2007 m. lapkričio 19 d. S.A.BA.R. SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji kolegija) priimtos nutarties byloje T-176/07 S.A.BA.R. SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją

(Byla C-501/07 P)

(2008/C 37/05)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantė: S.A.BA.R. SpA, atstovaujama advokatų E. Coffrini ir F. Tesauro

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

2002 m. birželio 5 d. Sprendimu dėl valstybės pagalbos, susijusios su viešąsias paslaugas teikiančių įmonių, kurių didžiausia kapitalo dalis priklauso viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, atleidimu nuo mokesčių ir lengvatinių paskolų joms suteikimo (1) Komisija Įstatymo Nr. 549/1995 3 straipsnio 70 dalyje ir pakeisto bei pertvarkyto Dekreto-įstatymo Nr. 331/1993 66 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą vietines viešąsias paslaugas teikiančių akcinių bendrovių, kurių didžiausia kapitalo dalis priklauso viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, atleidimo nuo mokesčio sistemą paskelbė nesuderinama su bendrąja rinka valstybės pagalba. Komisijos sprendimas buvo susijęs ne su atskiromis bendrovėmis, o buvo taikomas pagal Įstatymo Nr. 241/1990 22 straipsnį įsteigtoms bendrovėms, kurių didžiausia kapitalo dalis priklauso viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams. Kadangi šiame sprendime nebuvo nurodyti jo konkretūs adresatai, apie jį nebuvo pranešta jokiai bendrovei (įskaitant apeliantę). Italijos valstybė 2007 m. vasario 15 d. Dekretu-įstatymu įgyvendino šį sprendimą, suteikdama susigrąžinimo pareigą mokesčių tarnyboms. 2007 m. kovo 20 d. Gvastalos mokesčių tarnyba apeliantei išsiuntė 2007 m. kovo 15 d. pranešimą Nr. 3796 dėl 1 912 128,47 EUR pagrindinės sumos ir 2 192 225 EUR palūkanų grąžinimo, tos pačios datos pranešimą Nr. 3799 dėl 815 406,94 EUR pagrindinės sumos ir 783 529 EUR palūkanų grąžinimo, ir tos pačios datos pranešimą Nr. 3800 dėl 439 549,29 EUR pagrindinės sumos bei 712 588 EUR palūkanų grąžinimo.

Tačiau, kadangi visas apeliantės kapitalas priklauso viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, ji nėra bendrovė, kurios didžiausia kapitalo dalis priklauso minėtiems subjektams, ir dėl to jai negali būti taikomi „Komisijos nuostatos ir sprendimas“.

Pastaroji teikia vietines viešąsias paslaugas „in house“ aštuonioms komunoms partnerėms ir specialiai buvo įsteigta šiam tikslui įstatyme numatyta tvarka.

Turėdama monopolį, apeliantė teikia viešąsias paslaugas tik konkrečioje vietovėje, negalėdama turėti poveikio laisvai konkurencijai, kurios nėra, nes nėra rinkos.

Bendrovė, kurios visas kapitalas priklauso viešosios teisės reglamentuojamiems subjektams, yra tik netiesioginė komunų partnerių, kurios yra tikrosios Komisijos užginčytos valstybės pagalbos gavėjos, institucija.

Taigi dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių apeliantei taikomas atleidimas nuo mokesčių nėra laikytina neteisėta valstybės pagalba, prieštaraujanti Sutarties 87 straipsniui.

Remiantis šiais pagrindais Pirmosios instancijos teisme dėl minėto Komisijos sprendimo buvo pareikštas ieškinys. Byla buvo įregistruota Nr. T-176/07 ir paskirta ketvirtajai kolegijai. 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį dėl ieškinio nepriimtinumo, motyvuodamas tuo, kad nebuvo laikomasi termino, įtvirtinto EB sutarties 230 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad atsižvelgiant į aplinkybes ieškinys dėl panaikinimo yra pateikiamas per du mėnesius nuo skundžiamo akto paskelbimo arba nuo jo pranešimo ieškovui dienos, arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo, laikantis Procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalies.

Apeliantė teigia, kad šis motyvavimas nėra pagrįstas, be kita ko, atsižvelgiant į 1980 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą 730/79 (2), 1984 m. lapkričio 14 d. Sprendimą 323/82 (3), 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimą T-358/94 (4) ir ypač į 2006 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimą byloje C-346/03 (5), ir dėl to apeliaciniame skunde prašo pakeisti Pirmosios instancijos teismo nutartį.

Ieškinys Pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas iš karto po to, kai apeliantė sužinojo, kad buvo viena iš Komisijos sprendimo adresačių, t. y. kai gavo mokesčių tarnybos pranešimus dėl grąžinimo.

Be to, apeliantė kaip kitą apeliacinio skundo pagrindą nurodo, kad Pirmosios instancijos teismo nutartyje buvo neteisingai taikomas Sutarties 225 straipsnis.

Prašymas panaikinti Komisijos sprendimą turi būti vertinamas kaip glaudžiai susijęs su prašymu pripažinti, kad pats sprendimas nėra skirtas apeliantei. Be to, apeliantė prašo pakeisti Pirmosios instancijos teismo nutartį atsižvelgiant būtent į tai, kad joje paskelbta, jog šis teismas neturi jurisdikcijos ratione materiae.

(1)  OL L 77, 2003, p. 21.

(2)  Rink. p. 2671.

(3)  Rink. p. 3809.

(4)  Rink. p. II-2109.

(5)  Rink. p. I-6159.