2010 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas byloje (Conseil d'État (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Solgar Vitamin's France, Valorimer SARL, Christian Fenioux, L'Arbre de Vie SARL, Source Claire, Nord Plantes EURL, RCS Distribution, Ponroy Santé, Syndicat de la Diététique et des Compléments Alimentaires prieš Ministre de l'Economie, des Finances et de l'Emploi, Ministre de la Santé, de la Jeunesse et des Sports, Ministre de l'Agriculture et de la Pêche

(Byla C-446/08) (1)

(Direktyva 2002/46/EB - Valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimas - Vitaminai ir mineralinės medžiagos, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje - Didžiausi kiekiai - Derinimas Sąjungos lygiu - Nebuvimas - Valstybių narių kompetencija - Taisyklės, kurių reikia laikytis, ir kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, nustatant šiuos kiekius - Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomi šie kiekiai - Nulinio kiekio nustatymas)

(2010/C 161/10)

Proceso kalba: prancūzų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Conseil d'État

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovai: Solgar Vitamin's France, Valorimer SARL, Christian Fenioux, L'Arbre de Vie SARL, Source Claire, Nord Plantes EURL, RCS Distribution, Ponroy Santé, Syndicat de la Diététique et des Compléments Alimentaires

Atsakovai: Ministre de l'Economie, des Finances et de l'Emploi, Ministre de la Santé, de la Jeunesse et des Sports, Ministre de l'Agriculture et de la Pêche

Dalyvaujant: Syndicat de la Diététique et des Compléments Alimentaires

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Conseil d'État (Prancūzija) — 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (OL L 183, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 490) ir būtent jos 5 straipsnio 4 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies aiškinimas — Valstybių narių kompetencija nustatyti didžiausius leistinus maisto papilduose esančius vitaminų ir mineralų kiekius, šioje srityje nesant Bendrijos akto — Kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant didžiausius kiekius — Valstybės narės valdžios institucijų nustatytas visiškas fluoro draudimas, nesilaikant minėtos direktyvos 12 straipsnyje numatytų taisyklių — Kiekybiniai prekybos apribojimai, draudžiami EB 28 ir 30 straipsniais

Rezoliucinė dalis

2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo turi būti aiškinama taip: nepažeidžiant Sutarties, valstybėms narėms paliekama kompetencija priimti teisės aktus, susijusius su didžiausiais vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiais, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje, jei Komisija nenustatė šių kiekių pagal šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalį.

Be pareigos laikytis EB 28 ir 30 straipsnių, valstybės narės taip pat turi atsižvelgti į Direktyvos 2002/46 5 straipsnyje numatytus kriterijus, įskaitant reikalavimą nustatant didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje, atlikti rizikos įvertinimą, pagrįstą visuotinai priimtais mokslo duomenimis, laukdamos, kol Komisija patvirtins šiuos kiekius pagal šio 5 straipsnio 4 dalį.

Direktyva 2002/46 turi būti aiškinama taip, kad tokioje situacijoje, kokia aptariama pagrindinėje byloje, kai nustatant didžiausią mineralinės medžiagos kiekį, kurį galima naudoti maisto gamyboje, neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek šios mineralinės medžiagos įsisavinama iš kitų maisto šaltinių, ir kai Komisija pagal šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalį nepatvirtino didžiausių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekių, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje, valstybė narė gali, jei kyla rizika, kad šis įsisavintas kiekis gali viršyti didžiausią leistiną saugią aptariamos mineralinės medžiagos koncentraciją, laikydamasi EB 28 ir 30 straipsnių, nustatyti nulinį didžiausią kiekį, nesilaikydama tos pačios direktyvos 12 straipsnyje numatytos procedūros.

Direktyvos 2002/46 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad aplinkybė, susijusi su tuo, jog tinkamas ženklinimas gali atgrasyti vartotojų grupę, kuriai jis skirtas, vartoti maistines medžiagas, kurių mažos dozės jai būtų naudingos, nėra tinkamas kriterijus siekiant nustatyti didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje. Tai, kad atsižvelgiama į įvairius skirtingų vartotojų grupių jautrumo laipsnius, reiškia, jog valstybė narė visiems gyventojams gali taikyti didžiausią leistiną kiekį, nustatytą specifinėms vartotojų grupėms, visų pirma vaikams, tik jeigu ši priemonė apsiriboja tuo, kas būtina šiai grupei priklausančių asmenų apsaugai užtikrinti, ir jei ši priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, kuris negali būti pasiektas mažiau Sąjungos vidaus prekybą ribojančiomis priemonėmis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Direktyva 2002/46 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nustatyti didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje, kai, nesant įrodyto pavojaus asmenų sveikatai, nebuvo nustatyta didžiausia leistina saugi šių vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentracija, nebent tokia priemonė pateisinama pagal atsargumo principą, jeigu atlikus mokslinį įvertinimą paaiškėja, kad išlieka abejonių dėl visuomenės sveikatai gresiančio realaus pavojaus buvimo ar jo masto. Nustačius šią didžiausią leistiną saugią koncentraciją, neatmestina galimybė, kad bus nustatyti gerokai mažesni didžiausi vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamyboje, nei ši koncentracija, jei šių didžiausių kiekių nustatymas gali būti pateisintas, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse esančius kriterijus, ir jei jis atitinka proporcingumo principą. Tai kiekvienu atskiru atveju turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(1) OL C 327, 2008 12 20.