Byla T‑39/07
Eni SpA
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno‑butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai)
2. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Komisijos diskrecija
(EB 81 ir 82 straipsniai)
3. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas – Patronuojanti bendrovė ir dukterinės bendrovės – Ekonominis vienetas – Vertinimo kriterijai
(EB 81 ir 82 straipsniai)
4. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas
(EB 81 ir 82 straipsniai)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atgrasomasis baudos pobūdis
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį – Labai sunkūs pažeidimai
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Recidyvas – Sąvoka
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalus dydis – Skaičiavimas – Apyvarta, į kurią reikia atsižvelgti
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
1. Konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju atsakomybė už dukterinės bendrovės veiksmus gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką juridinio asmens statusą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų tarpusavio ryšius. Taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui ir todėl sudaro vieną įmonę. Taigi aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą.
Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei visiškai priklauso Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios jos dukterinės bendrovės kapitalas, pirma, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiksmams ir, antra, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai.
(žr. 61 ir 62 punktus)
2. Konkurencijos taisyklių pažeidimo inkriminavimas patronuojančiai bendrovei yra galimybė, kurią įvertinti turi Komisija. Vien tai, kad ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje Komisija laikėsi nuomonės, jog bylos aplinkybės nepateisino patronuojančios bendrovės atsakomybės už jos dukterinės bendrovės veiksmus pripažinimo, nereiškia, kad ji privalo tokį patį vertinimą pateikti vėlesniame sprendime.
(žr. 64 punktą)
3. Komisija gali preziumuoti, kad tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuodama visą savo dukterinių bendrovių kapitalą patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jų veiksmams. Patronuojanti bendrovė turi paneigti šią prezumpciją įrodydama, kad minėtos dukterinės bendrovės savarankiškai sprendė dėl savo komercinės politikos, todėl su ja nesudarė vieno ekonominio subjekto, taigi – vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
Konkrečiai kalbant, patronuojanti bendrovė turi pateikti visus įrodymus, susijusius su organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais tarp jos dukterinių bendrovių ir jos pačios, kuriuos ji laiko galinčiais patvirtinti, kad jos nesudaro vieno ekonominio subjekto. Savo vertinime Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į visus pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir reikšmė gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
Tai reiškia ne pažeidimo kurstymo santykį tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau ne patronuojančios bendrovės dalyvavimą darant minėtą pažeidimą, bet tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, o tai įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiai bendrovių grupės bendrovei. Taigi tam, kad dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai būtų inkriminuoti ją patronuojančiai bendrovei, nereikalaujama įrodyti, jog patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas. Konkrečiai kalbant, tos aplinkybės, jog patronuojanti bendrovė vaidina paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės vaidmenį ir teikia savo dukterinėms bendrovėms reikalingą finansinę paramą, nepakanka, kad būtų atmesta galimybė, kad ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju bendrovė, kuri koordinuoja, be kita ko, finansines investicijas grupėje, turi užduotį pergrupuoti akcijas, turimas įvairiose bendrovėse, ir užtikrinti vieningą valdymą, be kita ko, vykdydama šią biudžetinę kontrolę.
Be to, argumentu, kad su karteliu susijusi veikla turi santykinę reikšmę pramoninėje grupės politikoje, negalima įrodyti, jog patronuojanti bendrovė savo dukterinėms bendrovėms leido visiškai savarankiškai spręsti dėl savo veiksmų rinkoje.
Aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ne tiesiogiai, o netiesiogiai kontroliuoja visą įmonių, vykdančių veiklą sektoriuje, su kuriuo susijęs kartelis, kapitalą, taip pat negali savaime įrodyti, jog ši patronuojanti bendrovė ir jos dukterinės bendrovės nesudaro vieno ekonominio subjekto.
(žr. 93–95, 97, 98, 102 punktus)
4. Tuo atveju, kai du subjektai sudaro vieną ekonominį subjektą, tai, kad konkurencijos taisyklių pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime nekliudo skirti sankcijų subjektui, kuriam buvo perduota jo ekonominė veikla. Konkrečiai kalbant, toks sankcijos taikymas yra priimtinas tuo atveju, kai šie subjektai buvo kontroliuojami to paties asmens ir, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, kurie juos sieja ekonominiu ir struktūriniu požiūriu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių nurodymų. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės atsakomybės principas nekliudo visos sankcijos už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė pirmasis subjektas ir vėliau tęsė subjektas, kuriam buvo perduota atitinkama ekonominė veikla, skirti pastarajam subjektui.
(žr. 117 punktą)
5. Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą, kad nustatytų baudos dydį, Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia įgyvendinant Bendrijos tikslus.
Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant pakankamo atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei. Konkrečiai kalbant, nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą.
Atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės veikdamos Bendrijoje ar Europos ekonominėje erdvėje laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas nustatant baudą, vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį, kuris turi įtakos įmonei paskirtai baudai.
Taigi, kiek tai susiję su dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu, sąsaja tarp, pirma, įmonių dydžio ir bendrų išteklių ir, antra, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį, yra neginčijama. Didelė įmonė, kuri turi daug finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas.
(žr. 133–136, 146 punktus)
6. Iš Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų apibrėžimo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurių tikslas yra, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti vertinami kaip „labai sunkūs“ ir Komisija neprivalo įrodyti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai. Taip pat horizontalūs kainų karteliai yra vieni sunkiausių konkurencijos teisės pažeidimų, taigi jie savaime gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai.
(žr. 140 punktą)
7. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 2 punkte kaip sunkinančių aplinkybių pavyzdys minimas pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės ar tų pačių įmonių pažeidimas. Pakartotinumo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus. Galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant atitinkamo pažeidimo sunkumą.
Kai Komisija atsižvelgia į įmonės sąvoką, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kad pritaikytų sunkinančią aplinkybę, susijusią su pažeidimo pakartotinumu, ir mano, kad ta pati įmonė pakartojo veiksmus, kuriais padarytas pažeidimas, net jeigu juridiniai asmenys, dalyvavę darant nagrinėjamus pažeidimus, nėra tapatūs, ji turi tai pagrįsti išsamiais ir konkrečiais įrodymais.
Taigi tuo atveju, kai atitinkamų bendrovių struktūros ir kontrolės raida yra ypač sudėtinga, Komisija turi pateikti pakankamai išsamios ir konkrečios informacijos apie bendrovių, kurios priklauso atitinkamai įmonei, raidą iki pažeidimo ir pateikti visus reikiamus išsamius įrodymus, kad būtų galima konstatuoti, jog jos sprendime minimos bendrovės ir ankstesniuose sprendimuose minimos bendrovės sudaro tą pačią įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
(žr. 161–163, 166, 167, 170 punktus)
8. Dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios ribos pažymėtina, jog tai, kad keletas bendrovių turi solidariai sumokėti baudą, nes esą jos sudaro įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog kiekvienos iš jų pareiga yra apribota 10 % nuo jos praėjusių mokestinių metų apyvartos. 10 % maksimali riba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrą visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį subjektą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, apyvartą, nes tik visų bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis.
(žr. 177 punktą)
BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 13 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno‑butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės“
Byloje T‑39/07
Eni SpA, įsteigta Romoje (Italija), atstovaujama advokatų G. M. Roberti ir I. Perego,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, G. Conte ir V. Bottka,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą C(2006) 5700 galutinis dėl procedūros pagal [EB] sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu), kiek jis susijęs su Eni SpA, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti arba sumažinti Eni skirtą baudą
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai F. Dehousse (pranešėjas), einantis pirmininko pareigas, I. Wiszniewska‑Białecka ir N. Wahl,
posėdžio sekretorė K. Pocheć, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. spalio 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu C(2006) 5700 galutinis (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu, toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad dalyvaudamos minėtų produktų rinkos kartelyje kelios įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį.
2 Ginčijamas sprendimas skirtas šioms įmonėms:
– Bayer AG, įsikūrusiai Lėverkuzene (Vokietija),
– The Dow Chemical Company, įsikūrusiai Midlande, Mičigane (Jungtinės Amerikos Valstijos) (toliau – Dow Chemical),
– Dow Deutschland Inc., įsikūrusiai Švalbache (Vokietija),
– Dow Deutschland Anlagengesellschaft mbH (buvusi Dow Deutschland GmbH & Co. OHG), įsikūrusiai Švalbache,
– Dow Europe, įsikūrusiai Horgene (Šveicarija),
– Eni SpA, įsikūrusiai Romoje (Italija),
– Polimeri Europa SpA, įsikūrusiai Brindizyje (Italija) (toliau – Polimeri),
– Shell Petroleum NV, įsikūrusiai Hagoje (Nyderlandai),
– Shell Nederland BV, įsikūrusiai Hagoje,
– Shell Nederland Chemie BV, įsikūrusiai Roterdame (Nyderlandai),
– Unipetrol a.s., įsikūrusiai Prahoje (Čekijos Respublika),
– Kaučuk a.s., įsikūrusiai Kralupuose prie Vltavos (Čekijos Respublika),
– Trade‑Stomil sp. z o.o., įsikūrusiai Lodzėje (Lenkija) (toliau – Stomil).
3 Įmones Dow Deutschland, Dow Deutschland Anlagengesellschaft ir Dow Europe tiesiogiai ar netiesiogiai visiškai kontroliuoja Dow Chemical (toliau kartu vadinamos Dow) (ginčijamo sprendimo 16–21 konstatuojamosios dalys).
4 Su nagrinėjamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri Srl, kurią netiesiogiai kontroliavo Eni per dukterinę bendrovę EniChem SpA (toliau – EniChem SpA). 1997 m. lapkričio 1 d. EniChem Elastomeri buvo prijungta prie EniChem SpA. Eni kontroliavo 99,97 % EniChem SpA. 2002 m. sausio 1 d. EniChem SpA savo strateginę cheminę veiklą (įskaitant veiklą, susijusią su butadieno kaučiuku ir stireno‑butadieno kaučiuku, gautu emulsinės polimerizacijos būdu) perdavė jai 100 % priklausančiai dukterinei bendrovei Polimeri. Nuo 2002 m. spalio 21 d. Eni tiesiogiai ir visiškai kontroliavo Polimeri. 2003 m. gegužės 1 d. EniChem SpA pakeitė pavadinimą į Syndial SpA (ginčijamo sprendimo 26–32 konstatuojamosios dalys). Ginčijamame sprendime pavadinimą „EniChem“ Komisija vartoja turėdama omenyje visas Eni priklausančias bendroves (toliau – EniChem) (ginčijamo sprendimo 36 konstatuojamoji dalis).
5 Shell Nederland Chemie yra Shell Nederland, kurią visiškai kontroliuoja Shell Petroleum, dukterinė bendrovė (ginčijamo sprendimo 38–40 konstatuojamosios dalys).
6 Kaučuk buvo įkurta 1997 m., susijungus Kaučuk Group a.s. ir Chemopetrol Group a.s. 1997 m. liepos 21 d. Unipetrol įgijo visą susijungusių įmonių turtą, teises ir įsipareigojimus. Unipetrol priklauso 100 % Kaučuk akcijų (ginčijamo sprendimo 45 ir 46 konstatuojamosios dalys). Be to, remiantis ginčijamu sprendimu, Tavorex s.r.o. (toliau – Tavorex), įsteigta Čekijos Respublikoje, atstovavo Kaučuk (ir jos pirmtakei Kaučuk Group) vykdant eksportą nuo 1991 m. iki 2003 m. vasario 28 d. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad nuo 1996 m. Tavorex atstovavo Kaučuk Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis).
7 Remiantis ginčijamu sprendimu, apie 30 metų, bent iki 2001 m., Stomil atstovavo Lenkijos gamintojai Chemical Company Dwory S.A. (toliau – Dwory), jai vykdant eksporto veiklą. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad nuo 1997 iki 2000 m. Stomil atstovavo Dwory Europos sintetinio kaučiuko asociacijos susitikimuose (ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamoji dalis).
8 Laikoma, kad pažeidimas buvo vykdomas nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Bayer, Eni ir Polimeri atveju), nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d. (Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie atveju), nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Dow Chemical atveju), nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d. (Dow Deutschland atveju), nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Unipetrol ir Kaučuk atveju), nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2000 m. vasario 22 d. (Stomil atveju), nuo 2001 m. vasario 22 d. iki 2002 m. vasario 28 d. (Dow Deutschland Anlagengesellschaft atveju) ir nuo 2001 m. lapkričio 26 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d. (Dow Europe atveju) (ginčijamo sprendimo 476–485 konstatuojamosios dalys ir rezoliucinės dalies 1 straipsnis).
9 Butadieno kaučiukas (toliau – BK) ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu (toliau – SBK), yra sintetiniai kaučiukai, iš esmės naudojami padangų gamyboje. Šie du produktai pakeičiami tarpusavyje ir su kitais sintetiniais bei natūraliu kaučiuku (ginčijamo sprendimo 3–6 konstatuojamosios dalys).
10 Be ginčijamame sprendime paminėtų gamintojų, ribotą BK ir SBK kiekį EEE teritorijoje pardavė kiti Azijoje ir rytų Europoje įsikūrę gamintojai. Be to, didelę BK dalį tiesiogiai gamina dideli padangų gamintojai (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis).
11 2002 m. gruodžio 20 d. Bayer susisiekė su Komisijos tarnybomis ir išreiškė norą bendradarbiauti pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) dėl BK ir SBK. Kiek tai susiję su SBK, Bayer žodžiu apibūdino pagal kartelį vykdomą veiklą. Šis žodinis pareiškimas buvo įrašytas į magnetinę juostą (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).
12 2003 m. sausio 14 d. Bayer žodžiu apibūdino su BK susijusią pagal kartelį vykdomą veiklą. Šis žodinis pareiškimas buvo įrašytas į magnetinę juostą. Bayer taip pat pateikė Europos sintetinio kaučiuko asociacijos BK komiteto susitikimų protokolų (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).
13 2003 m. vasario 5 d. Komisija pranešė Bayer apie savo sprendimą suteikti jai sąlyginį atleidimą nuo baudos (ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamoji dalis).
14 2003 m. kovo 27 d. Komisija, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 8 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi, atliko patikrinimą Dow Deutschland & Co. patalpose (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).
15 Nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. liepos mėn. ginčijamame sprendime nurodytoms įmonėms Komisija nusiuntė kelis prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).
16 2003 m. spalio 16 d. Dow Deutschland ir Dow Deutschland & Co susitiko su Komisijos tarnybomis ir išreiškė norą bendradarbiauti pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiame susitikime buvo žodžiu apibūdinta su BK ir SBK susijusi kartelio veikla. Šis žodinis apibūdinimas buvo įrašytas. Taip pat perduota medžiaga, kurioje buvo su karteliu susiję dokumentai (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).
17 2005 m. kovo 4 d. Dow Deutschland buvo informuota apie Komisijos ketinimą sumažinti jos baudą nuo 30 iki 50 % (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis).
18 2005 m. birželio 7 d. Komisija pradėjo procedūrą ir nusiuntė ginčijamo sprendimo adresatėms, išskyrus Unipetrol ir Dwory, pirmąjį pranešimą apie kaltinimus. Pirmasis pranešimas apie kaltinimus taip pat buvo skirtas Tavorex, tačiau šiai įmonei jis nebuvo perduotas, nes nuo 2004 m. spalio mėn. buvo vykdoma jos bankroto procedūra. Taigi procedūra jos atžvilgiu buvo nutraukta (ginčijamo sprendimo 49 ir 74 konstatuojamosios dalys).
19 Suinteresuotosios įmonės pateikė rašytines pastabas dėl šio pirmojo pranešimo apie kaltinimus (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis). Komisijos patalpose jos taip pat turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, įrašyta į kompaktinę plokštelę, žodiniais pareiškimais ir su tuo susijusiais dokumentais (ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoji dalis).
20 2005 m. lapkričio 3 d. Manufacture française des pneumatiques Michelin (toliau – Michelin) paprašė leisti įstoti į bylą. 2006 m. sausio 13 d. ji pateikė rašytinius komentarus (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis).
21 2006 m. balandžio 6 d. Komisija priėmė antrąjį ginčijamo sprendimo adresatėms skirtą pranešimą apie kaltinimus. Šiuo klausimu suinteresuotos įmonės pateikė rašytines pastabas (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis).
22 2006 m. gegužės 12 d. Michelin pateikė skundą pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 5 straipsnį (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis).
23 2006 m. birželio 22 d. ginčijamo sprendimo adresatės, išskyrus Stomil, ir Michelin dalyvavo Komisijos surengtoje apklausoje (ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis).
24 Neturėdama pakankamų Dwory dalyvavimo kartelyje įrodymų Komisija nusprendė nutraukti procedūrą jos atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis). Komisija taip pat nusprendė nutraukti procedūrą Syndial atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).
25 Be to, nors iš pradžių buvo naudojami du skirtingi (vienas BK, o kitas SBK atveju) bylų numeriai (COMP/E‑1/38.637 ir COMP/E‑1/38.638), po to, kai buvo priimtas pirmasis pranešimas apie kaltinimus, Komisija naudojo vieną numerį (COMP/F/38.638) (ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosios dalys).
26 Administracinė procedūra buvo baigta 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijai priėmus ginčijamą sprendimą.
27 Pagal ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnį toliau išvardytos įmonės, nurodytais laikotarpiais dalyvaudamos viename tęstiniame susitarime, kuriuo jos susitarė nustatyti tikslines kainas, pasidalyti klientus agresyvios konkurencijos atsisakymo susitarimais ir keistis svarbia informacija apie kainas, konkurentus ir klientus BK bei SBK sektoriuose, pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį:
a) Bayer – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
b) Dow Chemical – nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Dow Deutschland – nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. lapkričio 27 d.; Dow Deutschland Anlagengesellschaft – nuo 2001 vasario 22 d. iki 2002 m. vasario 28 d.; Dow Europe – nuo 2001 m. lapkričio 26 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
c) Eni – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Polimeri – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
d) Shell Petroleum – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.; Shell Nederland – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.; Shell Nederland Chemie – nuo 1996 m. gegužės 20 d. iki 1999 m. gegužės 31 d.;
e) Unipetrol – nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.; Kaučuk nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d.;
f) Stomil – nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2000 m. vasario 22 d.
28 Remdamasi ginčijamame sprendime konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais teisiniais vertinimais, Komisija skyrė suinteresuotosioms įmonėms baudas, kurios buvo apskaičiuotos pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) ir pranešime dėl bendradarbiavimo aprašytą metodą.
29 Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsniu buvo skirtos tokios baudos:
a) Bayer – 0 EUR;
b) Dow Chemical – 64,575 mln. EUR, kurių:
i) 60,27 mln. EUR solidariai su Dow Deutschland;
ii) 47,355 mln. EUR solidariai su Dow Deutschland Anlagengesellschaft ir Dow Europe;
c) ENI ir Polimeri solidariai – 272,25 mln. EUR;
d) Shell Petroleum, Shell Nederland ir Shell Nederland Chemie solidariai – 160,875 mln. EUR;
e) Unipetrol ir Kaučuk solidariai – 17,55 mln. EUR;
f) Stomil – 3,8 mln. EUR.
30 Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsniu 1 straipsnyje išvardytoms įmonėms nurodoma nedelsiant nutraukti, jeigu jos to dar nepadarė, tame pačiame straipsnyje nurodytus pažeidimus ir ateityje susilaikyti nuo bet kokių 1 straipsnyje aprašytų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo bet kokių priemonių, kurių tikslas ar poveikis yra toks pats.
Procesas ir šalių reikalavimai
31 2007 m. vasario 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu Eni pareiškė šį ieškinį.
32 2009 m. kovo 31 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu N. Wahl buvo paskirtas į kolegiją, nes vienas iš jos narių negalėjo vykdyti savo pareigų.
33 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
34 Taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, teismas paprašė šalių atsakyti į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
35 Šalių žodiniai argumentai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu užduotus klausimus buvo išklausyti 2009 m. spalio 12 d. posėdyje.
36 Eni Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo ši bendrovė pripažinta atsakinga už veiksmus, už kuriuos skirta nagrinėjama bauda,
– nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti arba sumažinti ginčijamo sprendimo 2 straipsniu jai skirtą baudą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
37 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Eni bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
38 Eni savo reikalavimus grindžia dviem ieškinio pagrindais. Pirmuoju pagrindu Eni priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši pripažino ją atsakinga už pažeidimą. Antruoju pagrindu Eni teigia, kad Komisija klaidingai nustatė baudos dydį.
A – Dėl reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą
1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu pažeidimo inkriminavimu Eni
39 Eni nurodo, kad, remiantis ginčijamu sprendimu, tuo atveju, kai yra turima 100 % bendrovės kapitalo, preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, o tai reiškia, kad ši dukterinė bendrovė neturi realaus savarankiškumo priimdama sprendimus dėl savo komercinės politikos. Tokiu atveju, kaip ginčijamą sprendimą aiškina Eni, įrodinėjimo pareiga perkeliama, nes tuomet atitinkama įmonė turi įrodyti, kad su visišku kapitalo kontroliavimu susijusi prezumpcija yra nepagrįsta.
40 Pirmąjį Eni ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys. Pirmąja dalimi Eni teigia, kad Komisija taikė klaidingą patronuojančios bendrovės atsakomybės vertinimo kriterijų. Antrąja dalimi Eni tvirtina, kad Komisija klaidingai konstatavo, jog ji yra objektyviai atsakinga. Trečiąja dalimi Eni nurodo, kad per administracinę procedūrą ji pateikė įrodymų, kurie turėjo leisti Komisijai manyti, jog ji nedarė įtakos Syndial/Polimeri komercinei politikai. Ketvirtąja dalimi Eni teigia, kad Komisija pažeidė ribotos kapitalo bendrovių atsakomybės principą ir bendruosius principus atsakomybės srityje.
a) Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu pažeidimo inkriminavimo sąlygų taikymu
Šalių argumentai
41 Eni nurodo, kad konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417 ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnis) ir teigia, kad požiūris, kurio ši institucija laikosi ginčijamame sprendime, prieštarauja teismo ir jos pačios praktikai.
42 Kalbėdama apie teismo praktiką, Eni visų pirma pateikia nuorodą į sprendimą, Bendrojo Teismo priimtą byloje Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, T‑354/94, Rink. p. II‑2111), ir sprendimą, kurį apeliaciniame procese priėmė Teisingumo Teismas (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, toliau – Sprendimas Stora), ir teigia, kad šie sprendimai patvirtina principą, pagal kurį už dukterinės bendrovės veiksmus ją patronuojanti bendrovė gali būti pripažinta atsakinga tik, kai dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, bet iš esmės laikosi nurodymų, kuriuos jai pateikia patronuojanti bendrovė (minėtas Sprendimas Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją). Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas patvirtino, kad vien kapitalo kontroliavimo aplinkybė negali lemti atsakomybės už konkurencijos taisyklių pažeidimus (minėtas Sprendimas Stora). Eni taip pat pateikia nuorodą į generalinio advokato J. Mischo išvadą minėtam Sprendimui Stora (Rink. p. I‑9928), į kurią Teisingumo Teismas atsižvelgė. Toje byloje ieškovės veiksmai per administracinę procedūrą ir jos dalyvavimas kelių grupės Stora bendrovių kartelyje leido daryti išvadą, jog to, kad Stora valdo 100 % savo dukterinių bendrovių kapitalo, pakanka tam, kad ji būtų pripažinta atsakinga už jų veiksmus. Tuo remdamasi Eni daro išvadą, kad tik esant labai ypatingoms ir bet kuriuo atveju papildomoms aplinkybėmis būtų įmanoma įrodyti grupei vadovaujančios bendrovės atsakomybę, nesant reikalo atlikti kitų tyrimų tam, kad būtų nustatyta, ar ji iš tiesų darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, kuriais pažeidžiamas EB 81 straipsnis.
43 Teisingumo Teismas panašių išvadų priėjo vėlesnėse bylose, kuriose iškilo analogiškas klausimas. Šiuo atžvilgiu Eni pateikia nuorodą į 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą Aristrain prieš Komisiją (C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005) ir 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją (C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425). Nors šie sprendimai yra susiję su bendrovėmis, kurias patronuoja ta pati bendrovė, jie yra reikšmingi tiek, kiek jais patvirtinama, kad norėdama nustatyti, kuris juridinis asmuo yra atsakingas grupėje, Komisija turi išsamiai išnagrinėti visus šios grupės įmonių tarpusavio ryšius. Eni taip pat pateikia nuorodą į 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. (C‑222/04, Rink. p. I‑289). Priešingai nei teigia Komisija, šis sprendimas nėra nepalankus Eni pozicijai. Jis patvirtina, kad paprasčiausias viso kapitalo turėjimas nereiškia, kad iš tiesų yra daroma įtaka valdymui.
44 Bendrasis Teismas taip pat nenusprendė, kad viso bendrovės, kuri iš tikrųjų padarė konkurencijos taisyklių pažeidimus, kapitalo turėjimas savaime leidžia pripažinti patronuojančios bendrovės atsakomybę, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ši bendrovė iš tiesų pasinaudojo įgaliojimais, kuriuos jai suteikia kapitalo turėjimas. Šiuo atžvilgiu Eni mini kelis „požymius“, leidžiančius patvirtinti prezumpciją, susijusią su kapitalo turėjimu, kuriuos Bendrasis Teismas identifikavo tam tikrose bylose.
45 Eni pripažįsta, kad dviejuose neseniai priimtuose sprendimuose Bendrasis Teismas konstatavo, jog tuo atveju, kai patronuojanti bendrovė visiškai kontroliuoja savo dukterinę bendrovę, padariusią pažeidimą, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, taigi patronuojanti bendrovė turi paneigti šią prezumpciją pateikdama įrodymus, patvirtinančius jos dukterinės bendrovės savarankiškumą (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085 ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389). Tačiau atidžiai skaitant šiuos du sprendimus matyti, kad Komisijos sprendimai, kuriais patronuojančios bendrovės pripažintos atsakingomis už konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus jų dukterinių bendrovių, šiuo atžvilgiu buvo pripažinti teisėtais tik atsižvelgiant į tam tikrus konkretesnius įrodymus, kurie, Eni manymu, yra susiję ne tik su kapitalo turėjimu.
46 Kiek tai susiję su 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Jungbunzlauer prieš Komisiją (T‑43/02, Rink. p. II‑3435), kurį Komisija mini savo rašytinėse pastabose, atsakomybės prezumpcijos klausimas jame buvo paliestas tik papildomai ir tik turint tikslą patvirtinti, kad tai netaikoma nagrinėjamu atveju. Be to, Eni pabrėžia, kad patronuojanti bendrovė Jungbunzlauer Holding AG nedalyvavo darant pažeidimą, už kurį paskirta sankcija, nors jai priklausė visas ieškovės toje byloje ir Jungbunzlauer GmbH kapitalas.
47 Tuo remdamasi Eni daro išvadą, kad atsižvelgiant, be kita ko, į šio sprendimo 45 punkte minėtą Sprendimą Avebe prieš Komisiją, patronuojančios bendrovės „lemiamos įtakos“, daromos visiškai kontroliuojamai jos dukterinei bendrovei, prezumpcija gali būti taikoma tik, jeigu, be viso kapitalo turėjimo, yra kitų „pakankamai svarbių požymių“. Bet kuriuo atveju, atitinkama bendrovė visada turi galimybę „paneigti šią prezumpciją, per administracinę procedūrą Komisijai pateikdama pakankamų įrodymų“ (šio sprendimo 45 punkte minėtas Sprendimas Akzo Nobel prieš Komisiją).
48 Eni požiūris, jos manymu, taip pat buvo patvirtintas 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Bolloré ir kt. prieš Komisiją (T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947). Šiame sprendime aiškiai nurodoma, kad Komisijos teiginys, jog vien prezumpcija, susijusi su viso kapitalo turėjimu, leidžia konstatuoti patronuojančios bendrovės atsakomybę, nėra teisiškai pagrįstas. Žinoma, viso kapitalo turėjimas gali būti lemiamos įtakos požymis, tačiau vien to nepakanka, kad būtų įrodyta tokia įtaka. Remiantis šiuo sprendimu, tokiu atveju, be kontroliuojamo kapitalo dalies, vis dar reikia papildomų įrodymų.
49 Kalbėdama apie ankstesnę Komisijos sprendimų priėmimo praktiką Eni pažymi, kad prieš priimant 2005 m. sausio 19 d. Komisijos sprendimą dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE 53 straipsnį (byla COMP/E‑1/37.773 – AMCA, toliau – Sprendimas AMCA), bendrovės atsakomybė už EB 81 straipsnio pažeidimą niekada nebuvo pripažįstama vien dėl kitos bendrovės kontroliavimo. Nesant kitų įrodymų, Komisija nepripažindavo ir nepraplėsdavo grupei vadovaujančios bendrovės atsakomybės.
50 Eni konkrečiai remiasi 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimu dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE 53 straipsnį (byla COMP/E‑1/38.240 – Pramoniniai vamzdžiai) (santrauka OL L 125, 2004, p. 50), taip pat 2004 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimu (byla COMP/C.38.238/B.2 – Žaliavinis tabakas – Ispanija) ir 2005 m. spalio 20 d. Komisijos sprendimu (byla COMP/C.38.281/B.2 – Žaliavinis tabakas – Italija) dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį. Eni primena pamokas, kurias ji išmoko iš šių sprendimų, išsamiai išnagrinėtų pateikiant antrąjį pranešimą apie kaltinimus.
51 Iš šių sprendimų matyti, jog Komisija savo praktikoje neabejotinai, bent jau iki 2005 m., nesuteikė lemiamos reikšmės aplinkybei, kad patronuojančiai bendrovei priklauso visas įmonės, kuri iš tikrųjų dalyvavo darant pažeidimą, kapitalas, siekdama nustatyti, kokią įtaką ji darė šios dukterinės bendrovės komercinei politikai. 100 % ar beveik 100 % kapitalo turėjimas „palengvina“ Komisijos įrodinėjimo pareigą, tačiau dėl to ši pareiga niekuomet neišnyksta. Toliau Eni mini įrodymus, kuriems Komisija pripažino ypatingą reikšmę kitose sprendimuose. Nė vieno iš šių įrodymų nėra Eni ir Polimeri ar Syndial siejančiuose ryšiuose.
52 Be to, Eni teigia žinanti teismo praktiką, kurioje, sprendžiant dėl baudų konkurencijos srityje taikymo, buvo atmesti prieštaravimai, grindžiami ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika. Tačiau Bendrasis Teismas pažymėjo, kad net taikydama šią nuostatą (konkrečiu atveju – Reglamento Nr. 17 15 straipsnį) kiekvienoje byloje Komisija turi laikytis bendrųjų teisės principų, tarp kurių yra vienodo požiūrio principas, išaiškintas Bendrijos teismų (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627). Taigi diskrecija, kuria Komisija ketina pasinaudoti, taip pat yra ribojama, nes turi būti laikomasi bendrųjų principų. Be to, reikia skirti baudos dydžio nustatymą, kurio atžvilgiu Komisija turi diskreciją, nuo teisės subjekto ar subjektų, atsakingų už pažeidimą, identifikavimo. Pastaruoju atveju Komisija diskrecijos neturi. Tai patvirtina generalinės advokatės J. Kokott išvada 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimui ETI ir kt. (C‑280/06, Rink. p. I‑10893, I‑10896). Taigi ji negali remtis tokia diskrecija tam, kad nepaisytų savo ankstesnės sprendimų priėmimo praktikos. Galiausiai Eni pažymi, kad Komisijos praktikos pakeitimas nėra tinkamai ir konkrečiai motyvuotas, o to reikalaujama, kai institucija ketina nukrypti nuo ankstesnės nusistovėjusios praktikos. Eni mano, kad juo labiau šiuo atveju tokie motyvai turėjo būti nurodyti, nes šios naujos gairės lemia teisės subjektų, kurie visiškai nedalyvavo darant pažeidimus, už kuriuos skirtos sankcijos, atsakomybės pripažinimą (1994 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas AWS Benelux prieš Komisiją, T‑38/92, Rink. p. II‑211).
53 Apibendrindama Eni teigia, kad tiek, kiek Komisija remiasi vien lemiamos įtakos, kurią Eni darė Polimeri dėl to, kad jai priklausė 100 % minėtos bendrovės kapitalo, prezumpcija tam, kad pripažintų Eni atsakomybę už veiksmus, kuriais kaltinama, ši institucija pažeidė principus, susijusius su patronuojančių bendrovių atsakomybe už jų dukterinių bendrovių padarytus pažeidimus, apibrėžtus Bendrijos teismo praktikoje dėl EB 81 ir 82 straipsnių, ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį, pagal kurį Komisijai tenka pareiga įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimus.
54 Kalbėdama apie ginčijamame sprendime esančius „kitus įrodymus“, kuriais Komisija remiasi savo rašytinėse pastabose, Eni visų prima nurodo, kad hierarchiniai ryšiai, apie kuriuos kalbama, buvo apriboti dukterinėmis bendrovėmis ir nesiekė valdymo grandinėje aukščiau esančių bendrovių. Komisija tik pažymėjo, kad patronuojanti bendrovė naudojosi įprastomis prerogatyvomis, susijusiomis su valdybos skyrimu. Taigi tai nėra su kontrole nesusijęs veiksnys. Be to, tai, kad Eni niekuomet neatskyrė su chemijos sektoriumi susijusios savo veiklos, taip pat nėra toks veiksnys. Beje, tokio beprasmio teiginio ginčijamame sprendime nėra. Galiausiai, kiek tai susiję su Komisijos minimomis „sisteminėmis reorganizacijomis“, jos ginčijamame sprendime nurodytos siekiant užginčyti pačios Eni nurodyto veiksnio reikšmę. Be to, šios reorganizacijos parodo, kad ne esminę veiklą, įskaitant cheminę veiklą, toliau vykdė skirtingos bendrovės, skirtingai nei kitų sektorių atveju.
55 Komisija prašo atmesti pirmojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį. Iš esmės ji mano, jog tuo atveju, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams.
Bendrojo Teismo vertinimas
56 Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad patronuojanti bendrovė gali būti pripažinta atsakinga už neteisėtus dukterinės bendrovės veiksmus, jei ši savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje. Šiuo klausimu Komisija remiasi, be kita ko, įmonės sąvoka konkurencijos teisėje (ginčijamo sprendimo 333 ir 334 konstatuojamosios dalys). Be to, Komisija teigia, kad ji gali preziumuoti, jog visiškai kontroliuojama dukterinė bendrovė iš esmės vykdo nurodymus, kuriuos jai duoda ją patronuojanti bendrovė, ir kad ji neturi patikrinti, ar patronuojanti bendrovė iš tikrųjų pasinaudojo šia galimybe. Patronuojanti bendrovė arba dukterinė bendrovė turi paneigti šią prezumpciją ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad dukterinė bendrovė, užuot vykdžiusi ją patronuojančios bendrovės nurodymus, savarankiškai sprendė dėl savo elgesio rinkoje ir todėl joms netaikoma įmonės sąvoka (ginčijamo sprendimo 335 konstatuojamoji dalis).
57 Toliau Komisija nurodo, jog EniChem SpA yra atsakinga už tai, kad tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Ji pažymi, kad su atitinkamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri, kurią netiesiogiai kontroliavo Eni per savo dukterinę bendrovę EniChem SpA. Kaip priminta šio sprendimo 4 punkte, 1997 m. lapkričio 1 d. EniChem Elastomeri buvo prijungta prie EniChem SpA. Eni kontroliavo 99,97 % EniChem SpA kapitalo. 2002 m. sausio 1 d. EniChem SpA perdavė savo strateginę cheminę veiklą (įskaitant su BK ir SBK susijusią veiklą) savo visiškai kontroliuojamai dukterinei bendrovei Polimeri. Eni tiesiogiai ir visiškai kontroliuoja Polimeri nuo 2002 m. spalio 21 d. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. EniChem SpA pakeitė savo pavadinimą į Syndial (ginčijamo sprendimo 26–32 ir 365–367 konstatuojamosios dalys).
58 Galiausiai Komisija nurodo, jog Eni tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo beveik 100 % EniChem Elastomeri, EniChem SpA, Syndial ir Polimeri kapitalo ir, jos manymu, tam tikros aplinkybės patvirtina, kad galima preziumuoti, jog Eni darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių veiksmams. Be to, turėdama omenyje, be kita ko, tai, kad 2002 m. sausio 1 d. Polimeri perėmė EniChem SpA strateginę cheminę veiklą ir tai, kad kilo rimtas pavojus, jog ginčijamo sprendimo vykdymo metu Syndial neturės pakankamai turto baudai sumokėti, Komisija manė, kad Polimeri turi būti pripažinta atsakinga už Syndial veiksmus ir nusprendė ginčijamo sprendimo neskirti Syndial. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi būti skirtas Polimeri ir Eni, kurios pripažintinos solidariai atsakingomis už pažeidimą (ginčijamo sprendimo 365–401 konstatuojamosios dalys).
59 Pirmojo Eni ieškinio pagrindo pirmoji dalis iš esmės grindžiama teisiniu postulatu, pagal kurį egzistuoja prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė, kuriai priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, daro lemiamą įtaką jos veiksmams.
60 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir kad sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų. Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą. Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos, o pranešimas apie kaltinimus turi būti adresuotas šiam asmeniui. Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodyta, kokiu statusu juridinis asmuo kaltinamas nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54–57 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
61 Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad atsakomybė už dukterinės bendrovės veiksmus gali tekti patronuojančiai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką juridinio asmens statusą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų tarpusavio ryšius. Taip yra dėl to, kad tokioje situacijoje patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė priklauso tam pačiam ekonominiam vienetui ir todėl sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal anksčiau minėtą teismo praktiką. Taigi aplinkybė, kad patronuojanti bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, skirti patronuojančiai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (žr. šio sprendimo 60 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 ir 59 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
62 Tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiai bendrovei visiškai priklauso Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios jos dukterinės bendrovės kapitalas, pirma, ši patronuojanti bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės veiksmams ir, antra, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojanti bendrovė solidariai atsakinga už jos dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojanti bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai. Nors tiesa, kad šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Stora 28 ir 29 punktuose Teisingumo Teismas be to, kad patronuojančiai bendrovei turi priklausyti visas dukterinės bendrovės kapitalas, nurodė kitas aplinkybes, kaip antai, kad nebuvo užginčyta, jog patronuojanti bendrovė darė įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai arba kad abiem bendrovėms buvo bendrai atstovaujama per administracinę procedūrą, šias aplinkybes Teisingumo Teismas nurodė tik siekdamas paminėti visus elementus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas grindė savo motyvus, o ne tam, kad nustatytų, jog minėtai prezumpcijai turi būti taikomas reikalavimas pateikti papildomų įrodymų, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė įtaką (žr. šio sprendimo 60 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60–62 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
63 Iš to matyti, kad, priešingai nei teigia Eni, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad patronuojanti bendrovė, kuriai priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, daro lemiamą įtaką jos veiksmams. Taigi Eni teisinis postulatas yra klaidingas.
64 Kiek tai susiję su ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, kurią mini Eni, kadangi ši bendrovė remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu, iš pradžių reikia priminti, jog dėl šio sprendimo 60–62 punktuose nurodytų motyvų dukterinės bendrovės veiksmai, kuriais pažeidžiamos konkurencijos taisyklės, gali būti inkriminuoti patronuojančiai bendrovei. Toliau reikia pažymėti, kad pažeidimo inkriminavimas patronuojančiai bendrovei yra galimybė, kurią įvertinti turi Komisija (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Erste Bank der österreichischen Sparkassen prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 82 punktą ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 331 punktą). Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog vien tai, kad ankstesnėje sprendimų priėmimo praktikoje Komisija laikėsi nuomonės, jog bylos aplinkybės nepateisino patronuojančios bendrovės atsakomybės už jos dukterinės bendrovės veiksmus pripažinimo, nereiškia, kad ji privalo tokį patį vertinimą pateikti vėlesniame sprendime (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamas Sprendimu PVC II, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 990 punktą). Išsamumo dėlei reikia priminti, jog pažeidusi EB 81 straipsnio 1 dalį įmonė negali išvengti sankcijų motyvuodama tuo, kad kitam ūkio subjektui nebuvo skirta bauda, kai Bendrasis Teismas netgi nenagrinėjo jo situacijos (žr. minėto Sprendimo PVC II 1237 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
65 Tiek, kiek savo argumentais, susijusiais su ankstesne sprendimų priėmimo praktika, Eni tvirtina, kad Komisija neįvykdė jai tenkančios pareigos motyvuoti, pakanka konstatuoti, jog atsižvelgiant į ginčijamame sprendime paminėtas aplinkybes (nurodytas šio sprendimo 56–58 punktuose) Komisija pakankamai motyvavo priežastis, dėl kurių ji nusprendė pripažinti Eni atsakomybę už jos dukterinių bendrovių veiksmus.
66 Galiausiai tiek, kiek savo argumentais, susijusiais su ankstesne sprendimų priėmimo praktika, Eni tvirtina, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, reikia priminti, jog Komisijos praktika šiuo atveju yra grindžiama teisingu EB 81 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Taigi teisinio saugumo principas negali būti kliūtis galimam Komisijos sprendimų priėmimo praktikos pakeitimui (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑1501, 163 punktą).
67 Atsižvelgiant į šias aplinkybės, pirmojo Eni ieškinio pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
b) Dėl antrosios dalies, susijusios su klaidingu objektyvios atsakomybės taikymu
Šalių argumentai
68 Eni manymu, Komisija ginčijamame sprendime daro netgi daugiau nei paprasčiausiai preziumuoja, kad patronuojančiai bendrovei turi būti inkriminuojami pažeidimai, kuriuos gali padaryti visiškai kontroliuojamos dukterinės bendrovės, ir taiko tikrą ir paprastą objektyvią patronuojančios bendrovės atsakomybę pagal nenuginčijamą prezumpciją. Toks požiūris prieštarauja tiek EB 81 straipsniui, tiek bendriesiems asmeninės atsakomybės ir bausmių individualizavimo principams.
69 Eni visų pirma pabrėžia, kad Komisija iš principo teigė, jog pateikti ginčijimo argumentai iš esmės buvo nereikšmingi. Tokia pozicija parodo, kad ginčijamo sprendimo tikslas buvo sukurti nenuginčijamą prezumpciją. Todėl Komisija nusprendė, jog neturi reikšmės tai, kad nebuvo keičiamasi informacija tarp dukterinių bendrovių ir patronuojančios bendrovės, tai, kad nebuvo bendrai valdomos įvairios grupės bendrovės, tai, kad Eni veikė kaip paprasta holdingo bendrovė, finansuojanti chemijos sektoriaus įmones, taip pat klausimas, susijęs su grupei vadovaujančios bendrovės žinojimu apie galimus konkurencijos teisės pažeidimus, padarytus jos dukterinių bendrovių.
70 To, kad Eni savo dukterinėse bendrovėse „tiesiogiai ar netiesiogiai“ paskyrė „daugumą valdybos narių, jei ne visus“, Komisijos manymu, savaime pakanka tam, kad būtų nuspręsta, jog jai galima inkriminuoti preziumuojamus konkurencijos taisyklių pažeidimus, kuriuos padarė Syndial/Polimeri. Tačiau įprasta, kad viso (ar netgi tik daugumos) kapitalo turėjimas suteikia tokius įgaliojimus. Todėl Eni nemato priešingų įrodymų, galinčių paneigti šią prezumpciją.
71 Eni analizuojamas Sprendimas AMCA (žr. šio sprendimo 49 punktą) parodo radikalų Komisijos norą patronuojančių bendrovių atsakomybę padaryti objektyvią. Tai yra pagrindinių asmeninės atsakomybės ir bausmių individualizavimo principų pažeidimas, nes patronuojančios bendrovės atsakomybė grindžiama vien tuo, kad skirtingi juridiniai asmenys turi vienas kito kapitalo. Tai taip pat reiškia paties teisėtumo principo pažeidimą.
72 Žinoma, asmeninės atsakomybės principas turi būti pritaikomas, kai jis taikomas administracinėje procedūroje ir kai omenyje turimi juridiniai asmenys, kurių atžvilgiu negalima kalbėti apie tyčią griežtąja prasme. Turint tai mintyje, netgi kolektyviniai subjektai „gali pažeisti jiems taikomas normas“, „aišku laikantis principo, kad jiems negalima inkriminuoti pažeidimų, kurių jie nepadarė“ (generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimui Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, I‑133). Kaip keletą kartų buvo patvirtinta teismo praktikoje, akivaizdu, kad, atsižvelgiant į atitinkamų pažeidimų pobūdį ir į su jais susijusių sankcijų pobūdį ir griežtumą, atsakomybė už šių pažeidimų padarymą yra asmeninė (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125) ir kad juridiniam asmeniui sankcijos turi būti skirtos tik už veikas, kuriomis jis konkrečiai kaltinamas (2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas ThyssenKrupp prieš Komisiją, C‑65/02 P ir C‑73/02 P, Rink. p. I‑6773). Bendrasis Teismas šiuos principus priminė 2006 m. balandžio 5 d. Sprendime Degussa prieš Komisiją (T‑279/02, Rink. p. II‑897) ir 2006 m. liepos 4 d. Sprendime Hoek Loos prieš Komisiją (T‑304/02, Rink. p. II‑1887). Dėl asmens, kuriam inkriminuotinas pažeidimas, identifikavimo atsakomybė niekada negali netekti asmeninio pobūdžio ir todėl ši atsakomybė būtinai turi būti susieta su vaidmeniu, kurį įmonė sprendimo adresatė vaidino su karteliui susijusiame veiklos sektoriuje. Tai reiškia, kad konkurencijos srityje atsakomybė atsiranda ne dėl kapitalo dalių turėjimo, o dėl valdymo atsakomybės.
73 Galiausiai Eni mano, kad ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas. Nors Komisija teigia, kad keitimasis informacija tarp dukterinės bendrovės ir patronuojančios bendrovės neturi reikšmės, ji, beje, išsamiai analizuoja šį keitimąsi ir pareigas, tenkančias asmenims, kurie iš tikrųjų dalyvavo atliekant nurodytus antikonkurencinius veiksmus. Be to, šios analizės rezultatas nėra įtikinamas, nes jis neleido padaryti išvadų Eni atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamoji dalis). Turint omenyje tai, kad Komisijos pozicija dėl atsakomybės už konkurencijos taisyklių pažeidimus pagrindo yra nauja, neatrodo, jog šie paviršutiniai motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus. Šiuo klausimu Eni nurodo, kad „kai Komisija padaro daug tolimesnes išvadas nei ankstesniuose sprendimuose, ji turi pateikti išsamius motyvus“ (1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Groupement des fabricants de papiers peints de Belgique ir kt. prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491).
74 Komisija prašo atmesti pirmojo ieškinio pagrindo antrąją dalį. Iš esmės ji mano, kad ginčijamame sprendime objektyvi atsakomybė netaikoma.
Bendrojo Teismo vertinimas
75 Pirmojo ieškinio pagrindo antrojoje dalyje Eni iš pradžių nagrinėja Komisijos ginčijamame sprendime padarytą prielaidą – nenuginčijamą prezumpciją, kad patronuojanti bendrovė yra atsakinga už savo visiškai kontroliuojamų dukterinių bendrovių veiksmus.
76 Tokia prielaida yra klaidinga.
77 Ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nurodė, kad ji gali preziumuoti, jog visiškai kontroliuojama dukterinė bendrovė iš esmės vykdo ją patronuojančios bendrovės nurodymus, ir kad ji neturi patikrinti, ar patronuojanti bendrovė iš tiesų pasinaudojo šiais įgaliojimais, o patronuojanti arba dukterinė bendrovė turi paneigti šią prezumpciją. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad galima pateikti įrodymų, patvirtinančių, jog dukterinė bendrovė, užuot vykdžiusi ją patronuojančios bendrovės nurodymus, savarankiškai sprendė dėl savo elgesio rinkoje ir todėl joms netaikoma sąvoka „įmonė“ (ginčijamo sprendimo 335 konstatuojamoji dalis).
78 Tai reiškia, kad, priešingai nei teigia Eni, Komisija ginčijamame sprendime netaikė nenuginčijamos prezumpcijos. Dėl to, kad ginčijamo sprendimo 383–394 konstatuojamosiose dalyse Komisija atmetė argumentus, kuriuos Eni pateikė siekdama užginčyti prezumpciją, susijusią su visiška jos dukterinių bendrovių kontrole, ši prezumpcija netampa nepaneigiama. Komisija tik išreiškė savo poziciją, kad Eni argumentai neleidžia paneigti šios prezumpcijos. Ši aplinkybė neužkerta kelio Eni (beje, ji tai daro šio pagrindo trečiąja dalimi) užginčyti Komisijos pozicijos šiuo klausimu.
79 Tai taip pat reiškia, kad Eni teiginys, jog nėra nurodyti motyvai, šiuo atžvilgiu yra nepagrįstas.
80 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmojo Eni ieškinio pagrindo antroji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
c) Dėl trečiosios dalies, susijusios su klaida, padaryta analizuojant Eni pateiktus įrodymus
Šalių argumentai
81 Eni ginčija Komisijos teiginį, susijusį su jos atžvilgiu daroma prezumpcija, ir tvirtina, kad per administracinę procedūrą ji pateikė visą informaciją ir įrodymus, galinčius patvirtinti, jog chemijos sektoriuje veiklą vykdančios grupės bendrovės veikė savarankiškai.
82 Pirma, kiek tai susiję su keitimosi informacija tarp grupės bendrovių analize, Komisija daro išvadą, kad „priklausomybės santykiai tarp įvairių subjektų, atsakingų už veiklą, susijusią su [BK/SBK, tiesiogiai nurodo į EniChem SpA ir Polimeri generalinį direktorių (PDG)]“ (ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamoji dalis). Keitimasis informacija jokiu būdu neleidžia padaryti išvadų dėl Eni. Komisijai pavyksta padaryti išvadas dėl veiklą vykdančių bendrovių valdybų tik netiesiogiai ir dirbtino aprašymo dėka. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamąją dalį ir teigia, kad taip aprašyta situacija atspindi bet kokios komercinės bendrovės įprastą vidinę struktūrą. Tačiau tai nepateikia jokios informacijos apie lygį, kuriuo priimami įvairūs sprendimai atitinkamoje veiklą vykdančioje bendrovėje. Ši situacija labai skiriasi nuo situacijų kitose bylose, kuriose asmenys, iš tikrųjų dalyvavę darant pažeidimus dukterinės bendrovės vardu, turėjo konkrečias pareigas atsiskaityti patronuojančiai bendrovei. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į kelis Komisijos sprendimus. Šiuo atžvilgiu Eni situacija taip pat skiriasi nuo Dow, Shell ir Unipetrol situacijos.
83 Komisija, nepateikdama šiuo klausimu motyvų, teigė, kad ji „neturėjo įrodyti, jog buvo keičiamasi informacija tam, kad taikytų prezumpciją“ (ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamoji dalis) ir kad „[Eni] teiginys, jog ji nežinojo apie jokius [antikonkurencinius savo dukterinių bendrovių veiksmus], neturi reikšmės“ (ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamoji dalis). Tačiau konstatavimas to, kad grupės bendrovės keitėsi informacija ir, atitinkamai, kad patronuojanti bendrovė žinojo apie savo dukterinės bendrovės veiksmus rinkoje, yra reikšminga aplinkybė, kuri įrodo, jog grupei vadovaujanti bendrovė iš tiesų kišosi į savo dukterinių bendrovių veiklos valdymą.
84 Be to, teiginys, kad „visiškai nebūtina, jog būtų užtikrintas kasdieninis dukterinės bendrovės veiklos valdymas tam, kad būtų daroma lemiama įtaka jos komercinei politikai“ (ginčijamo sprendimo 384 konstatuojamoji dalis), yra neteisingas, nes „lemiama įtaka“, kurią patronuojanti bendrovė daro savo dukterinės bendrovės veiksmams rinkoje, reiškia aktyvų patronuojančios bendrovės įsitraukimą į dukterinės bendrovės valdymą. Šioje byloje iš jokių įrodymų nematyti, kad Eni apibrėžė Syndial/Polimeri komercinę politiką ir tikslus. Eni priduria, kad Bendrajam Teismui pateiktose rašytinėse pastabose Komisija bando šiai aplinkybei suteikti kuo mažesnę reikšmę konstatuodama, kad tai yra ne daugiau nei „papildoma aplinkybė“ šalia prezumpcijos. Tačiau tai reiškia patvirtinimą, kad Eni negali būti pripažinta atsakinga už pažeidimą.
85 Antra, Eni nurodo per administracinę procedūrą teigusi, kad ji niekada tiesiogiai nevykdė veiklos sektoriuje, su kuriuo susiję pažeidimai. Ji taip pat pabrėžė, kad cheminė veikla nepriklauso jos pagrindinei veiklai. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje ji buvo transformuota iš holdingo bendrovės į veiklą vykdančią bendrovę ir įvykdė sudėtingą veiklos padalijimo į įvairias dalis, į kurias nebuvo įtraukta su chemija susijusi veikla, procesą. Be to, minėta veikla buvo racionalizuota, o šis procesas buvo pabaigtas 2002 m. bendrovei Polimeri perdavus visą cheminę grupės veiklą. Grynasis Polimeri pelnas 2002 m., visų pirma kiek tai susiję su atitinkamu sektoriumi, palyginti su Eni grynuoju pelnu tais pačiais metais, parodo, kad cheminė veikla turi santykinę reikšmę pramoninėje grupės politikoje. Chemijos sektoriaus savarankiškumą taip pat patvirtina grupės įmonės valdymo taisyklės, kurias Eni apibūdino per administracinę procedūrą. Konkrečiai kalbant, sprendimai, susiję su dukterinių bendrovių pramoninėmis strategijomis, buvo aptariami ir priimami šių įmonių įvairiuose „veiklą vykdančiuose skyriuose“ ir įvairiuose „padaliniuose“ ir šiame procese tiesiogiai nedalyvavo valdybos nariai ar veiklą vykdančios bendrovės direktorius ir juo labiau patronuojančios bendrovės kitų lygių darbuotojai. Be to, iš Eni nuostatų ir šios įmonės valdymo taisyklių matyti, kad savo dukterinių bendrovių atžvilgiu ji vaidina paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės vaidmenį ir kad joms ji teikia reikiamą finansinę paramą. Kiek tai susiję su hipotetine finansine parama, kurią Eni suteikė savo dukterinėms bendrovėms ir kurią Komisija mini savo rašytinėse pastabose Bendrajam Teismui, ginčijamame sprendime ji nebuvo paminėta. Be to, ši aplinkybė neturi reikšmės, nes kiekvienas akcininkas gali dalyvauti finansinėse operacijose, susijusiose su bendrove, kurios akcijų jis turi.
86 Eni pateikia nuorodą į ginčijamo sprendimo 387, 388, 390 ir 391 konstatuojamąsias dalis ir teigia, kad Komisija atliko paviršutinišką ar netgi akivaizdžiai klaidingą per administracinę procedūrą pateiktos informacijos nagrinėjimą. Ginčijamame sprendime sistemingai neatsižvelgiama į bet kokius įrodymus, galinčius susilpninti postulatą, nuo kurio pradeda Komisija, t. y. teiginį, kad bendrovė, kuri visiškai kontroliuoja kitos bendrovės kapitalą, visais atvejais turi būti pripažinta atsakinga už šios dukterinės bendrovės veiksmus.
87 Be to, teiginys, kad „pagrindinės veiklos apibrėžimas ir patronuojančios bendrovės vaidmens apibrėžimas kaip „holdingo bendrovės“ vaidmens nėra įrodomąją galią turintys argumentai, kiek tai susiję su faktiniu dukterinės bendrovės savarankiškumu“, prieštarauja nusistovėjusiai Komisijos praktikai, kuri neseniai patvirtinta byloje Tabac Brut – Italie (žr. šio sprendimo 50 punktą). Tokiu skirtingu požiūriu, kuris, beje, yra visiškai nemotyvuotas, taip pat pažeidžiamas nediskriminavimo principas, kurio Komisija turi laikytis įgyvendindama savo diskreciją.
88 Eni taip pat pažymi, kad bent jau iki 2001 m. jai tiesiogiai nepriklausė 100 % įmonių, vykdančių veiklą BK ir SBK gamybos ir prekybos srityje, kapitalo ir kad ji įgijo Polimeri kapitalą tik 2002 m. spalio 21 d., t. y. administracinės procedūros užbaigimo metu. Kiek tai susiję su argumentu, kad Eni vykdė „nuolatinį veiklos reorganizavimą“, susijusį su dukterinėmis įmonėmis, jis nieko neprideda prie Komisijos teiginio.
89 Trečia, Komisija nurodo, kad „valdymo persidengimo nebuvimo negalima laikyti reikšmingu veiksniu ir juo labiau lemiamu veiksniu“ (ginčijamo sprendimo 393 konstatuojamoji dalis). Šiuo teiginiu Komisija išvengia užimti poziciją dėl Eni per administracinę procedūrą pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, kad nė vienas asmuo tuo pat metu nevykdė valdymo funkcijų BK ir SBK sektoriaus bendrovėse ir patronuojančioje bendrovėje.
90 Galiausiai, Bendrajam Teismui pateiktose rašytinėse pastabose Komisija teigia, kad norint paneigti prezumpciją, daromą patronuojančios bendrovės, kuri visiškai kontroliuoja pažeidimą padariusią dukterinę bendrovę, atžvilgiu, reikia įrodyti ypatingas ir neįprastas aplinkybes. Tokia pozicija patvirtina, kad visais kontroliavimo pagal bendrąją teisę atvejais patronuojančią bendrovę vien dėl šios aplinkybės reikia pripažinti solidariai atsakinga už galimai jos dukterinės bendrovės įvykdytus konkurencijos taisyklių pažeidimus. Komisijos teiginys yra kraštutinis bei maksimalistinis, prieštarauja ankstesnei jos praktikai ir lemia skirtingą požiūrį.
91 Apibendrinant, Eni mano, kad įrodymai, kuriuos ji pateikė siekdama įrodyti savo dukterinių bendrovių savarankiškumą, buvo arba išnagrinėti ir atmesti neįvertinus jų visumos jų kontekste, arba netgi atmesti naudojant tokias bendras sąvokas, kad neįmanoma suprasti šių įrodymų atmetimo motyvų. Tai taip pat yra akivaizdus gero administravimo principo pažeidimas.
92 Komisija prašo atmesti pirmojo ieškinio pagrindo trečiąją dalį. Iš esmės ji mano, jog Eni pateiktų įrodymų nepakanka, kad būtų paneigta šioje byloje daroma prezumpcija.
Bendrojo Teismo vertinimas
93 Dėl motyvų, išdėstytų nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį, Komisija galėjo preziumuoti, kad tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuodama visą savo dukterinių bendrovių kapitalą Eni darė lemiamą įtaką jų veiksmams.
94 Todėl Eni turėjo paneigti šią prezumpciją įrodydama, kad minėtos dukterinės bendrovės savarankiškai sprendė dėl savo komercinės politikos, todėl su ja nesudarė vieno ekonominio subjekto, taigi – vienos įmonės, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
95 Konkrečiai kalbant, Eni turėjo pateikti visus įrodymus, susijusius su organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais tarp jos dukterinių bendrovių ir jos pačios, kuriuos ji laikė galinčiais patvirtinti, kad jos nesudarė vieno ekonominio subjekto. Savo vertinime Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į visus pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir reikšmė gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 65 punktas).
96 Pirma, tam tikrais savo argumentais Eni iš esmės tvirtina, kad atsižvelgiant į vaidmenį, jai suteiktą, be kita ko, bendrovės įstatais, ji negalėjo daryti lemiamos įtakos savo dukterinių bendrovių komercinėms operacijoms. Konkrečiai ji teigia vaidinusi „paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės“ vaidmenį. Ji nurodo niekada nevykdžiusi „tiesioginės veiklos susijusiame sektoriuje“. Nė vienas asmuo tuo pačiu metu nevykdė valdymo funkcijų dukterinėse bendrovėse ir Eni. Be to, patronuojančios bendrovės žinojimas apie jos dukterinės bendrovės veiksmus rinkoje yra reikšminga aplinkybė. Šioje byloje Komisijos nurodytas keitimasis informacija neleidžia daryti išvadų dėl Eni.
97 Tai reiškia ne pažeidimo kurstymo santykį tarp patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau ne patronuojančios bendrovės dalyvavimą darant minėtą pažeidimą, bet tai, kad jos sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, o tai įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiai bendrovei. Taigi tam, kad dukterinės bendrovės neteisėti veiksmai būtų inkriminuoti ją patronuojančiai bendrovei nereikalaujama įrodyti, jog patronuojanti bendrovė daro įtaką savo dukterinės bendrovės politikai konkrečioje srityje, kurioje padarytas pažeidimas (šio sprendimo 95 punkte minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 ir 83 punktai). Konkrečiai kalbant, tos aplinkybės, kad Eni vaidina paprastą techninių ir finansinių klausimų koordinatorės vaidmenį ir teikia savo dukterinėms bendrovėms reikalingą finansinę paramą, nepakanka, jog būtų atmesta galimybė, kad ji daro lemiamą įtaką minėtų dukterinių bendrovių veiksmams koordinuodama, be kita ko, finansines investicijas grupėje. Bendrovių grupės atveju bendrovė, kuri koordinuoja, be kita ko, finansines investicijas grupėje, turi užduotį pergrupuoti akcijas, turimas įvairiose bendrovėse, ir užtikrinti vieningą valdymą, be kita ko, vykdydama šią biudžetinę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Arkema prieš Komisiją, T‑168/05, 76 punktą).
98 Kalbant apie nurodytą aplinkybę, kad cheminė veikla turi santykinę reikšmę pramoninėje grupės politikoje, pažymėtina, jog ji neįrodo, kad Eni savo dukterinėms bendrovėms leido visiškai savarankiškai spręsti dėl savo veiksmų rinkoje (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 48 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 144 punktą).
99 Antra, Komisija ginčijamame sprendime išsamumo dėlei nurodo papildomas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad Eni darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių veiksmams. Konkrečiai Komisija teigia, kad hierarchiniai ryšiai tiesiogiai veda prie EniChem SpA (dabar Syndial) generalinio direktoriaus ir Polimeri generalinio direktoriaus. Eni šios išvados neginčija, tačiau tik nurodo, kad tai yra įprasta komercinės bendrovės vidinė struktūra. Be to, ginčijamo sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad EniChem SpA (dabar Syndial) ir Polimeri generaliniai direktoriai yra atsakingi savo valdybai. Šias valdybas tiesiogiai ar netiesiogiai skirdavo Eni ir to ji neginčija.
100 Trečia, kalbant apie ginčijamo sprendimo 387, 388, 390 ir 391 konstatuojamąsias dalis, reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia Eni, Komisijos per administracinę procedūrą atliktas pateiktų įrodymų nagrinėjimas nebuvo paviršutiniškas. Komisija konkrečiai atsakė į Eni argumentus. Be to, Eni nepaaiškina, kodėl Komisijos pozicija šiuo klausimu yra „akivaizdžiai klaidinga“, kaip ji iš tiesų teigia savo ieškinyje.
101 Ketvirta, kalbant apie tai, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Komisijos sprendimų priėmimo praktikos, reikia atmesti Eni argumentus dėl tų pačių motyvų, kaip išdėstytieji šio sprendimo 64–66 punktuose nagrinėjant pirmojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį.
102 Penkta, kiek tai susiję su aplinkybe, kad Eni kontroliavo ne tiesiogiai, o netiesiogiai 100 % įmonių, vykdančių veiklą BK ir SBK gamybos srityje, kapitalo, reikia konstatuoti, jog ši aplinkybė savaime negali įrodyti, kad Eni ir atitinkamos įmonės nesudarė vieno ekonominio subjekto.
103 Šešta, kalbant apie tariamą gero administravimo principo pažeidimą, reikia priminti, kad tarp garantijų, kurias administracinėse procedūrose suteikia Bendrijos teisės sistema, yra minėtas principas, su kuriuo susijusi kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo La Cinq prieš Komisiją, T‑44/90, Rink. p. II‑1, 86 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink. p. II‑1881, 99 punktas). Atsižvelgiant visų pirma į šio sprendimo 100 punkte nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad Komisija neatliko atidaus ir nešališko šios bylos aplinkybių nagrinėjimo.
104 Iš visų šių aplinkybių matyti, jog argumentai, pateikti šioje pirmojo ieškinio pagrindo dalyje, negali paneigti to, kad Eni ir jos dukterines bendroves buvo galima pripažinti vienu ekonominiu subjektu.
105 Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, pirmojo Eni ieškinio pagrindo trečioji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
d) Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su ribotos kapitalo bendrovių atsakomybės principo ir bendrųjų principų atsakomybės srityje pažeidimu
Šalių argumentai
106 Anot Eni, Komisijos veiksmai yra nesuderinami su bendrai pripažįstamais Bendrijos teisės ir nacionalinės bendrovių teisės principais, taip pat su atsakomybės taikymo kriterijais, kurie patvirtina visiškai asmeninį minėtos atsakomybės pobūdį, kuris netgi yra svarbiausias jų pagrindas. Ribotos atsakomybės principas neišvengiamai lemia atsakomybės pripažinimo kriterijus. Už pažeidimą ar neteisėtą veiksmą atsakingų asmenų ratas negali būti praplėstas taip, kad apimtų ne tik dukterinę bendrovė, kuri iš tikrųjų padaro tokias veikas, bet ir, išvestiniu ar autonominiu būdu, ją patronuojančią bendrovę, remiantis nenuginčijama prezumpcija, susijusia su grupės kapitalo struktūra.
107 Komisija nepateikdama konkrečių motyvų konstatavo, jog šie principai neturi reikšmės šiuo atveju visų pirma dėl to, kad jie susiję su kitomis teisės sritimis. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į ginčijamo sprendimo 396 konstatuojamąją dalį. Bendrijos normos aiškintojas negali savavališkai neatsižvelgti į valstybių narių teisės sistemoms bendros sąvokos apimtį ir reikšmę remdamasis tuo, kad šis principas formaliai priklauso kitokiai teisės sričiai nei ta, kurioje keliamas jo taikymo klausimas.
108 Kiek tai susiję su ribotos atsakomybės principu bendrojoje bendrovių teisėje, jis reiškia, kad akcininkai atsako už bendrovės įsipareigojimus tik savo įnašo ribose ir todėl už bendrovės įsipareigojimus turtu atsako tik pati bendrovė. Kitaip tariant, akcininkai – ar tai būtų fiziniai asmenys ar (bendrovių grupių atveju) juridiniai asmenys – neprisiima jokios atsakomybės trečiųjų asmenų atžvilgiu. Šis principas buvo priimtas Bendrijos teisėje. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į kelias direktyvas, susijusias su bendrovių teise.
109 Tokiomis aplinkybėmis, remiantis ribotos atsakomybės principu, grupei vadovaujančios holdingo bendrovės paprasta kontrolė būtinai ir juo labiau savaime nereiškia, kad dingsta įvairių įmonių, turinčių skirtingą teisinį subjektiškumą, savarankiškumas. Ribotos atsakomybės principo galima nesilaikyti tik tuo atveju, kai piktnaudžiaujama bendrovės forma, t. y. esant nuoseklių požymių visumai, patvirtinančiai, kad egzistuoja vienas interesų centras, įskaitant teisine prasme. Šie principai pripažįstami JAV, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, t. y. šalyse, kurių įmonių teisės reglamentavimo analizę pateikia Eni. Kalbėdama apie JAV Eni pateikia nuorodą į dvi ekspertų parengtas nuomones. Anot jos, tokios nuomonės patvirtina argumentus, kurie analitiniu būdu išdėstyti pirmajame ieškinio pagrinde. Šios nuomonės nėra naujo pagrindo ar pagrindo, išdėstyto tik sutrumpintai, pateikimas.
110 Be principų, Eni manymu, pripažįstamų valstybių narių teisėje, ji taip pat remiasi taisyklėmis, kurios konkurencijos teisėje taikytinos įmonių teisių ir pareigų perėmimo atveju. Šiuo klausimu Eni pažymi, kad pažeidimo padarymo momentu atitinkamą įmonę valdęs fizinis ar juridinis asmuo iš principo turi už jį atsakyti, net jeigu sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, priėmimo dieną įmonę administravo kitas asmuo. Eni pateikia nuorodą visų pirma į 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimus Cascades prieš Komisiją (C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693) ir SCA Holding prieš Komisiją (C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101) bei 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Enichem Anic prieš Komisiją (T‑6/89, Rink. p. II‑1623). Šis ekonominio tęstinumo kriterijus gali būti taikomas tik tuo atveju, kai už įmonės administravimą atsakingas juridinis asmuo teisiškai nustojo egzistuoti po to, kai buvo padarytas pažeidimas (šio sprendimo 72 punkte minėtas Sprendimas Komisija prieš Anic Partecipazioni). Net ir tokiu atveju tai yra ne automatinis mechanizmas, grindžiamas tik struktūrine sąsaja, dėl kurios turi būti nubaustas kitas teisės subjektas nei pradinis valdytojas, bet specifinė ir motyvuota būtinybė, be kita ko, išvengti to, kad teisinė sąranga sudarys galimybę apeiti konkurencijos taisykles. Kitaip tariant, ekonominio tęstinumo kriterijus taikomas tik išimtiniais atvejais. „Dėmesio sutelkimas į veiksmą, o ne į asmenį, kuris jį atliko, kai šis asmuo vis dar egzistuoja ir galėtų atsakyti už savo veiksmus, pažeidžia kaltės ir bausmių individualizavimo principus“ (generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada šio sprendimo 72 punkte minėtam Sprendimui Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją). Eni taip pat pateikia nuorodą į generalinės advokatės J. Kokott išvadą šio sprendimo 52 punkte minėtam Sprendimui ETI ir kt.
111 Apibendrinant, Eni mano, kad EB 81 straipsnio pažeidimą, kuriuo ji kaltinama šioje byloje, grindžiant ir pateisinant vien kontrolinio akcijų paketo turėjimu bei taikant nenuginčijamą, o ne tą, kurią galima nuginčyti, prezumpciją, nepateisinamai sukuriamas objektyvios, t. y. be kaltės, ir netiesioginės atsakomybės šaltinis tiek, kiek tai susiję su veikomis, kurias iš tikrųjų padarė kitas subjektas. Tokiu konkrečiu atveju teisė į gynybą pažeidžiama įrodinėjimo pareigos perkėlimu arba pačiu galimybės pateikti kaltę paneigiančius įrodymus apribojimu. Be to, ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu yra nemotyvuotas tiek, kiek Komisija nenurodo konkrečių tokį požiūrį lėmusių priežasčių.
112 Komisija prašo atmesti pirmojo ieškinio pagrindo ketvirtąją dalį. Ji pabrėžia visų pirma tai, kad Eni argumentai jau buvo paneigti ginčijamo sprendimo 396 konstatuojamojoje dalyje.
Bendrojo Teismo vertinimas
113 Pirmojo Eni ieškinio pagrindo ketvirtoji dalis grindžiama prielaida, kad Komisija šios bendrovės atsakomybę pripažino remdamasi vien kontrolinio akcijų paketo turėjimu ir taikė nenuginčijamą, o ne tą, kurią galima nuginčyti, prezumpciją. Eni manymu, tai reiškia objektyvios, t. y. be kaltės, ir netiesioginės atsakomybės šaltino sukūrimą.
114 Dėl motyvų, išdėstytų nagrinėjant šio pagrindo antrąją dalį, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija šiuo atveju netaikė nenuginčijamos prezumpcijos. Taigi Eni galėjo užginčyti atsakomybės už jai inkriminuotą pažeidimą pripažinimą, ką, beje, ji darė per administracinę procedūrą ir šio pagrindo trečiąja dalimi.
115 Tai reiškia, kad pirmojo Eni ieškinio pagrindo ketvirtoji dalis grindžiama klaidinga prielaida.
116 Be to, dėl šio sprendimo 60–62 punktuose išdėstytų motyvų Komisija gali pripažinti patronuojančios bendrovės atsakomybę už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, jei minėta dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje. Šioje byloje iš to, kas pasakyta nagrinėjant tris pirmąsias šio pagrindo dalis, matyti, kad Komisija šiuo atžvilgiu klaidos nepadarė.
117 Galiausiai, kalbant apie Eni argumentus, susijusius su konkurencijos teisėje perimant įmonių teises ir pareigas taikytinomis taisyklėmis, konstatuotina, kad jie netinkami, nes Eni atsakomybė, kurią šiuo atveju pripažįsta Komisija, nekyla iš tokios situacijos. Net jeigu savo argumentais Eni iš tiesų ginčija savo atsakomybę, pripažintą už EniChem SpA (dabar Syndial) padarytą pažeidimą, nors ginčijamame sprendime Syndial nėra minima, juos reikia atmesti. Reikia pabrėžti, kad, priešingai nei iš esmės teigia Eni, tuo atveju, kai du subjektai sudaro vieną ekonominį subjektą, tai, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime nekliudo skirti sankcijų subjektui, kuriam buvo perduota jo ekonominė veikla (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 72 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 355–358 punktus ir šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 132 punktą). Konkrečiai kalbant, toks sankcijos taikymas yra priimtinas tuo atveju, kai šie subjektai buvo kontroliuojami to paties asmens ir, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, kurie juos sieja ekonominiu ir struktūriniu požiūriu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių nurodymų (šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 49 punktas). Šioje byloje neginčijama, kad tuo metu, kai EniChem SpA ir Polimeri darė pažeidimus, jos tiesiogiai ar netiesiogiai visiškai priklausė tai pačiai bendrovei, t. y. Eni. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės atsakomybės principas nekliudo visos sankcijos už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė EniChem SpA ir vėliau tęsė Polimeri, skirti pastarajai bendrovei, kaip nuspręsta ginčijamo sprendimo 369–373 konstatuojamosiose dalyse (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 52 punkte minėto Sprendimo ETI ir kt. 51 punktą). Todėl atsižvelgiant į tai, kad Eni buvo EniChem SpA ir Polimeri patronuojanti bendrovė, niekas nekliudė šių įmonių neteisėtų veiksmų, įskaitant susijusiųjų su bendrovės EniChem SpA (dabar Syndial) veiklos perdavimu, inkriminuoti Eni, net jeigu Syndial ginčijamame sprendime nėra minima.
118 Atsižvelgiant tai, kas pasakyta, pirmojo Eni pagrindo ketvirtoji dalis, taigi – ir visas pirmasis pagrindas, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
2. Dėl antrojo papildomai pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu baudos dydžio nustatymu
119 Papildomai Eni teigia, kad bauda, kuri jai buvo skirta solidariai su Polimeri, turi būti panaikinta arba bent jau gerokai sumažinta, nes jos dydis buvo nustatytas neteisėtai.
120 Antrąjį Eni ieškinio pagrindą sudaro trys dalys. Pirmąja dalimi ji nesutinka su tuo, kad būtų taikomas dauginimo koeficientas, turintis atgrasomąjį poveikį. Antrąja dalimi ji teigia, kad Komisija suklydo, kai šiuo atveju manė esant pažeidimo pakartotinumo sunkinančią aplinkybę. Trečiąja dalimi ji tvirtina, kad apskaičiuodama baudą Komisija turėjo atsižvelgti į Syndial neįtraukimą.
a) Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu
Šalių argumentai
121 Pirma, Eni pabrėžia, kad nustatydama pradinę baudą pagal pažeidimo sunkumą Komisija atsižvelgė tik į pažeidimo pobūdį ir visiškai nekreipė dėmesio į realius jo padarinius rinkai. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamąją dalį.
122 Tačiau administracinės procedūros šalys pateikė įrodymų, leidžiančių įvertinti pažeidimo padarinius. Konkrečiai kalbant Syndial nurodė, kad tariamame kartelyje dalyvavusioms įmonėms priklausė tik ribota dalis visos BK (30 %) ir SBK (40 %) rinkos.
123 Tokiomis aplinkybėmis atrodo sudėtinga teigti, kad koks nors atitinkamų įmonių susitarimas galėjo daryti didelę įtaką kainoms. Komisija antrajame pranešime apie kaltinimus į šią informaciją neatsižvelgė. Netgi pripažįstant, kad gairės leidžia Komisijai neįvertinti pažeidimo padarinių, vis dėlto ji turėjo į juos atsižvelgti vertindama pažeidimo sunkumą, kaip tai, beje, patvirtina Komisijos sprendimų priėmimo ir teismo praktika (šio sprendimo 72 punkte minėtas Sprendimas Degussa prieš Komisiją).
124 Antra, siekdama atsižvelgti į pažeidimo autorių pajėgumą padaryti realią žalą normaliai konkurencijai ir užtikrinti, kad bauda turėtų „pakankamą atgrasomąjį poveikį“, Komisija remiasi atitinkamų įmonių įvykdytais BK ir SBK pardavimais (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis) ir bendra grupių, kurioms priklauso minėtos įmonės, apyvarta (ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamoji dalis).
125 Eni manymu, rezultatas akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui. Ginčijamame sprendime visiškai neatsižvelgiama į subjektyvųjį elementą, t. y. žinojimą apie nagrinėjamų veiksmų antikonkurencinį pobūdį arba atitinkamos rinkos mastą ir dydį, kurios bendra vertė EEE 2001 m. buvo 550 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 467 konstatuojamoji dalis).
126 Be to, Eni grupės bendra apyvarta yra pervertinta, o tai draudžia Bendrojo Teismo praktika. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cheil Jedang prieš Komisiją (T‑220/00, Rink. p. II‑2473). Nors Bendrasis Teismas ir pripažįsta grupės apyvartos kriterijų, siekiant atgrasomojo poveikio, jis patikslino, jog tam, kad būtų išvengta visiškai automatinių ir neproporcingų rezultatų, būtinai reikia atsižvelgti į įmonės „specifinę reikšmę“ rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas. Kaip jau buvo nurodyta pirmuoju ieškinio pagrindu, o tai patvirtinta ginčijamame sprendime, chemijos sektoriaus veikla niekada nebuvo pagrindinės Eni veiklos dalis. Todėl paprasčiausiai atsižvelgdama į bendrą grupės apyvartą ir dėl šios priežasties baudai taikydama dauginimo koeficientą 2, siekiant atgrasomojo poveikio, Komisija skyrė Eni per didelę ir neproporcingą baudą.
127 Komisija prašo atmesti antrojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį. Iš esmės ji mano, kad nepadarė klaidos įvertindama pažeidimo sunkumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
128 Iš pradžių reikia pažymėti, kad, nepaisant antrojo ieškinio pagrindo pirmosios dalies pavadinimo, Eni iš tiesų ginčija pažeidimo sunkumo įvertinimą, o tai ji patvirtino per teismo posėdį.
129 Pažeidimų sunkumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, konkrečias bylos aplinkybes, jos kontekstą ir baudų atgrasomąjį poveikį, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo nėra (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99‑P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 465 punktas ir šio sprendimo 43 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 241 punktas).
130 Aplinkybėms, į kurias galima atsižvelgti vertinant pažeidimų sunkumą, priklauso kiekvienos įmonės elgesys, vaidmuo, kurį kiekviena iš jų atliko sudarant kartelį, pelnas, kurį šios įmonės gavo iš šio kartelio, įmonių dydis ir atitinkamų prekių vertė, taip pat pavojus, kurį tokio pobūdžio pažeidimai kelia Bendrijos tikslams (žr. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C‑407/04 P, Rink. p. I‑829, 130 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
131 Be to, gairėse, be kita ko, nustatyta, jog vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, konkrečią įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį. Taigi pažeidimai yra skirstomi į tris kategorijas: lengvus pažeidimus, sunkius pažeidimus ir labai sunkius pažeidimus (gairių 1 A punkto pirma ir antra pastraipos).
132 Gairėse taip pat numatyta, kad, be pažeidimo pobūdžio, jo konkrečios įtakos rinkai ir šios rinkos geografinio dydžio, būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį (gairių 1 A punkto ketvirta pastraipa).
133 Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą baudos dydžiui nustatyti Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia Bendrijos tikslams įgyvendinti (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 105 ir 106 punktai; šio sprendimo 103 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 166 punktas ir 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 169 punktas).
134 Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, 241 ir 243 punktus; taip pat žr. šio sprendimo 103 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją 170 punktą ir 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 235 punktą).
135 Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismas ypač pabrėžė, jog nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 85 ir 86 punktus ir 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, C‑57/02 P, Rink. p. I‑6689, 74 ir 75 punktus; taip pat žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 17 punktą).
136 Galiausiai reikia pabrėžti, kad atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės veikdamos Bendrijoje ar EEE laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas į baudos apskaičiavimą, vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato „atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį“, kuris turi įtakos įmonei paskirtai baudai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 135 punkte minėto Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją 23 ir 24 punktus).
137 Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime iš pradžių pripažino, kad atitinkamos įmonės sudarė susitarimus dėl tikslinių kainų ir rinkos pasidalijimo bei keitėsi svarbia komercine informacija. Anot Komisijos, šios praktikos pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai (ginčijamo sprendimo 461 konstatuojamoji dalis ir rezoliucinės dalies 1 straipsnis). Tada Komisija nurodė, kad nebuvo įmanoma įvertinti kartelio konkretaus poveikio EEE rinkai. Komisija taip pat pridūrė, kad nors nebuvo įmanoma įvertinti kartelio konkretaus poveikio, atitinkamos įmonės įgyvendino nagrinėjamus susitarimus ir todėl jie turėjo poveikio rinkai. Komisija nurodė, kad nustatydama baudų dydžius ji neatsižvelgė į poveikį rinkai (ginčijamo sprendimo 462 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pažymėjo, kad pažeidimas apėmė visą EEE teritoriją (ginčijamo sprendimo 463 konstatuojamoji dalis). Dėl šių priežasčių Komisija konstatavo, kad nagrinėjamą pažeidimą galima kvalifikuoti kaip labai sunkų (ginčijamo sprendimo 464 konstatuojamoji dalis).
138 Tada Komisija atliko diferencijuotą atitinkamų įmonių vertinimą atsižvelgdama į jų bendrą BK ir SBK apyvartą 2001 m., t. y. paskutiniaisiais ištisais pažeidimo vykdymo metais, išskyrus Shell atveju (1998 m.) ir Stomil atveju (1999 m.). Atitinkamas įmones Komisija suskirstė į penkias kategorijas, EniChem priskirdama pirmajai (55 mln. EUR pradinė bauda) (ginčijamo sprendimo 465–473 konstatuojamosios dalys).
139 Komisija, be kita ko, nurodė, kad labai sunkių pažeidimų kategorijoje sankcijų skalė leido nustatyti tokio dydžio baudas, kurios užtikrino pakankamai atgrasantį jų pobūdį, turint omenyje kiekvienos įmonės dydį. Atsižvelgdama į pasaulines atitinkamų įmonių apyvartas, pasiektas per 2005 m., Komisija pažymėjo, kad buvo didelis skirtumas tarp, viena vertus, Kaučuk dydžio (2,718 mlrd. EUR apyvarta) ir Stomil dydžio (38 mln. EUR apyvarta) ir, kita vertus, kitų atitinkamų įmonių dydžio, visų pirma Bayer (27,383 mlrd. EUR apyvarta), t. y. pirmosios iš ginčijamame sprendime minimų didelių įmonių. Tuo remdamasi ir atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes Komisija konstatavo, kad Kaučuk ir Stomil neturi būti taikomas joks dauginimo koeficientas, turintis atgrasomąjį poveikį, o Bayer reikia taikyti dauginimo koeficientą 1,5. Galiausiai, remdamasi tomis pačiomis išvadomis ir atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes, Komisija Dow pritaikė dauginimo koeficientą 1,75 (37,221 mlrd. EUR apyvarta), EniChem – dauginimo koeficientą 2 (73,738 mlrd. EUR apyvarta), o Shell – dauginimo koeficientą 3 (246,549 mlrd. EUR apyvarta) (ginčijamo sprendimo 474 konstatuojamoji dalis).
140 Pirma, reikia konstatuoti, kad savo ieškiniu Eni neginčija to, kad karteliu buvo įvykdytas pažeidimas, nurodytas ginčijamame sprendime ir visų pirma jo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje. Šiuo atžvilgiu iš gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų apibūdinimo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurių tikslas, kaip šioje byloje, yra, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti vertinami kaip „labai sunkūs“ ir Komisija neprivalo įrodyti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 75 punktą; taip pat žr. 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 178 punktą ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 345 punktą). Taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką horizontalūs kainų karteliai yra vieni sunkiausių Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimų, taigi jie savaime gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 103 punktą ir šio sprendimo 133 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 147 punktą).
141 Taigi Komisija nepadarė klaidos pripažindama, kad nagrinėjamos praktikos pagal savo pobūdį yra labai sunkūs pažeidimai.
142 Antra, kalbant apie šio sprendimo 72 punkte minėtą Sprendimą Degussa prieš Komisiją, kuriuo remiasi Eni, pakanka konstatuoti, kad byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Komisija įvertino konkretų kartelio poveikį, ko ji nepadarė nagrinėjamu atveju. Taigi Eni negali remtis šio sprendimo 72 punkte minėtu Sprendimu Degussa prieš Komisiją siekdama šiuo atžvilgiu užginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą.
143 Trečia, kalbant apie nuorodą, kurią Eni savo rašytinėse pastabose daro į nagrinėjamos rinkos dydį EEE teritorijoje 2001 m. (t. y. 550 mln. EUR) arba į atitinkamų įmonių turimą rinkos dalį, reikia konstatuoti, kad nors į šias aplinkybes gali būti atsižvelgta siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą, reikia atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės konkrečiu atveju (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 130 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 132 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑329/01, Rink. p. II‑3255, 102 punktą). Šioje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas pažeidimas pagal savo pobūdį yra labai sunkus ir apima visą EEE teritoriją. Konkrečiai kalbant, reikia pabrėžti, kad atitinkamos įmonės susitarė nustatyti tikslines kainas, pasidalyti klientus agresyvios konkurencijos atsisakymo susitarimais ir keistis svarbia informacija apie kainas, konkurentus ir klientus. Be to, reikia priminti, kad pagal gairių 1 A punktą už labai sunkų pažeidimą gali būti skirta didesnė nei 20 mln. EUR bauda. Tada reikia pažymėti, kad EniChem padaryta nagrinėjamų produktų apyvarta 2001 m. siekė daugiau kaip 164 mln. EUR (ginčijamo sprendimo 468 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Eni neginčija to, kad jai skirta bauda neviršija Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos 10 % jos bendros apyvartos, pasiektos praėjusiais ūkiniais metais, viršutinės ribos, kuria siekiama išvengti to, kad susijusi įmonė neturėtų galimybės sumokėti atitinkamos baudos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 133 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 55 mln. EUR dydžio pradinės baudos nustatymas prieš pritaikant dauginimo koeficientą, turinti atgrasomąjį poveikį, neatrodo neproporcingas.
144 Ketvirta, dėl nurodytos aplinkybės, kad atitinkamoms įmonėms priklausė tik tam tikra visos BK ir SBK rinkos dalis, Eni per teismo posėdį pažymėjo, jog jos vertinimas buvo grindžiamas rinka, apimančia šiuos du produktus ir natūralų kaučiuką, nors šis produktas ginčijamame sprendime nebuvo minimas. Tokiomis aplinkybėmis argumentai, kuriuos šiuo klausimu pateikia Eni, yra netinkami.
145 Penkta, kiek tai susiję su „žinojimo apie antikonkurencinį pobūdį“ nebuvimu, iš ginčijamo sprendimo ir pažeidimo sunkumo matyti, kad EniChem SpA tikrai žinojo apie savo veiksmų antikonkurencinį pobūdį. Be to, dėl motyvų, išdėstytų nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, Komisija teisingai pripažino Eni atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą. Todėl jos pateikti argumentai turi būti atmesti.
146 Šešta, kalbant apie dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymą, reikia pabrėžti, kad sąsaja tarp, pirma, įmonių dydžio ir bendrų išteklių ir, antra, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį, yra neginčijama. Primintina, kad didelė įmonė, kuri turi daug finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti savo baudai sumokėti būtinas lėšas (šio sprendimo 134 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 235 punktas).
147 Šis klausimas skiriasi nuo įmonių priskyrimo prie labai sunkių pažeidimų kategorijos klausimo, kurį nagrinėjant gali prireikti atsižvelgti į specifinę įmonių reikšmę atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 126 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 88 ir 89 punktus). Todėl nėra pagrindo manyti, kad Komisija padarė klaidą, kai nusprendė atsižvelgti į įmonių dydį ir bendruosius išteklius, taikydama atgrasomąjį poveikį turintį dauginimo koeficientą.
148 Be to, reikia pažymėti, kad šioje byloje Komisija atsižvelgė ir į specifinę atitinkamų įmonių reikšmę nagrinėjamoje rinkoje, kai panaudojo įmonių BK ir SBK apyvartą paskutiniaisiais pažeidimo vykdymo metais tam, kad subalansuotų baudos dydį labai sunkių pažeidimų kategorijoje.
149 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, antrojo Eni ieškinio pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
b) Dėl antrosios dalies, susijusios su neteisėtu pradinės baudos padidinimu dėl pažeidimo pakartotinumo
Šalių argumentai
– Eni argumentai
150 Eni pateikia nuorodą į ginčijamo sprendimo 487 ir 488 konstatuojamąsias dalis ir pripažįsta, kad sutartiniai veiksmai, už kuriuos buvo skirtos sankcijos 1986 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimu 86/398/EEB dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį (IV/31.149 – Polipropilenas) (OL L 230, p. 1, toliau – Polipropileno sprendimas) ir 1994 m. liepos 27 d. Komisijos sprendimu 94/599/EB dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį (IV/31.865 – PVC) (OL L 239, p. 14, toliau – PVC II sprendimas), kuriais Komisija grindžia pažeidimo pakartotinumą, gali būti laikomi panašiais į nurodytuosius ginčijamame sprendime.
151 Tačiau subjektyvi pažeidimo pakartotinumo sąlyga – t. y. aplinkybė, kad nagrinėjamus pažeidimus padarė ta pati įmonė – nėra įvykdyta.
152 Šiuo klausimu, pirma, Eni teigia, kad nagrinėjama veikla buvo susijusi su produktais ir rinkomis, kurie skiriasi nuo tų, kuriuos apima ginčijamas sprendimas, ir jau buvo perduota prieš tam tikrą laiką iki priimant Polipropileno ir PVC II sprendimus.
153 Antra, tarp juridinių asmenų, kuriems skirtos sankcijos Polipropileno ir PVC II sprendimais, Eni nėra. Grupės įmonė, su kuria susiję minėti sprendimai, yra EniChem SpA, kuri tapo Syndial, arba Anic SpA. Šios įmonės nėra ginčijamo sprendimo adresatės. Eni nebuvo susijusi nė su vienu iš Komisijos minimų sprendimų nei kaip aktyvi kartelių, už kuriuos skirtos sankcijos, dalyvė, nei dėl dviejų grupės bendrovių kontrolės.
154 Trečia, Komisijos išvada prieštarauja ribotos atsakomybės ir jos asmeninio pobūdžio principui tiek, kiek Komisija pripažįsta, kad patronuojančios bendrovės atžvilgiu egzistuoja sunkinanti aplinkybė, nors minėtos bendrovės atsakomybė ankstesniuose sprendimuose pripažinta nebuvo. Šis trūkumas yra dar didesnis, atsižvelgiant į tai, kad naudojamasi sankcijų skyrimo įgaliojimais, apibrėžtais teisėtumo principu, kurio laikymasis įmonėms turi garantuoti galimybę visiškai numatyti sankcijas, kurias Komisija gali joms skirti pagal EB 81 straipsnį. Be to, Komisijos vartojami neaiškūs ir neapibrėžti terminai „panašūs pažeidimai“ ir „ta pati įmonė“ reiškia, kad ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu yra nemotyvuotas.
155 Ketvirta, Eni ginčija Komisijos įgaliojimus taikyti sunkinančią pažeidimo pakartotinumo aplinkybę neatsižvelgiant į tarp pažeidimų praėjusį laiko tarpą. Šiuo klausimu Eni pateikia nuorodą į 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Groupe Danone prieš Komisiją (C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331) ir generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą tam sprendimui (Rink. p. I‑1337). Ji priduria, kad skirtingai nei minėto sprendimo atveju, kuriuo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisija tinkamai atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, šioje byloje tokia analizė nebuvo padaryta ir šis nebuvimas nėra tinkamai motyvuotas.
– Komisijos argumentai
156 Iš pradžių Komisija pažymi, kad pažeidimo pakartotinumo klausimas buvo iškeltas antrajame pranešime apie kaltinimus, o Eni nei savo atsakyme, nei per teismo posėdį prieštaravimų nepateikė.
157 Dėl esmės Komisija nurodo, kad, pirma, atsižvelgiant į tai, jog Bendrijos konkurencijos teisėje pripažįstama, kad įvairios tai pačiai grupei priklausančios bendrovės yra vienas ūkio subjektas, ankstesniuose sprendimuose norėdama ji galėjo skirti baudą tai pačiai patronuojančiai bendrovei. Todėl Komisija mano, kad ginčijamame sprendime ji galėjo teisėtai konstatuoti, jog ta pati įmonė jau buvo nubausta už tokio paties tipo pažeidimą (2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071). Ji pabrėžia, kad minėtame sprendime Bendrasis Teismas patvirtino, jog bauda dėl pažeidimo pakartotinumo turi būti padidinta kitai grupės bendrovei, o būtent – tos pačios bendrovės kaip ir ta, kuriai anksčiau buvo skirta bauda, patronuojamajai bendrovei. Be to, pažeidimo pakartotinumo sąvoka, atsižvelgiant į ja siekiamą tikslą, nebūtinai reiškia konstatavimą, kad anksčiau buvo paskirta piniginė bauda, o tik tai, kad praeityje buvo konstatuotas pažeidimas (šio sprendimo 133 punkte minėtas 2005 m. spalio 25 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją). Todėl neturi reikšmės tai, kad bylose, kuriose buvo priimti Polipropileno ir PVC II sprendimai, Komisija nepaskyrė baudos Eni kaip tokiai. Tačiau tai, kad bendroves, kurioms buvo skirti ankstesni sprendimai, visiškai kontroliavo Eni, turi lemiamos reikšmės. Be to, negalima sutikti, kad grupės bendrovėms, kurios yra tos pačios įmonės elementai, pažeidimo pakartotinumas netaikomas vien dėl pačios grupės organizacinės struktūros.
158 Antra, neturi reikšmės tai, kad ankstesni pažeidimai buvo susiję su kitokiais sektoriais ar tai, kad vėliau su šiais sektoriais susijusi veikla buvo perduota kitiems juridiniams asmenims. Baudos padidinimas dėl pažeidimo pakartotinumo grindžiamas tuo, kad ankstesnio pažeidimo konstatavimo nepakako tam, kad įmonei būtų sukliudyta daryti naujus pažeidimus. Be to, teismo praktikoje nurodyta, kad už pažeidimą iš principo turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo atitinkamai įmonei pažeidimo įvykdymo metu, net jei sprendimo, kuriuo konstatuojamas šis pažeidimas, priėmimo dieną įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui (šio sprendimo 110 punkte minėtas Sprendimas Cascades prieš Komisiją). Šie kriterijai turi būti taikomi nagrinėjant pažeidimo pakartotinumo klausimą.
159 Trečia, šio sprendimo 155 punkte minėtame 2007 m. vasario 8 d. Sprendime Groupe Danone prieš Komisiją Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino, kad galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti analizuojant pažeidimo sunkumą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, ir kad tokiomis aplinkybėmis ieškovas vis dar turi galimybę numatyti savo veiksmų teisinius padarinius. Tas pats pasakytina apie Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, kuri yra teisinis ginčijamo sprendimo pagrindas. Taigi padidinimo dėl pažeidimo pakartotinumo taikymas teisėtumo principo nepažeidžia.
160 Ketvirta, jau yra nustatyta, kad pažeidimo pakartotinumo konstatavimas ir jo ypatybių vertinimas priklauso Komisijos diskrecijai ir ji nėra saistoma jokiu tokiam konstatavimui taikomu senaties terminu (šio sprendimo 155 punkte minėtas 2007 m. vasario 8 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją). Bet kuriuo atveju, su polipropilenu ir PVC susiję pažeidimai buvo konstatuoti sprendimais, priimtais atitinkamai 1986 m. ir 1994 m. Visiškai logiška, normalu ir tinkama į šiuos precedentus atsižvelgti naujo pažeidimo, padaryto 1996 m., atveju. Tarp dviejų pažeidimų praėjęs laikotarpis savaime neturi reikšmės (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347). Kiek tai susiję su laikotarpiu, skiriančiu ankstesnius sprendimus ir naujo pažeidimo pradžią, jis yra lygus ar net mažesnis už tuos, į kuriuos Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas jau atsižvelgė bylose, kuriose buvo priimtas šio sprendimo 157 punkte minėtas Sprendimas Michelin prieš Komisiją ir šio sprendimo 155 punkte minėtas 2007 m. vasario 8 d. Sprendimas Groupe Danone prieš Komisiją. Komisija priduria, kad, priešingai nei pastarojo sprendimo atveju, ji „gali“ atsižvelgti į laikotarpį, praėjusį nuo ankstesnio pažeidimo, kaip į vieną iš požymių, patvirtinančių polinkį pažeidinėti konkurencijos taisykles. Šiuo atveju Komisija šį klausimą konkrečiai išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 489 konstatuojamojoje dalyje ir priėjo prie išvados, kad reikia atsižvelgti į pažeidimo pakartotinumą.
Bendrojo Teismo vertinimas
161 Gairių 2 punkte kaip sunkinančių aplinkybių pavyzdys minimas „pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės ar tų pačių įmonių pažeidimas“.
162 Pakartotinumo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė būdamas baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus (šio sprendimo 160 punkte minėto Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 617 punktas ir šio sprendimo 157 punkte minėto Sprendimo Michelin prieš Komisiją 284 punktas).
163 Galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant atitinkamo pažeidimo sunkumą (šio sprendimo 72 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 91 punktas ir šio sprendimo 155 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 26 punktas).
164 Šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime pažymi, kad EniChem jau buvo skirti Komisijos sprendimai kartelio srityje (t. y. Polipropileno ir PVC II sprendimai). Tai, Komisijos manymu, įrodo, kad pirmosios baudos nebuvo pakankamos, kad ši įmonė pakeistų savo elgesį. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad šis pažeidimo pakartotinumas yra sunkinanti aplinkybė, pateisinanti pradinės baudos padidinimą 50 % (ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamoji dalis).
165 Eni visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad ji nėra minima ankstesniuose sprendimuose, Komisijos minimuose ginčijamame sprendime.
166 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad šiuo atveju Komisija atsižvelgė į sąvoką „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kad pritaikytų sunkinančią aplinkybę, susijusią su pažeidimo pakartotinumu, o tai Komisija patvirtina savo rašytinėse pastabose. Konkrečiai kalbant, Komisija iš esmės manė, kad ta pati įmonė pakartojo veiksmus, kuriais padarytas pažeidimas, ir taip buvo, net jeigu juridiniai asmenys, dalyvavę darant nagrinėjamus pažeidimus, nebuvo tapatūs. Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, turi būti aiškinama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (žr. šio sprendimo 60 punkte nurodytą teismo praktiką). Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad kai Komisija ketina remtis sąvoka „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, ji turi tai pagrįsti išsamiais ir konkrečiais įrodymais.
167 Pažymėtina, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 487 konstatuojamojoje dalyje Komisija apskritai kalba apie „EniChem“, nes ši sąvoka minėto sprendimo 36 konstatuojamojoje dalyje apibrėžta kaip „bet kuri Eni SpA priklausanti bendrovė“. Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime vertinant pažeidimo pakartotinumą Komisijos vartojama sąvoka yra palyginti netiksli, bent jau kiek tai susiję su juridiniais asmenimis, sudarančiais ūkio subjektą, apie kurį kalbama Polipropileno ir PVC II sprendimuose. Be to, net jeigu nagrinėjami juridiniai asmenys yra tie, kurie nurodyti ginčijamo sprendimo 26–35 konstatuojamosiose dalyse, reikia pabrėžti, kad Polipropileno sprendime minimos bendrovės, t. y. Anic, nėra tarp minėtose konstatuojamosiose dalyse nurodytų juridinių asmenų. Be to, ginčijamo sprendimo 26–35 konstatuojamosiomis dalimis iš esmės siekiama aprašyti Eni priklausančių bendrovių kitimą vykdant pažeidimą, kuris buvo daromas po to, kai buvo priimti Polipropileno ir PVC II sprendimai. Taigi šios konstatuojamosios dalys negali suteikti pakankamai išsamios ir konkrečios informacijos apie bendrovių, kurios Eni priklausė iki pažeidimo, už kurį ginčijamu sprendimu skirta bauda, kitimą.
168 Antra, ginčijamo sprendimo 262 išnašoje Komisija pateikia nuorodą į Polipropileno ir PVC II sprendimus ir teigia, kad minėti sprendimai yra susiję su „Eni“. Iš pradžių reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime nėra rašytinio susitarimo dėl sąvokos „Eni“, skirtingai nei sąvokos „EniChem“ atveju. Konkrečiai kalbant, iš ginčijamo sprendimo 26–35 konstatuojamųjų dalių matyti, kad tuo atveju, kai Komisija turi mintyje bendrovę Eni, kaip kitas bendroves patronuojančią bendrovę, ji vartoja sąvoką „Eni SpA“.
169 Trečia, net jeigu ginčijamo sprendimo 262 išnašoje vartodama sąvoką „Eni“ Komisija mintyje turi bendroves, kurios priklauso „įmonei“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kurią sudaro Eni kontroliuojami juridiniai asmenys, pažymėtina, kad Komisija ginčijamame sprendime šiuo klausimu nepateikė jokios išsamios ir konkrečios informacijos. Bendrajam Teismui pateiktose rašytinėse pastabose Komisija tik pažymi, kad Eni „visiškai“ kontroliavo Polipropileno ir PVC II sprendimuose nurodytas bendroves. Šis teiginys ne tik nėra pagrįstas jokiais įrodymais, bet ir nebuvo įtrauktas į ginčijamą sprendimą.
170 Ketvirta, pažymėtina, kad atitinkamų bendrovių struktūros ir kontrolės kitimas šioje byloje yra ypač sudėtingas. Konkrečiai kalbant, Polipropileno sprendimas buvo skirtas Anic ir šiame sprendime nebuvo paminėtas Eni pavadinimas. Kiek tai susiję su PVC II sprendimu, jo 8 konstatuojamojoje dalyje Komisija mini tai, kad Anic „tapo“ EniChem SpA, o 43 konstatuojamojoje dalyje – kad šį pokytį lėmė „įvairios reorganizacijos“, tačiau išsamiau nepaaiškina. Be to, Eni pavadinimo šiame sprendime taip pat nėra. Reikia pridurti, kad šioje byloje su atitinkamais produktais susijusią Eni veiklą iš pradžių vykdė EniChem Elastomeri (iki kol ši bendrovė buvo prijungta prie EniChem SpA 1997 m., t. y. po to, kai buvo priimtas PVC II sprendimas) ir kad po to EniChem SpA veikla buvo perduota Polimeri, o dėl to atitinkamų įmonių struktūrinė kaita tampa dar sudėtingesnė. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turėjo būti ypač konkreti ir pateikti visus išsamius įrodymus, kurių reikia tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčijamame sprendime minimos bendrovės ir Polipropileno bei PVC II sprendimuose minimos bendrovės sudarė tą pačią „įmonę“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
171 Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes Bendrasis Teismas mano, jog Komisija ginčijamame sprendime nepateikė pakankamai išsamių ir konkrečių įrodymų, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog ta pati „įmonė“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, dar kartą padarė pažeidimą. Tokiomis aplinkybėmis reikia sutikti su antrojo ieškinio pagrindo antrąja dalimi ir todėl panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą, kiek juo bendrovei Eni skirta 272,25 mln. EUR dydžio bauda.
c) Dėl trečiosios dalies, susijusios su baudos apskaičiavimo klaida, susijusia su Syndial neįtraukimu
Šalių argumentai
172 Eni primena, kad Komisija iš pradžių priskyrė Syndial prie asmenų, atsakingų už pažeidimą, ir jai adresavo tiek pirmąjį, tiek antrąjį pranešimą apie kaltinimus, tačiau po to nusprendė ginčijamo sprendimo jai neskirti. Komisija tokį sprendimą motyvavo tuo, kad egzistavo „didelis pavojus, jog tuo metu, kai šioje byloje bus priimtas ir vykdomas sprendimas, kuriuo Syndial skiriama bauda, ši bendrovė jau neturės užtektinai turto baudai sumokėti“ (ginčijamo sprendimo 372 konstatuojamoji dalis).
173 Kriterijus, kuriuo remdamasi Komisija neįtraukia Syndial, neatitinka principų, susijusių su įmonių perdavimais ir perleidimais.
174 Eni pateikia nuorodą į pirmuoju ieškinio pagrindu išdėstytus argumentus ir teigia, kad jei po bendrovės transformacijos įmonė, kuri laikoma atsakinga, toliau egzistuoja, ji yra atsakinga už bet kokį pažeidimą, kuriuo kaltinama. Šis principas netaikomas tik tuo atveju, kai juridinis asmuo nustoja egzistuoti. Tačiau taip nėra šiuo atveju, nes – kaip pažymėta ir ginčijamame sprendime – Syndial toliau egzistuoja ir nėra likviduojama. Eni priduria, kad pripažindama Polimeri atsakomybę už tariamus antikonkurencinius veiksmus, kitų grupės bendrovių atliktus prieš Polimeri perimant chemijos sektorių, Komisija neatsižvelgė į tai, kad iki 2001 m. pabaigos ši bendrovė buvo bendra įmonė, kurią kartu kontroliavo Eni ir Union Carbide.
175 Nepagrįstas Syndial neįtraukimas turi padarinių baudai. Šiuo klausimu Eni pažymi, kad bendra Syndial apyvarta metais, einančiais prieš ginčijamo sprendimo priėmimą, buvo 860 mln. EUR ir kad solidarios atsakomybės atveju visa bauda negali viršyti 10 % „mažiausios įmonės“ apyvartos. Šiuo klausimu ji pateikia nuorodą į mokslo doktrinos ištrauką. Nors į Syndial atsižvelgiama pritaikant sunkinančią pažeidimo pakartotinumo aplinkybę, ji netinkamai neįtraukiama tam, kad baudos dydis būtų apribotas 10 % riba, numatyta teisės aktuose. Tai reiškia, kad bendras Eni skirtos baudos dydis prieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 daliai ir atrodo, kad tai yra akivaizdaus piktnaudžiavimo įgaliojimais vaisius.
176 Komisija prašo atmesti antrojo ieškinio pagrindo trečiąją dalį. Konkrečiai ji teigia, kad Syndial neįtraukimas neturi įtakos Eni skirtos baudos dydžiui.
Bendrojo Teismo vertinimas
177 Dėl Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios ribos pažymėtina, jog tai, kad keletas bendrovių turi solidariai sumokėti baudą, nes esą jos sudaro įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog kiekvienos iš jų pareiga yra apribota 10 % nuo jos praėjusių mokestinių metų apyvartos. 10 % maksimali riba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrą visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį subjektą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, apyvartą, nes tik visų bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 528 ir 529 punktai ir šio sprendimo 95 punkte minėto 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 90 punktas).
178 Todėl, net jeigu Syndial būtų ginčijamo sprendimo adresatė, bauda, už kurios sumokėjimą Eni buvo pripažinta solidariai atsakinga, neturėtų būti apribota 10 % Syndial apyvartos. Tai reiškia, kad Eni argumentai netinkami.
179 Be to, net jeigu savo argumentais Eni iš tiesų ginčija atsakomybę, kuri jai pripažinta už EniChem SpA (dabar Syndial) padarytą pažeidimą, nors ginčijamame sprendime Syndial nebuvo minima, juos reikia atmesti dėl tų pačių motyvų, kaip nurodytieji šio sprendimo 117 punkte. Tai, kad iki 2001 m. pabaigos Polimeri buvo bendra įmonė, kurią kartu kontroliavo Eni ir Union Carbide, negali pakeisti šios išvados, nes neginčijama, jog veiklos perdavimas tarp EniChem SpA (dabar Syndial) ir Polimeri įvyko 2002 m. sausio 1 d.
180 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, antrojo Eni ieškinio pagrindo trečioji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
181 Iš visų šių motyvų matyti, kad antrojo pagrindo antroji dalis turi būti pripažinta pagrįsta ir todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą, kiek juo Eni skiriama 272,25 mln. EUR bauda, ir atmesti likusius reikalavimus iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.
B – Dėl prašymų pakeisti baudos dydį
182 Atsižvelgiant į šio sprendimo 166–171 punktuose išdėstytus motyvus iš pradžių reikia, kad Bendrasis Teismas naudodamasis neribota jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį pakeistų ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punktą tiek, kiek Komisija nustatydama 272,25 mln. EUR sumą bendrovei Eni klaidingai pritaikė sunkinančią pažeidimo pakartotinumo aplinkybę.
183 Kiek tai susiję su likusiais reikalavimais, šios bylos aplinkybėmis, siekiant tinkamai nustatyti baudos dydį, Komisijos taikytą apskaičiavimo metodą reikia palikti nepakeistą.
184 Taigi nustatoma, kad bendrovei Eni skirtos baudos galutinis dydis yra 181,5 mln. EUR.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
185 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims. Šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2006 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimo C(2006) 5700 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.638 – Butadieno kaučiukas ir stireno‑butadieno kaučiukas, gautas emulsinės polimerizacijos būdu) 2 straipsnio c punktą, kiek juo Eni SpA skirta 272,25 mln. EUR dydžio bauda.
2. Nustatyti, kad Eni skirtos baudos dydis yra 181,5 mln. EUR.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
|
Dehousse |
Wiszniewska‑Białecka |
Wahl |
Paskelbta 2011 m. liepos 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
A – Dėl reikalavimo iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą
1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu pažeidimo inkriminavimu Eni
a) Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu pažeidimo inkriminavimo sąlygų taikymu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
b) Dėl antrosios dalies, susijusios su klaidingu objektyvios atsakomybės taikymu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
c) Dėl trečiosios dalies, susijusios su klaida, padaryta analizuojant Eni pateiktus įrodymus
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
d) Dėl ketvirtosios dalies, susijusios su ribotos kapitalo bendrovių atsakomybės principo ir bendrųjų principų atsakomybės srityje pažeidimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl antrojo papildomai pateikto ieškinio pagrindo, susijusio su neteisėtu baudos dydžio nustatymu
a) Dėl pirmosios dalies, susijusios su klaidingu dauginimo koeficiento, turinčio atgrasomąjį poveikį, taikymu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
b) Dėl antrosios dalies, susijusios su neteisėtu pradinės baudos padidinimu dėl pažeidimo pakartotinumo
Šalių argumentai
– Eni argumentai
– Komisijos argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
c) Dėl trečiosios dalies, susijusios su baudos apskaičiavimo klaida, susijusia su Syndial neįtraukimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
B – Dėl prašymų pakeisti baudos dydį
Dėl bylinėjimosi išlaidų
* Proceso kalba: italų.