GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2009 m. liepos 16 d.(1)
Byla C‑325/08
Olympique Lyonnais
prieš
Olivier Bernard ir Newcastle United
(Cour de Cassation (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvas darbuotojų judėjimas – Nacionalinės teisės nuostata, reikalaujanti, kad futbolo žaidėjas sumokėtų kompensaciją jį mokiusiam klubui, jeigu po mokymo jis sudaro profesionalaus žaidėjo sutartį su klubu kitoje valstybėje narėje – Kliūtis judėjimo laisvei – Pateisinimas poreikiu skatinti jaunų profesionalių žaidėjų samdymą ir mokymą“
1. Tiems, kurie domisi šiuo puikiu žaidimu, jis yra aistra, net – religija(2). Atsidavusių gerbėjų armijos keliauja po visą Sąjungą, kad palaikytų savo komandą per kiekvienas varžybas; galimas naujų žaidėjų (galbūt pasirašiusiųjų sutartis dėl perkėlimo arba namų komandoje subrandintų talentų) žaidimas yra ypač svarbus klausimas. Galimybė, kad talentingus jaunus žaidėjus pastebės „talentų medžiotojai“ ir jiems bus pasiūlyta mokytis (t. y. pasirašyti sutartį dėl mokymosi) gerame klube, jiems yra tarsi stebuklingas raktas, atveriantis duris į profesionalo karjerą. Tačiau anksčiau arba vėliau prie svajonės apie šlovingą futbolą būtinai prisideda karti realybė uždirbti kuo daugiau pajamų per ribotą profesionalaus žaidėjo karjeros laiką klube, kuris gali pasiūlyti geriausią atlyginimo paketą. Savaime suprantama, kad klubams nepatinka, kad geriausius jaunus ir vilčių teikiančius „jų“ žaidėjus, į kurių mokymą jie daug investavo, pasigviešia kiti klubai. Jeigu žaidėją parengęs klubas yra mažas ir palyginti neturtingas, o jį besigviešiantis klubas yra didelis ir daug turtingesnis, tokie manevrai sukelia tikrą grėsmę mažesnio klubo išlikimui ekonomine ir sporto prasme.
2. Galima trumpai išdėstyti faktines bylos aplinkybes, dėl kurių buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Jaunam futbolo žaidėjui Prancūzijos klubas, kuriame jis treniravosi trejus metus, pasiūlė sudaryti profesionalaus žaidėjo sutartį. Jis atsisakė, tačiau priėmė kitą, Anglijos klubo, pasiūlymą būti profesionaliu žaidėju. Pagal tuo metu profesionalų futbolą reglamentavusias Prancūzijos teisės nuostatas jis atsako už žalą Prancūzijos klubui. Šis klubas pateikė ieškinį ir jam, ir Anglijos klubui Prancūzijos teismuose dėl sumos, kuri lygi atlyginimui, kurį šis žaidėjas būtų gavęs per metus, jei būtų pasirašęs siūlomą sutartį su Prancūzijos klubu.
3. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Cour de Cassation (Kasacinis teismas) klausia, ar nurodytos nuostatos prieštarauja laisvo darbuotojų judėjimo principui, įtvirtinam EB 39 straipsnyje, ir, jeigu būtų teigiamai atsakyta į šį klausimą, ar jos gali būti pateisinamos būtinybe skatinti jaunų profesionalių žaidėjų samdymą ir mokymą.
Susijusios nuostatos
Bendrijos teisė
4. EB 39 straipsniu užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė Bendrijoje. Ši laisvė suteikia teisę, kurią galima riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais: a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti; b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje; c) apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti.
Nacionalinės teisės nuostatos
5. Bylai reikšmingu laikotarpiu(3) Prancūzijos Code du Travail (Darbo kodekso) L. 120‑2 straipsnyje buvo įtvirtinta: „Draudžiama apriboti asmenų teises arba individualias ar kolektyvines laisves apribojimais, kurių negalima pateisinti atliekamų funkcijų pobūdžiu ir proporcingumu siekiamam tikslui.“
6. Šio kodekso L. 122‑3‑8 straipsnyje įtvirtinta, kad terminuotą darbo sutartį galima nutraukti nesuėjus terminui tik šalių sutarimu dėl esminio pažeidimo arba force majeure. Jeigu darbdavys nutraukia sutartį nesuėjus terminui dėl kitų priežasčių, darbuotojas turi teisę į žalos atlyginimą, lygų bent jau atlyginimui, kurį jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų galiojusi visą numatytą terminą. Jeigu darbuotojas nutraukia sutartį, darbdavys turi teisę į žalos atlyginimą, atitinkantį patirtus nuostolius.
7. Tuo metu Code du Sport (Sporto kodekse) nebuvo nuostatos dėl profesionalių sportininkų mokymo, nors dabar jo L. 211‑5 straipsnyje įtvirtinta, kad pagal sutartis dėl profesionalų mokymo galima reikalauti, kad mokomas sportininkas, pasibaigus mokymui, sudarytų darbo sutartį su jį mokusiu klubu ne ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui.
8. Futbolo žaidėjų įdarbinimą Prancūzijoje taip pat reglamentavo Charte du Football Professionnel (Profesionalaus futbolo chartija), kuri turi šiame sektoriuje taikomos kolektyvinės sutarties statusą. Chartijos (1997–1998 m. redakcijos) III antraštinės dalies IV skyrius susijęs su espoir žaidėjų kategorija – jaunais perspektyviais 16–22 metų amžiaus žaidėjais, kurie tikisi pradėti profesionalaus žaidėjo karjerą ir kurie profesionalų klube įdarbinami mokiniais pagal terminuotą sutartį. Šio skyriaus 23 straipsnyje(4), inter alia, įtvirtinta:
„<…>
įprastai, pasibaigus espoir žaidėjo sutarčiai, klubas turi teisę reikalauti pasirašyti profesionalaus žaidėjo sutartį.
<…>
1. Klubui nepasinaudojus šia teise, žaidėjas gali:
(a) pasirašyti profesionalaus žaidėjo sutartį pasirinktame klube, nemokėdamas jokios kompensacijos buvusiam klubui;
<…>
2. Atsisakęs pasirašyti profesionalaus žaidėjo sutartį, žaidėjas trejus metus negalės pasirašyti jokios sutarties su [Prancūzijos nacionalinei futbolo lygai] priklausančiu klubu negavęs rašytinio klubo, su kuriuo turėjo espoir žaidėjo sutartį, sutikimo <…>
<…>.“
9. Bylai reikšmingu laikotarpiu ši chartija – ji buvo taikoma ir tebetaikoma tik Prancūzijoje – nereglamentavo kompensavimo tarp klubų tvarkos tais atvejais, jeigu žaidėjas buvo mokomas viename klube, o sutartį pasirašė su kitu klubu, nors dabar ji tai jau įtvirtina. Remiantis Prancūzijos vyriausybės atstovo posėdyje išsakytomis pastabomis, dabar Prancūzijoje taikomos nuostatos iš esmės atitinka galiojančias FIFA nuostatas, kurios pateikiamos toliau.
Tarptautinės taisyklės
10. Dėl transferų skirtingose valstybėse esančių futbolo klubų FIFA žaidėjų statuso, pažymėtina, kad ir transferų nuostatai šiuo metu įtvirtina kompensacijos už mokymą taisykles, jei žaidėjas pasirašo pirmą profesionalaus žaidėjo sutartį arba yra perkeliamas prieš pasibaigiant sezonui, kurį jam sukako 23 metai. Šios nuostatos buvo suformuluotos bendradarbiaujat su Komisija po Teisingumo Teismo sprendimo Bosman(5).
11. Pagal FIFA nuostatų 20 straipsnį ir jų 4 priedą kompensacija už mokymą mokama klubui arba klubams, mokiusiems žaidėją, kai jis pasirašo savo pirmąją kaip profesionalaus žaidėjo sutartį ir vėliau, kai jis kiekvieną kartą perkeliamas kaip profesionalus žaidėjas, iki sezono, kurį jam sukanka 23 metai, pabaigos.
12. Pirmąkart žaidėją įregistravus kaip profesionalų žaidėją, klubas, kuris jį įregistravo, moka kompensaciją už mokymą kiekvienam klubui, kuris prisidėjo prie šio žaidėjo mokymo, proporcingą laikotarpiui, praleistam kiekviename klube. Vėlesnių transferų atveju kompensacija už mokymą turi būti mokama ankstesniam klubui tik už laikotarpį, kurį jis šiame klube buvo iš tiesų mokomas.
13. Klubai yra suskirstyti į kategorijas pagal jų finansines investicijas žaidėjams mokyti. Kiekvienai kategorijai nustatytos mokymo sąnaudos atitinka sumą, reikalingą vienam žaidėjui mokyti vienus metus, padaugintą iš vidutinio „žaidėjo faktoriaus“ –žaidėjų, kuriuos reikia išmokyti, kad būtų parengtas vienas profesionalus žaidėjas, santykis.
14. Apskaičiuojant atsižvelgiama į sąnaudas, kurias naujas klubas būtų patyręs, jeigu būtų mokęs žaidėją pats. Apskritai, kai žaidėjas pirmąkart registruojamas kaip profesionalus žaidėjas, kompensacija apskaičiuojama naujo klubo mokymo sąnaudas padauginant iš mokymo metų skaičiaus. Vėlesnių transferų atveju apskaičiavimas grindžiamas naujo klubo mokymo sąnaudomis, padaugintomis iš mokymo ankstesniame klube metų skaičiaus.
15. Tačiau žaidėjų, judančių ES arba EEE, atveju pažymėtina, kad jeigu žaidėjas perkeliamas iš žemesnės kategorijos klubo į aukštesnės kategorijos klubą, apskaičiavimas pagrįstas abiejų klubų mokymo išlaidų vidurkiu; jeigu jis perkeliamas iš aukštesnės kategorijos klubo į žemesnės kategorijos klubą, apskaičiavimas pagrįstas žemesnės kategorijos klubo mokymo kaštais.
16. Taip pat nustatytas vadinamasis „solidarumo mechanizmas“, kuris reglamentuojamas 21 straipsnyje ir 5 priede. Jeigu profesionalus žaidėjas perkeliamas prieš pasibaigiant jo sutarčiai, bet kuris klubas, prisidėjęs prie jo mokymo ir parengimo nuo jo 12 iki 23 gimtadienių, gauna proporcingą dalį kompensacijos, išmokėtos ankstesniam klubui. Ši dalis daugiausia gali sudaryti 5% visos kompensacijos, paskirstytos suinteresuotiems klubams ir atsižvelgiant į sezonus.
17. Prancūzijoje susidariusios situacijos atveju bylai reikšmingu laikotarpiu tokių tarptautinių nuostatų nebuvo.
Bylos faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
18. 1997 m. Olivier Bernard su Prancūzijos futbolo klubu Olympique Lyonnais trims sezonams pasirašė espoir žaidėjo sutartį, kuri įgaliojo tų metų liepos 1 d. Baigiantis šiai sutarčiai Olympique Lyonnais jam pasiūlė sudaryti profesionalaus žaidėjo sutartį vieniems metams nuo 2000 m. liepos 1 d. O. Bernard (greičiausiai nepatenkintas siūlomu atlyginimu) nepriėmė šio pasiūlymo, tačiau 2000 m. rugpjūtį pasirašė profesionalaus žaidėjo sutartį su Anglijos klubu Newcastle United(6).
19. Sužinojęs apie šią sutartį Olympique Lyonnais pateikė ieškinį O. Bernard Liono Conseil de Prud’hommes (Darbo ginčų taryboje), siekdamas gauti žalos atlyginimą iš jo ir kartu Newcastle United. Prašoma priteisti suma buvo 53 357,16 eurų, kuri, kaip rašoma nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, buvo lygi atlyginimui, kurį O. Bernard būtų gavęs per metus, jei būtų pasirašęs Olympique Lyonnais siūlomą sutartį.
20. Conseil de Prud’hommes nusprendė, kad O. Bernard vienašališkai pažeidė sutartinius įsipareigojimus, ir priteisė iš jo ir kartu Newcastle United atlyginti bendrovei Olympique Lyonnais patirtą 22 867,35 eurų žalą pagal Darbo kodekso L. 122‑3‑8 straipsnį. Sprendime nebuvo nurodytos priežastys, kodėl skiriasi žalos, kurią buvo prašoma atlyginti, dydis nuo priteistos žalos dydžio.
21. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą Liono Cour d’Appel (Apeliaciniam teismui), kuris nusprendė, kad Futbolo chartijos 23 straipsnis yra neteisėtas. Jame įtvirtintas draudimas prieštarauja pagrindiniam laisvo profesinės veiklos vykdymo principui ir Darbo kodekso L. 120‑2 straipsniui. Jame nebuvo nuostatos, kurioje būtų nustatyta mokėtina kompensacija už mokymą, jeigu sutartis nutraukiama nesuėjus terminui. Reikalauti žaidėjo toliau dirbti jį mokiusiame klube buvo klubo teisėtiems interesams neproporcingas sutarčių laisvės pažeidimas, nepaisant mokymo išlaidų.
22. Nė vienas iš šių teismų nemanė, kad būtina pateikti klausimus, kad būtų priimtas prejudicinis sprendimas, nors to prašė Newcastle United. Tačiau nors Cour d’Appel sprendimas buvo pagrįstas Prancūzijos teise, jis manė, kad Futbolo chartijos 23 straipsnio reikalavimas taip pat prieštarauja EB 39 straipsnyje įtvirtintam principui.
23. Tuomet Olympique Lyonnais pateikė kasacinį skundą Cour de Cassation. Šis teismas pažymi, kad Olympique Lyonnais reikalavimas yra pagrįstas O. Bernard pareigos pasirašyti sutartį su klubu, kuris jį mokė, nesilaikymu, o ne draudimu pasirašyti sutartį su kitu Prancūzijos lygos klubu. Nagrinėjama pareiga nedraudžia žaidėjui pasirašyti sutarties su užsienio klubu, tačiau ji greičiausiai gali atgrasyti žaidėją nuo to, nes greičiausiai jam gali tekti sumokėti žalos atlyginimą. Kita vertus, toks žalos atlyginimas galėtų būti pateisinamas teisėtu klubo siekiu išlaikyti ką tik mokymą baigusį žaidėją.
24. Cour de Cassation nurodo Sprendimą Bosman, kuriame pažymima, kad EB 39 straipsniu „draudžiama taikyti sporto asociacijų nustatytas taisykles, pagal kurias profesionalus futbolo žaidėjas, kuris yra valstybės narės pilietis, pasibaigus jį su klubu siejančiai sutarčiai, gali žaisti kitos valstybės narės klube tik tuo atveju, jei pastarasis pirmajam klubui sumoka kompensaciją už perėjimą, mokymą ar skatinimą“, ir mano, kad šioje byloje kyla rimtų sunkumų aiškinant šį straipsnį.
25. Todėl jis prašo priimti prejudicinį sprendimą tokiais klausimais:
„1. Ar [EB 39 straipsnyje] nustatytas laisvo darbuotojų judėjimo principas prieštarauja nacionalinės teisės nuostatai, pagal kurią espoir (jaunasis) žaidėjas, baigęs mokymą ir pasirašęs profesionalaus žaidėjo sutartį su kitos Europos Sąjungos valstybės narės klubu, privalo mokėti žalos atlyginimą?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar būtinybė skatinti jaunų profesionalių žaidėjų samdymą ir mokymą yra teisėtas tikslas, ar privaloma bendrojo intereso priežastis, kuria galima pagrįsti tokį apribojimą?“
26. Olympique Lyonnais ir Newcastle United, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija pateikė rašytines pastabas. 2009 m. gegužės 5 d. posėdyje Olympique Lyonnais, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas.
Įvertinimas
Išankstinės pastabos
Klausimų pasekmės
27. Man atrodo svarbu nepamiršti, kad Bendrijos teisė reglamentuoja sportinę veiklą tik todėl ir tik tiek, kiek ji yra ekonominė ir individuali veikla, susijusi su laisvėmis, kurias reglamentuoja ši teisė. Tai išties yra viena iš esminių Sprendimo Bosman prielaidų(7).
28. Tad, jeigu Bendrijos teisės principai ir nuostatos yra taikomi tokiai situacijai kaip šioje byloje, Teisingumo Teismas šioje srityje gali turėti platesnį poveikį darbuotojams ir darbdaviams visuose sektoriuose, kurie susiję su šiais principais ir nuostatomis.
29. Taigi Nyderlandų vyriausybė neklysta pažymėdama, kad šioje byloje kyla bendrasis klausimas, susijęs su darbdaviu, siekiančiu investuoti į darbuotojo mokymą, tačiau nenorinčiu matyti, kaip šis darbuotojas iš karto išsineša įgytus vertingus įgūdžius ir jais leidžia naudotis konkuruojančiam darbdaviui. Šis klausimas susijęs su Bendrijos teise tiek, kiek apribojimai, nustatyti darbuotojo laisvei ieškoti kito darbo arba jo imtis, gali apriboti jo laisvę judėti Bendrijoje.
30. Man neatrodo, kad specifinės sporto apskritai ir konkrečiai futbolo savybės turėtų didžiulę reikšmę nagrinėjant, ar yra draudžiamas laisvo judėjimo apribojimas. Tačiau į jas reikia atidžiai atsižvelgti, nagrinėjant galimus tokio apribojimo pateisinimus – lygiai taip pat, kaip reikėtų turėti omenyje ir specifinės bet kokio kito sektoriaus savybės nagrinėjant tame sektoriuje taikomus apribojimus.
31. Tačiau, tai pasakiusi, nemanau, kad Teisingumo Teismui buvo pateikta pakankamai pastabų, kad jis galėtų deramai išnagrinėti šį platesnį klausimą. Nyderlandų vyriausybė, iškėlusi šį bendresnio pobūdžio klausimą savo rašytinėse pastabose, nedalyvavo posėdyje ir nė viena iš dalyvavusių šalių plačiau nepasisakė šiuo klausimu net paragintos Teisingumo Teismo. Tokiomis aplinkybėmis nesiūlau išsamiai nagrinėti platesnių šios bylos pasekmių; siūlau Teisingumo Teismui apriboti savo sprendimą specifiniu pagrindinės bylos kontekstu.
Ginčijamos nuostatos taikymo apimtis
32. Kaip pažymi ir Newcastle United, ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, Futbolo chartijos 23 straipsnyje nėra aiškaus reikalavimo, kad žaidėjas, kuris sudaro sutartį su kitoje valstybėje narėje esančiu klubu, sumokėtų kompensaciją pasibaigus mokymui Prancūzijos klube.
33. Tačiau pateikti klausimai susiję ne su konkrečios nuostatos, o su taisyklės, „pagal kurią espoir žaidėjas, baigęs mokymą ir pasirašęs profesionalaus žaidėjo sutartį su kitos Europos Sąjungos valstybės narės klubu, gali mokėti žalos atlyginimą“, atitiktimi Bendrijos teisei. Tokią prasmę Conseil de Prud’hommes suteikė Futbolo chartijos 23 straipsniui ir Darbo kodekso L. 122‑3‑8 straipsniui, ir nei Cour d’Appel, nei Cour de Cassation nesilaikė nuomonės, kad šis aiškinimas yra klaidingas, o tik manė, kad nagrinėjamas rezultatas yra arba gali būti nesuderinamas su aukštesnės galios teisine nuostata.
34. Tad Teisingumo Teismas turi nagrinėti aprašytą rezultatą, neatsižvelgdamas į tai, kokiose nuostatose jis yra įtvirtintas.
1 klausimas: atitiktis EB 39 straipsniui
35. Į pirmąjį klausimą galima atsakyti paprastai ir trumpai: EB 39 straipsniu iš esmės uždraudžiama nuostata, sukelianti aprašytą poveikį. Tokią išvadą leidžiantys padaryti argumentai išsamiau ar glausčiau buvo išdėstyti daugumoje Teisingumo Teismui pateiktų pastabų.
36. Bendrijos teisė reglamentuoja sportinę veiklą tik tiek, kiek ji yra ekonominė veikla pagal EB 2 straipsnį. Profesionalių ar pusiau profesionalių futbolo žaidėjų veikla, už kurią atlyginama, yra tokia ekonominė veikla(8).
37. EB 39 straipsnis reglamentuoja ne tik valdžios institucijų veiksmus, bet apima ir apmokamą darbą kolektyviai reglamentuojančius kitokio pobūdžio nuostatus, įskaitant futbolo asociacijos nuostatus(9). Visos šioje byloje nurodomos nuostatos patenka į vieną iš šių kategorijų.
38. Prancūzijoje gyvenančio žaidėjo prancūzo, kuris sudaro darbo sutartį su kitos valstybės narės futbolo klubu, situacija nėra visiškai vidaus situacija, kuri nepatektų į Bendrijos teisės taikymo sritį. EB 39 straipsnis taikomas priimant pateikto darbo pasiūlymą.
39. Nuostatos, trukdančios valstybės narės piliečiui arba atgrasančios jį išvykti iš savo kilmės šalies įgyvendinant savo teisę į judėjimo laisvę, yra šios laisvės kliūtys, net jeigu jos taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę(10), išskyrus atvejus, kai galima judėjimo laisvės įgyvendinimo kliūtis yra pernelyg neapibrėžta ir netiesioginė(11).
40. Taisyklės, kuriomis reikalaujama klubams mokėti mokesčius už transferą, mokymą arba įgūdžių lavinimą perkeliant profesionalų futbolo žaidėją, iš esmės yra kliūtis darbuotojų judėjimo laisvei. Net jeigu jos vienodai taikomos transferams tarp skirtingų tos pačios valstybės narės klubų, jos gali apriboti kitoje valstybėje narėje norinčių vykdyti veiklą žaidėjų judėjimo laisvę(12). Taisyklės, pagal kurias futbolo profesionalas negali vykdyti veiklos kitoje valstybėje narėje įsteigtame naujame klube, jeigu šis klubas nesumokėjo senajam abiejų klubų sutarto arba pagal sporto asociacijų nuostatus nustatyto dydžio transfero kompensacijos, sudaro kliūtį darbuotojų judėjimo laisvei(13).
41. Tad, jeigu nuostata, pagal kurią naujas darbdavys turi sumokėti pinigų sumą ankstesniam darbdaviui, iš esmės sudaro kliūtį darbuotojų judėjimo laisvei, tai taip pat arba net labiau tinka atvejams, kai pats darbuotojas turi sumokėti dalį sumos. Jis arba turi įtikinti naują darbdavį sumokėti šią sumą, arba sumokėti ją savo lėšomis, kurios greičiausiai yra mažesnės nei darbdavio. Be to, ši galima judėjimo laisvės įgyvendinimo kliūtis nėra neapibrėžta arba netiesioginė. Reikalavimas sumokėti pinigų sumą bet kuriam darbuotojui, kuris svarsto atsisakyti vieno darbo pasiūlymo, kad priimtų kitą, yra nedelsiant kylantis ir svarbus argumentas(14).
42. Mano nuomone, šiai analizei neturi įtakos Olympique Lyonnais pastabos, jog nagrinėjama situacija nėra susijusi su EB 39 straipsniu, dėl to, kad šis straipsnis taikomas diskriminacijai dėl pilietybės, o ne sutarčių laisvės apribojimams abipusių įsipareigojimų kontekste ir (arba) dėl to, kad iš tikrųjų šis ginčas patenka į konkurencijos teisės sritį kaip (tariamai) nesąžiningos konkurencijos atvejis.
43. Dėl pirmojo aspekto iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad iš tikrųjų EB 39 straipsnis taikomas sutarčių laisvės apribojimams, jeigu jie gali trukdyti valstybės narės piliečiui arba atgrasyti jį įgyvendinti savo teisę į judėjimo laisvę kitoje valstybėje narėje, bent jau jeigu jie kyla iš valdžios institucijų veiksmų arba apmokamą darbą kolektyviai reglamentuojančių nuostatų. Dėl antrojo aspekto pažymėčiau, kad nors ginčas tarp Olympique Lyonnais ir Newcastle United gali būti išties susijęs su konkurencijos teisės klausimais, šių klausimų neiškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taigi valstybės narės ir Komisija neturėjo galimybės dėl jų išreikšti nuomonės. Be to, jeigu ginčas keltų konkurencijos teisės klausimų, tai savaime nesudarytų kliūčių taikyti Sutarties nuostatas dėl judėjimo laisvės(15).
2 klausimas: galimas pateisinimas
44. Nacionalinės priemonės, kuriomis galima apriboti galimybę pasinaudoti Sutarties garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo. Tačiau tam jos turi tenkinti keturias sąlygas: jos turi būti taikomos nediskriminuojant, jos turi būti grindžiamos viršesniu bendruoju interesu, jos turi būti tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršyti to, kas reikalinga siekiant šio tikslo(16).
45. Sunku būtų ginčytis, kad jaunų profesionalių futbolo žaidėjų samdymas ir mokymas yra Sutartį atitinkantis teisėtas tikslas. Su tuo sutinka visos pastabas pateikusios šalys ir tai pažymėjo pats Teisingumo Teismas(17). Taip pat nėra pagrindo manyti, kad šioje byloje nagrinėjamos nuostatos taikomos diskriminuojant.
46. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Bosman(18), neįmanoma tiksliai numatyti šių jaunų žaidėjų sportinės ateities. Tik kai kurie iš jų ateityje taps profesionaliais žaidėjais, todėl negali būti garantijos, kad besimokantis žaidėjas iš tiesų taps vertingu mokančio klubo arba bet kokio kito klubo turtu. Todėl tokios nuostatos kaip nagrinėjamosios galbūt neturi lemiamos reikšmės skatinant klubus samdyti ir mokyti jaunus žaidėjus. Tačiau tokiomis nuostatomis užtikrinama, kad klubai nebūtų atgrasomi jų samdyti ir mokyti dėl perspektyvos, kad jų investicija į mokymą bus taikoma kitame klube, ir neliktų be jokios kompensacijos. Argumentas, kad tokios taisyklės yra pagrįstos bendruoju interesu, atrodo priimtinas.
47. Viena vertus, Europoje profesionalus futbolas yra ne tik ekonominė veikla, bet taip pat svarbus socialinis klausimas. Kadangi paprastai suvokiama, kad jis susijęs su mėgėjų sportu ir turi su juo daug bendrų vertybių, visuomenėje plačiai sutariama, kad jaunų žaidėjų mokymas ir samdymas turėtų būti skatinamas, o ne atgrasomas. Nicos Europos Taryba 2000 m. pripažino, kad „Bendrija privalo … atsižvelgti į socialinę, mokomąją ir kultūrinę sporto funkcijas ir suteikti specialią reikšmę tam, kad sporto socialiniam vaidmeniui būtini etikos kodeksas ir solidarumas būtų gerbiami ir puoselėjami.“(19) Komisijos Baltojoje sporto knygoje(20) ir Parlamento rezoliucijoje dėl jos(21) taip pat itin pabrėžiama mokymo svarba.
48. Kita vertus, apskritai, kaip pažymėjo Nyderlandų vyriausybė, pagal Lisabonos strategiją, kurią Europos Taryba priėmė 2000 m. kovą, ir vėliau priimtus įvairius jos įgyvendinimo sprendimus ir gaires švietimo, profesinio ir ilgalaikio mokymo srityse pripažįstama esminė profesinio mokymo svarba visuose sektoriuose. Jeigu darbdaviai būtų užtikrinti, kad pagrįstą laikotarpį jie galės turėti naudos iš darbuotojų, kuriuos moko, paslaugų, tai skatintų juos mokyti, o tai tenkina ir pačių darbuotojų interesus.
49. Tačiau daug sudėtingiau sutikti, kad šioje byloje nagrinėjama nuostata yra tinkama šiam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas reikalinga siekiant šio tikslo.
50. Visos pastabas pateikusios šalys, įskaitant Olympique Lyonnais, sutinka, kad tik priemonė, pagal kurią kompensacija klubams yra proporcinga jų patirtoms mokymo išlaidoms, yra tinkama ir proporcinga. Todėl kompensacija, pagrįsta būsimomis žaidėjo pajamomis arba būsimu klubo pelnu (ar jo netekimu), negalėtų būti priimtina.
51. Tai man atrodo teisinga analizė. Dėl dviejų paskutinių kriterijų pažymėtina, kad pirmuoju klubas gali manipuliuoti, o antrasis būtų pernelyg neapibrėžtas. Nė vienas iš jų neatrodo ypač susijęs su esminiu klausimu – skatinti jaunų žaidėjų samdymą ir mokymą (arba bent jau jo neatgrasyti). Kompensacija, susijusi su faktinėmis mokymo išlaidomis, atrodo daug reikšmingesnė. Tačiau buvo pareikšta keletas toliau nurodomų sąlygų.
52. Pirma, kadangi tik mažuma iš mokomų žaidėjų vėliau pasirodys turį profesionalaus futbolo rinkos vertę, nors kad būtų galima atskleisti šią mažumą, turi būti mokoma daug daugiau žaidėjų, investicijos į mokymą turėtų atgrasomąjį pobūdį, jeigu apskaičiuojant tinkamą kompensaciją būtų atsižvelgiama tik į konkretaus žaidėjo mokymo išlaidas. Todėl atrodo tinkama, kad klubas, įdarbinantis žaidėją, kurį mokė kitas klubas, sumokėtų kompensaciją, lygią proporcingai šio klubo bendrų mokymo išlaidų daliai.
53. Antra, gali nutikti, kad konkretų žaidėją moko daugiau nei vienas klubas, todėl bet kokia mokėtina kompensacija pagal tinkamą mechanizmą turėtų būti proporcingai padalijama suinteresuotiems klubams.
54. Abu šie argumentai atrodo reikšmingi nustatant, ar konkreti kompensacijų schema yra tinkama ir proporcinga siekiant tikslo skatinti jaunų futbolo žaidėjų samdymą ir mokymą.
55. Mane mažiau įtikina trečiasis pareikštas argumentas, kad pareiga sumokėti kompensaciją turėtų priklausyti tik naujajam darbdaviui, o ne buvusiam mokiniui.
56. Man atrodo, kad negalima be išlygų pritarti šiam pasiūlymui. Apskritai, įgūdžiai ir žinios, dėl kurių asmuo tampa vertingas darbo rinkoje, gali būti įgyti asmens lėšomis, viešosiomis lėšomis arba darbdavio, jį mokusio už teikiamas paslaugas, lėšomis. Pastaruoju atveju, jeigu, pasibaigus mokymo laikotarpiui, mokymo sąnaudų ir suteiktų paslaugų „sąskaitos likutis“ rodo, kad mokymo sąnaudos dar nėra visiškai kompensuotos, neatrodo nepagrįsta reikalauti, kad mokinys grąžintų likutį suteikdamas daugiau paslaugų arba (jeigu jis nenori to daryti) sumokėdamas atitinkamo dydžio kompensaciją. Nors būtinybė sumokėti kompensaciją už mokymą gali atgrasyti darbuotoją sudaryti sutartį su nauju darbdaviu toje pačioje arba kitoje valstybėje narėje, nėra ypatingų priežasčių, kodėl jį mokiusio darbdavio sąskaita jo padėtis sudaryti tokią sutartį turėtų tapti geresnė už kito, savo lėšomis besimokiusio, kandidato padėtį.
57. Tačiau tokie svarstymai skirsis atsižvelgiant į mokymo organizavimo būdus konkrečiame sektoriuje. Jeigu, kaip atrodo šioje byloje, profesionalių futbolininkų mokymas paprastai vykdomas klubo sąskaita, tuomet kompensacijų klubams sistema, pagal kurią neįtraukiami žaidėjai, atrodo tinkama. Taip pat pažymėčiau, kad jeigu pačiam žaidėjui tektų mokėti kompensaciją už mokymą, suma turėtų būti apskaičiuojama remiantis tik jo mokymo individualiomis išlaidomis, neatsižvelgiant į bendras mokymo išlaidas. Jeigu būtina išmokyti n žaidėjų, kad būtų parengiamas vienas, kuris bus sėkmingas profesionalas, mokiusio klubo išlaidos (ir naujojo klubo sutaupytos lėšos) yra tų n žaidėjų mokymo išlaidos. Atrodo tinkama ir proporcinga, kad kompensacija klubams būtų pagrįsta tomis išlaidomis. Tačiau atrodo, kad individualiam žaidėjui yra reikšmingos tik individualios išlaidos.
58. Apibendrinant pažymėtina, kad poreikis skatinti jaunų profesionalių futbolo žaidėjų samdymą ir mokymą gali pateisinti reikalavimą sumokėti kompensaciją už mokymą, jeigu nesilaikoma pareigos likti mokiusiame klube konkretų (ir nepernelyg ilgą) laikotarpį(22) pasibaigus mokymui. Tačiau taip yra tik tokiu atveju, jeigu atitinkama suma pagrįsta faktinėmis mokymo išlaidomis, kurias patyrė mokęs klubas ir (arba) sutaupė naujasis klubas, o tiek, kiek kompensaciją turi mokėti pats žaidėjas, ji yra tik nepadengtos individualaus mokymo išlaidos.
Galiojančios Prancūzijos ir FIFA nuostatos
59. Dauguma iš pastabas pateikusių šalių atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į FIFA žaidėjų statuso ir transferų nuostatų 20 ir 21 straipsniuose (ir 4 bei 5 prieduose) įtvirtintas taisykles. Šios taisyklės dabar reglamentuoja tokias situacijas kaip O. Bernard, tačiau jos negaliojo bylai reikšmingu laikotarpiu. Komisijai pritarus, jos priimtos 2001 m. ir jomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi Teisingumo Teismo praktikos, ypač Sprendimo Bosman. Prancūzijos vyriausybė taip pat pažymi, kad Prancūzijos profesionalaus futbolo chartija taip pat pasekė šiuo pavyzdžiu ir dabar joje yra įtvirtintos panašios nuostatos, skirtos vidinėms situacijoms.
60. Kaip pažymi Jungtinė Karalystė, pagal galiojančias FIFA nuostatas kompensaciją moka klubas, o ne žaidėjas; kompensacija apskaičiuojama remiantis žaidėjo mokymo išlaidomis, proporcingai pritaikytoms mokinių, kurių reikia siekiant parengti vieną profesionalų žaidėją, skaičiui; įvairios apsauginės nuostatos ir apribojimai paverčia kompensaciją proporcinga siekiamam tikslui, o remiantis solidarumo mechanizmu kompensacija paskirstoma klubams, jeigu keletas klubų prisidėjo prie mokymo.
61. Aiškiai arba numanomai šios šalys taip pat prašo, kad Teisingumo Teismas pritartų šioms dabar galiojančioms nuostatoms.
62. Vis dėlto man atrodo, kad konkretus pritarimas būtų netinkamas atsižvelgiant į bylos, kuri susijusi su situacija, kuriai šios nuostatos netaikomos, aplinkybes. Todėl dalis šioje išvadoje išdėstytų argumentų, taip pat dalis argumentų, kuriuos Teisingumo Teismas panaudos savo sprendime, gali būti reikšmingi, jeigu (ir kai) prireiks nagrinėti šių nuostatų atitiktį Bendrijos teisei.
Išvada
63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad į Cour de Cassation pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:
1. EB 39 straipsnyje nustatytas laisvo darbuotojų judėjimo principas iš esmės draudžia taikyti nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią futbolo žaidėjas, baigęs mokymą ir pasirašęs profesionalaus žaidėjo sutartį su kitos Europos Sąjungos valstybės narės klubu, privalo mokėti žalos atlyginimą.
2. Tačiau tokią nuostatą galima pateisinti poreikiu skatinti jaunų profesionalių futbolo žaidėjų samdymą ir mokymą, jeigu atitinkama suma yra pagrįsta faktinėmis mokymo išlaidomis, kurias patyrė mokęs klubas ir (arba) sutaupė naujasis klubas, o jeigu kompensaciją turi mokėti pats žaidėjas, ją sudaro tik nepadengtos individualaus mokymo išlaidos.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – Bilas Shankly, aptardamas Liverpulio ir Evertono fanų santykius, tai apibūdino (galbūt ir tariamai) taip: „Kai kurie žmonės mano, kad futbolas yra mirties ar gyvybės klausimas. Mane toks požiūris labai nuvilia. Galiu užtikrinti, kad futbolas yra daug daug svarbiau“. Dėl kitų šio pasisakymo, kuris gal buvo, o gal ir ne, versijų, žr. http://www.shankly.com/Webs/billshankly/default.aspx?aid=2517.
3 – Naujasis kodeksas įsigaliojo 2008 m. gegužės 1 d. Nagrinėjamų nuostatų turinys nepakito, tačiau jų numeracija ir išdėstymas pasikeitė.
4 – Nors pagal Prancūzijos vyriausybės pateiktą Chartijos kopiją atrodo, kad nagrinėjama nuostata yra III antraštinės dalies IV skyriaus 23 straipsnis, šalys ir nacionaliniai teismai ją nurodė kaip Chartijos 23 straipsnį. Siekdama išvengti nenuoseklumų, laikysiuosi bylos medžiagoje vartojamos sąvokos ir vadinsiu ją „Futbolo chartijos 23 straipsniu“. Ta pati nuostata dabar tapo 2008–2009 m. redakcijos Chartijos 456 straipsniu.
5 – 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimas (C‑415/93, Rink. p. I‑4921).
6 – Todėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą faktinės aplinkybės yra susijusios su dviem gerai žinomais ir gerai finansuojamais klubais. Tačiau šiai bylai svarbūs principai taikomi visiems profesionalų futbolo klubams, neatsižvelgiant į tai, koks turtingas yra įsigyjantis klubas ar neturtingas mokymo klubas.
7 – Žr. visų pirma šio sprendimo 73–87 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką; taip pat žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimą Meca-Medina ir Majcenprieš Komisiją (C‑519/04 P, Rink. p. I‑6991, 22 ir paskesni punktai).
8 – Žr. Sprendimo Meca-Medina ir Majcen 22 ir 23 punktus ir juose nurodytą bylų praktiką.
9 – Žr. 1974 gruodžio 12 d. Sprendimą Walrave ir Koch (36/74, Rink. p. 1405, 17 punktas); Sprendimo Bosman 82 punktą ir 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimą Lehtonen (C‑176/96, Rink. p. I‑2681, 35 punktas).
10 – Žr. Sprendimo Bosman 96 punktą; 2000 m. sausio 27 d. Sprendimą Graf (C‑190/98, Rink. p. I‑493, 18 ir 23 punktas) ir Sprendimo Lehtonen 47–50 punktus.
11 – Žr. Sprendimo Graf 23–25 punktus.
12 – Žr. Sprendimo Bosman 98 ir 99 punktus.
13 – Žr. Sprendimo Bosman 100 punktą.
14 – Skirtingai nei situacija Graf byloje (žr. ypač šio sprendimo 13 ir 24 punktus).
15 – Žr., pavyzdžiui, Sprendimo Meca-Medina ir Majcen 28 punktus.
16 – Žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktas); 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Gebhard (C‑55/94, Rink. p. 1‑4165, 37 punktas); Sprendimo Bosman 104 punktą. Sąvoka „raisons impérieuses d’intérêt général“, kurią Teisingumo Teismas sistemingai vartoja prancūzų kalba, į anglų kalbą verčiama įvairiai ir atrodo, kad „overriding reasons in the public interest“ yra naujausias ir geriausiai prasmę atitinkantis vertimas.
17 – Žr. Sprendimo Bosman 106 punktą.
18 – 109 punktas.
19 – Nicos Europos Vadovų Tarybos (2000 m. gruodžio 7–9 d.) pirmininkavimo išvadų IV priedas.
20 – COM (2007) 391 galutinis.
21 – 2008 m. gegužės mėn. 8 d. įstatymo galios neturinti rezoliucija (dok. Nr. P6_TA(2008)0198).
22 – Todėl atsižvelgiant į visą profesionalaus žaidėjo karjerą, kuri trunka ribotą laiką, pareiga praleisti (tarkim) pirmuosius dešimt metų nuo pirmosios profesionalaus žaidėjo sutarties su mokymo klubu pasirašymo būtų visiškai nepriimtina.