Bylos T‑144/07, T‑147/07–T‑150/07 ir T‑154/07

ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka –Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas viešaisiais pirkimais – Rinkų pasidalijimas – Kainų nustatymas“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Vertinimo kriterijai – Potencialus didelis poveikis – Visą valstybės narės teritoriją apimantis kartelis – Nacionalinių rinkų atskyrimas – Nepriimtinumas

(EB 81 ir 82 straipsniai)

2.      Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Didelis poveikis – Vertinimas, atsižvelgiant į šalių padėtį ir dydį rinkoje

(EB 81 straipsnis)

3.      Konkurencija – Kompetencijos pasidalijimas tarp Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų – Komisijos pranešimas dėl konkurencijos institucijų tarpusavio bendradarbiavimo – Įmonių teisė į tai, kad jų bylas nagrinėtų konkreti konkurencijos institucija – Nebuvimas

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalis; Komisijos pranešimo 101/C 03/8 8 ir 31 punktai)

4.      Europos Bendrijos – Kalbinis režimas – Pranešimas apie dokumentus kita nei šalių vartojama kalba – Šalių sutikimas – Pažeidimo nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1 3 straipsnis)

5.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

6.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

7.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija – Bausmių individualizavimo principo pažeidimas – Nebuvimas – Nekaltumo prezumpcijos pažeidimas – Nebuvimas

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

8.      Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojančioji bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai – Lemiamos įtakos, kurią patronuojančioji bendrovė daro jai 100 % priklausančioms dukterinėms bendrovėms, prezumpcija – Dukterinė bendrovė, priklausanti tarpininkaujančiai holdingo bendrovei – Aplinkybė, kurios nepakanka prezumpcijai paneigti

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

9.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimai – Motyvavimo nebuvimo ištaisymas proceso metu – Nepriimtinumas

(EB 253 straipsnis)

10.    Procesas – Tyrimo priemonės – Liudytojų apklausa

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 ir 65 straipsniai)

11.    Konkurencija – Baudos – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir kuris priimtas po to, kai buvo priimtas nacionalinės konkurencijos institucijos laikinas sprendimas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti – „Ne bis in idem“ principo pažeidimas – Nebuvimas

(EB 81 straipsnis; Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 5, 14 ir 23 straipsniai)

12.    Konkurencija – Baudos – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir kuris priimtas po to, kai buvo priimtas nacionalinės konkurencijos institucijos laikinas sprendimas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti – Teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas – Nebuvimas – Gero administravimo principo pažeidimas – Nebuvimas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis)

13.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimo kriterijai

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

14.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Nuoseklumas tarp kelioms įmonėms skirtų baudų

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

15.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atsižvelgimas į įmonės į ekonominį pajėgumą padaryti žalą

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

16.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasomasis pobūdis

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)

17.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Recidyvas – Sąvoka

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)

18.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Sąlygos – Didelė atitinkamos įmonės pateiktų įrodymų pridėtinė vertė

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

19.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Komisijos diskrecija

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

20.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos sumažinimas, atsižvelgiant į kaltinamos įmonės bendradarbiavimą – Sąlygos – Baudos sumažinimas tuo atveju, kai faktinės aplinkybės neginčijamos

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimai 96/C 207/04 ir 2002/C 45/03)

21.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymas – Baudos sumažinimas ne pagal šį pranešimą dėl neginčijimo

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimai 96/C 207/04 ir 2002/C 45/03)

22.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Baudos sumažinimas ne pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo dėl neginčijimo – Proporcingumas

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

23.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Baudos sumažinimas, viena vertus, dėl Pranešimo dėl bendradarbiavimo ir, kita vertus, ne pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo dėl neginčijimo

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)

24.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atitinkamos įmonės bendra apyvarta

(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 5 punkto b papunktis)

25.    Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Proporcingumo principo paisymas – Sąlygos

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)

1.      Su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai susijusios sąlygos, įtvirtintos EB 81 ir 82 straipsniuose, aiškinimo ir taikymo atskaitos taškas turi būti šios sąlygos tikslas, t. y. reglamentuojant konkurenciją Sąjungos teisės sritį apibrėžti valstybių narių teisės srities atžvilgiu. Taip į Sąjungos teisės taikymo sritį patenka visi karteliai ir veiksmai, kurie gali paveikti laisvą prekybą tarp valstybių narių, trukdant vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslų įgyvendinimui, ypač atskiriant nacionalines rinkas arba pakeičiant konkurencijos sąlygas bendrojoje rinkoje.

Kad būtų daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, susitarimai, sprendimai ar veiksmai, atsižvelgiant į faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kliudyti kurti vieningą valstybių narių rinką. Be to, šis poveikis neturi būti nedidelis. Taigi poveikis Bendrijos vidaus prekybai paprastai daromas, kai tenkinami keli veiksniai, kurie, nagrinėjami atskirai, nebūtinai turi lemiamos reikšmės. Visą vienos valstybės teritoriją apimantis kartelis vien dėl savo pobūdžio sustiprina nacionalinės rinkos atskyrimą, sudarydamas kliūčių Sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai.

(žr. 55–57, 60 punktus)

2.      Galimas susitarimo ar suderintų veiksmų poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į šalių pozicijas ir reikšmę atitinkamų produktų rinkoje. Tuo atveju, kai kartelyje dalyvaujančioms įmonėms bendrai priklauso didžioji atitinkamų produktų pasiūlos tam tikroje rinkoje dalis, galima laikyti, kad minėtu karteliu daromas didelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

Be to, Komisija neprivalo įrodyti, kad antikonkurenciniai veiksmai daro didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagal EB 81 straipsnio 1 dalį reikalaujama tik to, kad susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriais ribojama konkurencija, galėtų padaryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(žr. 67–69 punktus)

3.      Iš Reglamento Nr. 1/2003 nuostatų matyti, kad Komisija atlieka svarbiausią vaidmenį nustatant ir konstatuojant Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus, kuriam neturi įtakos paraleli kompetencija, kurią pagal šį reglamentą turi nacionalinės konkurencijos institucijos. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalimi, net jeigu nacionalinė institucija jau nagrinėja bylą, Komisija, prieš tai pasitarusi su šia institucija, turi teisę pradėti procedūrą siekdama priimti sprendimą. Be to, remiantis minėta nuostata, Komisijai pradėjus procedūrą, nacionalinės konkurencijos institucijos toje byloje netenka kompetencijos taikyti Sąjungos konkurencijos taisykles.

Be to, remiantis Pranešimo dėl konkurencijos institucijų tarpusavio bendradarbiavimo 31 punktu, šis pranešimas susijusioms įmonėms nesuteikia individualios teisės į tai, kad bylą nagrinėtų konkreti institucija. Vadinasi, įmonė negali teigti, kad ji turi teisę į tai, jog nacionalinės konkurencijos institucijos vietoje Komisijos vykdytų persekiojimą dėl konkretaus pažeidimo, ar kad ji turi tokių teisėtų lūkesčių.

Be to, minėto pranešimo 8 punktas nėra privalomas, nes iš jo formuluotės matyti, kad papraščiausia galimybė pasidalyti užduotis, apie kurią jame kalbama, nėra susijusi su Komisijos pareiga nenagrinėti bylos, kai tenkinamos jame numatytos sąlygos.

(žr. 76, 77, 80 punktus)

4.      Komisija yra daugiakalbė institucija ir reikia laikyti, kad ji turi galimybę dirbti visomis oficialiosiomis Bendrijos kalbomis. Įmonė ieškovė negali teigti, jog tai, kad pranešimas apie kaltinimus ir sprendimas, kuriuo užbaigiama administracinė procedūra, buvo paskelbti tam tikra oficialiąja kalba, nors per administracinę procedūrą buvo vartojamos kitos oficialiosios kalbos, pažeidžia jos teisę į gynybą, jeigu ji pripažįsta sutikusi su dokumentų skelbimu minėta kalba.

(žr. 86, 414 punktus)

5.      Atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, ypač kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius. Esant tokiai situacijai patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės, todėl sudaro vieną įmonę. Taigi aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.

Tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui.

Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri gali nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.

(žr. 94–97, 310–313 punktus)

6.      Tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui. Tuo atveju, kai minėtų įmonių organizaciniai, ekonominiai ir teisiniai ryšiai gali patvirtinti patronuojančiųjų bendrovių įtaką jų dukterinių bendrovių strategijai, jas pagrįstai galima laikyti vienu ekonominiu vienetu.

Kita vertus, aplinkybė, kad įmonės ieškovės savarankiškai dalyvavo administracinėje procedūroje ir pateikė individualų atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, negali paneigti patronuojančiųjų bendrovių atsakomybės už jų dukterinių bendrovių veiksmus prezumpcijos. Nors tai, kad patronuojančioji bendrovė prisistato kaip vienintelė Komisijos pašnekovė atitinkamo pažeidimo klausimu, gali reikšti, jog iš tikrųjų daroma lemiama įtaka dukterinės bendrovės elgesiui, vis dėlto aplinkybė, kad grupės dukterinės bendrovės pateikė atskirus atsakymus į pranešimą apie kaltinimus, negali būti šių dukterinių bendrovių savarankiškumo įrodymas.

(žr. 96, 125–127 punktus)

7.      Pagal bausmių ir sankcijų individualizavimo principą, taikomą visose administracinėse procedūrose, kurios gali pasibaigti sankcijų skyrimu pagal Sąjungos konkurencijos normas, įmonė gali būti nubausta tik už veiksmus, kuriais ji kaltinama individualiai. Tačiau šis principas turi būti suderintas su įmonės sąvoka. Komisija gali sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė kurstė dukterinę bendrovę padaryti pažeidimą, ir juo labiau ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant šį pažeidimą, o todėl, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Be to, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika negali būti perkelta konkrečiai bylai. Komisijos sprendimai kitose bylose gali turėti tik orientacinę vertę, jei bylų aplinkybės nėra identiškos.

Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas, be kita ko, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, yra viena iš Sąjungos teisės sistemoje pripažįstamų pagrindinių teisių ir jis buvo dar kartą patvirtintas SESV 6 straipsnio 2 dalimi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į atitinkamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas galioja ir per procedūras dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimo, per kurias gali būti skirtos vienkartinės ar periodinės baudos.

Tokiomis aplinkybėmis pažeidimo inkriminavimo taisyklė, kaip antai prezumpcija, kad patronuojančioji bendrovė, kuriai priklauso 100 % jos dukterinių bendrovių kapitalo, joms daro lemiamą įtaką, nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį nėra draudžiamos faktinės ar teisinės prezumpcijos, aptinkamos baudžiamuosiuose įstatymuose, bet reikalaujama, kad joms būtų taikomos protingos ribos, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir užtikrinant teisę į gynybą. Taigi nekaltumo prezumpcija nepažeidžiama, jei per su konkurencija susijusias procedūras tam tikros išvados padaromos remiantis bendrąja patirtimi, su sąlyga, kad atitinkamos įmonės turi galimybę šias išvadas paneigti.

(žr. 106–108, 112, 114 punktus )

8.      Galimybė galutinei patronuojančiajai bendrovei skirti sankciją už jos dukterinės bendrovės pažeidimus neužkerta kelio skirti sankcijas tarpininkaujančiai holdingo bendrovei ar pačiai dukterinei bendrovei, jei Komisija pripažįsta kad minėtos bendrovės sudaro vieną įmonę. Panašiai, jei tenkinamos inkriminavimo sąlygos, Komisija gali skirti sankcijas darant pažeidimą dalyvavusiai dukterinei bendrovei, tarpininkaujančiai patronuojančiajai bendrovei, kuri ją kontroliavo tuo laikotarpiu, ir galutinei grupės patronuojančiajai bendrovei. Bendrovių grupės atveju holdingo bendrovė – tai bendrovė, kuri turi sujungti įvairių bendrovių akcinio kapitalo dalis ir užtikrinti vieningą valdymą.

(žr. 119, 122 punktus)

9.      Nors motyvuodama sprendimą, kurį Komisija priima siekdama užtikrinti konkurencijos taisyklių taikymą, ši institucija nėra įpareigota aptarti visų faktinių ir teisės klausimų bei argumentų, dėl kurių priėmė tokį sprendimą, vis dėlto pagal EB 253 straipsnį ji turi bent nurodyti faktines aplinkybes ir argumentus, turinčius esminę reikšmę jos sprendimo turiniui, kurie leistų Sąjungos teismams ir suinteresuotosioms šalims susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį. Be to, išskyrus išimtinių aplinkybių atvejus, motyvai turi būti nurodyti sprendimo tekste ir negali būti pirmą kartą pateikti a posteriotri vykstant teismo procesui. Taigi motyvai suinteresuotajam asmeniui iš principo turi būti pateikti kartu su jo nenaudai priimtu sprendimu.

(žr. 133, 146, 399 punktus)

10.    Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo atliekamu vienos iš ginčo šalių pateiktų prašymų taikyti proceso organizavimo ar tyrimo priemones vertinimu, tik Bendrasis Teismas gali spręsti dėl būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas.

Jis negali patenkinti įmonės ieškovės prašymo apklausti liudytojus, kai parodymai, kuriuos ši įmonė ketina gauti atlikus tokią apklausą Bendrajame Teisme, jau buvo duoti Komisijoje ir kai buvo pripažinta, kad jų nepatvirtina dokumentiniai įrodymai ir netgi kad jie prieštarauja tam tikriems bylos medžiagoje esantiems įrodymams.

Prašymas pateikti ankstesnį Komisijos sprendimą negali būti pripažintas būtinu, nes ankstesnė Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje.

(žr. 151–153, 211 punktus)

11.    Non bis in idem principas, taip pat įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, kurio laikymąsi užtikrina teismas. Sąjungos konkurencijos teisės srityje šis principas draudžia Komisijai dar kartą bausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių buvo pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu Komisijos sprendimu. Taigi non bis in idem principo taikymas suponuoja, kad buvo priimtas sprendimas dėl to, ar pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas, arba kad buvo patikrintas šio pažeidimo vertinimo teisėtumas. Vadinasi, non bis in idem principas draudžia tik iš naujo iš esmės įvertinti tai, ar pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas, dėl ko būtų skirta arba antra sankcija, kuri būtų pridėta prie pirmosios, jei iš naujo būtų pripažinta atsakomybė, arba pirma sankcija, jei atsakomybė, kuri nebuvo pripažinta pirmame sprendime, būtų pripažinta antrajame.

Kiek tai susiję su tuo, ar nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimas gali užkirsti kelią Komisijai dar kartą nubausti arba persekioti tą pačią įmonę, non bis in idem principo taikymui yra nustatytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio intereso tapatumas. Taigi šis principas draudžia, siekiant apsaugoti tą pačią teisinę vertybę, tą patį asmenį už tą patį neteisėtą elgesį bausti daugiau kaip vieną kartą.

Kadangi nacionalinės konkurencijos institucijos laikinas sprendimas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti galutinai neužkirto kelio vykdyti tolesnį persekiojimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, jis neužkerta kelio Komisijai konstatuoti minėto pažeidimo ir už jį nubausti.

Be to, net jeigu Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsniu tiek, kiek tai yra bendrojo Sąjungos teisės principo, t. y. non bis in idem principo, išraiška, galima remtis Sąjungos konkurencijos teisės srityje, reikia konstatuoti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos priimtas laikinas sprendimas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti bet kuriuo atveju negali būti laikomas patenkančiu į šios nuostatos taikymo sritį. Laikinas atleidimas nuo baudų nereiškia galutinio kelio užkirtimo vykdyti tolesnį persekiojimą, reikalaujamo pagal minėtą nuostatą.

(žr. 158–161, 166, 167, 174–176 punktus)

12.    Kiek tai susiję su Komisijos sprendimu, kuriuo skiriamos sankcijos už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą ir kuris priimtas po to, kai nacionalinės konkurencijos institucijos priėmė laikinus sprendimus atleisti nuo baudų arba jas sumažinti, įmonė ieškovė negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu tuo atveju, kai nepateikia jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad, viena vertus, Komisija suteikė jai tikslių garantijų, jog minėtų institucijų aktai ją apsaugos nuo bet kokio persekiojimo ir nubaudimo ir, kita vertus, ji iš šių institucijų gavo tikslių garantijų, kad jų priimti aktai užkirs kelią Komisijai konstatuoti minėtą pažeidimą ir už jį nubausti.

Tai, kad Komisija neatsižvelgė į nacionalinių konkurencijos institucijų laikinus sprendimus atleisti nuo baudų arba jas sumažinti, taip pat nepažeidžia gero administravimo principo. Nors remiantis teisingumo principu, Komisija privalo atsižvelgti į sankcijas, kurios jau buvo pritaikytos tai pačiai įmonei už tas pačias faktines aplinkybes, jeigu tai yra sankcijos, skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Sąjungos teritorijoje, taip nėra tuo atveju, kai minėtos nacionalinės institucijos įmonei ieškovei nėra skyrusios jokių sankcijų.

(žr. 181, 185, 186 punktus)

13.    Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra. Atitinkamos rinkos dydis iš esmės yra ne privalomas veiksnys, o tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, o Komisija neprivalo apibrėžti atitinkamos rinkos arba įvertinti jos dydžio, jei nagrinėjamo pažeidimo dalykas yra antikonkurencinis. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenumatyta, kad baudų dydis apskaičiuojamas pagal bendrąją apyvartą arba pagal įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto šiose gairėse nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kai to reikia atsižvelgiant į aplinkybes.

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi bendro baudos dydžio už su viena valstybe nare susijusį pažeidimą Komisija nenustatė atsižvelgdama į paveiktos rinkos dydį, tačiau savo sprendimą grindė šio pažeidimo pobūdžiu ir jo geografiniu paplitimu, argumentas, kad už kartelį šioje valstybėje narėje skirta bendra pradinė bauda turi atspindėti tariamai ribotą atitinkamos rinkos dydį, yra pagrįstas klaidinga prielaida, o Komisijos sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo.

Tas pats pasakytina apie neatsižvelgimą į pažeidimo poveikį rinkai. Remiantis minėtų gairių 1 A punkto pirma pastraipa, Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečią įtaką rinkai turi išnagrinėti tik tuomet, jei ši įtaka gali būti įvertinta. Norėdama įvertinti šią įtaką, Komisija turi atsižvelgti į įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo. Tačiau kai Komisija mano, kad neįmanoma įvertinti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai atitinkamoms įmonėms neįrodžius priešingai ir savo sprendimą grindžia sunkiu pažeidimo pobūdžiu ir jo geografiniu paplitimu, neatsižvelgdama į pažeidimo įtaką rinkai, ji akivaizdžiai neperžengia savo diskrecijos, kurią turi nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, ribų.

(žr. 193, 208–211, 215, 216, 218–220, 226–230, 239, 240, 243 punktus)

14.    Net jeigu būtų daroma prielaida, kad tame pačiame sprendime konstatavusi kelis labai sunkius pažeidimus Komisija turi laikytis tam tikro nuoseklumo tarp bendrų pradinių baudų dydžių ir skirtingo paveiktų rinkų dydžio, nėra pagrindo manyti, jog bendri pradiniai dydžiai, nustatyti už pažeidimus keliose valstybėse narėse, nepakankamai nuoseklūs arba kad buvo nukrypta nuo tariamo apskaičiavimo metodo, nes pradinės baudos dydžius Komisija nustatė tuo didesnius, kuo didesnis buvo rinkos dydis ir netaikė konkrečios matematinės formulės, kurios taikyti ji bet kuriuo atveju neprivalo.

(žr. 235 ir 236 punktus)

15.    Apskaičiuojant pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamas baudas, diferencijuotas atitinkamų įmonių vertinimas neatsiejamai susijęs su pagal šią nuostatą Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu. Naudodamasi savo diskrecija Komisija turi individualizuoti sankciją, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių veiksmus ir požymius, kad kiekvienu atveju būtų užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumas. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nustatyta, kad, esant tam tikram pažeidimo sunkumo laipsniui, jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pavyzdžiui, kartelio atveju), gali prireikti pakoreguoti bendrą pradinį dydį, kad būtų nustatytos konkrečios pradinės baudos, kuriomis būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės dydį ir tikrą jos pažeidimo įtaką konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės. Ypač būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti didelę žalą kitiems ūkio subjektams, visų pirma vartotojams.

Be to, remiantis tų gairių 1 A punkto septinta pastraipa, įmonių, dalyvavusių darant tą patį pažeidimą, diferenciacija neturi būti atliekama pagal aritmetinius skaičiavimus. Pagal proporcingumo ir vienodo požiūrio principus nereikalaujama, kad visiems skirtingiems kartelio dalyviams pradinis baudos dydis sudarytų tą pačią procentinę dalį nuo individualios apyvartos. Todėl siekdamas įvertinti, ar kartelio dalyvių suskirstymas į kategorijas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, Bendrasis Teismas, tikrindamas Komisijos pasinaudojimo šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas. Tuo atveju, kai įmonė dalyvavo tik vienoje kartelio dalyje, jos galimybė padaryti didelę žalą konkurencijai yra nedidelė. Vadinasi, Komisijos sprendimas, kuriuo konkretus pradinės baudos dydis tokiai įmonei nustatomas kitokiu būdu, nėra diskriminuojantis.

Be to, tai, kad pradinis baudos dydis nebūtinai visų kartelio dalyvių atveju turi sudaryti tą pačią procentinę dalį nuo kiekvieno iš jų atitinkamos apyvartos, yra neatsiejama nuo įmonių skirstymo į kategorijas metodo, kurį taikant prie tos pačios kategorijos priskirtoms įmonėms yra nustatomas fiksuotas pradinis dydis. Nors taikant tokį metodą neatsižvelgiama į skirtumą tarp tos pačios kategorijos įmonių dydžių, iš esmės jis negali būti ginčijamas.

Galiausiai Sąjungos teisėje nėra bendrai taikomo principo, kad sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui produktų rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas.

(žr. 247, 248, 253, 254, 259, 260, 263, 274, 277 punktus)

16.    Būtinybė užtikrinti pakankamai atgrasomąjį baudos poveikį, kai ji nepateisina bendro baudų dydžio padidinimo įgyvendinant konkurencijos politiką, reikalauja, kad bauda būtų pakoreguota siekiant atsižvelgti į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, kad ji nebūtų pernelyg maža arba, priešingai, per didelė, visų pirma atsižvelgiant į atitinkamos įmonės finansinį pajėgumą, laikantis reikalavimų, kylančių iš, viena vertus, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, kita vertus, proporcingumo principo laikymosi.

Komisija turi teisę atsižvelgti į bendrą kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės apyvartą kaip į reikšmingą kriterijų nustatant atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį. Taigi įmonės dydis ir bendri ištekliai yra reikšmingi kriterijai, turint omenyje siekiamą tikslą – užtikrinti baudos veiksmingumą koreguojant jos dydį, atsižvelgiant į įmonės bendrus išteklius ir jos galimybes surinkti šiai baudai sumokėti būtinas lėšas. Pradinės baudos dauginimo koeficiento nustatymu tam, kad bauda būtų pakankamai atgrasanti, labiau siekiama užtikrinti baudos veiksmingumą, nei atsižvelgti į pažeidimo žalą normaliai konkurencijai, taigi – jo sunkumą.

Be to, galima pateisinti pradinės baudos padidinimą tam, kad būtų užtikrintas atgrasomasis baudos tikslas, nes taip laikomasi diferencijuoto požiūrio į to paties kartelio dalyvius siekiant atsižvelgti į tai, kokį poveikį iš tiesų jiems padarys bauda. Tokiu padidinimu nepažeidžiamas vienodo požiūrio principas vien dėl to, kad Komisija remiasi bendra dalyvių apyvarta, o ne apyvarta Sąjungoje ar atitinkamoje nacionalinėje rinkoje, siekdama įvertinti, ar reikia padidinti baudas tam, kad būtų užtikrintas atgrasomasis jų poveikis.

(žr. 285, 287, 292, 294 ir 295 punktus)

17.    Pakartotinio pažeidimo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinėse teisės sistemose, reiškia, kad asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas nubaustas už panašaus pobūdžio pažeidimus. Be to, Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 2 punkte tarp pavyzdinių sunkinančių aplinkybių, galinčių pateisinti pradinės baudos padidinimą, konkrečiai minimi tos pačios įmonės ar tų pačių įmonių pakartotiniai to paties tipo pažeidimai.

Negalima sutikti su tuo, jog nustatydama pakartotinio pažeidimo sunkinančios aplinkybės buvimą Komisija gali padaryti išvadą, kad įmonė turi būti pripažinta atsakinga už ankstesnį pažeidimą, už kurį nebuvo nubausta Komisijos sprendimu ir kurį nustatant ji nebuvo pranešimo apie kaltinimus adresatė, todėl tokia įmonė per procedūrą, per kurią buvo priimtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas ankstesnis pažeidimas, neturėjo galimybės pateikti savo argumentų siekdama užginčyti tai, kad ji su kitomis įmonėmis gali sudaryti vieną ekonominį vienetą.

Tokia išvada juo labiau darytina atsižvelgiant į tai, kad nors tiesa, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad vertinant įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių būtų atsižvelgta į laiko tarpą tarp atitinkamo pažeidimo ir ankstesnio šių taisyklių nesilaikymo, Komisijos negali saistyti pakartotinio pažeidimo konstatavimo senaties terminas.

Taip pat, nors galima daryti pagrįstą išvadą, kad patronuojančioji bendrovė iš tiesų žino apie ankstesnį sprendimą, Komisijos adresuotą jos dukterinei bendrovei, kurios beveik visas kapitalas priklauso šiai patronuojančiajai bendrovei, toks žinojimas negali kompensuoti to, kad ankstesniame sprendime nebuvo konstatuota, jog tokia patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną ekonominį vienetą, siekiant šią patronuojančiąją bendrovę pripažinti atsakinga už ankstesnį pažeidimą ir padidinti jai skirtas baudas dėl pakartotinio pažeidimo.

(žr. 308, 319, 320, 322 punktus)

18.    Pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju yra priemonė, kuria siekiama nepažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų patikslinti kriterijus, kurių Komisija laikosi, kai naudojasi savo diskrecija nustatydama už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus skirtas baudas. Iš to kyla šios diskrecijos apsiribojimas, kuris vis dėlto nėra nesuderinamas su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu.

Taigi Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti Pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį.

Taip pat Komisija, konstatavusi, kad įrodymai turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, turi diskreciją nustatyti tikslų baudos sumažinimo atitinkamai įmonei lygį. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje yra numatytos baudos dydžio sumažinimo ribos skirtingoms nurodytoms įmonių kategorijoms. Atsižvelgiant į minėtą diskreciją, Sąjungos teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą.

Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadaro akivaizdžios vertinimo klaidos, kai pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo baudą sumažina į minėtas ribas patenkančiu dydžiu, jei atitinkamos įmonės pateikta informacija, kuri šiai institucijai jau buvo žinoma arba nebuvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias ji iki tol nežinojo, nors ir galėjo sustiprinti Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą, neturi didelės papildomosios vertės. Įmonė taip pat negali reikalauti papildomai sumažinti baudą, kurią Komisija jai skyrė atsižvelgusi į pažeidimo laikotarpio dokumentą, kurį ši įmonė jai pateikė, jei šį dokumentą Komisija jau turėjo, o įmonė papraščiausia pateikė papildomų jo reikšmės paaiškinimų.

Be to, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą, Komisija negali nepaisyti vienodo požiūrio principo. Šis principas nepažeidžiamas, jei, viena vertus, pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikto prašymo papildomoji vertė vertinama atsižvelgiant į Komisijos jau turėtus įrodymus ir, kita vertus, viena iš susijusių įmonių pateikė pažeidimo laikotarpio dokumentinių įrodymų, turinčių didelę papildomąją vertę, o kita įmonė pateikė tik vieną pažeidimo laikotarpio įrodymą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad šių dviejų įmonių padėtys nėra panašios, diferencijuotas jų vertinimas yra pagrįstas.

(žr. 332, 333, 335, 337, 350, 355, 357, 361, 363, 367–369 punktus)

19.    Už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą nubausta bendrovė ieškovė negali remtis in dubio pro reo principu ir prašyti, kad jai būtų taikoma palankesnė procentinė dalis, kuria sumažinama Komisijos skirta bauda, tuo atveju, kai tariamai kyla abejonių dėl sprendimo motyvų, susijusių su šios procentinės dalies nustatymu. Šis principas yra susijęs su pažeidimo įrodinėjimu ir pagal jį siekiama nustatyti, ar Komisijos ginčijamame sprendime padaryti faktų konstatavimai yra pagrįsti jos pateiktais įrodymais.

(žr. 343 punktą)

20.    Priešingai nei 1996 m. pranešimo dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose D punkto 2 papunkčio antros įtraukos atveju, 2002 m. pranešime apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju nenumatyta galimybė sumažinti baudą įmonei, kuri, gavusi pranešimą apie kaltinimus, neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus. Remiantis tokiu pranešimu, tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymų, kurie turėtų didelę papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu.

Remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 ir 22 dalimis, vertindama įmonės pateiktų įrodymų papildomąją vertę Komisija atsižvelgia ne tik į jų pobūdį ir (arba) nuodugnumą, bet ir į įrodymus, kuriuos jau turėjo tuo metu, kai atitinkama įmonė pateikė savo prašymą. Todėl vertinimą Komisija atlieka tiek atsižvelgusi į atitinkamos įmonės bendradarbiavimo kokybę, tiek palyginusi atitinkamą papildomąją vertę su savo jau turėtais įrodymais.

(žr. 378, 379, 382, 393, 398 punktus)

21.    Teisę remtis teisėtų lūkesčių apsauga turi kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kai Sąjungos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikusi jam tikslių garantijų. Kita vertus, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė tikslių garantijų. Tokios garantijos – tai tiksli, nesąlyginė ir nuosekli informacija iš įgaliotų ir patikimų šaltinių.

Nustatant baudos už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą dydį, pranešime apie kaltinimus esantis teiginys, kad Komisija ketina sumažinti baudą ne pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju, negali būti tiksli garantija dėl to, kokiu mastu ar dydžiu tam tikrais atvejais bus sumažinta atitinkamų įmonių bauda. Todėl toks teiginys bet kuriuo atveju nesukuria kokių nors teisėtų lūkesčių šiuo atžvilgiu.

Juo labiau ankstesnė Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje.

(žr. 421–425 punktus)

22.    Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams.

Šiuo atžvilgiu, remiantis tuo, kad po to, kai buvo atsiųstas pranešimas apie kaltinimus, pasiūlyto bendradarbiavimo vertė buvo nedidelė, Komisijos sprendimas, kuriuo suteikiamas tik minimalus 1 % dydžio baudos sumažinimas dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, nepažeidžia proporcingumo principo, nes šis sumažinimas pridedamas prie tų, kurie jau buvo suteikti pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju.

(žr. 428, 432, 449 punktus)

23.    Vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą Komisija negali nepaisyti vienodo požiūrio principo. Tačiau, be to, kad baudų sumažinimai pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju ir baudų sumažinimai ne pagal šį pranešimą yra skirtingi baudų apskaičiavimo etapai, viena vertus, įmonių, bendradarbiavusių tiek pagal minėtą pranešimą, tiek ne pagal šį pranešimą ir, kita vertus, įmonių, bendradarbiavusių tik ne pagal tą pranešimą, padėtys nėra panašios. Todėl dėl bendradarbiavimo ne pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija teisėtai gali, viena vertus, tiesiogiai sumažinti visą įmonių, kurios nebendradarbiavo pagal minėtą pranešimą, baudą ir, kita vertus, sumažinti pagal minėtą pranešimą jau sumažintą baudą įmonėms, kurios bendradarbiavo pagal tą pranešimą.

(žr. 435 ir 437 punktus)

24.    Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienai Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusiai įmonei ar įmonių asociacijai skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Apyvarta, apie kurią kalbama šioje nuostatoje, – tai bendra atitinkamos įmonės apyvarta. Taigi minėtoje nuostatoje numatyta 10 % apyvartos viršutinė riba turi būti skaičiuojama remiantis visų bendrovių, sudarančių ekonominį vienetą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, bendra apyvarta.

(žr. 443 ir 444 punktus)

25.    Remiantis proporcingumo principu, nustatant baudų už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą dydį baudos neturi būti per didelės siekiamų tikslų, t. y. konkurencijos taisyklių laikymosi, atžvilgiu, o baudos, kuri skiriama įmonei už pažeidimą konkurencijos srityje, dydis turi būti proporcingas pažeidimui kaip visumai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą. Be to, nustatydama baudų dydį Komisija pagrįstai gali atsižvelgti į būtinybę užtikrinti pakankamai atgrasomąjį jų poveikį.

Pirma, karteliai, kuriuos iš esmės sudaro slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo, dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų. Šiuo atžvilgiu sąlyginai mažas nagrinėjamų produktų rinkos dydis, net jeigu jis būtų įrodytas, turi tik nedidelę reikšmę, palyginti su visais kitais pažeidimo sunkumą parodančiais veiksniais.

Antra, taisyklė, kad baudos turi būti proporcingos atitinkamų ekonominių vienetų, veikiančių kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydžiui ir ekonominiam pajėgumui, nepažeidžiama, jeigu jos neviršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos viršutinės ribos, kuria siekiama išvengti, kad baudos būtų neproporcingos įmonės dydžiui.

Trečia, apskaičiuodama baudas Komisija gali atsižvelgti, be kita ko, į ekonominio vieneto, veikiančio kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydį ir ekonominį pajėgumą. Tačiau atitinkama įmonė, į kurią turi būti atsižvelgta, reiškia ne kiekvieną dukterinę bendrovę, dalyvavusią darant konstatuotus pažeidimus, bet patronuojančiąją bendrovę sudarančias įmones ir visas jos dukterines bendroves.

Ketvirta, nustatydama baudų dydį pagal pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms apskaičiuotos baudos atskleistų visus jų bendros apyvartos arba apyvartos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, skirtumus. Galutinis baudos dydis nėra a priori tinkamas elementas nustatyti, kad bauda yra galbūt neproporcinga kartelio dalyvių dydžio atžvilgiu. Galutinio baudos dydžio nustatymas priklauso, be kita ko, nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, o ne su jos rinkos dalimi ar apyvarta, pavyzdžiui, nuo pažeidimo trukmės, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių ir atitinkamos įmonės bendradarbiavimo laipsnio.

(žr. 450–456 punktus)

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 13 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Liftų ir eskalatorių montavimo ir priežiūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Manipuliavimas viešaisiais pirkimais – Rinkų pasidalijimas – Kainų nustatymas“

Bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07

ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, įsteigta Briuselyje (Belgija), iš pradžių atstovaujama advokatų V. Turner ir D. Mes, vėliau advokatų O. W. Brower ir J. Blockx,

ieškovė byloje T‑144/07,

ThyssenKrupp Aufzüge GmbH, įsteigta Neuhausen auf den Fildern (Vokietija),

ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH, įsteigta Hamburge (Vokietija),

iš pradžių atstovaujamos advokatų U. Itzen ir K. Blau‑Hansen, vėliau advokatų U. Itzen, K. Blau‑Hansen ir S. Thomas ir galiausiai advokatų K. Blau‑Hansen ir S. Thomas,

ieškovės byloje T‑147/07,

ThyssenKrupp Ascenseurs Liuksemburgas Sàrl, įsteigta Howalde (Liuksemburgas), atstovaujama advokatų K. Beckmann, S. Dethof ir U. Itzen,

ieškovė byloje T‑148/07,

ThyssenKrupp Elevator AG, įsteigta Diuseldorfe (Vokietija), atstovaujama advokatų T. Klose ir J. Ziebarth,

ieškovė byloje T‑149/07,

ThyssenKrupp AG, įsteigta Duisburge (Vokietija), iš pradžių atstovaujama advokatų M. Klusmann ir S. Thomas, vėliau M. Klusmann,

ieškovė byloje T‑150/07,

ThyssenKrupp Liften BV, įsteigta Krimpen aan den IJssel (Nyderlandai), atstovaujama advokatų O. Brouwer ir A. Stoffer,

ieškovė byloje T‑154/07,

prieš

Europos Komisiją, bylose T‑144/07 ir T‑154/07 atstovaujamą A. Bouquet ir R. Sauer, padedamų advokatų F. Wijckmans ir F. Tuytschaever, bylose T‑147/07 ir T‑148/07 iš pradžių – M. Sauer ir O. Weber, vėliau – M. Sauer ir K. Mojzesowicz ir bylose T‑149/07 bei T‑150/07 – M. Sauer ir K. Mojzesowicz,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/E 1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – sumažinti ieškovėms skirtų baudų dydį,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas M. E. Martins Ribeiro (pranešėjas), teisėjai N. Wahl ir A. Dittrich,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. rugsėjo 3, 7 ir 10 d. posėdžiams,

priima šį

Sprendimą

1        Šių bylų dalyką sudaro prašymai panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) (toliau – ginčijamas sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2008 m. kovo 26 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 75, p. 19), arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, – prašymas sumažinti ieškovėms skirtų baudų dydį.

2         Ginčijamame sprendime Europos Bendrijų Komisija pripažino, kad EB 81 straipsnį pažeidė šios bendrovės:

–        Kone Belgium SA (toliau – Kone Belgija), Kone GmbH (toliau – Kone Vokietija), Kone Luxembourg Sàrl (toliau – Kone Liuksemburgas), Kone BV Liften en Roltrappen (toliau – Kone Nyderlandai) ir Kone Oyj (toliau – KC) (toliau visos kartu arba atskirai – Kone),

–        Otis SA, Otis GmbH & Co. OHG (toliau – Otis Vokietija), General Technic Otis Sàrl, General Technic Sàrl, Otis BV (toliau – Otis Nyderlandai), Otis Elevator Company (toliau – OEC) ir United Technologies Corporation (toliau – UTC) (toliau visos kartu arba atskirai – Otis),

–        Schindler SA, Schindler Deutschland Holding GmbH (toliau – Schindler Vokietija), Schindler Sàrl, Schindler Liften BV (toliau – Schindler Nyderlandai) ir Schindler Holding Ltd (toliau – Schindler Holding) (toliau visos kartu arba atskirai – Schindler),

–        ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, ThyssenKrupp Aufzüge GmbH (toliau – TKA), ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH (toliau – TKF), ThyssenKrupp Elevator AG (toliau – TKE), ThyssenKrupp AG (toliau – TKAG), ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl ir ThyssenKrupp Liften BV (toliau – TKL) (toliau visos kartu arba atskirai – ThyssenKrupp) ir

–        Mitsubishi Elevator Europe BV (toliau – MEE).

3        Ieškovės TKLA, TKA, TKF, TKAL, TKE, TKAG ir TKL priklauso ThyssenKrupp bendrovių grupei, kuri veiklą vykdo liftų, plieno, automobilių pramonės, technologijų ir paslaugų srityje. Patronuojančioji grupės bendrovė yra akcijų biržoje kotiruojama bendrovė TKAG. Visas TKE kapitalas priklauso TKAG ir tai yra pagrindinė grupės įmonė, atsakinga už liftų sektorių, kaip tarpininkaujanti holdingo bendrovė (ginčijamo sprendimo 33–37 konstatuojamosios dalys).

4        ThyssenKrupp veiklą vykdo eskalatorių ir liftų sektoriuje tarpininkaujant nacionalinėms dukterinėms bendrovėms. Tai, be kita ko, Belgijoje – TKLA, Vokietijoje – TKA ir TKF, Liuksemburge – TKAL ir Nyderlanduose – TKL (ginčijamo sprendimo 33–37 konstatuojamosios dalys). Skirtingai nei TKL, kuri nėra TKE dukterinė bendrovė, atveju, kitų paminėtų dukterinių bendrovių kapitalas tiesiogiai ar netiesiogiai 100 % priklauso TKE ir TKAG.

 Administracinė procedūra

1.     Komisijos tyrimas

5        2003 m. vasarą Komisijai buvo pateikta informacija apie galimą keturių pagrindinių Europos liftų ir eskalatorių gamintojų, vykdančių komercinę veiklą Sąjungoje, t. y. Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp, kartelį (ginčijamo sprendimo 3 ir 91 konstatuojamosios dalys).

 Belgija

6        Nuo 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo mėn. Komisija, vadovaudamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB] 81 ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 sk., p. 3), 14 straipsnio 2 ir 3 dalimis, atliko patikrinimus Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patalpose Belgijoje (ginčijamo sprendimo 92, 93, 95 ir 97 konstatuojamosios dalys).

7        Viena po kitos Kone, Otis, ThyssenKrupp ir Schindler pateikė prašymus pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) (toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo). Šie prašymai atitinkamų įmonių buvo papildyti (ginčijamo sprendimo 94, 96, 98 ir 103 konstatuojamosios dalys).

8        2004 m. birželio 29 d. pagal šio pranešimo 8 dalies b punktą Kone buvo sąlyginai atleista nuo baudos (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

9        2004 m. rugsėjo–gruodžio mėn. Komisija, vadovaudamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsniu, taip pat išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Belgijoje, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir Belgijos asociacijai Agoria (ginčijamo sprendimo 101 ir 102 konstatuojamosios dalys)

 Vokietija

10      Nuo 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo mėn. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus Otis ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patalpose Vokietijoje (ginčijamo sprendimo 104 ir 106 konstatuojamosios dalys).

11      2004 m. vasario 12 ir 18 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą, pateiktą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, su Vokietija susijusia informacija. 2004 m. kovo–2005 m. vasario mėn. Otis savo 2004 m. kovo 11 d. su Belgija susijusį prašymą taip pat papildė su Vokietija susijusia informacija. 2004 m. lapkričio 25 d. Schindler, remdamasi minėtu pranešimu, pateikė prašymą, kuriame buvo su Vokietija susijusi informacija ir kuris buvo papildytas 2004 m. gruodžio–2005 m. vasario mėn. Galiausiai 2005 m. gruodį ThyssenKrupp, taip pat remdamasi minėtu pranešimu, pateikė Komisijai su Vokietija susijusį prašymą (ginčijamo sprendimo 105, 107, 112 ir 114 konstatuojamosios dalys).

12      2004 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, taip pat išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Vokietijoje, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir asociacijoms VDMA, VFA ir VMA (ginčijamo sprendimo 110, 111 ir 113 konstatuojamosios dalys).

 Liuksemburgas

13      2004 m. vasario 5 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą su Liuksemburgu susijusia informacija. Otis ir ThyssenKrupp pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo žodžiu pateikė su Liuksemburgu susijusį prašymą. Pagal tą patį pranešimą buvo pateiktas su Liuksemburgu susijęs Schindler prašymas (ginčijamo sprendimo 115, 118, 119 ir 124 konstatuojamosios dalys).

14      Nuo 2004 m. kovo 9 d. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus Schindler ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patalpose Liuksemburge (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis).

15      2004 m. birželio 29 d. pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą Kone buvo sąlyginai atleista nuo baudos, kiek tai susiję su prašymo dalimi dėl Liuksemburgo (ginčijamo sprendimo 120 konstatuojamoji dalis).

16      2004 m. rugsėjo ir spalio mėn. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Liuksemburge, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir Fédération luxembourgeoise des ascensoristes (Liuksemburgo liftininkų federacija) (ginčijamo sprendimo 122 ir 123 konstatuojamosios dalys).

 Nyderlandai

17      2004 m. kovo mėn., remdamasi 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo, Otis pateikė su Nyderlandais susijusį prašymą, kuris vėliau buvo papildytas. 2004 m. balandžio mėn. remdamasi šiuo pranešimu ThyssenKrupp pateikė prašymą, kuris vėliau taip pat buvo kelis kartus papildytas. Galiausiai 2004 m. liepos 19 d. Kone papildė savo 2004 m. vasario 2 d. su Belgija susijusį prašymą su Nyderlandais susijusia informacija (ginčijamo sprendimo 127, 129 ir 130 konstatuojamosios dalys).

18      2004 m. liepos 27 d. pagal minėto pranešimo 8 dalies a punktą Otis buvo sąlyginai atleista nuo baudos (ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamoji dalis).

19      Nuo 2004 m. balandžio 28 d. Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimus, be kita ko, Kone, Schindler, ThyssenKrupp ir MEE dukterinių bendrovių patalpose Nyderlanduose, taip pat asociacijos Boschduin patalpose (ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamoji dalis).

20      2004 m. rugsėjo mėn., vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsniu, Komisija išsiuntė prašymus pateikti informaciją įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Nyderlanduose, keliems klientams šioje valstybėje narėje ir asociacijoms VLR bei Boschduin (ginčijamo sprendimo 133 ir 134 konstatuojamosios dalys).

2.     Pranešimas apie kaltinimus

21      2005 m. spalio 7 d. Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus, kuris buvo skirtas šio sprendimo 2 punkte minėtoms bendrovėms. Visos pranešimo apie kaltinimus adresatės pateikė rašytines pastabas, atsakydamos į Komisijos pateiktus kaltinimus (ginčijamo sprendimo 135 ir 137 konstatuojamosios dalys).

22      Klausymai nebuvo surengti, nes nė viena pranešimo apie kaltinimus adresatė nepateikė atitinkamo prašymo (ginčijamo sprendimo 138 konstatuojamoji dalis).

3.     Ginčijamas sprendimas

23      2007 m. vasario 21 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, kad bendrovės, kurioms buvo skirtas šis sprendimas, dalyvavo darant keturis sudėtinius ir tęstinius EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimus keturiose valstybėse narėse, kai pasidalijo rinkas susitardamos arba derindamos veiksmus paskirstant viešuosius pirkimus ir sutartis dėl liftų ir eskalatorių montavimo, priežiūros ir modernizavimo (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

24      Dėl ginčijamo sprendimo adresačių Komisija nusprendė, kad, be suinteresuotųjų įmonių dukterinių bendrovių Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, šių dukterinių bendrovių patronuojančiosios bendrovės turi būti pripažintos solidariai atsakingomis už EB 81 straipsnio pažeidimus, kuriuos padarė jų atitinkamos dukterinės bendrovės, nes pažeidimo padarymo laikotarpiu jos galėjo daryti lemiamą įtaką jų komercinei politikai ir galėjo būti preziumuojama, kad jos naudojosi šia galia (ginčijamo sprendimo 608, 615, 622, 627 ir 634–641 konstatuojamosios dalys). MEE patronuojančiosios bendrovės nebuvo pripažintos solidariai atsakingomis už savo dukterinės bendrovės elgesį, nes nepavyko įrodyti, kad jos darė lemiamą įtaką šios elgesiui (ginčijamo sprendimo 643 konstatuojamoji dalis).

25      Apskaičiuodama baudų dydį, ginčijamame sprendime Komisija taikė metodą, apibrėžtą Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – 1998 m. gairės). Ji taip pat išnagrinėjo, ar ir kiek atitinkamos įmonės tenkina 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nustatytas sąlygas.

26      Komisija pripažino pažeidimus „labai sunkiais“ dėl jų pobūdžio ir aplinkybės, kad kiekvienas iš jų apėmė visą tam tikros valstybės narės teritoriją (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų), net jei nebuvo įmanoma įvertinti jų tikros įtakos (ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamoji dalis).

27      Siekdama atsižvelgti į faktinę ekonominę suinteresuotųjų įmonių galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai, Komisija kiekvienos šalies atveju suskirstė šias įmones į kelias kategorijas pagal jų apyvartą liftų ir (arba) eskalatorių rinkoje, o prireikus – priežiūros ir modernizavimo paslaugų rinkoje (ginčijamo sprendimo 672 ir 673 konstatuojamosios dalys).

28      Kalbant apie kartelį Belgijoje, Kone ir Schindler buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, buvo nustatyta 40 000 000 EUR pradinė bauda. Otis buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 27 000 000 EUR pradinės baudos dydis. ThyssenKrupp buvo priskirta trečiajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 16 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 674 ir 675 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 45 900 000 EUR ir 33 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi pažeidimas truko septynerius metus ir aštuonis mėnesius (nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2004 m. sausio 29 d.), Komisija 75 % padidino suinteresuotųjų įmonių pradines baudas. Taigi Kone buvo nustatyta 70 000 000 EUR, Otis – 80 325 000 EUR, Schindler – 70 000 000 EUR ir ThyssenKrupp – 57 750 000 EUR pagrindinė bauda (ginčijamo sprendimo 692 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusi pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 708–710 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 733, 734, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Kone buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje nustatytas ribas, ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 20 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler bauda buvo sumažinta 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 760–777 konstatuojamosios dalys).

29      Kalbant apie kartelį Vokietijoje, Kone, Otis ir ThyssenKrupp buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 70 000 000 EUR pradinė bauda. Schindler buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 17 000 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 676–679 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 119 000 000 EUR ir 140 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi Kone, Otis ir ThyssenKrupp padarytas pažeidimas truko aštuonerius metus ir keturis mėnesius (nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.), Komisija 80 % padidino šių įmonių pradines baudas. Schindler padarytas pažeidimas truko penkerius metus ir keturis mėnesius (nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 6 d.), todėl šiai įmonei Komisija pradinę baudą padidino 50 %. Taigi Kone pagrindinė bauda sudarė 126 000 000 EUR, Otis – 214 200 000 EUR, Schindler – 25 500 000 EUR ir ThyssenKrupp – 252 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 693 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697–707 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 727–729, 735, 736, 742–744, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Kone bauda buvo sumažinta didžiausiu 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje numatytu procentu – 50 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 25 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Atsižvelgus į šio pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos trečioje įtraukoje nustatytas ribas, Schindler bauda buvo sumažinta 15 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 778–813 konstatuojamosios dalys).

30      Kalbant apie kartelį Liuksemburge, Otis ir Schindler buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 10 000 000 EUR pradinė bauda. Kone ir ThyssenKrupp buvo priskirtos antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 2 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 680–683 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 17 000 000 EUR ir 5 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi pažeidimas truko aštuonerius metus ir tris mėnesius (nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.), Komisija 80 % padidino suinteresuotųjų įmonių pradines baudas. Taigi Kone pagrindinė bauda sudarė 4 500 000 EUR, Otis – 30 600 000 EUR, Schindler –18 000 000 EUR ir ThyssenKrupp – 9 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 694 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 711–714 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 730, 749, 750 ir 753–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Kone buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, Otis bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler ir ThyssenKrupp baudos buvo sumažintos tik 1 % dėl to, kad jos neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 814–835 konstatuojamosios dalys).

31      Kalbant apie kartelį Nyderlanduose, Kone buvo priskirta pirmajai kategorijai, kuriai buvo nustatyta 55 000 000 EUR pradinė bauda dydis. Otis buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 41 000 000 EUR pradinės baudos dydis. Schindler buvo priskirta trečiajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 24 500 000 EUR pradinės baudos dydis. ThyssenKrupp ir MEE buvo priskirtos ketvirtajai kategorijai, kuriai buvo nustatytas 8 500 000 EUR pradinės baudos dydis (ginčijamo sprendimo 684 ir 685 konstatuojamosios dalys). Pradinei Otis skirtinai baudai buvo pritaikytas dauginimo koeficientas 1,7, o pradinei ThyssenKrupp skirtinai baudai – dauginimo koeficientas 2, siekiant atsižvelgti į jų dydį ir bendrus išteklius, todėl jų pradinės baudos atitinkamai padidėjo iki 69 700 000 EUR ir 17 000 000 EUR (ginčijamo sprendimo 690 ir 691 konstatuojamosios dalys). Kadangi Otis ir ThyssenKrupp padarytas pažeidimas truko penkerius metus ir dešimt mėnesių (nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), Komisija 55 % padidino šių įmonių pradines baudas. Kone ir Schindler padarytas pažeidimas truko ketverius metus ir devynis mėnesius (nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), todėl Komisija 45 % padidino šių įmonių pradines baudas. MEE padarytas pažeidimas truko ketverius metus ir vieną mėnesį (nuo 2000 m. sausio 11 d. iki 2004 m. kovo 5 d.), todėl Komisija 40 % padidino šios įmonės pradinę baudą. Taigi Kone pradinė bauda sudarė 79 750 000 EUR, Otis – 108 035 000 EUR, Schindler – 35 525 000 EUR, ThyssenKrupp – 26 350 000 EUR ir MEE – 11 900 000 EUR (ginčijamo sprendimo 695 ir 696 konstatuojamosios dalys). Komisija nusprendė, kad ThyssenKrupp turi būti pripažinta padariusia pažeidimą pakartotinai ir dėl šios sunkinančios aplinkybės 50 % padidino jos baudą (ginčijamo sprendimo 697, 698 ir 715–720 konstatuojamosios dalys). Suinteresuotųjų įmonių atveju nebuvo pripažinta jokių lengvinančių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 724–726, 731, 732, 737, 739–741, 745–748 ir 751–755 konstatuojamosios dalys). Pritaikius 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Otis buvo visiškai atleista nuo baudos. Atsižvelgus į minėto pranešimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos pirmoje įtraukoje nustatytas ribas, ThyssenKrupp bauda buvo sumažinta 40 % ir dar 1 % dėl to, kad ji neginčijo faktinių aplinkybių. Schindler ir MEE baudos buvo sumažintos 1 % dėl to, kad jos neginčijo faktinių aplinkybių (ginčijamo sprendimo 836–855 konstatuojamosios dalys).

32      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

1.      Kalbant apie Belgiją, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalyti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Belgija] – nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Belgija] – nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <…> ir [Schindler Belgija] – nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d. ir

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE] ir [TKLA] nuo 1996 m. gegužės 9 d. iki 2004 m. sausio 29 d.

2.      Kalbant apie Vokietiją, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalyti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis:

–        Kone: [KC] ir [Kone Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <...> ir [Schindler Vokietija] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 6 d. ir

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE], [TKA] ir [TKF] – nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 5 d.

3.      Kalbant apie Liuksemburgą, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalyti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Liuksemburgas] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 29 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC], [Otis Belgija], [GTO] ir [GT] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <…> ir [Schindler Liuksemburgas] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d. ir

–        ThyssenKrupp: [TKAG], [TKE] ir [TKAL] – nuo 1995 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. kovo 9 d.

4.      Kalbant apie Nyderlandus, toliau nurodytos įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį, nurodytais laikotarpiais nacionaliniu lygmeniu dalyvaudamos su liftais ir eskalatoriais susijusiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose reguliariai sudarydamos kolektyvinius susitarimus, siekdamos pasidalyti rinkas, pasiskirstyti viešuosius ir privačius pirkimus bei kitas pardavimo ir montavimo sutartis pagal iš anksto nustatytas dalis ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl priežiūros ir modernizavimo sutarčių:

–        Kone: [KC] ir [Kone Nyderlandai] – nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        Otis: [UTC], [OEC] ir [Otis Nyderlandai] – nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        Schindler: Schindler Holding <…> ir [Schindler Nyderlandai] – nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2004 m. kovo 5 d.,

–        ThyssenKrupp: [TKAG] ir [TKL] – nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. kovo 5 d. ir

–        [MEE] – nuo 2000 m. sausio 11 d. iki 2004 m. kovo 5 d.

2 straipsnis

1. Už 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus Belgijoje skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Belgija] – 0 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Belgija] – 47 713 050 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Belgija] – 69 300 000 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE] ir [TKLA] – 68 607 000 EUR.

2. Už 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus Vokietijoje skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Vokietija] – 62 370 000 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Vokietija] – 159 043 500 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Vokietija] – 21 458 250 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE], [TKA] ir [TKF] –374 220 000 EUR.

3. Už 1 straipsnio 3 dalyje nurodytus pažeidimus Liuksemburge skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Liuksemburgas] – 0 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC], [Otis Belgija], [GTO] ir [GT] –18 176 400 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Liuksemburgas] – 17 820 000 EUR ir

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG], [TKE] ir [TKAL] – 13 365 000 EUR.

4. Už 1 straipsnio 4 dalyje nurodytus pažeidimus Nyderlanduose skiriamos tokios baudos:

–        Kone: solidariai [KC] ir [Kone Nyderlandai] – sumoka 79 750 000 EUR,

–        Otis: solidariai [UTC], [OEC] ir [Otis Nyderlandai] – 0 EUR,

–        Schindler: solidariai Schindler Holding <…> ir [Schindler Nyderlandai] – 35 169 750 EUR,

–        ThyssenKrupp: solidariai [TKAG] ir [TKL] – 23 477 850 EUR ir

–        [MEE] – 1 841 400 EUR.

<...>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

33      Pareiškimais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. gegužės 7 d. (bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07) ir 2007 m. gegužės 8 d. (byloje T‑154/07) ieškovės pateikė šiuos ieškinius.

34      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė šiose bylose pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 64 straipsnyje, pateikė šalims rašytinius klausimus ir jų paprašė pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys tai padarė per nustatytą terminą.

35      Per 2009 m. rugsėjo 3, 7 ir 10 d. posėdžius buvo išklausytos bylų T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo klausimus. Po to bylose T‑144/07 ir T‑148/07 buvo užbaigta žodinė proceso dalis.

36      Vykdydamos Bendrojo Teismo per posėdžius pateiktus prašymus ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 pateikė tam tikrus dokumentus.

37      2009 m. rugsėjo 14 ir 15 d. raštais ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 kanceliarijai pateikė „klaidų ištaisymą“ dėl jų ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu pakartotinio pažeidimo konstatavimu.

38      2009 m. spalio 20 d. nutartimis bylose T‑144/07 ir T‑148/07 buvo atnaujinta žodinė proceso dalis.

39      Ieškovių „klaidų ištaisymai“ buvo pridėti prie šio sprendimo 37 punkte paminėtų bylų medžiagos. Komisija dėl šių klaidų ištaisymų pateikė pastabas ir teigė, kad jie nepriimtini. Ieškovės šiuo klausimu pateikė savo pastabas ir po to šiose bylose buvo užbaigta žodinė proceso dalis.

40      Per teismo posėdį išklausęs šalių, Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 50 straipsniu, nusprendė sujungti šias bylas tam, kad būtų priimtas sprendimas.

41      Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs,

–        nepatenkinus šio prašymo, sumažinti joms skirtas baudas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

42      Visose bylose Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl esmės

1.     Pirminės pastabos

43      Ieškovių bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 ieškiniai turi du dalykus, t. y. visų pirma – prašymai panaikinti ginčijamą sprendimą, o, nepatenkinus šio prašymo, prašymai panaikinti arba sumažinti ieškovėms skirtas baudas.

44      Grįsdamos savo ieškinius ieškovės nurodė dešimt ieškinio pagrindų. Dviem pirmaisiais pagrindais, atitinkamai susijusiais su Komisijos kompetencijos neturėjimu ir neteisėtu solidarios atsakomybės už pažeidimą konstatavimu, grindžiami prašymai panaikinti ginčijamą sprendimą.

45      Kiti aštuoni pagrindai, kuriais remiasi ieškovės, yra susiję su baudų dydžio nustatymu, todėl jais grindžiami prašymai panaikinti arba sumažinti baudas. Pirmasis pagrindas, kuriuo remiasi ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07, susijęs su principo non bis in idem pažeidimu. Antrasis pagrindas, kuriuo remiasi ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07, susijęs su 1998 m. gairių, proporcingumo ir vienodo požiūrio principų bei teisės į gynybą pažeidimu nustatant pradinių baudų dydį pagal pažeidimų sunkumą. Trečiasis pagrindas, kuriuo remiasi visos ieškovės, susijęs su 1998 m. gairių, proporcingumo principo, EB 253 straipsnio ir vienodo požiūrio principo pažeidimu taikant grupės dauginimo koeficientą tam, kad būtų atsižvelgta į atgrasymo tikslą nustatant pradinių baudų dydį. Ketvirtasis pagrindas, kuriuo remiasi visos ieškovės, susijęs su 1998 m. gairių, proporcingumo principo ir teisės į gynybą pažeidimu padidinant pradines baudas 50 % dėl pakartotinio pažeidimo. Penktasis pagrindas, kuriuo remiasi visos ieškovės, susijęs su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo bei teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų pažeidimu vertinant jų bendradarbiavimą. Šeštasis pagrindas, kuriuo remiasi visos ieškovės, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio, proporcingumo ir gero administravimo principų pažeidimu nustatant baudų sumažinimo dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo dydį. Septintasis pagrindas, kuriuo remiasi visos ieškovės, susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Galiausiai aštuntasis pagrindas, kuriuo remiasi ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07, susijęs su proporcingumo principo pažeidimu apskaičiuojant galutinį baudų dydį.

2.     Dėl prašymų panaikinti ginčijamą sprendimą

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos kompetencijos neturėjimu

46      Bus išnagrinėtos dvi šio pagrindo dalys. Pirmoji dalis yra susijusi su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nagrinėjami karteliai esą nedarė poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai. Alternatyviai pateikta antroji dalis yra susijusi su Reglamento Nr. 1/2003, Komisijos pranešimo dėl konkurencijos institucijų tinklui priklausančių institucijų bendradarbiavimo (OL C 101, 2004, p. 43; toliau – Pranešimas dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo) bei vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, nes Komisija esą turėjo leisti atitinkamoms nacionalinėms institucijoms vykdyti persekiojimą dėl pažeidimų.

 Dėl pirmosios dalies, susijusios su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nagrinėjami karteliai esą nedarė poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai

47      Ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, jog „tai, kad keturi pagrindiniai liftų ir eskalatorių gamintojai (Nyderlandų atveju – taip pat [MEE]) visose susijusiose valstybėse narėse taikė ir įgyvendino projektų paskirstymo sistemą, atsižvelgiant į jų atsisakymo politiką, galėjo lemti prekybos srautų nukreipimą nuo krypties, kuri vyrautų jos nesant“. Šiuo atžvilgiu ji remiasi toliau nurodytais argumentais.

48      Pirma, Komisija konstatuoja, kad „tam tikri tarptautiniai sandoriai dėl liftų ir eskalatorių pardavimo ir įrengimo vykdomi, taip pat priežiūros ir modernizavimo paslaugos teikiamos Sąjungoje“ (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 596 konstatuojamąją dalį). 

49      Anot Komisijos, jos bylos medžiagoje „yra keli tarptautinės prekybos pavyzdžiai, iš esmės susiję su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis, bet taip pat ir su mažiausiai viena didelė įmone [MEE], kuri tiekimą vykdo ir į Belgijos rinką tarpininkaujant jos dukterinei bendrovei Nyderlanduose“ (ginčijamo sprendimo 87 konstatuojamoji dalis). Be to, Komisija konstatuoja, kad „keturi pagrindiniai gamintojai taip pat retkarčiais dalyvauja tarptautiniuose konkursuose Sąjungoje“ ir nurodo keletą pavyzdžių šiam teiginiui pagrįsti (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis, taip pat žr. ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamąją dalį). Anot Komisijos, „klientai vis labiau yra linkę apsirūpinti tiekimu už nacionalinių sienų ribų“ (ginčijamo sprendimo 596 konstatuojamoji dalis).

50      Be to, Komisijos manymu, „didelės (daugianacionalinės) įmonės ir įmonių grupės, esančios keliose valstybėse narėse, pavyzdžiui, tarptautiniai viešbučių tinklai, yra linkusios sudaryti sutartis, apimančias kelias valstybes nares“ (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).

51      Antra, Komisija kalba apie Europos keturių didžiausių liftų ir eskalatorių gamintojų atsisakymo politiką. Anot Komisijos, „tarptautinių sandorių skaičius būtų didesnis, jeigu [šie] <...> gamintojai <...> nesilaikytų politikos atsisakyti beveik visų tarptautinių prašymų dėl kainos ir nukreipti klientus į atitinkamą nacionalinę dukterinę bendrovę (ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 596 konstatuojamąją dalį).

52      Trečia, atlikdama teisinį vertinimą Komisija pabrėžia: „tai, kad horizontalus kartelis apima tik vieną valstybę narę, nereiškia, jog neteisėti susitarimai negali daryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai“ (ginčijamo sprendimo 595 konstatuojamoji dalis). Be to, ji primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką „galimas susitarimo poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į šalių pozicijas ir reikšmę atitinkamų produktų rinkoje [1998 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Javico, C‑306/96, Rink. p. I‑1983, 17 punktas]“ (ginčijamo sprendimo 600 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat teigia, kad „[atsižvelgiant] į keturių pagrindinių liftų ir eskalatorių gamintojų apyvartos liftų ir eskalatorių pardavimo, įrengimo, priežiūros ir modernizavimo srityje dalies dydį ir tai, kad jie šalia atsisakymo politikos parengė ir įgyvendino projektų paskirstymo sistemą, apimančią visą atitinkamai Belgijos, Liuksemburgo, Vokietijos ir Nyderlandų teritoriją, darytina prielaida, jog užsienio įmonėms susijusiose valstybėse buvo sudaromos kliūtys pardavinėti savo produktus ir paslaugas, nes šiose šalyse jos susidūrė su gamintojų, kuriems bendrai priklausė didžioji pasiūlos rinkoje dalis, grupe“ (ginčijamo sprendimo 600 konstatuojamoji dalis).

53      Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 iš esmės tvirtina, kad pažeidimai neturėjo didelio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, todėl tai nėra EB 81 straipsnio pažeidimas.

54      Kaip matyti iš EB 81 ir 82 straipsnių formuluočių, tam, kad Sąjungos konkurencijos taisyklės būtų taikomos karteliui arba piktnaudžiaujamiems veiksmams, reikia, kad jie galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (2006 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04–C‑298/04, Rink. p. I‑6619, 40 punktas).

55      Šios su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai susijusios sąlygos aiškinimo ir taikymo atskaitos taškas turi būti šios sąlygos tikslas, t. y. reglamentuojant konkurenciją Sąjungos teisės sritį apibrėžti valstybių narių teisės srities atžvilgiu. Taip į Sąjungos teisės taikymo sritį patenka visi karteliai ir veiksmai, kurie gali paveikti laisvą prekybą tarp valstybių narių, trukdant vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslų įgyvendinimui, ypač padalijant nacionalines rinkas arba pakeičiant konkurencijos sąlygas bendrojoje rinkoje (Teisingumo Teismo sprendimai: 54 punkte minėto Sprendimo Manfredi ir kt. 41 punktas; 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado, C‑238/05, Rink. p. I‑11125, 33 punktas ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 89 punktas).

56      Kad būtų daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, susitarimai, sprendimai ar veiksmai, atsižvelgiant į faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kliudyti kurti vieningą valstybių narių rinką. Be to, šis poveikis neturi būti nedidelis (52 punkte minėto Sprendimo Javico 16 punktas; 1999 m. sausio 21 d. Sprendimo Bagnasco ir kt., C‑215/96 ir C‑216/96, Rink. p. I‑135, 47 punktas; 54 punkte minėto Sprendimo Manfredi ir kt. 42 punktas; 55 punkte minėto Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 34 punktas ir 55 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 90 punktas).

57      Taigi poveikis Bendrijos vidaus prekybai paprastai daromas, kai tenkinama keletas veiksnių, kurie, nagrinėjant atskirai, nebūtinai turi lemiamos reikšmės (56 punkte minėto Sprendimo Bagnasco ir kt. 47 punktas; 54 punkte minėto Sprendimo Manfredi ir kt. 43 punktas ir 55 punkte minėto Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 35 punktas).

58      Anot ieškovių, ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyti pažeidimai neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, nes liftų ir eskalatorių sektoriuje veikla organizuojama nacionaliniame arba netgi vietiniame lygmenyje, atsižvelgiant visų pirma į tai, kad liftų ir eskalatorių įrengimo ir priežiūros darbus turi atlikti patyrę profesionalai ir dėl ekonominio efektyvumo jie gali būti atlikti tik vietiniame lygmenyje, būtinybę užtikrinti trumpus paslaugų teikimo terminus ir egzistuojančius nacionalinės teisės aktus. Tarptautiniai sandoriai sudaromi išimtiniais atvejais. Pati Komisija mano, kad karteliai buvo nacionaliniai.

59      Konstatuotina, kad ieškovės neginčija to, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuoti keturi karteliai apėmė visą Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų teritoriją (ginčijamo sprendimo 595 ir 600 konstatuojamosios dalys).

60      Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad visą vienos valstybės teritoriją apimantis kartelis vien dėl savo pobūdžio sustiprina nacionalinės rinkos atskyrimą, sudarydamas kliūčių Sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai (Teisingumo Teismo sprendimai: 1972 m. spalio 17 d. Sprendimo Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 8/72, Rink. p. 977, 29 punktas; 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, Rink. p. I‑1577, 95 punktas; 54 punkte minėto Sprendimo Manfredi ir kt. 45 punktas ir 55 punkte minėto Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 37 punktas; Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1997 m. spalio 22 d. Sprendimo SCK ir FNK prieš Komisiją, T‑213/95 ir T‑18/96, Rink. p. II‑1739, 179 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 180 punktas).

61      Remiantis šia teismų praktika, egzistuoja bent jau rimta prielaida, kad konkurenciją ribojantys veiksmai, taikomi visoje vienos valstybės narės teritorijoje, gali prisidėti prie rinkų atskyrimo ir paveikti Bendrijos vidaus prekybą. Ši prielaida išnyksta tik tada, kai nagrinėjant susitarimo požymius ir bendrą ekonominį jo priėmimo kontekstą prieinama prie priešingos išvados (60 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 181 punktas).

62      Visų pirma, priešingai nei teigia ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07, Komisija rėmėsi ne tik šia teismų praktika, kai ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad karteliai gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Iš šio sprendimo 47–52 punktų matyti, kad Komisija ginčijamame sprendime taip pat rėmėsi tuo, kad buvo sudaryta tam tikrų tarptautinių sandorių dėl liftų ir eskalatorių pardavimo ir įrengimo, taip pat tuo, kad priežiūros ir modernizavimo paslaugas teikė, be kita ko, ginčijamame sprendime paminėti keturi pagrindiniai gamintojai (ginčijamo sprendimo 87, 88 ir 596 konstatuojamosios dalys).

63      Toliau konstatuotina, kad ieškovių argumentai dėl nagrinėjamos rinkos specifikos, kuriais, jų manymu, įrodomas nacionalinis ar netgi vietinis šios rinkos pobūdis, negali paneigti ginčijamame sprendime paminėtų dokumentinių įrodymų (ginčijamo sprendimo 88 ir 90 konstatuojamosios dalys), patvirtinančių valstybių narių tarpusavio prekybos rinkoje, apie kurią kalbama ginčijamame sprendime, egzistavimą, įrodomosios galios. Tas pats pasakytina apie argumentus, susijusius su tarptautinių sandorių išimtiniu pobūdžiu, kuriais ginčijama tik tai, kad valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis, o ne pats tokios prekybos egzistavimas.

64      Galiausiai, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp atsisakymo politika „savaime reiškia, kad klientai turi tam tikrą suinteresuotumą kreiptis į tiekėjus, esančius už nacionalinių sienų“ (ginčijamo sprendimo 596 konstatuojamoji dalis). Be to, Komisija paminėjo, be kita ko, užsienio įmonių dalyvavimą nacionaliniuose konkursuose (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis) ir tarptautinių konkursų egzistavimą (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis). Kaip ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, galima daryti išvadą, kad tarptautinių sandorių skaičius būtų didesnis, jei keturi minėti didieji gamintojai nesilaikytų politikos atsisakyti beveik visų tarptautinių prašymų ir nukreipti klientus į atitinkamą nacionalinę dukterinę bendrovę.

65      Ieškovių argumentas, kad atsisakymo politiką lėmė atitinkamos veiklos pobūdis, turi būti atmestas. Jam prieštarauja pats faktas, kad nagrinėjamoje rinkoje buvo sudaryta tam tikrų tarptautinių sandorių.

66      Todėl konstatuotina, kad Komisija, remdamasi pirmesniuose punktuose nurodytais faktiniais konstatavimais ir nusistovėjusia teismų praktika (žr. šio sprendimo 60 punktą), galėjo padaryti teisėtą išvadą, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyti karteliai gali padaryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

67      Kalbant apie tai, ar šis poveikis gali būti pripažintas dideliu, reikia priminti, kad galimas susitarimo ar suderintų veiksmų poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į šalių pozicijas ir reikšmę atitinkamų produktų rinkoje (1980 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lancôme ir Cosparfrance Nederland, 99/79, Rink. p. 2511, 24 punktas ir 52 punkte minėto Sprendimo Javico 17 punktas; 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Parker Pen prieš Komisiją, T‑77/92, Rink. p. II‑549, 40 punktas).

68      Ginčijamame sprendime nurodytiems gamintojams „bendrai priklausė didžioji pasiūlos rinkoje dalis“ (ginčijamo sprendimo 600 konstatuojamoji dalis), t. y. maždaug 81 % liftų ir eskalatorių pardavimų Europoje (2004 m. duomenys pagal apimtis) (ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamoji dalis). Taigi šie gamintojai buvo pakankamai dideli ir ekonomiškai stiprūs, kad jų veiksmai, apie kuriuos kalbama ginčijamame sprendime, galėtų daryti didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (šiuo klausimu žr. 1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Miller International Schallplatter prieš Komisiją, 19/77, Rink. p. 131, 10 punktą ir 60 punkte minėto Sprendimo SCK ir FNK prieš Komisiją 181 punktą).

69      Be to, priešingai nei teigia ieškovės, Komisija neprivalėjo įrodyti, kad ginčijami susitarimai iš tikrųjų padarė didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ar to, kad nutraukus pažeidimus prekybos apimtys tarp valstybių padidėjo. Pagal EB 81 straipsnio 1 dalį reikalaujama tik to, kad susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais ribojama konkurencija, galėtų padaryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (55 punkte minėto Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado 43 punktas ir 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FNCBV ir kt. prieš Komisiją, T‑217/03 ir T‑245/03, Rink. p. II‑4987, 68 punktas).

70      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog Komisija galėjo padaryti teisėtą išvadą, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyti karteliai padarė didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį.

71      Vadinasi, pirmoji dalis turi būti atmesta.

 Dėl antrosios dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1/2003, Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo bei vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, nes Komisija esą turėjo leisti atitinkamoms nacionalinėms institucijoms vykdyti persekiojimą dėl pažeidimų

72      Ginčijamo sprendimo 543 konstatuojamoje dalyje savo kompetenciją EB 81 straipsnį taikyti tame sprendime nurodytiems karteliams Komisija pateisina taip:

„<...> Reglamente Nr. 1/2003 išliko paralelios Bendrijos kompetencijos taikyti [EB] 81 straipsnio 1 dalį sistema. Visų pirma juo nebuvo pakeista Komisijos kompetencija tirti visą tariamą informaciją ir priimti sprendimus pagal [EB] 81 straipsnį, įskaitant pažeidimų, kurių pagrindinis poveikis apsiriboja viena valstybe nare, atvejus. Pranešime [dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo] apibrėžiamos Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų užduočių pasidalijimo gairės. Nei Reglamentas Nr. 1/2003, nei Pranešimas [dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo] nesukuria įmonei teisių ar lūkesčių dėl to, kokia konkreti konkurencijos institucija turi nagrinėti jos bylą, o Komisijai niekas nekliudo imtis veiksmų dėl tariamo [EB] 81 straipsnio pažeidimo, įskaitant bylas, kurios apsiriboja vienos valstybės narės teritorija <...>“.

73      Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 iš esmės teigia, kad net jeigu EB 81 straipsnis būtų taikomas, Komisija neturėjo kompetencijos pradėti procedūrą ir skirti baudas. Pradėjusi procedūrą Komisija pažeidė Pranešimą dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 5 ir 35 straipsniais bei Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo 8 ir 14 punktais, atitinkamos nacionalinės konkurencijos institucijos būtų turėjusios geriausias galimybes vykdyti persekiojimą dėl pažeidimų. Ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 taip pat tvirtina, kad Pranešimas dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo buvo privalomas konkurencijos institucijoms, o tai išplaukia iš lygybės administruojant, vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Galiausiai ieškovės bylose T‑147/07 ir T‑149/07 pabrėžia, kad nacionalinės konkurencijos institucijos būtų galėjusios veiksmingiau vykdyti persekiojimą dėl pažeidimų, atsižvelgiant į bylą tiriančių Komisijos pareigūnų „nepakankamas lingvistines žinias“.

74      Anot šių ieškovių, tai, kad Komisija Austrijos konkurencijos institucijai leido Austrijos liftų ir eskalatorių rinkoje vykdyti paralelų persekiojimą dėl EB 81 straipsnio pažeidimo, rodo, jog Pranešime dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo numatyti kompetencijos priskyrimo principai buvo taikomi šališkai. Ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 šiuo klausimu teigia, kad jos buvo traktuojamos ne taip palankiai, kaip būtų tuo atveju, jeigu bylą būtų nagrinėjusios pagal Pranešimą dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo kompetenciją turinčios institucijos, nes Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų konkurencijos institucijos būtų priėmusios sprendimus atleisti jas nuo baudų.

75      Visų pirma reikia priminti, kad, kiek tai susiję su kompetencijos pasiskirstymu tarp Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų, Reglamentu Nr. 1/2003 panaikinama ankstesnė centralizuota sistema ir, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, sukuriamas platesnis nacionalinių konkurencijos institucijų dalyvavimas. Būtent todėl, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 35 straipsniu, valstybės narės privalo paskirti konkurencijos instituciją ar institucijas, turinčias kompetenciją taikyti EB 81 ir 82 straipsnius, o Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsniu šios institucijos įgaliojamos įgyvendinti Sąjungos konkurencijos teisę (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑339/04, Rink. p. II‑521, 79 punktą).

76      Tačiau remiantis Reglamentu Nr. 1/2003 numatytu Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimu negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju atitinkamoms nacionalinėms konkurencijos institucijoms Komisija turėjo leisti vykdyti persekiojimą dėl įvairių pažeidimų. Atvirkščiai, iš Reglamento Nr. 1/2003 nuostatų matyti, kad Komisija atlieka svarbiausią vaidmenį nustatant ir konstatuojant Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus, kuriam neturi įtakos paraleli kompetencija, kurią pagal šį reglamentą turi nacionalinės konkurencijos institucijos. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalimi, net jeigu nacionalinė institucija jau nagrinėja bylą, Komisija, prieš tai pasitarusi su šia institucija, turi teisę pradėti procedūrą siekdama priimti sprendimą. Be to, remiantis minėta nuostata, Komisijai pradėjus procedūrą, nacionalinės konkurencijos institucijos toje byloje netenka kompetencijos taikyti Sąjungos konkurencijos taisykles.

77      Kalbant apie Pranešimą dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo, kuris, ieškovių manymu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas, reikia pažymėti, kad, remiantis jo 31 punktu, šis pranešimas susijusioms įmonėms nesuteikia individualios teisės į tai, kad bylą nagrinėtų konkreti institucija. Taigi ieškovės neturi pagrindo teigti, kad pagal šį pranešimą jos turėjo teisę į tai, kad nacionalinės konkurencijos institucijos vykdytų persekiojimą dėl ginčijamame sprendime konstatuotų pažeidimų, ar kad jos turėjo tokių teisėtų lūkesčių (šiuo klausimu žr. 75 punkte minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 83 punktą).

78      Taigi ginčijamo sprendimo 543 konstatuojamoje dalyje Komisija padarė teisėtą išvadą, kad „nei Reglamentas Nr. 1/2003, nei Pranešimas [dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo] nesukuria įmonei teisių ar lūkesčių dėl to, kokia konkreti konkurencijos institucija turi nagrinėti jos bylą“.

79      Be to, net jeigu Pranešimas dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo galėtų sukurti teisių ar sukelti teisėtų įmonių lūkesčių dėl to, kad bylą turi nagrinėti konkreti institucija, negalima sutikti su ieškovių argumentais, pagrįstais šio pranešimo 8 ir 14 punktais.

80      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo 8 punktas, kuriame įtvirtintos sąlygos, kurioms esant „tam tikra institucija gali būti laikoma tinkama [bylai] nagrinėti“, nėra privalomas. Veiksmažodžio „gali“ vartojimas rodo, kad tai yra tiesiog galimybė pasidalyti užduotis, kurios negalima laikyti Komisijos pareiga nenagrinėti bylos, kai tenkinamos 8 punkto sąlygos (75 punkte minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 84 punktas).

81      Antra, tiek, kiek Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo 14 punktu gali būti sukurtos teisės ar suketi teisėti lūkesčiai, nes jame teigiama, kad Komisija „turi“ ypač geras galimybes, kai tenkinamos tam tikros jame numatytos sąlygos, juo patvirtinama Komisijos kompetencija nagrinėti šią bylą. Remiantis Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo 14 punktu, turi būti laikoma, kad Komisija turi ypač geras galimybes, „jeigu vienas ar keli susitarimai arba veiksmai <...> turi poveikio konkurencijai daugiau nei trijose valstybėse narėse“, o taip yra ginčijamame sprendime konstatuotų pažeidimų atveju.

82      Trečia, kalbant apie Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo 15 punktą, kuris nesant vieno pažeidimo, ieškovių manymu, yra vienintelis Komisijos kompetencijos pagrindas ir kuriame numatytos sąlygos nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos, pakanka pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad ši nuostata neturi reikšmės šiai bylai, nes joje kalbama apie hipotetinį atvejį, kai Komisija turi ypač geras galimybes nagrinėti bylą.

83      Kadangi Pranešimas dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas, nėra reikalo priimti sprendimo dėl tariamo lygybės administruojant ir vienodo požiūrio principų, kurie yra minėto pranešimo privalomo pobūdžio pagrindas, pažeidimo.

84      Antra, tai, kad Austrijos konkurencijos institucija priėmė sprendimą dėl paralelaus nacionalinio pažeidimo, taip pat negali įrodyti, jog persekiojimą dėl pažeidimų Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose Komisija turėjo palikti atitinkamoms nacionalinėms konkurencijos institucijoms. Kaip matyti iš šio sprendimo 75–78 punktuose pateiktos analizės, jokia Sąjungos teisės nuostata Komisijai tokia pareiga nenustatyta. Be to, iš Komisijos paaiškinimų matyti, kad jos požiūris bet kuriuo atveju nebuvo šališkas. Neginčijama, kad su keturiais karteliais, apie kuriuos kalbama ginčijamame sprendime, susiję tyrimai buvo pradėti likus 32 mėnesiams iki tada, kai buvo pradėtas tyrimas dėl kartelio Austrijoje, ir kad tuo metu, kai pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo buvo pateiktas pirmasis prašymas dėl kartelio Austrijoje, tyrimai dėl ginčijamame sprendime paminėtų kartelių jau buvo užbaigti ir jau buvo parengtas sprendimo projektas. Taigi Komisijos tyrimo apribojimas keturiais karteliais, apie kuriuos kalbama ginčijamame sprendime, buvo grindžiamas pavojumi, kad šių bylų nagrinėjimas gali užsitęsti.

85      Trečia, ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 negali tariamais sprendimais atleisti nuo baudų, kuriuos jų atžvilgiu būtų priėmusios Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų konkurencijos institucijos, grįsti savo argumentų, kad Komisija turėjo šioms nacionalinėms institucijoms leisti vykdyti persekiojimą dėl pažeidimų. Šie nacionaliniai sprendimai yra laikini (žr. šio sprendimo 167–174 punktus) ir gali būti priimti tik nacionalinėje procedūroje. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalimi, Komisija turi teisę bet kuriuo metu pradėti procedūrą ir taip valstybių narių konkurencijos institucijos netenka savo kompetencijos.

86      Ketvirta, ieškovių bylose T‑147/07 ir T‑149/07 argumentas, susijęs su bylą tiriančių Komisijos pareigūnų tariamai „nepakankamomis lingvistinėmis žiniomis“, turi būti atmestas, nes Komisija yra daugiakalbė institucija ir reikia laikyti, kad ji turi galimybę dirbti visomis oficialiomis Bendrijos kalbomis (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 640 punktą). Ieškovės taip pat negali teigti, jog tai, kad pranešimas apie kaltinimus ir ginčijamas sprendimas buvo paskelbti anglų kalba, nors per administracinę procedūrą ieškovės vartojo vokiečių arba olandų kalbas, pažeidė jų teisę į gynybą, nes jos pripažįsta sutikusios su dokumentų skelbimu anglų kalba, o jų teiginiai bet kuriuo atveju nėra pagrįsti.

87      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad su šio ieškinio pagrindo antrąja dalimi taip pat negalima sutikti.

88      Vadinasi, visas ieškinio pagrindas, susijęs su Komisijos kompetencijos neturėjimu, turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su atsakomybės už EB 81 straipsnio pažeidimus priskyrimo, nekaltumo prezumpcijos, bausmių individualizavimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, taip pat teisės į gynybą ir EB 253 straipsnio pažeidimu, dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus inkriminuojant jų patronuojančiosioms bendrovėms

 Pirminės pastabos

89      Šiuo ieškinio pagrindu, susijusiu su, viena vertus, ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje pateikto konstatavimo, kad pažeidimą padarė atitinkamos patronuojančiosios bendrovės, teisėtumu ir, kita vertus, ginčijamo sprendimo 2 straipsniu šioms patronuojančiosioms bendrovėms skirtų baudų teisėtumu, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 ginčija solidarią TKE ir TKAG atsakomybę už jų dukterinių bendrovių antikonkurencinį elgesį Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose.

90      Kalbant apie patronuojančiosios bendrovės solidariąją atsakomybę už savo dukterinės bendrovės elgesį, primintina, jog aplinkybė, kad dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad jos elgesys negali būti inkriminuotas patronuojančiajai bendrovei (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 132 punktas).

91      Iš esmės Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

92      Sąjungos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hydrotherm Gerätebau 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą ir 91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; taip pat žr. 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSG prieš Komisiją, T‑234/95, Rink. p. II‑2603, 124 punktą). Jis taip pat yra pabrėžęs, kad, taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių atskyrimas dėl to, kad jos turi atskirą teisinį subjektiškumą, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo. Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi atskirą teisinį subjektiškumą turinčios bendrovės sudaro ar priklauso vienai įmonei ar ekonominiam vienetui, formuojantiems bendrą elgesį rinkoje (90 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 140 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktas).

93      Kai toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. 91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

94      Taigi, atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, ypač, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 27 punktą; 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 117 punktą ir 91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

95      Tokioje situacijoje patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto nariai ir todėl pagal šio sprendimo 91 punkte minėtą teismų praktiką sudaro vieną įmonę. Pavyzdžiui, aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktas).

96      Tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui (žr. 91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

97      Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri gali nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (žr. 91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

98      Taip pat, nors teisinga, kad savo 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925) 28 ir 29 punktuose Teisingumo Teismas, be to, kad patronuojančioji bendrovė turi turėti 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojančioji bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, vis dėlto šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik siekdamas paminėti visus veiksnius, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas grindė savo motyvus, o ne tam, kad nustatytų, jog šio sprendimo 96 punkte minėtai prezumpcijai reikia taikyti reikalavimą pateikti papildomų netiesioginių įrodymų dėl to, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė įtaką (91 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 62 punktas).

99      Atsižvelgiant į pirma primintus principus, reikia išnagrinėti TKLA, TKA, TKF ir TKAL padarytų pažeidimų inkriminavimą TKE ir TKAG, taip pat TKL padaryto pažeidimo inkriminavimą TKAG.

 Dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotų pažeidimų inkriminavimo TKE ir TKAG

100    Ginčijamo sprendimo 634, 635, 636 ir 641 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad TKE, kaip visą kapitalą valdanti tarpininkaujanti patronuojančioji bendrovė, turi būti pripažinta solidariai atsakinga už jos dukterinių bendrovių TKLA, TKAL, TKA ir TKF atitinkamai Belgijoje, Liuksemburge ir Vokietijoje padarytus pažeidimus. Komisija taip pat nusprendė, kad TKAG, kaip galutinė visą kapitalą valdanti patronuojančioji bendrovė, turi būti pripažinta solidariai atsakinga už tų pačių dukterinių bendrovių bei TKL Nyderlanduose padarytus pažeidimus (ginčijamo sprendimo 634, 635, 636, 637 ir 641 konstatuojamosios dalys).

101    Ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamoje dalyje Komisija paaiškina:

„<...> kaip nurodyta [ginčijamo sprendimo] 619 [konstatuojamojoje dalyje], Komisija laiko nepagrįstu TKE argumentą, kad tai, jog TKE ir jos dukterinių bendrovių valdybų nariai pažeidimų vykdymo laikotarpiu nesutapo, paneigia jos atsakomybę. Be to, kaip nurodyta 626 [konstatuojamojoje dalyje], tam, kad būtų pripažinta patronuojančiosios bendrovės atsakomybė, nebūtinas dviejų įmonių veiklos persidengimas. Taigi Komisija laiko nepakankamu TKE argumentą, kad „TKE yra tiesiog tarpininkaujanti holdingo bendrovė, kuri nevaldo jai priklausančių bendrovių kasdieninės veiklos“ ir todėl ji negalėjo daryti įtakos šioms dukterinėms bendrovėms. Kai kalbama apie tą patį ūkio subjektą, galima daryti prielaidą, kad dukterinė bendrovė iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus ir nėra reikalo, kad pastaroji bendrovė tiesiogiai valdytų kasdieninę dukterinės bendrovės veiklą tam, kad darytų lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tai, kad TKE išleido vidines grupės instrukcijas nurodydama dukterinėms bendrovėms susitelkti į savo vidaus rinkas ir tai, kad dukterinės bendrovės šių instrukcijų laikėsi, parodo, jog TKE pasinaudojo galimybe daryti lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių komercinei veiklai. <...>“.

102    Ginčijamo sprendimo 640 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymi, kad „atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus TKE ir atitinkamos jos dukterinės bendrovės nepateikė jokios informacijos, susijusios su jų tarpusavio korporaciniais ryšiais, hierarchine struktūra ir ataskaitų reikalavimais, prezumpcijai, kad dukterinės bendrovės savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje, paneigti“ ir prieina prie išvados, kad „TKAG ir visiškai jai priklausanti dukterinė bendrovė TKE nepaneigė atsakomybės už Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus prezumpcijos“.

103    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 iš esmės teigia, kad buvo pažeisti dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų inkriminavimo jų patronuojančiosioms bendrovėms principai. Be to, jos pateikia ne vieną argumentą siekdamos įrodyti, kad šio sprendimo 99 punkte paminėtos ThyssenKrupp grupės dukterinės bendrovės (toliau – ThyssenKrupp dukterinės bendrovės) savarankiškai sprendžia dėl savo komercinės politikos ir joms nedaro įtakos jų patronuojančiosios bendrovės. Galiausiai jos tvirtina, kad Komisija pažeidė bausmių individualizavimo principą, nekaltumo prezumpciją, jų teisę į gynybą ir savo pareigą motyvuoti.

–       Dėl TKAG ir TKE atsakomybės už jų dukterinių bendrovių elgesį prezumpcijos

104    Visų pirma reikia pažymėti, jog neginčytina, kad pažeidimų vykdymo laikotarpiu TKAG tiesiogiai priklausė 100 % TKE kapitalo, o šiai tiesiogiai – 100 % TKA kapitalo, o netiesiogiai – 100 % TKAL, TKLA ir TKF kapitalo. Be to, TKAG taip pat buvo galutinė TKL patronuojančioji bendrovė. Vadinasi, atsižvelgiant į šio sprendimo 96 punkte nurodytą teismų praktiką, turi būti daroma prezumpcija, kad TKAG ir TKE darė lemiamą įtaką savo atitinkamų dukterinių bendrovių elgesiui. Todėl ieškovės bylose T‑149/07 ir T‑150/07 negali teigti, kad Komisija pažeidė dukterinių bendrovių priklausomybės nuo jų patronuojančiųjų bendrovių įrodinėjimo naštos paskirstymo principus.

105    Be to, ieškovės bylose T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad, remiantis bausmių individualizavimo principu, kuris esą taip pat kyla iš Komisijos sprendimų praktikos, dukterinių bendrovių elgesio negalima inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei, jei ši iš tikrųjų nedalyvavo darant pažeidimą.

106    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal bausmių ir sankcijų individualizavimo principą, taikomą visose administracinėse procedūrose, kurios gali pasibaigti sankcijų paskyrimu pagal Sąjungos konkurencijos normas, įmonė gali būti nubausta tik už veiksmus, kuriais ji kaltinama individualiai (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 63 punktą).

107    Tačiau šis principas turi būti suderintas su sąvoka „įmonė“. Komisija gali sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė kurstė dukterinę bendrovę padaryti pažeidimą, ir juo labiau ne dėl to, kad patronuojančioji bendrovė dalyvavo darant šį pažeidimą, o todėl, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 290 punktą). Konstatuotina, kad TKAG ir TKE buvo asmeniškai nubaustos už pažeidimus, kuriuos, kaip pripažinta, jos padarė pačios dėl glaudžių ekonominių ir teisinių ryšių su savo dukterinėmis bendrovėmis (šiuo klausimu žr. 94 punkte minėto Sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją 34 punktą).

108    Be to, kalbant apie Komisijos sprendimų praktiką, kuria remiasi ieškovės, reikia pažymėti, kad Komisijos atliktas ankstesnių bylų faktinių aplinkybių vertinimas negali būti perkeltas nagrinėjamu atveju (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sun Chemical Group ir kt. prieš Komisiją, T‑282/06, Rink. p. II‑2149, 88 punktą) ir kad Komisijos sprendimai kitose bylose gali turėti tik orientacinę vertę, jei bylų aplinkybės nėra identiškos (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimus: 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C‑167/04 P, Rink. p. I‑8935, 201 ir 205 punktus ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 60 punktą). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju bausmių individualizavimo principas nebuvo pažeistas.

109    Antra, ieškovės bylose T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad dukterinės bendrovės elgesio inkriminavimą jos patronuojančiajai bendrovei galima nagrinėti tik tuo atveju, jei tai objektyviai būtina tam, kad būtų užtikrintas konkurencijos taisyklių taikymo praktikos veiksmingumas.

110    Toks argumentas yra grindžiamas klaidingu šio sprendimo 90–98 punktuose minėtos teismų praktikos aiškinimu ir todėl turi būti atmestas. Kadangi Komisija galėjo padaryti teisėtą išvadą, kad TKAG, TKE ir ThyssenKrupp dukterinės bendrovės sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, ir todėl ši įmonė buvo asmeniškai nubausta už pažeidimus, kuriuos, kaip pripažinta, ji padarė pati, Komisija, nagrinėdama dukterinės bendrovės padaryto pažeidimo inkriminavimą jos patronuojančiajai bendrovei, neprivalo patikrinti, ar toks inkriminavimas yra būtinas Sąjungos konkurencijos teisės „taikymo praktikos veiksmingumui“ užtikrinti.

111    Trečia, ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 mano, kad šio sprendimo 96 punkte nurodyta atsakomybės prezumpcija pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir yra nesuderinama su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalimi ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1; toliau – Chartija) 48 straipsnio 1 dalimi.

112    Pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas, be kita ko, EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, yra viena iš pagrindinių teisių, kurios remiantis Teisingumo Teismo praktika, kuri, beje, yra patvirtinta SESV 6 straipsnio 2 dalimi ir Chartijos 48 straipsnio 1 dalimi, yra pripažįstamos Sąjungos teisės sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas galioja ir procedūrose dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimo, kurių metu gali būti paskirtos vienkartinės ar periodinės baudos (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 115 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

113    Remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kiekvienas kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal teisės aktus (2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 106 punktas).

114    Kalbant apie tai, ar pažeidimo inkriminavimo taisyklė, kaip antai įtvirtintoji šio sprendimo 96 punkte minėtoje teismų praktikoje, yra suderinama su EŽTK 6 straipsnio 2 dalimi, reikia pabrėžti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nusprendė, kad pagal šią nuostatą nėra draudžiamos faktinės ar teisinės prezumpcijos, aptinkamos baudžiamuosiuose įstatymuose, bet reikalaujama, kad joms būtų taikomos protingos ribos, atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir užtikrinant teisę į gynybą (žr. 1988 m. spalio 7 d. EŽTT sprendimo Salabiaku prieš Prancūziją, A serija, Nr. 141‑A, § 28; šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. rugsėjo 23 d. EŽTT sprendimo Grayson ir Barnham prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions, 2008, § 40). Taigi nekaltumo prezumpcija nepažeidžiama, jei su konkurencija susijusiose procedūrose tam tikros išvados padaromos remiantis bendra patirtimi, su sąlyga, kad susijusios įmonės turi galimybę šias išvadas paneigti (pagal analogiją žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje, kurioje buvo priimtas 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimas T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, I‑4533, 93 punktą).

115    Šiuo atveju ginčijamame sprendime Komisija, nesiremdama jokia faktine ar teisine prezumpcija, iš pradžių konstatavo, kad ThyssenKrupp dukterinės bendrovės padarė EB 81 straipsnio pažeidimų Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose.

116    Toliau atsižvelgdama į tai, kad EB 81 straipsnyje kalbama apie įmonių veiksmus, Komisija išnagrinėjo, ar šiuos pažeidimus padaręs ūkio subjektas apėmė ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių patronuojančiąsias bendroves. Ji nustatė, kad TKAG ir TKE darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių elgesiui, remdamasi atsakomybės prezumpcija, išplaukiančia, be kita ko, iš šio sprendimo 96 punkte minėtos teismų praktikos. Galiausiai užtikrinant teisę į gynybą šios patronuojančiosios bendrovės, pranešimo apie kaltinimus adresatės, turėjo galimybę paneigti šią prezumpciją pateikdamos įrodymų, galinčių patvirtinti jų dukterinių bendrovių savarankiškumą. Tačiau ginčijamo sprendimo 621 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad ši prezumpcija nebuvo paneigta.

117    Kadangi šio sprendimo 96 punkte nurodyta prezumpcija yra tokia, kurią galima nuginčyti, susijusi tik su jau nustatyto dukterinės bendrovės pažeidimo inkriminavimu patronuojančiajai bendrovei, ir, be to, ji yra padaryta procedūroje, kurioje užtikrinama teisė į gynybą, kaltinimas, susijęs su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, turi būti atmestas.

118    Ketvirta, ieškovė byloje T‑149/07 teigia, kad baudos paskyrimas TKE yra objektyviai nepagrįstas ir nesuderinamas su aplinkybe, kad Komisija neskyrė baudų kitoms tarpininkaujančioms bendrovėms.

119    Tokį argumentą taip pat reikia atmesti. Galimybė galutinei patronuojančiajai bendrovei skirti sankciją už jos dukterinės bendrovės pažeidimus neužkerta kelio skirti sankcijas tarpininkaujančiai holdingo bendrovei ar pačiai dukterinei bendrovei, nes Komisija gali pripažinti, kad minėtos bendrovės sudaro vieną įmonę. Panašiai, jei tenkinamos inkriminavimo sąlygos, Komisija gali skirti sankcijas darant pažeidimą dalyvavusiai dukterinei bendrovei, tarpininkaujančiai patronuojančiajai bendrovei, kuri ją kontroliavo tuo laikotarpiu, ir galutinei grupės patronuojančiajai bendrovei (šiuo klausimu žr. 60 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 331 punktą).

120    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmesti visi kaltinimai, susiję su TKAG ir TKE atsakomybės už jų dukterinių bendrovių elgesį prezumpcijos taikymu nagrinėjamu atveju.

–       Dėl ieškovių pateiktų įrodymų siekiant paneigti TKAG ir TKE atsakomybės už jų atitinkamų dukterinių bendrovių elgesį prezumpciją

121    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 iš esmės teigia, kad net jeigu egzistuotų TKAG ir TKE atsakomybės už jų dukterinių bendrovių elgesį prezumpcija, ši prezumpcija buvo paneigta, nes per administracinę procedūrą ir visų pirma per du 2005 m. kovo 1 d. ir 2006 m. rugsėjo 20 d. susitikimus Komisijai buvo įrodyta, kad ThyssenKrupp dukterinės bendrovės elgėsi ir elgiasi ekonomiškai ir teisiškai savarankiškai.

122    Pirma, ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad TKAG yra paprasčiausiai holdingo bendrovė, kuriai karteliuose dalyvavusių vietos bendrovių akcijos priklauso tik tarpininkaujant kitoms holdingo bendrovėms, ir kad TKE yra paprasčiausiai tarpininkaujanti holdingo bendrovė, kuri nedalyvauja valdymo veikloje liftų ir eskalatorių sektoriuje. Tokius argumentus reikia atmesti, nes vien holdingo bendrovės ar tarpininkaujančios holdingo bendrovės statusas savaime negali paneigti patronuojančiosios bendrovės atsakomybės už jos dukterinių bendrovių elgesį prezumpcijos. Šiuo klausimu reikia priminti būtent tai, kad bendrovių grupės atveju, kaip šioje byloje, holdingo bendrovė – tai bendrovė, kuri turi sujungti įvairių bendrovių akcinio kapitalo dalis ir užtikrinti vieningą valdymą (2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 60 ir 63 punktai).

123    Antra, ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 tvirtina, kad dėl ThyssenKrupp „liftų“ segmento decentralizuotos valdymo struktūros ThyssenKrupp dukterinės bendrovės, kurios turi savo žmogiškųjų ir materialiųjų išteklių, dalyvavo darant pažeidimus TKE ir TKAG nedarant įtakos.

124    Tokie teiginiai negali paneigti TKE ir TKAG atsakomybės už ThyssenKrupp dukterinių bendrovių elgesį prezumpcijos, nes jie nepagrįsti. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad TKAG dukterinių bendrovių priskyrimas segmentams, kaip antai „liftų“ segmentas, už kurį atsakinga buvo TKE, kuri sujungia visas ThyssenKrupp dukterinės bendroves, įskaitant TKL, kuri nėra TKE dukterinė bendrovė, veikiau yra požymis, kad atitinkamos patronuojančiosios bendrovės daro lemiamą įtaką minėtoms dukterinėms bendrovėms.

125    Trečia, taip pat negalima sutikti su ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 argumentu, kad TKE ir TKAG bei atitinkamų jų dukterinių bendrovių valdymo organai nepersidengė. Reikia pabrėžti, kad šių teiginių nepagrindžia jokie dokumentiniai įrodymai, nors tokie įrodymai, pavyzdžiui, pažeidimo laikotarpiu minėtų įmonių įstatuose numatytų organų narių sąrašas, galėjo būti pateikti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 69 punktą). Be to, TKAG, TKE ir ThyssenKrupp dukterinių bendrovių organizaciniai, ekonominiai ir teisiniai ryšiai gali patvirtinti TKAG ir TKE įtaką minėtų dukterinių bendrovių strategijai, taigi – pateisinti jų laikymą vienu ekonominiu vienetu (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 83 punktą).

126    Ketvirta, ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 pabrėžia, kad procedūroje dalyvavo savarankiškai ir individualiai atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

127    Tokie argumentai taip pat negali paneigti TKAG ir TKE atsakomybės už jų dukterinių bendrovių elgesį prezumpcijos. Žinoma, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tai, kad patronuojančioji bendrovė prisistato kaip vienintelis Komisijos pašnekovas atitinkamo pažeidimo klausimu, gali reikšti, jog iš tikrųjų daroma lemiama įtaka dukterinės bendrovės elgesiui (98 punkte minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 29 punktas). Tačiau tai, kad grupės dukterinės bendrovės pateikė atskirus atsakymus į pranešimą apie kaltinimus, savaime negali būti šių dukterinių bendrovių savarankiškumo įrodymu.

128    Penkta, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamoji dalis yra netiksli tiek, kiek Komisija manė, kad lemiamą TKE įtaką jos dukterinių bendrovių elgesiui lėmė tai, kad TKE išleido grupės vidaus instrukcijas, nurodydama susitelkti į savo vidaus rinkas, nors šis nurodymas tik išreiškė nacionalinių dukterinių bendrovių vykdomą komercinę politiką. Susitelkimas į nacionalines rinkas esą kyla iš užduočių pasidalijimo tarp dukterinių bendrovių, kurį lemia specifinės rinkos sąlygos.

129    Toks argumentas grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo 634–639 konstatuojamųjų dalių aiškinimu. Iš šių konstatuojamųjų dalių matyti, jog remdamasi būtent tuo, kad TKE priklausė 100 % jos dukterinių bendrovių kapitalo, ir nepaneigta prezumpcija, kad TKE darė lemiamą įtaką šių bendrovių komercinei politikai, Komisija padarė išvadą, jog TKE turi būti pripažinta atsakinga už savo dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus. Žinoma, ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, jog tai, kad TKE išleido grupės vidaus instrukcijas nurodydama savo dukterinėms bendrovėms susitelkti į savo vidaus rinkas, ir tai, kad dukterinės bendrovės šių instrukcijų laikėsi, rodo, kad TKE pasinaudojo galimybe daryti lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių komercinei veiklai. Tačiau šis motyvas yra atsakymas į TKE atsakyme į pranešimą apie kaltinimus suformuluotą argumentą, kad TKE buvo tik paprasta tarpininkaujanti holdingo bendrovė, nevaldanti jai priklausančių bendrovių kasdieninės veiklos (žr. šio sprendimo 122 punktą).

130    Bet kuriuo atveju, priešingai nei teigia ieškovės, tai, kad „liftų“ segmentui priklausančioms grupės dukterinėms bendrovėms TKE išleido instrukcijas susitelkti į savo nacionalines rinkas, rodo, kaip pabrėžė Komisija, jog TKE darė lemiamą įtaką ne tik savo dukterinių bendrovių elgesiui, bet ir TKL, kuri, kaip per teismo posėdį patvirtino ieškovė byloje T‑149/07, taip pat priklauso minėtam segmentui, elgesiui.

131    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo sprendimo 641 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė teisėtą išvadą, kad ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 nepaneigė TKAG ir TKE atsakomybės už ThyssenKrupp dukterinių bendrovių Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus prezumpcijos.

 Dėl pareigos motyvuoti ir teisės į gynybą pažeidimo

132    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti keliais aspektais. Pirmiausia ginčijamas sprendimas esą yra nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su konstatavimu, kad TKAG, TKE ir ThyssenKrupp dukterinės bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą, ir jame nenurodyta, kodėl ThyssenKrupp grupės bendrovių pateikti įrodymai buvo nepakankami atsakomybės prezumpcijai paneigti. Toliau Komisija esą neatsižvelgė į tam tikrus įrodymus, kuriuos ieškovės bylose T‑149/07 ir T‑150/07 pateikė atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus. Galiausiai ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamojoje dalyje esą yra motyvavimo klaidų ir pateikiamos nuorodos į Komisijos išvadas dėl Otis grupės.

133    Iš pradžių reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nors motyvuodama sprendimą, kurį Komisija priima siekdama užtikrinti konkurencijos taisyklių taikymą, ši institucija nėra įpareigota aptarti visų faktinių ir teisės klausimų bei argumentų, dėl kurių priėmė tokį sprendimą, vis dėlto pagal EB 253 straipsnį ji turi bent nurodyti faktines aplinkybes ir argumentus, turinčius esminę reikšmę jos sprendimo turiniui, kurie leistų Sąjungos teismams ir suinteresuotosioms šalims susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį (žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 95 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

134    Pirma, reikia atmesti ieškovių bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 argumentus dėl motyvavimo stokos, kiek tai susiję su konstatavimu, kad ThyssenKrupp grupės bendrovės, kurios yra ginčijamo sprendimo adresatės, sudaro vieną ekonominį vienetą. Konstatuotina, kad iš ginčijamo sprendimo 633–641 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija nurodė teisiniu požiūriu pakankamas priežastis, dėl kurių ThyssenKrupp dukterinių bendrovių veiksmai gali būti inkriminuoti atitinkamoms jų patronuojančiosioms bendrovėms TKE ir (arba) TKAG. Šiose konstatuojamosiose dalyse Komisija remiasi teismų praktika, paminėta šio sprendimo 96 punkte, ir konstatuoja, kad TKAG ir TKE turėjo būti pripažintos atsakingomis už jų dukterinių bendrovių, dalyvavusių darant EB 81 straipsnio pažeidimus, elgesį. Be to, ji padarė išvadą, kad ieškovės nepaneigė atsakomybės prezumpcijos.

135    Antra, negalima sutikti su ieškovių bylose T‑149/07 ir T‑150/07 argumentais, kad Komisija nekalbėjo apie tam tikrus atsakyme į pranešimą apie kaltinimus suformuluotus argumentus.

136    Taigi, kalbant apie tai, jog atsakyme į pranešimą apie kaltinimus TKE remiasi tuo, kad nebuvo nacionalines sienas peržengiančių nurodymų ir atskirų TKE ir jos dukterinių bendrovių veiksmų per administracinę procedūrą, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, jog „tai, kad TKE išleido vidines grupės instrukcijas nurodydama dukterinėms bendrovėms susitelkti į savo vidaus rinkas ir tai, kad dukterinės bendrovės šių instrukcijų laikėsi, parodo, jog TKE pasinaudojo galimybe daryti lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių komercinei veiklai“. Be to, nors tiesa, kad ginčijamame sprendime Komisija neatsakė į argumentą, susijusį su TKE ir jos dukterinių bendrovių atskirais veiksmais per administracinę procedūrą, konstatuotina, jog toks argumentas neturi esminės reikšmės ginčijamo sprendimo turiniui, taigi, remiantis šio sprendimo 133 punkte nurodyta teismų praktika, Komisija neprivalėjo aiškiai į jį atsakyti.

137    Be to, Komisija taip pat atsakė į argumentus, suformuluotus TKAG atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. TKAG teigė, kad prašymo pateikimas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo negali pateisinti TKAG atsakomybės, kad TKAG nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvavo darant pažeidimą, kad liftų ir eskalatorių sektorius buvo decentralizuotas ir jį savarankiškai valdė nacionalinės dukterinės bendrovės, kad TKAG buvo paprasčiausia holdingo bendrovė, kuri nesikišo į liftų ir eskalatorių srityje veikiančių savo dukterinių bendrovių veiklą, kad veiklą vykdančios bendrovės nesilaikė TKE duotų nurodymų teisės aktų laikymosi klausimu, kuriais jos buvo raginamos nutraukti pažeidimą, kad Komisijos bylos medžiagoje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, jog TKAG iš tikrųjų darė įtaką veiklą vykdančioms bendrovėms, ir kad administracinėje procedūroje TKAG visada dalyvaudavo atskirai nuo kitų bendrovių. Kaip teisingai pažymi Komisija, TKAG atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 74–87 punktuose iš esmės pateiktos pastabos dėl taikytino teisinio kriterijaus patronuojančiajai bendrovei inkriminuojant jos dukterinių bendrovių elgesį, dėl kurių Komisija savo poziciją suformulavo ginčijamo sprendimo 603–605 ir 639 konstatuojamosiose dalyse. Kiek tai susiję su tuose punktuose nurodytais faktiniais teiginiais, TKAG nepateikia jokių įrodymų, o tik instrukcijas, susijusiais su konkurencijos teisės laikymusi, kurios, beje, nebuvo pridėtos prie TKAG atsakymo į pranešimą apie kaltinimus. Galiausiai, kiek tai susiję su argumentu, kad TKAG ir jos dukterinės bendrovės per administracinę procedūrą elgėsi savarankiškai, remiantis šio sprendimo 133 punkte minėta teismų praktika, Komisija į jį taip pat neturėjo aiškiai atsakyti.

138    Vadinasi, su motyvavimo stoka susijęs kaltinimas turi būti atmestas.

139    Trečia, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamoji dalis yra nepakankamai motyvuota ir joje padaryta „loginė klaida“, nes Komisija konstatavo, kad galima preziumuoti, jog tame pačiame ekonominiame subjekte dukterinė bendrovė iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus, o tai reiškia, kad iš pageidaujamos analizės išvados (nagrinėjamu atveju – tai ekonominio vieneto egzistavimas) kildinama pati tokios išvados sąlyga (nagrinėjamu atveju – tai ThyssenKrupp dukterinių bendrovių komercinės nepriklausomybės požymių nebuvimas). Be to, esą nelogiška atmesti motyvą, leidžiantį paneigti prezumpciją (nagrinėjamu atveju – tai, kad TKE ir jos dukterinių bendrovių valdybų nariai nesutampa), ir teigti, kad valdymo organų persidengimas nėra prezumpcijos egzistavimo sąlyga.

140    Su šiais argumentais taip pat negalima sutikti. Viena vertus, jais neatsižvelgiama į atsakomybės prezumpcijos principą, kylantį iš šio sprendimo 96–97 punktuose paminėtos teismų praktikos, ir visų pirma į tai, kad patronuojančioji bendrovė gali šią prezumpciją paneigti pateikdama įrodymų, patvirtinančių jos dukterinių bendrovių savarankiškumą. Kita vertus, Komisija neatmetė ieškovių argumento, susijusio su TKE ir jos dukterinių bendrovių valdymo organų nepersidengimu, kai teigė, kad valdymo organų persidengimas nėra patronuojančiosios bendrovės atsakomybės prezumpcijos egzistavimo sąlyga. Atvirkščiai, iš nuorodos į ginčijamo sprendimo 619 konstatuojamąją dalį ir iš to sprendimo 640 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija šį argumentą atmetė dėl to, kad TKE nepateikė jokių įrodymų jam pagrįsti. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad netgi per procesą Bendrajame Teisme ieškovių teiginiai, susiję su TKE, TKAG ir jų dukterinių bendrovių valdymo organų nepersidengimu, nebuvo pagrįsti jokiais dokumentiniais įrodymais (žr. šio sprendimo 125 punktą).

141    Kalbėdamos apie ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamąją dalį ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 taip pat teigia, kad buvo pažeista jų teisė į gynybą, nes toje konstatuojamojoje dalyje išdėstytuose motyvuose daroma nuoroda į ginčijamo sprendimo 626 konstatuojamąją dalį, susijusią su tuo, kad Otis grupės bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą, ir kad ginčijamo sprendimo 622–625 konstatuojamųjų dalių esminių fragmentų Komisija esą neatskleidė ThyssenKrupp.

142    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovės nepaaiškina, kokią įtaką ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į to sprendimo 626 konstatuojamąją dalį turėjo jų teisei į gynybą per administracinę procedūrą.

143    Tiek, kiek šio sprendimo 141 punkte suformuluotas kaltinimas turi būti aiškinamas taip, kad juo ginčijama motyvavimo stoka, reikia konstatuoti, jog, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į to sprendimo 626 konstatuojamąją dalį, Komisija tik teigė, kad „kaip nurodyta 626 [konstatuojamojoje dalyje], tam, kad būtų pripažinta patronuojančiosios bendrovės atsakomybė nebūtinas dviejų įmonių veiklos persidengimas“. Konstatuotina, kad paaiškinimai, į kuriuos daroma nuoroda 639 konstatuojamojoje dalyje, yra pateikti ne ginčijamo sprendimo 626 konstatuojamojoje dalyje, kuri buvo atskleista ThyssenKrupp grupės bendrovėms, bet 625 konstatuojamojoje dalyje ir visų pirma toliau pateiktame šios konstatuojamosios dalies fragmente, kuris taip pat buvo atskleistas ThyssenKrupp grupės bendrovėms:

„<...> tam, kad būtų pripažinta atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį rinkoje nebūtinas patronuojančiosios bendrovės komercinės veiklos persidengimas ar glaudūs ryšiai su dukterinės bendrovės veikla. Visiškai normalu, kad įvairiems įmonių grupės subjektams priskiriama įvairi veikla ar specializacija.“

144    Todėl ieškovės negali pagrįstai teigti, kad teisiniai principai, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamojoje dalyje, yra neaiškūs. Taigi tokiomis aplinkybėmis šio sprendimo 141 punkte suformuluotas kaltinimas taip pat turi būti atmestas.

145    Ketvirta, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad atsiliepime į ieškinį Komisija pateikė keletą naujų argumentų, kurie negali kompensuoti ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos. Jie yra pateikti pavėluotai, nepriimtini ir bet kuriuo atveju nepagrįsti.

146    Kaip priminta šio sprendimo 133 punkte, pagal EB 253 straipsnį Komisija turi bent nurodyti faktines aplinkybes ir argumentus, turinčius esminę reikšmę jos sprendimo turiniui, kurie leistų Sąjungos teismams ir suinteresuotosioms šalims susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad, išskyrus išimtinių aplinkybių atvejus, motyvai turi būti nurodyti sprendimo tekste ir negali būti pirmą kartą pateikti a posteriotri vykstant teismo procesui (žr. 133 punkte minėto Sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją 95 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi motyvai suinteresuotajam asmeniui iš principo turi būti pateikti kartu su jo nenaudai priimtu sprendimu (žr. 94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 463 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

147    Kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 134 punkte, iš ginčijamo sprendimo 633–641 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nurodė teisiniu požiūriu pakankamas priežastis, dėl kurių ThyssenKrupp dukterinių bendrovių veiksmai gali būti inkriminuoti atitinkamoms jų patronuojančiosioms bendrovėms TKE ir (arba) TKAG. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsiliepime į ieškinį esančiais argumentais Komisija siekia tik atsakyti į ieškovių pastabose pateiktus argumentus, o ne kompensuoti tariamą ginčijamo sprendimo motyvavimo stoką.

148    Tai reiškia, kad su šiuo kaltinimu taip pat negalima sutikti.

149    Vadinasi, turi būti atmesti visi ieškovių bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 kaltinimai, susiję su EB 253 straipsnio ir teisės į gynybą pažeidimu, kiek tai susiję su ThyssenKrupp dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų inkriminavimu TKAG ir TKE.

 Dėl prašymų taikyti tyrimo priemones

150    Grįsdamos savo argumentą, kad ThyssenKrupp grupės bendrovės išsamiai apibūdino šios grupės veiklos segmentų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, decentralizuotą valdymą, ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07, remdamosi Procedūros reglamento 65 straipsnio c dalimi, siūlo apklausti Komisijos pareigūną, atsakingą už bylos medžiagos administravimą, Komisijos pareigūną, kuris 2004 m. sausio 28 ir 29 d. atliko patikrinimus Vokietijoje, ir vieną TKE direktorių. Be to, ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 siūlo apklausti vieną TKAG administracijos darbuotoją. Ieškovė byloje T‑149/07 Bendrojo Teismo taip pat prašo įpareigoti Komisiją pateikti savo 2005 m. lapkričio 30 d. Sprendimą C (2005) 4634 dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/38.354 – Pramoniniai maišai), kurio santrauka paskelbta 2007 m. spalio 26 d. Oficialiajame leidinyje (L 282, p. 41) ir iš kurio esą matyti, kad nėra objektyvių motyvų solidariai skirti baudą tarpininkaujančiai holdingo bendrovei, kai bauda jau paskirta pažeidimą padariusioms dukterinėms bendrovėms ir grupei vadovaujančiai holdingo bendrovei.

151    Kalbant apie vienos iš ginčo šalių pateiktų prašymų taikyti tyrimo priemones vertinimą, reikia priminti, kad tik Bendrasis Teismas gali spręsti dėl būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas (žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, C‑260/05 P, Rink. p. I‑10005, 77 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

152    Viena vertus, kalbant apie prašymus atlikti liudytojų apklausą, kuri esą leistų įrodyti, kad ThyssenKrupp grupės bendrovės išsamiai apibūdino šios grupės veiklos segmentų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, decentralizuotą valdymą, reikia pažymėti, jog Komisija neginčija to, kad ThyssenKrupp grupės bendrovės pateikė žodinių paaiškinimų dėl tariamai decentralizuoto šios grupės valdymo. Tačiau ši institucija manė, kad ThyssenKrupp grupės bendrovių argumentai nebuvo pagrįsti dokumentiniais įrodymais ir netgi prieštaravo tam tikriems bylos dokumentams.

153    Kita vertus, kiek tai susiję su prašymu pateikti Komisijos sprendimą C (2005) 4634, negalima pripažinti, kad minėtas sprendimas yra būtinas ginčui išspręsti, nes Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje (108 punkte minėtų Sprendimo JCB Service prieš Komisiją 201 ir 205 punktai ir Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 60 punktas; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 92 punktas).

154    Taigi prašymus taikyti tyrimo priemones reikia atmesti, nes bylos medžiagoje esančių įrodymų pakanka, kad Bendrasis Teismas galėtų nuspręsti dėl šio ieškinio pagrindo.

155    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

3.     Dėl prašymų panaikinti arba sumažinti skirtas baudas

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su non bis in idem principo pažeidimu

156    ThyssenKrupp argumentą, kad bet kokia jai paskirta bauda pažeistų non bis in idem principą, atsižvelgiant į tariamus Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimus atleisti nuo baudų arba jas sumažinti, ginčijamo sprendimo 655 konstatuojamoje dalyje Komisija atmeta taip:

„[non bis in idem] principo taikymas suponuoja <...> kad buvo priimtas sprendimas dėl to, ar pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas, arba kad minėto elgesio teisėtumas buvo išnagrinėtas. Nagrinėjamu atveju nė viena ThyssenKrupp paminėta nacionalinė konkurencijos institucija nenagrinėjo bylos ir nepriėmė galutinio sprendimo dėl esmės. Non bis in idem principas neužkerta kelio Komisijai naudotis savo įgaliojimais tuo atveju, kai laikinas sprendimas dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo buvo priimtas nacionaliniame lygmenyje. Be to, šioje byloje visi tariami nacionaliniai sprendimai, kuriuos mini ThyssenKrupp, buvo priimti po to, kai Komisija pradėjo procedūrą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį. Remiantis šia nuostata, tokiomis aplinkybėmis visos nacionalinės konkurencijos institucijos netenka savo kompetencijos taikyti [EB] 81 straipsnį <...>“.

157    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia non bis in idem principą. Šiuo klausimu jos nurodo, kad Komisija negalėjo skirti joms baudų už pažeidimus, kuriuos ThyssenKrupp padarė Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, nes jų atžvilgiu dėl šių pažeidimų Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų konkurencijos institucijos priėmė galutinius sprendimus, kaip tai suprantama pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; toliau – KŠSĮ), 54 straipsnį. Šiuo atžvilgiu jos pateikia nuorodą į [konfidencialu](1) Belgijos ataskaitų rengimo institucijos sprendimą, [konfidencialu] Liuksemburgo konkurencijos institucijos nuomonę dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo ir [konfidencialu] Nyderlandų konkurencijos institucijos susitarimą dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo (clementietoezegging). Jos taip pat teigia, kad nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimai buvo priimti prieš Komisijai 2005 m. spalio 7 d. pradedant procedūrą, todėl negalima laikyti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos neturėjo kompetencijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį tuo metu, kai priėmė savo sprendimus.

158    Reikia priminti, kad non bis in idem principas, taip pat įtvirtintas EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, kurio laikymąsi užtikrina teismas (2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 26 punktas ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 598 punktas).

159    Sąjungos konkurencijos teisės srityje jau buvo nuspręsta, kad šis principas draudžia Komisijai dar kartą nubausti arba persekioti įmonę už antikonkurencinius veiksmus, už kuriuos ji buvo nubausta arba dėl kurių buvo pripažinta neatsakinga ankstesniu neskundžiamu Komisijos sprendimu (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 59 punktas; Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 85 ir 86 punktai, 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 130 ir 131 punktai ir 69 punkte minėto Sprendimo FNCBV ir kt. prieš Komisiją 340 punktas).

160    Taigi non bis in idem principo taikymas suponuoja, kad buvo priimtas sprendimas dėl to, ar pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas, arba kad buvo patikrintas šio pažeidimo vertinimo teisėtumas (159 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 60 punktas). Vadinasi, non bis in idem principas draudžia tik iš naujo iš esmės įvertinti tai, ar pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas, dėl ko būtų skirta arba antra sankcija, kuri būtų pridėta prie pirmosios, jei iš naujo būtų pripažinta atsakomybė, arba pirma sankcija, jei atsakomybė, kuri nebuvo pripažinta pirmame sprendime, būtų pripažinta antrajame (159 punkte minėto Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 61 punktas).

161    Kalbant apie tai, ar nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimas gali užkirsti kelią Komisijai dar kartą nubausti arba persekioti tą pačią įmonę, reikia priminti, kad non bis in idem principo taikymui yra nustatytos trys sąlygos: faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio intereso tapatumas. Taigi šis principas draudžia, siekiant apsaugoti tą patį teisinį gėrį, tą patį asmenį už tą patį neteisėtą elgesį bausti daugiau kaip vieną kartą (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 338 punktas; 69 punkte minėto Sprendimo FNCBV ir kt. prieš Komisiją 340 punktas ir 158 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 600 punktas).

162    Kadangi, viena vertus, valstybių narių konkurencijos institucijų veiksmais ir, kita vertus, Komisijos veiksmais, kai jos, remdamosi kompetencija, joms suteikta atitinkamai Reglamento Nr. 1/2003 5 ir 14 straipsniais, persekioja ir baudžia įmones už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimus, siekiama apsaugoti tą patį teisinį gėrį, t. y. laisvą konkurenciją bendrojoje rinkoje, o tai pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų (šiuo klausimu žr. 158 punkte minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 31 punktą), reikia pripažinti, kad non bis in idem principas draudžia Komisijai dar kartą nubausti arba persekioti įmonę už EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimą, dėl kurio ji buvo nubausta arba pripažinta neatsakinga ankstesniu nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 1/2003 5 straipsnį ir tapusiu galutiniu.

163    Taigi reikia išnagrinėti, pirma, ar šio sprendimo 157 punkte nurodyti aktai yra nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimai, kuriais ieškovės buvo nubaustos arba galutiniu sprendimu pripažintos neatsakingomis už Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus, konstatuotus ginčijamame sprendime.

164    Konstatuotina, kad atitinkamuose nacionalinių konkurencijos institucijų aktuose kalbama apie atleidimą nuo baudų, kuris tam tikrais atvejais galėtų būti taikomas ThyssenKrupp grupės bendrovėms už Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus, kurie vėliau buvo konstatuoti ir už kuriuos buvo skirtos sankcijos ginčijamame sprendime. Tačiau, kaip ginčijamo sprendimo 655 konstatuojamojoje dalyje teisingai pabrėžia Komisija, „nė viena ThyssenKrupp paminėta nacionalinė konkurencijos institucija <...> nepriėmė galutinio sprendimo dėl esmės“. Kadangi nacionalinių konkurencijos institucijų aktuose, į kuriuos ieškovės pateikia nuorodas, nepriimtas sprendimas dėl to, ar Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose pažeidimai iš tikrųjų buvo padaryti, remiantis šio sprendimo 160 punkte nurodyta teismų praktika, jie negali užkirsti kelio Komisijai konstatuoti tokių pažeidimų ginčijamame sprendime ir už juos skirti sankcijas.

165    Anot ieškovių bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07, vis dėlto nacionalinės konkurencijos institucijos atlikto apibendrinto pažeidimo nagrinėjimo pakanka tam, kad būtų taikomas non bis in idem principas. Šiuo atžvilgiu jos pateikia nuorodą į KŠSĮ 54 straipsnį ir 2003 m. vasario 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gözütok ir Brügge (C‑187/01 ir C‑385/01, Rink. p. I‑1345, 30 punktas), kurį priėmus esą tapo negaliojančiu šio sprendimo 159 punkte minėtas Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (60 punktas). Nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimai atleisti nuo baudų esą tenkina KŠSĮ 54 straipsnio sąlygas.

166    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog KŠSĮ 54 straipsnyje numatyta, kad „asmuo, dėl kurio vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra priimtas galutinis sprendimas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje <...>“. Remiantis šio sprendimo 165 punkte minėtu Sprendimu Gözütok ir Brügge (30 ir 31 punktai), dėl asmens yra priimtas galutinis sprendimas, jei pasibaigus nacionalinei procedūrai galutinai užkertamas kelias tolimesniam persekiojimui, net jeigu į tokią procedūrą neįsikiša joks teismas.

167    Net jeigu KŠSĮ 54 straipsniu tiek, kiek tai yra bendrojo Sąjungos teisės principo, t. y. non bis in idem principo, išraiška, galima remtis Sąjungos konkurencijos teisės srityje, reikia konstatuoti, kad nacionalinės konkurencijos institucijos priimtas laikinas sprendimas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti bet kuriuo atveju negali būti laikomas patenkančiu į šios nuostatos taikymo sritį. Laikinas atleidimas nuo baudų nereiškia galutinio kelio užkirtimo vykdyti tolimesnį persekiojimą, reikalaujamo pagal KŠSĮ 54 straipsnį.

168    Pirma, kalbant apie tariamą Belgijos konkurencijos institucijos sprendimą, konstatuotina, kad šį [konfidencialu] sprendimą priėmė Belgijos ataskaitų rengimo institucija. Remiantis Konkurencijos tarybos ir Ataskaitų rengimo institucijos bendru pranešimu dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo kartelių bylose (toliau – Belgijos pranešimas dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo), Belgijos konkurencijos institucijai pateiktus prašymus atleisti nuo baudų iš pradžių nagrinėja Ataskaitų rengimo institucija (Belgijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 7 ir 8 punktai). Tačiau, kadangi „<...> Konkurencijos taryba <...> yra kompetenciją priimti sprendimus turintis teismas“ (Belgijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 7 punktas), tik ši institucija priima galutinius sprendimus atleisti nuo baudų „po to, kai atliekamas tyrimas <...> remiantis pranešėjo tyrimo ataskaita <...>“ (Belgijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 8 punktas; taip pat žr. šio pranešimo 21 ir 22 punktus). Taigi, atsižvelgiant į Belgijos teisės aktus, Ataskaitų rengimo institucijos raštas dėl prašymo atleisti nuo baudų visuomet yra laikinas.

169    Be to, tai, kad [konfidencialu] Ataskaitų rengimo institucijos rašto pobūdis yra laikinas, matyti iš jo turinio, nes jame patvirtinta, jog prašymai „<...> prima facie atitinka atleidimo nuo baudų sąlygas <...>“.

170    Taigi negalima daryti išvados, kad [konfidencialu] Ataskaitų rengimo institucijos raštu galutinai užkertamas kelias tolimesniam persekiojimui, kiek tai susiję su ThyssenKrupp dalyvavimu darant pažeidimą Belgijoje. Kadangi Belgijos konkurencijos institucija dėl ThyssenKrupp nepriėmė „galutinio sprendimo“, kaip tai suprantama pagal KŠSĮ 54 straipsnį, Komisijai šiuo atveju nebuvo užkirstas kelias konstatuoti šios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą Belgijoje ir už tai skirti sankcijas atitinkamai ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalyje.

171    Antra, kalbant apie [konfidencialu] Liuksemburgo konkurencijos tarybos nuomonę dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo, reikia konstatuoti, kad šia nuomone patenkinamas su pažeidimu Liuksemburge susijęs TKAL ir TKE prašymas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti ir patvirtinama, kad šis prašymas pateiktas Liuksemburge vykstančioje procedūroje (nuomonės dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 1 ir 2 straipsniai). Tačiau, kaip ir Belgijos ataskaitų rengimo institucijos rašto atveju, nebuvo priimta jokio galutinio sprendimo dėl minėto prašymo atleisti nuo baudų. Liuksemburgo konkurencijos taryba laikė „tinkamu sustabdyti prašymo dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo nagrinėjimą iš esmės, kol Komisija baigs kruopštų tyrimą ir priims sprendimą <...>“ (nuomonės dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 6 punktas ir 3 straipsnis).

172    Tokiomis aplinkybėmis Liuksemburgo konkurencijos taryba priimdama [konfidencialu] nuomonę dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo taip pat nepriėmė „galutinio sprendimo“ dėl ThyssenKrupp, kaip tai suprantama pagal KŠSĮ 54 straipsnį. Vadinasi, ši nuomonė Komisijai neužkirto kelio konstatuoti, kad ši įmonė dalyvavo darant pažeidimą Liuksemburge ir už jį skirti sankcijas atitinkamai ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje ir 2 straipsnio 3 dalyje.

173    Trečia, kalbant apie [konfidencialu] Nyderlandų konkurencijos institucijos susitarimą dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo (clementietoezegging), reikia konstatuoti, kad jis taip pat nėra galutinis. Juo TKAG ir TKL atleidžiamos nuo baudų tik tuo atveju, jeigu Nyderlandų konkurencijos institucija Komisijos prašymu arba savo iniciatyva pati nagrinėtų pažeidimą Nyderlanduose ir dėl jo vykdytų persekiojimą (susitarimo dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 7 punktas). Kadangi nagrinėjamu atveju taip nebuvo, susitarimo dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo pobūdis išliko laikinas ir šis susitarimas galutinai neužkirto kelio vykdyti tolimesnį ThyssenKrupp persekiojimą dėl jos dalyvavimo darant pažeidimą Nyderlanduose.

174    Tokiomis aplinkybėmis susitarimas dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo Komisijai neužkirto kelio konstatuoti, kad ThyssenKrupp dalyvavo darant pažeidimą Nyderlanduose ir už tai skirti sankcijas atitinkamai ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalyje ir 2 straipsnio 4 dalyje.

175    Taigi ginčijamo sprendimo 655 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė teisėtą išvadą, kad šio sprendimo 157 punkte paminėti nacionalinių konkurencijos institucijų aktai yra laikini sprendimai atleisti nuo baudų arba jas sumažinti, kurie neužkerta kelio jai naudotis savo įgaliojimais.

176    Antra, atsižvelgiant į pirmiau padarytas išvadas, ieškovių argumentai, kad ginčijamo sprendimo 655 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi klaidingos nuomonės, jog atitinkamos nacionalinės konkurencijos institucijos neturėjo kompetencijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį tuo metu, kai priėmė šio sprendimo 157 punkte paminėtus aktus, yra nepagrįsti. Net jeigu šios institucijos dar turėjo kompetenciją priimti sprendimus atleisti nuo baudų arba jas sumažinti tuo metu, kai priėmė šio sprendimo 157 punkte paminėtus aktus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju šių aktų nepakanka non bis in idem principui taikyti, nes juose nenusprendžiama dėl to, ar pažeidimas buvo iš tikrųjų padarytas, ir bet kuriuo atveju jie yra laikino pobūdžio.

177    Tas pats pasakytina apie argumentus, susijusius su non bis in idem principo viršenybe prieš antrinę Sąjungos teisę, nes bet kuriuo atveju šioje byloje nėra tenkinamos minėto principo taikymo sąlygos. 

178    Trečia, ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia turėjusios teisėtų lūkesčių, kad šio sprendimo 157 punkte paminėti nacionalinių konkurencijos institucijų aktai jas saugo nuo naujo Komisijos persekiojimo.

179    Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga užtikrinta kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje Sąjungos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas (2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Di Lenardo ir Dilexport, C‑37/02 ir C‑38/02, Rink. p. I‑6911, 70 punktas; Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Embassy Limousines & Services prieš Parlamentą, T‑203/96, Rink. p. II‑4239, 74 punktas ir 2007 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Enercon prieš VRDT (Vėjo energijos konverteris), T‑71/06, 36 punktas).

180    Tačiau šio principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė tikslių garantijų (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1995 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Lefebvre ir kt. prieš Komisiją, T‑571/93, Rink. p. II‑2379, 72 punktas ir 1998 m. sausio 29 d. Sprendimo Dubois et Fils prieš Tarybą ir Komisiją, T‑113/96, Rink. p. II‑125, 68 punktas). Tokios garantijos, neatsižvelgiant į jų formą, – tai tiksli, nesąlyginė ir nuosekli informacija iš įgaliotų ir patikimų šaltinių (1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 104 ir 107 punktai).

181    Konstatuotina, kad ieškovės nepateikia jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, jog Komisija suteikė joms tikslių garantijų, kad šio sprendimo 157 punkte paminėti nacionalinių konkurencijos institucijų aktai jas saugo nuo bet kokio persekiojimo ir nubaudimo už Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose padarytus pažeidimus, kurie buvo konstatuoti ir už kuriuos buvo skirtos sankcijos ginčijamame sprendime. Taip pat, neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinių konkurencijos institucijų veiksmais galėjo būti sukelti teisėti asmenų lūkesčiai, kurie gali turėti įtakos Komisijos sprendimo teisėtumui, ieškovės nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog nacionalinės konkurencijos institucijos joms suteikė tikslių garantijų, kad šio sprendimo 157 punkte paminėti aktai Komisijai užkerta kelią konstatuoti minėtus pažeidimus ir už juos skirti sankcijas. Galiausiai, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 168–175 punktuose, iš minėtų aktų turinio matyti, jog jie yra laikino pobūdžio ir todėl negali sukelti jokių teisėtų lūkesčių, kad ThyssenKrupp nebus persekiojama ir baudžiama už ginčijamame sprendime konstatuotus pažeidimus.

182    Taigi argumentas, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principu, turi būti atmestas.

183    Ketvirta, ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 papildomai teigia, kad net jeigu non bis in idem principas negalėjo būti taikomas, tai, kad ginčijamame sprendime nebuvo atsižvelgta į jų atžvilgiu priimtus nacionalinius sprendimus atleisti nuo baudų, yra akivaizdi vertinimo klaida ir gero administravimo bei teisinio saugumo principų pažeidimas.

184    Visų pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 158–175 punktų, nacionalinių konkurencijos institucijų aktai, kuriais remiasi ieškovės, yra laikini sprendimai atleisti nuo baudų arba jas sumažinti, kurie neužkerta kelio Komisijai naudotis savo įgaliojimais.

185    Toliau iš teismų praktikos, kuria ieškovės grindžia savo argumentą, matyti, kad, remiantis teisingumo principu, nustatydama baudos dydį Komisija privalo atsižvelgti į sankcijas, kurios jau buvo pritaikytos tai pačiai įmonei už tas pačias faktines aplinkybes, jeigu tai yra sankcijos, skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Sąjungos teritorijoje (Teisingumo Teismo sprendimai: 1969 m. vasario 13 d. Sprendimo Wilhelm ir kt., 14/68, Rink. p. 1, 11 punktas ir 1972 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Boehringer Mannheim prieš Komisiją, 7/72, Rink. p. 1281, 3 punktas; 159 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 87 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T‑322/01, Rink. p. II‑3137, 279 punktą).

186    Tačiau nagrinėjamu atveju neabejotinai taip nėra, nes neginčytina, kad šio sprendimo 157 punkte paminėtais nacionalinių konkurencijos institucijų aktais ieškovėms nebuvo skirtos jokios sankcijos.

187    Galiausiai bet kuriuo atveju šio sprendimo 185 punkte paminėta teismų praktika yra susijusi su sprendimais, kuriuos nacionalinės konkurencijos institucijos priėmė tuo metu, kai dar negaliojo Reglamentas Nr. 1/2003, ir su pavojumi, kad už pažeidimą bus skirtos sankcijos tiek pagal vidaus teisę, tiek pagal Sąjungos konkurencijos teisę. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, dabar tokio pavojaus išvengiama dėl Reglamentu Nr. 1/2003 sukurto Europos tinklo konkurencijos srityje, dėl to reglamento nuostatų, susijusių su bendradarbiavimu tarp Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų, ir dėl Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo.

188    Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, joks Sąjungos teisės principas neįpareigoja Komisijos nustatant baudas ginčijamame sprendime atsižvelgti į šio sprendimo 157 punkte minėtus laikinus sprendimus atleisti nuo baudų arba jas sumažinti.

189    Taigi ieškovių bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 papildomą argumentą taip pat reikia atmesti.

190    Tokiomis aplinkybėmis visas ieškinio pagrindas, susijęs su non bis in idem principo pažeidimu, turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, proporcingumo ir vienodo požiūrio principų bei teisės į gynybą pažeidimu nustatant pradinių baudų dydžius pagal pažeidimų sunkumą

 Pirminės pastabos

191    Šiuo ieškinio pagrindu ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/08, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 ginčija Komisijos nustatytus pradinių baudų dydžius.

192    Visų pirma primintina, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad Komisija turi didelę diskreciją pasirinkti baudų apskaičiavimo metodą. Šiame 1998 m. gairėse apibrėžtame metode yra įvairių lankstumo nuostatų, leidžiančių Komisijai naudotis savo diskrecija laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink. p. I‑7191, 112 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

193    Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų sunkumas turi būti vertinamas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasančiu poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti bet kuriuo atveju, sąrašo nėra (Teisingumo Teismo sprendimai: 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 72 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 54 punktas).

194    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 25 punkte, Komisija šioje byloje baudų dydį nustatė taikydama 1998 m. gairėse apibrėžtą metodą.

195    Nors 1998 m. gairės negali būti kvalifikuotos kaip teisės norma, kurios administracija turi paisyti bet kuriuo atveju, vis dėlto jose nustatyta elgesio taisyklė, nurodanti administracijos praktiką, nuo kurios konkrečiu atveju ji negali nukrypti, nenurodydama priežasčių, atitinkančių vienodo požiūrio principą (žr. 94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 209 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 153 punkte minėto Sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją 70 punktą).

196    Priėmusi tokias elgesio taisykles ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (žr. 94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 153 punkte minėto Sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją 71 punktą).

197    Be to, 1998 m. gairėse bendrai ir abstrakčiai nustatytas metodas, kurio Komisija įsipareigojo laikytis nustatydama baudų dydį, ir todėl jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas (94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 211 ir 213 punktai).

198    Galiausiai primintina, jog 1998 m. gairėse numatyta, pirma, kad reikia nustatyti paties pažeidimo sunkumo laipsnį ir tuo remiantis galima nustatyti bendrą pradinį dydį (1A punkto antra pastraipa). Antra, sunkumo laipsnis vertinamas atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį ir atitinkamos įmonės požymius, visų pirma jos dydį ir padėtį atitinkamoje rinkoje, dėl kurių gali būti koreguojamas pradinis dydis, įmonės suskirstytos į kategorijas ir nustatytas specialus pradinis dydis (1A punkto trečia–septinta pastraipos).

 Ginčijamas sprendimas

199    Pirma, ginčijamo sprendimo skyriuje, skirtame pažeidimų sunkumui (13.6.1 skyrius), Komisija lygiagrečiai nagrinėja keturis šio sprendimo 1 straipsnyje konstatuotus pažeidimus dėl to, kad jie visi „turėjo panašių požymių“ (ginčijamo sprendimo 657 konstatuojamoji dalis). Šis skyrius suskirstytas į tris poskyrius, pirmasis pavadintas „Pažeidimų pobūdis“ (13.6.1.1 poskyris), antrasis – „Atitinkamos geografinės rinkos dydis“ (13.6.1.2 poskyris) ir trečiasis – „Išvada dėl pažeidimo sunkumo“ (13.6.1.3 poskyris).

200    Poskyryje „Pažeidimų pobūdis“ ginčijamo sprendimo 658 ir 659 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė:

„658               Pažeidimai, dėl kurių priimtas šis sprendimas, daugiausia buvo slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos). Tokie horizontalūs apribojimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių [EB] 81 straipsnio pažeidimų. Dėl pažeidimų šioje byloje iš klientų buvo dirbtinai atimta galimybė pasinaudoti konkurencinės pasiūlos privalumais. Taip pat pažymėtina, kad tam tikri projektai, kuriais buvo manipuliuojama, buvo iš mokesčių finansuojami viešieji pirkimai, kaip tik skelbiami tam, kad būtų gauti konkurencingi, be kita ko, gero kokybės ir kainos santykio požiūriu, pasiūlymai.

659      Vertinant pažeidimo sunkumą, su jo tikslu susiję veiksniai, paprastai yra svarbesni nei susiję su jo įtaka, ypač tuomet, kai, kaip yra šioje byloje, susitarimai susiję su labai sunkiais pažeidimais, kaip antai, kainų nustatymu ir rinkos pasidalijimu. Susitarimo įtaka paprastai nėra lemiamas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą.“

201    Komisija teigia, kad „nesiekė įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos, nes buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų“ (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis). Tačiau ji nusprendė, kad „yra akivaizdu, jog pažeidimai turėjo faktinės įtakos“, ir šiuo atžvilgiu paaiškina, jog „tai, kad kartelio dalyviai įgyvendino įvairius antikonkurencinius susitarimus, savaime suponuoja, jog buvo padaryta įtaka rinkai, net jei tikrąją įtaką sunku įvertinti, nes nėra žinoma, be kita ko, nei tai, ar pateikiant pasiūlymus buvo sukčiaujama dėl kitų projektų ir kiek tokių projektų būta, nei kiek projektų galėjo būti paskirstyta tarp kartelio dalyvių neiškilus būtinybės joms susisiekti tarpusavyje“ (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis). Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad „didelės bendros konkurentų rinkos dalys parodo tikėtiną antikonkurencinį poveikį, o santykinis šių rinkos dalių stabilumas per visą pažeidimų laikotarpį patvirtina tokį poveikį“.

202    Ginčijamo sprendimo 661–669 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsako į ieškovių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, kuriais siekiama įrodyti nedidelę pažeidimų įtaką rinkai.

203    Poskyryje „Atitinkamos geografinės rinkos dydis“ Komisija ginčijamo sprendimo 670 konstatuojamojoje dalyje nustatė, kad „karteliai, dėl kurių buvo priimtas [ginčijamas] sprendimas, atitinkamai apėmė visą Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų teritoriją“ ir kad „iš teismų praktikos aiškiai išplaukia, jog nacionalinė geografinė rinka, apimanti visą valstybės narės teritoriją, savaime sudaro didelę bendrosios rinkos dalį“.

204    Poskyryje „Išvada dėl pažeidimo sunkumo“ Komisija ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad, „atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir į tai, kad kiekvienas iš jų apėmė visą vienos valstybės narės (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų) teritoriją“, kiekviena sprendimo adresatė padarė vieną arba kelis labai sunkius EB 81 straipsnio pažeidimus. Ji padarė išvadą, jog „šie veiksniai yra tokio pobūdžio, kad pažeidimai turi būti pripažinti labai sunkiais, net jei nebuvo galima įvertinti jų tikrosios įtakos“.

205    Antra, ginčijamo sprendimo skyriuje „Diferencijuotas požiūris“ (13.6.2 skyrius) Komisija kiekvienai įmonei, dalyvavusiai skirtinguose karteliuose, nustato pradinę baudą (žr. šio sprendimo 28–31 punktus), kuria, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 672 konstatuojamojoje dalyje, atsižvelgiama į „faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai“. Ginčijamo sprendimo 673 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad „šiuo tikslu įmonės buvo suskirstytos į kelias kategorijas, atsižvelgiant į jų apyvartą liftų ir (arba) eskalatorių rinkoje, o prireikus – priežiūros ir modernizavimo paslaugų rinkoje“.

 Dėl tariamo bendrų pradinių baudų dydžių neteisėtumo

206    Pirma, kiek tai susiję su pažeidimu Vokietijoje, ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad Komisija nustatydama pradinį baudos dydį pažeidė proporcingumo principą ir savo sprendimų praktiką. Pradinės baudos dydį ji nustatė atsižvelgdama liftų ir eskalatorių rinkos vertę, kuri siekė daugiau kaip 500 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 664 konstatuojamoji dalis). Tačiau karteliai esą turėjo įtakos tik eskalatorių pardavimams ir nedidelei daliai liftų pardavimų, susijusių su dideliais arba prestižiniais projektais, Vokietijoje. Taigi rinkos, su kuria buvo susiję susitarimai, vertė neviršijo 170 mln. EUR. Didelių projektų rinka yra nuo kitų liftų sektoriaus rinkų atskira rinka, kurioje dalyvavo Otis, Schindler, Kone ir ThyssenKrupp ir kurioje konkurencijos sąlygos buvo tokios specifinės, kad su ja susiję karteliai negalėjo daryti didelės įtakos standartinei liftų rinkai, o tai matyti iš ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 pateiktos ekspertizės ataskaitos (toliau – ekspertizės ataskaita). Anot ieškovių bylose T‑149/07 ir T‑150/07, į spekuliacijas, susijusias su didesne įtaka, bet kuriuo atveju negalima atsižvelgti, nes jų nebuvo pranešime apie kaltinimus ir taip buvo pažeista jų teisė į gynybą.

207    Pirma, pažymėtina, kad ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neginčija 1998 m. gairių 1A punkte apibrėžto bendrų pradinių baudų dydžių nustatymo metodo teisėtumo. Šis metodas atitinka fiksuotų tarifų nustatymo logiką, pagal kurią bendras pagal pažeidimo sunkumą nustatomas pradinės baudos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir geografinį paplitimą, taip pat į konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 134 punktas ir 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimo Wieland-Werke prieš Komisiją, T‑116/04, Rink. p. II‑1087, 62 punktas).

208    Priešingai nei teigia ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07, už pažeidimą Vokietijoje Komisija nenustatė bendro pradinės baudos dydžio atsižvelgdama į rinkos, kuriai tariamai buvo padaryta įtaka, dydį. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 657–671 konstatuojamųjų dalių, savo išvadą dėl pažeidimų sunkumo vertinimo Komisija grindė šių pažeidimų pobūdžiu ir geografiniu paplitimu.

209    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad atitinkamos rinkos dydis iš esmės nėra privalomas veiksnys, o tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, ir pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija neprivalo apibrėžti atitinkamos rinkos arba įvertinti jos dydžio, jei nagrinėjamo pažeidimo dalykas yra antikonkurencinis (šiuo klausimu žr. 193 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 55 ir 64 punktus).

210    Vadinasi, nustatydama bendrą pradinės baudos dydį Komisija gali, bet neprivalo atsižvelgti į rinkos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, vertę (šiuo klausimu žr. 207 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 134 punktą ir 207 punkte minėto Sprendimo Wieland‑Werke prieš Komisiją 63 punktą). 1998 m. gairėse nenumatyta, kad baudų dydis apskaičiuojamas pagal bendrąją apyvartą arba pagal įmonių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse nedraudžiama į tokią apyvartą atsižvelgti nustatant baudos dydį, kad būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kai to reikalauja aplinkybės (159 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 187 punktas). Vadinasi, ieškovių argumentas, kad už kartelį Vokietijoje skirta bendra pradinė bauda turi atspindėti tariamai ribotą atitinkamos rinkos dydį, yra pagrįstas klaidinga prielaida ir turi būti atmestas.

211    Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, kai neatsižvelgė į tai, jog, kiek tai susiję su liftų rinka, karteliai turėjo įtakos tik dideliems arba prestižiniams projektams, ir kad dėl šios priežasties su karteliais susijusios rinkos vertė neviršijo 170 mln. EUR. Be to, negalima sutikti su argumentu, susijusiu su Komisijos sprendimų praktikos pažeidimu, nes, kaip priminta šio sprendimo 153 punkte, tokia praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje.

212    Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad net remiantis ieškovių skaičiavimais, pagal kuriuos atitinkamos rinkos vertė neviršijo 170 mln. EUR, 70 mln. pradinės baudos dydis sudaro maždaug 41 % rinkos. Jau buvo nuspręsta, kad tokios didelės procentais išreikštos pradinės baudos gali būti pateisinamos labai sunkių pažeidimų atveju (šiuo klausimu žr. 210 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 130 ir 133–137 punktus).

213    Tokiomis aplinkybėmis taip pat negalima sutikti su argumentu, susijusiu su tariamu ieškovių bylose T‑149/07 ir T‑150/07 teisės į gynybą pažeidimu. Be to, kad, priešingai nei teigia šios ieškovės, pažeidimo sunkumą Komisija nustatė ne pagal rinkos, kuriai karteliu buvo padaryta įtaka, dydį ar šiuo karteliu padarytą įtaką, reikia konstatuoti, jog pranešime apie kaltinimus, o būtent jo 77–83 ir 579 bei 583 punktuose, Komisija padarė išvadą, kad kartelis Vokietijoje buvo susijęs su visais liftų ir eskalatorių sektoriais. Taip pat, kiek tai susiję su kiekvieno pažeidimo sunkumo vertinimu siekiant nustatyti baudos dydį, pranešimo apie kaltinimus 617 punkto b papunktyje Komisija nurodė, jog atsižvelgs į tai, kad „susitarimai buvo paplitę visuose liftų ir eskalatorių sektoriuose“.

214    Antra, kalbant apie ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 argumentą, kad karteliai neturėjo įtakos tariamai atskirai standartinių liftų rinkai, reikia priminti, jog, kiek tai susiję su pažeidimo sunkumo vertinimu, 1998 m. gairių 1A punkto pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta:

„Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį.

Pažeidimai skirstomi į tris kategorijas: lengvi pažeidimai, sunkūs pažeidimai ir labai sunkūs pažeidimai.“

215    Taigi pagal 1998 m. gairių 1A punkto pirmą pastraipą Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, konkrečią įtaką rinkai turi išnagrinėti tik tuomet, jei ši įtaka gali būti įvertinta (šiuo klausimu žr. 193 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 74 punktą; 159 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 143 punktą ir 112 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 216 punktą).

216    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, Komisija turi atsižvelgti į įprastą konkurenciją, kuri būtų buvusi, jei nebūtų buvę pažeidimo (šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 619 ir 620 punktus; Pirmosios instancijos teismo sprendimus: 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Mayr Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 235 punktą, 159 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 150 punktą ir 153 punkte minėto Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 83 punktą).

217    Ginčijamo sprendimo 660 punkte, Komisija teigia, kad „[ji] nesiekė įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos, nes buvo neįmanoma pakankamai tikrai nustatyti konkurencijos veiksnių (kaina, komercinės sąlygos, kokybė, inovacijos ir kt.), kurie būtų vyravę, jei nebūtų buvę pažeidimų“. Nors ginčijamo sprendimo 660 punkte Komisija nusprendė, kad akivaizdu, jog karteliai turėjo faktinės įtakos, nes buvo įgyvendinti, o tai savaime suponuoja įtaką rinkai, ir nors 661–669 konstatuojamosiose dalyse Komisija atmetė atitinkamų įmonių argumentus, kuriais buvo siekiama įrodyti nedidelę kartelių įtaką, konstatuotina, kad ginčijamame sprendime vertinant pažeidimo sunkumą nebuvo atsižvelgta į galimą jų įtaką rinkai.

218    Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamojoje dalyje Komisija savo išvadą dėl pažeidimų sunkumo vertinimo grindžia tik tuo, kad atsižvelgia į minėtų pažeidimų pobūdį ir jų geografinį paplitimą. Šioje konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad, „atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir į tai, kad kiekvienas iš jų apėmė visą vienos valstybės narės (Belgijos, Vokietijos, Liuksemburgo arba Nyderlandų) teritoriją, <...> [laikytina, kad] kiekviena sprendimo adresatė padarė vieną arba kelis labai sunkius EB 81 straipsnio pažeidimus“.

219    Kiek tai susiję su pažeidimu Vokietijoje, iš ginčijamo sprendimo 664 konstatuojamosios dalies, kurioje Komisija atsako į Kone ir Otis argumentus dėl tariamai ribotos pažeidimo įtakos, matyti, kad buvo „neįmanoma įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos“ ir kad susitarimai Vokietijoje padarė įtaką ne tik eskalatoriams ir brangių liftų projektams, nes Komisija manė, jog tikėtina, „kad veikla, susijusi su karteliu dėl liftų projektų, kurių vertė viršija 1 mln. EUR ir kurie apima greitaeigius brangius liftus, galėjo daryti įtaką likusiai liftų rinkos daliai“. Toje konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad bendra projekto vertė yra svarbesnė už liftų skaičių ir tipą, kad neįmanoma įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos ir kad iš faktinių aplinkybių aiškiai matyti, jog šalys turėjo ketinimą ne pašalinti tam tikrus produktų tipus, bet susitarti dėl projektų, kur buvo lengviausia pašalinti konkurenciją.

220    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, jog ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia ne kad pažeidimo Vokietijoje įtaką buvo galima įvertinti, bet tik tai, kad pažeidimas buvo susijęs su tariamai nedidele rinka ir kad karteliai negalėjo turėti didelės įtakos tariamai standartinių liftų rinkai. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės neįrodė, kad, remiantis 1998 m. gairėmis ir šio sprendimo 215 punkte paminėta teismų praktika, Komisija vertindama pažeidimų sunkumą privalėjo atsižvelgti į konkrečią jų įtaką, todėl jų argumentas yra nepagrįstas.

221    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra reikalo nuspręsti dėl to, ar priimtina Komisijos ginčijama ekspertizės ataskaita, kuria siekiama įrodyti, jog kartelis Vokietijoje buvo susijęs tik su dalimi liftų rinkos, arba patenkinti prašymus taikyti tyrimo priemones, kurias šiuo atžvilgiu siūlo ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 ir kuriomis siekiama įrodyti ekspertizės ataskaitos priimtinumą.

222    Kalbant apie šią ataskaitą, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad nors, anot ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07, rinka, kuriai susitarimais tariamai yra padarytas poveikis, nesiekia 170 mln. EUR ir negalėjo turėti didelės įtakos standartinių liftų rinkai, ekspertizės ataskaitoje nurodyta, kad, pirma, greitaeigiai liftai (High-Tech ir (arba) Premium) 2003 m. sudarė nuo 11,5 iki 13,04 mln. EUR ir, antra, dideli projektai apėmė tiek greitaeigius liftus, tiek standartinius liftus. Vadinasi, net jeigu reikėjo daryti išvadą, jog kartelis buvo susijęs tik su tariamais dideliais projektais, negalima atmesti galimybės, kad jie turėjo įtakos tariamai standartinių liftų rinkai, nes dideli projektai akivaizdžiai apima didelį standartinių liftų kiekį.

223    Be to, reikia pažymėti, kad net jeigu būtų daroma prielaida, kad Komisija ketino atsižvelgti į šį papildomą kriterijų, koks yra pažeidimo įtaka rinkai, ir todėl ginčijamame sprendime turėjo pateikti konkrečių, įtikinamų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių įvertinti tikrąją įtaką, kurią pažeidimas galėjo padaryti konkurencijai rinkoje (193 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 82 punktas), laikytina, kad ji bet kuriuo atveju įvykdė šią pareigą.

224    Kiek tai susiję su pažeidimu Vokietijoje, Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp priklausė daugiau kaip 60 % liftų rinkos ir beveik 100 % eskalatorių rinkos (ginčijamo sprendimo 51 ir 232 konstatuojamosios dalys). Be to, po 2000 m. trims kartelio dalyvėms kartu priklausė maždaug 75 % eskalatorių rinkos ir beveik 50 % liftų rinkos (ginčijamo sprendimo 278 ir 280 konstatuojamosios dalys). Maža to, karteliu buvo siekiama įšaldyti atitinkamas susijusių įmonių rinkos dalis (ginčijamo sprendimo 236 ir paskesnės konstatuojamosios dalys). Komisija taip pat atkreipė dėmesį į susirinkimų dažnumą (ginčijamo sprendimo 217 ir 218 konstatuojamosios dalys) ir atsargumo priemones, kurių dalyvės ėmėsi siekdamos nuslėpti tarpusavio susitikimus (ginčijamo sprendimo 219–221 konstatuojamosios dalys).

225    Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 217 punkte, ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, jog tai, kad įvairūs antikonkurenciniai susitarimai buvo kartelio dalyvių įgyvendinti, savaime suponuoja, jog buvo padaryta įtaka rinkai, net jei tikrąją įtaką sunku įvertinti, nes nėra žinoma, be kita ko, nei tai, ar pateikiant pasiūlymus buvo sukčiaujama dėl kitų projektų ir kiek tokių projektų būta, nei kiek projektų galėjo būti paskirstyta tarp kartelio dalyvių neiškilus būtinybės joms susisiekti tarpusavyje. Komisija pridūrė, kad konkurentams kartu priklausančios didelės rinkos dalys rodo, jog greičiausiai būta antikonkurencinės įtakos, o santykinis šių rinkos dalių stabilumas per visą pažeidimų laikotarpį patvirtina šios įtakos buvimą.

226    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog už pažeidimą Vokietijoje nustatyta 70 mln. EUR pradinė bauda nėra neproporcinga, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas buvo ypač sunkus, net jeigu, kaip teigia ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07, reikėjo nustatyti, jog, kiek tai susiję su liftais, kartelis turėjo įtakos tik dideliems projektams.

227    Trečia, ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad kartelis turėjo įtakos tik Vokietijoje ir tik nedidelei rinkos daliai, todėl už pažeidimą Vokietijoje nustatyta 70 mln. EUR pradinė bauda turi būti sumažinta, atsižvelgiant į susijusią geografinę rinką

228    Šiuo klausimu reikia priminti, kad bendras pradinės baudos dydis nustatomas atsižvelgiant, be kita ko, į geografinį pažeidimo paplitimą.

229    Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog nacionalinio lygmens geografinė rinka sudaro didelę bendrosios rinkos dalį (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 28 punktas ir 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 176 punktas). Kadangi neginčijama, kad kartelis Vokietijoje buvo susijęs su visa šios valstybės narės teritorija, konstatuotina, kad jis apėmė didelę bendrosios rinkos dalį.

230    Atsižvelgiant į, viena vertus, ypač sunkų kartelio pobūdį ir, kita vertus, tai, kad jis apėmė didelę bendrosios rinkos dalį, reikia konstatuoti, kad Komisijos nustatyta 70 mln. EUR pradinė bauda už pažeidimą Vokietijoje nepažeidžia proporcingumo principo.

231    Ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 papildomai nurodo, kad net ir atsižvelgiant į visą liftų rinkos vertę 70 mln. EUR pradinė bauda, nustatyta už pažeidimą Vokietijoje, yra per didelė, nes procedūroje dalyvavusioms įmonėms priklausė mažiau kaip 50 % visos Vokietijos liftų rinkos (ginčijamo sprendimo 280 konstatuojamoji dalis). Tačiau toks argumentas turi būti atmestas, nes, kaip pažymėta šio sprendimo 208–210 punktuose, bendro pradinės baudos dydžio už pažeidimą Vokietijoje Komisija neprivalėjo nustatyti (ir nagrinėjamu atveju nenustatė) remdamasi tariamai paveiktos rinkos dydžiu.

232    Bet kuriuo atveju ieškovės neginčija, kad 2003 m. įmonėms, dalyvavusioms kartelyje Vokietijoje, priklausė 48 % visos liftų rinkos, kurios vertė – 506 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 280 konstatuojamoji dalis) ir 75 % eskalatorių rinkos, kurios vertė – 70 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 80 ir 278 konstatuojamosios dalys). Taigi 70 mln. EUR pradinė bauda sudaro 23,7 % įmonių, dalyvavusių kartelyje Vokietijoje, apyvartos. Tokios procentinės dalies negalima laikyti pernelyg didele, atsižvelgiant į, viena vertus, ypač sunkų pažeidimo pobūdį ir, kita vertus, jo geografinį paplitimą.

233    Ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 taip pat papildomai nurodo, kad nustatydama pradinę baudą už pažeidimą Vokietijoje Komisija nukrypo nuo baudos apskaičiavimo metodo, taikyto ginčijamame sprendime. Kadangi Komisija pripažino, kad kartelių Vokietijoje mastas buvo mažesnis nei trijuose Beniliukso šalyse, ji negalėjo taikyti tokių pačių kriterijų apskaičiuodama baudą, skirtą už Vokietijoje padarytą pažeidimą.

234    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors Komisija nemėgino įrodyti konkrečios pažeidimo įtakos (ginčijamo sprendimo 660 konstatuojamoji dalis), ji, kiek tai susiję su pažeidimu Vokietijoje, nustatė sumažintą pradinės baudos dydį tam, kad atitinkamų įmonių naudai būtų atsižvelgta į tai, jog karteliais galėjo būti padaryta tiesioginė įtaka ne visai liftų rinkai. Taigi, kaip ginčijamo sprendimo 664 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, nustatydama pradinės baudos dydį iš tiesų ji „atsižvelgė į tai, kad pagal kartelį [Vokietijoje] vykdoma veikla galbūt nebuvo padaryta tiesioginė įtaka visai liftų rinkai“. Aišku, kad pradinė bauda už kartelį Vokietijoje buvo nustatyta mažesnė nei pradinės baudos, pritaikytos už kitus ginčijamame sprendime nagrinėjamus kartelius, atsižvelgiant į atitinkamų rinkų dydį.

235    Net jeigu būtų daroma prielaida, kad tame pačiame sprendime konstatavusi kelis labai sunkius pažeidimus Komisija turi laikytis tam tikro nuoseklumo tarp bendrų pradinių dydžių ir skirtingų paveiktų rinkų dydžių, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad bendri pradiniai dydžiai, nustatyti už pažeidimus Belgijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, nepakankamai nuoseklūs arba kad buvo nukrypta nuo tariamai ginčijamame sprendime taikyto apskaičiavimo metodo.

236    Reikšmingų duomenų analizė parodo, kad atsižvelgdama į paveiktų rinkų dydį Komisija nuosekliai nustatė bendrus pradinių baudų dydžius. Pavyzdžiui, Komisija, netaikydama konkrečios matematinės formulės, kurios taikyti ji bet kuriuo atveju neprivalėjo, nustatė tuo didesnius bendrus pradinius dydžius, kuo didesnis buvo rinkos dydis (žr. šio sprendimo 207–210 punktus). Taigi didžiausiai, t. y. Vokietijos, rinkai, kurios vertė sudaro 576 mln. EUR, buvo nustatytas 70 mln. EUR bendras pradinis dydis. Kitoms dviem pagal dydį rinkoms, t. y. Nyderlandų ir Belgijos, kurių vertė atitinkamai sudaro 363 mln. EUR ir 254 mln. EUR, buvo nustatyti atitinkamai 55 mln. EUR ir 40 mln. EUR bendri pradiniai dydžiai. Galiausiai dėl akivaizdžiai mažesnio Liuksemburgo rinkos dydžio, kurios vertė sudaro 32 mln. EUR, Komisija nusprendė, kad bus tinkama šį dydį apriboti 10 mln. EUR, nors 1998 m. gairėse už labai sunkius pažeidimus numatytas baudos dydis, skiriamas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, yra „daugiau kaip 20 mln. [EUR]“ (šiuo klausimu žr. 207 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 136 punktą). Taigi ieškovių kaltinimas turi būti atmestas.

237    Tai reiškia, kad reikia atmesti visus kaltinimus, susijusius su pradinės baudos už pažeidimą Vokietijoje nustatymu.

238    Antra, kalbėdamos apie pažeidimą Liuksemburge, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad bendras pradinės baudos dydis yra neproporcingas rinkos, su kuria susijęs pažeidimas, dydžiui.

239    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ieškovė byloje T‑148/07 taip pat neginčija 1998 m. gairių 1 A punkte nustatyto pradinės baudos dydžio apskaičiavimo metodo, kuris, kaip priminta šio sprendimo 207 punkte, atitinka fiksuotų tarifų nustatymo logiką, teisėtumo. Be to, remiantis šio sprendimo 209 punkte paminėta teismų praktika, atitinkamos rinkos dydis yra tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, į kurį Komisija neprivalo atsižvelgti nustatydama pradinės baudos dydį. Šio sprendimo 208 punkte buvo priminta, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 657–671 konstatuojamųjų dalių, išvadą dėl pažeidimų sunkumo vertinimo Komisija grindė šių pažeidimų pobūdžiu ir geografiniu paplitimu. Taigi ieškovių argumentas, kad už pažeidimą Liuksemburge nustatyta pradinė bauda buvo per didelė, atsižvelgiant į rinkos, su kuria susijęs pažeidimas, dydį, turi būti atmestas.

240    Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad už pažeidimą Liuksemburge Komisija nustatė 10 mln. EUR bendrą pradinės baudos dydį. Taigi, nors Komisija pažeidimo sunkumą nustatė atsižvelgdama į jo pobūdį ir geografinį paplitimą, ji nusprendė, kad reikia nustatyti bendrą pradinės baudos dydį, lygų pusei 20 mln. EUR minimalios ribos, kuri 1998 m. gairėse paprastai numatyta tokių labai sunkių pažeidimų atveju (žr. 1998 m. gairių 1 A punkto antros pastraipos trečią įtrauką).

241    Tai reiškia, kad ieškovių bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 argumentas turi būti atmestas.

242    Trečia, kalbėdamos apie pažeidimą Nyderlanduose, ieškovės bylose T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad Komisija neatsižvelgė į ribotą pažeidimo įtaką rinkai, nes kartelis buvo susijęs su mažiau kaip 10–15 % rinkos, o tai patvirtino visos įmonės, dalyvavusios darant pažeidimą Nyderlanduose. Be to, net jeigu Komisija neprivalėjo konstatuoti, kad pažeidimas padarė konkrečią įtaką Nyderlandų rinkai, ji esą turėjo atsižvelgti į tai, kad rinka, su kuria susijęs kartelis, buvo labai maža.

243    Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad ieškovė byloje T‑154/07 taip pat neginčija 1998 m. gairių 1 A punkte nustatyto pradinės baudos dydžio nustatymo metodo, kuris, kaip priminta šio sprendimo 207 punkte, atitinka fiksuotų baudų nustatymo logiką, teisėtumo. Be to, remiantis šio sprendimo 209 punkte nurodyta teismų praktika, atitinkamos rinkos dydis yra tik vienas iš reikšmingų veiksnių vertinant pažeidimo sunkumą, į kurį Komisija neprivalo atsižvelgti nustatydama pradinės baudos dydį. Šio sprendimo 208 punkte priminta, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 657–671 konstatuojamųjų dalių, išvadą dėl pažeidimų sunkumo vertinimo Komisiją grindė šių pažeidimų pobūdžiu ir geografiniu paplitimu. Taigi ieškovių argumentas, kad atsižvelgiant į rinkos, su kuria susijęs pažeidimas, dydį pradinė bauda už pažeidimą Nyderlanduose buvo per didelė, turi būti atmestas.

244    Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, viena vertus, kartelio Nyderlanduose dalyvių pareiškimai dėl projektų, kuriems karteliu tariamai buvo padaryta įtaka, yra grindžiami tik projektų, kurių atžvilgiu šios dalyvės aiškiai pripažino kartelio egzistavimą, skaičiumi. Šiuo atžvilgiu, kaip ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, nebuvo jokio reikalo pasidalyti visų projektų pagal kartelį Nyderlanduose, nes atitinkamos įmonės turėjo tartis tik dėl tų projektų, kurie nebuvo automatiškai paskirti vienai iš jų dėl nusistovėjusio santykio su esamu klientu. Kita vertus, bet kuriuo atveju, nors tiesa, kad Otis ir ThyssenKrupp teigė, jog bendras projektų, dėl kurių paskirstymo buvo tariamasi, skaičius apėmė tik nedidelę visų vykdytinų projektų dalį (ginčijamo sprendimo 492 konstatuojamoji dalis), šiuo atžvilgiu jų pateiktuose skaičiavimuose yra didelių skirtumų (ginčijamo sprendimo 494, 495, 496, 497 ir 499 konstatuojamosios dalys).

245    Tai reiškia, jog argumentai, susiję su tuo, kad pradinė bauda už pažeidimą Nyderlanduose buvo per didelė, turi būti atmesti.

246    Vadinasi, visi kaltinimai, susiję su bendrais pradinių baudų dydžiais, turi būti atmesti.

 Dėl tariamo konkrečių pradinių baudų dydžių neteisėtumo

247    Primintina, kad, apskaičiuojant pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamas baudas, diferencijuotas atitinkamų įmonių vertinimas neatsiejamai susijęs su pagal šią nuostatą Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu. Naudodamasi savo diskrecija Komisija turi individualizuoti sankciją, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių veiksmus ir požymius, kad kiekvienu atveju būtų užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumas (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 109 punktą ir 108 punkte minėto Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją 44 punktą).

248    Būtent todėl 1998 m. gairėse nustatyta, kad, esant tam tikram pažeidimo sunkumo laipsniui, jei pažeidimą padaro kelios įmonės (pavyzdžiui, kartelio atveju), gali prireikti pakoreguoti bendrą pradinį dydį, kad būtų nustatytos konkrečios pradinės baudos, kuriomis būtų atsižvelgta į kiekvienos įmonės dydį ir tikrąją jos pažeidimo įtaką konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės (1A punkto šešta pastraipa). Ypač būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams (1A punkto ketvirta pastraipa).

249    1998 m. gairėse taip pat patikslinta, jog vienodos bausmės už tokį pat elgesį principas tam tikrais atvejais gali lemti, kad atitinkamoms įmonėms bus skirtos skirtingos baudos, ir ši diferenciacija nepriklausys nuo konkrečių aritmetinių skaičiavimų (1A punkto septinta pastraipa).

250    Kaip pažymėta šio sprendimo 210 punkte, iš teismų praktikos išplaukia, kad 1998 m. gairėse nenumatyta, jog baudų dydis apskaičiuojamas remiantis įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje. Taigi norėdama įvertinti įmonės įtaką rinkoje arba, kaip teigiama gairėse, jos faktinę ekonominę galimybę padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams Komisija neprivalo iš anksto apibrėžti rinkos ar įvertinti jos dydžio (193 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 63 punktas). Tačiau 1998 m. gairėse taip pat neprieštaraujama, kad nustatant baudų dydį į šias apyvartas būtų atsižvelgta, siekiant laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų ir jei tai reikalinga dėl aplinkybių (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 283 ir 284 punktai, 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 82 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 157 punktas).

251    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 672–685 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija kiekvienam pažeidimui, konstatuotam ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje, taikė „diferencijuotą įmonių vertinimą, siekdama atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai“ (ginčijamo sprendimo 672 konstatuojamoji dalis). Kad nustatytų konkrečius pradinių baudų dydžius, ji dėl kiekvieno pažeidimo suskirstė įmones į kategorijas pagal jų apyvartą kiekvienoje nacionalinėje atitinkamų produktų rinkoje (ginčijamo sprendimo 673–685 konstatuojamosios dalys). Išskyrus konkretaus pradinio dydžio nustatymą Schindler už dalyvavimą kartelyje Vokietijoje, siekdama nustatyti konkrečius pradinius dydžius kitoms įmonėms, Komisija dėl kiekvieno pažeidimo rėmėsi apyvarta 2003 m., kurie, Komisijos teigimu, yra paskutiniai metai, kai minėtos įmonės buvo aktyvios atitinkamų kartelių dalyvės (ginčijamo sprendimo 674, 676, 680 ir 684 konstatuojamosios dalys).

252    Pirma, kalbėdamos apie pažeidimą Belgijoje, ieškovės bylose T‑149/07 ir T‑150/07 savo argumentuose, susijusiuose su pradinių baudų dydžiu, teigia, kad pažeidimo vykdymo Belgijoje laikotarpiu ThyssenKrupp priklausė daug mažesnė rinkos dalis nei Kone ir Schindler dalys, todėl bauda turi būti sumažinta.

253    Remiantis 1998 m. gairių 1 A punkto septinta pastraipa, įmonių, dalyvavusių darant tą patį pažeidimą, diferenciacija neturi būti atliekama pagal aritmetinius skaičiavimus. Pagal proporcingumo ir vienodo požiūrio principus nereikalaujama, kad visiems skirtingiems kartelio dalyviams pradinis baudos dydis sudarytų tą patį procentą nuo individualios apyvartos (210 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 149 punktas).

254    Taigi siekdamas įvertinti, ar kartelio narių suskirstymas į kategorijas yra suderinamas su vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, Bendrasis Teismas, tikrindamas Komisijos pasinaudojimo šioje srityje turima diskrecija teisėtumą, turi apsiriboti patikrinimu, ar šis suskirstymas yra nuoseklus ir objektyviai pateisinamas (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 2003 m. kovo 19 d. Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 406 ir 416 punktai, 159 punkte minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 220 ir 222 punktai, 210 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 157 punktas ir 122 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 184 punktas).

255    Priešingai nei teigia ieškovės bylose T‑149/07 ir T‑150/07, nagrinėjamu atveju Komisija atsižvelgė į sąlyginai silpnesnę TKLA padėtį Belgijos rinkoje, kai priskyrė ją atskirai kategorijai, kuriai buvo nustatyta gerokai mažesnė pradinė bauda nei nustatytosios kitoms kartelio Belgijoje dalyvėms. Taigi, kitaip nei Kone ir Schindler, kurios buvo priskirtos pirmajai kategorijai, kuriai nustatyta 40 mln. EUR pradinė bauda, ir Otis, kuri buvo priskirta antrajai kategorijai, kuriai nustatyta 27 mln. EUR pradinė bauda, atveju, ThyssenKrupp buvo priskirta trečiajai kategorijai, kuriai nustatyta 16,5 mln. EUR pradinė bauda, kuri, beje, yra mažesnė už 20 mln. EUR apatinę ribą, kuri gairėse paprastai numatyta tokio tipo labai sunkaus pažeidimo atveju (žr. 1 A punkto antros pastraipos trečią įtrauką), (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daesang ir Sewon Europe prieš Komisiją, T‑230/00, Rink. p. II‑2733, 58 punktą).

256    Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių bylose T‑149/07 ir T‑150/07 argumentus, susijusius su tuo, kad konkretus pradinės baudos dydis, kuris joms buvo nustatytas dėl TKLA dalyvavimo kartelyje Belgijoje, esą yra neteisėtas.

257    Antra, kalbėdamos apie pažeidimą Vokietijoje ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, jog buvo diskriminuojamos, nes joms skirta pradinė bauda buvo apskaičiuota remiantis vien pažeidimų pobūdžiu ir geografiniu paplitimu, nors apskaičiuojant Schindler skirtą pradinę baudą buvo atsižvelgta į tai, kad tokie pažeidimai buvo susiję tik su atitinkamų produktų rinkos dalimi. Jeigu požiūrio, kurio Komisija laikėsi Schindler atveju, būtų laikomasi ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 atveju, tai taip pat turėtų lemti jų pradinės baudos sumažinimą.

258    Iš pradžių konstatuotina, kad iš ginčijamo sprendimo ir visų pirma iš jo 676–679 konstatuojamųjų dalių neabejotinai matyti, jog siekdama kartelyje Vokietijoje dalyvavusias įmones suskirstyti į kategorijas, tiek Schindler, tiek kitų kartelio Vokietijoje dalyvių atveju Komisija rėmėsi atitinkamų įmonių apyvarta rinkoje, su kuria susijęs kartelis.

259    Toliau reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su karteliu Vokietijoje, Schindler padėtis skiriasi nuo ThyssenKrupp padėties. Neginčijama, kad per visą Schindler dalyvavimo kartelyje Vokietijoje laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 2000 m. gruodžio mėn. kartelis buvo susijęs tik su eskalatoriais (ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamoji dalis ir 1 straipsnio 2 dalis). Taigi Schindler dalyvavo tik vykdant ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje konstatuoto pažeidimo dalį, susijusią su eskalatoriais. Kita vertus, ThyssenKrupp dalyvavo vykdant abi pažeidimo dalis, t. y. susijusią su eskalatoriais – nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 2003 m. gruodžio mėn. ir susijusią su liftais – nuo 2000 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. gruodžio mėn. (ginčijamo sprendimo 212 ir 213 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnio 2 dalis). Diferencijuotu požiūriu siekiama būtent atsižvelgti į įmonių skirtumus, kiek tai susiję su jų galimybe padaryti pastebimą žalą konkurencijai, kuri Schindler atveju buvo neabejotinai mažesnė, nes ji nedalyvavo su liftais susijusioje kartelio dalyje.

260    Tokiomis aplinkybėmis ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neturi pagrindo teigti, jog buvo diskriminuojamos dėl to, kad Schindler atveju nustatant konkretų pradinės baudos dydį buvo atsižvelgta tik į apyvartą eskalatorių rinkoje. Priešingai, atsižvelgti laikantis vienodo požiūrio principo į skirtingą apyvartą atitinkamų įmonių abiejų kategorijų atvejais Komisiją paskatino būtent skirtumai tarp, viena vertus, Schindler padėties ir, kita vertus, kitų kartelio dalyvių padėties.

261    Ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad jos klaidingai buvo priskirtos pirmajai kategorijai, nes, remiantis jų turima informacija, Komisija neatsižvelgė į realią padėtį turint omenyje rinkos dalis. Siekdamos pagrįsti savo argumentą šios ieškovės kalba apie, viena vertus, Schindler rinkos dalis liftų ir eskalatorių rinkoje referenciniais 2003 m. Kita vertus, ieškovės teigia neturinčios rinkos dalių, atitinkančių tas, kurias Vokietijos rinkoje turi Kone ir Otis, kiek tai susiję su eskalatoriais ir dideliais liftų projektais. Šiuo atžvilgiu Komisija neatskleidė apskaičiavimų, kuriais remdamasi ji nustatė kategorijas pagal rinkos dalis, netgi ir tuomet, kai ieškovės to paprašė.

262    Iš pradžių reikia priminti, kad siekdama nustatyti konkrečius pradinių baudų dydžius Komisija suskirstė įmonės į kategorijas pagal jų apyvartą kiekvienoje nacionalinėje atitinkamų produktų rinkoje (ginčijamo sprendimo 673 konstatuojamoji dalis) (žr. šio sprendimo 251 punktą). Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 678 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad „atsižvelgiant į Kone, Otis ir ThyssenKrupp rinkos dalių ir ekonominio pajėgumo panašumą, apskaičiuojant baudą jų nereikia vertinti diferencijuotai.“

263    Be to, reikia pažymėti, jog tai, kad pradinis baudos dydis nebūtinai visų kartelio dalyvių atžvilgiu turi sudaryti tą patį procentą nuo kiekvieno iš jų atitinkamos apyvartos, yra neatsiejama nuo įmonių skirstymo į kategorijas metodo, kurį taikant tai pačiai kategorijai priskirtoms įmonėms yra nustatomas fiksuotas pradinis dydis. Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad nors taikant tokį metodą neatsižvelgiama į skirtumą tarp tos pačios kategorijos įmonių dydžių, iš esmės jis negali būti ginčijamas (254 punkte minėto Sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją 385 punktas; 159 punkte minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 217 punktas ir 210 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 150 punktas).

264    Nagrinėjamu atveju ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neginčija ginčijamo sprendimo 673 ir 678 konstatuojamosiose dalyse esančių teiginių.

265    Viena vertus, kadangi kartelis, kuriame dalyvavo Schindler, buvo susijęs tik su eskalatoriais, nustatydama šiai įmonei konkretų pradinės baudos dydį Komisija teisėtai atsižvelgė tik į jos apyvartą šiame sektoriuje. Todėl negalima sutikti su ieškovių argumentu, susijusiu su palyginimu su Schindler rinkos dalimis liftų ir eskalatorių rinkoje 2003 m.

266    Kita vertus, kadangi ieškovės neginčija to, kad Komisija suskirstė įmones į kategorijas pagal jų apyvartas kiekvienoje nacionalinėje atitinkamų produktų rinkoje (ginčijamo sprendimo 673 konstatuojamoji dalis), ir kadangi norėdama įvertinti įmonės įtaką rinkoje arba, kaip teigiama 1998 m. gairėse, jos faktinę ekonominę galimybę padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams, Komisija neprivalo iš anksto apibrėžti rinkos ar įvertinti jos dydžio (193 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 63 punktas), bet kuriuo atveju negalima sutikti su ieškovių argumentais, susijusiais su atitinkamų įmonių rinkos dalimis, kiek tai susiję su eskalatoriais, o liftų sektoriuje – su dideliais projektais.

267    Tai reiškia, jog ieškovių argumentas, kad jos klaidingai buvo priskirtos pirmajai kategorijai, turi būti atmestas. Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo patenkinti ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 prašymo taikyti proceso organizavimo priemones, kuriuo prašoma įpareigoti Komisiją perduoti savo skaičiavimus, susijusius su rinkos dalimis Vokietijos rinkoje.

268    Trečia, kalbėdamos apie pažeidimą Liuksemburge, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 pažymi, kad ThyssenKrupp dėl savo mažo dydžio ir nedidelės rinkos dalies neturėjo galimybių padaryti žalos kitiems ūkio subjektams ir vartotojams (1998 m. gairių 1 A punktas).

269    Komisija esą priskyrė ThyssenKrupp ir Kone antrajai kategorijai, nors Kone priklausė daug didesnė rinkos dalis, kuri buvo dvigubai didesnė už ThyssenKrupp rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 680 konstatuojamoji dalis).

270    Šiuo klausimu konstatuotina, kad, kaip išplaukia iš ginčijamo sprendimo 680 konstatuojamosios dalies, 2003 m. Kone ir ThyssenKrupp apyvarta Liuksemburgo rinkoje buvo gana panaši ir abiejų buvo nuo trijų iki keturių kartų mažesnė nei Otis ir Schindler apyvarta šioje rinkoje. Todėl, priskyrusi Schindler ir Otis pirmajai kategorijai, o Kone ir ThyssenKrupp – antrajai kategorijai, Komisija akivaizdžiai neviršijo jai pripažįstamos diskrecijos, nes šis skirstymas atrodo nuoseklus ir objektyviai pateisinamas.

271    ThyssenKrupp rinkos dalių ir Otis bei Schindler rinkos dalių palyginimas esą parodo, kad objektyvumo požiūriu buvo klaidinga ThyssenKrupp priskirti antrajai kategorijai. Otis ir Schindler buvo priskirtos pirmajai kategorijai, o jų rinkos dalys 2003 m. buvo maždaug penkis kartus didesnės už ThyssenKrupp rinkos dalį. ThyssenKrupp pradinė bauda sudaro maždaug ketvirtį Otis ir Schindler nustatytos pradinės baudos, nors ThyssenKrupp rinkos dalis sudaro tik maždaug penktadalį šių dviejų įmonių rinkos dalių ir tik maždaug pusę Kone rinkos dalies. Ši disproporcija esą prieštarauja Komisijos sprendimų praktikai, pagal kurią žemesnėms kategorijoms nustatyti pradinių baudų dydžiai visada būdavo proporcingai sumažinami, atsižvelgiant į pirmajai kategorijai nustatytą dydį.

272    Šį argumentą taip pat reikia atmesti. Didelis skirtumas tarp, viena vertus, Otis ir Schindler priklausančių rinkos dalių ir, kita vertus, Kone ir ThyssenKrupp priklausančių rinkos dalių pateisino dalyvių suskirstymą į dvi kategorijas. Tačiau, be to, kad pradinės baudos dydis kiekvienai kategorijai neturi būti nustatomas pagal aritmetinius apskaičiavimus, kuriuose atsispindėtų bet kokia konstatuota su rinkos dalimis susijusi diferenciacija tarp įmonių, nelygu, ar jos priklauso pirmajai ar antrajai kategorijai, reikia konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmajai kategorijai priklausančių įmonių apyvarta yra maždaug keturis kartus didesnė už ThyssenKrupp, kuri priskirta antrajai kategorijai, apyvartą, pradinės ThyssenKrupp baudos dydžio, sudarančio 25 % kitoms pirmosios kategorijos įmonėms skirtos pradinės baudos, nustatymas bet kuriuo atveju atrodo nuoseklus ir objektyviai pateisinamas.

273    Anot šių ieškovių, Liuksemburge Komisija klaidingai taikė kategorijų sistemą, nes, turint omenyje TKLA ir TKL priskyrimą kategorijai už pažeidimus Belgijoje ir Nyderlanduose, Komisija atsižvelgdama į nedidelę ThyssenKrupp rinkos dalį Liuksemburge turėjo priskirti ją žemesnei kategorijai nei Kone ir atitinkamai nustatyti jai mažesnę pradinę baudą.

274    Šiuo klausimu šio sprendimo 270 punkte jau buvo konstatuota, kad priskyrusi Kone ir ThyssenKrupp antrajai kategorijai, Komisija akivaizdžiai neviršijo jai pripažįstamos diskrecijos, nes šis skirstymas atrodo nuoseklus ir objektyviai pateisinamas. Be to, argumentas, susijęs su diferencijuotu Komisijos požiūriu į kitas ThyssenKrupp grupės bendroves kitų pažeidimų atveju, neturi reikšmės, nes diferencijuotu požiūriu kiekvieno pažeidimo atveju siekiama būtent tinkamai atsižvelgti į santykinę susijusių įmonių svarbą atitinkamose rinkose. Taigi ieškovių argumentus reikia atmesti.

275    Ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad buvo padarytas proporcingumo principo pažeidimas, susijęs su esamu ryšiu tarp jų apyvartos atitinkamoje rinkoje ir joms nustatyto pradinės baudos dydžio. Taigi ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 nurodo, kad joms nustatytas pradinės baudos dydis sudaro [konfidencialu] jų apyvartos Liuksemburgo rinkoje 2003 m.

276    Tačiau, viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 218 punkto, bendras pradinių baudų dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Kita vertus, į atitinkamų įmonių apyvartą Liuksemburgo rinkoje Komisija atsižvelgė tik diferencijuodama šias įmones, kad atsižvelgtų į jų santykinę svarbą atitinkamoje rinkoje ir jų faktinę ekonominę galimybę padaryti pastebimą žalą konkurencijai (ginčijamo sprendimo 672 konstatuojamoji dalis), o tai iš esmės atitinka šio sprendimo 247 ir 250 punktuose nurodytą teismų praktiką. Todėl negali būti pritarta ieškovių pasitelktam jų apyvartos atitinkamoje rinkoje ir pradinių baudų dydžio palyginimui.

277    Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisėje bet kuriuo atveju nėra bendrai taikomo principo, jog sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui produktų rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas (193 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 75 punktas), argumentas, kad ThyssenKrupp už pažeidimą Liuksemburge buvo nustatyta pernelyg didelė konkreti pradinė bauda, turi būti atmestas.

278    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visus kaltinimus, susijusius su konkrečiais pradinių baudų dydžiais.

279    Taigi visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, proporcingumo principo, EB 253 straipsnio ir vienodo požiūrio principo pažeidimu taikant grupės dauginimo koeficientą tam, kad būtų atsižvelgta į atgrasymo tikslą nustatant pradinių baudų dydį

280    Ginčijamame sprendime Komisija primena būtinybę nustatyti baudas, kurių „dydis užtikrintų pakankamai atgrasantį poveikį atsižvelgiant į kiekvienos įmonės dydį“ (ginčijamo sprendimo 686 konstatuojamoji dalis). Taigi konstatavusi, jog „turėdamos atitinkamai 47 100 000 000 EUR ir 34 300 000 000 EUR pasaulines apyvartas ThyssenKrupp ir UTC/Otis yra daug svarbesnės nei kitos adresatės“, Komisija priėjo prie išvados, kad „pradinės baudos dydį reikia padidinti siekiant atsižvelgti į [šių įmonių] dydį ir bendrus išteklius“ ir kad „ThyssenKrupp skirtinai pradinei baudai reikia taikyti dauginimo koeficientą 2 (padidinimas 100 %), o UTC/Otis skirtinai pradinei baudai – dauginimo koeficientą 1,7 (padidinimas 70 %)“ (ginčijamo sprendimo 690 konstatuojamoji dalis).

281    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad Komisija pažeidė 1998 m. gaires, proporcingumo principą ir vienodo požiūrio principą, kai ThyssenKrupp grupės bendrovėms skirtoms pradinėms baudoms keturiose atitinkamose valstybėse narėse taikė dauginimo koeficientą 2 tam, kad užtikrintų pakankamai atgrasantį šių baudų poveikį. Ieškovė byloje T‑154/07 taip pat nurodo motyvavimo stoką, kiek tai susiję su ginčijamame sprendime pritaikytu dauginimo koeficientu.

282    Pirma, su 253 straipsnio pažeidimu susijęs kaltinimas, kuriuo remiasi ieškovė byloje T‑154/07, turi būti atmestas. Ginčijamo sprendimo 689 ir 690 konstatuojamosiose dalyse Komisija dauginimo koeficiento 2 taikymą motyvavo dideliu ThyssenKrupp ekonominiu ir finansiniu pajėgumu, nes šios įmonės, kaip ir Otis, pasaulinė apyvarta gerokai viršija Kone ir Schindler apyvartas.

283    Antra, šio sprendimo 281 punkte paminėtos ieškovės nesutinka su tuo, kad būtų atsižvelgta į ThyssenKrupp grupės pasaulinę apyvartą siekiant nustatyti dauginimo koeficientą. Šiuo klausimu jos pabrėžia, kad pažeidimus padariusios dukterinės bendrovės ir jų patronuojančiosios bendrovės nesudaro ekonominio vieneto. Ieškovė byloje T‑154/07 priduria, kad ThyssenKrupp yra valdoma decentralizuotai, o TKL veikia savarankiškai ir nepriklausomai. Ieškovės bylose T‑147/07 ir T‑148/07 taip pat teigia, kad nustatant minėtą koeficientą gali turėti reikšmės tik ThyssenKrupp grupės „liftų“ segmento apyvarta. Galiausiai ieškovė byloje T‑144/07 mano, kad nebūtina atgrasymo tikslais taikyti grupės dauginimo koeficiento tam, kad būtų užtikrintas konkurencijos teisės laikymasis, nes jo nepritaikius TKLA bauda sudarytų [konfidencialu] % šios bendrovės apyvartos Belgijoje nagrinėjamu laikotarpiu.

284    Šiuo klausimu iš pradžių reikia priminti, jog Komisija padarė teisėtą išvadą, kad ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 sudaro vieną ekonominį vienetą (žr. šio sprendimo 100–131 punktus).

285    Toliau reikia pažymėti, jog būtinybė užtikrinti pakankamai atgrasantį baudos poveikį, kai ji nepateisina bendro baudų dydžio padidinimo įgyvendinant konkurencijos politiką, reikalauja, jog bauda būtų pakoreguota siekiant atsižvelgti į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, kad ji nebūtų pernelyg maža arba, priešingai, per didelė, visų pirma atsižvelgiant į atitinkamos įmonės finansinį pajėgumą, laikantis reikalavimų, kylančių iš, viena vertus, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, kita vertus, proporcingumo principo laikymosi (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, 670 punktas).

286    Žinoma, 1998 m. gairėse Komisija nenustatė atsižvelgimo į atgrasymo tikslą metodo arba specifinių kriterijų, kurie būtų konkrečiai nurodyti ir privalomi. Gairių 1 A punkto ketvirtoje pastraipoje esančiose nuorodose, susijusiose su pažeidimo sunkumo vertinimu, paminėta tik būtinybė nustatyti tokį baudos dydį, kuris būtų pakankamai atgrasantis (122 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff-Technik prieš Komisiją 193 punktas).

287    Tačiau iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Komisija turi teisę atsižvelgti į bendrą kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės apyvartą kaip į reikšmingą kriterijų nustatant atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 17 ir 18 punktus). Taigi įmonės dydis ir bendri ištekliai yra reikšmingi kriterijai, turint omenyje siekiamą tikslą – užtikrinti baudos veiksmingumą koreguojant jos dydį, atsižvelgiant į įmonės bendrus išteklius ir jos galimybes surinkti šiai baudai sumokėti būtinas lėšas. Pradinės baudos dauginimo koeficiento nustatymu tam, kad bauda būtų pakankamai atgrasanti labiau siekiama užtikrinti baudos veiksmingumą, nei atsižvelgti į pažeidimo žalą normaliai konkurencijai, taigi – jo sunkumą (285 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 672 punktas).

288    Todėl Komisija nepažeidė nei 1998 m. gairių, nei proporcingumo principo, kai siekdama pritaikyti atgrasomąjį poveikį turintį veiksnį rėmėsi bendra ThyssenKrupp grupės apyvarta. Taigi taip pat negalima sutikti su ieškovės byloje T‑144/07 argumentu, kuriuo siekiama palyginti TKLA apyvartą Belgijoje ir baudos dydį, siekiant įrodyti, kad nėra reikalo jai taikyti atgrasomąjį poveikį turintį veiksnį.

289    Trečia, kalbėdamos apie ThyssenKrupp grupei skirtoms baudoms pritaikytą dauginimo koeficientą 2, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07, remdamosi Komisijos sprendimų praktika, o būtent – 2006 m. rugsėjo 13 d. Sprendimu 2007/534/EB dėl proceso pagal EB sutarties 81 straipsnį (byla COMP/F 38.456 – Bitumas (Nyderlandai); OL L 196, p. 4, toliau – Kelių bitumo sprendimas), teigia, kad, kiek tai susiję su išimtinai nacionalinėmis faktinėmis aplinkybėmis, šis koeficientas turėjo būti mažesnis. Šiuo atžvilgiu ieškovės bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 Bendrojo Teismo prašo pagal Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktą nurodyti Komisijai pateikti Kelių bitumo sprendimą.

290    Kalbant apie tai, ar nagrinėjamu atveju pritaikytas dauginimo koeficientas nėra per didelis, reikia pažymėti, kad baudos padidinimu atgrasymo tikslais siekiama užtikrinti jos veiksmingumą pakoreguojant jos dydį atsižvelgiant į įmonės bendrus išteklius ir galimybę surinkti šiai baudai sumokėti būtinas lėšas (285 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 671 punktas). Todėl negalima sutikti su argumentu, kad Komisijos konstatuoti pažeidimai yra išimtinai nacionaliniai.

291    Taip pat negalima sutikti su argumentu, susijusiu su Kelių bitumo sprendimu. Remiantis šio sprendimo 153 punkte minėta teismų praktika, ankstesni Komisijos sprendimai neturi reikšmės, nes, kaip priminta šio sprendimo 108 punkte, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje. Vadinasi, taip pat reikia atmesti ieškovių bylose T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 prašymą taikyti tyrimo priemones, kuriuo prašoma nurodyti Komisijai pateikti Kelių bitumo sprendimą.

292    Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į bendrą ThyssenKrupp apyvartą, kuri siekia 47,1 mlrd. EUR (ginčijamo sprendimo 689 konstatuojamoji dalis), ThyssenKrupp skirtoms pradinėms baudoms pritaikytas dauginimo koeficientas 2, atsižvelgiant į šios įmonės finansinį pajėgumą, atrodo tinkamas baudų veiksmingumui garantuoti, taigi – jai skirtų baudų pakankamai atgrasančiam poveikiui užtikrinti.

293    Ketvirta, ieškovės bylose T‑144/07 ir T‑154/07 teigia, kad buvo diskriminuojamos atitinkamoms jų baudoms taikant dauginimo koeficientą, nes atgrasymo tikslą turinčio dauginimo koeficiento Komisija netaikė Kone ir Schindler, nors šios įmonės priklausė daugianacionalinėms grupėms, kurių apyvarta Sąjungoje buvo didesnė. Be to, Kone ir Schindler dukterinių bendrovių padėtis atitinkamoje Nyderlandų rinkoje kelis kartus stipresnė už ThyssenKrupp padėtį.

294    Su šiuo argumentu negalima sutikti. Padidindama pradinę baudą tam, kad būtų užtikrintas atgrasomasis baudos tikslas, Komisija iš tikrųjų tik laikosi diferencijuoto požiūrio į to paties kartelio dalyves siekdama atsižvelgti į tai, kokį poveikį iš tiesų joms padarys bauda (210 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 241 punktas).

295    Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai nagrinėjamu atveju rėmėsi bendra dalyvių apyvarta, o ne apyvarta Sąjungoje ar atitinkamoje nacionalinėje rinkoje, siekdama įvertinti, ar reikia padidinti baudas tam, kad būtų užtikrintas atgrasomasis jų poveikis. Atsižvelgiant į bendrą ThyssenKrupp apyvartą, galima daryti išvadą, kad, jei baudos nebūtų padidintos siekiant atgrasomojo poveikio, skirtomis baudomis šiai įmonei būtų padarytas mažesnis poveikis nei Kone ir Schindler, kurių apyvarta atitinkamai 3,2 ir 5,73 mlrd. EUR (ginčijamo sprendimo 689 konstatuojamoji dalis).

296    Taigi, atsižvelgiant į ThyssenKrupp finansinį pajėgumą, šios įmonės baudoms pritaikytas dauginimo koeficientas 2 nagrinėjamu atveju atrodo pateisinamas siekiant užtikrinti baudų veiksmingumą.

297    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, proporcingumo principo ir teisės į gynybą pažeidimu padidinant pradines baudas 50 % dėl pakartotinio pažeidimo

298    Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad TKAG, TKE ir ThyssenKrupp dukterinėms bendrovėms skirtinos pradinės baudos turi būti padidintos 50 % dėl pakartotinio pažeidimo (ginčijamo sprendimo 707, 710, 714 ir 720 konstatuojamosios dalys).

299    Ginčijamo sprendimo 697 konstatuojamoje dalyje Komisija šiuo atžvilgiu primena:

„pakartotinis pažeidimas padaromas tuomet, kai įmonė, kuri viename Komisijos sprendime yra pripažinta atsakinga, vėliau pripažįstama atsakinga už tokio paties tipo pažeidimą, net jeigu pastarasis pažeidimas buvo padarytas kitame veiklos sektoriuje arba dėl kito produkto. [1998 m. gairių] 2 punkte numatyta, kad tos pačios ar tų pačių įmonių padaryti pakartotiniai pažeidimai yra sunkinanti aplinkybė. Sąvoka „įmonė“ apima visus tos pačios grupės teisės subjektus, kurie savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje. Byloje Michelin [107 punkte minėto Sprendimo Michelin prieš Komisiją 290 punktas] Pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad ūkio subjektas, kurio visas kapitalas priklauso (patronuojančiajai) bendrovei, kontroliuojančiai kitą ūkio subjektą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl ankstesnio pažeidimo, taip pat gali būti pripažintas padariusiu pakartotinį pažeidimą.“

300    Siekdama konstatuoti pakartotinį pažeidimą šioje byloje Komisija ginčijamo sprendimo 698 konstatuojamojoje dalyje remiasi savo 1998 m. sausio 21 d. Sprendimu 98/247/EAPB dėl procedūros pagal [EAPB] 65 straipsnį (byla IV/35.814 – Papildomas lydinys) (OL L 100, p. 55) (toliau – Papildomo lydinio sprendimas). Minėtoje konstatuojamojoje dalyje ji nurodo:

„1998 m. Papildomo lydinio [sprendime] baudos buvo paskirtos dėl kartelio, kuriuo buvo siekiama apriboti ir iškraipyti konkurenciją ir kuris turėjo tokį poveikį. Be to, bauda buvo skirta ThyssenKrupp Stainless GmbH (TKS) – 1995 m. sausio 1 d. pagal Vokietijos teisę įsteigtai įmonei, kuri buvo sukurta sujungus Krupp ir Thyssen grūdinto plieno veiklą. Bauda taip pat buvo skirta Acciai Speciali Terni SpA (AST) – 1994 m. sausio 1 d. pagal Italijos teisę įsteigtai įmonei, kurios pagrindinę veiklą sudarė plokščių produktų iš grūdinto plieno gamyba. 1994 m. gruodžio mėn. tam tikros įmonės, įskaitant Krupp ir Thyssen, kartu nupirko AST. 1995 m. gruodžio mėn. Krupp padidino savo turimo AST akcinio kapitalo dalį nuo 50 iki 75 %, vėliau 1996 m. gegužės mėn. – iki 100 %. Tada Krupp visas turimas AST akcijas perleido TKS <...>“

301    Ginčijamame sprendime (ginčijamo sprendimo 700, 704, 709, 713 ir 717 konstatuojamosios dalys) Komisija taip pat pažymi, kad Papildomo lydinio sprendime konstatuotas kartelis tęsėsi nuo 1993 m. gruodžio 16 d., kai įvyko susitikimas, per kurį dalyvaujančios įmonės nusprendė sudaryti slaptą susitarimą, iki 1998 m. sausio 21 d., kai buvo priimtas sprendimas, kuriuo konstatuotas pažeidimas, todėl ThyssenKrupp grupės bendrovių padaryti pažeidimai buvo ne tik pakartoti, bet ir persidengė ir už juos buvo lygiagrečiai persekiojama.

302    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad ginčijamo sprendimo 699–707 (bylos T‑147/07 ir T‑150/07), 708–710 (bylos T‑144/07 ir T‑150/07), 711–714 (bylos T‑148/07 ir T‑149/07), 717 (byla T‑150/07) ir 720 (bylos T‑150/07 ir T‑154/07) konstatuojamosiose dalyse Komisija klaidingai padidino jų baudas 50 % dėl pakartotinio pažeidimo. Komisija esą negalėjo padaryti išvados, kad pažeidimas, už kurį ThyssenKrupp Stainless AG, iki 1997 m. rugsėjo mėn. vadinama KruppThyssen Nirosta GmbH (ginčijamo sprendimo 882 išnaša) (toliau – TKS, kalbant apie laikotarpį prieš ir po 1997 m.), ir Acciai Speciali Terni SpA (toliau – AST) buvo nubaustos Papildomo lydinio sprendime, yra anksčiau jų padarytas panašus pažeidimas.

303    Iš pradžių reikia priminti, jog Papildomo lydinio sprendimo 1 straipsnyje, į kurį Komisija pateikia nuorodą ginčijamame sprendime tam, kad nagrinėjamu atveju konstatuotų pakartotinį pažeidimą, Komisija padarė išvadą, kad kelios įmonės, įskaitant Krupp Hoesch Stahl AG (toliau – KHS; nuo 1995 m. sausio 1 d. – TKS), Thyssen Stahl AG (toliau – TS; nuo 1995 m. sausio 1 d. – TKS) ir AST, pažeidė EAPB 65 straipsnio 1 dalį laikotarpiu, kuris šių bendrovių atveju prasideda 1993 m. gruodžio mėn., o baigiasi 1998 m. sausio 21 d., kai pakeitė ir suderintai taikė papildomo lydinio apskaičiavimo formulės referencines vertes. Anot Komisijos, šiais veiksmais buvo siekiama apriboti ir iškraipyti normalią konkurenciją bendrojoje rinkoje ir jie turėjo tokį poveikį.

304    Iš Papildomo lydinio sprendimo matyti, kad KHS ir TS tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir todėl už jį turėjo atsakyti atskirai. Tačiau bauda, kurią joms turėjo skirti Komisija, buvo skirta tik TKS, kuri 1997 m. liepos 23 d. raštu pranešė Komisijai prisiimanti atsakomybę už TS ir KHS veiksmus nuo 1993 m. (Papildomo lydinio sprendimo 14 ir 102 konstatuojamosios dalys).

305    TKS ir AST atitinkamai 1998 m. kovo 11 ir 13 d. pareiškė ieškinius Bendrajame Teisme prašydamos panaikinti Papildomo lydinio sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, ir, jei šis reikalavimas nebūtų patenkintas, gerokai sumažinti tuo sprendimu joms skirtas baudas. Šio sprendimo 106 punkte minėtu Sprendimu Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją Bendrasis Teismas panaikino Papildomo lydinio sprendimo 1 straipsnį, kiek juo TKS buvo pripažinta atsakinga už TS padarytą pažeidimą, dėl TKS teisės į gynybą pažeidimo, nes pastaroji bendrovė neturėjo galimybės pateikti pastabų dėl faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama TS, tikrumo ir reikšmės. Dėl minėto teismo sprendimo buvo pateikti du apeliaciniai skundai, kuriuos Teisingumo Teismas atmetė 2005 m. liepos 14 d. Sprendimu ThyssenKrupp prieš Komisiją (C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773).

306    Vykdydama šio sprendimo 106 punkte minėtą Sprendimą Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 2006 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą C (2006) 6765 galutinis dėl procedūros pagal [EAPB] 65 straipsnį (byla, COMP/F/39.234 – Papildomas lydinys – naujas sprendimas). Tame sprendime Komisija konstatavo, kad TS pažeidė EAPB 65 straipsnio 1 dalį laikotarpiu nuo 1993 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ir pripažino TKS atsakinga už TS elgesį, remdamasi 1997 m. liepos 23 d. TKS raštu.

307    Šiuo ieškinio pagrindu ieškovės ginčija tai, kad jos sudaro vieną ekonominį vienetą, kaip tai suprantama pagal EB 81 ir 82 straipsnius, su įmonėmis, kurioms skirtos sankcijos Papildomo lydinio sprendimu. Šiuo klausimu jos teigia, jog Komisija, remdamasi šio sprendimo 107 punkte minėtu Sprendimu Michelin prieš Komisiją, padarė klaidingą išvadą, kad aplinkybės, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos dukterinės bendrovės kapitalo, pakanka, kad ankstesnis šios dukterinės bendrovės pažeidimas būtų inkriminuotas jos patronuojančiajai bendrovei, nekeliant klausimo dėl faktinio dukterinės bendrovės savarankiškumo. Todėl, ieškovių manymu, priešingai nei teigia Komisija, ši institucija negalėjo panorėjusi skirti baudą tai pačiai patronuojančiajai bendrovei dviejuose sprendimuose, kaip reikalaujama šio sprendimo 107 punkte minėtame Sprendime Michelin (290 punktas).

308    Reikia pažymėti, kad pakartotinio pažeidimo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinėse teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1999 m. kovo 11 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 617 punktas; 107 punkte minėto Sprendimo Michelin prieš Komisiją 284 punktas; 250 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 362 punktas ir 158 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 450 punktas). Be to, 1998 m. gairių 2 punkte tarp pavyzdinių sunkinančių aplinkybių, galinčių pateisinti pradinės baudos padidinimą, konkrečiai minimi „tų pačių įmonių(ės) pakartotini to paties tipo pažeidimai“.

309    Kaip priminta šio sprendimo 92 punkte, sąvoka „įmonė“ konkurencijos teisės kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą atitinkamo susitarimo tikslo požiūriu, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų.

310    Taigi įmonės antikonkurenciniai veiksmai gali būti inkriminuoti kitai įmonei, jei pirmoji įmonė savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės vykdė kitos įmonės nurodymus, ypač atsižvelgiant į ekonominį ir teisinį jas siejantį ryšį (94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 117 punktas; 94 punkte minėto Sprendimo Metsä-Serla ir kt. prieš Komisiją 27 punktas ir 91 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 135 punktas).

311    Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad pagal teismų praktiką Komisija negali apsiriboti konstatavimu, kad įmonė „galėjo“ turėti tokios lemiamos įtakos kitai įmonei, netikrindama, ar tokios įtakos iš tikrųjų būta. Atvirkščiai, Komisija iš esmės privalo įrodyti tokią lemiamą įtaką, remdamasi visais faktiniais duomenimis, visų pirma galimais vienos įmonės įgaliojimais duoti nurodymus kitai įmonei (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 95–99 punktus ir 94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 118–122 punktus; taip pat žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 527 punktą ir 310 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 136 punktą).

312    Žinoma, kaip pažymi Komisija, šio sprendimo 107 punkte minėtame Sprendime Michelin prieš Komisiją (290 punktas) Bendrasis Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog abiejų dukterinių bendrovių daugiau kaip 99 % kapitalo tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso tai pačiai patronuojančiajai bendrovei, galima daryti pagrįstą išvadą, kad šios dukterinės bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje. Tame sprendime Bendrasis Teismas pridūrė, kad įvairios tai pačiai grupei priklausančios bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą, taigi – vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 ir 82 straipsnius, jei atitinkamos bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje.

313    Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 96 ir 97 punktuose, Teisingumo Teismas neseniai priminė, kad tuo ypatingu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % jos Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui (šiuo klausimu žr. 91 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 ir 61 punktus ir nurodytą teismų praktiką). Be to, kaip Teisingumo Teismas priminė šio sprendimo 311 punkte minėtame Sprendime Aristrain prieš Komisiją (99 punktas), vien aplinkybės, kad dviejų skirtingų komercinių bendrovių kapitalas priklauso tam pačiam asmeniui, savaime nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog šios dvi bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą, dėl ko, remiantis Sąjungos konkurencijos teise, vienos bendrovės veiksmus būtų galima inkriminuoti kitai bendrovei.

314    Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, viena vertus, Papildomo lydinio byloje Komisija nepadarė išvados, kad KHS, TS, TKS ir AST patronuojančiosios bendrovės, kurių teisių ir pareigų perėmėja ekonominiu ir teisiniu požiūriu yra TKAG, su jomis sudaro vieną ekonominį vienetą, kaip tai suprantama pagal EB 81 ir 82 straipsnius, taigi neteigė, kad KHS, TS, TKS ir AST savarankiškai nesprendė dėl savo elgesio rinkoje. Iš Papildomo lydinio sprendimo matyti, kad, kiek tai susiję su ThyssenKrupp grupei priklausančiomis bendrovėmis, Komisija konstatavo, kad pažeidimą padarė tik KHS, TS, TKS ir AST, o ne jų atitinkamos patronuojančiosios bendrovės, kurios, kaip Komisijai neprieštaraujant pažymėjo ieškovės, nebuvo išklausytos per administracinę procedūrą, kuriai pasibaigus tas sprendimas buvo priimtas.

315    Kita vertus, remiantis ginčijamu sprendimu negalima daryti išvados, kad Komisija šioje byloje laikėsi nuomonės, jog KHS, TS, TKS ir AST yra tarp įmonių, kurios to sprendimo 1 straipsniu buvo pripažintos padariusios pažeidimų.

316    Vadinasi, ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotų pažeidimų negalima laikyti pakartotiniais pažeidimais, padarytais tos pačios ar tų pačių įmonių kaip tos, kurios Papildomo lydinio byloje buvo pripažintos padariusios pažeidimų.

317    Šiuo atžvilgiu visų pirma negalima sutikti su Komisijos argumentu, kad per administracinę procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ir nagrinėjant šį ieškinį ThyssenKrupp turėjo galimybę ginčyti tai, kad ji ir įmonės, kurioms Papildomo lydinio byloje buvo skirtos sankcijos, sudaro vieną ekonominį vienetą.

318    Pažymėtina, kad remiantis Teisingumo Teismo praktika, pirma, teisės į gynybą užtikrinimo principas neleidžia teisėtu laikyti sprendimo, kuriuo Komisija įmonei skiria baudą konkurencijos srityje, prieš tai jai nepranešusi apie jos atžvilgiu pateiktus kaltinimus ir, antra, atsižvelgiant į pranešimo apie kaltinimus svarbą, jame turi būti vienareikšmiai nurodytas juridinis asmuo, kuriam galės būti skirtos baudos, ir šis pranešimas turi būti adresuotas šiam asmeniui (žr. 192 punkte minėto Sprendimo Papierfabrik August Koehler prieš Komisiją 37 ir 38 punktus ir 91 punkte minėto 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

319    Todėl negalima sutikti su tuo, kad nustatydama pakartotinio pažeidimo sunkinančios aplinkybės buvimą Komisija gali padaryti išvadą, jog įmonė turi būti pripažinta atsakinga už ankstesnį pažeidimą, už kurį ji nebuvo nubausta Komisijos sprendimu ir kurį nustatant ji nebuvo pranešimo apie kaltinimus adresatė, todėl tokia įmonė per procedūrą, kurioje buvo priimtas sprendimas, kuriuo konstatuojamas ankstesnis pažeidimas, neturėjo galimybės pateikti savo argumentus siekdama užginčyti tai, kad ji su kitomis įmonėmis gali sudaryti vieną ekonominį vienetą.

320    Tokia išvada juo labiau darytina atsižvelgiant į tai, kad nors tiesa, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad vertinant įmonės polinkį nesilaikyti konkurencijos taisyklių būtų atsižvelgta į laiko tarpą tarp atitinkamo pažeidimo ir ankstesnio šių taisyklių nesilaikymo, Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad Komisijos negali saistyti pakartotinio pažeidimo konstatavimo senaties terminas (2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 38 punktas ir 158 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 462 punktas; taip pat žr. 250 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 353 punktą) ir kad todėl pakartotinį pažeidimą galima konstatuoti praėjus daugeliui metų po pažeidimo konstatavimo, kai atitinkama įmonė bet kuriuo atveju neturėtų galimybės ginčyti tokio ekonominio vieneto egzistavimo, ypač jei taikoma šio sprendimo 313 punkte priminta prezumpcija.

321    Toliau taip pat negalima sutikti su Komisijos argumentu, kad baudos padidinimas dėl pakartotinio pažeidimo taip pat pateisinamas atsižvelgiant į 1990 m. liepos 18 d. Komisijos sprendime 90/417/EAPB dėl procedūros pagal [EAPB] 65 straipsnį dėl Europos plokščių šaltojo valcavimo produktų iš nerūdijančio plieno gamintojų susitarimo ir suderintų veiksmų (OL L 220, p. 28) ir 1994 m. vasario 16 d. Komisijos sprendime 94/215/EAPB dėl procedūros pagal [EAPB] 65 straipsnį dėl Europos sijelių gamintojų susitarimų ir suderintų veiksmų (OL L 116, p. 1) konstatuotus pažeidimus. Be to, kad šie sprendimai nebuvo paminėti nei pranešime apie kaltinimus, nei ginčijamame sprendime, konstatuotina, jog, kaip ir įmonių, kurioms buvo skirtos sankcijos papildomo lydinio byloje, atveju, minėtais sprendimais nubaustos įmonės nėra tos pačios įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 ir 82 straipsnius, kaip tos, kurioms buvo skirtos sankcijos ginčijamame sprendime.

322    Galiausiai, kiek tai susiję su Komisijos argumentu, kad turėdama beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą patronuojančioji bendrovė taip pat yra dukterinei bendrovei skirto įspėjimo, kylančio iš ankstesnio Komisijos sprendimo, kuriuo ši nubausta dėl konkurencijos teisės pažeidimo, adresatė, su juo taip pat negalima sutikti. Nors galima daryti pagrįstą išvadą, kad patronuojančioji bendrovė iš tiesų žino apie ankstesnį sprendimą, kurį Komisija adresavo jos dukterinei bendrovei, kurios beveik visas kapitalas priklauso šiai patronuojančiajai bendrovei, toks žinojimas negali kompensuoti to, kad ankstesniame sprendime nebuvo konstatuota, jog tokia patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną ekonominį vienetą, siekiant šią patronuojančiąją bendrovę pripažinti atsakinga už ankstesnį pažeidimą ir padidinti jai skirtas baudas dėl pakartotinio pažeidimo.

323    Tai reiškia, kad šis ieškinio pagrindas yra pagrįstas ir reikia pakeisti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti ieškovių kitų argumentų, suformuluotų pagal šį ieškinio pagrindą. Šio pakeitimo pasekmės išdėstytos šio sprendimo 461 ir 462 punktuose.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu ir teisėtų lūkesčių apsaugos bei vienodo požiūrio principų pažeidimu vertinant bendradarbiavimą

324    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 primena, kad remdamosi 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo jos pateikė prašymus atleisti nuo baudų arba jas sumažinti. Tačiau Komisija vertindama jų bendradarbiavimo kokybę ir naudingumą pažeidė šio pranešimo nuostatas. Anot ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07, Komisija pažeidė jų teisėtus lūkesčius, kai vertino jų bendradarbiavimą siekdama įrodyti pažeidimą Vokietijoje. Galiausiai ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 tvirtina, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas taikant 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, kiek tai susiję su pažeidimu Belgijoje.

 Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo

325    Pažymėtina, kad 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo Komisija nustatė sąlygas, kurioms esant įmonėms, bendradarbiaujančioms su Komisija, siekiant nustatyti kartelį, gali būti neskiriama arba sumažinta bauda, kuri būtų skirta joms nebendradarbiaujant.

326    Visų pirma 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo A skirsnio 8 dalyje numatyta:

„Komisija suteikia įmonei atleidimą nuo baudų, kurios kitaip jai grėstų, jeigu:

a)      įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai; arba

b)      įmonė pirmoji pateikia įrodymus, kurie, Komisijos nuomone, leidžia nustatyti [EB] 81 straipsnio pažeidimą dėl įtariamo kartelio, darančio įtaką Bendrijai .“

327    Toliau 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo B skirsnio 20 dalyje nustatyta, kad „įmonėms, kurios neatitinka A skirsnyje numatytų [atleidimo nuo baudos] sąlygų, gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta“, o 21 dalyje – jog tam, „kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.“

328    Dėl papildomosios vertės sąvokos 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 dalyje nustatyta:

„Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.“

329    2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad mažinant baudas įmonės skirstomos į tris kategorijas:

„–      pirmai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 30–50 % sumažinimas;

–      antrai įmonei, kuri atitinka 21 dalies sąlygas: 20–30 % sumažinimas;

–      paskesnėms įmonėms, kurios atitinka 21 dalies sąlygas: iki 20 % sumažinimas.“

330    2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto antroje pastraipoje nustatyta:

„Siekdama nustatyti sumažinimo dydį šiuose diapazonuose, Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 dalies sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.“

331    Galiausiai 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto paskutinėje pastraipoje nustatyta:

„Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“

 Dėl Komisijos diskrecijos ir Sąjungos teismo vykdomos kontrolės

332    Primintina, kad Reglamento Nr. 1/2002 23 straipsnio 2 dalimi, kuri yra teisinis baudų skyrimo pažeidus Sąjungos konkurencijos teisės taisykles pagrindas, Komisijai suteikiama diskrecija nustatyti baudas (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktą), be kita ko, pagal jos bendrą politiką konkurencijos srityje (šiuo klausimu žr. 247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 105 ir 109 punktus). Būtent tokiomis aplinkybėmis, siekdama užtikrinti savo sprendimų, kuriais skiriamos baudos, skaidrumą ir objektyvumą, Komisija 2002 m. priėmė ir paskelbė pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiuo instrumentu siekiama patikslinti kriterijus, kuriuos, laikydamasi aukštesnės galios teisės normų, ji ketina taikyti naudodamasi savo diskrecija. Taigi ji pati apribojo savo diskreciją (pagal analogiją žr. 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vlaams Gewest prieš Komisiją, T‑214/95, Rink. p. II‑717, 89 punktą), nes Komisija turi laikytis savo pačios nustatytų taisyklių (pagal analogiją žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, Rink. p. II‑2169, 57 punktą).

333    Tai, kad priimdama 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo Komisija pati apribojo savo diskreciją, vis dėlto nėra nesuderinama su didelės Komisijos diskrecijos išsaugojimu (pagal analogiją žr. 60 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 224 punktą).

334    Iš tikrųjų 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo yra įvairių lanksčių normų, leidžiančių Komisijai naudotis savo diskrecija laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas (pagal analogiją žr. 60 punkte minėto Sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją 224 punktą).

335    Taigi pažymėtina, kad Komisija turi didelę diskreciją vertindama, ar įrodymai, kuriuos pateikė įmonė, paprašiusi taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi didelę papildomąją vertę, kaip ji suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 88 punktą ir 158 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 555 punktą). Kalbant apie 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies a ir b punktus, konstatuotina, kad ši diskrecija išplaukia iš pačios šios nuostatos formuluotės, kurioje aiškiai kalbama apie įrodymus, kurie „Komisijos nuomone“ atitinkamai leidžia jai priimti sprendimą pradėti tyrimą arba nustatyti pažeidimą. Įmonės bendradarbiavimo kokybės ir naudos vertinimas susijęs su sudėtingais faktinių aplinkybių vertinimais (šiuo klausimu žr. minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81 punktą ir 153 punkte minėto Sprendimo Carbone Lorraine prieš Komisiją 271 punktą).

336    Taip pat Komisija, konstatavusi, kad įrodymai turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį, turi diskreciją nustatyti tikslų baudos sumažinimo atitinkamai įmonei lygį. 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatytos baudos dydžio sumažinimo ribos skirtingoms nurodytoms įmonių kategorijoms, o šios dalies antroje pastraipoje nustatyti kriterijai, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti apibrėždama sumažinimo lygį šiose ribose.

337    Atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi Komisija vertindama įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą (šiuo klausimu žr. 335 punkte minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81, 88 ir 89 punktus ir 158 punkte minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 555 punktą).

 Dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo siekiant įrodyti pažeidimą Belgijoje

338    Ginčijamo sprendimo 773 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė „20 % sumažinti ThyssenKrupp [baudą] laikantis [2002 m.] pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 [dalies] b [punkto] [antroje įtraukoje] nustatytų ribų“.

339    Ginčijamo sprendimo 769 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad „tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė prašymą pagal [2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo], Komisija jau buvo tris kartus atlikusi patikrinimus Belgijoje ir gavusi du prašymus pagal [tą patį pranešimą], kuriuos Kone ir Otis pateikė dėl veiklos pagal kartelį Belgijoje“.

340    Ginčijamo sprendimo 770 konstatuojamojoje dalyje pažymėjusi, kad „ThyssenKrupp pateiktą naują informaciją iš esmės sudaro žodiniai paaiškinimai apie tam tikrus liftų ir eskalatorių projektus“, Komisija 771 konstatuojamojoje dalyje pripažino, kad „pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktas ThyssenKrupp prašymas turi didelę papildomąją vertę, nes ji pateikė papildomą informaciją apie [konfidencialu]“. 771 konstatuojamojoje dalyje Komisija priduria, kad „be to, ThyssenKrupp pastabos patvirtino Komisijos jau turėtus įrodymus, susijusius su dalyvavusiomis bendrovėmis, atitinkamais produktais ir paslaugomis, tyrimo laikotarpiu, kartelio susitikimų vieta ir logistika, taip pat su kartelio veikimu bei įgyvendinimu“.

341    Ginčijamo sprendimo 772 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad ThyssenKrupp „pateikė įrodymų, kurie labai sustiprino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą“ ir nurodė, kad „vis dėlto pateikti įrodymai nėra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias Komisija iki tol nežinojo, ir taip pat neapima to paties laikotarpio įrodymų“.

342    Pirma, ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad ginčijamas sprendimas yra painus, kiek tai susiję su procentine dalimi išreikštu baudos sumažinimu, kurį Komisija ketino taikyti ThyssenKrupp dėl šios bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Belgijoje. Ginčijamo sprendimo 773 konstatuojamojoje dalyje Komisija kalba apie 20 % sumažinimą, o ginčijamo sprendimo 856 konstatuojamojoje dalyje – apie 25 % sumažinimą. Jų manymu, vadovaujantis principu in dubio pro reo, ThyssenKrupp turi teisę į palankesnį ginčijamo sprendimo aiškinimą, kiek tai susiję su jai skirtinos sankcijos dydžiu. Taigi užuot sumažinta 20 %, bauda turi būti sumažinta 25 %.

343    Konstatuotina, kad ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 šiuo atžvilgiu negali remtis principu in dubio pro reo, pagal kurį abejonės turi būti aiškinamos suinteresuotųjų įmonių naudai, nes šis principas yra susijęs su pažeidimo įrodinėjimu ir pagal jį siekiama nustatyti, ar Komisijos ginčijamame sprendime padaryti faktų konstatavimai yra pagrįsti jos pateiktais įrodymais. Minėtos ieškovės neginčija pažeidimo, už kurį ginčijamame sprendime joms buvo skirtos sankcijos.

344    Kalbant apie ieškovių argumentą, kad ThyssenKrupp už pažeidimą Belgijoje skirta bauda turi būti sumažinta, nes ginčijamo sprendimo 856 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie sumažinimą 25 %, reikia priminti, jog į ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje numatytą baudą yra įtrauktas 20 % sumažinimas dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

345    Žinoma, rezoliucinė akto dalis yra neatsiejama nuo jo motyvų, todėl ją aiškinant, prireikus, turi būti atsižvelgta į jo priėmimo motyvus (1997 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo TWD prieš Komisiją, C‑355/95 P, Rink. I‑2549, 21 punktas). Tačiau iš ginčijamo sprendimo motyvų aiškiai matyti Komisijos ketinimas pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo sumažinti ThyssenKrupp baudą ne 25 %, o 20 %.

346    Viena vertus, ginčijamo sprendimo 772 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „ThyssenKrupp visiškai įvykdė [2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo] 21 [dalyje] numatytas sąlygas [konfidencialu] ir pateikė įrodymų, kurie labai sustiprino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą“. Ji pažymėjo, kad „vis dėlto pateikti įrodymai nėra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias Komisija iki tol nežinojo, ir taip pat neapima to paties laikotarpio įrodymų“, o tai leido taikyti minimalų baudos sumažinimą laikantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje nustatytų ribų. Kita vertus, ginčijamo sprendimo 773 konstatuojamojoje dalyje aiškiai patvirtinama, kad „atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ThyssenKrupp bauda turėtų būti sumažinta 20 % laikantis [taikytinų] ribų“.

347    Ginčijamo sprendimo 856 konstatuojamojoje dalyje paminėti 25 %, kuriais apibendrinami visi įvairioms įmonėms suteikti baudų sumažinimai dėl jų bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 772 ir 773 konstatuojamąsias dalis bei jo rezoliucinę dalį, turi būti suprantami kaip spausdinimo klaida. Taigi pirmasis ieškovių bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 kaltinimas turi būti atmestas.

348    Antra, ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 tvirtina, kad ThyssenKrupp bauda, skirta už pažeidimą Belgijoje, pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo turėjo būti sumažinta mažiausiai 25 %. ThyssenKrupp esą pateikė įrodymų, susijusių su faktais ir aplinkybėmis, apie kuriuos Komisija iki tol nežinojo. Be to, tai yra pagrindiniai pažeidimo įrodymai.

349    Šiuo klausimu konstatuotina, kad ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neginčija to, kad ThyssenKrupp bendradarbiavimas patenka į 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antros įtraukos taikymo sritį ir kad dėl to ši įmonė turėjo teisę į baudos sumažinimą nuo 20 % iki 30 %. Taigi ThyssenKrupp skirtas 20 % baudos sumažinimas dėl jos bendradarbiavimo (ginčijamo sprendimo 773 konstatuojamoji dalis) patenka į minėtame pranešime šiuo tikslu numatytas ribas.

350    Taip pat reikia priminti, kad nustatydama tikslų baudos sumažinimo dydį 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmoje pastraipoje numatytose ribose Komisija turi diskreciją ir kad Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą (šiuo klausimu žr. 335 punkte minėto 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 81, 88 ir 89 punktus).

351    Ginčijamame sprendime pripažinusi, jog ThyssenKrupp turi teisę į baudos sumažinimą, nes „[pateikti] įrodymai labai sustiprino <...> galimybę įrodyti pažeidimą“, Komisija nusprendė sumažinti baudą 20 % atsižvelgdama į tai, kad „pateikti įrodymai nėra susiję su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias Komisija iki tol nežinojo, ir taip pat neapima to paties laikotarpio įrodymų“ (ginčijamo sprendimo 772 konstatuojamoji dalis).

352    Vis dėlto ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 ginčija išvadų, padarytų ginčijamo sprendimo 772 konstatuojamojoje dalyje, teisingumą.

353    Visų pirma jos tvirtina, kad pažeidimas Belgijoje buvo daromas dviem etapais, t. y., pirma, kartelis dėl rinkos dalių arba dėl rinkos dalių įšaldymo ir, antra, kartelis dėl viešųjų ir privačių pirkimų pasidalijimo tam, kad būtų pasiektos sutartos rinkos dalys. Ginčijamo sprendimo 158 ir 159 konstatuojamosiose dalyse konstatuodama, kad atitinkamos įmonės įšaldė rinkos dalis, Komisija esą rėmėsi tik ThyssenKrupp pateiktais įrodymais. Taigi ThyssenKrupp pateikė informacijos, apie kurią Komisija iki tol nežinojo, apie pažeidimo Belgijoje aspektą, t. y. kartelį dėl liftų ir eskalatorių pardavimo ir montavimo sektoriaus pasidalijimo Belgijoje.

354    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje aprašyti du pažeidimo aspektai yra neatsiejami. Viešųjų ir privačių pirkimų pasidalijimas ir kitos sutartys, sudarytos „atsižvelgiant į iš anksto sutartą dalį“, apie kurias kalbama ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje, suponuoja, kad egzistuoja kartelis dėl rinkos pasidalijimo, apie kurį kalbama ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje ir 159 konstatuojamojoje dalyje. Kadangi ieškovės neginčija to, kad Kone ir Otis pateiktų įrodymų pakako karteliui, apie kurį kalbama 158 konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje, įrodyti, darytina išvada, jog tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė prašymą, Komisija neišvengiamai žinojo apie tai, kad keturi atitinkami gamintojai buvo sudarę kartelį dėl rinkos dalių.

355    Bet kuriuo atveju iš Komisijos bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. vasario mėnesį Kone ją informavo apie koregavimo mechanizmą, kurį pažeidimo Belgijoje dalyvės taikė, kai realiai turimos rinkos dalys skyrėsi nuo sutartų rinkos dalių, o tokią išvadą galima daryti tik egzistuojant karteliui dėl rinkos dalių. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje kalbama tik apie ThyssenKrupp pateiktus įrodymus siekiant įrodyti kartelio dėl rinkos dalių egzistavimą, aiškiai patvirtina, jog šie įrodymai sustiprino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą, tačiau nereiškia, kad Komisija iš jų sužinojo apie faktines aplinkybes, apie kurias iki tol nežinojo.

356    Be to, tai, kad atsakydami į Komisijos per [konfidencialu] susitikimą suformuluotą klausimą, susijusį su „naudotų rinkos dalių šaltiniu“, Kone atstovai pareiškė nežinantys tokio šaltinio, nes tuo metu, kai jie įsidarbino Kone, rinkos dalys jau buvo nustatytos, nereiškia, jog Komisija apie kartelio dėl rinkos dalių egzistavimą nežinojo iki [konfidencialu], kai Komisija gavo ThyssenKrupp prašymą. Atvirkščiai, vien tai, kad Komisija Kone atstovų paklausė apie būdą, pagal kurį buvo nustatomos dalyvavusių įmonių rinkos dalys, pakankamai parodo, jog Komisija apie kartelio dėl rinkos dalių egzistavimą žinojo iki [konfidencialu].

357    Kaip matyti iš Komisijos bylos medžiagos, atsižvelgiant į informaciją, kuri šiai institucijai jau buvo žinoma tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo prašymą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, t. y. informaciją apie kartelio dėl rinkos dalių egzistavimą ir rinkos dalis, dėl kurių dalyvės iš tikrųjų susitarė, darytina išvada, kad šios įmonės Komisijai perduota informacija nebuvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias ji iki tol nežinojo. Be to, kalbant apie teiginį, kad rinkos dalys buvo įšaldytos remiantis sektorinės asociacijos Agoria (anksčiau Fabrimetal) nustatytais statistiniais rinkos duomenimis, konstatuotina, jog jis turi tik nedidelę papildomąją vertę siekiant įrodyti pažeidimą Belgijoje.

358    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 toliau teigia, kad ThyssenKrupp suteikė lemiamą pagalbą siekiant konstatuoti pažeidimą, susijusį su liftų ir eskalatorių priežiūra ir modernizavimu Belgijoje (ginčijamo sprendimo 771 konstatuojamoji dalis), nes ji buvo pirmoji įmonė, pateikusi įrodymų apie tai, kad dalyvavusios įmonės naudojo [konfidencialu] ir taip pažeidimą padarė dar sunkesnį, o tai aiškiai matyti iš pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo palyginimo (ginčijamo sprendimo 189–196 konstatuojamosios dalys).

359    Ieškovės paaiškina, kad jos pateikė Komisijai Schindler faksą kaip savo argumentų [konfidencialu] įrodymą. Taigi ginčijamo sprendimo 772 konstatuojamojoje dalyje Komisija esą klaidingai teigia, kad ThyssenKrupp nepateikė jokių pažeidimo laikotarpio įrodymų. Net jeigu šio fakso kopija buvo padaryta per Schindler ir Kone patalpose atliktus patikrinimus, Komisija šio dokumento svarbą suprato tik dėl ThyssenKrupp pateiktos informacijos. Papildomąją vertę sudarė būtent papildomas ThyssenKrupp paaiškinimas, juo labiau, kad Komisijos turimuose įrodymuose ir visų pirma 2004 m. vasario 11 d. Kone pareiškime buvo nurodyta, jog nebuvo naudojama jokia [konfidencialu].

360    Šiuo klausimu konstatuotina, kad Schindler faksą, apie kurį kalba šios ieškovės, Komisija jau turėjo tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo [konfidencialu] prašymą. Iš ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamojoje dalyje padarytų neginčytų išvadų ir jo 224 išnašoje paminėtų dokumentų matyti, kad Schindler faksas jau buvo paimtas Kone ir Schindler patalpose 2004 m. sausio mėn. Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu šis faksas yra pažeidimo laikotarpio įrodymas, vis dėlto šio ThyssenKrupp perduoto dokumento negalima laikyti turinčiu didelę papildomąją vertę, palyginti su įrodymais, kuriuos Komisija jau turėjo tuo metu, kai ši įmonė pateikė prašymą. Taigi, kadangi minėtas dokumentas neatitiko 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalyje nustatytų sąlygų, Komisija neturėjo į jį atsižvelgti nustatydama ThyssenKrupp taikytiną baudos sumažinimo dydį dėl jos bendradarbiavimo pagal šį pranešimą. Tik minėto pranešimo 21 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantys įrodymai suteikia teisę į baudos sumažinimą pagal tą pranešimą.

361    Žinoma, perdavusi Schindler faksą ThyssenKrupp suteikė papildomos informacijos apie [konfidencialu]. Nors ši informacija atitinka 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalyje nustatytas sąlygas, vis dėlto tai nebuvo pažeidimo laikotarpio įrodymai ir ji buvo susijusi su aplinkybe, t. y. [konfidencialu], apie kurią jau buvo kalbama Otis 2004 m. kovo mėn. paaiškinimuose (ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamoji dalis ir 222 išnaša). Bet kuriuo atveju iš ginčijamo sprendimo 189 ir 193–196 konstatuojamųjų dalių matyti, kad [konfidencialu], apie kurią kalba ieškovės, buvo susijusi tik su kartelio, susijusio su priežiūros sutartimis, veikimu bei įgyvendinimu ir tai savaime nebuvo lemiamas veiksnys ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytam pažeidimui konstatuoti.

362    Galiausiai ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 negali teigti, kad iš pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo palyginimo matyti, jog Komisija, remdamasi iš ThyssenKrupp gauta informacija, galėjo konstatuoti sunkesnį pažeidimą. Pranešimo apie kaltinimus 195–200 punktų ir ginčijamo sprendimo 189–196 konstatuojamųjų dalių, apie kurias kalba minėtos ieškovės, palyginimas neatskleidžia jokio sunkesnio faktinių aplinkybių kvalifikavimo, atlikto nuo pranešimo apie kaltinimus iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Bet kuriuo atveju galimo sunkesnio pažeidimo kvalifikavimo, atlikto po pranešimo apie kaltinimus, negalėtų lemti Schindler faksas ir ThyssenKrupp prašyme pateikti paaiškinimai, nes šis prašymas yra ankstesnis už pranešimą apie kaltinimus, o Schindler faksas ir ThyssenKrupp paaiškinimai jau buvo in extenso išnagrinėti pranešimo apie kaltinimus 196–200 punktuose.

363    Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija galėjo akivaizdžiai neperžengdama savo diskrecijos ribų nustatyti ThyssenKrupp baudos sumažinimą dėl jos bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Belgijoje, lygų 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antroje įtraukoje numatytų ribų minimaliam dydžiui.

364    Trečia, ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kai ThyssenKrupp baudą sumažino 20 %, nors Otis, kuri bendradarbiavo panašiai kaip ThyssenKrupp, baudą ji sumažino 40 %.

365    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą, negali nepaisyti vienodo požiūrio principo (žr. Pirmosios instancijos teismo sprendimus: 106 punkte minėto Sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 237 punktą ir 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 240 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

366    Tačiau negalima sutikti su šio sprendimo 364 punkte minėtu argumentu, kuriuo siekiama įrodyti, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

367    Viena vertus, primintina, kad pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikto prašymo papildomoji vertė nustatoma atsižvelgiant į Komisijos jau turimus įrodymus. Kadangi Otis pradėjo bendradarbiauti anksčiau nei ThyssenKrupp (ginčijamo sprendimo 96 ir 98 konstatuojamosios dalys), tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo prašymą pagal šį pranešimą, Komisija turėjo daugiau įrodymų nei tada, kai prašymą pateikė Otis.

368    Kita vertus, Otis pateikė pažeidimo laikotarpio dokumentinių įrodymų, turinčių didelę papildomąją vertę (ginčijamo sprendimo 766 konstatuojamoji dalis), o ThyssenKrupp pateikė tik vieną pažeidimo laikotarpio įrodymą, t. y. Schindler faksą, apie kurį kalbama šio sprendimo 360 punkte ir kuris vis dėlto neatitiko 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalyje nustatytų sąlygų, nes Komisija jį jau turėjo tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo prašymą pagal šį pranešimą.

369    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Otis ir ThyssenKrupp padėtys nėra panašios, Komisija nepažeisdama vienodo požiūrio principo sumažino ThyssenKrupp baudą 20 % pagal minėtos nuostatos antrą įtrauką.

370    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmesti visi ThyssenKrupp kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui siekiant įrodyti pažeidimą Belgijoje.

 Dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo siekiant įrodyti pažeidimą Vokietijoje

371    Ginčijamo sprendimo 812 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė neatleisti ThyssenKrupp nuo baudos ir jos nesumažinti dėl šios įmonės bendradarbiavimo įrodant pažeidimą Vokietijoje [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 807 konstatuojamoji dalis).

372    Ginčijamo sprendimo 808 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad „ThyssenKrupp pateikia tam tikrus argumentus dėl [konfidencialu]“. Tačiau „šių argumentų nepagrindžia jokie pažeidimo laikotarpio įrodymai ir Komisija nerado jokių juos patvirtinančių įrodymų“.

373    Toliau ginčijamo sprendimo 809 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, kad „kita ThyssenKrupp perduota informacija [konfidencialu] tik patvirtina pranešime apie kaltinimus esančius įrodymus, o tai nėra lemiama pagalba ir neturi didelės papildomosios vertės“.

374    Galiausiai ginčijamo sprendimo 810 ir 811 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikia, be kita ko, tokį paaiškinimą:

„810 <...> ThyssenKrupp pastabos neturėjo lemiamos reikšmės Komisijai konstatuojant pažeidimą, nes ji jau turėjo pakankamai įrodymų, kaip tai patvirtina pranešimas apie kaltinimus. <...> ThyssenKrupp nepateikė tyrimo laikotarpio įrodymų. Jos pareiškimai, padaryti po to, kai buvo įteiktas pranešimas apie kaltinimus ir po to, kai įmonei buvo sudaryta galimybė susipažinti su bylos medžiaga, tik patvirtina Komisijos jau turėtus įrodymus. <...> Vienašaliai nepatvirtinti pareiškimai, susiję su [konfidencialu], yra nepagrįsti.

811 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, negalima pripažinti, kad ThyssenKrupp pateikta informacija turi didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo. [konfidencialu] Netgi tuo metu ThyssenKrupp savo bendradarbiavimą [konfidencialu] apribojo paprastu pareiškimų, kuriuos jau buvo padariusios visos kitos kartelio dalyvės, patvirtinimu. [konfidencialu].“

375    Ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, jog Komisija pažeidė 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo tiek, kiek ji nepadarė išvados, kad ThyssenKrupp pateikti įrodymai dėl Vokietijoje padarytų pažeidimų turėjo didelę papildomąją vertę.

376    Pirma, ThyssenKrupp esą neginčijo faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama pranešime apie kaltinimus, ir jas patvirtino bei papildė. Todėl ji sustiprino Komisijos galimybę įrodyti pažeidimą, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 dalies pirmą sakinį. Išsiaiškinusi Vokietijoje padarytus pažeidimus ThyssenKrupp esą nedelsiant pateikė Komisijai savo vidaus tyrimo išvadas.

377    Antra, pateikusi informacijos apie [konfidencialu], ThyssenKrupp esą pateikė Komisijai didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, pateisinančių už pažeidimą Vokietijoje jai skirtos baudos sumažinimą 20 %. Įrodymai [konfidencialu] turi didelę papildomąją vertę, neatsižvelgiant į tai, ar Komisija atsižvelgia į tokius įrodymus. Be to, neatsižvelgdama į tokius įrodymus Komisija esą pažeidė minėtų ieškovių teisėtus lūkesčius, nes iš pranešimo apie kaltinimus 617 punkto matyti, kad į [konfidencialu] buvo atsižvelgta vertinant kiekvieno pažeidimo sunkumą.

378    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, priešingai nei Pranešimo dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių bylose (OL C 207, 1996, p. 4) (toliau – 1996 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) D punkto 2 papunkčio antros įtraukos atveju, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nenumatyta galimybė sumažinti baudą įmonei, kuri gavusi pranešimą apie kaltinimus neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus.

379    Remiantis 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo, tam, kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų didelę papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu (žr. minėto pranešimo 21 dalį).

380    Atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi Komisija vertindama įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir visų pirma nustatydama, ar įrodymai turi didelę papildomąją vertę, Bendrasis Teismas gali skirti sankciją tik už akivaizdų šios diskrecijos ribų peržengimą (žr. šio sprendimo 350 punktą).

381    Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas, kai konstatavo, kad ThyssenKrupp pateikti įrodymai neturi didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal tą pranešimą.

382    Remiantis minėto pranešimo 21 ir 22 dalimis, vertindama įmonės pateiktų įrodymų papildomąją vertę Komisija atsižvelgia ne tik į jų pobūdį ir (arba) nuodugnumą, bet ir į įrodymus, kuriuos ji jau turėjo tuo metu, kai atitinkama įmonė pateikė savo prašymą.

383    Šiuo klausimu konstatuotina, kad tuo metu, kai [konfidencialu] ThyssenKrupp pateikė savo prašymą, Komisija ne tik jau buvo gavusi Kone, Otis ir Schindler pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktus prašymus dėl pažeidimo Vokietijoje, bet taip pat du kartus buvo atlikusi patikrinimus pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalį (ginčijamo sprendimo 104 ir 106 konstatuojamosios dalys) ir pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį buvo nusiuntusi prašymus pateikti informacijos įmonėms, dalyvavusioms darant pažeidimą Vokietijoje, asociacijoms VDMA, VFA ir VMA bei keliems klientams Vokietijoje (ginčijamo sprendimo 110, 111 ir 113 konstatuojamosios dalys). Taip pat Komisija jau buvo surinkusi pakankamai įrodymų tam, kad galėtų pateikti kaltinimus pažeidimo Vokietijoje dalyvėms 2005 m. spalio 7 d., prieš ThyssenKrupp pateikiant savo prašymą (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis). Be to, ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neginčija to, kad ThyssenKrupp argumentai nebuvo pagrįsti pažeidimo laikotarpio įrodymais (ginčijamo sprendimo 808 ir 810 konstatuojamosios dalys).

384    Kalbant apie ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teiginį, kad ThyssenKrupp „patvirtino ir papildė“ su karteliu Vokietijoje susijusias faktines aplinkybes, konstatuotina, kad, be kartelio slėpimo įrodymų, ieškovės niekaip nepatikslina savo pateiktų įrodymų ir nenurodo, kodėl jie turėjo didelę papildomąją vertę, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

385    Kiek tai susiję su įrodymais dėl [konfidencialu] Vokietijoje, iš pranešimo apie kaltinimus 234–236 punktuose ir ginčijamo sprendimo 219–221 konstatuojamosiose dalyse paminėtų dokumentų matyti, kad Kone, Otis ir Schindler įrodymų, pateiktų prieš ThyssenKrupp prašymą, jau pakako tam, kad būtų įrodyta, jog kartelio Vokietijoje dalyvės ėmėsi įvairių atsargumo priemonių [konfidencialu].

386    Tiek, kiek ieškovių bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 argumentas yra susijęs su [konfidencialu], reikia pažymėti, kad šie mėginimai, jei jie būtų įrodyti, yra susiję su laikotarpiu po pažeidimo, konstatuoto ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje. Taigi šie įrodymai negalėjo sustiprinti Komisijos galimybės įrodyti pažeidimą ir todėl neturi didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

387    Kadangi nagrinėjamu atveju ThyssenKrupp pateikti įrodymai neatitinka toje nuostatoje numatytų sąlygų, Komisija teisėtai atsisakė sumažinti ThyssenKrupp baudą pagal to pranešimo 23 dalies b punkto paskutinę pastraipą.

388    Galiausiai, kalbant apie kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, šio sprendimo 179 punkte priminta, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga užtikrinta kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje Sąjungos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas.

389    Tačiau aplinkybės, kad pranešimo apie kaltinimus 617 punkte Komisija paaiškino, jog vertindama pažeidimo sunkumą ji, be kita ko, atsižvelgs į tai, kad kartelio dalyvės ėmėsi didelių atsargumo priemonių, kad kartelis nebūtų nustatytas, negalima laikyti tikslia garantija, jog ThyssenKrupp bauda bus sumažinta dėl jos bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalį. Bauda pagal šią nuostatą gali būti sumažinta, jei pateikti įrodymai turi didelę papildomąją vertę, apie kurią pranešimo apie kaltinimus 617 punkte nekalbama. Be to, kadangi tuo metu, kai ThyssenKrupp buvo įteiktas pranešimas apie kaltinimus, ši įmonė dar nebuvo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikusi prašymo dėl pažeidimo Vokietijoje, pranešimo apie kaltinimus 617 punktas bet kuriuo atveju negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių dėl dar nepateiktų įrodymų papildomosios vertės. Taigi šis kaltinimas taip pat turi būti atmestas.

390    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad turi būti atmesti visi ThyssenKrupp kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui siekiant įrodyti pažeidimą Vokietijoje.

 Dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo siekiant įrodyti pažeidimą Liuksemburge

391    ThyssenKrupp, kuri buvo trečioji įmonė pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikusi prašymą dėl kartelio Liuksemburge (ginčijamo sprendimo 119 konstatuojamoji dalis), bauda pagal šį pranešimą nebuvo sumažinta, kiek tai susiję su minėtu karteliu (ginčijamo sprendimo 828 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 827 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina:

„Komisija pažymi, kad prieš ThyssenKrupp pateikiant savo prašymą [pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo] ji jau buvo atlikusi patikrinimą Liuksemburge ir gavusi du Kone ir Otis [pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktus] bendradarbiavimo prašymus dėl kartelio veiklos Liuksemburge. <...> ThyssenKrupp prašymą sudaro trumpas įmonės žodinis pareiškimas ir jame nėra jokių pažeidimo laikotarpio įrodymų ar naujos reikšmingos informacijos, o tik bendrai patvirtinama Komisijai iki tol žinoma informacija, pavyzdžiui, informacija, susijusi su kartelyje dalyvaujančiais asmenimis. Todėl ThyssenKrupp nepateikė jokių naujų didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų ir, palyginti su įrodymais, kuriuos Komisija jau turėjo perdavimo metu, labai nesustiprino Komisijos galimybės įrodyti atitinkamų faktinių aplinkybių. Pateikusi savo prašymą <...> ThyssenKrupp netęsė bendradarbiavimo, išskyrus tai, kad atsakė į Komisijos pagal [Reglamento Nr. 1/2003] 18 straipsnio 2 dalį pateiktą prašymą suteikti informacijos.“

392    Ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 tvirtina, kad Komisija teisiniu požiūriu klaidingai taikė 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes neatsižvelgė į ThyssenKrupp pateiktų įrodymų papildomąją vertę. Ši įmonė esą pateikė Komisijai didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, kai neginčijo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių ir patvirtino bei papildė Komisijos kaltinimus, o tai esą, remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 dalies b punkto pirmos pastraipos antra įtrauka, turėjo lemti už kartelį Liuksemburge jai skirtos baudos sumažinimą 20–30 %.

393    Kaip jau buvo priminta šio sprendimo 378 punkte, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nenumatyta galimybė sumažinti baudą įmonei, kuri gavusi pranešimą apie kaltinimus neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus. Todėl reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į diskreciją, kurią Komisija turi vertindama įmonės bendradarbiavimą pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ši institucija akivaizdžiai viršijo šią diskreciją, kai konstatavo kad ThyssenKrupp pateikti įrodymai neturėjo didelės papildomosios vertės, palyginti su įrodymais, kuriuos ji jau turėjo tuo metu, kai ši įmonė pateikė savo prašymą pagal tą pranešimą.

394    Nagrinėjamu atveju konstatuotina kad, pirma, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07, neginčydamos Kone atleidimo nuo baudos pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 dalies b punktą, taip pat neginčija to, kad Kone pateikta informacija jau leido Komisijai konstatuoti pažeidimą Liuksemburge (ginčijamo sprendimo 816 konstatuojamoji dalis). Taigi tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo prašymą, Komisija jau turėjo įrodymų, pakankamų pažeidimui Liuksemburge konstatuoti. Be to, iki ThyssenKrupp prašymo pateikimo Komisija 2004 m. kovo mėnesį jau buvo gavusi Otis prašymą, dėl kurio bauda, kuri šiai įmonei buvo skirta už pažeidimą Liuksemburge, buvo sumažinta 40 % (ginčijamo sprendimo 118 ir 823 konstatuojamosios dalys).

395    Antra, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neginčija to, kad [konfidencialu] prašyme ThyssenKrupp Komisijai nepateikė jokių pažeidimo laikotarpio įrodymų (ginčijamo sprendimo 827 konstatuojamoji dalis). Remiantis 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 dalimi, faktinių aplinkybių laikotarpio rašytiniai įrodymai turi didesnę vertę nei vėlesni įrodymai.

396    Tačiau ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 kalba apie keletą dalykų, kurie, jų manymu, gali patvirtinti, kad ThyssenKrupp pateikti įrodymai turi didelę papildomąją vertę, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais.

397    Pirma, siekdamos įrodyti ThyssenKrupp pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikto prašymo papildomąją vertę minėtos ieškovės remiasi tuo, kad ginčijamame sprendime pateikiama daug nuorodų į šį prašymą.

398    Tačiau tai, kad ginčijamame sprendime Komisija panaudojo visus turimus įrodymus, įskaitant ThyssenKrupp [konfidencialu] prašyme pateiktą informaciją, vis dėlto neįrodo, jog ši informacija turi didelę papildomąją vertę, palyginti su tuo metu jos turėtais įrodymais. Papildomoji vertė, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi būti vertinama tiek atsižvelgiant į bendradarbiavimo kokybę, tiek palyginant informaciją su Komisijos jau turėtais įrodymais.

399    Šiomis aplinkybėmis ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 negali remtis tuo, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, kai klaidingai nusprendė, kad išsamių įrodymų pateikimas Komisijai įmonėms turi minimalią reikšmę. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti Sąjungos institucijos, kuri priėmė ginčijamą aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys žinotų, kodėl priimta priemonė, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę (Teisingumo Teismo sprendimai: 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑301/96, Rink. p. I‑9919, 87 punktas). Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 825–828 konstatuojamosiose dalyse (žr., be kita ko, šio sprendimo 391 punktą) Komisija aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių nebuvo galima sumažinti už pažeidimą Liuksemburge skirtos baudos.

400    Antra, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad Komisija remiasi ThyssenKrupp pareiškimais, kai ginčijamo sprendimo 307 konstatuojamojoje dalyje kalba apie atsargumo priemones, kurių ėmėsi pažeidimo dalyvės siekdamos nuslėpti susitikimus ir konkurentų tarpusavio kontaktus.

401    Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 307 konstatuojamojoje dalyje paminėtuose ThyssenKrupp pareiškimuose kalbama apie tai, kad organizuodamas antikonkurencinius susitikimus TKAL [konfidencialu] naudojo antrą mobilų telefoną su išankstinio apmokėjimo kortelėmis. Tačiau kartelio Liuksemburge dalyvių pastangos nuslėpti savo susitikimus ir kontaktus jau aiškiai buvo matomos iš 2004 m. vasario 5 d. Kone prašymo ir visų pirma iš jo 3.4.2 ir 3.4.5 punktų. Tokiomis aplinkybėmis Komisija akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų, kai konstatavo, kad ThyssenKrupp pareiškimai, nurodyti ginčijamo sprendimo 307 konstatuojamojoje dalyje, neturi didelės papildomosios vertės, palyginti su jos jau turėtais įrodymais.

402    Trečia, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 pažymi, jog ThyssenKrupp buvo pirmoji įmonė, nurodžiusi Komisijai tai, kad neteisėtus susitikimus organizavo [konfidencialu] (ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 455 išnašos matyti, kad ThyssenKrupp [konfidencialu] pagalbą suteikė anksčiau nei jos konkurentai.

403    Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07, apie [konfidencialu] vaidmenį organizuojant neteisėtus susitikimus Komisija, gavusi 2004 m. vasario ir kovo mėn. Kone ir Otis pareiškimus, sužinojo prieš tai, kai ThyssenKrupp suteikė pagalbą. Tokiomis aplinkybėmis, pirmesniame punkte paminėtiems ThyssenKrupp pareiškimams negalima priskirti didelės papildomos vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

404    Be kuriuo atveju, net jeigu ThyssenKrupp buvo pirmoji įmonė, pateikusi šio sprendimo 402 punkte minėtą informaciją, Komisija akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų, kai padarė išvadą, kad ši informacija neturi didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 21 dalį. Be to, kad neteisėtus susitikimus sušaukusios įmonės identiteto negalima laikyti svarbiu elementu įrodant kartelio egzistavimą, iš ginčijamo sprendimo 721 konstatuojamosios dalies matyti, kad nagrinėjamos informacijos Komisija nelaikė pakankamai įtikinama, kad būtų galima daryti išvadą, jog [konfidencialu] buvo kartelio Liuksemburge kurstytoja ar vaidino jame lemiamą vaidmenį.

405    Ketvirta, [konfidencialu] prašymu ThyssenKrupp esą informavo Komisiją apie koregavimo mechanizmo egzistavimą. Tarp kartelio dalyvių esą iš naujo automatiškai buvo perskirstomi projektai, kai nebuvo laikomasi sutartų rinkos dalių (ginčijamo sprendimo 317 ir 336 konstatuojamosios dalys). Šiuo klausimu ginčijamame sprendime (ginčijamo sprendimo 484 ir 517 išnašos) Komisija esą mini 2004 m. spalio 29 d. Kone pagalbą, kuri nebuvo savanoriška ir buvo daug vėlesnė už ThyssenKrupp pagalbą.

406    Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, reikia konstatuoti, jog [konfidencialu] prašyme ThyssenKrupp tik pažymėjo, kad projektų paskirstymu buvo siekiama įšaldyti rinkos dalis ir kad susitarimų nesilaikymo atveju buvo koreguojami vėlesni projektai. Šią informaciją Komisija jau turėjo tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo prašymą. Taigi ThyssenKrupp perduota informacija, susijusi su koregavimo mechanizmu, negali turėti didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

407    Penkta, [konfidencialu] suteikdama pagalbą ThyssenKrupp esą pažymėjo, kad projektų sąrašuose buvo nurodyti projektų pavadinimai, liftų kiekiai ir kainos. Komisija šią informaciją panaudojo ginčijamo sprendimo 321 konstatuojamosios dalies a, c ir d punktuose, tačiau nepripažino, kad tai yra ThyssenKrupp pagalba.

408    Vis dėlto, kaip matyti iš bylos medžiagos, reikia konstatuoti, kad pirmesniame punkte minėtą informaciją Komisija jau turėjo tuo metu, kai ThyssenKrupp pateikė savo prašymą. Taigi susijusi informacija negali turėti didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

409    Šešta, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad Komisija naudoja informaciją, susijusią su priežiūros sutarčių turiniu, ir šiuo atžvilgiu remiasi 2004 m. vasario 5 d. Kone ir [konfidencialu] ThyssenKrupp pagalba, nes Schindler bei Luxlift informaciją pateikė tik po to (ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamoji dalis). Kadangi 348 konstatuojamosios dalies informaciją Komisija patvirtino keturiais konkurentų pareiškimais, ji akivaizdžiai negalėjo pasitikėti tik Kone pareiškimu.

410    Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, reikia konstatuoti, kad iki ThyssenKrupp pateikiant [konfidencialu] prašymą, Kone 2004 m. vasario 5 ir 11 d. buvo pateikusi su priežiūros sutartimis susijusios informacijos, kuri buvo daug išsamesnė nei ta, kurią perdavė ThyssenKrupp, ir kad šią informaciją 2004 m. kovo 23 d. žodžiu patvirtino Otis. Tokiomis aplinkybėmis su priežiūros sutartimis susijusios informacijos, kurią ThyssenKrupp perdavė pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktame prašyme, negalima laikyti turinčia didelę papildomąją vertę.

411    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 neįrodė, jog Komisija akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas, kai padarė išvadą, kad ThyssenKrupp pateikti įrodymai neturi didelės papildomosios vertės, kaip tai suprantama pagal 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalį.

412    Trečia, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad Komisija padarė didelę vertinimo klaidą, kai neatsižvelgė į [konfidencialu] Liuksemburgo konkurencijos institucijos sprendimą, kuriuo ThyssenKrupp buvo atleista nuo baudos ir kuris parodo, kad šios įmonės bendradarbiavimas buvo pakankamas pagal Liuksemburgo teisę atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, ir kad todėl jos bendradarbiavimas esą turėjo papildomąją vertę.

413    Šiuo klausimu reikia priminti, kad [konfidencialu] Liuksemburgo konkurencijos tarybos nuomone dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo patenkinamas su pažeidimu Liuksemburge susijęs TKAL ir TKE prašymas atleisti nuo baudų arba jas sumažinti ir patvirtinama, kad šis prašymas yra reikšmingas procedūroje Liuksemburge (nuomonės dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 1 ir 2 straipsniai). Tačiau šioje nuomonėje nėra jokio kokybinio ThyssenKrupp pateiktų įrodymų vertinimo. Liuksemburgo konkurencijos taryba laikė „tinkamu sustabdyti prašymo atleisti nuo baudų arba jas sumažinti nagrinėjimą iš esmės, kol bus gauti Komisijos kruopštaus tyrimo rezultatai <...>“ (nuomonės dėl atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo 6 punktas ir 3 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis negalima sutikti su ieškovių argumentu.

414    Ketvirta, ieškovės bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad dėl akivaizdžių lingvistinių problemų, su kuriomis susidūrė su byla susiję pareigūnai ir dėl kurių buvo klaidingai aiškinami tam tikri įrodymai, Komisija teisingai neįvertino ThyssenKrupp pagalbos pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo papildomosios vertės. Tačiau šį argumentą reikia atmesti dėl šio sprendimo 86 punkte nurodytų motyvų.

415    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad visi ThyssenKrupp kaltinimai, susiję su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymu jos bendradarbiavimui siekiant įrodyti Liuksemburge padarytą pažeidimą, turi būti atmesti.

416    Vadinasi, visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio, proporcingumo ir gero administravimo principų pažeidimu nustatant baudų sumažinimo dydį dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo

417    Pranešimo apie kaltinimus 614 punkte Komisija paskelbė, kad „ketina sumažinti [baudą] atsižvelgusi į bendradarbiavimą ne pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo, ypač jei tam tikra bendrovė neginčija Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių arba suteikia papildomą pagalbą, leidžiančią jas paaiškinti arba papildyti“.

418    Ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, jog, „kadangi pranešimo apie kaltinimus 614 punktu šioje byloje buvo sukelti lūkesčiai, [ji] nusprendė aiškinti šį punktą įmonių, kurios remdamosi tuo padėjo nustatyti [ginčijamame] sprendime aprašyto pažeidimo faktines aplinkybes, jų neginčydamos arba pateikdamos kitą informaciją ar papildomus patikslinimus, naudai“.

419    Taigi Komisija visoms keturių pažeidimų dalyvėms, išskyrus įmones, kurios buvo atleistos nuo baudos (ginčijamo sprendimo 762, 817 ir 839 konstatuojamosios dalys), ir išskyrus Kone kartelio Nyderlanduose atveju (ginčijamo sprendimo 851 konstatuojamoji dalis), 1 % sumažino baudas dėl jų bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nes nebuvo ginčijamos pranešime apie kaltinimus nurodytos faktinės aplinkybės (ginčijamo sprendimo 768, 774, 777, 794, 801, 806, 813, 824, 829, 835, 845, 854, 855 ir 856 konstatuojamosios dalys).

420    Pirma, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia galinčios teisėtai tikėtis, kad už pažeidimus Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge ThyssenKrupp skirtos baudos bus sumažintos mažiausiai 10 % dėl pranešime apie kaltinimus paminėtų faktinių aplinkybių neginčijimo. Tokie teisėti lūkesčiai, jų manymu, kyla iš pranešimo apie kaltinimus 614 punkto ir Komisijos sprendimų praktikos, pagal kurią įmonės, neginčijusios faktinių aplinkybių, kuriomis ji kaltinama pranešime apie kaltinimus, bauda sumažinama 10 % pagal 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

421    Šio sprendimo 388 punkte buvo priminta, kad teisę remtis teisėtų lūkesčių apsauga turi kiekvienas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kurioje Sąjungos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas.

422    Tačiau, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 180 punkte, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu negalima remtis tuo atveju, kai administracija nesuteikė tikslių garantijų. Tokios garantijos – tai tiksli, nesąlyginė ir nuosekli informacija iš įgaliotų ir patikimų šaltinių.

423    Žinoma, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, priešingai nei 1996 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, nėra numatyta jokio baudos sumažinimo įmonėms, neginčijusioms faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija grindžia savo kaltinimus pranešime apie kaltinimus. Tačiau ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad pranešimo apie kaltinimus 614 punktas įmonėms sukėlė teisėtų lūkesčių, kad už faktinių aplinkybių neginčijimą bauda bus sumažinta ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.

424    Pranešimo apie kaltinimus 614 punkte Komisija paskelbė, kad „ketina sumažinti [baudą] atsižvelgusi į bendradarbiavimą ne pagal [2002 m.] pranešimą dėl bendradarbiavimo, ypač jei tam tikra bendrovė neginčijo Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių arba suteikė papildomą pagalbą, leidžiančią jas paaiškinti arba papildyti“. Toks teiginys negali būti pripažintas tikslia garantija, dėl kurios ieškovėms kiltų pagrįstų lūkesčių, kad jų baudos bus sumažintos daugiau kaip 1 %. Pranešimo apie kaltinimus 614 punkte nenurodyta, kokios apimties ar dydžio sumažinimas tam tikrais atvejais bus taikomas atitinkamoms įmonėms, todėl jis negali sukelti kokių nors teisėtų lūkesčių šiuo klausimu.

425    Reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisija nukrypo nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos, pagal kurią įmonei, neginčijusiai faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama pranešime apie kaltinimus, bauda, kuri jai būtų buvusi skirta, sumažinama 10 %, nes, kaip pažymėta šio sprendimo 153 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje.

426    Be to, ieškovės neginčija to, kad tik 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo yra taikomas jų prašymams. Todėl dėl Komisijos sprendimų ar teismų praktikos, susijusios su 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo D skirsnio 2 punkto antros įtraukos taikymu, bet kuriuo atveju negalėjo atsirasti ieškovių teisėtų lūkesčių, pagrįstų pranešimo apie kaltinimus 614 punktu, dėl to, kokiu dydžiu bus sumažintos baudos dėl faktinių aplinkybių, susijusių su karteliais Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge, neginčijimo.

427    Antra, ieškovės bylose T‑144/07 ir T‑154/07 tvirtina, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, kai nesumažino baudų 10 % dėl faktinių aplinkybių neginčijimo. Šiuo klausimu jos taip pat teigia, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, nes Komisija paskatino įmones neginčyti faktinių aplinkybių, o jų baudas sumažino tik 1 %.

428    Šiuo atžvilgiu primintina, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, 223 punktas).

429    Kalbant apie galimo baudos sumažinimo dėl faktinių aplinkybių neginčijimo dydį, reikia pažymėti, jog iš teismų praktikos išplaukia, kad įmonė, aiškiai pareiškianti, jog neginčija faktinių argumentų, kuriais Komisija grindžia savo kaltinimus, gali būti laikoma palengvinusia Komisijos užduotį konstatuoti Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos nubausti (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 395 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 157 punktas).

430    Tačiau ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog „sumažinimo dydis taip pat turi atspindėti tai, kad bendradarbiavimas po pranešimo apie kaltinimus, Komisijai jau nustačius visas pažeidimo aplinkybes ir tuo metu, kai įmonė jau susipažino su visais tyrimo aspektais ir turėjo galimybę susipažinti su tyrimo byla, geriausiu atveju gali tik nedaug padėti Komisijai atlikti tyrimą“. Ji pridūrė, kad „paprastai tokiu atveju sutikimas su faktinėmis aplinkybėmis yra ne daugiau nei įrodymas, patvirtinantis faktines aplinkybes, kurias Komisija laiko pakankamai įrodytomis kitais prie bylos dokumentų pridėtais įrodymais“.

431    Šiuo klausimu reikia priminti, jog pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo reikalaujama didelio bendradarbiavimo su Komisija, kuri, beje, atsižvelgia į tai, kad „nuo kompanijos suteiktos informacijos, nustatant pažeidimą, svarbos priklausytų baudos sumažinimas“ (2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 5 dalis). Taigi, pirma, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 378 punkte, skirtingai nei 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo atveju, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nėra numatyta galimybė sumažinti baudas dėl faktinių aplinkybių neginčijimo ir, antra, kiek tai susiję su Komisijai pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktais prašymais, maksimalus sumažinimas, kuris gali būti taikomas įmonei, kuri nėra nei pirmoji, nei antroji įmonė, įvykdžiusi šio pranešimo 21 dalyje nustatytą sąlygą, tačiau pateikė didelę papildomąją vertę turinčių įrodymų, palyginti su Komisijos jau turėtais įrodymais, yra 20 %.

432    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju taikyti sumažinimai dėl faktinių aplinkybių neginčijimo yra pridėti prie baudų sumažinimų, jau taikytų pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir į tai, kad po pranešimo apie kaltinimus atsiuntimo pasiūlyto bendradarbiavimo vertė buvo nedidelė (ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamoji dalis), Komisija nepažeidė proporcingumo principo, kai ThyssenKrupp baudų nesumažino 10 % dėl faktinių aplinkybių, susijusių su karteliais Belgijoje, Vokietijoje ir Liuksemburge, neginčijimo. Be to, ieškovės bylose T‑144/07 ir T‑154/07 nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Komisija jas paskatino neginčyti faktinių aplinkybių, todėl bet kuriuo atveju jų kaltinimas, susijęs su gero administravimo principo pažeidimu, yra nepagrįstas.

433    Trečia, ieškovės bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 tvirtina, kad ThyssenKrupp, kuri informavo Komisiją apie pažeidimo Vokietijoje dalyvių mėginimus sudaryti kliūtis šios institucijos vykdomam tyrimui, buvo diskriminuojama, palyginti su įmonėmis, kurios ginčijo tokius veiksmus, nes abiems įmonių kategorijoms buvo pritaikytas toks pats baudos sumažinimas dėl jų bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo. Ieškovė byloje T‑144/07 šiuo klausimu taip pat teigia, kad visų įmonių baudos buvo sumažintos 1 %, neatsižvelgiant į jų bendradarbiavimą.

434    Su šiuo kaltinimu negalima sutikti. Kadangi ThyssenKrupp argumentai dėl mėginimų sudaryti kliūtis negalėjo palengvinti Komisijos galimybės įrodyti pažeidimą (žr. šio sprendimo 386 punktą), ThyssenKrupp bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo naudingumas apsiriboja faktinių aplinkybių neginčijimu. Taigi ThyssenKrupp bendradarbiavimas yra panašus į bendradarbiavimą kitų įmonių, kurios, kiek tai susiję su bendradarbiavimu ne pagal minėtą pranešimą, apsiribojo pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių neginčijimu.

435    Ketvirta, ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad taikant 1 % baudos sumažinimo dėl faktinių aplinkybių neginčijimo apskaičiavimo metodą padaroma finansinė žala ThyssenKrupp, palyginti su kitomis administracinėje procedūroje dalyvavusiomis įmonėmis. ThyssenKrupp atveju baudų sumažinimus Komisija esą apskaičiavo dviem etapais, t. y. dėl Belgijos ir Nyderlandų buvo apskaičiuoti atitinkamai 20 ir 40 % sumažinimai dėl bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, tada 1 % sumažinimai – dėl bendradarbiavimo ne pagal tą pranešimą. Kitų įmonių atveju 1 % sumažinimas esą buvo taikomas tiesiogiai Komisijos nustatytai baudai. Todėl taikydama savo apskaičiavimo metodą Komisija palankiau vertino įmones, kurių baudos nebuvo sumažintos remiantis 2002 m. pranešimu dėl bendradarbiavimo, nei įmones, bendradarbiavusias per administracinę procedūrą.

436    Buvo priminta (žr. šio sprendimo 365 punktą), kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, vertindama kartelio dalyvių bendradarbiavimą, negali nepaisyti vienodo požiūrio principo.

437    Tačiau be to, kad baudų sumažinimai pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo ir ne pagal šį pranešimą yra skirtingi baudų apskaičiavimo etapai, konstatuotina, kad, viena vertus, įmonių, bendradarbiavusių tiek pagal minėtą pranešimą, tiek ne pagal šį pranešimą ir, kita vertus, įmonių, bendradarbiavusių tik ne pagal tą pranešimą, padėtys nėra panašios. Todėl negalima sutikti su kaltinimu, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

438    Tai reiškia, kad visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu

439    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsniu už pažeidimus, kurie jame konstatuoti, skirtomis baudomis yra pažeista Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis, nes Komisija, nustatydama 10 % atitinkamų įmonių apyvartos viršutinę ribą, atsižvelgė į ThyssenKrupp grupės, o ne darant pažeidimus tiesiogiai dalyvavusių dukterinių bendrovių apyvartą.

440    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad, pirma, negalima TKAG ir TKE inkriminuoti jų atitinkamų dukterinių bendrovių padarytų pažeidimų ir kad todėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta 10 % apyvartos viršutinė riba turi būti apskaičiuota remiantis minėtų dukterinių bendrovių apyvarta.

441    Tačiau konstatuotina, kad šis kaltinimas sutampa su šio sprendimo 100–149 punktuose išnagrinėtais kaltinimais, susijusiais su ThyssenKrupp grupės patronuojančiųjų bendrovių atsakomybės pripažinimu už jų dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus. Iš su tuo susijusio nagrinėjimo matyti, jog Komisija padarė teisingą išvadą, kad TKAG ir TKE sudaro vieną ekonominį vienetą su savo atitinkamomis dukterinėmis bendrovėmis. Taigi šis kaltinimas turi būti atmestas.

442    Antra, ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 tvirtina, kad bet kuriuo atveju baudų viršutinės ribos taip pat negalima nustatyti remiantis patronuojančiosios bendrovės apyvarta, nes Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje kalbama apie „įmones pažeidimo dalyves“. Taigi 10 % viršutinė riba esą taikoma tiesiogiai darant pažeidimą dalyvavusio pažeidėjo, o ne jo solidariai atsakingos patronuojančiosios bendrovės apyvartai.

443    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais“. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką apyvarta, apie kurią kalbama šioje nuostatoje – tai bendra atitinkamos įmonės apyvarta (žr. 55 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 146 punktą ir 428 punkte minėto 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 177 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

444    Taigi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta 10 % apyvartos viršutinė riba turi būti apskaičiuojama remiantis visų bendrovių, sudarančių ekonominį vienetą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, bendra apyvarta (Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 311 punkte minėto Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 528 punktas ir 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, 390 punktas).

445    Nagrinėjamu atveju Komisija nustatė, kad EB 81 straipsnio taikymo požiūriu TKAG sudarė vieną ekonominį vienetą su savo dukterinėmis bendrovėmis, nurodytomis ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje (žr. šio sprendimo 100–149 punktus). Atsižvelgiant į šio sprendimo 443 ir 444 punktuose paminėtą teismų praktiką, Komisija, apskaičiuodama ginčijamo sprendimo 2 straipsniu skirtas baudas, teisėtai rėmėsi patronuojančiosios bendrovės apyvarta tam, kad nustatytų pakankamai atgrasančio dydžio baudas.

446    Tai reiškia, kad Komisija nepažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies, kai nustatydama 10 % apyvartos viršutinę ribą baudoms, skirtinoms už pažeidimus, kuriuos padarė ThyssenKrupp grupei priklausančios bendrovės, rėmėsi TKAG apyvarta. Kadangi ieškovės bylose T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 neteigia, kad joms skirta bauda viršija 10 % minėtos apyvartos ribą, jų kaltinimai turi būti atmesti.

 Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu apskaičiuojant galutinius baudų dydžius

447    Ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 teigia, kad joms skirtų baudų galutiniai dydžiai yra neproporcingi.

448    Siekdamos įrodyti proporcingumo principo pažeidimą ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07, pirma, pabrėžia pažeidimų, už kuriuos ginčijamame sprendime skirtos baudos, nacionalinį pobūdį. Antra, ieškovės bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 teigia, kad už pažeidimus Belgijoje ir Liuksemburge ThyssenKrupp skirtos baudos yra per didelės, palyginti su atitinkamų rinkų dydžiais, ir teisingai neatspindi ekonominių galių santykių tarp darant pažeidimus dalyvavusių įmonių, kurie turėjo lemiamą reikšmę darant tuos pažeidimus. Ieškovės bylose T‑144/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 šiame kontekste taip pat pabrėžia, kad už pažeidimus Belgijoje ir Nyderlanduose joms skirtos baudos ne kartą atitinka atitinkamas TKLA ir TKL apyvartas. Trečia, ieškovė byloje T‑144/07 teigia, kad proporcingumo principas įpareigoja Komisiją nustatyti tokį galutinį baudos dydį, kuris atspindėtų visą TKLA bendradarbiavimo mastą ir visų pirma atsižvelgti į Belgijos konkurencijos institucijos pažadą atleisti nuo baudų arba jas sumažinti. Šiuo klausimu ieškovė byloje T‑154/07 taip pat tvirtina, jog Komisija privalėjo atsižvelgti į tai, kad Nyderlandų konkurencijos institucija atleido TKL nuo baudų.

449    Visų pirma primintina, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (žr. šio sprendimo 428 punktą).

450    Darytina išvada, kad baudos turi nebūti per didelės siekiamų tikslų, t. y. konkurencijos taisyklių laikymosi, atžvilgiu, ir kad baudos, kuri skiriama įmonei už pažeidimą konkurencijos srityje, dydis turi būti proporcingas pažeidimui kaip visumai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo sunkumą (428 punkte minėto 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 224 punktas). Be to, nustatydama baudų dydį Komisija pagrįstai gali atsižvelgti į būtinybę užtikrinti pakankamą atgrasantį jų poveikį (šiuo klausimu žr. 247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 108 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktą).

451    Pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kartelius iš esmės sudarė slaptas konkurentų susitarimas pasidalyti rinkas arba įšaldyti turimas rinkų dalis, pasiskirstant naujų liftų ir (arba) eskalatorių pardavimo ir montavimo projektus, ir nekonkuruoti tarpusavyje dėl liftų ir eskalatorių priežiūros ir modernizavimo (išskyrus Vokietiją, kur kartelio dalyvės nesitarė dėl priežiūros ir modernizavimo veiklos). Tačiau tokie pažeidimai dėl paties savo pobūdžio yra vieni sunkiausių EB 81 straipsnio pažeidimų (ginčijamo sprendimo 658 konstatuojamoji dalis).

452    Šiuo atžvilgiu sąlyginai mažas nagrinėjamų produktų rinkos dydis, net jeigu jis būtų įrodytas, turi tik nedidelę reikšmę, palyginti su visais kitais pažeidimo sunkumą parodančiais veiksniais (šiuo klausimu žr. 185 punkte minėto Sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją 151 punktą). Taigi turi būti atmesti ieškovių argumentai, kad Komisijos skirtos baudos yra neproporcingos atitinkamų rinkų dydžių atžvilgiu.

453    Antra, kalbant apie baudų proporcingumą atitinkamų ekonominių vienetų, veikiančių kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydžio ir ekonominio pajėgumo atžvilgiu, primintina, kad iš išdėstytų samprotavimų matyti, jog jos neviršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos viršutinės ribos, kuria siekiama išvengti, kad baudos būtų neproporcingos įmonės dydžiui (šiuo klausimu žr. 247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 129 punktą ir 428 punkte minėto 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 229 punktą).

454    Trečia, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, apskaičiuodama baudas Komisija gali atsižvelgti, be kita ko, į ekonominio vieneto, veikiančio kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dydį ir ekonominį pajėgumą. Tačiau atitinkama įmonė, į kurią turi būti atsižvelgta, nagrinėjamu atveju neatitinka kiekvienos dukterinės bendrovės, dalyvavusios darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse konstatuotus pažeidimus. Atvirkščiai, iš pirma pateiktos analizės matyti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių ketvirtose įtraukose konstatuotus pažeidimus padariusios įmonės yra TKAG ir visos jos dukterinės bendrovės, paminėtos ginčijamo sprendimo minėtuose nuostatose (žr. šio sprendimo 100–149 punktus). Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių argumentus, kuriais tik įrodoma disproporcija tarp Komisijos skirtų baudų ir minėtų dukterinių bendrovių, išskyrus patronuojančiąją bendrovę, apyvartos.

455    Ketvirta, iš teismų praktikos išplaukia, jog nustatydama baudų dydį pagal nagrinėjamo pažeidimo sunkumo laipsnį ir trukmę, tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, Komisija neprivalo užtikrinti, kad galutinės šioms įmonėms apskaičiuotos baudos atskleistų visus jų bendros apyvartos arba apyvartos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, skirtumus (šiuo klausimu žr. 94 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 312 punktą ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 84 punktą).

456    Taigi Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad galutinis baudos dydis nėra a priori tinkamas elementas nustatyti, kad bauda yra galimai neproporcinga kartelio dalyvių dydžio atžvilgiu. Galutinio baudos dydžio nustatymas priklauso, be kita ko, nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, o ne su jos rinkos dalimi ar apyvarta, pavyzdžiui, nuo pažeidimo trukmės, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių ir atitinkamos įmonės bendradarbiavimo laipsnio (455 punkte minėto Sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją 85 ir 86 punktai).

457    Be to, iš ginčijamo sprendimo 672, 673, 674, 676, 680 ir 686 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nustatydama konkretų baudų pradinį dydį Komisija atitinkamas įmones vertino diferencijuotai tam, kad būtų atsižvelgta į jų reikšmę rinkose, su kuriomis susiję karteliai. Taigi Komisija suskirstė įmones į „kelias kategorijas atsižvelgiant į jų apyvartą liftų ir (arba) eskalatorių sektoriuje, atitinkamais atvejais įskaitant priežiūros ir modernizavimo paslaugų apyvartą“ (ginčijamo sprendimo 673 konstatuojamoji dalis). Todėl negalima sutikti su ieškovių argumentais, kad skirtos baudos teisingai neatspindi ekonominių galių santykių tarp darant pažeidimą dalyvavusių įmonių.

458    Penkta, taip pat reikia atmesti ieškovių bylose T‑144/07 ir T‑154/07 argumentus, kad Komisija neatsižvelgė į visą ThyssenKrupp bendradarbiavimo mastą Belgijoje ir kad ji turėjo atsižvelgti į nacionalinių konkurencijos institucijų aktus.

459    Reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 769–774 konstatuojamosiose dalyse Komisija tinkamai atsižvelgė į TKLA bendradarbiavimą įrodant pažeidimą Belgijoje. Iš to, kas išdėstyta (šio sprendimo 338–370 punktai), taip pat matyti, kad šiuo atžvilgiu Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos. Be to, iš šio sprendimo 156–190 punktų išplaukia, kad ieškovės taip pat negali remtis pažadais atleisti nuo baudų arba jas sumažinti, kuriuos joms tariamai davė Belgijos ir Nyderlandų konkurencijos institucijos.

460    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovių bylose T‑144/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 pagrindas, susijęs su proporcingumo principo pažeidimu apskaičiuojant galutinį baudos dydį, turi būti atmestas.

 Dėl galutinio baudų dydžio nustatymo

461    Kaip matyti iš šio sprendimo 303–323 punktų, ginčijamą sprendimą reikia pakeisti tiek, kiek jame ThyssenKrupp skirtos pradinės baudos padidinamos 50 % dėl pakartotinio pažeidimo.

462    Taigi galutinis minėtų baudų dydis apskaičiuojamas taip:

–        pažeidimo Belgijoje atveju: pradinė bauda (57 750 000 EUR) sumažinama 20 % dėl bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo – taip gaunama 46 200 000 EUR suma – ir 1 % dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo – taip gaunama 45 738 000 EUR galutinė bauda,

–        pažeidimo Vokietijoje atveju: pradinė bauda (252 000 000 EUR) sumažinama 1 % dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo – taip gaunama 249 480 000 EUR galutinė bauda,

–        pažeidimo Liuksemburge atveju: pradinė bauda (9 000 000 EUR) sumažinama 1 % dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo – taip gaunama 8 910 000 EUR galutinė bauda,

–        pažeidimo Nyderlanduose atveju: pradinė bauda (26 350 000 EUR) sumažinama 40 % dėl bendradarbiavimo pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo – taip gaunama 15 810 000 EUR suma – ir 1 % dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo – taip gaunama 15 651 900 EUR galutinė bauda.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

463    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Šioje byloje reikia nuspręsti, kad ieškovės padengia tris ketvirtadalius savo ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia ketvirtadalį savo ir ketvirtadalį ieškovių bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Sujungti bylas T‑144/07, T‑147/07, T‑148/07, T‑149/07, T‑150/07 ir T‑154/07 tam, kad būtų priimtas šis sprendimas.

2.      Panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimo C (2007) 512 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį (byla COMP/E–1/38.823 – Liftai ir eskalatoriai) 2 straipsnio 1 dalies ketvirtą įtrauką, 2 dalies ketvirtą įtrauką, 3 dalies ketvirtą įtrauką ir 4 dalies ketvirtą įtrauką.

3.      Nustatyti, kad bylose T‑144/07, T‑149/07 ir T‑150/07 bauda, kuri Sprendimo C (2007) 512 2 straipsnio 1 dalies ketvirtoje įtraukoje už pažeidimą Belgijoje skirta ThyssenKrupp Liften Ascenseurs NV, ThyssenKrupp Elevator AG ir ThyssenKrupp AG, yra 45 738 000 EUR.

4.      Nustatyti, kad bylose T‑147/07, T‑149/07 ir T‑150/07 bauda, kuri Sprendimo C (2007) 512 2 straipsnio 2 dalies ketvirtoje įtraukoje už pažeidimą Vokietijoje skirta ThyssenKrupp Aufzüge GmbH, ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH, ThyssenKrupp Elevator ir ThyssenKrupp, yra 249 480 000 EUR.

5.      Nustatyti, kad bylose T‑148/07, T‑149/07 ir T‑150/07 bauda, kuri Sprendimo C (2007) 512 2 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje už pažeidimą Liuksemburge skirta ThyssenKrupp Ascenseurs Luxembourg Sàrl, ThyssenKrupp Elevator ir ThyssenKrupp, yra 8 910 000 EUR.

6.      Nustatyti, kad bylose T‑150/07 ir T‑154/07 bauda, kuri Sprendimo C (2007) 512 2 straipsnio 4 dalies ketvirtoje įtraukoje už pažeidimą Nyderlanduose skirta ThyssenKrupp Liften BV ir ThyssenKrupp, yra 15 651 900 EUR.

7.      Atmesti likusias ieškinių dalis.

8.      Kiekvienoje byloje ieškovės padengia tris ketvirtadalius savo ir tris ketvirtadalius Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia ketvirtadalį savo ir ketvirtadalį ieškovių bylinėjimosi išlaidų.

Paskelbta 2011 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Administracinė procedūra

1. Komisijos tyrimas

Belgija

Vokietija

Liuksemburgas

Nyderlandai

2. Pranešimas apie kaltinimus

3. Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl esmės

1. Pirminės pastabos

2. Dėl prašymų panaikinti ginčijamą sprendimą

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos kompetencijos neturėjimu

Dėl pirmosios dalies, susijusios su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes nagrinėjami karteliai esą nedarė poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai

Dėl antrosios dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1/2003, Pranešimo dėl konkurencijos institucijų bendradarbiavimo bei vienodo požiūrio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu, nes Komisija esą turėjo leisti atitinkamoms nacionalinėms institucijoms vykdyti persekiojimą dėl pažeidimų

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su atsakomybės už EB 81 straipsnio pažeidimus priskyrimo, nekaltumo prezumpcijos, bausmių individualizavimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, taip pat teisės į gynybą ir EB 253 straipsnio pažeidimu, dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus inkriminuojant jų patronuojančiosioms bendrovėms

Pirminės pastabos

Dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotų pažeidimų inkriminavimo TKE ir TKAG

– Dėl TKAG ir TKE atsakomybės už jų dukterinių bendrovių elgesį prezumpcijos

– Dėl ieškovių pateiktų įrodymų siekiant paneigti TKAG ir TKE atsakomybės už jų atitinkamų dukterinių bendrovių elgesį prezumpciją

Dėl pareigos motyvuoti ir teisės į gynybą pažeidimo

Dėl prašymų taikyti tyrimo priemones

3. Dėl prašymų panaikinti arba sumažinti skirtas baudas

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su non bis in idem principo pažeidimu

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, proporcingumo ir vienodo požiūrio principų bei teisės į gynybą pažeidimu nustatant pradinių baudų dydžius pagal pažeidimų sunkumą

Pirminės pastabos

Ginčijamas sprendimas

Dėl tariamo bendrų pradinių baudų dydžių neteisėtumo

Dėl tariamo konkrečių pradinių baudų dydžių neteisėtumo

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, proporcingumo principo, EB 253 straipsnio ir vienodo požiūrio principo pažeidimu taikant grupės dauginimo koeficientą tam, kad būtų atsižvelgta į atgrasymo tikslą nustatant pradinių baudų dydį

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 1998 m. gairių, proporcingumo principo ir teisės į gynybą pažeidimu padidinant pradines baudas 50 % dėl pakartotinio pažeidimo

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu ir teisėtų lūkesčių apsaugos bei vienodo požiūrio principų pažeidimu vertinant bendradarbiavimą

Dėl 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo

Dėl Komisijos diskrecijos ir Sąjungos teismo vykdomos kontrolės

Dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo siekiant įrodyti pažeidimą Belgijoje

Dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo siekiant įrodyti pažeidimą Vokietijoje

Dėl ThyssenKrupp bendradarbiavimo siekiant įrodyti pažeidimą Liuksemburge

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio, proporcingumo ir gero administravimo principų pažeidimu nustatant baudų sumažinimo dydį dėl bendradarbiavimo ne pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pa˛eidimu

Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu apskaičiuojant galutinius baudų dydžius

Dėl galutinio baudų dydžio nustatymo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalbos: olandų ir vokiečių.

1 – Konfidenciali informacija praleista.