1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 43 ir 49 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp M. Vandermeir ir État belge – SPF Finances – dėl Liuksemburge registruotos pagal lizingo sutartį išsinuomotos transporto priemonės.

3

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagrindinėje byloje taikomos toliau išvardytos nacionalinės teisės aktų nuostatos.

4

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Mokesčių, prilyginamų pajamų mokesčiui, kodekso (toliau – Kodeksas) II antraštinės dalies „Motorinių transporto priemonių eismo mokestis“ 3 straipsnyje nustatyta:

„Nustatomas mokestis, imamas už garu varomas arba motorines transporto priemones, skirtas žmonėms vežti arba prekėms ar kitiems daiktams keliais vežti.“

5

Kodekso 6 straipsnyje numatyta:

„Mokestį moka kiekvienas asmuo, kuris savo reikmėms <…> naudoja vieną ar kelias 3 ir 4 straipsniuose nurodytas transporto priemones, jei jis yra jų savininkas arba savo vardu jas valdo ar nuolat arba įprastai naudoja nuomos ar kitos sutarties pagrindu.“

6

Kodekso 21 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta:

„Mokestį moka fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra arba turi būti nurodytas registracijos pažymėjime, už laikotarpį, per kurį transporto priemonė yra arba turi būti įregistruota šio asmens vardu transporto priemonių registracijos direkcijos registre.“

7

Pagal Kodekso 5 straipsnio 1 dalies 9 punktą mokestis neimamas už „užsienio šalyje įsisteigusio darbdavio Belgijoje gyvenančiam asmeniui suteiktas motorines transporto priemones, kurios įregistruotos toje šalyje.“

8

Kodekso V antraštinės dalies „Registracijos mokestis“ 94 straipsnio pirmosios pastraipos 1 punkte nustatyta:

„Valstybės reikmėms nustatomas pajamų mokesčiui prilyginamas mokestis, kuriuo apmokestinami:

9

Pagal Kodekso 99 punktą šio kodekso 94 straipsnio pirmosios pastraipos 1 punkte numatytos transporto priemonės laikomos naudojamomis Belgijos viešuosiuose keliuose nuo to momento, kai jos įtrauktos ar turi būti įtrauktos į Kelių eismo tarnybos registrą.

10

Pagal Kodekso VI antraštinėje dalyje „Išlyginamasis akcizų mokestis“ įtvirtintą 108 straipsnį:

„Valstybės reikmėms nustatomas išlyginamasis akcizų mokestis, kurio objektas yra automobiliai <…> dyzeliniu varikliu.“

11

Pagal Kodekso I antraštinės dalies „Bendrosios nuostatos“ 2 straipsnį, jeigu mokesčio mokėtojas pažeidžia šio Kodekso nuostatas, Belgijos valstybė gali paskirti administracinę baudą.

12

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 2001 m. liepos 20 d. Karaliaus dekreto dėl transporto priemonių registracijos 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Belgijoje gyvenantys asmenys, norintys Belgijoje vairuoti transporto priemones, net jei jos jau yra įregistruotos užsienyje, jas registruoja 6 straipsnyje nurodytame transporto priemonių registre.

Gyvenamoji vieta Belgijoje reiškia, kad šie asmenys atitinka vieną šių sąlygų:

<…>

2.   Toliau nurodytais atvejais užsienyje registruotos ir 1 dalyje nurodytų asmenų vairuojamos transporto priemonės registracija Belgijoje neprivaloma, kai:

<…>

<…>“.

13

M. Vandermeir yra Belgijos rezidentas.

14

2004 m. jis dirbo nepriklausomu žurnalistu Liuksemburge, kur turėjo biurą ir beveik visus savo klientus. Jo įsisteigimo šioje valstybėje narėje faktą patikrino Liuksemburgo socialinės apsaugos inspektorius.

15

Tų pačių metų vasario mėn. M. Vandermeir pagal lizingo sutartį iš vienos Liuksemburgo bendrovės išsinuomojo transporto priemonę, šios bendrovės vardu registruotą Liuksemburge išduodant registracijos numerį FM7687.

16

2004 m. rugpjūčio 10 d. M. Vandermeir patikrino Belgijos muitinės pareigūnai, kurie surašė protokolą už teisės aktų, susijusių su registracija, pažeidimą.

17

Šis protokolas buvo perduotas Belgijos mokesčių administravimo institucijoms, kurios vėliau įpareigojo M. Vandermeir už 2004 m. mokestinį laikotarpį sumokėti jam tenkantį transporto priemonių eismo mokestį, registracijos mokestį, išlyginamąjį akcizų mokestį ir administracinę baudą.

18

2005 m. gruodžio 23 d. M. Vandermeir dėl šių mokesčių ir baudos pateikė skundą.

19

Kadangi 2007 m. birželio 26 d. šis skundas buvo atmestas, M. Vandermeir pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

20

Tokiomis aplinkybėmis Tribunal de première instance d’Arlon nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar EB 43 ir (arba) 49 straipsniai draudžia pirmosios valstybės narės nacionalinės teisės aktus, nagrinėjamus šioje byloje, kurie įpareigoja šioje valstybėje narėje gyvenantį savarankiškai dirbantį asmenį joje įregistruoti savo transporto priemonę, nors jis vykdo savo profesinę veiklą beveik vien antrojoje valstybėje narėje iš joje turimos verslo vietos, o ši transporto priemonė nėra nei skirta nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje, nei faktiškai taip naudojama?“

21

Pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jei atsakymą į pateiktą prejudicinį klausimą galima aiškiai nustatyti iš Teisingumo Teismo praktikos, Teisingumo Teismas, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, bet kada gali spręsti klausimą motyvuota nutartimi.

22

Visų pirma reikia priminti, kad, išskyrus tam tikras pagrindinėje byloje nereikšmingas išimtis, motorinių transporto priemonių apmokestinimas nebuvo suderintas Bendrijos lygmeniu. Taigi valstybės narės gali laisvai vykdyti savo kompetenciją mokesčių srityje, susijusioje su šiuo klausimu, su sąlyga, kad tai bus daroma laikantis Bendrijos teisės (žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Cura Anlagen, C-451/99, Rink. p. I-3193, 40 punktą; Sprendimo Komisija prieš Daniją, C-464/02, Rink. p. I-7929, 74 punktą; Sprendimo Nadin ir Nadin Lux, C-151/04 ir C-152/04, Rink. p. I-11203, 40 punktą; Sprendimo Komisija prieš Suomiją, C-232/03, 46 punktą ir Nutarties van de Coevering, C-242/05, Rink. p. I-5843, 23 punktą bei Nutarties Ilhan, C-42/08, 17 punktą).

23

Pagal EB 43 straipsnį vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami.

24

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokiais apribojimais laikomos visos priemonės, kurios draudžia, kliudo arba daro mažiau patrauklų naudojimąsi šia laisve (žr. 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C-55/94, Rink. p. I-4165, 37 punktą; Sprendimo CaixaBank France, C-442/02, Rink. p. I-8961, 11 punktą ir Sprendimo Columbus Container Services, C-298/05, Rink. p. I-10451, 34 punktą).

25

Nors, atsižvelgiant į tekstą, EB sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis, jos taip pat draudžia, kad kilmės valstybė narė savo piliečiui ar pagal jos teisės aktus įsteigtai bendrovei ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje (žr. 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo ICI, C-264/96, Rink. p. I-4695, 21 punktą; Sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink. p. I-7995, 42 punktą ir Sprendimo Lidl Belgium, C-414/06, Rink. p. I-3601, 19 punktą).

26

Tokia registracijos pareiga, kokia pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose numatyta Belgijoje gyvenantiems savarankiškai dirbantiems asmenims, riboja šių asmenų teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos kitose valstybėse narėse, todėl ji gali kliudyti naudotis įsisteigimo laisve, arba dėl jos šių asmenų naudojimasis tokia laisve tampa mažiau patrauklus (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Daniją 46 punktą; Nadin ir Nadin Lux 36 ir 37 punktus ir Komisija prieš Suomiją 40 punktą).

27

Todėl ši pareiga yra įsisteigimo laisvės apribojimas, iš esmės draudžiamas pagal EB 43 straipsnį.

28

Pagal EB 49 straipsnį Europos Bendrijoje draudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai.

29

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ši nuostata draudžia taikyti bet kokius nacionalinės teisės aktus, kurie be jokio objektyvaus pateisinimo trukdo paslaugų teikėjui faktiškai įgyvendinti šią laisvę arba dėl kurių paslaugas teikti tarp valstybių narių tampa sunkiau, nei jas teikti vien valstybės narės viduje (žr. minėto sprendimo Cura Anlagen 29 ir 30 punktus bei 2006 m. gegužės 30 d. Nutarties Leroy, C-435/04, Rink. p. I-4835, 11 punktą ir minėtos nutarties van de Coevering 19 ir 20 punktus).

30

Dėl tokios registracijos pareigos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, tampa sunkiau vykdyti tarpvalstybinę lizingo veiklą (žr. minėto sprendimo Cura Anlagen 37 punktą ir minėtos nutarties Leroy 12 punktą).

31

Todėl ši pareiga yra apribojimas EB 49 straipsnio prasme.

32

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybė narė gali numatyti pareigą registruoti motorinę transporto priemonę, kurią šioje valstybėje narėje gyvenantis darbuotojas pagal lizingo sutartį išsinuomoja iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, kai ši transporto priemonė yra skirta nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje arba kai faktiškai taip naudojama (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Cura Anlagen 42 punktą; Komisija prieš Daniją 75–78 punktus; Nadin ir Nadin Lux 41 punktą ir Komisija prieš Suomiją 47 punktą).

33

Tačiau jeigu šios sąlygos nėra įvykdytos, vienoje valstybėje narėje registruotos transporto priemonės susiejimas su kita valstybe nare yra nežymus, vadinasi, nagrinėjamam apribojimui reikalingas kitoks pateisinimas (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Daniją 79 punktą; Komisija prieš Suomiją 48 punktą ir minėtos nutarties van de Coevering 26 punktą).

34

Kalbant apie galimą pagrindinėje byloje nagrinėjamos registracijos pareigos pateisinimą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, viena vertus, EB 43 straipsnis draudžia pirmosios valstybės narės nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja šioje valstybėje narėje gyvenantį savarankiškai dirbantį asmenį joje įregistruoti bendrovės transporto priemonę, jam suteiktą antrojoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, kurioje jis dirba, kai bendrovės transporto priemonė nėra nei skirta nuolat naudoti daugiausia pirmojoje valstybėje narėje, nei faktiškai taip naudojama (žr. minėto sprendimo Nadin ir Nadin Lux 55 punktą ir minėtos nutarties Leroy 13 punktą), ir, antra vertus, EB 49 straipsnis draudžia tokius pirmosios valstybės narės nacionalinės teisės aktus, kurie įpareigoja šioje valstybėje narėje gyvenantį asmenį joje įregistruoti transporto priemonę, jam suteiktą antrojoje valstybėje narėje įsteigtos lizingo bendrovės, kai ši transporto priemonė nėra nei skirta iš esmės naudoti pirmojoje valstybėje narėje, nei faktiškai taip naudojama (žr. minėtos nutarties Leroy 14 punktą).

35

Iš to matyti: kadangi M. Vandermeir nenaudoja savo transporto priemonės pagal šios nutarties 32 punkte išvardytas sąlygas, tai, kad Liuksemburge jis verčiasi savarankiška veikla kaip fizinis asmuo, šioje valstybėje narėje turintis nuolatinę verslo vietą, o ne kaip minėtoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės direktorius ar valdytojas, arba tai, kad transporto priemonę pagal lizingo sutartį iš Liuksemburgo bendrovės išsinuomojo jis pats, o ne darbdavys, kuris vėliau jam tą transporto priemonę būtų suteikęs, negali pateisinti tokios registracijos pareigos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

36

Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog EB 43 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia valstybės narės nacionalinės teisės aktus, nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos šioje valstybėje narėje gyvenantis savarankiškai dirbantis asmuo įpareigojamas joje įregistruoti transporto priemonę, pagal lizingo sutartį išsinuomotą iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, kai ši transporto priemonė nėra nei skirta naudoti daugiausia pirmosios valstybės narėje teritorijoje, nei faktiškai taip naudojama.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

EB 43 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia valstybės narės nacionalinės teisės aktus, nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos šioje valstybėje narėje gyvenantis savarankiškai dirbantis asmuo įpareigojamas joje įregistruoti transporto priemonę, pagal lizingo sutartį išsinuomotą iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės, kai ši transporto priemonė nėra nei skirta naudoti daugiausia pirmosios valstybės narėje teritorijoje, nei faktiškai taip naudojama.