Byla C‑147/08

Jürgen Römer

prieš

Freie und Hansestadt Hamburg

(Arbeitsgericht Hamburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Bendrieji Sąjungos teisės principai – SESV 157 straipsnis – Direktyva 2000/78/EB – Taikymo sritis – „Užmokesčio“ sąvoka – Išimtys – Profesinio draudimo sistema, pagal kurią mokama papildoma senatvės pensija buvusiems vietos administracinio teritorinio vieneto darbuotojams ir juos pergyvenusiems jų išlaikytiniams – Šios pensijos skaičiavimo metodas, palankesnis susituokusiems nei partnerystę įregistravusiems gavėjams – Diskriminacija dėl seksualinės orientacijos“

Sprendimo santrauka

1. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Taikymo sritis

(SESV 157 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 22 konstatuojamoji dalis ir 3 straipsnio 3 dalis)

2. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimas

(Tarybos direktyvos 2000/78 1, 2 straipsniai ir 3 straipsnio 1 dalies c punktas)

3. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimas

(EB 13 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 2 straipsnis)

1. Direktyva 2000/78, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, turi būti aiškinama taip, kad papildomos senatvės pensijos, kaip antai mokamos buvusiems viešojo sektoriaus darbdavio darbuotojams ir juos pergyvenusiems jų išlaikytiniams pagal nacionalinį įstatymą, kurios pagal SESV 157 straipsnį yra užmokestis, nėra pašalinamos iš direktyvos materialiosios taikymo srities nei jos 3 straipsnio 3 dalimi, nei jos 22 konstatuojamąja dalimi.

(žr. 36 punktą ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Kartu skaitomomis Direktyvos 2000/78, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 1 ir 2 straipsnių bei 3 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią įregistravęs partnerystę gavėjas gauna mažesnę papildomą senatvės pensiją nei susituokęs, negyvenantis skyrium gavėjas, jei:

– atitinkamoje valstybėje narėje santuoka gali būti sudaryta tik tarp skirtingų lyčių asmenų ir lygiagrečiai yra numatytas tos pačios lyties asmenims skirtas partnerystės institutas ir

– egzistuoja tiesioginė diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, nes pagal nacionalinę teisę tokio partnerio teisinė ir faktinė padėtis, kiek ji susijusi su minėta pensija, yra panaši į susituokusio asmens padėtį. Panašumo įvertinimas yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencija ir jį atliekant daugiausia dėmesio reikia skirti atitinkamais teisės institutais reglamentuojamoms sutuoktinių ir partnerių teisėms, kurios yra svarbios atsižvelgiant į nagrinėjamos išmokos tikslą ir jos skyrimo sąlygas.

(žr. 52 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3. Nei EB 13 straipsniu, nei Direktyva 2000/78, nustatančia vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, neleidžiama nepasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui prie Sąjungos teisės taikymo srities priskirti situacijos, kai pagal nacionalinės teisės nuostatą, susijusią su papildomomis senatvės pensijomis viešojo sektoriaus darbdavio darbuotojams ir juos pergyvenusiems jų išlaikytiniams, partnerystę įregistravęs gavėjas gauna mažesnę papildomą senatvės pensiją nei susituokęs, negyvenantis skyrium gavėjas.

Jei tokia nacionalinės teisės nuostata lemia diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnį, dėl šios nuostatos nukentėjęs privatus asmuo gali remtis teise į vienodą požiūrį ne anksčiau nei nuo šiai direktyvai perkelti nustatyto termino pabaigos ir jis neprivalo laukti, kol nacionalinės teisės aktų leidėjas suderins minėtą nuostatą su Sąjungos teise.

(žr. 61, 64 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gegužės 10 d.(*)

Byloje C‑147/08

dėl Arbeitsgericht Hamburg (Vokietija) 2008 m. balandžio 4 d. ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2008 m. balandžio 10 d. ir 2009 m. sausio 28 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Jürgen Römer

prieš

Freie und Hansestadt Hamburg,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, D. Šváby (pranešėjas), teisėjai E. Juhász, G. Arestis, A. Borg Barthet ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas N. Jääskinen,

kancleris A. Calot Escobar,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– J. Römer, atstovaujamo Rechtsanwalt H. Graupner,

– Freie und Hansestadt Hambourg, atstovaujamos Härtel,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamo V. Kreuschitz ir J. Enegren,

susipažinęs su 2010 m. liepos 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), bendrųjų Sąjungos teisės principų ir EB 141 straipsnio (kuris tapo SESV 157 straipsniu), kuris apima diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos įdarbinimo ir darbo srityje, išaiškinimu.

2 Prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp J. Römer ir Freie und Hansestadt Hamburg (laisvasis ir Hanzos miestas Hamburgas) dėl senatvės pensijos, į kurią J. Römer turi teisę, sumos.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3 Direktyvos 2000/78 13 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(13) ši direktyva netaikoma socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias mokamos išmokos nelaikomos pajamomis pagal šio termino apibrėžimą, pateiktą [EB] 141 straipsnyje <...>

<…>

(22) ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktų dėl šeimyninės padėties ir su ja susijusių išmokų.“

4 Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

5 Pagal šios direktyvos 2 straipsnį:

„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje:

a) tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu;

b) netiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent:

i) tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis <…>

<…>“

6 Tos pačios direktyvos 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

c) įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą [užmokestį];

<…>

3. Ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas.

<…>“

7 Pagal Direktyvos 2000/78 18 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės iš principo turi būti priėmusios įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2003 m. gruodžio 2 d., ir gali patikėti socialiniams partneriams įgyvendinti tas šios direktyvos nuostatas, kurios susijusios su kolektyvinėmis sutartimis.

Nacionalinė teisė

Konstitucija

8 Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland, toliau – Konstitucija) nurodyta, kad „santuokai ir šeimai taikoma ypatinga valstybės apsauga“.

Registruotos partnerystės įstatymas

9 2001 m. vasario 16 d. Registruotos partnerystės įstatymo (Gesetz über die Eingetragene Lebenspartnerschaft, toliau – LPartG) 1 straipsnio 1 dalyje dėl tokios partnerystės sudarymo sąlygų ir formos nurodyta:

„Du tos pačios lyties asmenys sudaro partnerystę, kai jie abipusiškai, asmeniškai ir vienas kito akivaizdoje pareiškia, kad nori kartu bendrai gyventi partnerystėje. Tokie pareiškimai negali būti sąlygiški ar terminuoti. Jie sukelia pasekmių, jei padaromi kompetentingoje institucijoje. <…>“

10 LPartG 2 straipsnyje nurodyta:

„Partneriai įsipareigoja rūpintis vienas kitu, remti vienas kitą materialiai bei moraliai ir kartu bendrai gyventi. Jie prisiima įsipareigojimus vienas kitam.“

11 Pagal šio įstatymo 5 straipsnį:

„Abu partneriai privalo pagal galimybes prisidėti prie bendrų poreikių tenkinimo. Civilinio kodekso [Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB] 1360a ir 1360b straipsniai taikomi pagal analogiją.“

12 Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio, skirto kitiems partnerystės padariniams, 1 dalį:

„Jei nenustatyta kitaip, partneris laikomas kito partnerio šeimos nariu.“

13 2004 m. gruodžio 15 d. Įstatymas dėl partnerystės instituto reformos (Gesetz zur Überarbeitung des Lebenspartnerschaftsrechts, toliau – 2004 m. gruodžio 15 d. įstatymas), įsigaliojęs 2005 m. sausio 1 d., iš dalies pakeitė LPartG. Jis dar labiau priartino registruotos partnerystės institutą prie santuokos instituto. Pavyzdžiui, juo numatyta, kad nutraukus partnerystę, kaip ir sutuoktinių ištuokos atveju, aliekamas kompensacinis teisių į pensiją perskirstymas (LPartG 20 straipsnis). Taip pat pakeistas privalomojo pensijų draudimo reglamentavimas taip, kad registruoti partneriai, kaip ir sutuoktiniai, galėtų gauti našlio pensiją, net ir tais atvejais, kai partneris mirė iki 2005 m. sausio 1 d. (Socialinės apsaugos kodekso (Sozialgesetzbuch) VI knygos 46 straipsnio 4 dalis).

Hamburgo federalinės žemės taikytinos socialinio draudimo nuostatos

14 1995 m. kovo 7 d. Hamburgo federalinės žemės įstatymo dėl papildomojo draudimo (Hamburgisches Zusatzversorgungsgesetz, toliau – HmbZVG) 1 straipsnyje nurodyta, kad jis taikomas asmenims, įdarbintiems Freie und Hansestadt Hamburg, ir asmenims, kurie turi teisę į pagal šio įstatymo 2 straipsnį šio miesto mokamą pensiją (toliau – pensijų gavėjai). Šiame straipsnyje numatyta, kad pensija gali būti skirta kaip senatvės pensija, kuriai taikomi šio įstatymo 3–10 straipsniai, arba kaip našlio pensija, kuriai taikomi įstatymo 11–19 straipsniai. Pagal HmbZVG 2bis ir 2quater straipsnius minėto miesto darbuotojai į pensijų fondą moka įmoką, kurios pradinis dydis yra 1,25 % apmokestinamojo užmokesčio. Pagal šio įstatymo 2ter straipsnį pareiga mokėti įmokas atsiranda pirmą darbo dieną ir baigiasi paskutinę darbo dieną.

15 HmbZVG 6 straipsnyje numatyta, kad kas mėnesį mokamos pensijos suma skaičiuojama nuo apmokestinamojo užmokesčio, po 0,5 % už kiekvienus visus teisę į senatvės pensiją suteikiančio įdarbinimo laikotarpio metus.

16 Užmokesčio, pagal kurį skaičiuojama pensija, turinys detalizuojamas HmbZVG 7 straipsnyje, o teisę į senatvės pensiją suteikiantis įdarbinimo laikotarpis ir jam nepriskiriami laikotarpiai apibrėžiami šio įstatymo 8 straipsnyje.

17 HmbZVG 29 straipsnyje pateikiamos pereinamojo laikotarpio nuostatos, taikomos tiems teisės į pensiją turėtojams, kuriems taikomi šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodyti anksčiau galioję teisės aktai. Pagal minėto 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skaitomą kartu su jos 5 dalimi, šie teisės į pensiją turėtojai, nukrypstant nuo šio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, ir toliau gaus tokio dydžio pensiją, kokią jie gavo už 2003 m. liepos mėn., arba kokią jie būtų turėję teisę gauti už 2003 m. gruodžio mėn. pagal minėto 29 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus.

18 Ši sritis anksčiau buvo reglamentuojama Hamburgo federalinės žemės įstatymo dėl Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams ir jų išlaikytiniams mokėtinų senatvės ir išlaikytinių papildomų pensijų (Erstes Ruhegeldgesetz der Freien und Hansestadt Hamburg, toliau – pirmasis RGG). Šio įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta:

„Fiktyvios grynosios pajamos, į kurias turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant pensiją, nustatomos atimant iš užmokesčio, pagal kurį apskaičiuojama pensija (8 straipsnis):

1) sumą, kuri turėjo būti sumokėta kaip mokestis nuo darbo užmokesčio [atmetus dalį, mokamą bažnyčiai (Kirchenlohnsteuer)] pagal III/0 mokesčių kategoriją pensijos mokėjimo pradžios dieną, jei gavėjas yra susituokęs ir negyvena skyrium (12 straipsnio 1 dalis) arba jis minėtą dieną turi teisę gauti šeimos ar atitinkamas išmokas; [arba]

2) sumą, kuri turėtų būti sumokėta pensijos mokėjimo pradžios dieną kaip mokestis nuo darbo užmokesčio (atėmus bažnyčiai mokamą dalį) pagal I mokesčių kategoriją, kitų gavėjų atveju. <...>“

19 Pagal pirmojo RGG 8 straipsnio 10 dalies paskutinį sakinį, jei visos šio įstatymo 10 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytos sąlygos įvykdomos tik po senatvės pensijos mokėjimo pradžios, ji suinteresuotojo asmens prašymu turi būti taikoma nuo tos datos.

20 Suma, kurią reikia atskaityti kaip III/0 mokesčių kategorijos mokestį nuo darbo užmokesčio yra kur kas mažesnė nei suma, kurią reikia atskaityti kaip I mokesčių kategorijos mokestį nuo darbo užmokesčio.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21 Šalys nesutaria dėl pensijos sumos, kurią ieškovas pagrindinėje byloje J. Römer turi teisę gauti nuo 2001 m. lapkričio mėn.

22 J. Römer buvo Freie und Hansestadt Hamburg administracijos darbuotojas nuo 1950 m. iki 1990 m. gegužės 31 d., kai neteko darbingumo. Nuo 1969 m. ieškovas nepertraukiamai gyveno kartu su U. 2001 m. spalio 15 d. ieškovas pagrindinėje byloje ir jo gyvenimo draugas įregistravo partnerystę pagal LPartG. Apie tai J. Römer informavo savo darbdavį 2001 m. spalio 16 d. laišku. Kitu laišku, t. y. 2001 m. lapkričio 28 d., jis paprašė perskaičiuoti jam mokėtiną papildomą senatvės pensiją taikant palankesnį atskaitymą iš užmokesčio pagal III/0 mokesčių kategoriją, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. Tačiau rašytinėse pastabose ieškovas pagrindinėje byloje nurodo, kad prašė šio pensijos padidinimo tik nuo 2001 m. lapkričio 1 d.

23 2001 m. gruodžio 10 d. laišku Freie und Hansestadt Hamburg pranešė J. Römer apie atsisakymą perskaičiuoti šią pensiją, nes pagal pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalies 1 punktą III/0 mokesčių kategorija taikytina tik gavėjams, kurie susituokę ir negyvena skyrium, bei tiems, kurie gali gauti šeimos ar atitinkamas išmokas.

24 Kaip matyti iš 2001 m. rugsėjo 2 d. Freie und Hansestadt Hamburg išduoto „teisių į pensiją išrašo“, nuo 2001 m. rugsėjo mėn. kas mėnesį J. Römer mokama senatvės pensija, apskaičiuota taikant I mokesčių kategoriją, buvo 1 204,55 DEM (615,88 EUR). Pagal šio gavėjo skaičiavimus, kurių neginčija buvęs darbdavys, 2001 m. rugsėjo mėn. ši mėnesinė senatvės pensija būtų buvusi 590,87 DEM (302,11 EUR) didesnė, jei ją skaičiuojant būtų taikoma III/0 mokesčių kategorija.

25 Ginčas perduotas nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. J. Römer mano, kad, skaičiuojant pensijos dydį, jis turi teisę būti vertinamas kaip susituokęs, negyvenantis skyrium gavėjas pagal pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Jis tvirtina, kad „susituokusio, negyvenančio skyrium gavėjo“ sąvoka, numatyta minėtoje nuostatoje, turi būti suprantama kaip apimanti ir partnerystę pagal LPartG įregistravusius gavėjus.

26 J. Römer mano, kad bet kuriuo atveju turi teisę būti vertinamas taip pat kaip susituokę, negyvenantys skyrium gavėjai, o ši teisė kyla pagal Direktyvą 2000/78. Jis taip pat nurodo, jog ši direktyva neperkelta į nacionalinę teisę per jos 18 straipsnyje nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. gruodžio 2 d., todėl atsakovui pagrindinėje byloje taikoma tiesiogiai.

27 Freie und Hansestadt Hamburg mano, kad pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalies 1 punkto žodžio „susituokę“ negalima aiškinti taip, kaip siūlo J. Römer. Jis iš esmės tvirtina, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalį santuokai ir šeimai taikoma ypatinga valstybės apsauga. Freie und Hansestadt Hamburg teigia, kad yra panašumų tarp bendrojo pajamų apmokestinimo klausimo ir galimybės fiktyviai taikyti III/0 mokesčių kategoriją, kai skaičiuojama pagal pirmąjį RGG mokama papildoma pensija. Jis taip pat tvirtina, jog finansinius išteklius, į kuriuos suinteresuotieji asmenys kas mėnesį turi teisę, kad užtikrintų savo pagrindinius poreikius, lemia profesinės veiklos laikotarpiu taikomas bendrasis apmokestinimas, o vėliau – fiktyviai taikoma III/0 mokesčių kategorija, skirta pensijoms apskaičiuoti. Naudos, numatytos šeimą sukūrusiems asmenims ar asmenims, kurie tai galėjo padaryti, tikslas yra atlyginti dėl jų situacijos atsiradusią papildomą finansinę naštą.

28 Šiomis aplinkybėmis Hamburgo darbo bylų teismas (Arbeitsgericht Hamburg) 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu ir jį papildžiusiu 2009 m. sausio 28 d. sprendimu nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1. Ar [pirmuoju RGG] numatytos papildomo pensijų draudimo išmokos, mokamos buvusiems Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams <...> ir juos pergyvenusiems jų išlaikytiniams, yra „išmokos, mokamos pagal valstybines ar panašias sistemas, įskaitant valstybinio socialinio draudimo ar socialinės apsaugos sistemas“ [Direktyvos 2000/78] 3 straipsnio 3 dalyje pavartota prasme, todėl pirmojo RRG reglamentuojamoms sritims ši direktyva netaikoma?

2. a) Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar pirmojo RGG nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant pensijos dydį skiriami susituokę ir kiti gavėjai ir kurios yra palankesnės pirmiesiems, tačiau ne tiems, kurie yra įregistravę partnerystę su tos pačios lyties asmeniu <...> pagal [LPartG], yra „nacionalinės teisės aktai dėl šeimyninės padėties (ir) su ja susijusių išmokų“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamąją dalį?

b) [Jei į 2a klausimą būtų atsakyta teigiamai] ar nurodytoms pirmojo RGG nuostatoms reikia netaikyti Direktyvos 2000/78, nors pačioje direktyvoje nėra jokių jos taikymo srities apribojimų, atitinkančių jos 22 konstatuojamojoje dalyje nurodytas nuostatas?

3. Jei į 2a ar 2b klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis, pagal kurią laikoma, kad pensija susituokusiam, negyvenančiam skyrium gavėjui skaičiuojama pagal III/0 mokesčių kategoriją (palankesnę mokesčių mokėtojui), o visiems kitiems gavėjams – pagal I mokesčių kategoriją (ne tokia palanki mokesčių mokėtojui), pažeidžia kartu skaitomus Direktyvos 2000/78 1, 2 straipsnius ir 3 straipsnio 1 dalies c punktą, jei gavėjas yra sudaręs [registruotą] partnerystę su tos pačios lyties asmeniu ir negyvena skyrium nuo jo?

4. Jei į 1 arba 2b klausimus būtų atsakyta teigiamai arba į 3 klausimą – neigiamai, ar pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgiant į 3 klausime minėtas nuostatas ar jų teisines pasekmes, pažeidžiamas EB 141 straipsnis ar bendrasis Bendrijos teisės principas?

5. a) Jei į 3 ar 4 klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar tol, kol pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis nepakeista panaikinant skundžiamą nevienodą požiūrį, gavėjas, įregistravęs partnerystę [ir negyvenantis skyrium nuo partnerio], gali reikalauti, kad skaičiuojant [papildomą] pensiją jis būtų vertinamas kaip susituokęs, negyvenantis skyrium gavėjas?

b) Jei atsakymas būtų teigiamas, ar – Direktyvos 2000/78 taikymo ir teigiamo atsakymo į 3 klausimą atveju – tai galioja ir dar nepasibaigus Direktyvos 2000/78 18 straipsnio 1 dalyje nustatytam perkėlimo terminui?

6. Jei į 5 klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar, vadovaujantis [1990 m. gegužės 17 d.] Sprendimo Barber (C‑262/88 [Rink. p. I‑1889]) motyvais, tai galioja tik su sąlyga, kad skaičiuojant pensijų draudimo išmokas vienodo požiūrio principas taikomas tik tai pensijos daliai, į kurią gavėjas įgijo teisę nuo 1990 m. gegužės 17 d.?“

7. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad yra tiesioginė diskriminacija:

a) Kiek šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad pagal <...> Konstituciją, kaip ir pagal Bendrijos teisę, negalima pažeisti vienodo požiūrio principo, tačiau pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę santuokai ir šeimai taikoma ypatinga valstybės apsauga, aiškiai numatyta Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje?

b) Ar, nepaisant direktyvos [2000/78] formuluočių, galima pateisinti tiesiogiai diskriminuojančią įstatymo nuostatą, jei jos tikslas yra kitoks ir jis yra valstybės narės nacionalinės teisės, bet ne Bendrijos teisės dalis? Tokiu atveju, ar šis kitoks valstybės narės nacionalinės teisės sistemos tikslas yra viršesnis nei vienodo požiūrio principas?

c) Kokiais teisiniais kriterijais galima remtis tokiu atveju nustatant Bendrijos teisės vienodo požiūrio principo svarbą, palyginti su kitokiu valstybės narės nacionalinės teisės sistemos tikslu? Ar taip pat taikomas direktyvos [2000/78] 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje nustatytas netiesioginės diskriminacijos pateisinimo kriterijus, būtent kad diskriminacinę nuostatą pirmiausia turi objektyviai pateisinti teisėtas tikslas ir, antra, šio tikslo turi būti siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis?

d) Ar tokia nuostata, kaip pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis, atitinka Bendrijos teisėje įtvirtintus teisėtumo reikalavimus, atsižvelgiant į atsakymus į minėtus klausimus? Ar ji juos atitinka tik remiantis specialiomis nacionalinės teisės nuostatomis, kurios Bendrijos teisėje neturi atitikmens, t. y. remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmųjų dviejų klausimų

29 Pirmaisiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar papildomos senatvės pensijos, kaip antai mokamos buvusiems Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams ir juos pergyvenusiems išlaikytiniams pagal pirmąjį RGG, nepatenka į Direktyvos 2000/78 materialiąją taikymo sritį remiantis jos 3 straipsnio 3 dalimi arba jos 22 konstatuojamąja dalimi.

30 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šios išmokos yra užmokestis SESV 157 straipsnyje pavartota prasme.

31 Dėl Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 3 dalies prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar jos nuostata, kad „ši direktyva netaikoma bet kokios rūšies išmokoms, mokamoms pagal valstybines [viešąsias] <...> sistemas“, reiškia, jog nagrinėjama sistema kaip viešoji sistema nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

32 Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyvą 2000/78, atsižvelgiant į kartu skaitomus jos 3 straipsnio 1 dalies c punktą, 3 straipsnio 3 dalį ir 13 konstatuojamąją dalį, reikia aiškinti kaip netaikomą socialinio draudimo ir socialinės apsaugos sistemoms, pagal kurias teikiamos išmokos nelaikomos užmokesčiu SESV 157 straipsnyje pavartota šio termino prasme ar kitomis valstybės teikiamomis išmokomis, kuriomis siekiama pagerinti galimybes įsidarbinti arba tęsti darbinę veiklą (2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Maruko, C‑267/06, Rink. p. I‑1757, 41 punktas).

33 Darytina išvada, kad Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 3 dalis gali būti aiškinama taip, kad pagal viešąją sistemą mokama papildoma senatvės pensija, kuri yra užmokestis SESV 157 straipsnyje pavartota prasme, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

34 Dėl Direktyvos 2000/78 22 konstatuojamosios dalies, pagal kurią „ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktų dėl šeimyninės padėties ir su ja susijusių išmokų“, pakanka priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs jos turinį minėto Sprendimo Maruko 58–60 punktuose.

35 Iš šio sprendimo matyti, kad pripažinus, jog papildoma senatvės pensija, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, yra „užmokestis“ SESV 157 straipsnyje pavartota prasme ir patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, direktyvos 22 konstatuojamąja dalimi negalima paneigti šios direktyvos taikymo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Maruko 60 punktą).

36 Darytina išvada, kad į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip: Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad papildomos senatvės pensijos, kaip antai mokamos buvusiems Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams ir juos pergyvenusiems jų išlaikytiniams pagal pirmąjį RGG, kurios pagal yra užmokestis SESV 157 straipsnį, nėra pašalinamos iš šios direktyvos materialiosios taikymo srities nei jos 3 straipsnio 3 dalimi, nei jos 22 konstatuojamąja dalimi.

Dėl trečiojo ir septintojo klausimo

37 Trečiuoju ir septintuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, pirma, ar kartu skaitomais Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniais bei 3 straipsnio 1 dalies c punktu draudžiama nuostata, kaip antai pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis, pagal kurią susituokusiam gavėjui mokama papildoma pensija yra didesnė nei mokama su tos pačios lyties asmeniu partnerystę įregistravusiam gavėjui, nes šia nuostata tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuojama dėl seksualinės orientacijos. Antra, jis norėtų išsiaiškinti, ar vienos valstybės siekiamas tikslas, kaip antai Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta santuokos apsauga, gali pateisinti tiesioginę diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ir kokiomis sąlygomis.

38 Pirmiausia reikia priminti, kad dabartiniame Sąjungos teisės plėtros etape asmenų civilinės būklės reglamentavimas yra valstybių narių kompetencija. Tačiau Direktyva 2000/78, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, siekiama užimtumo ir profesinėje srityje kovoti su diskriminacija dėl, be kita ko, seksualinės orientacijos, kad valstybėse narėse būtų galima įgyvendinti vienodo požiūrio principą.

39 Pagal šios direktyvos 2 straipsnį „vienodo požiūrio principas“ reiškia jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl kurios nors iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nebuvimą.

40 Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą tiesioginė diskriminacija atsiranda tada, kai dėl bet kurios iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su asmeniu elgiamasi ne taip palankiai kaip su panašioje situacijoje atsidūrusiu kitu asmeniu.

41 Darytina išvada, jog, norint konstatuoti tiesioginę diskriminaciją šioje direktyvoje vartojama prasme, reikia, kad lyginamos situacijos visų pirma būtų panašios.

42 Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kaip matyti iš minėto Sprendimo Maruko (žr. 67–73 punktus), kad, pirma, situacijos nebūtinai turi būti identiškos, o tik panašios ir kad, antra, šis panašumas turi būti vertinamas į atitinkamą išmoką atsižvelgiant ne bendrai ir abstrakčiai, bet specialiai ir konkrečiai. Tame sprendime, susijusiame su atsisakymu skirti našlio pensiją partneriui, pergyvenusiam profesiniu draudimu apdraustą asmenį, Teisingumo Teismas pateikė ne bendrą santuokos ir registruotos partnerystės institutų palyginimą pagal Vokietijos teisę, o tik, remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta Vokietijos teisės analize, pagal kurią Vokietijos teisėje šiam partnerystės institutui taikoma sistema palaipsniui priartinama prie santuokos institutui taikomos sistemos, atkreipė dėmesį į tai, kad, kiek tai susiję su našlio pensija, ši partnerystė prilyginama santuokai.

43 Taigi, situacijų palyginimas turi būti grindžiamas taikytinose nacionalinės teisės nuostatose numatytų santuoką sudariusių sutuoktinių ir partnerystę įregistravusių partnerių teisių ir pareigų, kurios yra svarbios atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamos išmokos tikslą ir jos skyrimo sąlygas, analize ir neapsiriboti patikrinimu, ar pagal nacionalinę teisę registruota partnerystė teisiniu požiūriu bendrai ir visiškai prilyginta santuokai.

44 Šiuo atžvilgiu iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad nuo 2001 m., kai įsigaliojo LPartG, Vokietijos Federacinė Respublika pakeitė savo teisinę sistemą taip, kad tos pačios lyties asmenys galėtų gyventi oficialiai sudarytoje tarpusavio moralinės ir materialinės paramos sąjungoje. Nusprendusi nesuteikti šiems asmenims galimybės sudaryti santuokos, kuri ir toliau galima tik tarp skirtingų lyčių asmenų, ši valstybė narė įtvirtino tos pačios lyties asmenims skirtą atskirą registruotos partnerystės sistemą, kurios statusas palaipsniui buvo prilygintas santuokos statusui.

45 Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2004 m. gruodžio 15 d. įstatymu pakeistas LPartG padėjo palaipsniui priartinti partnerystės institutą prie santuokos instituto. Šio teismo teigimu, Vokietijos teisinėje sistemoje nebeliko didesnių teisinių skirtumų tarp šių dviejų asmens civilinės būklės rūšių. Pagrindinis jų skirtumas lieka tas, jog santuoka suponuoja, kad sutuoktiniai yra skirtingų lyčių, o registruota partnerystė – kad partneriai yra tos pačios lyties.

46 Skirtingai nei išmoka, nagrinėta byloje, dėl kurios priimtas minėtas Sprendimas Maruko, t. y. pergyvenusio išlaikytinio pensija, šioje pagrindinėje byloje nagrinėjama Freie und Hansestadt Hamburg vienam iš buvusių darbuotojų mokama papildoma senatvės pensija. Be to, byloje neginčijama, jog Hamburgo federalinės žemės teisės aktų taikymas siejamas ne tik su sąlyga, kad gavėjas būtų sudaręs santuoką, bet ir kad negyventų skyrium nuo savo sutuoktinio. Šiais teisės aktais siekiama užtikrinti pakaitines pajamas į pensiją išėjusiam suinteresuotajam asmeniui ir netiesiogiai – su juo gyvenantiems asmenims.

47 Šiuo atžvilgiu iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad nors 2004 m. gruodžio 15 d. įstatymas tam tikrais konkrečiais aspektais labiau prilygino teisinį partnerystės statusą santuokai, tai nepaneigia aplinkybės, kad dar pradinės redakcijos LPartG 2 ir 5 straipsniuose buvo numatyta, jog partneriai įsipareigoja, pirma, remti vienas kitą moraliai ir materialiai bei, antra, pagal galimybes prisidėti prie bendrų poreikių tenkinimo, o tokias pareigas turi ir kartu bendrai gyvenantys sutuoktiniai.

48 Darytina išvada, kad nuo LPartG įsigaliojimo tokias pareigas turi ir partneriai, ir sutuoktiniai.

49 Apie mažiau palankų vertinimą, kurį lemia seksualinė orientacija, iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad, vadovaujantis pirmojo RGG 8 straipsnio 10 dalimi, J. Römer mokama papildoma senatvės pensija būtų didesnė, jei 2001 m. spalio mėn. jis būtų sudaręs santuoką, o ne įregistravęs partnerystę su vyru.

50 Kaip savo išvados 99 punkte nurodė generalinis advokatas, šis palankesnis vertinimas nebūtų siejamas nei su sąjungą sudariusių asmenų pajamomis, nei su vaikų turėjimu, nei su kitais veiksniais, pavyzdžiui, sutuoktinio ekonominiais poreikiais.

51 Be to, atrodo, kad profesinės veiklos laikotarpiu suinteresuotojo asmens mokėtinos įmokos pagrindinėje byloje nagrinėjamai išmokai gauti dydis visiškai nepriklausė nuo jo civilinės būklės, nes jis prie pensijos draudimo išlaidų turėjo prisidėti tokio paties dydžio įmoka kaip ir jo susituokę kolegos.

52 Taigi į trečiąjį ir septintąjį klausimus reikia atsakyti taip: kartu skaitomomis Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsnių bei 3 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis, pagal kurią partnerystę įregistravęs gavėjas gauna mažesnę papildomą senatvės pensiją nei susituokęs, negyvenantis skyrium gavėjas, jei:

– egzistuoja tiesioginė diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, nes pagal nacionalinę teisę tokio partnerio teisinė ir faktinė padėtis, kiek ji susijusi su minėta pensija, yra panaši į susituokusio asmens padėtį. Panašumo įvertinimas yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencija ir jį atliekant daugiausia dėmesio reikia skirti atitinkamais teisės institutais reglamentuojamoms sutuoktinių ir partnerių teisėms ir pareigoms, kurios yra svarbios atsižvelgiant į nagrinėjamos išmokos tikslą ir jos skyrimo sąlygas.

Dėl penktojo klausimo

53 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, pirma, ar tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad ieškovo pagrindinėje byloje mažiau palanki situacija yra Sąjungos teisės pažeidimas, suinteresuotasis asmuo galėtų reikalauti būti vertinamas taip, kaip vertinami susituokę, negyvenantys skyrium gavėjai, ir laikotarpiu iki pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalies pakeitimo siekiant ją suderinti su Sąjungos teise, jei Freie und Hansestadt Hamburg yra ne darbdavys pagal privatinę teisę, bet vietos viešosios valdžios vienetas, veikiantis ir kaip darbdavys, ir kaip minėtą nuostatą turintis teisę priimti teisės aktų leidėjas.

54 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinis teismas, kuriam prireikė taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo, neviršydamas savo kompetencijos, užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą ir, jei būtina, savo iniciatyva netaikyti bet kokios, net vėlesnės, joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, neprivalėdamas prašyti arba laukti išankstinio jos panaikinimo teisėkūros arba bet kokiu kitu konstituciniu keliu (2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Filipiak, C‑314/08, Rink. p. I‑11049, 81 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

55 Be to, jei įvykdytos sąlygos, kuriomis privatūs asmenys nacionaliniuose teismuose gali remtis direktyvos nuostatomis prieš valstybę, jie tai gali daryti, kad ir koks yra valstybės vardu veikiančios institucijos statusas – darbdavio ar viešosios valdžios institucijos (2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Georgiev, C‑250/09 ir C‑268/09, Rink. p. I‑0000, 70 punktas).

56 Darytina išvada, kad jei nuostata, kaip antai pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis, būtų diskriminacinė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnį, privatus asmuo galėtų remtis teise į vienodą požiūrį prieš vietos valdžios vienetą nelaukdamas, kol ją nacionalinės teisės aktų leidėjas suderins su Sąjungos teise atsižvelgdamas į šios teisės viršenybę (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 12 d. Spendimo Petersen, C‑341/08, Rink. p. I‑0000, 81 punktą ir minėto Sprendimo Georgiev 73 punktą).

57 Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų žinoti, nuo kurios datos turėtų būti užtikrintas vienodas požiūris. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad esant diskriminacijai Direktyvoje 2000/78 nurodyta prasme ieškovui pagrindinėje byloje neturėtų dėl šios direktyvos atsirasti tos pačios teisės, susijusios su pagrindinėje byloje nagrinėjama papildoma pensija, kaip ir susituokusiems gavėjams, iki pasibaigs valstybėms narėms nustatytas šios direktyvos perkėlimo terminas.

58 Dėl šio termino reikia pažymėti, kad nors, kaip buvo konstatuota, be kita ko, 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendime Mangold (C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 13 punktas), Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi Direktyvos 2000/78 18 straipsnio antra pastraipa, paprašė papildomo trejų metų termino nuo 2003 m. gruodžio 2 d. šiai direktyvai perkelti, ši galimybė, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, numatyta tik diskriminacijos dėl amžiaus ir negalios atveju. Todėl Vokietijos Federacinės Respublikai terminas perkelti Direktyvos 2000/78 nuostatas, susijusias su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, pasibaigė kaip ir kitoms valstybėms narėms, t. y. 2003 m. gruodžio 2 d.

59 Galiausiai, dėl laikotarpio nuo ieškovo pagrindinėje byloje partnerystės įregistravimo 2001 m. spalio 15 d. iki termino Direktyvai 2000/78 perkelti pabaigos reikia priminti, kad Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 2000/78 remdamasi EB 13 straipsniu, o Teisingumo Teismas nusprendė, kad joje pačioje neįtvirtintas vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityse principas, kuris kildinamas iš įvairių tarptautinės teisės dokumentų ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, o vienintelis jos tikslas – šiose srityse nustatyti bendruosius kovos su diskriminacija dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, pagrindus (žr. minėto Sprendimo Mangold 74 punktą ir 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, Rink. p. I‑0000, 20 punktą).

60 Tačiau tam, kad nediskriminavimo dėl seksualinės orientacijos principas būtų taikomas tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dar reikia, kad jis patektų į Sąjungos teisės taikymo sritį (žr. minėto Sprendimo Kücükdeveci 23 punktą).

61 Tačiau nei EB 13 straipsniu, nei Direktyva 2000/78 tokia situacija, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nepriskiriama Sąjungos teisės taikymo sričiai anksčiau, nei pasibaigia šios direktyvos perkėlimo terminas (pagal analogiją žr. 2008 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Bartsch, C‑427/06, Rink. p. I‑7245, 16 ir 18 punktus ir minėto Sprendimo Kücükdeveci 25 punktą).

62 Dėl EB 13 straipsnio, kuriuo Tarybai leidžiama, neviršijant EB sutartimi jai suteiktų įgaliojimų, imtis atitinkamų priemonių siekiant kovoti su diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, į Sąjungos teisės taikymo sritį savaime dar negali patekti situacija, kuriai, kaip antai nagrinėjamajai pagrindinėje byloje, netaikomos pagal šį straipsnį priimtos priemonės ir, konkrečiai tariant, Direktyva 2000/78 iki joje numatyto perkėlimo termino pabaigos (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Bartsch 18 punktą).

63 Be to, pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis nėra Direktyvos 2000/78 ar kitos Sąjungos teisės nuostatos įgyvendinimo priemonė, todėl direktyvos poveikis, dėl kurio į Sąjungos teisės taikymo sritį patenka pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, susiję su šia direktyva reglamentuojamomis sritimis, t. y. užmokesčio SESV 157 straipsnyje pavartota prasme sąlygomis, atsiranda tik pasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Bartsch 17, 24 ir 25 punktus).

64 Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip: jei pirmojo RGG 10 straipsnio 6 dalis lemia diskriminaciją Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje pavartota prasme, privatus asmuo, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, gali remtis teise į vienodą požiūrį ne anksčiau nei nuo šiai direktyvai perkelti nustatyto termino pabaigos, t. y. nuo 2003 m. gruodžio 3 d., ir jis neprivalo laukti, kol nacionalinės teisės aktų leidėjas suderins minėtą nuostatą su Sąjungos teise.

Dėl ketvirtojo ir šeštojo klausimo

65 Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į trečiąjį ir penktąjį klausimus, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nebereikia.

66 Dėl šeštojo klausimo pakanka konstatuoti, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su teisėmis į papildomą pensiją, mokamą nuo 2001 m. lapkričio 1 d., kurioms negali turėti poveikio nuo 1990 m. gegužės 17 d. taikytini 1990 m. gegužės 17 d. Sprendime Barber (C‑262/88, Rink. p. I‑1889) nurodyti galiojimo laiko atžvilgiu apribojimai, nepaisant to, kad šioms teisėms įgyti skirtos įmokos mokėtos iki šio sprendimo priėmimo. Be to, nei Vokietijos Federacinė Respublika, nei Freie und Hansestadt Hamburg netvirtino, kad reikėtų apriboti šio teismo sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, ir Teisingumo Teismui nebuvo pateikta informacijos, iš kurios būtų matyti, kad tokį apribojimą reikėtų taikyti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1. 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, turi būti aiškinama taip, kad papildomos senatvės pensijos, kaip antai mokamos buvusiems Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams ir juos pergyvenusiems jų išlaikytiniams pagal 1995 m. gegužės 30 d. galiojusios redakcijos Hamburgo federalinės žemės įstatymą dėl Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams ir jų išlaikytiniams mokėtinų senatvės ir išlaikytinių papildomų pensijų (Erstes Ruhegeldgesetz der Freien und Hansestadt Hamburg), kurios yra užmokestis pagal SESV 157 straipsnį, nėra pašalinamos iš šios direktyvos materialiosios taikymo srities nei jos 3 straipsnio 3 dalimi, nei jos 22 konstatuojamąja dalimi.

2. Kartu skaitomomis Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsnių bei 3 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai minėto Hamburgo federalinės žemės įstatymo 10 straipsnio 6 dalis, pagal kurią įregistravęs partnerystę gavėjas gauna mažesnę papildomą senatvės pensiją nei susituokęs, negyvenantis skyrium gavėjas, jei:

– atitinkamoje valstybėje narėje santuoka gali būti sudaryta tik tarp skirtingų lyčių asmenų ir lygiagrečiai yra numatytas tos pačios lyties asmenims skirtas partnerystės institutas, kaip antai įtvirtintasis 2001 m. vasario 16 d. Registruotos partnerystės įstatyme (Gesetz über die Eingetragene Lebenspartnerschaft), ir

– egzistuoja tiesioginė diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, nes pagal nacionalinę teisę tokio partnerio teisinė ir faktinė padėtis, kiek ji susijusi su minėta pensija, yra panaši į susituokusio asmens padėtį. Panašumo įvertinimas yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencija ir jį atliekant daugiausia dėmesio reikia skirti atitinkamais teisės institutais reglamentuojamoms sutuoktinių ir partnerių teisėms ir pareigoms, kurios yra svarbios atsižvelgiant į nagrinėjamos išmokos tikslą ir jos skyrimo sąlygas

3. Jei 1995 m. gegužės 30 d. galiojusios redakcijos Hamburgo federalinės žemės įstatymo dėl Freie und Hansestadt Hamburg darbuotojams ir jų išlaikytiniams mokėtinų senatvės ir išlaikytinių papildomų pensijų 10 straipsnio 6 dalis lemia diskriminaciją Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje pavartota prasme, privatus asmuo, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, gali remtis teise į vienodą požiūrį ne anksčiau nei nuo šiai direktyvai perkelti nustatyto termino pabaigos, t. y. nuo 2003 m. gruodžio 3 d., ir jis neprivalo laukti, kol nacionalinės teisės aktų leidėjas suderins minėtą nuostatą su Sąjungos teise.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.