2008 m. gruodžio 19 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką

(Byla C-565/08)

(2009/C 55/19)

Proceso kalba: italų

Šalys

Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa ir L. Prete

Atsakovė: Italijos Respublika

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Privalomų maksimalių teisminės ir neteisminės advokatų veiklos tarifų nustatymas yra įsisteigimo teisės apribojimas EB 43 straipsnio prasme, o taip pat laisvo paslaugų teikimo apribojimas EB 49 straipsnio prasme. Iš tiesų, privaloma maksimali tarifikacija, kurią reikia taikyti, neatsižvelgiant į atlikto darbo kokybę, būtiną atlikti darbą ir jam atlikti reikalingas lėšas, gali padaryti Italijos teisinių paslaugų rinką nepatrauklią užsienio profesionalams. Todėl kitose valstybėse narėse įsisteigę advokatai atgrasomi nuo įsisteigimo Italijoje arba galimybės joje laikinai teikti savo paslaugas.

Pirma, dėl pareigos prisitaikyti prie naujos tarifikacijos sistemos (tarp kitko, labai sudėtingos) patiriama papildomų išlaidų, kurios gali sudaryti kliūtis naudotis Sutartimi pripažįstamomis pagrindinėmis laisvėmis.

Antra, maksimali tarifikacijos riba yra kitas laisvo paslaugų judėjimo vidaus rinkoje stabdis, nes neleidžia tinkamai atlyginti už kitose valstybėse narėse įsisteigusių advokatų darbo kokybę, o tai skatina tam tikrus didesnių honorarų nei tie, kurie Italijos teisės aktuose nustatyti atsižvelgiant į Italijos rinkos savybes, prašančius advokatus atsisakyti minties Italijoje laikinai teikti savo paslaugas arba šioje valstybėje įsisteigti.

Galiausiai, Italijos tarifikacijos sistemos nelankstumas trukdo advokatui (taip pat ir tam, kuris įsisteigęs užsienyje) pateikti pasiūlymus ad hoc tam tikromis ypatingomis situacijomis ir (arba) ypatingiems klientams, pavyzdžiui, pasiūlyti apibrėžtų teisinių paslaugų rinkinį už nustatytą kainą arba pasiūlyti bendrą tarifą už visas skirtingose valstybėse narėse suteiktas paslaugas. Todėl Italijos teisės aktas gali lemti užsienyje įsistiegusių advokatų konkurencingumo sumažėjimą, nes dėl jo nuostatų šie advokatai negali pasinaudoti veiksmingais skverbimosi į Italijos rinką būdais.

Be to, ginčijama priemonė nėra nei tinkama pasiekti Italijos valdžios institucijų nurodytus bendrojo intereso tikslus, nei mažiau ribojanti. Ji nėra tinkama garantuoti nepalankesnėje padėtyje esančių asmenų galimybę pasinaudoti teisingumu arba užtikrinti teisinių paslaugų gavėjų apsaugą ar gerą teisingumo funkcionavimą. Taip pat ji nėra proporcinga, turint mintyje tai, kad yra kitų priemonių, žymiai mažiau suvaržančių užsienyje įsisteigusius advokatus ir taip pat (arba labiau) tinkamų pasiekti Italijos valdžios institucijų nurodytus apsaugos tikslus.

Galiausiai, Italijos valdžios institucijos nepaaiškino, ar išnagrinėtos šios kitos mažiau suvaržančios užsienyje įsisteigusius advokatus priemonės ir kodėl nurodomo bendrojo intereso nebūtų galima apsaugoti nuostatomis, reglamentuojančiomis advokato profesiją kitose Bendrijos valstybėse narėse.