„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Kvietimas teikti paraiškas – Pirminės atrankos procedūra – Kalbų mokėjimo reikalavimai – Diskriminacija – Trikdžiai laikant egzaminus“

Marie-Thérèse Angioi, gyvenanti Valansjene (Prancūzija), atstovaujama advokato M.-A. Lucas,

Italijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos I. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili, vėliau G. Palmeri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

kurį sudaro pirmininkas P. Mahoney, kolegijos pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai H. Kreppel (pranešėjas), H. Tagaras ir S. Van Raepenbusch,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. birželio 30 d. posėdžiui,

1 Ieškiniu, kurio faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. sausio 29 d. (originalas pateiktas tų pačių metų vasario 2 d.), M.-T. Angioi prašo panaikinti 2006 m. kovo 14 d. sprendimą, kuriuo Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO), paskelbusi kvietimą teikti paraiškas tam, kad būtų sudaryta kandidatų, kurie galėtų būti įdarbinti kaip sutartininkai, duomenų bazė, nusprendė dėl nepakankamų pirmųjų testų, skirtų įvertinti žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimus, rezultatų neleisti ieškovei dalyvauti tolesnėje atrankoje.

2 EB 12 straipsnio pirmoje pastraipoje (redakcija, galiojusi pirmesniame punkte nurodyto sprendimo priėmimo dieną) įtvirtinta:

„Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

„Kalbų vartojimą [Europos Sąjungos] institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Teisingumo Teismo statuto nuostatų, vieningai nustato Taryba.“

4 Pagal 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1; toliau – Pagrindinių teisių chartija) 22 straipsnį „Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė“:

5 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385), šiai bylai taikytinos redakcijos 1–6 straipsniuose nurodyta:

Sąjungos institucijų oficialiosios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.

„Valstybė narė ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo Sąjungos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš oficialiųjų kalbų, siuntėjo pasirinkimu. Atsakymas rengiamas ta pačia kalba.“

Sąjungos institucijos valstybei narei ar jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui siunčiamus dokumentus rengia tos valstybės kalba.

Reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami [20] oficialiųjų kalbų.

Sąjungos institucijos gali savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais.“

6 Pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) šiai bylai taikytinos redakcijos 1 d straipsnyje įtvirtinta:

„1. Taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo [įsitikinimų], politinių ar kokių nors kitų pažiūrų, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

Laikantis nediskriminavimo principo ir proporcingumo principo, bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis [teisėtų bendrojo intereso tikslų įgyvendinant personalo politiką]. Tokie tikslai, visų pirma, gali pateisinti privalomo pensinio amžiaus ir minimalaus amžiaus, nuo kurio gaunama ištarnauto laiko pensija, nustatymą.“

7 Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) šiai bylai taikytinos redakcijos 82 straipsnyje numatyta:

„1. Sutartininkai atrenkami iš valstybių narių piliečių, kuo platesnėje geografinėje bazėje, be skirtumo pagal rasinę ar etninę kilmę, politinius, filosofinius ar religinius įsitikinimus, amžių ar invalidumą, lytį ar seksualinę orientaciją ir nedarant nuorodos [neatsižvelgiant] į jų šeiminę ar šeimyninę padėtį.

e) pateikia įrodymus, kad nuodugniai moka vieną iš [Sąjungos] kalbų ir patenkinamai moka kitą [Sąjungos] kalbą tiek, kiek reikia jo pareigoms atlikti.

5. [EPSO], gavusi atitinkamą prašymą, teikia pagalbą įvairioms institucijoms atrenkant sutartininkus, visų pirma nustatydama patikrinimų [egzaminų] turinį ir rengdama atrankos tvarką [procedūras]. [EPSO] užtikrina, kad sutartininkų atrankos tvarka [procedūra] būtų skaidri.

8 2002 m. liepos 25 d. Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto ir Europos ombudsmeno sprendimo, įsteigiančio Europos Bendrijų personalo atrankos biurą (OL L 197, p. 53; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 46), 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, „[EPSO] padeda institucijoms, įstaigoms, biurams [organams] bei agentūroms, įsteigtiems šia Sutartimi [šiomis Sutartimis] ar sutinkamai su ja [remiantis jomis], vykdyti [organizuoti] jų vidaus konkursus ir kitokią [kitų] tarnautojų atranką.“

9 2005 m. EPSO „Europos institucijų ir ypač Komisijos bei Tarybos vardu“ paskelbė kvietimą teikti paraiškas, „kad būtų sudaryta kandidatų, kurie galėtų būti įdarbinti kaip sutartininkai įvairioms užduotims Europos institucijose atlikti, duomenų bazė“ (toliau – kvietimas). Šis kvietimas buvo paskelbtas EPSO interneto svetainėje nuo 2005 m. birželio 20 d. iki liepos 20 dienos.

10 Kvietimo A skyriaus 2 punktas „Bendrieji reikalavimai“ suformuluotas taip:

„Skelbiant [kvietimą] siekiama įdarbinti šiuos bendrus gebėjimus turinčius darbuotojus:

I pareigų grupė: paštininkai, vairuotojai, administracinį pagalbinį ir fizinį darbą atliekantys darbuotojai.

II pareigų grupė: vaikų lopšelis-darželis (daugiausia lopšelio auklėtojos), kanceliarijos darbuotojai, sekretorės, techninis personalas.

III pareigų grupė: finansų valdymas, informatika ir technologijos, vykdomosios užduotys.

IV pareigų grupė: administracinės, komunikacinės ir patariamosios užduotys, mokslo tyrėjai, inžinieriai, lingvistai, architektai. <…>“

11 Kvietimo A skyriaus 3 punkte „Dalyvavimo konkurse kriterijai ir bendrieji reikalavimai“ buvo numatyta, kad paraiškas į sutartininko darbo vietą gali teikti kandidatai, atitinkantys tai pareigų grupei keliamus dalyvavimo konkurse kriterijus ir bendruosius reikalavimus.

12 Kiek tai susiję su dalyvavimo konkurse kriterijais kvietimo A skyriaus 3 punkto a papunktyje „Minimali profesinė kvalifikacija“ reikalaujama, kad kandidatai į II pareigų grupės sutartininkų darbo vietą turėtų diplomu patvirtintą aukštąjį išsilavinimą arba diplomu patvirtintą vidurinį išsilavinimą, suteikiantį galimybę siekti aukštojo išsilavinimo, ir bent 3 metų atitinkamą profesinę patirtį (šį diplomą galėtų pakeisti bent trejų metų atitinkamo profesinio išsilavinimo pažymėjimas, jei valstybėje, kurioje jis išduotas, tuo metu nebuvo analogiškų profesinių studijų, suteikiančių galimybę siekti aukštojo išsilavinimo), arba būtų baigę vidurinį mokslą ir dvejų metų reikalaujamos papildomos specializacijos studijas ir turėtų penkerių metų atitinkamą profesinę patirtį.

13 Kalbant apie bendruosius reikalavimus, reikia nurodyti, kad kvietimo A skyriaus 3 punkto b papunktyje (redakcija prancūzų k.) kandidatams nustatytas reikalavimas „nuodugniai mokėti vieną iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų [anglų, čekų, danų, estų, graikų, italų, ispanų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų arba vokiečių] – pagrindinę kalbą (jos nemokant, pagrindine kalba [galėtų] būti laikoma valstybės, kurios pilietis kandidatas yra, kalba arba privaloma mokymo kalba) ir reikalavimas patenkinamai mokėti antrąją kalbą [anglų, prancūzų ar vokiečių] (kuri būtinai turi skirtis nuo pagrindinės kalbos)“.

14 Kvietimo A skyriaus 3 punkto b papunktyje žodžių junginiai „pagrindinė kalba“ ir „antroji kalba“ nurodyti stambesniu šriftu.

15 Pagal kvietimo C skyrių „Egzaminų eiga“ atrankos procedūrą turėjo sudaryti trys etapai: „patvirtinimas“, „pirminės atrankos testai“ ir „kandidatų, kurie galėtų būti įdarbinti, atranka“.

16 Dėl pirmojo patvirtinimo etapo buvo numatyta, kad EPSO sudaro patvirtintą kandidatų, atitinkančių kvietime apibrėžtus bendruosius reikalavimus ir kvalifikaciją, duomenų bazę, perduoda šią duomenų bazę atrankos komisijai, kad ši parengtų kandidatų, kuriems leidžiama laikyti pirminės atrankos testus, sąrašą.

17 Dėl antrojo pirminės atrankos testų etapo kvietime buvo pažymėta, kad į pirmesniame punkte nurodytą duomenų bazę įtraukti kandidatai bus kviečiami laikyti trijų rūšių testus, būtent:

– gebėjimų testus, kad būtų įvertinti jų „bendrieji gebėjimai“, ir, konkrečiai kalbant, „žodinio ir ne žodinio mąstymo gebėjimai bei kalbų mokėjimas“,

– kartu su pirmu testu bus laikomas testas, skirtas įvertinti „jų žinias apie Europos integraciją ir institucijas“,

– paskutinis testas bus specialybės testas, skirtas įvertinti „jų specialiuosius gebėjimus“.

18 Buvo nurodyta, kad pirminės atrankos testai vyks „antrąja kalba (anglų, prancūzų, vokiečių) ir kad ši turi „skirtis nuo pagrindinės kalbos“.

19 Galiausiai, kiek tai susiję su trečiuoju kandidatų, kurie galėtų būti įdarbinti, atrankos etapu, kvietime buvo numatyta, kad sėkmingai testus išlaikiusių kandidatų vardai ir pavardės bus įtrauktos į galutinę duomenų bazę, prie kurios prieigą turės Europos institucijos, galėsiančios atrinkti ir pakviesti į pokalbį „geriausiai jų poreikius tenkinančius“ kandidatus.

20 Konkurso vadove, su kuriuo susipažinti kvietimo B skyriuje raginami kandidatai, kad galėtų „tinkamai pateikti paraišką“, šie informuojami apie tai, kad pagrindinė kalba nurodoma iš slankiojančio meniu pasirinkus „pirmąją kalbą“.

21 Galiausiai EPSO interneto svetainės skyrelyje „Dažnai užduodami klausimai“ dėl kvietimo nurodyta:

Paprastai pagrindinė kalba yra valstybės, kurios pilietybę jūs turite, kalba, jei ši yra viena iš 20 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Tuo atveju, kai valstybė turi dvi ar daugiau oficialiųjų kalbų, pagrindine kalba laikoma ta, kuria vyko privalomasis mokymas. Antroji kalba yra ta, kuria laikysite testus, jeigu jums bus leista dalyvauti konkurse. Ji turi skirtis nuo pagrindinės kalbos ir šio kvietimo atveju turi būti anglų, prancūzų ar vokiečių kalba. Būtina patenkinamai mokėti šią antrąją kalbą.“

22 Po kvietimo paskelbimo ieškovė, Prancūzijos pilietė, kurios tėvai yra Italijos piliečiai, pateikė paraišką į II pareigų grupės sutartininko darbo vietą; darbo pobūdis – „kanceliarijos darbuotojai (sekretoriatas)“.

23 Elektroninėje paraiškoje ieškovė nurodė, kad jos pagrindinė kalba ir antroji kalba, t. y. ta, kuria ji turėjo laikyti pirminės atrankos testus, yra prancūzų.

24 2005 m. spalio 4 d. elektroniniu laišku EPSO pranešė ieškovei, kad atrankos komisija patvirtino jos kandidatūrą ir vėliau ji bus pakviesta laikyti pirminės atrankos testus. Šiame laiške nurodyta, kad ieškovės „pagrindinė kalba“ – prancūzų, o „testų kalba“ – anglų.

25 2005 m. lapkričio 15 d. ieškovė nusiuntė EPSO elektroninį laišką ir priminė, kad kaip pirminės atrankos testų kalbą ji pasirinko prancūzų, o ne anglų kalbą.

26 2005 m. lapkričio 28 d. elektroniniame laiške EPSO atsakė ieškovei, kad pirminės atrankos testų kalba negali būti pagrindinė kalba, ir paragino ją „dar kartą perskaityti [kvietimą]“. Po šio laiško ieškovė sutiko laikyti pirminės atrankos testus anglų kalba.

27 2005 m. lapkričio 21 d. EPSO paskelbė pranešimą dėl pirminės atrankos testų struktūros ir vertinimo (toliau – 2005 m. lapkričio 21 d. pranešimas). Šiame pranešime buvo nurodyta:

– pirmieji testai, skirti įvertinti žodinio ir matematinio mąstymo įgūdžius, apima atitinkamai 25 ir 20 klausimų su keliais atsakymų variantais,

– antrąjį testą apie Europos Sąjungą sudaro 30 klausimų su keliais atsakymų variantais,

– trečiasis testas skirtas įvertinti „specialiąsias žinias (paraiškoje pirmoji pasirinkta sritis)“.

28 Be to, 2005 m. lapkričio 21 d. pranešime buvo nurodyta, kad „šiame etape bus rengiami tik mąstymo ir žinių apie Europos Sąjungą testai“ ir kad „laikyti specialiųjų žinių testus kandidatai bus kviečiami vėliau (kitas etapas)“, išskyrus „kandidatus į II grupės pareigas (sekretorių darbas), kurie visus testus laikys kartu šiame etape“.

29 Galiausiai tame pačiame 2005 m. lapkričio 21 d. pranešime buvo pažymėta, kad „minimalūs įvertinimai, suteikiantys teisę būti įrašytam į duomenų bazę“, II grupės pareigoms yra 45 % – visų testų rezultatas, 35 % (mažiausia) – testuose, skirtuose įvertinti žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimus.

30 2006 m. sausio 6 d. Briuselyje (Belgija), prižiūrint bendrovės, kuriai EPSO patikėjo pirminės atrankos testų rengimą, darbuotojams, ieškovė laikė testus, skirtus įvertinti jos žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimus, Europos Sąjungos žinių testą ir testą, kuriuo buvo siekiama įvertinti jos specialiąsias žinias. Ieškovė teigia, kad laikant pirminės atrankos testus ją trikdė bent keturis kartus sutrikęs kompiuterio darbas. Prašymas, kad būtų išduotas šiuos trikdžius patvirtinantis raštas, nebuvo patenkintas.

31 2006 m. vasario 27 d. elektroniniu laišku EPSO pranešė ieškovei, kad ši sėkmingai išlaikė pirminės atrankos testus ir kad jos pavardė bus įtraukta į duomenų bazę, prie kurios prieigą turės Europos institucijos, galėsiančios atrinkti ir pakviesti į pokalbį „geriausiai jų poreikius tenkinančius“ kandidatus.

32 2006 m. kovo 14 d. EPSO nusiuntė ieškovei tokio turinio elektroninį laišką (toliau – 2006 m. kovo 14 d. sprendimas):

Keliais atvejais dėl kandidatams skirtų laiškų išsiuntimo klaidų kai kurie iš jų, įskaitant ir jus, gavo du skirtingus ir vienas kitam prieštaraujančius laiškus dėl rezultatų.

Patikslindamas su jumis susijusią informaciją patvirtinu, kad jūs gavote šiuos įvertinimus:

Atsižvelgdamas į tai labai apgailestauju, jog turiu pranešti, kad jūsų gautų [testų, skirtų įvertinti žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimus] balų nepakanka tam, kad EPSO leistų jums dalyvauti kitame atrankos etape.

33 2006 m. balandžio 10 d. laišku, pavadintu „Testų rezultatų užginčijimas“, ieškovė užginčijo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą. Ji pažymėjo, kad laikydama išankstinės atrankos testus buvo priversta „daugelį kartų“ juos nutraukti dėl „kompiuterinių trikdžių“ ir kad „jos pavardė turi likti EPSO duomenų bazėje“.

34 2006 m. balandžio 19 d. atsakomajame elektroniniame laiške EPSO parvirtino, kad ieškovė surinko tik 33,33 % teisingų atsakymų testuose, skirtuose įvertinti žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimus, o reikalaujamas minimumas buvo 35 %. Dėl skundų, susijusių su kompiuteriniais trikdžiais, su kuriais ji susidūrė, EPSO paaiškino, kad šie skundai labai „pavėluoti“ ir kad „nebegalima patikrinti, ar iš tiesų [buvo] sutrikęs [kompiuterio, kuriuo ji laikė testus] darbas“, ir kad bet kuriuo atveju „įregistruoti rezultatai atrodo visiškai normalūs“.

35 Tos pačios dienos elektroniniame laiške EPSO ieškovė priminė, kad apie kompiuterinius trikdžius ji pranešė egzaminų laikymo salėje ir kai gavo 2006 m. kovo 14 d. sprendimą, ir kad negalima atmesti galimybės, jog šie trikdžiai galėjo turėti įtakos tam, kad buvo atmesta jos kandidatūra.

36 2006 m. balandžio 20 d EPSO išsiuntė ieškovei šį atsakomąjį elektroninį laišką:

Esame pasirengę išnagrinėti jūsų pateiktą informaciją, tačiau reikia, kad pateiktumėte mums tinkamus duomenis. Jei dėl nurodytų įvykių pateikėte prašymą priežiūrą atlikusiems asmenims, turėjote gauti atitinkamą numerį. Prašome jūsų persiųsti mums šį numerį, kad galėtume atlikti tyrimą. Kadangi testai buvo įregistruoti, esant problemai priežiūrą atlikę asmenys apie ją turėjo pažymėti žurnale, ir mes atrasime šių įvykių pėdsakus“.

37 Tą pačią dieną ieškovė EPSO nusiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad „jai nebuvo duotas įvykio numeris“, nors ji to prašė, taip pat pažymėjo, kad nebuvo pasakytos nei stebėjusios moters, nei kompiuterio trikdžius taisiusio asmens pavardės.

38 EPSO interneto svetainėje ieškovė galėjo susipažinti su lentele, kurioje į kiekvieną užduotą klausimą buvo nurodytas jos pateiktas atsakymas ir laikas, per kurį atsakyta. Nors šioje lentelėje nenurodytas pateiktų klausimų tekstas, buvo pažymėta, kad už neįskaitomą klausimą jai ex officio skirtas vienas balas.

39 2006 m. birželio 14 d. raštu, kurio faksimilę Europos Bendrijų Komisija gavo tą pačią dieną, ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, padavė skundą dėl 2006 m. kovo 14 d. sprendimo. Šiame rašte ji prašė administracijos, kad ši atsiųstų per žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimų patikrinimo testus pateiktus klausimus.

40 2006 m. spalio 11 d. Sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT), skundą atmetė.

– <...> panaikinti EPSO ir (arba) atrankos komisijos sprendimą neįtraukti jos pavardės į pirminės atrankos testus išlaikiusių kandidatų duomenų bazę,

44 Pareiškimu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. balandžio 30 d., Ispanijos Karalystė paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

45 Pareiškimu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. gegužės 3 d. (originalas gautas gegužės 4 d.), Italijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

46 2007 m. birželio 19 d. nutartimis Tarnautojų teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido Ispanijos Karalystei ir Italijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimus.

47 2009 m. vasario 19 d. sprendimu byla iš pradžių paskirta Tarnautojų teismo antrajai kolegijai, o vėliau buvo perskirta pirmajai kolegijai.

49 Įgyvendindamas įvairias proceso organizavimo priemones Tarnautojų teismas paprašė šalių atsakyti į klausimus ir pateikti dokumentus. Šį prašymą šalys patenkino.

50 Tarnautojų teismas taip pat paprašė šalių pateikti pastabas dėl klausimo, ar EPSO turėjo kompetenciją priimti 2006 m. kovo 14 d. sprendimą.

51 Galiausiai Tarnautojų teismo prašymu šalys, išskyrus Italijos Respubliką, pateikė pastabas dėl 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimų Ispanija prieš Komisiją (T-156/07 ir T-232/07) ir Italija prieš Komisiją (T-166/07 ir T-285/07) poveikio šiai bylai.

52 Du iš septynių posėdyje dalyvavusių teisėjų negalėjo dalyvauti pasitarimų kambaryje priimant sprendimą, nes vienas paliko Tarnautojų teismą, kad vykdytų Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjo pareigas, o kitas – dėl sveikatos priežasčių.

53 Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį, kuris pagal šio statuto I priedo 7 straipsnio 1 dalį taikomas procesui Tarnautojų teisme, ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento, kuris pagal 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimą 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiantį Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), mutatis mutandis taikomas Tarnautojų teismui, kiek tai susiję su ieškiniais, pareikštais iki pastarojo Procedūros reglamento įsigaliojimo 2007 m. lapkričio 1 d., 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Tarnautojų teismas – priimti sprendimą dėl jo, prireikus – be jokios kitos informacijos.

54 Šiuo atveju nurodyti reikalavimai neleidžia aiškiai nustatyti akto ar aktų, kurių panaikinimo reikalaujama, todėl šie reikalavimai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

2. Dėl reikalavimų panaikinti 2006 m. kovo 14d. sprendimą ir „EPSO ir (arba) atrankos komisijos sprendimą <...> neįtraukti [ieškovės pavardės] į pirminės atrankos testus išlaikiusių kandidatų duomenų bazę“

55 Grįsdama šiuos reikalavimus ieškovė pateikia tris pagrindus, susijusius su, pirma, EB 12 straipsnio pirmos pastraipos ir KTĮS 82 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies e punkto pažeidimu, antra, su „gero administravimo, vienodo požiūrio, objektyvumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimu“ ir, trečia, „vienodo požiūrio principo, teisėtų lūkesčių, skaidrumo ir pareigos motyvuoti pažeidimu“.

56 Be to, ieškovė posėdyje nurodė ketvirtąjį pagrindą, būtent tai, kad 2006 m. kovo 14 d. sprendimas priimtas kompetencijos neturinčios tarnybos.

Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su EB 12 straipsnio pirmos pastraipos ir KTĮS 82 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies e punkto pažeidimu

57 Šiuo pagrindu ieškovė ir įstojusios į bylą šalys pateikė prieštaravimą dėl kvietimo teisėtumo, kurį galima suskirstyti į tris dalis. Kvietimas neteisėtas, nes:

– juo reikalaujama, kad kandidatai kaip pagrindinę kalbą nurodytų valstybės, kurios piliečiai jie yra, kalbą arba privalomą mokymo kalbą (pirma dalis),

– apribojo antrosios kalbos pasirinkimą tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis (antra dalis),

– neteisėtai paskelbtas tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis ir apribojo šiomis kalbomis EPSO ir kandidatų korespondencijos kalbos pasirinkimą (trečia dalis).

Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad kvietime kandidatams nustatytas neteisėtas reikalavimas kaip pagrindinę kalbą nurodyti valstybės, kurios piliečiai jie yra, kalbą arba jų mokymo kalbą

58 Ieškovė tvirtina, kad KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punktu, pagal kurį asmuo gali būti įdarbintas sutartininku tik tuomet, jeigu pateikia įrodymų, kad nuodugniai moka vieną iš Sąjungos kalbų ir patenkinamai moka kitą Sąjungos kalbą tiek, kiek reikia jo pareigoms atlikti, jokiu būdu nereikalaujama, kad kalba, kurią kandidatas į sutartininko darbo vietą turi nuodugniai mokėti, būtinai būtų valstybės, kurios pilietis jis yra, arba jo mokymo kalba.

59 Tačiau į kvietimo A skyriaus 3 punkto b papunktį EPSO įtraukė paaiškinimą, pagal kurį „nemokant“ (nurodytų kalbų) kiekvieno kandidato „pagrindine kalba“, t. y. kalba, kurią jis turi nuodugniai mokėti, „laikoma valstybės, kurios pilietis kandidatas yra, kalba arba privaloma mokymo kalba“. Dėl šio paaiškinimo pažeidusi KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punktą EPSO neleido kandidatui kaip pagrindinę kalbą nurodyti kitą nei valstybės, kurios pilietis jis yra, kalbą arba jo mokymo kalbą. Ieškovė teigia, kad taip iš jos buvo atimta galimybė kaip pagrindinę kalbą pasirinkti jos auklėjimo, šiuo atveju – italų kalbą.

60 Be to, kvietime nustatytas reikalavimas nurodyti valstybės, kurios pilietis kandidatas yra, kalbą arba privalomą mokymo kalbą, patvirtintas jame nurodytame konkurso vadove ir EPSO interneto svetainės skyrelyje „Dažnai užduodami klausimai“, prieštarauja EB 12 straipsnio pirmai pastraipai ir KTĮS 82 straipsnio 1 daliai, nes juo sukuriamas nevienodas požiūris į kandidatus, atsižvelgiant į jų pilietybę arba etninę kilmę. Iš tiesų juo tiesiogiai kliudoma kai kuriems kandidatams laikyti testus gimtąja kalba, nors kitų valstybių pilietybę turintys ar kitos etninės kilmės kandidatai turėjo tokią galimybę.

61 Ieškovė tvirtina, jog negalima pritarti Komisijos sprendime atmesti skundą nurodytam argumentui, kad kvietime esantis žodis „nemokant“ akivaizdžiai reiškė, jog kandidatai galėjo laisvai pasirinkti pagrindinę kalbą. Be to, nepaisant neaiškios reikšmės, žodis „nemokant“ sutinkamas tik kvietimo redakcijose anglų ir prancūzų kalbomis, bet ne vokiečių kalba.

62 Bet kuriuo atveju kvietimas neatitiko teisinio tikslo kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie siūlomoms pareigoms vykdyti keliamus reikalavimus, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga pateikti paraišką.

63 Gindamasi Komisija reikalauja atmesti pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

64 Pirmiausia Komisija teigia, kad nė viena kvietimo, konkurso vadovo ar EPSO interneto svetainės nuostata kandidatai nebuvo įpareigoti kaip pagrindinę kalbą pasirinkti valstybės, kurios pilietybę jie turi, kalbą arba jų mokymo kalbą. Komisija tvirtina, jog pilietybės ir mokymo kriterijai kvietime pateikti tik papildomai, kad kandidatai užsiregistruodami to nepamirštų.

65 Bet kuriuo atveju triplike Komisija pažymi, kad ieškovė galėjo pasirinkti tik prancūzų kalbą. Komisija teigia, kad kandidatai kaip pagrindinę kalbą turėjo pasirinkti kalbą, kurią moka geriausiai. Šiuo atveju ieškovė geriau mokėjo prancūzų nei italų kalbą. Darant prielaidą, kad ieškovė būtų pasirinkusi italų kaip pagrindinę kalbą, o prancūzų – kaip antrąją, jai nepagrįstai būtų suteiktas pranašumas, nes testus ji rašytų kalba, kurią geriausiai moka. Tačiau kvietimu buvo siekiama, kad visų kandidatų situacija būtų vienoda, todėl jiems nustatytas reikalavimas laikyti pirminės atrankos testą ta kalba, kurią, jų manymu, moka blogiau už pagrindinę kalbą.

66 Vis dėlto posėdyje Komisija aiškiai pareiškė, kad, priešingai tam, ką būtų galima suprasti iš jos tripliko, kandidatai kaip pagrindinę galėjo laisvai pasirinkti bet kurią kalbą, kurią nuodugniai mokėjo. Taigi, kaip teigia Komisija, ieškovė galėjo kaip pagrindinę kalbą pasirinkti italų, o kaip antrąją kalbą – prancūzų ir laikyti pirminės atrankos testus prancūzų kalba.

67 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punktą asmuo gali būti įdarbintas sutartininku tik tuomet, jeigu jis, be kita ko, pateikia įrodymų, kad „nuodugniai moka vieną iš [Sąjungos] kalbų“.

68 Nors paprastai kalba, kurią kandidatas į sutartininko darbo vietą nuodugniai moka, atitinka valstybės, kurios pilietis jis yra, kalbą arba jo mokymo kalbą, negalima atmesti galimybės, kam, be kita ko, posėdyje pritarė Komisija, kad kandidatas taip pat nuodugniai moka kitą kalbą. Nesant jokių paaiškinimų šiuo klausimu KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punkte, aišku, jog šio straipsnio rengėjai nenorėjo, kad kalba, kurią kandidatas į sutartininko darbo vietą turi nuodugniai mokėti, galėtų būti tik valstybės, kurios pilietis jis yra, kalba, arba tuo atveju, kai jis yra valstybės narės, kurioje yra kelios oficialiosios kalbos, pilietis, – jo mokymo kalba.

69 Šioje byloje kyla klausimas, ar nustačiusi kandidatams reikalavimą kaip pagrindinę kalbą pasirinkti valstybės, kurios piliečiai jie yra, kalbą arba jų mokymo kalbą, EPSO pažeidė KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punktą.

70 Šiuo klausimu reikia priminti, kad kvietimo A skyriaus 3 punkto b papunktyje (redakcija prancūzų k.), be kitų reikalavimų, kandidatams nustatytas reikalavimas „nuodugniai mokėti vieną iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų <...>“ – pagrindinę kalbą, ir skliaustuose patikslinta, kad „jos nemokant, pagrindine kalba [galėtų] būti laikoma valstybės, kurios pilietis kandidatas yra, kalba arba privaloma mokymo kalba“.

71 Priešingai, nei teigia ieškovė, šio patikslinimo, kuris taip pat pateiktas kvietimo redakcijoje anglų kalba, negalima aiškinti kaip verčiančio kandidatus kaip pagrindinę kalbą nurodyti valstybės, kurios piliečiai jie yra, kalbą arba tuo atveju, jei kandidatai mokėsi valstybėje narėje, turinčioje kelias oficialiąsias kalbas, – jų mokymo kalbą. Iš tiesų žodžio „nemokant“ vartojimas akivaizdžiai parodo, kad EPSO įrašė šį patikslinimą, nes siekė informuoti kandidatus apie tai, kad jei registruojantis vienas iš jų pamirštų nurodyti pagrindinę kalbą, EPSO pašalintų šį trūkumą ir kaip pagrindinę nurodytų valstybės, kurios pilietis kandidatas yra, kalbą arba jo mokymo kalbą, padariusi prielaidą, kad šią kalbą kandidatas moka geriausiai.

72 Iš tikrųjų kvietimo redakcija vokiečių kalba skiriasi nuo redakcijų anglų ir prancūzų kalbomis, nes jis suformuluotas taip: „Sie müssen über eine gründliche Kenntnis einer der Amtssprachen der Europäischen Union verfügen <...> – Hauptsprache (als Hauptsprache wird die Landessprache des Bewerbers oder die Sprache der Pflichtschule betrachtet) <...>“ („Turite nuodugniai mokėti vieną iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų <...> – pagrindinę kalbą (pagrindine kalba laikoma valstybės, kurios pilietybę turi kandidatas, kalba arba mokymo kalba) <...>“). Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką būtinas Sąjungos teisės nuostatų vienodas taikymas, taigi ir vienodas aiškinimas, neleidžia atskirai nagrinėti tik vienos dokumento redakcijos, bet reikalauja jį aiškinti atsižvelgiant į tikrą rengėjo valią ir jo siekiamą tikslą, pirmiausia remiantis kitomis Sąjungos kalbomis parengtais dokumentais (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarnautojų teismo sprendimo Zangerl-Posselt prieš Komisiją, F-83/07, apeliacine tvarka nagrinėjamo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme (byla T-62/10 P), 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tačiau kadangi šioje byloje nagrinėjamas dokumentas vokiečių kalba sudaro mažumą, palyginti su dviem kitomis kalbinėmis versijomis, šioms atiduodama pirmenybė. Be to, ieškovė paraiškoje nenurodė, kad bent kiek moka vokiečių kalbą, todėl negali teigti, jog kvietimo redakcija vokiečių kalba ją suklaidino, nes privertė manyti, kad kaip pagrindinę kalbą ji privalėjo pasirinkti valstybės, kurios pilietė yra, kalbą.

73 Galiausiai reikia nurodyti, kad interneto svetainės skyrelyje „Dažnai užduodami klausimai“ atsakydama į klausimą „Kaip suprasti „pagrindinę“ ir „antrąją“ kalbas?“ EPSO nurodė, kad „paprastai pagrindinė kalba yra valstybės, kurios pilietybę jūs turite, kalba, jei ši yra viena iš 20 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų, [ir kad] tuo atveju, kai valstybė turi dvi ar daugiau oficialiųjų kalbų, pagrindine kalba laikoma ta, kuria vyko privalomasis mokymas. Prieveiksmio „paprastai“ vartojimas parodo, jog EPSO nepašalino galimybės, kad kandidatas kaip pagrindinę kalbą laikant kvietime nurodytus egzaminus gali pasirinkti kitą nei valstybės, kurios pilietis jis yra, kalbą arba mokymo kalbą, su sąlyga, kad šis ją moka nuodugniai.

74 Tokiomis aplinkybėmis, kadangi ieškovė negali pagrįstai teigti, kad EPSO ją privertė kaip pagrindinę kalbą nurodyti valstybės, kurios pilietė ji yra, kalbą, reikia atmesti kaltinimą, susijusį su KTĮS 82 straipsnio 3 punkto e papunkčio pažeidimu. Dėl to paties motyvo taip pat reikia atmesti kaltinimus, susijusius su EB 12 straipsnio pirmos pastraipos ir KTĮS 82 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

75 Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl antros dalies, pagrįstos tuo, kad kvietime antrosios kalbos pasirinkimas buvo neteisėtai apribotas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis

76 Pirmiausia ieškovė primena, jog iš KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punkto matyti, kad administracija gali reikalauti iš kandidato į sutartininko darbo vietą konkrečios kalbos patenkinamo mokėjimo tik dėl specifinio pareigų, kurias ketinama užimti, pobūdžio. Tačiau ieškovė mano, kad EPSO nesilaikė šio reikalavimo, nes kvietime nusprendė apriboti antrosios kalbos pasirinkimą anglų, prancūzų arba vokiečių kalbomis, nors ne visos pareigos, kurias kandidatai būtų turėję vykdyti, arba ne visos pareigos tiek pat reikalavo patenkinamai mokėti anglų, prancūzų ar vokiečių kalbas.

77 Ieškovė nurodo, kad apribojusi antrosios kalbos pasirinkimą anglų, prancūzų arba vokiečių kalbomis EPSO nepaisė sutartininko pareigų „išorės aspekto“, nes esant santykiams su valstybėmis narėmis ar su asmenimis, patenkančiais į valstybių narių jurisdikciją, sutartininkai būtų priversti vartoti visas Sąjungos institucijų oficialiąsias kalbas.

78 Ieškovė priduria, kad nė vienam pagrindui, kurį Komisija galėtų pateikti, kad pateisintų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą, neturi būti pritarta.

79 Jeigu Komisija norėtų pateisinti šį apribojimą administraciniais sunkumais, t. y. kad EPSO ar bendrovė, kuriai ši patikėjo rengti pirminės atrankos testus, neturi pakankamų finansinių ir žmogiškųjų išteklių rengti testus visomis Europos Sąjungos oficialiosiomis kalbomis, šis apribojimas būtų neteisėtas, nes nesusijęs su pareigų, kurias ketinama užimti, pobūdžiu.

80 Tuo atveju, jei šis apribojimas būtų motyvuotas tariama aplinkybe, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra pagrindinės Europos institucijų darbo kalbos, šis pagrindas taip pat būtų nepagrįstas. Iš tiesų Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje numatyta, kad institucijų darbo kalbos yra visos oficialiosios Europos Sąjungos kalbos, o ne tik anglų, prancūzų ir vokiečių. Antra, nors Reglamento Nr. 1 6 straipsniu institucijoms leidžiama pasirinkti supaprastintą kalbų vartojimo tvarką dėl vidaus poreikių, nenustatyta, kad šios institucijos būtų tokią parengusios. Bet kuriuo atveju nebuvo įrodyta, kad būtent tik šios trys kalbos yra paprastai vartojamos šiose institucijose.

81 Tuo atveju, jeigu anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos bent jau Briuselyje ar Liuksemburge buveinę turinčiose institucijose galėtų būti vidaus komunikacijos kalbos, ieškovė papildomai nurodo, jog nėra jokio tinkamo ir proporcingo ryšio tarp siekiamo tikslo ir EPSO panaudotų priemonių jam pasiekti. Iš tiesų, kalbant apie kandidatus, kaip pagrindinę kalbą pasirinkusius anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, reikia nurodyti, jog EPSO šiems kandidatams nustatytas reikalavimas vieną iš šių kalbų pasirinkti kaip antrąją kalbą privertė juos pateikti dviejų institucijų vidaus komunikacijos kalbų mokėjimo įrodymų, nors iš kandidatų, kaip pagrindinę kalbą pasirinkusių kitą kalbą nei anglų, prancūzų ir vokiečių, buvo reikalaujama mokėti tik vieną vidaus komunikacijos kalbą.

82 Atsižvelgdama į tai, ieškovė padarė išvadą, kad apribojusi antrosios kalbos pasirinkimą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis ir taip uždraudusi jai pasirinkti italų kalbą, EPSO pažeidė EB 12 straipsnį, nediskriminavimo principą ir KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punktą.

83 Atsikirsdama Komisija tvirtina, kad kandidatams nustatyta pareiga kaip antrąją pasirinkti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą tik atspindi veiksmingos institucijų vidaus komunikacijos poreikį. Atsižvelgiant į labai padidėjusį oficialiųjų kalbų skaičių vidaus komunikacija būtų užtikrinta, jei visi pareigūnai ir kiti tarnautojai mokėtų bent vieną kalbą, kuri paprastai vartojama šiose institucijose ir ypač Komisijoje.

84 Komisija priduria, kad iš kandidatų, kaip pagrindinę kalbą pasirinkusių anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, buvo pagrįsta reikalauti patenkinamo kitos iš šių kalbų mokėjimo pirmiausia tam, kad būtų užtikrintas vienodas požiūris į visus kandidatus, o antra, kad būtų pagerintos vidaus komunikacijos galimybės.

85 Be to, Komisija pažymi, kad kvietimu buvo siekiama sudaryti duomenų bazę, skirtą patenkinti būsimus įdarbinimo poreikius, o ne užimti konkrečią darbo vietą, todėl EPSO visiškai pagrįstai turėjo teisę įsitikinti, jog visi į šią duomenų bazę įtraukti kandidatai tenkina reikalavimą mokėti kalbas, tinkamas kiekvienai jų pareigų grupės darbo vietai, kurią jiems gali būti pasiūlyta užimti.

86 Ispanijos Karalystė ir Italijos Respublika teigia, kad nustačiusi kandidatams reikalavimą patenkinamai mokėti būtent anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą EPSO kartu pažeidė ir EB 290 straipsnį, kuriuo Tarybai suteikiama išimtinė kompetencija nustatyti kalbų vartojimo Sąjungos institucijose taisykles, Sprendimą 2002/620, kuriuo EPSO nesuteikiama jokia kompetencija nustatyti šių kalbų vartojimo taisyklių, ir Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį, kuriuo garantuojamas kalbų įvairovės principas. Įstojusios į bylą šalys taip pat tvirtina, kad kandidatams turėjo būti suteikta galimybė pasirinkti antrąją kalbą iš visų oficialiųjų Sąjungos kalbų, ir mano, kad šiuo apribojimu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir kad apribojimas buvo nemotyvuotas.

87 Ispanijos Karalystė priduria, jog Komisija nepateikė jokio pagrįsto įrodymo, kad institucijose daugiausia vartojamos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos, ir jokių objektyvių argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti šių kalbų, kaip vidaus komunikacijos kalbų, pasirinkimą. Bet kuriuo atveju komisarų kolegija šiuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo.

88 Galiausiai Ispanijos Karalystė atkreipia dėmesį į tai, kad kvietime įtvirtintu kalbos mokėjimo reikalavimu buvo suteiktas pranašumas kandidatams, valstybių narių, kurių oficialioji kalba yra anglų, prancūzų arba vokiečių, piliečiams, ir taip pažeistas EB 12 straipsnis.

89 Pirmiausia reikia nurodyti, kad KTĮS 82 straipsnio 3 punkto e papunktyje įtvirtinti kalbos mokėjimo reikalavimai, šiuo atveju – nuodugniai mokėti vieną iš Sąjungos kalbų ir patenkinamai mokėti kitą Sąjungos kalbą tiek, kiek reikia pareigoms atlikti, yra tik minimalūs sutartininkų įdarbinimo reikalavimai.

90 Todėl vadovaudamasi tarnybos ar darbo poreikiais institucija gali teisėtai nurodyti, kurią kalbą ar kalbas reikia nuodugniai arba patenkinamai mokėti (žr. a contrario 1964 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lassalle prieš Parlamentą, 15/63, 73 ir 74 punktus; generalinio advokato Maurice Lagrange išvados toje byloje 94 punktą; taip pat žr. minėtų sprendimų Ispanija prieš Komisiją 65 punktą ir Italija prieš Komisiją 81 punktą).

91 Jeigu toks kalbos mokėjimo reikalavimas gali būti pagrįstas specifiniu darbo, kurį sutartininkas turėtų atlikti, pobūdžiu, jis taip pat gali būti bendrai pagrįstas vienos ar kelių vidaus komunikacijos kalbų vartojimu institucijoje. Kadangi institucija net be formalaus sprendimo turi teisę pasirinkti ribotą vidaus komunikacijos kalbų skaičių su sąlyga, kad šis pasirinkimas pagrįstas objektyviomis priežastimis, susijusiomis su darbo poreikiais (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje, kurioje 2005 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Ispanija prieš Eurojustą, C-160/03, 49 ir 56 punktus; minėtų sprendimų Ispanija prieš Komisiją 75 punktą ir Italija prieš Komisiją 93 punktą), ši institucija gali teisėtai reikalauti iš sutartininkų, kuriuos ketina įdarbinti, mokėti vidaus komunikacijos kalbas. Priešingu atveju ji rizikuotų įdarbinti darbuotoją, kuris negalėtų tinkamai atlikti pareigų institucijoje, nes tam tikrais atvejais negalėtų bendrauti su kolegomis ir suprasti vadovų nurodymų, arba tai padaryti jam būtų labai sunku. Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėtame Sprendime Italija prieš Komisiją, priimtame byloje, kurioje EPSO paskelbė kvietimą dalyvauti konkurse, kad parengtų rezervo sąrašus laisvoms administratorių ir asistentų darbo vietoms užimti Europos institucijose, Europos Sąjungos Bendrasis Teismas ne tik pripažino, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų pasirinkimas atitiko Sąjungos institucijų ir organų darbo poreikius, bet ir kad EPSO galėjo teisėtai reikalauti iš konkursų dalyvių kaip antrąją kalbą mokėti vieną iš šių trijų kalbų (minėto Sprendimo Italija prieš Komisiją 103 punktas).

92 Vis dėlto reikia priminti, kad remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 d straipsnio 1 dalimi aiškiai draudžiama bet kokia diskriminacija dėl kalbos, o pagal šio straipsnio 6 dalį laikantis nediskriminavimo ir proporcingumo principų bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais įgyvendinant personalo politiką. Remiantis tuo darytina išvada, kad kalbos mokėjimo reikalavimas, kuris nėra pagrįstas nustatytu tikslu ir jam proporcingas, prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 d straipsnio 1 dalyje garantuojamam nediskriminavimo dėl kalbos principui. Šis reikalavimas taip pat pažeistų Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnį, pagal kurį institucija į laisvas darbo vietas turi priimti aukščiausio lygio gebėjimų, darbingumo ir patikimumo pareigūnus. Galiausiai, jei kandidatams į sutartininkų darbo vietas būtų nustatytas reikalavimas bent patenkinamai mokėti kelias nurodytas kalbas, jei šis reikalavimas nebūtų proporcingas siekiamam tikslui, šios kalbos taptų privilegijuotos, nors pagal EB 290 straipsnį tik Taryba vieningai gali nustatyti kalbų vartojimo Europos Sąjungos (institucijose) taisykles, o pagal Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį „Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“.

93 Būtent atsižvelgiant į minėtus argumentus reikia išnagrinėti ieškovės ir įstojusių į bylą šalių pagrindus, pirmiausia patikrinus, ar kvietime įtvirtintais kalbos mokėjimo reikalavimais buvo siekiama teisėto bendrojo intereso tikslo įgyvendinant personalo politiką, ir, jei taip, antra, ar šie reikalavimai buvo pagrįsti nurodytu tikslu ir proporcingi jam.

94 Pirma, dėl klausimo, ar kvietime nurodytais kalbos mokėjimo reikalavimais buvo siekiama teisėto bendrojo intereso tikslo įgyvendinant personalo politiką, reikia priminti, kad kvietimas buvo paskelbtas „Europos institucijų ir ypač Komisijos bei Tarybos vardu“, „kad būtų sudaryta kandidatų, kurie galėtų būti įdarbinti kaip sutartininkai įvairioms užduotims Europos institucijose atlikti, duomenų bazė“. Iš dokumentų, pateiktų vykstant teismo procesui, matyti, kad anglų, prancūzų ar vokiečių kalba skirtingai vartojamos kaip vidaus komunikacijos kalbos institucijose, ketinančiose įdarbinti daugiausia sėkmingai atrankos egzaminus išlaikiusių kandidatų, t. y. Komisijoje ir Taryboje.

95 Atsižvelgiant į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų vartojimą institucijose, kuriose įdarbinti sutartininkai turi atlikti pareigas, kvietime nurodyti kalbų mokėjimo reikalavimai atitiko teisėtą bendrojo intereso įgyvendinant personalo politiką tikslą, būtent įsitikinti, kad šie darbuotojai moka vidaus komunikacijos kalbas.

96 Taip pat svarbu nurodyti, kad nagrinėjamu atveju paskelbus kvietimą buvo siekiama sudaryti duomenų bazę, kad įvairiose Sąjungos institucijose būtų įdarbinti keturių pareigybių grupių sutartininkai „įvairioms užduotims [jose] atlikti“. Todėl atsižvelgiant į įvairias institucijas, kuriose galėtų būti įdarbinti pirminės atrankos testus sėkmingai išlaikę asmenys, ir į įvairias darbo vietas, kurias reikėjo užimti, EPSO galėjo pagrįstai tikrinti, ar šie asmenys nedelsdami gali pradėti vykdyti pareigas, t. y. ar jie supranta bent jau vieną iš institucijų, kuriose gali būti įdarbinti, darbo kalbą.

97 Be to, reikia priminti, kad, priešingai nei pareigūnai, sutartininkai iš esmės dirba institucijose tik ribotą laiką, apibrėžtą KTĮS, todėl galimų šių darbuotojų kalbos mokėjimo trūkumų nesiekiama šalinti institucijų skatinant kalbų įvairovę priimtomis mokymo programomis.

98 Antra, reikia išsiaiškinti, ar tarp kvietime nurodytų kalbų mokėjimo reikalavimų ir siekiamo tikslo egzistavo pagrįstas proporcingumo ryšys. Šiuo klausimu būtina nurodyti, kad Sprendime Italija prieš Komisiją (minėtas 94 punkte) ir Sprendime Ispanija prieš Komisiją (minėtas 75 punkte) Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nusprendė, kad tuo atveju, kai institucija pasirinko kelias vidaus komunikacijos kalbas, ji negali reikalauti iš darbuotojų mokėti daugiau nei vieną iš šių kalbų. Teismo nuomone, reikalavimo mokėti kelias skirtingas kalbas negali pateisinti vidaus komunikacijos poreikis, jis tik gali parodyti norą suteikti privilegijuotąjį statusą tam tikroms oficialiosioms kalboms.

99 Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad kvietime EPSO reikalavo iš kandidatų kaip pagrindinę kalbą nuodugniai mokėti vieną iš oficialiųjų kalbų ir kaip antrąją kalbą patenkinamai mokėti anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą (ši antroji kalba turėjo skirtis nuo pasirinktos pagrindinės kalbos). Todėl Tarnautojų teismas daro išvadą, kad šiems kandidatams EPSO nustatė reikalavimą mokėti tik vieną iš institucijose, kuriose jie galėtų būti įdarbinti, vartojamų vidaus komunikacijos kalbų.

100 Žinoma, atskiri kandidatai, kurie, kaip antai ieškovė, kaip pagrindinę pasirinko anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, dėl nustatyto reikalavimo kaip antrąją kalbą pasirinkti kitą iš šių trijų kalbų buvo priversti pateikti dviejų vidaus komunikacijos kalbų (pagrindinės ir antrosios) mokėjimo įrodymų.

101 Tačiau šios aplinkybės negalima laikyti neproporcinga EPSO siekiamam tikslui.

102 Iš tiesų, viena vertus, tai, kad kai kurie kandidatai kaip pagrindinę pasirinko anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, lėmė kiekvieno iš jų konkreti situacija (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hendrickx prieš Tarybą, T-376/03, 33 punktą).

103 Kita vertus, primintina, kad nediskriminavimo principas, kuris yra specifinė bendrojo lygybės principo išraiška (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ruckdeschel ir kt., 117/76 ir 16/77, 7 punktą), kartu su pastaruoju yra viena iš Sąjungos pagrindinių teisių, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (2002 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rodríguez Caballero, C-442/00, 32 punktas). Sprendime Italija prieš Komisiją (minėtas 94 punkte) Europos Sąjungos Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš kandidatų į darbo vietas Europos Sąjungos institucijose ir organuose reikalaujamas kalbų mokėjimas neturi pagrįsti nepateisinamą skirtingą požiūrį į Sąjungos piliečius ar pažeisti jų lygias galimybes užimti siūlomas pareigas.

104 Nagrinėjamu atveju iš tikrųjų dėl EPSO sprendimo kandidatai, kaip pagrindinę pasirinkę kitą nei anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, ir kandidatai, kaip pagrindinę pasirinkę vieną iš šių trijų kalbų, buvo vertinami skirtingai. Pirmieji kaip antrąją kalbą galėjo pasirinkti vieną iš trijų kalbų, t. y. anglų, prancūzų ar vokiečių, o antrųjų pasirinkimo galimybės buvo apribotos dviem kalbomis. Tačiau jei, kaip būtų norėjusi ieškovė, EPSO priimtų kitą sprendimą ir kandidatams, kaip pagrindinę pasirinkusiems anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, suteiktų galimybę antrąją kalbą pasirinkti iš visų oficialiųjų kalbų, išskyrus tą, kuri buvo pasirinkta kaip pagrindinė kalba, šiems kandidatams, palyginti su kitais kandidatais, būtų suteiktas gerokai didesnis pranašumas, nei jie iš tikrųjų turėjo. Kadangi turėjo priimti vieną iš nurodytų sprendimų, dėl kiekvieno iš kurių būtų atsiradęs skirtingas požiūris į dvi kandidatų grupes, EPSO pasirinko tą sprendimą, kuris sukėlė mažesnį nevienodą požiūrį, todėl negalima laikyti, kad ji nustatė netinkamus kalbos mokėjimo reikalavimus.

105 Todėl reikia atmesti kaltinimus, susijusius su tuo, kad kandidatams, kaip pagrindinę pasirinkusiems anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, nustatytas reikalavimas kaip antrąją kalbą pasirinkti kitą iš šių trijų kalbų, pažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį, nediskriminavimo ir KTĮS 82 straipsnio 3 dalies e punktą.

106 Be to, kalbant apie Sąjungos institucijų vidaus darbą, reikia nurodyti, kad šios institucijos turi teisę pasirinkti vidaus komunikacijos kalbą ir gali reikalauti, kad jų darbuotojai šią kalbą mokėtų. Iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 1, Tarybos priimto remiantis Sutarties nuostatomis, kuriomis suteikiama kompetencija priimti kalbų vartojimo Europos Sąjungos institucijose taisykles, 6 straipsnį „Sąjungos institucijos gali savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais“. Todėl, priešingai, nei teigia Ispanijos Karalystė ir Italijos Respublika, EPSO turėjo kompetenciją apriboti antrosios kalbos pasirinkimą anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis, ir tai ji padarė kvietime, paskelbtame „Sąjungos institucijų ir ypač Komisijos ir Tarybos vardu“.

107 Taip pat reikia atmesti argumentą, kad paskelbusi kvietimą EPSO turėjo pagrįsti trijų kalbų pirminės atrankos testuose vartojimą, nes nustatyta, kad šis pasirinkimas atitiko vidinius institucijų poreikius (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Ispanija prieš Komisiją 88 punktą).

108 Ispanijos Karalystės argumentui, kad kvietime nustatytas kalbos mokėjimo reikalavimas suteikė pranašumų kandidatams iš valstybių narių, kurių viena iš oficialiųjų kalbų yra anglų, prancūzų ar vokiečių, ir taip buvo pažeistas EB 12 straipsnis, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, taip pat negalima pritarti, nes šie kandidatai, kaip ir kandidatai iš kitų valstybių narių, pirminės atrankos testus turėjo laikyti kita kalba nei ta, kurią nuodugniai mokėjo.

109 Galiausiai, nors Italijos Respublika teigia, kad ribotas antrosios kalbos pasirinkimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, ir nurodo, kad net po 10 naujų valstybių įstojimo 2003 m. rengdama pareigūnų įdarbinimo konkursus EPSO paprastai neribojo antrosios kalbos pasirinkimo, nė iš vieno bylos medžiagos dokumento nematyti, kad EPSO buvo viešai įsipareigojusi (ko daryti, be kita, ko ji neturėjo teisės) nenustatyti jokių antrosios kalbos pasirinkimo apribojimų jos rengiamose sutartininkų atrankos procedūrose.

110 Remiantis tuo darytina išvada, kad pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos neteisėta kvietimo paskelbimo tvarka ir EPSO bei kandidatų susirašinėjimo kalbos pasirinkimu

111 Italijos Respublika nurodo, kad nusprendusi, be kita ko, nepagrįstai, skelbti kvietimą tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis ir kad administracijos bei kandidatų susirašinėjimo kalba galėtų būti pasirinkta tik iš šių trijų kalbų, EPSO pažeidė EB 12 straipsnį, Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį ir Reglamento Nr. 1 1–6 straipsnius.

112 Tačiau šiais pažeidimais nepadaroma žala ieškovės interesams, nes paskelbus kvietimą ji galėjo užsiregistruoti į egzaminus, dalyvauti numatytuose pirminės atrankos testuose ir bendrauti su EPSO (šiuo klausimu žr. 1994 m. vasario 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T-3/92, 53 punktą). Įstojusi į bylą šalis neturi teisės nurodyti argumento, kuriuo ieškovas negali remtis.

113 Bet kuriuo atveju šiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį.

114 Kadangi atmestos pirmojo pagrindo trys dalys, šį pagrindą reikia atmesti.

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su „gero administravimo, vienodo požiūrio, objektyvumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu“

116 Šio pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad 2006 m. sausio 6 d. laikant pirminės atrankos testus ją trikdė techniniai nesklandumai. Bent keturis kartus ji turėjo nutraukti šiuos testus dėl suteikto kompiuterio darbo trikdžių, kiekvienu atveju pareikalavusių informacijos specialisto pagalbos. Tai ją sutrikdė ir atėmė dalį skirto laiko; jai nebuvo leista laikyti egzamino iš naujo ir nebuvo suteiktas papildomas laikas prarastam kompensuoti.

117 Ieškovė pažymi, kad apskritai EPSO 2005 m. gruodį ir 2006 m. sausį surengti egzaminai sukėlė „didelę sumaištį“, kaip parodo profesinės sąjungos apklaustų kandidatų parodymai. Kaip pavyzdį galima nurodyti aplinkybę, kad kai kurie iš tinkamai užsiregistravusių į šiuos egzaminus kandidatų negalėjo juose dalyvauti ar bent jau neturėjo prieigos prie testų klausimų dėl kompiuterinių trikdžių. Todėl atrankos komisijoje dalyvaujantys personalo atstovai dešimtame šios komisijos susitikime su EPSO atsisakė patvirtinti atrankos rezultatus būtent dėl visuose remiantis kvietimu surengtuose egzaminuose buvusių techninių trikdžių.

118 Ieškovė teigia, kad pirminės atrankos testų laikymo trikdžiai yra esminiai, nes dėl jų kartojimosi, skaičiaus ir jiems pašalinti būtino laiko jie rimtai trukdė susikaupti.

119 Antroje ieškinio pagrindo dalyje ieškovė ginčija rezultatus, apie kuriuos jai buvo pranešta 2006 m. kovo 14 d. sprendimu. Ji nurodo, kad 2006 m. vasario 27 d. jai ir dar 62 kitiems kandidatams išsiųstas elektroninis laiškas, kuriuo pranešama, kad ji sėkmingai išlaikė pirminės atrankos testus, ir vėliau 2006 m. kovo 14 d. išsiųstas naujas elektroninis laiškas, kuriuo jai pateikiama priešinga informacija, parodo egzaminų rezultatų registravimo ir vertinimo problemas. Be to, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, kuriuo pranešama, kad 2006 m. vasario 27 d. elektroninis laiškas, klaidingai informuojantis apie sėkmingai išlaikytus pirminės atrankos testus, yra „klaidos, atsiradusios siunčiant laišką kandidatams,“ rezultatas, ir 2006 m. balandžio 19 d. elektroninis laiškas, pagal kurį šios klaidos priežastis yra klaidingas jos bendro įvertinimo apskaičiavimas, vienas kitam prieštarauja. Galiausiai iš kitos kandidatės parodymų raštu matyti, kad kompiuterinė bazė, kurioje buvo saugomi kandidatų pirminės atrankos testų rezultatai, buvo pažeista.

121 Dėl pirmos dalies Komisija tvirtina, kad ieškovė nepateikė jokio įrodymo, pagrindžiančio teiginį, kad sutrikimai turėjo įtakos testų laikymui, ir net nepradėjo to įrodinėti.

122 Dėl antros ieškinio pagrindo dalies Komisija pažymi, jog tai, kad 2006 m. vasario 27 d. elektroniniu laišku ieškovė buvo klaidingai informuota apie sėkmingai išlaikytus pirminės atrankos testus, atsitiko dėl kompiuterio programavimo klaidos, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad suinteresuotoji žodinio ir matematinio mąstymo sugebėjimų patikrinimo testuose surinko tik 33,33 % teisingų atsakymų ir nesurinko 2005 m. lapkričio 21 d. pranešime reikalaujamo minimumo, t. y. 35 %.

123 Remiantis gero administravimo ir vienodo požiūrio principais institucijos turi užtikrinti visiems konkurso dalyviams tinkamiausią ir teisingiausią egzaminų laikymą. Tačiau trikdžiai laikant konkurso egzaminus paveikia šių egzaminų teisėtumą tik tuomet, jeigu jie yra esminiai ir gali iškreipti rezultatus. Kai tokie trikdžiai buvo, institucija atsakovė turi įrodyti, kad jie nepaveikė egzaminų rezultatų (2006 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo Neophytou prieš Komisiją, F-22/05, 60 punktas).

124 Šioje byloje ieškovė teigia, kad 2006 m. sausio 6 d. laikydama pirminės atrankos testus ji susidūrė su techniniais trikdžiais, būtent tai, kad bent keturis kartus ji buvo priversta nutraukti šiuos testus dėl sutrikusio suteikto kompiuterio darbo. Tačiau jokia iš nurodytų aplinkybių akivaizdžiai neparodo ją asmeniškai paveikusių trikdžių pobūdžio. Konkrečiai kalbant, toks įrodymas negali būti nei aplinkybė, kad vykstant egzaminams kiti kandidatai susidūrė su techninėmis problemomis, nei tai, kad personalo atstovai atrankos komisijoje per susitikimą su EPSO atsisakė patvirtinti atrankos rezultatus būtent dėl šių problemų. Taip pat, nors ieškovės rezultatų lentelė, su kuria ji galėjo susipažinti EPSO interneto svetainėje, parodo, kad laikas, kurį suinteresuotoji skyrė atsakymams į keturis žodinio mąstymo sugebėjimų patikrinimo testo klausimus, viršijo atsakymų į kitus šio testo klausimus laiką, ši aplinkybė neįrodo, kad iš tiesų buvo nurodytų trikdžių, kuriuos, be kita ko, formaliai ginčija pirminės atrankos testus parengusi bendrovė savo rašte. Galiausiai svarbu nurodyti, kad ieškovė apie šiuos trikdžius pranešė tik kai susipažino su 2006 m. kovo 14 d. sprendimu.

126 Neginčijama, kad 2006 m. vasario 27 d. elektroniniu laišku EPSO pranešė ieškovei, jog ši sėkmingai išlaikė pirminės atrankos testus, o vėliau 2006 m. kovo 14 d. sprendimu informavo ją apie nesėkmę. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad administracijos paaiškinimai dėl tokių prieštaringų laiškų skiriasi. Pirma, 2006 m. kovo 14 d. sprendime EPSO nurodė „klaidą siunčiant laišką“, vėliau 2006 m. balandžio 19 d. laiške – „skaičiavimų klaidą“, o Komisija atsakyme dėl Tarnautojų teismo proceso organizavimo priemonių pavadino šią problemą „kompiuterio programavimo klaida“ ir paaiškino, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog suinteresuotoji žodinio ir matematinio mąstymo sugebėjimų patikrinimo testuose surinko tik 33,33 % teisingų atsakymų ir nesurinko reikalaujamo minimumo, t. y. 35 %.

127 Tačiau reikia pažymėti, kad Komisija pateikė lentelę, kurioje nurodytas užkoduotas ieškovei skirtas žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimų patikrinimo testuose klausimų sąrašas, teisingi atsakymai ir ieškovės į kiekvieną klausimą pateikti atsakymai. Taigi, nors ieškovė apskritai ginčija EPSO kandidatams praneštų rezultatų patikimumą, ji neįrodo ir net netvirtina, kad, kiek tai susiję su jos žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimų patikrinimo testuose rezultatais, ji surinko daugiau nei 33,33 % teisingų atsakymų.

128 Grįsdama reikalavimus panaikinti 2006 m. kovo 14 d. sprendimą, ieškovė galėtų veiksmingai ginčyti visų EPSO kandidatams praneštų rezultatų patikimumą tik tuo atveju, kai jis padėtų įrodyti, kad ji įvykdė 2005 m. lapkričio 21 d. pranešime nurodytus reikalavimus, t. y. pirminės atrankos testuose surinko bent 35 % teisingų atsakymų. Kadangi šiuo atveju taip nėra, reikėtų atmesti ieškovės antrojo pagrindo antrą dalį, net pripažįstant, kad EPSO šiurkščiai pažeidė gero administravimo principą, kai išsiuntė ieškovei priešingus laiškus, susijusius su jos pirminės atrankos testų rezultatais.

129 Remiantis tuo daroma išvada, kad reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.

Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su „vienodo požiūrio principo, teisėtų lūkesčių ir skaidrumo principų bei pareigos motyvuoti pažeidimu“

130 Trečiasis ieškinio pagrindas suskirstytas į dvi dalis, kurių pirma susijusi su teisėtų lūkesčių ir skaidrumo principų bei pareigos motyvuoti pažeidimu, o antra – su vienodo požiūrio principo pažeidimu.

Dėl pirmos ieškinio pagrindo dalies, susijusios su teisėtų lūkesčių ir skaidrumo principų bei pareigos motyvuoti pažeidimu

131 Ieškovė teigia, kad per 2005 m. liepos 26 d. susitikimą EPSO užtikrino atrankos komisiją, kad turėdami prieštaravimų ar pateikdami prašymą kandidatai galės susipažinti su savo egzaminais. Ieškovė kaltina administraciją, kad ši atsisakė pateikti per pirminės atrankos testą jai pateiktus klausimus, nepaisydama prašymo, išdėstyto 2006 m. birželio 14 d. rašte.

132 Ieškovė taip pat nurodo, kad dėl EPSO atsisakymo pateikti klausimus ji (o vėliau ir Tarnautojų teismas) negalėjo įvertinti, ar jie buvo tinkami ir ar buvo iš esmės panašaus sunkumo kaip ir kitiems kandidatams pateikti klausimai.

133 Komisija atsikerta, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl konkursų vieninteliai dokumentai, su kuriais, kandidatui leidžiama susipažinti, yra jo egzaminai raštu (2003 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Martínez Páramo ir kt. prieš Komisiją, T-33/00). Šiuo atveju ieškovė gavo lentelę su teisingais atsakymais.

134 Komisija taip pat teigia, kad 2006 m. birželio 14 d. rašte ieškovė administracijos taip pat paprašė pateikti jai užduotus klausimus, o šiam prašymui taikomas 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 t., 3 sk., p. 331). Tik Europos Sąjungos Bendrasis Teismas turi kompetenciją nagrinėti šį klausimą. Todėl ieškinys šiuo atžvilgiu nepriimtinas.

135 Komisija teigia, kad bet kuriuo atveju, net jei ieškovei būtų pateikti jai užduoti klausimai, ji negalėtų pasiekti norimo tikslo, o būtent patikrinti, ar visiems kandidatams buvo pateikti vienodai tinkami ir sunkūs klausimai.

136 Reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrą pastraipą bet kuris individualus asmens nenaudai taikant Pareigūnų tarnybos nuostatus priimtas sprendimas turi būti motyvuotas. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtą aktą siekiama, pirma, pateikti suinteresuotajam asmeniui reikiamą informaciją dėl sprendimo pagrįstumo ir, antra, sudaryti sąlygas teismui vykdyti teisėtumo kontrolę (2003 m. sausio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Angioli prieš Komisiją, T-53/00, 67 punktas ir minėto Sprendimo Martínez Páramo ir kt. prieš Komisiją 43 punktas).

137 Taip pat nuspręsta, kad bylose, kuriose konkursų dalyviai neišlaikė surengtų egzaminų, kai reikėjo atsakyti į klausimus su keliais atsakymo variantais, laikoma, jog administracija įvykdė pareigą motyvuoti, kai pranešė šiems dalyviams apie šiuose egzaminuose gautus balus ir apie tai, kad kai kurie klausimai buvo panaikinti (šiuo klausimu žr. 2001 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gerochristos prieš Komisiją, T-189/99, 34 punktą ir 2001 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Giulietti ir kt. prieš Komisiją, T-167/99 ir T-174/99, 81 ir 82 punktus).

138 Taigi, jei nėra ypatingų aplinkybių, administracija, kuri rengia egzaminus siekiant įdarbinti, pateikusi juose klausimus su keliais atsakymo variantais, įvykdo pareigą motyvuoti, kai šių egzaminų neišklaikusiems kandidatams praneša apie procentinę teisingų atsakymų dalį ir pateikia, jei to prašoma, teisingus atsakymus į kiekvieną užduotą klausimą. Kitaip galėtų būti tik tuo atveju, kai ieškovas skunde konkrečiai ginčija kai kurių klausimų tinkamumą ar teisingu laikytino atsakymo pagrįstumą ir kai jo rezultatų ir minimalaus įvertinimo skirtumas yra toks, kad, pripažinus jo prieštaravimą pagrįstu (tokiu atveju teismas turėtų nustatyti, kad faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės – šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Tarnautojų teismo sprendimo Coto Moreno prieš Komisiją, F-127/07, 32 punktą), jis galėtų patekti į nagrinėjamus egzaminus išlaikiusių kandidatų sąrašą. Iš esmės tokiu atveju administracija, atsakydama į skundą, turėtų pateikti būtiną informaciją, konkrečiai kalbant, ieškovui per egzaminus pateiktus klausimus.

139 Šiuo atveju pirmiausia reikia nurodyti, kad, kaip buvo minėta, 2006 m. kovo 14 d. elektroniniu laišku ieškovei pranešta, kad teste, skirtame įvertinti žodinio mąstymo gebėjimus, ji surinko 32 % teisingų atsakymų, o teste, skirtame įvertinti matematinio mąstymo gebėjimus – 35 %, t. y. bendrai pateikė 33,33 % teisingų atsakymų ir nepasiekė II pareigų grupei nustatyto minimumo, šiuo atveju – 35 %. Be to, prieš pat skundo pateikimą EPSO interneto svetainėje ieškovė galėjo susipažinti su lentele, kurioje buvo nurodyti teisingi atsakymai į visus jai užduotus klausimus, jos pateikti atsakymai ir laikas, per kurį ji atsakė į kiekvieną klausimą. Šioje lentelėje taip pat buvo nurodyta, kad vienas iš ieškovei pateiktų klausimų buvo neįskaitomas ir dėl šios priežasties jai skirtas vienas balas.

140 Nustatyta, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį paduotame skunde dėl 2006 m. kovo 14 d. sprendimo ieškovė prašė, kad administracija pateiktų žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimų vertinimo testuose jai užduotus klausimus ir kad atsakydama į šį skundą STSĮT nepatenkino šio prašymo. Tačiau svarbu nurodyti, kad šiame skunde suinteresuotoji konkrečiai neginčijo kai kurių klausimų tinkamumo ar apskritai, kad jai buvo pateikti netinkami klausimai. Todėl aplinkybės, kad Komisija nepateikė ieškovei per egzaminus užduotų klausimų, negalima vertinti kaip pareigos motyvuoti pažeidimą.

141 Remiantis tuo darytina išvada, kad trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo pažeidimu

142 Remdamasi pirmiausia 1991 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimais Valverde Mordt prieš Teisingumo Teismą (T-156/89, 121–123 punktai) ir Giulietti ir kt. prieš Komisiją (minėtas, 73 ir 74 punktai), ieškovė primena, kad nors tą patį egzaminą laikantiems kandidatams nebūtinai turi būti pateikiami tie patys klausimai, bet kuriuo atveju jie turi būti to paties sunkumo lygio. Tačiau nagrinėjamu atveju atrankos komisija kelis kartus išreiškė susirūpinimą dėl netinkamo egzaminų pobūdžio, nulemto aplinkybės, kad kai kuriuos klausimus rengė ne pačios institucijos, o su EPSO sutartis pasirašiusios privačios bendrovės. Be to, atrankos komisija nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad kai kurie klausimai ypač sunkūs ir kad jie parenkami atsitiktine tvarka, kyla rizika, kad kandidatai laikys skirtingo sunkumo egzaminus.

143 Atsikirsdama Komisija teigia, kad ieškovė nepateikė jokio įrodymo, kad būtų galima suabejoti tinkamu užduotų klausimų pobūdžiu.

144 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vertinimo komisija turi didelę diskreciją nustatyti detalų konkurse rengiamų egzaminų turinį. Sąjungos teismas gali kritikuoti šį turinį tik tuo atveju, kai šis viršija nurodytąjį pranešime apie konkursą arba neturi nieko bendra su konkurso egzamino tikslais (1988 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sergio ir kt. prieš Komisiją, 64/86, 71/86–73/86 ir 78/86, 22 punktas; 2004 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vega Rodríguez prieš Komisiją, T-285/02 ir T-395/02, 35 punktas). Nagrinėdamas egzaminus, kuriuos sudaro klausimai su keliais atsakymo variantais, Tarnautojų teismas negali pakeisti atrankos komisijos vertinimo savuoju. Pavyzdžiui, atsižvelgdamas į siūlomus atsakymus, jis gali kritikuoti klausimą tik tuomet, kai paaiškėja, jog šis akivaizdžiai netinkamas, palyginti su nagrinėjamo konkurso tikslais (minėto Sprendimo Vega Rodríguez prieš Komisiją 36 punktas). Pagal analogiją šią teismo praktiką dėl konkursų reikėtų taikyti kvietimui teikti paraiškas.

145 Šiuo atveju iš bylos dokumentų matyti, kad siekdama užtikrinti vienodą požiūrį į kandidatus EPSO nusprendė, jog klausimų bazėje esančius klausimus reikia suskirstyti į penkis lygius pagal sunkumą, o būtent kandidatams į II pareigybių grupės sutartininkų darbo vietą kompiuteris per žodinio mąstymo testą atsitiktine tvarka išrinks 20 klausimų, priskirtų prie 4 sunkumo lygio, ir 5 klausimus, priskirtus prie 3 sunkumo lygio, o vykstant matematinio mąstymo testui – 15 klausimų, priskirtų prie 4 sunkumo lygio, ir 5 klausimus, priskirtus prie 3 sunkumo lygio. Taigi EPSO pavyko užtikrinti vienodą testų sunkumo lygį visiems kandidatams.

146 Be to, Tarnautojų teismas galėtų suabejoti klausimų paskirstymo pagal skirtingus sunkumo lygius pagrįstumu tik išnagrinėjęs visus klausimus, o tai daryti jis gali tik esant daugeliui veiksnių, iš kurių paaiškėja, kad organizatorių atliktas paskirstymas klaidingas ir viršija jų turimą diskreciją. Tačiau šiuo atveju ieškovė tik bendrai išreiškė abejonių dėl kai kurių duomenų bazėje esančių klausimų tinkamumo ir sunkumo lygio ir neteigė, kad, išskyrus panaikintą klausimą, už kurį ji gavo vieną balą, jai asmeniškai buvo pateikti akivaizdžiai netinkami ar visiškai su kvietimo tikslu nesusiję klausimai.

149 Per posėdį ieškovė išreiškė abejonių dėl EPSO kompetencijos priimti 2006 m. kovo 14 d. sprendimą.

150 Italijos Respublika nurodė, kad iš KTĮS 82 straipsnio 5 dalies ir 2004 m. balandžio 7 d. sprendimu patvirtintų Bendrųjų įgyvendinimo nuostatų, reglamentuojančių sutartininkų įdarbinimo ir darbo Komisijoje tvarką (paskelbtos 2004 m. birželio 1 d. Informations administratives Nr. 49-2004; toliau – BĮN S), matyti, jog su sutartininkų atranka susijusi EPSO kompetencija apima egzaminų turinio nustatymą ir atrankos procedūrų rengimą, o ne galimybę atmesti kandidatūras. Italijos Respublika mano, kad nagrinėjamu atveju šią kompetenciją turėjo sutartininkų duomenų bazės sukūrimu suinteresuotos institucijos.

151 Primintina, kad pagal KTĮS 82 straipsnio 5 dalies pirmą sakinį „[EPSO], gavusi atitinkamą prašymą, teikia pagalbą įvairioms institucijoms atrenkant sutartininkus, visų pirma nustatydama patikrinimų [egzaminų] turinį ir rengdama atrankos tvarką [procedūras]“. Taip pat remiantis Sprendimo 2002/620 3 straipsnio 2 dalimi „[EPSO] padeda institucijoms, įstaigoms, biurams [organams] bei agentūroms, įsteigtiems šia Sutartimi [šiomis Sutartimis] ar sutinkamai su ja [remiantis jomis], vykdyti [organizuoti] jų vidaus konkursus ir kitokią [kitų] tarnautojų atranką“. Galiausiai BĮT S 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „EPSO rengia“ testus, skirtus patikrinti kandidatų žodinio ir matematinio mąstymo gebėjimus, „ar prižiūri jų parengimą“.

152 Šioje byloje ir, kaip nurodyta pačiame kvietime, šį kvietimą EPSO paskelbė „Europos institucijų ir ypač Komisijos bei Tarybos vardu“, todėl pagal pirmesniame punkte nurodytus teisės aktus ji turėjo kompetenciją rengti pirminės atrankos testus ir atmesti šiuos testus neišlaikiusių kandidatų kandidatūras.

153 Todėl pagrindui, susijusiam su EPSO kompetencijos priimti 2006 m. kovo 14 d. sprendimą nebuvimu, negali būti pritarta.

154 Taigi reikia atmesti reikalavimus panaikinti 2006 m. kovo 14 d. sprendimą, o dėl to ir reikalavimus panaikinti „EPSO ir (arba) atrankos komisijos sprendimą neįtraukti [ieškovės pavardės] į pirminės atrankos testus išlaikiusių kandidatų duomenų bazę“.

155 Iš viso to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad ieškinys turi būti atmestas.

156 Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį šio reglamento antros dalies aštunto skyriaus nuostatos dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų taikomos tik Tarnautojų teismo po šio reglamento įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 1 d., gautose bylose. Su nagrinėjama sritimi susijusios Europos Sąjungos Bendrojo Teismo procedūros reglamento nuostatos ir toliau taikomos mutatis mutandis byloms, kurių Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti iki šios dienos.

157 Pagal Europos Sąjungos Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal to paties reglamento 88 straipsnį bylose tarp Sąjungos ir jos tarnautojų institucijos padengia savo išlaidas. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

158 Be to, remiantis Europos Sąjungos Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, Ispanijos Karalystė ir Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

3. Ispanijos Karalystė ir Italijos Respublika, įstojusios į bylą šalys, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Šio sprendimo ir jame pacituotų Europos Sąjungos teismų sprendimų tekstus galima rasti interneto tinklalapyje www.curia.europa.eu ir jie chronologine tvarka paprastai skelbiami Teisingumo Teismo praktikos rinkinyje, Bendrojo Teismo praktikos rinkinyje arba su viešąja tarnyba susijusios teismų praktikos rinkinyje.