1. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuris nagrinėtinas Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnyje numatyta pagreitinta procedūra, susijęs su trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, teise gyventi. Šis klausimas yra opus, nes reikia atskirti tai, kam taikomos su laisvu judėjimu susijusios nuostatos, ir tai, kas svarbu imigracijos kontrolei, kurios srityje valstybės narės išsaugo kompetenciją tol ir tiek, kiek Europos Bendrija nepasiekė visiško suderinimo. Šio klausimo konstitucinis pobūdis paaiškina aktyvų dalyvavimą diskusijoje – ne mažiau kaip dešimt valstybių narių įstojo į bylą palaikyti valstybės, esančios pagrindinėje byloje atsakove, reikalavimus, kad užginčytų pagrindinės bylos ieškovų ir Europos Bendrijų Komisijos pasiūlytą išaiškinimą. Tiesa, kad prie šios diskusijos prisidėjo ankstesnės Teisingumo Teismo nuomonės, tačiau jo praktika nėra akivaizdžiai nuosekli. Su Direktyvos 2004/38/EB ( 2 ) išaiškinimu susiję šioje byloje užduoti prejudiciniai klausimai suteikia gerą progą Teisingumo Teismui pateikti paaiškinimų.

2.

High Court (Airija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą į vieną keturias bylas sujungusioje byloje, kurioje siekiama užginčyti atsisakymą išduoti leidimą gyventi trečiosios valstybės piliečiui, susituokusiam su Airijoje įsikūrusia Sąjungos piliete. Visose keturiose bylose trečiosios valstybės pilietis atvyko tiesiai į Airiją ir pateikė prašymą suteikti politinį prieglobstį. Šis prašymas buvo atmestas. Atvykęs į Airiją prieglobsčio prašytojas vedė Airijoje gyvenančią ir dirbančią kitos valstybės narės pilietę. Po santuokos jis paprašė leidimo gyventi („residence card“) kaip Airijoje teisėtai gyvenančios Sąjungos pilietės sutuoktinis. Teisingumo ministras jo nesuteikė dėl to, kad prašytojas nepateikė įrodymų, jog prieš atvykdamas į Airiją teisėtai gyveno kitoje ES valstybėje narėje, kaip reikalaujama Airijos teisės aktuose, įgyvendinančiuose Direktyvą 2004/38. Ieškovai apskundė ministro sprendimus, atmetančius prašymą išduoti leidimą gyventi, remdamiesi tuo, kad Airijos teisės aktuose numatytas išankstinio teisėto gyvenimo kitoje valstybėje narėje reikalavimas, kuriuo remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai atmesti prašymus, prieštarauja Direktyvos 2004/38 nuostatoms.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas išsiaiškinti ieškinių dėl ginčijamų sprendimų atsisakyti suteikti leidimą gyventi pagrįstumą ir manydamas, kad Teisingumo Teismas turi pateikti savo nuomonę dėl klausimo, ar naudojimasis Direktyvos 2004/38 nuostatomis, būtent trečiosios valstybės piliečio, Sąjungos piliečio sutuoktinio, teise apsigyventi, gali būti apribotas sąlyga, jog prieš atvykdamas į priimančiąją valstybę narę jis būtų teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje. To klausiama pirmuoju prejudiciniu klausimu. Jeigu taip nėra, lieka išsiaiškinti, ar trečiosios šalies pilietis gali naudotis Direktyvos 2004/38 nuostatomis, kai remiantis jos 3 straipsnio 1 dalimi suteikiama teisė naudotis jos nuostatomis šeimos nariams, kurie „lydi“ ar „prisijungia“ prie Sąjungos piliečio, nors jie susituokė tik jiems atvykus į Airiją. Antrasis ir trečiasis klausimai iš esmės susiję su santuokos sudarymo datos reikšme Direktyvos 2004/38 taikymui. Šiuos du dalykus išnagrinėsiu vieną po kito.

4.

Klausimas, ar pagal Direktyvą 2004/38 naudojimasis jos suteikta trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, teise apsigyventi priimančioje valstybėje narėje gali būti apribotas sąlyga, jog prieš atvykdamas į priimančiąją valstybę narę jis turi būti teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje, iš tikrųjų susijęs su minėtų nuostatų taikymo apimtimi, t. y. ar jos taikomos tik šeimoms, kurios prieš atvykdamos į priimančią valstybę narę buvo įsikūrusios kitoje valstybėje narėje? Kitaip tariant, ar Direktyva 2004/38 suteikia teisę laisvai judėti trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, Sąjungos teritorijoje, ar tam tikrais atvejais užtikrina ir pastarųjų įvažiavimo į Sąjungos teritoriją teisę?

5.

Iš Direktyvos 2004/38 nematyti aiškaus atsakymo. Pagal jos 6, 7 ir 16 straipsnius valstybės narės pilietybės neturintiems Sąjungos piliečių šeimos nariams, kurie „lydi ar prisijungia prie Sąjungos piliečio“, suteikiama teisė apsigyventi. Šių nuostatų aiškinimas nepadeda, todėl reikia atsižvelgti į jų tikslus. Direktyva 2004/38 turėtų užtikrinti EB 18 straipsnio tiesiogiai suteiktą „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“ ( 3 ). Taigi minėtos direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sąjungos piliečių pagrindinę teisę laisvai judėti ir apsigyventi. Jose numatytos teisės turi būti suprantamos remiantis jų tikslais taip, kad joms būtų suteikta ne paprasčiausia, bet būtina reikšmė užtikrinti Sąjungos piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi veiksmingumą. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti, ar Sąjungos piliečio visiškas ir netrukdomas naudojimasis savo teise apsigyventi reiškia, kad trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, teisė apsigyventi, kuri yra išvestinė teisė, susijusi su Sąjungos piliečio teise ( 4 ), apima ir teisę įvažiuoti į Sąjungos teritoriją.

6.

Į bylą įstojusios valstybės narės negali pagrįstai remtis vertikaliu konstituciniu kompetencijų padalijimu prieš tokį požiūrį ir iš jo galintį kilti atsakymą. Jeigu tai tiesa, kad iš esmės valstybės narės išlieka kompetentingos kontroliuoti imigraciją, t. y. trečiųjų valstybių piliečių, atvykstančių iš už Bendrijos teritorijos, įsileidimą, tokiu atveju darytina išvada, kad Direktyva 2004/38 taikytina tik Sąjungos piliečių ir jos šeimos narių judėjimui iš vienos valstybės narės į kitą, bet ne pastarųjų įvažiavimui į Sąjungos teritoriją. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės savo kompetencija privalo naudotis laikydamosi Bendrijos teisės, ypač pagrindinių judėjimo laisvių ( 5 ). Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad reikalavimai gerbti Sąjungos piliečių teisę laisvai judėti ir apsigyventi gali riboti naudojimąsi valstybių narių kompetencija ( 6 ), būtent kompetencija imigracijos kontrolės srityje ( 7 ).

7.

Siekiant paneigti, kad Direktyva 2004/38 taikytina trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, atvykimo į Sąjungos teritoriją klausimui, negalima pagrįstai remtis iš įvairių teisinių pagrindų, numatytų EB sutartyje, išplaukiančiu Bendrijos kompetencijų paskirstymu. Savaime suprantama, kad nors Bendrijos teisės aktai imigracijos ir išorinių sienų kontrolės srityje gali būti priimti tik remiantis EB sutarties IV antraštine dalimi ( 8 ), Direktyva 2004/38 yra pagrįsta EB sutarties III antraštine dalimi. Tačiau ji tiesiogiai reguliuoja vien Sąjungos piliečių teises, o jų šeimos narių teisės nustatomos tiek, kiek pirmieji susiję su antraisiais. Tai, kad šitaip minėta Direktyva gali turėti įtakos imigracijos kontrolės sričiai, nepažeidžia iš IV antraštinės dalies kylančios kompetencijos tiek, kiek jos pagrindinis tikslas yra užtikrinti Sąjungos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo laisves.

8.

Lieka išsiaiškinti, ar Sąjungos pilietybės garantuotų teisių visiškas veiksmingumas reiškia, kad Direktyvoje 2004/38 numatyta Sąjungos piliečio šeimos narių teisė apsigyventi gali tam tikrais atvejais apimti ir teisę įvažiuoti į Bendrijos teritoriją. Šiuo klausimu pirmiausia reikia prisiminti, kad tiek teisės aktų leidėjas ( 9 ), tiek Teisingumo Teismas ( 10 ) ne kartą pabrėžė valstybių narių piliečių šeimos gyvenimo apsaugos užtikrinimo svarbą, siekiant pašalinti EB sutartimi užtikrinamų naudojimosi pagrindinėmis laisvėmis kliūtis. Dėl šio teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir laisvių judėti ryšio Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB sutarties 52 straipsnio (po pakeitimo – EB 43 straipsnis) ir Direktyvos 73/148/EEB ( 11 ) nuostatos turi būti aiškinamos taip, lyg įpareigotų valstybę narę leisti įvažiuoti ir apsigyventi jos piliečio sutuoktiniui, neatsižvelgiant į jo pilietybę, kai šis pilietis kartu su sutuoktiniu išvyksta dirbti pagal darbo sutartį į kitos valstybės narės teritoriją pagal EB sutarties 48 straipsnį (po pakeitimo – EB 39 straipsnis) ir kai jis grįžta apsigyventi savo pilietybės valstybės narės teritorijoje Sutarties 52 straipsnio prasme. Teisingumo Teismas teigia, kad valstybės narės pilietis, ketinantis dirbti pagal darbo sutartį ar savarankiškai kitos valstybės narės teritorijoje, galėtų būti atgrasytas nuo išvažiavimo iš savo kilmės valstybės, jeigu grįžęs dirbti pagal darbo sutartį ar savarankiškai į savo pilietybės valstybę narę jis, jo sutuoktinis ar vaikai negalėtų pasinaudoti bent jau lygiavertėmis įvažiavimo ir apsigyvenimo sąlygomis, kuriomis pagal Bendrijos teisę jie galėtų pasinaudoti kitos valstybės narės teritorijoje ( 12 ). Šis ryšys taip pat paaiškina, kodėl Teisingumo Teismas nurodė, kad EB 49 straipsnis, nagrinėjamas pagrindinės teisės į šeimos gyvenimo gerbimą kontekste, turi būti aiškinamas kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis draudžiantis paslaugas teikiančio asmens, įsisteigusio savo kilmės valstybėje ir teikiančio paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų gavėjams, kilmės valstybei narei atsisakyti leisti jos teritorijoje gyventi trečiosios valstybės pilietybę turinčiam šio asmens sutuoktiniui ( 13 ). Netgi sprendime Akrich ( 14 ) Teisingumo Teismas, remdamasis Reglamentu Nr. 1612/68, atsisakė pripažinti teisę gyventi kilmės valstybėje narėje, į kurią pilietis grįžo kartu su savo sutuoktiniu, trečiosios šalies piliečiu, nes pastarasis prieš atvykdamas teisėtai negyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau jis įpareigojo kilmės valstybės narės kompetentingas institucijas, atsižvelgiant į pagrindines teises į šeimos gyvenimo gerbimą EŽTK 8 straipsnio ( 15 ) prasme, įvertinti sutuoktinio prašymą atvykti ir gyventi jos teritorijoje, nes tai susiję su Sąjungos piliečio laisve judėti.

9.

Vadovaujantis šiuo požiūriu reikia pripažinti, kad Direktyvos 2004/38 aiškinimas taip, lyg jos numatyta trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, teisė gyventi priimančioje valstybėje narėje nesuteikia teisės įvažiuoti į Bendrijos teritoriją, t. y. suteikiama tik tuomet, jei jie yra teisėtai gyvenę kitoje valstybėje narėje, pažeidžia Sąjungos piliečio teisę gyventi įprastą šeimos gyvenimą ir teisę gyventi priimančioje valstybėje narėje. Pagrindinėse bylose tai, kad Sąjungos piliečiai, įsikūrę Airijoje, negalėjo užtikrinti savo sutuoktinių įvažiavimo iš už Bendrijos teritorijos, gali sukelti abejonių dėl jų laisvo pasirinkimo gyventi šioje valstybėje narėje tiek, kiek tai skatina juos išvykti iš Airijos gyventi kitoje valstybėje, valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje, kur jie galėtų gyventi kartu su savo sutuoktiniais. Taigi dėl Sąjungos piliečio teisės gyventi kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje veiksmingumo Direktyvoje 2004/38 numatyta antrinė šeimos narių, trečiųjų valstybių piliečių, teisė gyventi turi būti suprantama taip, lyg apimtų teisę prie jo prisijungti, įskaitant ir atvykimą tiesiai iš už Bendrijos teritorijos. Iš to išplaukia, kad valstybės narės negali teisėtai reikalauti, kad norėdami naudotis minėtos direktyvos nuostatomis minėti šeimos nariai būtų anksčiau teisėtai gyvenę kitoje valstybėje narėje.

10.

Tokiam Direktyvos 2004/38 aiškinimui Airijos vyriausybė ir įstojusios valstybės narės prieštarauja sprendimu Akrich ( 16 ), pagal kurį, siekdamas pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, kai gyvenamoji vieta perkeliama į kitą valstybę narę, į kurią yra emigravęs Sąjungos pilietis, privalo būti teisėtai gyvenęs kitoje valstybėje narėje, nes minėtas reglamentas reguliuoja tik laisvą judėjimą Bendrijos teritorijoje ir nieko nenurodo apie minėto trečiosios valstybės piliečio įvažiavimą į Bendrijos teritoriją.

11.

Minėtame sprendime Akrich pateiktas aiškinimas dėl įvairių priežasčių neturi tokios bendros reikšmės, kaip jį supranta valstybės narės. Atsižvelgiant į kitą Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Bendrijos teisės numatyta trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio sutuoktiniui, teisė gyventi suteikiama nustačius „giminystės ryšį“, šis aiškinimas stebina. Teisingumas Teismas jau sprendė šiuo klausimu iki 2003 metų ( 17 ). Sprendžia ir toliau ( 18 ). Remdamasis Bendrijos teisės tiesiogiai suteikta teise gyventi, įgyvendinus vienintelę giminystės ryšio sąlygą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė negali imtis išsiuntimo iš šalies priemonių tik dėl su užsieniečių kontrole susijusių teisinių formalumų nesilaikymo ( 19 ) ir leidimo gyventi išdavimo šiam nariui konstatuojamojo pobūdžio ( 20 ).

12.

Be to, sprendime Jia ( 21 ) Teisingumo Teismas sprendime Akrich nustatytą sąlygą, kad būtų anksčiau teisėtai gyventa, aiškiai susiejo su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis – trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, neteisėtai gyveno valstybėje narėje ir piktnaudžiaudamas siekė išvengti, kad jam būtų taikomi imigraciją reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai. H. Akrich, neturėdamas teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje, vedė Didžiosios Britanijos pilietę, sutiko būti išsiųstas į Airiją, kur prisijungė prie čia anksčiau įsikūrusios sutuoktinės, kuri buvo įsikūrusi neseniai ir ketino su savo sutuoktiniu grįžti į Jungtinę Karalystę, kad šis galėtų į šią šalį atvykti kaip Bendrijos teisėje numatyta judėjimo laisve pasinaudojusios Sąjungos pilietės sutuoktinis.

13.

Galiausiai reikia atsižvelgti į Direktyvoje 2004/38 įtvirtintus naujus dalykus. Netgi jeigu minėtame sprendime Akrich pateiktas aiškinimas nėra apribotas konkrečiomis ginčo aplinkybėmis (piktnaudžiavimu teise), jis buvo priimtas galiojant Reglamentui Nr. 1612/68 ir jį taikant. Be to, pagal Direktyvos 2004/38 trečią konstatuojamąją dalį ji skirta ne tik sisteminti, bet ir persvarstyti esamus teisės instrumentus, kad būtų „sustiprinta“ visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė. Iš Reglamento Nr. 1612/38 pavadinimo matyti, kad jis reguliavo tik darbuotojų „laisvą judėjimą“ Bendrijoje, o Direktyva 2004/38, kaip numatyta ir EB 18 straipsnyje, susijusi ne tik su Sąjungos piliečių teise laisvai „judėti“, bet ir „gyventi“ valstybių narių teritorijose. Kitaip tariant, laisvu darbuotojų judėjimu ir jam reguliuoti priimtais teisės aktais iš esmės buvo siekiama pašalinti darbuotojų mobilumo kliūtis. Taigi daugiausia dėmesio buvo skirta valstybių narių priemonių, kurios galėtų trukdyti išvykti iš ir grįžti į valstybę narę, atgrasančiam pobūdžiui. Iš tokio požiūrio išplaukia minėto sprendimo Akrich ratio decidendi. Priminęs, kad Bendrijos teisės nuostatų struktūra užtikrina Bendrijoje laisvą darbuotojų judėjimą, kurio įgyvendinimas neleidžia suteikti blogesnių sąlygų migruojančiam darbuotojui ir jo šeimai, Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog kai valstybėje narėje įsikūręs Sąjungos pilietis, susituokęs su trečiosios valstybės piliečiu, neturinčiu teisės gyventi šioje valstybėje narėje, išvyksta dirbti pagal darbo sutartį į kitos valstybės narės teritoriją, nesuteikiant Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytos teisės gyventi šioje valstybėje narėje kartu su sutuoktiniu nesudaromos mažiau palankios sąlygos nei tos, kuriomis jis naudojosi prieš minėtam Sąjungos piliečiui pasinaudojus Sutarties numatytomis laisvo asmenų judėjimo galimybėmis, ir neatrodo, kad Sąjungos pilietis būtų atgrasomas nuo naudojimosi EB 39 straipsnyje numatyta judėjimo laisve. Atvirkščiai, kai valstybėje narėje įsikūręs Sąjungos pilietis, susituokęs su trečiosios valstybės piliečiu, turinčiu teisę gyventi šioje valstybėje narėje, išvyksta dirbti pagal darbo sutartį į kitos valstybės narės teritoriją, dėl šio persikėlimo neturėtų būti prarasta teisė teisėtai gyventi kartu, todėl Reglamentas Nr. 1612/68 numato šiam sutuoktiniui teisę apsigyventi toje kitoje valstybėje narėje ( 22 ). Dabar Direktyvoje 2004/38 pagrindinis dėmesys sutelktas į laisvą gyvenimą valstybių narių teritorijose. Taigi linkstama užtikrinti ne tik mobilumą, bet ir gyvenimo kitoje valstybėje narėje stabilumą ir ilgą trukmę. Remiantis šiuo požiūriu lengva prieiti prie išvados, kad išankstinio teisėto apsigyvenimo reikalavimas, siekiant pasinaudoti Direktyvoje 2004/38 numatyta gyvenimo teise trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, gali daryti įtaką tam, ar Sąjungos pilietis pasiliks gyventi valstybėje narėje, kurią laisvai pasirinko. Jeigu jo šeimos gyvenimas pasikeičia ir šeimos narys negali pasinaudoti Bendrijos teise prie jo prisijungti, nes anksčiau teisėtai negyveno kitoje valstybėje narėje, Sąjungos pilietis bus skatinamas išvykti iš valstybės narės, kurioje jis buvo pasirinkęs įsikurti, gyventi kitoje valstybėje, valstybėje narėje ar trečiosiose šalyse, kur jie galėtų vėl gyventi kaip viena šeima. Teisės gyventi įprastą šeimos gyvenimą pažeidimas, kilęs dėl išankstinio teisėto apsigyvenimo reikalavimo, taip pat darys įtaką teisės apsigyventi veiksmingumui. Be to, nėra jokio pagrindo skirtingai vertinti šeimos gyvenimo pažeidimą, kuriuo varžoma Sąjungos piliečių teisė persikelti į kitą valstybę narę, ir teisės apsigyventi kitoje valstybėje narėje pažeidimą. Taigi, kadangi Direktyva 2004/38, kaip ir Reglamentas Nr. 1612/68 ( 23 ), turi būti aiškinama atsižvelgiant į pagrindinę teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, darytina išvada, kad Direktyvos 2004/38 numatyta trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, teisė gyventi negali būti ribojama reikalavimu būti teisėtai gyvenusiam kitoje valstybėje narėje.

14.

Galiausiai reikia priminti, kad nors Direktyvos 2004/38 numatyta trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, teisė apsigyventi apima ir teisę įvažiuoti į Bendrijos teritoriją, tai nereiškia, kad valstybės narės negali pastarosios riboti. Tokie ribojimai yra konkrečiai numatyti. Minėtos direktyvos 27 straipsnyje įtvirtinta tradicinė išimtis, leidžianti apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir apsigyvenimo šalyje laisvę dėl valstybės politikos. 35 straipsnyje numatyti sukčiavimo ir piktnaudžiavimo teisėmis atvejai. Savaime suprantama, jie apima fiktyvias santuokas, bet taip pat galima teigti, kad piktnaudžiavimas teisėmis apima ir sprendime Akrich numatytą atvejį, kai piktnaudžiavimu buvo siekiama išvengti imigraciją reglamentuojančių nacionalinių teisės aktų taikymo. Pažymėtina, kad Direktyvoje 2004/38 numatyti apribojimai įtvirtina tuos, kuriais Teisingumo Teismas leido naudotis valstybėms narėms laisvės teikti paslaugas ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį atžvilgiu ( 24 ).

15.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau Teisingumo teismui atsakyti taip, kad Direktyva 2004/38 neleidžia valstybėms narėms nustatyti išankstinio teisėto gyvenimo kitoje valstybėje narėje reikalavimo trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, siekiantiems pasinaudoti šios direktyvos suteikta teise gyventi.

16.

Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais Teisingumo Teismo iš esmės prašoma išaiškinti, ar trečiosios valstybės pilietis gali naudotis Direktyvos 2004/38 nuostatomis, kad įgytų teisę gyventi priimančioje valstybėje narėje kartu su Sąjungos piliečiu, kurio sutuoktinis jis yra, net jeigu įvažiavo į priimančią valstybę narę prieš susituokdamas ir prieš atvykstant Sąjungos piliečiui. Šis klausimas buvo užduotas, nes 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos taikomos Sąjungos piliečiams ir „šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų“. Ar reikia manyti, kad ši nuostata reikalauja, kad trečiosios valstybės pilietis būtų įgijęs šeimos nario statusą prieš atvykdamas į priimančią valstybę narę? Taip mano Airijos vyriausybė. Kaip kitaip trečiosios valstybės pilietis galėtų lydėti ar prisijungti prie savo šeimos nario, Sąjungos piliečio?

17.

Vis dėlto Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies tekstu negalima pagrįsti valstybės narės, atsakovės pagrindinėje byloje, argumento. Žodis „lydėti“ (pranc. k. „accompagner“) gali žymėti judesį ir būti suprastas kaip važiuoti kartu, tačiau taip pat jis gali būti suprastas statiškai ir reikšti buvimą kartu. Ši dviguba reikšmė prancūzų kalboje aptinkama ir kitose kalbose – anglų kalboje žodis „accompany“, ispanų kalboje – „acompañar“, italų kalboje – „accompagnare“ ar portugalų kalboje – „acompanhar“. Siekiant išsklaidyti šį teksto neaiškumą reikia vėl iš naujo aiškintis tikslus. Taigi, jei dėmesys atkreipiamas vien į Bendrijos piliečių mobilumą, jų teisę apsigyventi kitoje valstybėje narėje, su tam tikromis išlygomis būtų galima tvirtinti, kad Bendrijos teisė užtikrina teisę gyventi šeimos nariui migruojantį Sąjungos pilietį priimančioje valstybėje narėje, tik jei giminystės ryšiai atsirado pasinaudojus judėjimo laisve. Remiantis šiuo požiūriu trukdymas susijungti šeimai negalėjo atgrasyti naudotis Bendrijos piliečio persikėlimo teise.

18.

Tačiau, kaip žinoma, pagal EB 18 straipsnį iš Sąjungos piliečio statuso kylančios teisės apima ir teisę laisvai gyventi valstybių narių teritorijoje. Logiška tai, kad Direktyva 2004/38, kuri reguliuoja Sąjungos piliečio pagrindinės laisvės judėti ir gyventi įgyvendinimą, remiantis jos 3 straipsniu taip pat taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie „atvyksta (ar gyvena)“ kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie nėra. Be to, kaip jau minėjau atsakydamas į pirmąjį klausimą, Sąjungos piliečio ilgam gyvenimui priimančioje valstybėje narėje gali būti sutrukdyta, jeigu šis negalės čia gyventi su savo šeima. Teisės gyventi veiksmingumui visai nesvarbu, kada asmuo tapo šeimos nariu. Taip pat nesvarbu, ar prieš atvykstant Sąjungos piliečiui asmuo, tapęs šeimos nariu, jau buvo priimančios valstybės narės teritorijoje. Kaip ir pagrindinės bylos ginčuose, kai trečiosios valstybės pilietis susituokia su Sąjungos piliečiu tik pastarajam gyvenant priimančioje valstybėje narėje ar atvyksta į priimančią valstybę jau susituokęs, o minėta valstybė narė atsisako išduoti jam, kaip Sąjungos piliečio sutuoktiniui, leidimą gyventi, taip trukdant normaliam šeimos gyvenimui, abiem atvejais bus padaryta įtaka Sąjungos piliečio gyvenimui Bendrijos teritorijoje.

19.

Aiškindamas teisę gyventi, išplaukiančią iš pagrindinės darbuotojų laisvės judėti, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė, nepažeisdama Bendrijos darbuotojų ir Direktyvų 68/360/EEB ( 25 ) ir 73/148 numatytos jo šeimai teisės gyventi, negali atsisakyti išduoti leidimą gyventi trečiosios valstybės piliečiui, susituokusiam su Bendrijos darbuotoju, priimančioje valstybėje po to, kai jis į šios valstybės teritoriją atvyko neteisėtai ( 26 ). Kas buvo taikoma pagal teisės aktus prieš Direktyvos 2004/38 priėmimą, a fortiori taikoma ir dabar. Reikia pakartoti, jog minėta direktyva siekiama, kad būtų „sustiprinta“ visų Sąjungos piliečių apsigyvenimo teisė. Taigi darytina išvada, kad trečiosios valstybės piliečiai, lydintys šį Sąjungos pilietį Direktyvos 2004/38 3 straipsnio prasme, naudojasi jos numatytomis teisėmis šeimos nariams, neatsižvelgiant į tai, kada jie tapo šio piliečio šeimos nariais.

20.

Taigi į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalis taikoma trečiosios valstybės piliečiui, Sąjungos piliečio, gyvenančio priimančioje valstybėje narėje, sutuoktiniui, neatsižvelgiant į santuokos sudarymo vietą ir datą, taip pat į tai, kaip jis įvažiavo į priimančiąją valstybę narę.

21.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į High Court pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: