Keywords
Summary

Keywords

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo kompetencija – Klausimas dėl ginčo, susijusio tik su viena valstybe nare

(SESV 267 straipsnis)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis

(EB 43, EB 48,EB  49 ir EB 56 straipsniai)

3. Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Apribojimai

(EB 43 ir EB 48 straipsniai)

Summary

1. Kai nagrinėjant prejudicinį klausimą visos nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybės susijusios su viena valstybe nare, Teisingumo Teismas gali būti kompetentingas pateikti atsakymą nacionaliniam teismui, kai, kalbant apie teisės aktus, nustatančius privalomus minimalius atstumus tarp degalų tiekimo keliuose įrenginių, negalima visiškai atmesti galimybės, kad kitose valstybėse narėse, ne suinteresuotoje valstybėje narėje, įsteigtos įmonės buvo ar yra suinteresuotos prekiauti degalais šioje valstybėje narėje.

(žr. 22–24 punktus)

2. Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti privalomi minimalūs atstumai tarp degalų tiekimo keliuose įrenginių, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant vien į su įsisteigimo laisve susijusias Sutarties nuostatas. Kadangi tokius įrenginius statantys juridiniai asmenys EB 48 straipsnio prasme privalo turėti galimybę patekti į priimančiosios valstybės narės teritoriją kad galėtų nuolat ir nepertraukiamai dalyvauti šios valstybės ekonominiame gyvenime, be kita ko, steigiant atstovybes, filialus arba dukterines bendroves, su laisvu paslaugų teikimu susijusios nuostatos, kurios taikomos tik jei netaikomos nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise, nėra reikšmingos. Be to, jei tokios nuostatos turėtų poveikio laisvam kapitalo judėjimui, toks poveikis būtų neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė ir bet kuriuo atveju nepateisintų atskiro šių nuostatų nagrinėjimo EB 56 straipsnio atžvilgiu.

(žr. 39–41 punktus)

3. EB 43 straipsnis kartu su EB 48 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad vidaus teisės aktų nuostatos, kuriose nustatyti privalomi minimalūs atstumai tarp degalų tiekimo keliuose įrenginių ir kurios taikytinos tik naujų įrenginių statymo atveju, yra EB sutartyje įtvirtintos įsisteigimo laisvės apribojimas. Nepanašu, kad šis apribojimas gali būti pateisinamas kelių eismo saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos bei vartotojams teikiamų paslaugų racionalizavimo tikslais, o tai privalo patikrinti nacionalinis teismas.

Tokios teisės aktų nuostatos, kurios taikomos tik naujiems įrenginiams, o ne iki jų įsigaliojimo egzistavusiems įrenginiams, numato prieigos prie degalų tiekimo veiklos sąlygas. Šios teisės aktų nuostatos, sudarydamos palankesnes sąlygas subjektams, kurie jau yra nacionalinėje teritorijoje, gali atgrasyti subjektus iš kitų valstybių narių patekti į nacionalinę rinką arba net sutrukdyti jam ir yra įsisteigimo laisvės apribojimas pagal EB 43 straipsnį.

Panašu, kad toks apribojimas negali būti pateisinamas kelių eismo saugumo, sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslais, nes neatrodo, kad juo iš tikrųjų galima nuosekliai ir sistemiškai pasiekti šiuos tikslus ir todėl neatrodo, kad yra tinkamas užtikrinti šių tikslų įgyvendinimą neviršijant to, kas būtina juos pasiekti, o tai privalo patikrinti nacionalinis teismas.

Kalbant apie keleiviams teikiamų paslaugų racionalizavimą, vien ekonominiai motyvai negali būti laikomi privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, pateisinančiu Sutartimi užtikrinamos pagrindinės laisvės apribojimą. Be to, net darant prielaidą, kad šis tikslas galėtų būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu tiek, kiek jis susijęs su vartotojų apsauga, o nėra vien ekonominis motyvas, sudėtinga nustatyti, kaip tokios teisės aktų nuostatos galėtų tinkamai apsaugoti vartotojus arba būti jiems naudingos. Atvirkščiai, panašu, kad tokios nuostatos, trukdydamos naujiems ūkio subjektams patekti į rinką, palengvina nacionalinėje teritorijoje jau esančių ūkio subjektų padėtį, o vartotojai iš to negauna realios naudos. Bet kuriuo atveju atrodo, kad minėtais teisės aktais viršijama tai, kas yra būtina norint įgyvendinti vartotojų apsaugos tikslą, o tai privalo įvertinti nacionalinis teismas.

(žr. 45, 51–52, 55–57 punktus ir rezoliucinę dalį)