2008 m. gruodžio 16 d.Powerserv Personalservice GmbH, anksčiau Manpower Personalservice GmbH pateiktas apeliacinis skundas dėl 2008 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimo byloje T-405/05 Powerserv Personalservice GmbH prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)

(Byla C-553/08)

(2009/C 69/35)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Powerserv Personalservice GmbH, anksčiau Manpower Personalservice GmbH, atstovaujama advokato B. Kuchar

Kitos proceso šalys: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), Manpower Inc.

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pateiktu apeliaciniu skundu ginčijamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas apeliantės ieškinys dėl 2005 m. liepos 22 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (toliau — VRDT) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo dėl Bendrijos prekių ženklo „MANPOWER“ registracijos pripažinimo negaliojančia panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Bendrijos prekių ženklas „MANPOWER“ juo žymimų prekių ir paslaugų atžvilgiu yra aprašomasis tik Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje ir Austrijoje bei patvirtino Apeliacinės tarybos sprendimą, kad nagrinėjamas prekių ženklas valstybėse narėse, kuriose jis pripažintas aprašomuoju, įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo.

Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodomi 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 Dėl Bendrijos prekių ženklo 51 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies kartu su 7 straipsnio 1 dalies c punktu ir 3 dalimi pažeidimai.

Apeliantės teigimu, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, žymuo „MANPOWER“ yra aprašomasis taip pat Nyderlanduose, Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje, kaip teisingai nusprendė VRDT apeliacinė taryba, o be to, visose iki 2004 m. gegužės 1 d. Bendrijos narėmis buvusiose valstybėse. Jei Pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs aplinkybę, kad remiantis Europos Komisijos statistiniais duomenimis 47 % nagrinėjamų asmenų Bendrijoje kalba angliškai, jis būtų turėjęs padaryti išvadą, kad žodinis prekių ženklas „MANPOWER“ yra aprašomasis ne tik Vokietijoje ir Austrijoje, bet ir kitose ES valstybėse, konkrečiai kalbant Nyderlanduose, Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino fakto, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. Bendrijos narėmis buvusių valstybių narių atitinkama gyventojų dalis dėl kiekvienoje šių valstybių privalomo mokyklinio išsilavinimo turi pakankamas anglų kalbos žinias, kad suprastų elementarių žodžių, kaip antai „MAN“ ir „POWER“, prasmę ir todėl suvoktų žodį „MANPOWER“ kaip aprašomąjį prekių ženklo savininkės prekes ir paslaugas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas ne tik visai nemotyvavo, kodėl ne Jungtinės Karalystės ir Airijos gyventojų negalima pripažinti turinčiais net elementarias anglų kalbos žinias, bet nukrypo nuo savo paties ankstesnės praktikos, pagal kurią taip pat ne Jungtinės Karalystės ir Airijos gyventojams pripažįstamos tam tikros elementarios anglų kalbos žinios, būtinos prekių ženklo suvokimui.

Kiek tai susiję su dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą traktavęs tikslinę visuomenę plačiau nei tai darė Apeliacinė taryba savo sprendime, kartu iš naujo neįvertinęs įgyto skiriamojo požymio įrodymo. Net jei būtų pritarta Pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad žinomumo įrodymą reikia pateikti tik dėl Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos ir Austrijos, jis turėjo, atsižvelgdamas į išplėstą atitinkamos visuomenės sampratą, panaikinti šią Apeliacinės tarybos sprendimo dalį ir grąžinti bylą Apeliacinei tarybai. Pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai patvirtino Apeliacinės tarybos nuomonę dėl nagrinėjamo prekių ženklo tariamo žinomumo „perkėlimo“ iš Jungtinės Karalystės į Airiją, nors negalima preziumuoti prekių ženklo žinomumo „perkėlimo“ nei iš vienos valstybės narės į kitą, nei iš vienos prekės ar paslaugos kitai prekei ar paslaugai.