1. Teisės aktų derinimas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13
(Tarybos direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis)
2. Teisės aktų derinimas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13
(Tarybos direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis)
3. Teisės aktų derinimas – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13
(EB 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalies g punktas ir 4 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis)
1. Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžiami bendri kriterijai, leidžiantys įvertinti sutarčių sąlygų, kurioms taikomos direktyvos nuostatos, sąžiningumą. Šiuo atžvilgiu direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje savo ruožtu vien siekiama nustatyti sutarties sąlygų, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, apibūdinančių pagrindines tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytos sutarties prievoles, vertinimo iš esmės tvarką ir apimtį. Darytina išvada, kad šioje 4 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos būtent patenka į direktyva reguliuojamą sritį, todėl jos 8 straipsnis taip pat taikomas ir minėtai 4 straipsnio 2 daliai.
(žr. 33–35 punktus)
2. Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teismui leidžiama atlikti sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimą, susijusį su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu arba su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, net jei šios sąlygos pateikiamos aiškia ir suprantama kalba.
Iš tikrųjų pagal teisės aktus, kuriuose numatyta galimybė teismui visiškai vertinti sutarties tarp pardavėjo arba tiekėjo ir vartotojo sąlygų, numatytų minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje, nesąžiningumą, vadovaujantis direktyvos 8 straipsniu leidžiama užtikrinti didesnę nei numatytą direktyvoje vartotojų apsaugą.
(žr. 42–44 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Pagal EB 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir 4 straipsnio 1 dalį nedraudžiamas toks Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio aiškinimas, pagal kurį valstybės narės gali priimti nacionalinės teisės aktus, remiantis kuriais teismui leidžiama atlikti sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimą, susijusį su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu arba su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, net jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.
Dėl EB 2 straipsnio ir 4 straipsnio 1 dalies pakanka konstatuoti, kad šiose nuostatose įtvirtinami tikslai ir pagrindiniai principai, kurie būtinai turi būti taikomi kartu su atitinkamais Sutarties skyriais, kuriuose šiuos principus ir tikslus siekiama įgyvendinti. Todėl savaime jie negali valstybėms narėms sukurti aiškių ir besąlyginių teisinių pareigų.
Taip pat EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas negali savaime valstybėms narėms nustatyti teisinių pareigų. Iš tikrųjų šia nuostata tik nurodomas vienas tikslas, kuris vis dėlto turi būti sukonkretintas kitose, būtent su konkurencijos taisyklėmis susijusiose, Sutarties nuostatose.
(žr. 46–47, 49 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)