, jog, pirma, ieškovės dalyvavo kartelyje nuo 2004 m. balandžio 20 d. iki 2005 m. vasario 22 d. ir, antra, pažeidimas apėmė visą EEE teritoriją.

97

Todėl nereikia sumažinti baudos dydžio atsižvelgiant į kartelio trukmę ir geografinę apimtį ir reikia atmesti šį ieškinio pagrindą.

98

Ieškovės mano, pirma, kad apskaičiuodama kitų trijų kartelio narių baudas, neįtraukusi pardavimų uždaroje rinkoje, t. y. pardavimų grupių viduje vertės, Komisija pažeidė nediskriminavimo principą ir pareigą motyvuoti baudų apskaičiavimą.

99

Ieškovės pabrėžia, kad nemotyvavus kitų trijų kartelio narių baudos apskaičiavimo ir dėl naudotų duomenų konfidencialumo jos negali nustatyti neįtrauktų kiekvienos kartelio dalyvės pardavimų uždaroje rinkoje pobūdžio ir vertės. Jos teigia, kad tokiu atveju Bendrasis Teismas turi kompensuoti tokių pardavimų neįtraukimą ir sumažinti joms skirtos baudos dydį proporcingai į lakštinio stiklo rinką neįtrauktiems pardavimams. Toks sprendimas atitiktų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – Baudų apskaičiavimo gairės), nes jis leistų tinkamai atspindėti įmonės santykinį svorį atitinkamoje rinkoje, be to, jį yra patvirtinęs Bendrasis Teismas.

100

Ieškovės pažymi, kad Komisija į skaičiavimus neįtraukė milijardo eurų vertės pardavimų uždaroje rinkoje iš bendros 2,7 milijardo eurų rinkos vertės. Šis skaičius gaunamas iš pranešime apie kaltinimus nurodytos bendros 2,7 milijardo eurų sumos atėmus ginčijamame sprendime nurodytą bendrą lakštinio stiklo 1,7 milijardo eurų vertės pardavimų sumą (ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis) ir jis sudaro 37 % bendro rinkos dydžio, kurio vertė yra 2,7 milijardo eurų.

101

Komisija ginčija ieškovių argumentus.

102

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad, pirma, Europos Sąjungos teismas galėtų vykdyti priimtos priemonės kontrolę ir, antra, suinteresuotieji asmenys galėtų žinoti jos pateisinimą tam, kad turėtų galimybę apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas.

103

Nereikalaujama motyvuose nurodyti visų reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias normas (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktas ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C-521/09 P, Rink. p. I-8947, 150 punktą).

104

Šioje byloje Komisija nusprendė, kad antikonkurenciniai susitarimai buvo susiję su lakštinio stiklo pardavimais nepriklausomiems klientams (ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamoji dalis) ir apskaičiuodama bazinį baudų dydį ji rėmėsi šiais pardavimais (ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamoji dalis, 1 lentelė ir 470 konstatuojamoji dalis). Todėl Komisija apskaičiuodama baudą neįtraukė lakštinio stiklo, kurį turi perdirbti įmonės padalinys ar tos pačios grupės bendrovė, pardavimų. Kadangi antikonkurencinis elgesys buvo įrodytas tik dėl pardavimų nepriklausomiems klientams, Komisijos negalima kaltinti dėl to, kad apskaičiuodama baudą ji neįtraukė vertikaliai integruotų kartelio narių vidaus pardavimų. Be to, jos negalima kaltinti dėl to, kad ji nemotyvavo šių pardavimų neįtraukimo apskaičiuojant baudą.

105

Be to, kaip tvirtino Komisija, nebuvo įrodyta, kad vertikaliai integruotos kartelio narės, kurios aptariamas prekes tiekė tos pačios įmonės padaliniams arba tai pačiai įmonių grupei priklausančioms bendrovėms, netiesiogiai pasinaudojo sutartu kainų padidinimu ar kad kainų padidinimas aukštesnėje rinkoje suteikė konkurencinį pranašumą žemesnėje perdirbto stiklo rinkoje.

106

Galiausiai kalbant apie argumentą, jog apskaičiuodama baudą į pardavimus neįtraukusi vidaus pardavimų Komisija pažeidė nediskriminavimo principą, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašūs atvejai nebūtų vertinami skirtingai, o skirtingi atvejai – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T-311/94, Rink. p. II-1129, 309 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Šiuo atveju nusprendusi, kad antikonkurenciniai susitarimai buvo taikomi tik nepriklausomiems klientams nustatytai lakštinio stiklo kainai, apskaičiuodama vertikaliai integruotų kartelio narių baudą, neįtraukusi vidaus pardavimų Komisija skirtingai vertino objektyviai skirtingas situacijas. Taigi, Komisijos negalima kaltinti nediskriminavimo principo pažeidimu.

107

Todėl reikia atmesti visą šį ieškinio pagrindą.

108

Ieškovės mano, kad Komisija neatsižvelgė į pasyvų ir labai ribotą jų vaidmenį pažeidime, palyginti su kitų trijų kartelio narių, kurios jame dalyvavo daugiau nei 20 metų, vaidmeniu. Jų dalyvavimas esą apsiribojo tik vienu susitikimu, kuris nebuvo slaptas, o jame sudaryti susitarimai apėmė tik kai kurias šalis ir niekada nebuvo įgyvendinti. B. 2005 m. vasario 11 d. užrašai taip pat neleidžia teigti, kad F. sutiko dalyvauti kainų kėlimo procese ar jam vadovauti. Tokiomis aplinkybėmis nustatydama baudos dydį Komisija turėjo atsižvelgti į pasyvų ieškovių vaidmenį kartelyje.

109

Pagal teismo praktiką, jei pažeidimą padarė kelios įmonės, nustatant baudų dydį turi būti išnagrinėtas kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą sunkumas (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73-48/73, 50/73, 54/73-56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas ir šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 92 punktas; 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trioplast Industrier prieš Komisiją, T-40/06, Rink. p. II-4893, 105 punktas), o tai, be kita ko, reiškia, kad reikia nustatyti jų atitinkamą vaidmenį pažeidime per dalyvavimo jame laikotarpį (šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas ir 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją, T-6/89, Rink. p. II-1623, 264 punktas).

110

Pagal Baudų apskaičiavimo gairių 29 punkto trečią įtrauką pasyvus įmonės vaidmuo įgyvendinant pažeidimą yra lengvinanti aplinkybė. Joje pažymima, kad lengvinanti aplinkybė bus tik tada, „kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus“. Be to, pagal šį 29 punktą „nebus laikoma švelninančia aplinkybe tai, kad įmonė dalyvavo pažeidime trumpiau negu kitos, kadangi į šią aplinkybę atsižvelgiama nustatant bazinį baudos dydį“.

111

Pagal teismo praktiką aplinkybe, patvirtinančia pasyvų įmonės vaidmenį kartelyje, gali būti laikoma tai, kad ji daug rečiau nei tikrieji kartelio nariai dalyvavo susitikimuose, taip pat jos vėlesnis įėjimas į rinką, kurioje vyko pažeidimas, nepaisant dalyvavimo šiame pažeidime trukmės, arba aiškūs trečiųjų įmonių, dalyvavusių pažeidime, atstovų pareiškimai (šio sprendimo 106 punkte minėto Sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją 343 punktas ir 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T-220/00, Rink. p. II-2473, 168 punktas). Šiuo atžvilgiu tai, kad įmonė buvo ne tokia uoli kartelio susitikimų narė ar kad tik gaudavo vienašališkai konkurento perduotą informaciją, nereikšdama jokių abejonių ir neprieštaraudama, negali turėti jokios reikšmės nustatant, kad tos įmonės vaidmuo kartelyje buvo pasyvus (šio sprendimo 45 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 1849 punktas).

112

Šioje byloje iš karto reikia pažymėti, kad iš šio sprendimo 79 punkto matyti, jog ieškovės dalyvavo kartelyje nuo 2004 m. balandžio 20 d. Reikia priminti, kad per 2004 m. balandžio 20 d. susitikimą ir 2004 m. birželio 15 d. telefoninį pokalbį ieškovės savo konkurentėms atskleidė savo elgesį rinkoje ateityje ir, nereikšdamos nė mažiausio prieštaravimo, iš Pilkington gavo informaciją dėl kitų trijų kartelio narių susitarimų kelti kainas. Ieškovės dalyvavo 2004 m. gruodžio 2 d. ir 2005 m. vasario 11 d. kartelio susitikimuose ir aiškiai neprieštaravo per juos vykusioms diskusijoms. Toliau taip pat iš šio sprendimo 79 punkto ir ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovės suorganizavo 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimą (ginčijamo sprendimo 502 konstatuojamoji dalis). Galiausiai iš šio sprendimo 70 ir 72 punktų ir ginčijamo sprendimo matyti, kad ieškovės sutiko pradėti didinti kainas įvairiuose regionuose ir kad jos keitėsi jautria informacija (ginčijamo sprendimo 502 konstatuojamoji dalis). Todėl jų vaidmens kartelyje negalima laikyti pasyviu.

113

To, kad ieškovės neįgyvendino kai kurių per susitikimus, vykusius iki 2004 m. gruodžio 2 d., ir per 2005 m. vasario 11 d. susitikimą sudarytų susitarimų, nepakanka įrodyti, kad jos rinkoje veikė pagal konkurencijos principus. Keitimasis jautria informacija per 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimą ir 2004 m. birželio 15 d. telefoninį pokalbį leidžia daryti priešingą išvadą. Net jei iš pradžių ieškovės nesilaikė kai kurių susitarimų dėl kainų pakėlimo, pavyzdžiui, susitarimo dėl Baltijos šalių, buvo įrodyta, kad jos įgyvendino kitus susitarimus ir aktyviai bendradarbiavo su kitomis trimis kartelio narėmis, pavyzdžiui, joms pateikdamos esminę informaciją, kad būtų galima sudaryti ir įgyvendinti susitarimus dėl kainų (žr. šio sprendimo 57, 59, 63 ir 65 punktus). Be to, per 2005 m. vasario 11 d. susitikimą priimti susitarimai nebuvo įgyvendinti ne dėl to, kad ieškovės veikė pagal konkurencijos principus, bet greičiausiai dėl to, kad Komisija pradėjo patikrinimus (žr. ginčijamo sprendimo 296 konstatuojamąją dalį).

114

Be to, dėl kitoms trims kartelio narėms skirtų baudų apskaičiavimo ieškovės kaltina Komisiją neatsižvelgus į jų daugkartinius recidyvus ir nepadidinus joms baudos, kad užtikrintų atgrasomąjį baudos pobūdį, nors kai kurių jų apyvarta yra daug didesnė nei jų. Todėl skirtingas situacijas vertindama vienodai Komisija pažeidė nediskriminavimo principą.

115

Visų pirma reikia priminti, kad nustatydama baudas Komisija turi didelę diskreciją (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, C-283/98 P, Rink. p. I-9855, 47 punktas; 2006 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Westfalen Gassen Nederland prieš Komisiją, T-303/02, Rink. p. II-4567, 151 punktas ir šio sprendimo 109 punkte minėto Sprendimo Trioplast Industrier prieš Komisiją 141 punktas).

116

Be to, kaip priminta šio sprendimo 106 punkte, nediskriminavimo principas yra pažeidžiamas, kai ta pati norma taikoma skirtingoms situacijoms. Reikia pabrėžti, kad šioje byloje Komisija ieškovėms netaikė sunkinančių aplinkybių, kurias sudaro atgrasymas ir pakartotinumas.

117

Dėl atgrasomojo baudų pobūdžio reikia priminti, jog tai yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudą. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80-103/80, Rink. p. 1825, 105 ir 106 punktai) už EB 81 straipsnio pažeidimus paskirtų baudų, numatytų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, tikslas yra nubausti už neteisėtus atitinkamų įmonių veiksmus ir atgrasyti šias įmones bei kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Todėl, apskaičiuodama baudą, Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią (minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119–121 punktai). Vis dėlto tuo atveju, kai bauda skiriama kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, Komisija, nustatydama baudos dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir trukmę, neprivalo užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms skirtos baudos atspindėtų visus su jų bendra apyvarta arba apyvarta atitinkamoje produkto rinkoje susijusius skirtumus (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P-C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 312 punktas).

118

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad šioje byloje dauginimo koeficientas siekiant užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį buvo taikytas Saint-Gobain, apskaičiuojant jos baudą, dėl to, kad ji yra „didžiausia lakštinio stiklo sektoriaus įmonė“ ir „jos apyvarta absoliučiais skaičiais yra daug didesnė nei kitų įmonių“ (519 konstatuojamoji dalis).

119

Dėl kitų kartelyje dalyvavusių įmonių reikia konstatuoti, kad joms nebuvo taikytas joks dauginimo koeficientas. Tačiau ieškovės tiesiog teigė, kad Glaverbel apyvarta buvo tris kartus didesnė nei jų, nekalbant apie Pilkington apyvartą. Atsižvelgiant į šio sprendimo 117 punkte primintą teismo praktiką, vien šios aplinkybės, net jei ją laikytume įrodyta, negali pakakti norint teigti, kad Komisija turėjo taikyti dauginimo koeficientą, kad būtų užtikrintas atgrasomasis baudos poveikis.

120

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, nustatydama galimą dauginimo koeficientą, kuris turi užtikrinti atgrasomąjį baudų poveikį, Komisija atsižvelgė į skirtingą kartelyje dalyvavusių įmonių situaciją.

121

Dėl argumento, jog Saint-Gobain ir Glaverbel skirtos baudos nebuvo padidintos dėl pakartotinumo, ir argumento, susijusio su maksimaliu terminu, kuriam praėjus į pakartotinumą neatsižvelgiama, reikia pabrėžti, kad nei Reglamente Nr. 1/2003, nei Baudų apskaičiavimo gairėse toks terminas nėra numatytas, ir, nenustačius tokio termino, teisinio saugumo principas nėra pažeidžiamas (2010 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, C-413/08 P, Rink. p. I-5361, 66 ir 67 punktai).

122

Vis dėlto proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių būtų atsižvelgta į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio šių taisyklių nesilaikymo. Taigi, vykdant teisminę Komisijos aktų konkurencijos teisės srityje kontrolę, teismui gali tekti patikrinti, ar, padidinusi skirtą baudą dėl pakartotinumo, Komisija laikėsi minėto principo ir, visų pirma, ar toks padidinimas buvo atliktas atsižvelgiant, be kita ko, į laikotarpį tarp nagrinėjamo pažeidimo ir ankstesnio konkurencijos taisyklių nesilaikymo (šio sprendimo 121 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 70 punktas).

123

Šiuo atveju, kaip teigia Komisija, laikotarpis iki šių dviejų įmonių padaryto antrojo pažeidimo pradžios yra ilgesnis nei penkiolika metų, ir, priešingai, nei tvirtina ieškovės, nebuvo nustatyta, kad tarp pirmojo ir antrojo pažeidimo egzistuoja tęstinumas. Toks laikotarpis neleidžia teigti, kad jos yra linkusios nesilaikyti konkurencijos taisyklių. Taigi, reikia manyti, jog nusprendusi, kad laikas, praėjęs tarp dviejų pažeidimų, yra pakankamai ilgas ir kad nereikia didinti Saint-Gobain ir Glaverbel skirtos baudos dėl pakartotinumo, Komisija nepažeidė nediskriminavimo principo.

124

Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, šį ieškinio pagrindą ir visus ieškovių reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų sumažintas baudos dydis, reikia atmesti.

125

Per posėdį ieškovės nurodė nepriimtinumo pagrindą, susijusį su atsiliepime į ieškinį ir 2012 m. sausio 23 d. atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus esančiomis Komisijos nuorodomis į Pilkington atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, motyvuodamos tuo, kad per administracinę procedūrą jos negalėjo susipažinti su šiuo dokumentu ir todėl nežinojo jo turinio. Jos pažymėjo, kad Komisija negalėjo naudoti šio atsakymo kaip jų kaltę pagrindžiančio dokumento ir taip pažeidė jų teisę į gynybą.

126

Komisija pažymėjo, kad šioje informacijoje nėra ieškovių kaltę įrodančių įrodymų ir ji nebūtina ginčui išspręsti.

127

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog atsiliepime į ieškinį ir 2012 m. sausio 23 d. atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus esančios Komisijos nuorodos į Pilkington atsakymą į pranešimą apie kaltinimus Bendrajam Teismui nebūtinos ginčui išspręsti. Todėl nėra reikalo priimti sprendimo dėl šio ieškovių nepriimtinumo pagrindo.

128

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, jos turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl tam tikrų dokumentų ir nuorodų į juos priimtinumo

Dėl 2012 m. vasario 10 d. Komisijos laiško priimtinumo

Dėl nuorodų į dokumentus, kurie nebuvo pateikti Bendrajam Teismui, priimtinumo

Dėl reikalavimų, kuriais siekiama iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą

Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu ieškovių dalyvavimo pažeidime laikotarpio vertinimu

– Dėl 2004 m. balandžio 20 d. susitikimo

– Dėl 2004 m. birželio 15 d. telefoninio pokalbio

– Dėl 2004 m. gruodžio 2 d. susitikimo

Dėl antros dalies, susijusios su klaidingu susitarimų geografinės apimties vertinimu

Dėl reikalavimų, kuriais siekiama sumažinti baudos dydį

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su būtinybe sumažinti baudos dydį iš dalies panaikinus ginčijamą sprendimą

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su nediskriminavimo principo ir pareigos motyvuoti baudos apskaičiavimą pažeidimu

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su vertinimo klaida, atsižvelgiant į labai ribotą ir pasyvų ieškovių vaidmenį pažeidime, ir nediskriminavimo principo pažeidimu

Dėl Komisijos nuorodų į „Pilkington“ atsakymą į pranešimą apie kaltinimus priimtinumo

Dėl bylinėjimosi išlaidų