GENERALINĖS ADVOKATĖS JULIANE KOKOTT
IŠVADA,
pateikta 2009 m. gruodžio 10 d.(1)
Byla C‑392/08
Europos Komisija
(anksčiau – Europos Bendrijų Komisija)
prieš
Ispanijos Karalystę
„Direktyva 96/82/EG (II Seveso direktyva) – Išorės avariniai planai – Terminas“
I – Įžanga
1. 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvos 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės(2) (toliau – II Seveso direktyva) tikslas – apsauga nuo avarijų rizikos, gamyboje naudojant tam tikras medžiagas. Todėl joje ypač reikalaujama, kad būtų sudaryti atitinkamų objektų vadinamieji vidaus ir išorės avariniai planai.
2. Komisija priekaištauja Ispanijos valdžios institucijoms, kad jos nesudarė visų atitinkamų objektų išorės avarinių planų. Ispanija atsikerta, kad nenustatytas šių planų sudarymo terminas. Taip pat nesudaryti vidaus avariniai planai ir objektai nepateikė informacijos.
II – Teisinis pagrindas
3. Reikšmingos nuostatos dėl avarinių planų išdėstytos II Seveso direktyvos 11 straipsnyje:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad veiklos vykdytojas visiems objektams, kuriems taikomas 9 straipsnis:
a) sudarytų vidaus avarinį planą ir jame numatytų, kokių reikia imtis priemonių objekto viduje:
– naujiems objektams: prieš pradedant veiklą,
– esamiems objektams, kuriems anksčiau Direktyva 82/501/EEB nebuvo taikoma, per trejus metus, skaičiuojant nuo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos,
– kitiems objektams: per dvejus metus, skaičiuojant nuo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos,
– objektams, kurie vėliau patenka į šios direktyvos taikymo sritį: nedelsiant ir bet kuriuo atveju per vienerius metus nuo dienos, kurią ši direktyva taikoma atitinkamam objektui, kaip nustatyta 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje;
b) toliau nurodytais terminais pateiktų kompetentingoms institucijoms būtiną informaciją, kad jos galėtų sudaryti išorės avarinius planus:
– naujiems objektams: prieš pradedant veiklą,
– esamiems objektams, kuriems anksčiau Direktyva 82/501/EEB nebuvo taikoma, per trejus metus, skaičiuojant nuo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos,
– kitiems objektams: per dvejus metus, skaičiuojant nuo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos,
– objektams, kurie vėliau patenka į šios direktyvos taikymo sritį: nedelsiant ir bet kuriuo atveju per vienerius metus nuo dienos, kurią ši direktyva taikoma atitinkamam objektui, kaip nustatyta 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje;
c) institucijos, kurias šiam tikslui skiria valstybės narės, sudarytų išorės avarinį planą ir jame numatytų, kokių priemonių reikia imtis už objekto ribų.
2. Sudaromuose avariniuose planuose reikia siekti:
– apriboti ir kontroliuoti avarijas, kad būtų galima iki minimumo sumažinti jų padarinius ir žalą žmonėms, aplinkai bei turtui,
– įdiegti priemones, būtinas žmonėms ir aplinkai apsaugoti nuo stambių avarijų padarinių,
– pateikti visuomenei, atitinkamoms tarnyboms ir atitinkamos teritorijos valdžios institucijoms būtiną informaciją,
– numatyti, kad po stambios avarijos būtų išvalyta aplinka ir atstatyta [atkurta] jos būklė.
Avariniuose planuose turi būti IV priede nurodyta informacija.
3. Nepažeidžiant kompetentingų institucijų įpareigojimų, valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatyti vidaus avariniai planai būtų sudaromi tariantis su objekte dirbančiu personalu, įskaitant atitinkamus ilgalaikius subrangovų darbuotojus, o išorės avariniai planai sudaromi ar atnaujinami tariantis su visuomene.
4. Valstybės narės užtikrina, kad veiklos vykdytojai ir paskirtos institucijos ne rečiau kaip kas trejus metus reguliariai peržiūrėtų, bandytų ir prireikus atnaujintų vidaus ir išorės avarinius planus. Peržiūrint planus būtina atkreipti dėmesį į atitinkamame objekte ar atitinkamose avarinėse tarnybose įvykusius pokyčius, naujas technikos žinias ir naują informaciją, kaip reaguoti į stambias avarijas.
4a. <…>
5. <…>
6. Atsižvelgdama į saugos ataskaitoje pateiktą informaciją, kompetentinga institucija gali nuspręsti, nurodžiusi tokio sprendimo priežastis, kad reikalavimo pagal straipsnio 1 dalį sudaryti išorės avarinį planą galima nevykdyti.“
4. Remiantis II Seveso direktyvos 24 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsniu, ši direktyva turėjo būti įgyvendinta iki 1999 m. vasario 3 dienos.
III – Procesas ir reikalavimai
5. Remiantis Komisijos pranešimu apie II Seveso direktyvos taikymą(3), Ispanija, kaip ir kitos valstybės narės, 2002 m. pabaigoje dar nebuvo sudariusi visų būtinų išorės avarinių planų pagal 11 straipsnio 1 dalies c punktą. Komisijai papildomai paklausus, 2006 m. Ispanija pranešė, kad yra sudariusi tik 35,2 % visų reikalaujamų išorės avarinių planų.
6. Todėl Komisija nusprendė, kad Ispanija neįvykdė įsipareigojimų pagal II Seveso direktyvos 11 straipsnį, ir 2007 m. kovo 23 d. pareikalavo, kad ši valstybė pateiktų poziciją (oficialus pranešimas). Kadangi atsakius 2007 m. birželio 25 d. dar vis trūko išorės avarinių planų, 2007 m. spalio 23 d. Komisija išsiuntė Ispanijai pagrįstą nuomonę, kurioje nustatė paskutinį dviejų mėnesių terminą nutraukti Bendrijos teisės pažeidimą.
7. Susipažinusi su 2008 m. sausio 10 d. Ispanijos atsakymu, Komisija nepakeitė savo nuomonės ir pareiškė šį ieškinį.
8. Komisija prašo:
pripažinti, kad nesudariusi visų 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvos 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės 9 straipsnyje nurodytų objektų išorės avarinių planų, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies c punktą;
priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
9. Ispanija prašo:
atmesti ieškinį ir
priteisti iš institucijos ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
IV – Teisinis vertinimas
10. Pagal II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies c punktą kompetentingos valstybių narių institucijos sudaro visų objektų, kuriems taikoma direktyva, išorės avarinius planus, kuriuose turi būti numatyta, kokių priemonių reikia imtis už objektų ribų.
11. Tačiau Ispanija tvirtina, kad dar nereikėjo sudaryti trūkstamų išorės avarinių planų. II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies c punkte, be kita ko, nenumatytas išorės avarinių planų nustatymo terminas.
12. Jeigu nenustatytas specialus direktyvos nuostatos įgyvendinimo terminas, įprastai taikomas bendras įgyvendinimo terminas(4). Tačiau abi bylos šalys teisingai pateikia nuorodą į II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame objektus eksploatuojantiems subjektams nustatytas ilgesnis terminas perduoti informaciją, būtiną sudarant išorės avarinius planus. Todėl kol negauta informacija, išorės avariniai planai negali būti sudaryti.
13. Komisija daro prielaidą, kad pareiga sudaryti išorės avarinius planus susijusi su būtinos informacijos pateikimo terminais.
14. Tačiau II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyti terminai negali būti tiesiogiai taikomi c punktui. Gavusioms informaciją kompetentingoms institucijoms reikia pakankamai laiko sudaryti išorės avarinį planą.
15. Todėl direktyvoje negalima rasti aiškaus termino sudaryti išorės avarinius planus.
16. II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies c punkte taip pat nustatyta absoliuti valstybių narių pareiga, kuri labai svarbi siekiant direktyvos tikslų. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad pagal gero administravimo principą, kurio turi laikytis ir valstybės narės taikydamos Bendrijos teisę(5), visos valdžios institucijos įsipareigojimus turi įvykdyti per tinkamą terminą. Todėl valstybės negali labai ilgai vilkinti išorės avarinių planų sudarymo(6).
17. Todėl reikia išsiaiškinti, koks laikotarpis yra tinkamas sudaryti išorės avarinius planus. Tai iš principo turi būti nustatoma remiantis visomis reikšmingomis aplinkybėmis(7). Nors šis klausimas susijęs su kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis(8), Komisija iš esmės gali pateikti kaltinimą dėl pažeidimo visos šalies mastu, remdamasi ir statistika. Atskiri šios veikos atvejai nagrinėjami tik tuomet, kai valstybė narė atitinkamai ginasi.
18. Šioje byloje neginčijama, kad Ispanijoje daug metų nesudaryti visų atitinkamų objektų būtini išorės avariniai planai. Pateikti nepakankamai detalūs skaičiai tam, kad būtų galima nustatyti, kuriais atvejais jau seniai pasibaigę terminai pateikti būtiną informaciją pagal II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktą. Tačiau Ispanija nesigina argumentu, kad neužteko laiko sudaryti išorės avarinius planus. Todėl reikia remtis tuo, kad buvo pakankamai laiko juos sudaryti.
19. Ispanija veikiau grindžia išorės avarinių planų neturėjimą tuo, kad kompetentingos institucijos pirmiausia turėjo sulaukti objektų vidaus avarinių planų ir informacijos. Šį argumentą reikia papildyti tuo, kad be šių priemonių negalima sudaryti išorės avarinių planų.
20. Tačiau pagal II Seveso direktyvos 11 straipsnio 1 dalies a ir b punktus valstybės narės privalo užtikrinti, kad šie įsipareigojimai objektų atžvilgiu būtų atlikti laikantis terminų(9). Ispanija negali pateisinti praleisto išorės avarinių planų sudarymo termino tuo, kad buvo neįvykdyta ši jai nustatyta pareiga.
21. Todėl ieškinį reikia patenkinti.
V – Dėl bylinėjimosi išlaidų
22. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
VI – Išvada
23. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad:
1. Nesudariusi visų 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyvos 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės 9 straipsnyje nurodytų objektų išorės avarinių planų, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies c punktą.
2. Priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – OL L 10, 1997, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 410; 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/105/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvą 96/82/EB (OL L 345, p. 97; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 398), pakeista redakcija.
3 – Pranešimo apie Direktyvos 96/82/EEB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės įgyvendinimą 2000–2002 m. projektas, http://ec.europa.eu/environment/seveso/pdf/report_de.pdf, skaitytas 2009 m. lapkričio 12 dieną.
4 – Žr. 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑355/90, Rink. p. I‑4221, 11 punktas) dėl specialių saugomų paukščių teritorijų nustatymo.
5 – 2007 m. birželio 21 d. Sprendimas Laub (C‑428/05, Rink. p. I‑5069, 25 punktas).
6 – Teisingumo Teismas 2009 m. kovo 12 d. sprendimuose Komisija prieš Liuksemburgą (C‑289/08, Rink. p. I‑0000) ir Komisija prieš Belgiją (C‑342/08, Rink. p. I‑0000), 2009 m. balandžio 2 d. Sprendime Komisija prieš Austriją (C‑401/08, Rink. p. I‑0000) ir 2009 m. spalio 15 d. Sprendime Komisija prieš Portugaliją (C‑30/09, Rink. p. I‑0000) jau konstatavo, kad atitinkamos valstybės pažeidė II Seveso direktyvos 11 straipsnį, nes dar ne visi objektai turėjo išorės avarinius planus.
7 – Dėl tinkamos teismo proceso trukmės žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją (C‑385/07 P, Rink. p. I‑0000, 18 punktas ir kitos nuorodos) ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Papierfabrik August Koehler prieš Komisiją (C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑0000, 144 punktas ir kitos nuorodos). Dėl sprendimo, priimto byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, tinkamo vykdymo termino nustatymo žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑568/07, Rink. p. I‑0000, 51 ir paskesni punktai).
8 – 7 išnašoje minėti sprendimai dėl teismo proceso trukmės.
9 – Žr. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (minėtas 6 išnašoje, 17 punktas).