1. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai)
2. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Komisijos diskrecija
(EB 81 ir 82 straipsniai)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Įrodinėjimo naštos apimtis
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
4. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Faktinės galimybės padaryti žalą paveiktoje rinkoje įvertinimas
(EB 81 ir 82 straipsniai; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1A punkto pirma–ketvirta ir šešta pastraipos)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį – Labai sunkūs pažeidimai
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
6. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys – Teisės į gynybą paisymas
(EB 81 ir 82 straipsniai)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Suinteresuotųjų įmonių suskirstymas į skirtingas kategorijas – Apyvarta, į kurią buvo atsižvelgta
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1A punktas)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atgrasomasis baudos pobūdis
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
9. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Sąvoka
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnis)
1. Konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso visas Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios jos dukterinės bendrovės kapitalas, pirma, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiksmams ir, antra, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent ši patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.
Taigi patronuojanti bendrovė turi paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, kad jos dukterinė bendrovė savarankiškai sprendžia dėl savo prekybos politikos, todėl su ja nesudaro vieno ekonominio subjekto, taigi – vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Konkrečiai kalbant, patronuojanti bendrovė turi pateikti visus įrodymus, susijusius su organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais tarp jos dukterinių bendrovių ir jos pačios, kuriuos ji laiko galinčiais patvirtinti, kad jos nesudaro vieno ekonominio subjekto. Savo vertinime Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į visus pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir reikšmė gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
(žr. 56, 58 ir 59 punktus)
2. Konkurencijos taisyklių pažeidimo inkriminavimas patronuojančiai bendrovei yra galimybė, kurią įvertinti turi Komisija. Vien tai, kad ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje Komisija laikėsi nuomonės, jog bylos aplinkybės nepateisino patronuojančios bendrovės atsakomybės už jos dukterinės bendrovės veiksmus pripažinimo, nereiškia, kad ji privalo tokį patį vertinimą pateikti vėlesniame sprendime.
(žr. 75 punktą)
3. Kiek tai susiję su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymu, Komisija turi įrodyti ne tik kartelio buvimą, bet ir jo trukmę. Norint apskaičiuoti pažeidimo, kurio tikslas yra riboti konkurenciją, trukmę, reikia nustatyti šio susitarimo galiojimo trukmę, t. y. laikotarpį nuo jo sudarymo dienos iki jo galiojimo pabaigos dienos. Nesant įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, gana artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad šis pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų.
Taip nėra, kai Komisija nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad atitinkama įmonė ir kiti kartelio dalyviai buvo suderinę valias atitinkamu laikotarpiu ir kai iš teismui pateiktų dokumentų nematyti, kad kuris nors iš kartelio dalyvių turėjo antikonkurencinį tikslą turinčią valią atitinkamos įmonės atžvilgiu.
Vien tai, kad vienos bendrovės darbuotojas kartelio dalyvis yra perduodamas kitos bendrovės dispozicijai, savaime negali reikšti, jog ši bendrovė automatiškai tampa kartelio dalyve. Tokiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad atitinkamas darbuotojas nuspręs bendrovės, kurios dispozicijai jis perduotas, neįtraukti į antikonkurencinę praktiką ar kad minėta bendrovė imsis veiksmų, leidžiančių išvengti tokios praktikos. Taigi Komisija turi įrodyti, kad atitinkamu laikotarpiu dėl šio darbuotojo einant ankstesnes pareigas gautos informacijos bendrovė įgyvendino pagal kartelį sudarytus susitarimus ir todėl rinkoje neveikė savarankiškai.
(žr. 88, 89, 91–93, 95 punktus)
4. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse pažeidimai yra skirstomi į lengvus, sunkius ir labai sunkius (gairių 1 A punkto pirma ir antra pastraipos). Be to, norint diferencijuoti įmones, remiantis gairių 1 A punkto trečia, ketvirta ir šešta pastraipomis, reikia nustatyti, kiek kiekviena įmonė individualiai, atsižvelgiant į jos faktinę ekonominę galią, prisidėjo prie kartelio sėkmės, ir priskirti ją prie atitinkamos kategorijos.
Kiekvienos įmonės, atsižvelgiant į jos faktinę ekonominę galią, individualų prisidėjimą prie kartelio sėkmės reikia skirti nuo pažeidimo konkretaus poveikio, minimo gairių 1 A punkto pirmoje pastraipoje. Į pažeidimo konkretų poveikį, kai jį galima įvertinti, atsižvelgiama siekiant pažeidimą kvalifikuoti kaip lengvą, sunkų ar labai sunkų. Į kiekvienos įmonės individualų prisidėjimą atsižvelgiama siekiant koreguoti konkrečias sumas, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.
Vadinasi, net ir nesant pažeidimo konkretaus poveikio, kurį būtų galima įvertinti, remiantis gairių 1 A punkto trečia, ketvirta ir šešta pastraipomis, Komisija, kvalifikavusi pažeidimą kaip lengvą, sunkų ar labai sunkų, gali nuspręsti diferencijuotai vertinti atitinkamas įmones.
(žr. 122–124 punktus)
5. Iš Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų apibrėžimo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais siekiama, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“, ir nėra reikalo, kad Komisija įrodytų konkretų pažeidimo poveikį rinkai. Be to, horizontalūs susitarimai dėl kainų priskiriami prie sunkiausių konkurencijos teisės pažeidimų ir todėl savaime gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs.
(žr. 126 punktą)
6. Teisė būti išklausytam per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą yra principas, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kurią ji planuoja bausti už konkurencijos taisyklių pažeidimą, būtų nurodyti jos atžvilgiu pripažinti esminiai elementai, kaip antai faktai, kuriais kaltinama, jų kvalifikavimas ir įrodymai, kuriais Komisija remiasi, kad ši įmonė turėtų galimybę veiksmingai pateikti savo argumentus per jos atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą. Kalbant konkrečiau apie baudų apskaičiavimą, reikia pažymėti, kad Komisija įvykdo savo pareigą užtikrinti įmonių teisę būti išklausytoms, jei pranešime apie kaltinimus aiškiai pažymi, jog įvertins, ar reikia skirti baudas atitinkamoms įmonėms, ir nurodo pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, kurios gali lemti baudos skyrimą, kaip antai tariamo pažeidimo sunkumą bei trukmę ir tai, kad pažeidimas buvo padarytas tyčia arba dėl aplaidumo. Taip Komisija šioms įmonėms suteikia informacijos, kurios reikia norint apsiginti ne tik nuo pažeidimo konstatavimo, bet ir nuo baudos skyrimo.
(žr. 128 punktą)
7. Kai Komisija atitinkamas įmones skirsto į kategorijas siekdama nustatyti baudų už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą dydžius, kiekvienos taip nustatytos kategorijos ribos turi būti nuoseklios ir objektyviai pateisinamos. Be to, tarp veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama vertinant pažeidimo sunkumą, atitinkamais atvejais gali būti prekių, kurios yra pažeidimo objektas, kiekis ir vertė, taip pat įmonės dydis ir ekonominė galia, taigi – poveikis, kurį ši įmonė gali daryti rinkai. Viena vertus, tai reiškia, kad nustatydama baudos dydį Komisija gali atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominės galios rodiklis (nors ir apytikris bei netobulas), tiek į šios apyvartos dalį, kurią lemia prekių, kurios yra pažeidimo objektas, pardavimas ir kuri dėl šios priežasties gali parodyti pažeidimo mastą. Kita vertus, galima daryti išvadą, kad nei vienai, nei kitai apyvartai negalima suteikti neproporcingai didelės reikšmės, palyginti su kitais vertinimo veiksniais, todėl tinkamo baudos dydžio nustatymas negali būti paprasto bendra apyvarta grindžiamo apskaičiavimo rezultatas.
Tiek, kiek siekiant nustatyti skirtinų baudų proporcijas reikia remtis įmonių, dalyvavusių darant tą patį pažeidimą, apyvarta, laikotarpį, į kurį turi būti atsižvelgta, reikia apibrėžti taip, kad gauti skaičiai būtų kuo lengviau palyginami. Tai reiškia, kad konkreti įmonė gali reikalauti, jog Komisija jos atžvilgiu remtųsi kitokiu laikotarpiu nei tas, į kurį atsižvelgiama kitų įmonių atveju, tik jeigu įrodo, kad apyvarta, kurią ji realizavo šiuo laikotarpiu, dėl su ja susijusių aplinkybių neparodo nei tikrojo jos dydžio ir ekonominės galios, nei jos padaryto pažeidimo masto.
(žr. 131, 133 punktus)
8. Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą, kad nustatytų baudos dydį, Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia įgyvendinant Bendrijos tikslus.
Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant pakankamo atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei. Konkrečiai kalbant, nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą.
Atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės veikdamos Bendrijoje ar Europos ekonominėje erdvėje laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas nustatant baudą, vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį, kuris turi įtakos įmonei paskirtai baudai.
(žr. 148–151 punktus)
9. Išlaidos, kurias atitinkamos įmonės patyrė pateikdamos banko garantiją, lygią joms paskirtų baudų dydžiui, nėra būtinos išlaidos, kurias šalys patyrė dėl šio proceso, todėl tai nėra atlygintinos išlaidos, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 91 straipsnį.
(žr. 172 punktą)