2008 m. rugsėjo 15 d. (faksu — 2008 m. rugsėjo 12 d.) Europos Bendrijų Komisijos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2008 m. liepos 1 d. priimto sprendimo byloje T-266/02 Deutsche Post AG, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos prieš Europos Bendrijų Komisiją, palaikomą Bundesverband Internationaler Express- und Kurierdienste e.V. (BIEK) ir UPS Europe NV/SA

(Byla C-399/08)

(2008/C 301/33)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama V. Kreuschitz, J. Flett, B. Martenczuk

Kitos proceso šalys: Bundesverband Internationaler Express- und Kurierdienste ev, UPS Europe NV/SA, Deutsche Post AG, Vokietijos Federacinė Respublika

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Atsakovė apeliaciniame procese yra bendrovė Deutsche Post AG (toliau — DPAG), didelė įmonė, kuri veikia pašto paslaugų srityje tarptautiniu mastu ir iš valstybės išteklių gavo didelių kompensacinių išmokų. Atskiru 2002 m. sprendimu, grindžiamu EB 82 straipsniu, kuris nebuvo apskųstas, Komisija nusprendė, kad DPAG piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi nuostolingai veikdama siuntinių rinkoje. Kadangi ilgą laiką DPAG veikė nuostolingai, šią agresyvią kainų politiką buvo galima finansuoti tik įmonei gaunant kompensacines išmokas.

Šis apeliacinis skundas yra daugiausia susijęs su klausimu, kokius analizės metodus Komisija galėjo naudoti konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis, siekdama nustatyti, ar DPAG buvo suteikta neteisėta pagalba.

Pagal Pirmosios instancijos teismo sprendimą, siekiant nustatyti, ar įmonė iš valstybės gavo per didelę finansinę pagalbą, reikia vadovautis metodu, pagal kurį reikia tikrinti visas sąnaudas, susijusias su bendros svarbos paslaugomis, ir visas įmonės pajamas per nagrinėjamą laikotarpį. Jei nustatoma, kad kompensacija buvo per didelė, iš to galima daryti išvadą, kad ištekliai taip pat buvo naudojami nesąžiningai kainų politikai, taikytai gretimoje siuntinių gabenimo „nuo durų iki durų“ rinkoje.

Pagal sprendime taikomą metodą buvo įvertintas trūkumas, kurį sukėlė gretimoje rinkoje taikyta nesąžininga kainų politika, po to Komisija nagrinėjo, ar šis trūkumas buvo kompensuotas iš valstybės išteklių. Jei toks kompensavimas būtų nustatytas ir nebūtų kito finansavimo šaltinio (įmonės nuosavų išteklių forma), reikėtų daryti išvadą, kad nesąžiningai kainų politikai, taikytai gretimoje siuntinių gabenimo „nuo durų iki durų“ rinkoje, finansuoti buvo panaudoti valstybės ištekliai.

Komisija mano, kad jos sprendime naudotas metodas yra teisingas. Dėl šio metodo aiškinimas yra logiškas, įskaitant ir teiginį, kad neteisėtos valstybės pagalbos egzistavimui pinigai iš kažkur turi būti gaunami. Ginčijamo sprendimo nepaneigia nei šis aiškinimas, nei aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas rėmėsi mintimi, kad buvo galima atsižvelgti tik į pirmąjį metodą, to nepaaiškindamas.

Komisija apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindais: EB 87 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes šios nuostatos buvo netinkamai aiškinamos skundžiamame sprendime, kadangi buvo nuspręsta, kad jos neleido naudoti metodo (kuris sprendime beje nebuvo kritikuojamas), kuris naudojant logiškus ir susijusius argumentus leistų padaryti išvadą dėl valstybės pagalbos egzistavimo. Be to, Komisija remiasi Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijos nebuvimu ir EB 230 straipsnio pažeidimu tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetencijos ir teisės kontroliuoti ribas, numatytas EB 230 straipsnyje, bei Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio pažeidimu, nes Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados dėl netinkamo metodo, kuriuo remiamasi sprendime, pobūdžio.