1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Įrodinėjimo pareigos apimtis
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 1/2003)
2. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos iškraipymas – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamumas norint konstatuoti pažeidimą
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
3. Konkurencija – Karteliai – Pažeidimas – Vienas pažeidimas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)
4. Konkurencija – Baudos – Sankcijų individualizavimo principas – Suderinimas su įmonės sąvoka
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Apyvarta, į kurią buvo atsižvelgta
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
6. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Dukterinės bendrovės padarytas pažeidimas – Priskyrimas patronuojančiai bendrovei – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga – Ribos
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
7. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Priskyrimas – Dukterinės bendrovės padaryto pažeidimo priskyrimas patronuojančiai bendrovei – Ribos
(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis)
8. Konkurencija – Karteliai – Įmonė – Sąvoka – Ekonominis vienetas – Pažeidimų priskyrimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Solidarioji atitinkamų bendrovių atsakomybė
(EB 81 straipsnio 1 dalis; EEE susitarimo 53 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atsižvelgimas į prekių, dėl kurių padarytas pažeidimas, pasaulinę pardavimo apyvartą – Leistinumas – Sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)
10. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai suteikta diskrecija vertinti
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis – Skaičiavimas – Apyvarta, į kurią reikia atsižvelgti – Visų ekonominį vienetą kaip įmonę sudarančių bendrovių bendra apyvarta
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys)
12. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Dukterinės bendrovės padarytas pažeidimas – Priskyrimas patronuojančiai bendrovei – Pasekmės – Dukterinės bendrovės asmeninės atsakomybės išlaikymas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
13. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės – Komisijai suteikta diskrecija vertinti
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)
14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Lengvinančios aplinkybės – Apimtis
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Elgesio, leidusio Komisijai lengviau konstatuoti pažeidimą, būtinybė
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis; Komisijos pranešimas 2002/C 45/03)
16. Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Principo apimtis – Ribos – Įmonės teisė apklausti kaltinančiuosius liudininkus – Nebuvimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
17. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neteisėtumo konstatavimas – Bendrojo Teismo galimybė naudojantis savo neribota kompetencija nuspręsti dėl sprendimo pakeitimo
(EB 229 straipsnis)
1. Šalis ar valdžios institucija, tvirtinanti, kad esama konkurencijos taisyklių pažeidimo, privalo tinkamai įrodyti pažeidimą sudarančius faktus, o įmonė, pateikusi gynybos argumentą, kad paneigtų kaltinimą dėl pažeidimo, turi įrodyti, kad tokio gynybos argumento taikymo sąlygos tenkinamos, tada valdžios institucija turės remtis kitais įrodymais.
Principo, kad Komisija turi įrodyti visus pažeidimą sudarančius elementus, taip pat jo trukmę, galinčius turėti įtakos jos galutinėms išvadoms dėl minėto pažeidimo sunkumo, nepaneigia tai, kad atitinkamos įmonės rėmėsi senatimi kaip gynybos argumentu, kurį įrodyti iš esmės turi jos pačios. Akivaizdu, kad norint remtis tokiu argumentu reikia įrodyti pažeidimo trukmę ir pabaigą. Tačiau vien šios aplinkybės negali pateisinti tokių faktų įrodinėjimo pareigos perkėlimo minėtoms įmonėms. Pirma, pažeidimo trukmė, kuri reiškia, kad turi būti žinoma jo pabaigos data, yra vienas iš pagrindinių pažeidimo elementų, kurį įrodyti turi Komisija, net jei šie elementai yra ginčijami, kaip gynybos argumentą nurodant senatį. Antra, tokią išvadą pagrindžia tai, kad nesuėjęs Komisijos atliekamų teisinių procedūrų senaties terminas pagal Reglamento Nr. 1/2003 nuostatas yra objektyvus teisinis kriterijus, kylantis iš teisinio saugumo principo, todėl yra sprendimo skirti nuobaudą galiojimo sąlyga. Iš tikrųjų Komisija turi jo laikytis, net jei šiuo klausimu nenurodomas gynybos argumentas.
Vis dėlto šis įrodinėjimo pareigos paskirstymas gali keistis, jei vienos iš šalių nurodytos faktinės aplinkybės įpareigoja kitą šalį pateikti paaiškinimus ar pateisinimus – to nepadarius gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti. Iš tikrųjų, jei Komisija pateikė susitarimo buvimo įrodymą, jame dalyvavusios įmonės turi pateikti įrodymą, kad jos nuo šio susitarimo atsiribojo, ir šis įrodymas turi patvirtinti aiškiai išreikštą ir kitoms dalyvaujančioms įmonėms praneštą valią atsiriboti nuo susitarimo.
(žr. 52–55 ir 60 punktus)
2. Pačioje EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog susitarimai tarp įmonių, jeigu jų tikslas yra riboti konkurenciją, yra draudžiami, neatsižvelgiant į jų poveikį. Todėl jei įrodytas inkriminuojamų veiksmų antikonkurencinis tikslas, nereikalaujama įrodyti faktinio antikonkurencinio poveikio.
(žr. 75 punktą)
3. Europos Sąjungos teismai yra nustatę kelis kriterijus, reikšmingus vertinant, ar tai buvo vienas ir tas pats EB 81 straipsnyje ir Europos ekonominės erdvės (EEE) 53 straipsnyje numatytas pažeidimas, t. y. nagrinėjamų veiksmų tikslo tapatumas, atitinkamų gaminių ir paslaugų tapatumas, įmonių, dalyvavusių darant pažeidimą, tapatumas ir pažeidimo įgyvendinimo priemonių tapatumas. Kiti reikšmingi kriterijai yra įmonėms atstovavusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas.
(žr. 90 punktą)
4. Atsižvelgiant į bausmių ir sankcijų individualumo principą, fizinis ar juridinis asmuo gali būti baudžiamas tik už tuos veiksmus, kuriais jis kaltinamas individualiai, šis principas taikomas per bet kurią administracinę procedūrą, galinčioje pabaigti sankcijų skyrimu pagal Bendrijos konkurencijos taisykles. Vis dėlto šis principas turi būti suderinamas su įmonės sąvoka pagal EB 81 straipsnį. Šiuo atžvilgiu įmonės sąvoka apima ekonominius subjektus, susidedančius iš asmeninių, materialių ir nematerialių elementų visumos, kuria siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kurie gali prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo. Bendrijos konkurencijos teisėje pripažįstama, kad skirtingos bendrovės, priklausančios tai pačiai grupei, sudaro ekonominį subjektą, taigi įmonę pagal EB 81 straipsnį, jei atitinkamos bendrovės savo elgesį rinkoje pasirenka nesavarankiškai.
Todėl reikia atmesti tvirtinimą, pagal kurį aplinkybė, kad įmonę, dalyvaujančią darant pažeidimą, sudaro kelios atskiros bendrovės, nereiškia, kad šios bendrovės turi būti vertinamos kaip vienas pažeidimo dalyvis. Šis tvirtinimas yra susijęs su įmonės sąvokos painiojimu su bendrovės sąvoka, ir jo negalima pagrįsti teismų praktika.
(žr. 122–123 punktus)
5. Ekonominio vieneto koncepcijos taikymas konkurencijos srityje Komisijai apskaičiuojant baudą atgaline data nelemia griežtesnės sankcijos ir dėl to nepažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalies, pagal kurią negali būti skiriama didesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Kadangi tuo metu buvo nusistovėjusi Komisijos praktika, pagal kurią apskaičiuojant baudą atsižvelgiama į įmonės apyvartą (prireikus – į visų šią įmonę sudarančių bendrovių bendrą apyvartą), apie tai turėjo žinoti visi ūkio subjektai. Be to, nusistovėjusi Komisijos praktika apskaičiuojant pradines baudas atsižvelgti į paskutinių nepertraukiamų pažeidimo metų apyvartą netiesiogiai patvirtinta teismų praktikoje.
Šiuo klausimu pirmiausia reikia pastebėti, kad baudų atgrasomasis pobūdis yra vienas iš veiksnių, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas pažeidimų sunkumas. Baudos atgrasomasis pobūdis labai priklauso nuo pakankamai juntamų baudos pasekmių atitinkamai įmonei. Todėl norint išmatuoti įmonei, dalyvavusiai darant pažeidimą, skirtos baudos atgrasomąjį pobūdį, reikia atsižvelgti į situaciją pasibaigus pažeidimui, o ne į tą, kuri galėjo būti anksčiau. Antra, atsižvelgiant į gero administravimo principą ir administracinės procedūros ekonomijos reikalavimą, reikalavimas Komisijai atsižvelgti į atitinkamų įmonių apyvartos kaitą kartelio veikimo laikotarpiu būtų neįgyvendinamas ir visiškai perteklinis. Toks požiūris reikalautų apskaičiuoti atskiras pradines baudas už kiekvienus dalyvavimo kartelyje metus ir nustatyti atitinkamas dalyvių rinkos dalis per kiekvienus pažeidimo metus.
(žr. 124–127 punktus)
6. Konkurencijos srityje Komisija gali daryti pagrįstą prielaidą, jog patronuojančiai bendrovei visiškai priklausanti dukterinė bendrovė iš esmės vykdo pirmosios duotus nurodymus, ir ši prielaida reiškia, kad Komisija neprivalo tikrinti, ar patronuojanti bendrovė iš tikrųjų pasinaudojo tokiais įgaliojimais. Patronuojančiai bendrovei jai visiškai priklausančios dukterinės bendrovės elgesio priskyrimas nereiškia, kad įrodyta, jog patronuojanti bendrovė žinojo apie savo dukterinės bendrovės veiksmus. Priešingai, patronuojanti bendrovė, manydama, kad, nepaisant to, jog ji valdo 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, pastaroji bendrovė rinkoje veikia visiškai savarankiškai, turi paneigti šią prezumpciją ir pateikti pakankamai įrodymų.
(žr. 130 punktą)
7. Juridiniai vienetai, kurie savarankiškai dalyvavo darant EB 81 straipsnyje ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą ir kuriuos vėliau įsigijo kita bendrovė, ir toliau atsako asmeniškai už iki jų įsigijimo padarytą pažeidimą, jei šios bendrovės nebuvo paprasčiausia prijungtos prie įgijėjo, o toliau veikia kaip dukterinės bendrovės. Tokiu atveju įgijėjas gali būti pripažintas atsakingu už dukterinės bendrovės elgesį nuo įgijimo momento tik jei dukterinė bendrovė tęsia pažeidimą ir jei gali būti įrodyta naujos patronuojančios bendrovės atsakomybė.
Be to, tas pats principas mutatis mutandis turi būti taikomas ir tuo atveju, kai iki perėmimo perimtoji bendrovė dalyvavo darant pažeidimą ne savarankiškai, o kaip kitos grupės dukterinė bendrovė.
(žr. 139 ir 141 punktus)
8. Solidari bendrovių atsakomybė sumokėti baudas, skirtas už EB 81 straipsnyje ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnyje nurodytą pažeidimą, yra iš šių straipsnių materialinių nuostatų išplaukianti pagrįsta teisinė pasekmė.
Vieno ir to paties įmonės elgesio rinkoje egzistavimas pagal konkurencijos teisę reiškia, kad bendrovėms ar, konkrečiau kalbant, teisės subjektams, kurie už šį elgesį gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi, būtų nustatyti solidarūs įpareigojimai. Solidari atsakomybė sumokėti baudas, skirtas už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą, užtikrinant realų minėtų baudų sumokėjimą, leidžia siekti atgrasymo tikslo, kurio iš esmės siekiama pagal konkurencijos teisę, nepažeidžiant vieno iš pagrindinių Sąjungos principo, t. y. ne bis in idem principo, kuris taip pat yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje, draudžiančio to paties konkurencijos teisės pažeidimo atveju bausti įmonę daugiau nei vieną kartą už tuos pačius veiksmus rinkoje, kuriuos padarė teisės subjektai, galintys būti patraukti asmeninėn atsakomybėn.
Tai, kad kelių bendrovių asmeninė atsakomybė už tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą skiriasi, netrukdo joms solidariai skirti baudos, nes baudos solidarus mokėjimas apima tik laikotarpį, per kurį minėtos bendrovės sudarė vieną ekonominį vienetą, taigi ir įmonę, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę. Šiuo klausimu iš bausmių ir sankcijų individualumo principo matyti, kad bet kuri bendrovė iš sprendimo, kuriuo joms nurodoma solidariai su viena ar keliomis bendrovėmis sumokėti baudą, turi turėti galimybę nustatyti mokėtiną dalį, nors Komisijai tai ir nėra svarbu. Todėl Komisija turi tiksliai nurodyti laikotarpius, už kuriuos atitinkamos bendrovės yra (bendrai) atsakingos dėl įmonių, dalyvavusių kartelyje, neteisėto elgesio, o tam tikrais atvejais – ir minėtų bendrovių atsakomybės lygį už šį elgesį.
Todėl sprendimas, kuriuo Komisija kelioms įmonėms nurodo solidariai sumokėti baudą, neišvengiamai turi teisinių pasekmių, susijusių su baudų mokėjimo konkurencijos teisėje tvarka, tiek santykiams tarp kreditoriaus ir solidariai atsakingų bendraskolių, tiek santykiams tarp pačių solidariai atsakingų bendraskolių.
Tik Komisija, įgyvendindama savo kompetenciją skirti baudas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, turi nustatyti atskirų bendrovių atitinkamą dalį sumų, kurios iš jų priteistos solidariai, jei minėtos bendrovės sudarė vieną įmonę, ir ši pareiga negali būti palikta nacionalinių teismų kompetencijai.
Jei sprendime, kuriuo Komisija skiria baudą solidariai kelioms bendrovėms dėl neteisėto įmonės elgesio, nėra kitokių paaiškinimų, vadinasi, šiuo sprendimu joms už minėtą elgesį nustatoma vienodo dydžio atsakomybė. Bendrovės, kurioms solidariai skiriama bauda ir kurių atsakomybės už pažeidimą dydis, nesant baudą nustatančiame sprendime kitų paaiškinimų, yra vienodas, iš principo turi mokėti lygias už šį pažeidimą skirtos baudos dalis. Nors tokiu atveju iš sprendimo, kuriuo skiriama bauda solidariai kelioms įmonėms, negalima nustatyti, kuri iš šių bendrovių a priori turi mokėti baudą Komisijai, šiame sprendime nelieka jokių abejonių dėl bendrovėms tenkan čių baudos dalių, nes kiekviena iš jų prireikus gali pareikšti atgręžtinius reikalavimus solidariai atsakingiems bendraskoliams dėl jos permokėtos dalies.
(žr. 149, 151–153 ir 156–158 punktus)
9. Pasaulinio kartelio, kuriuo ne tik nustatomos kainos, bet ir pasidalijamos rinkos, atveju Komisija gali remtis nagrinėjamų prekių pardavimo pasauline apyvarta, siekdama pradinėmis baudomis išreikšti pažeidimo pobūdį, realią įtaką rinkai ir geografinės rinkos dydį, atsižvelgiant į žymius kartelio narių dydžio skirtumus. Kadangi kartu paimtos Jungtinė Karalystė ir Airija sudaro didelę dalį bendrosios rinkos, žala konkurencijai šiose rinkose negali būti vertinama kaip nežymi. Kadangi ieškovėms ginčijamame sprendime inkriminuojamas pažeidimas apima ir kaltinimą, kad atitinkamos įmonės pasidalijo atskiras nacionalines Europos rinkas pagal „šalių gamintojų“ sistemą, aplinkybė, kad įmonė ieškovė pagal tokį neteisėtą susitarimą savo veiklą vidaus rinkoje apribojo pasilikusi tik savo „namų“ rinkas, negali būti pripažinta lengvinančia. Galiausiai, jei neteisėto kartelio dalyviai patys atsižvelgia į kiekvieno iš jų pasaulinę apyvartą, kad galėtų paskirstyti individualias kvotas kartelio viduje, kurios buvo taikomos tiek Europoje, išskyrus „šalis gamintojas“, tiek pasauliniu lygiu, Komisija, vertindama atskirų kartelyje dalyvavusių įmonių konkrečią įtaką, taip pat pagrįstai gali atsižvelgti į jų pasaulines apyvartas.
(žr. 170–171 punktus)
10. Bendrijos teisėje nereikalaujama, kad atskiroms vienos įmonės bendrovėms skirtos baudos būtų proporcingos kiekvienos iš šių bendrovių dalyvavimo darant pažeidimą trukmei. Todėl dviem bendrovėms, kurioms inkriminuojamo dalyvavimo darant pažeidimą trukmė skiriasi, už kiekvieną dalyvavimo darant pažeidimą mėnesį taikytos sumos eurais palyginimas neparodo diskriminacijos.
Todėl negalima teigti, kad nustatydama trukmei ne visiškai proporcingas baudas Komisija peržengia jai teismų praktikoje nustatytos diskrecijos ribas.
(žr. 181–182 punktus)
11. Kalbant apie Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios ribos taikymą, tai, kad kelios bendrovės turi solidariai sumokėti baudą, nes sudaro įmonę, kaip ji suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog kiekvienos pareiga yra apribota 10 % nuo jos praėjusių verslo metų metinės apyvartos. Iš tikrųjų 10 % maksimali riba pagal šią nuostatą turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant bendrai į visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį subjektą, veikiantį kaip įmonė pagal EB 81 straipsnį, apyvartą, nes tik visų bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis.
Įmonės sąvoka pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalis nesiskiria nuo įmonės sąvokos pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Todėl kelių grupės, sudarančios įmonę pagal minėtas nuostatas, bendrovių solidarios atsakomybės atveju ši riba nenustatoma pagal mažiausią apyvartą turinčios bendrovės duomenis.
(žr. 186–187 punktus)
12. Tai, kad patronuojančiai bendrovei priskiriamas jos dukterinės bendrovės elgesys, nes ji lemdavo pastarosios elgesį priimant komercinius sprendimus, nereiškia, jog minėta patronuojanti bendrovė vietoj savo dukterinės bendrovės turi būti laikoma šio elgesio „autore“. Kitaip tariant, patronuojančios bendrovės atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį jokiu atveju neatleidžia pastarosios bendrovės nuo jos, kaip juridinio asmens, asmeninės atsakomybės ir ji lieka asmeniškai atsakinga už savo antikonkurencinį elgesį.
(žr. 196 punktą)
13. Komisijos nustatytų Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkte numatyta, kad pagrindinis baudos dydis sumažinamas dėl „tokių lengvinančių aplinkybių“, kaip antai išimtinai pasyvus arba „pamėgdžiojantis“ įmonių ieškovių vaidmuo vykdant pažeidimą, pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus. Šiame tekste imperatyviai nenurodytos lengvinančios aplinkybės, į kurias Komisija privalo atsižvelgti. Todėl bendrai vertindama bet kokį baudų sumažinimą Komisija turi tam tikrą diskreciją atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes.
Tokioje situacijoje Komisija visiškai neprivalo, naudodamasi savo diskrecija, sumažinti baudos už akivaizdaus pažeidimo nutraukimą, nesvarbu, ar šis pažeidimas nutrauktas prieš jai įsikišant, ar vėliau. Net jei praeityje Komisija laikė savanorišką pažeidimo nutraukimą lengvinančia aplinkybe, taikydama gaires ji turi teisę atsižvelgti į tai, kad nors labai sunkių akivaizdžių pažeidimų neteisėtumas buvo pripažintas iš pat pradžių, patvirtinus Bendrijos konkurencijos politiką, jie yra pakankamai dažni, ir todėl manyti, kad reikėtų atsisakyti šios liberalios praktikos ir nebeatsilyginti už tokio pažeidimo nutraukimą baudos sumažinimu.
(žr. 207–208, 211 ir 213 punktus)
14. Aplinkybė, kad įmonė, kurios dalyvavimą pagal konkurencijos teisės nuostatas draudžiamame kartelyje, t. y. darant labai sunkų pažeidimą, Komisija įrodė, buvo apgaudinėjama kitų kartelio narių, kurie taip siekė papildomos naudos nei ta, kurią būtų gavę pagal minėto kartelio susitarimus, neleidžia konstatuoti, kad šios įmonės pažeidimas buvo ne toks sunkus. Taigi tokios aplinkybės nėra lengvinančios ir neįrodo minėtos įmonės išimtinai pasyvaus vaidmens arba „pamėgdžiojimo“ kartelyje.
(žr. 218 punktą)
15. Baudų dydžio sumažinimas dėl Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimuose dalyvaujančių įmonių bendradarbiavimo pagrįstas tuo, kad toks bendradarbiavimas palengvina Komisijos užduotį nustatyti pažeidimą ir tam tikrais atvejais jį nutraukti.
Kaip nurodyta pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais 29 punkte, pranešimas įmonėms, norinčioms Komisijai pranešti apie kartelį, sukelia teisėtų lūkesčių, kuriais jos remiasi. Dėl tokių teisėtų lūkesčių, kurių pagal šį pranešimą gali turėti su Komisija pageidaujančios bendradarbiauti įmonės, atsiradimo Komisija, nustatydama įmonei skirtinos baudos dydį ir vertindama įmonių bendradarbiavimą su ja, yra įpareigota paisyti pranešimo. Neperžengdama pranešime nubrėžtų ribų, Komisija naudojasi savo diskrecija įvertinti, ar informacija arba dokumentai, kuriuos įmonė pateikė savanoriškai, suteikė papildomos vertės, kaip tai suprantama pagal minėto pranešimo 22 punktą, ir ar remiantis šiuo pranešimu įmonei reikia sumažinti baudą. Šiam vertinimui taikoma ribota teisminė kontrolė.
(žr. 219–221 punktus)
16. Pagal pagrindinį teisės į gynybą užtikrinimo principą reikalaujama, kad atitinkamoms įmonėms ir įmonių asociacijoms būtų suteikta galimybė jau per administracinę procedūrą pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos nurodomų faktų, kaltinimų ir aplinkybių teisingumo bei reikšmingumo. Tačiau pagal minėtą principą nereikalaujama, kad šioms įmonėms būtų suteikta galimybė pačioms per administracinę procedūrą apklausti Komisijos jau apklaustą liudininką.
(žr. 233–234 punktus)
17. Jei nagrinėjant įmonės nurodytus Komisijos sprendimo skirti jai baudą už Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą neteisėtumo pagrindus nustatytas neteisėtumas, Bendrasis Teismas turi nuspręsti, ar naudodamasis savo neribota kompetencija jis turi pakeisti ginčijamą sprendimą.
(žr. 238 punktą)