1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad:

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal atitinkamai Direktyvą 85/337, iš dalies pakeistą Direktyva 97/11, ir Direktyvos 2003/35 6 straipsnį.

2

Direktyvos 2003/35 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – prisidėti prie įsipareigojimų, atsirandančių pagal Orhuso konvenciją [dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija)], įgyvendinimo, pirmiausia:

3

Pagal Direktyvos 2003/35 6 straipsnį:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2005 m. birželio 25 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos apie tai praneša Komisijai.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“

4

Pagal Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalį, iš dalies pakeistą Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 1 punktu (toliau – Direktyva 85/337, iš dalies pakeista Direktyva 2003/35):

„„visuomenė“ – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos ar grupės;

„suinteresuota visuomenė“ – tai visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra ja suinteresuota ta tvarka; šiame apibrėžime nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis.“

5

Pagal Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 ir 3 dalis, iš dalies pakeistas Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 3 punktu:

„1.   Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą [leidimą] projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo [leidimo] planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo [bus taikomas reikalavimams gauti sutikimą [leidimą] planuojamai veiklai ir atlikti jų poveikio aplinkai vertinimą. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.

<…>

3.   Nepažeisdamos 7 straipsnio, valstybės narės gali išimtiniais atvejais netaikyti šios direktyvos nuostatų konkretiems projektams ar jų dalims.

Tokiu atveju valstybės narės:

<…>.“

6

Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Remiantis 2 straipsnio 3 dalimi, I priede išvardyti projektai, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.

2.   Remdamosi 2 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės:

nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–11 straipsnių nuostatas.

Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.

3.   Kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis ar kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede.

4.   Valstybės narės privalo užtikrinti, kad visuomenė būtų informuojama apie kompetentingos institucijos sprendimą, priimtą pagal 2 dalį.“

7

Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 5 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jei, remiantis 4 straipsniu, projektai turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas, valstybės narės privalo priimti reikalingas priemones, užtikrinančias, kad užsakovas atitinkama forma pateiktų IV priede nurodytą informaciją, kai:

<…>

3.   Pagal 1 dalies nuostatas užsakovas privalo pateikti bent šią informaciją:

<…>“

8

Direktyvos 85/337 6 straipsnio 2–6 dalys, iš dalies pakeistos Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 4 punktu, išdėstytos taip:

„2.   Atliekant 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūras, visuomenė arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis, jei jos prieinamos, iš anksto ir vėliausiai tada, kai tik informacija gali būti pagrįstai teikiama, yra informuojama apie:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tinkamais terminais suinteresuota visuomenė galėtų susipažinti su:

4.   Suinteresuotai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir tuo tikslu ji turi teisę reikšti pastabas ir nuomones, kol kompetentingai institucijai ar institucijoms visos pasirinkimo galimybės yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.

5.   Išsamias visuomenės informavimo (pavyzdžiui, informavimą skelbimais tam tikru spinduliu ar skelbimais vietiniuose laikraščiuose) ir konsultavimosi su suinteresuota visuomene (pavyzdžiui, rašytiniais teikimais ar visuomenės apklausos būdu) priemones nustato valstybės narės.

6.   Kad būtų pakankamai laiko visuomenei informuoti, o suinteresuotai visuomenei pasirengti ir veiksmingai dalyvauti priimant sprendimą aplinkos klausimais pagal šio straipsnio nuostatas, turi būti numatyti tinkami įvairių etapų terminai.“

9

Direktyvos 85/337 7 straipsnyje, iš dalies pakeistame Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 5 punktu, numatyta:

„1.   Jeigu valstybė narė žino, kad koks nors projektas gali turėti didelį [daryti reikšmingą] poveikį kitos valstybės narės aplinkai, arba jeigu valstybė narė, kurios aplinka gali patirti tokį poveikį, to prašo, valstybė narė, kurios teritorijoje tą projektą ketinama įgyvendinti, kuo skubiau ir ne vėliau kaip tuo metu, kai ji informuoja savo visuomenę, siunčia tai poveikį galinčiai patirti valstybei narei, inter alia:

ir suteikia tai kitai valstybei narei pakankamai laiko, kad ji galėtų nurodyti, ar ji ketina dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir gali įtraukti šio straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją.

2.   Jei valstybė narė, kuri gauna informaciją pagal šio straipsnio 1 dalį, nurodo, kad ji ketina dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose, valstybė narė, kurios teritorijoje ketinama tą projektą įgyvendinti, siunčia, jei ji to nėra padariusi, galinčiai patirti poveikį valstybei narei informaciją, reikalaujamą pateikti pagal 6 straipsnio 2 dalį ir prieinamą pagal 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktus.

<…>

5.   Išsamias šio straipsnio įgyvendinimo priemones gali nustatyti atitinkamos valstybės narės, o jos turi būti tokios, kad leistų suinteresuotai visuomenei galinčios patirti poveikį valstybės narės teritorijoje veiksmingai dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose.“

10

Direktyvos 85/337 9 straipsnyje, iš dalies pakeistame Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 6 punktu, nurodyta:

„1.   Priėmusi sprendimą leisti ar neleisti vykdyti planuojamą veiklą, kompetentinga institucija ar institucijos atitinkama tvarka informuoja apie jį visuomenę ir pasirūpina, kad visuomenei būtų prieinama ši informacija:

2.   Kompetentinga institucija ar institucijos informuoja kiekvieną valstybę narę, su kuria konsultavosi pagal 7 straipsnį, perduodama jai šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją.

Valstybės narės, su kuriomis buvo konsultuojamasi, užtikrina, kad ta informacija būtų tinkamu būdu prieinama suinteresuotai visuomenei jų teritorijoje.“

11

Direktyvos 85/337 10a straipsnis, įtrauktas Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktu, suformuluotas taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

Valstybės narės nustato, kuriame etape sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas, nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu šio straipsnio a punkto prasme. Tokia organizacija taip pat laikoma turinti teises, kurios gali būti pažeistos, šio straipsnio b punkto prasme.

Šio straipsnio nuostatos neatmeta preliminaraus peržiūrėjimo administracinėje institucijoje galimybės ir neturi poveikio reikalavimui išnaudoti administracinio peržiūrėjimo procedūras prieš imantis peržiūrėjimo procedūrų teismo tvarka, jei to reikalauja nacionalinė teisė.

Bet kuri tokia procedūra turi būti teisinga, nešališka, savalaikė ir ne pernelyg brangi.

Siekdamos toliau didinti šios direktyvos nuostatų veiksmingumą, valstybės narės užtikrina, kad visuomenei būtų prieinama praktinio pobūdžio informacija apie teisę į administracinio ir teisminio peržiūrėjimo procedūras.“

12

Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, II priede išvardyti projektai, numatyti šios iš dalies pakeistos direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje. Šio priedo 10 punkto „Infrastruktūros projektai“ e papunktyje numatyti kelių tiesimas, uostų ir uostų įrengimų statyba, įskaitant žvejybos uostus (jei projektai neįtraukti į I priedą).

13

Pagal 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26; specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80) 2 straipsnio 13 ir 14 punktus, iš dalies pakeistus Direktyvos 2003/35 4 straipsnio 1 punktu (toliau – Direktyva 96/61):

14

Direktyvos 96/61 15 straipsnio 1 ir 5 dalys, iš dalies pakeistos Direktyvos 2003/35 4 straipsnio 3 dalimi, suformuluotos taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad suinteresuotai visuomenei būtų sudarytos išankstinės ir veiksmingos palankios sąlygos dalyvauti procedūroje:

Tokiam dalyvavimui taikoma V priede nustatyta procedūra.

<…>

5.   Priėmusi sprendimą, kompetentinga institucija atitinkama tvarka informuoja visuomenę ir pasirūpina, kad visuomenei būtų prieinama ši informacija:

15

Direktyvos 96/61 15a straipsnyje, įtrauktame Direktyvos 2003/35 4 straipsnio 4 punktu, numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

Valstybės narės nustato, kuriame etape sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti užginčijami.

Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas, nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios 2 straipsnio 14 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu šio straipsnio a punkto tikslu. Tokia organizacija taip pat laikoma turinti teises, kurios gali būti pažeistos, šio straipsnio b punkto tikslu.

Šio straipsnio nuostatos neatmeta preliminaraus peržiūrėjimo administracinėje institucijoje galimybės ir neturi poveikio reikalavimui išnaudoti administracinio peržiūrėjimo procedūras prieš imantis peržiūrėjimo procedūrų teismo tvarka, jei to reikalauja nacionalinė teisė.

Bet kuri tokia procedūra turi būti sąžininga, teisinga, savalaikė ir ne pernelyg brangi.

Siekdamos toliau didinti šios direktyvos nuostatų veiksmingumą, valstybės narės užtikrina, kad visuomenei būtų prieinama praktinio pobūdžio informacija apie teisę į administracinio ir teisminio peržiūrėjimo procedūras.“

16

Pagal kartu skaitomas 2000 m. Įstatymo dėl teritorijos planavimo ir plėtros (Public Act Nr. 30/2000, Planning and Development Act, 2000), iš dalies pakeisto 2006 m. Įstatymo dėl teritorijos planavimo ir plėtros (strateginė infrastruktūra) (Public Act Nr. 27/2006, Planning and Development (Strategic Infrastructure) Act, 2006, Įstatymas 2006, S. I. Nr. 525/2006; toliau – PDA), 176 straipsnio ir 2001 m. Reglamentų dėl teritorijos planavimo ir plėtros (Planning and Development Regulations 2001, S. I. Nr. 600/2001; toliau – PDR) 5 priedo nuostatas būtina parengti kai kurių projektų poveikio aplinkai ataskaitą ir atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kai viršijamos tam tikros ribos, tarp kurių nėra specifinės privačių kelių projektų kategorijos.

17

Teisminę peržiūrą (judicial review) reglamentuoja Įstatymas 84 dėl aukštesniųjų teismų taisyklių (Rules of the Superior Courts), o šie teismai, laikantis tam tikrų reikalavimų, yra kompetentingi atlikti teismų ir administracinių institucijų sprendimų teisminę peržiūrą.

18

Vykdant teisminę peržiūrą gali būti pateikti teisiniai pagrindai tiek pagal viešąją, tiek privačią teisę. Įprasti pagrindai pagal viešąją teisę susiję su įgaliojimų viršijimo ir šių teismų ir institucijų naudojimosi savo kompetencija peržiūra.

19

Teisminę peržiūrą sudaro du etapai. Teismui turi būti pateiktas prašymas dėl leidimo pradėti teisminę peržiūrą kartu su išdėstytais pagrindais, kuriuose pateikti reikalavimai ir deklaracija su ją pagrindžiančiais faktais. Jei leidimas išduodamas, pareiškėjas gali pradėti teisminę peržiūrą.

20

Speciali teisminė procedūra taikoma teisminės peržiūros prašymams dėl kompetentingų planavimo valdžios institucijų sprendimų, kuri reglamentuojama PDA 50 ir 50 A straipsniuose.

21

Pagal PDA 50 A (3) straipsnį:

„Teismas nesuteikia leidimo pateikti ieškinį pagal 50 straipsnį tol, kol įsitikina, kad:

22

50 A (4) straipsnyje aiškiai nustatyta, kad reikalaujamas esminis interesas nėra apribotas nekilnojamuoju turtu arba finansais.

23

Pagal 50 A (10) ir 50 A (11) b straipsnį teismai privalo nagrinėti bylas rūpestingai, kad būtų tinkamai vykdomas teisingumas. Pagal 50 A (12) straipsnį leidžiama priimti papildomas taisykles dėl pagreitinto proceso.

24

Komisija šį ieškinį grindžia kaltinimais kylančiais iš dviejų ikiteisminių procedūrų.

25

Visų pirma Komisija 2001 m. užregistravo skundą prieš Airiją dėl privačių kelių projekto padarytos žalos pakrantės teritorijai, esančiai Commogue Marsh, Kinsale, Cork grafystėje. 2002 m. spalio 18 d. Komisija išsiuntė oficialų pranešimą Airijai, nurodydama, jog atrodo, kad nebuvo išduotas leidimas aptariamam projektui ir neatliktas išankstinis jo poveikio aplinkai vertinimas, nepaisant teritorijos jautrumo, priešingai nei reikalaujama Direktyvoje 85/337, iš dalies pakeistoje Direktyva 97/11.

26

Ši valstybė narė atsakė į šį oficialų pranešimą 2003 m. kovo 5 d., nurodydama, kad aptariamas projektas yra statybų, kurioms išduotas leidimas, dalis.

27

Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, 2003 m. liepos 11 d. ji priėmė pagrįstą nuomonę, nurodydama Airijai per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, įgyvendinimo priemonių.

28

2003 m. rugsėjo 9 d. laišku Airija paprašė pratęsti dviejų mėnesių terminą tam, kad atsakyti į pagrįstą nuomonę. Airija atsakė 2003 m. lapkričio 10 d. laišku.

29

Antra, Komisija 2005 m. liepos 28 d. išsiuntė Airijai oficialų pranešimą dėl Direktyvos 2003/35 perkėlimo, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius nuo šio pranešimo gavimo pateikti pastabas.

30

Airija atsakė 2005 m. rugsėjo 7 d. laišku, pripažindama, kad ji tik iš dalies perkėlė Direktyvą 2003/35.

31

Komisija 2005 m. gruodžio 19 d. priėmė pagrįstą nuomonę ir nurodė Airijai per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

32

2006 m. vasario 14 d. laišku Airija nurodė, kad direktyvos įgyvendinimo priemonės rengiamos.

33

2006 m. spalio 18 d. Komisija priėmė papildomą pagrįstą nuomonę, nurodydama Airijai per du mėnesius nuo gavimo priimti būtinas priemones, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Ši valstybė narė atsakė 2007 m. vasario 27 d., praleidusi Komisijos nustatytą terminą.

34

Kadangi per dvi ikiteismines procedūras Airijos pateikti atsakymai Komisijos netenkino, ji pagal EB 226 straipsnio antrąją pastraipą pareiškė šį ieškinį.

35

Komisijos ieškinį sudaro du pagrindai.

36

Komisija mano, kad privataus kelio tiesimas yra infrastruktūros projektas, kuriam taikomas Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, II priedo 10 punkto e punktas, ir kad todėl Airijos valdžios institucijos privalo pagal šios iš dalies pakeistos direktyvos 2 straipsnį užtikrinti, kad prieš išduodant leidimą yra atliktas šio projekto poveikio aplinkai vertinimas, jei manoma, kad jis gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.

37

Taigi Airijos teisės aktai, apribodami reikalavimą atlikti poveikio aplinkai vertinimą valdžios institucijų pasiūlytais valstybinių kelių projektais, pažeidžia Bendrijos reikalavimus.

38

Airija tvirtina, kad privačių kelių tiesimo projektai, kurie, kaip ji neginčija, patenka į Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, II priedo 10 punkto e papunktį, beveik visuomet yra dalis kitų projektų, kuriems taikomas reikalavimas įvertinti jų poveikį aplinkai pagal kartu skaitomas PDA 176 straipsnio ir PDR 5 priedo nuostatas, kai jie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.

39

Be to, ši valstybė narė pripažįsta, kad Direktyvoje 85/337, iš dalies pakeistoje Direktyva 97/11, nedaromas skirtumas tarp privačių ir valstybinių kelių projektų, ir ji nurodo ketinanti pakeisti savo teisės aktus, išskirdama kelių projektus į atskirą kategoriją, kuriai taikomas reikalavimas įvertinti poveikį aplinkai, jei kelių projektas jai gali daryti reikšmingą poveikį.

40

Valstybės narės, taikydamos Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 4 straipsnio 2 dalį, remdamosi kiekvieno atskiro atvejo analize arba ribomis ar kriterijais, nustato, ar reikia atlikti projektų, kurie priklauso šios iš dalies pakeistos direktyvos II priede išvardytoms grupėms, poveikio aplinkai vertinimą pagal direktyvos 5–10 straipsnius. Pagal tą pačią nuostatą valstybės narės taip pat gali nuspręsti taikyti šias dvi procedūras.

41

Nors taip valstybėms narėms buvo suteikta diskrecija nustatyti tam tikras projektų kategorijas, kurių vertinimas privalomas, arba nustatyti kriterijus ir (arba) ribas, tokia diskrecija yra ribojama Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga atlikti projektų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, poveikio aplinkai vertinimą (žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt., C-72/95, Rink. p. I-5403, 50 punktą; 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Abraham ir kt., C-2/07, Rink. p. I-1197, 37 punktą bei 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Mellor, C-75/08, Rink. p. I-3799, 50 punktą).

42

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad valstybė narė, kuri nustato kriterijus ar tokio lygio ribas, kad praktikoje visai projektų grupei iš anksto bus netaikoma pareiga atlikti poveikio vertinimą, viršija diskreciją, kurią ji turi pagal šios iš dalies pakeistos direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejį, kai remiantis bendru įvertinimu gali būti laikoma, kad visi projektai, kuriems daroma išimtis, negali daryti reikšmingo poveikio aplinkai (žr. minėto sprendimo Kraaijeveld ir kt. 53 punktą ir 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo WWF ir kt., C-435/97, Rink. p. I-5613, 38 punktą).

43

Tarp projektų, kuriems taikoma Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, 4 straipsnio 2 dalis, šios iš dalies pakeistos direktyvos II priedo 10 punkto e papunktyje numatyti „kelių tiesimo“ projektai.

44

Šiuo atžvilgiu, kadangi privačių kelių tiesimo projektų poveikio aplinkai vertinimas numatytas tik tuo atveju, jei šie projektai yra dalys kitų projektų, kurie patenka į Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, taikymo sritį, ir dėl jų pačių turi būti atliktas vertinimas, Airijos teisės aktais, taikytinais praėjus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, nenumatytas atskirai įvykdyto privačių kelių teisimo projekto poveikio aplinkai vertinimas, net jei šis projektas galėjo daryti reikšmingą poveikį aplinkai.

45

Be to, reikia nurodyti, kad kriterijus, susijęs su kelio privačiu ar valstybiniu pobūdžiu, neturi jokios reikšmės Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 97/11, II priedo 10 punkto e papunkčio taikymui.

46

Taigi pirmasis pagrindas yra pagrįstas.

47

Iš paskutinių Komisijos rašytinių pastabų matyti, kad, jos manymu, ir atsižvelgiant į atsiimtus kaltinimus dėl Direktyvos 2003/35 4 straipsnio 1, 5 ir 6 straipsnių, Airija nevisiškai perkėlė šios direktyvos 3 straipsnio 1, 3–7 punktus ir 4 straipsnio 2–4 punktus, ir dėl to nebuvo įvykdyti įsipareigojimai, kylantys iš šios direktyvos 6 straipsnio.

48

Be to, Komisija mano, kad bet kuriuo atveju Airija per nustatytus terminus nepranešė apie nuostatas, kuriomis siekiama įgyvendinti minėtus straipsnius, priešingai nei reikalaujama direktyvos 6 straipsnyje.

49

Antrasis pagrindas, atsižvelgiant į visas jo dalis, kaip iš esmės nurodė Komisija, susijęs išimtinai su tam tikrų Direktyvos 2003/35 nuostatų neperkėlimu, kaip tai Komisija, be kita ko, patvirtino per posėdį nekritikuodama perkėlimo kokybės, ir todėl ši institucija negali jos veiksmingai kritikuoti šioje procedūroje.

50

Be to, reikia nurodyti, kad PDA nuostatos, nurodytos šiame ieškinyje, yra susijusios su šio sprendimo 16 punkte minėto 2006 m. iš dalies keičiančio įstatymo pakeitimais, o šie pakeitimai, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 53 punkte, įsigaliojo 2006 m. spalio 17 d., arba prieš pasibaigiant papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

51

Dėl Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 1 punkto Komisija tvirtina, kad Airijos valdžios institucijos turi priimti priemones, užtikrinančias, kad sąvokos „visuomenė“ ir „suinteresuota visuomenė“ Airijos teisėje nėra apibrėžtos griežčiau nei Direktyvoje 2003/35. Ji pabrėžia, kad ypač nevyriausybinėms organizacijoms suteiktos teisės nėra pakankamai užtikrintos, kaip matyti iš teismo praktikos, nors ši direktyva pastarosioms suteikia tam tikrų teisių kaip suinteresuotai visuomenei.

52

Airija atsikerta, kad atsižvelgiant į bendrą pareigą aiškinti nacionalinę teisę pagal Bendrijos teisę, kuri visų pirma taikoma teismams, nėra būtina nustatyti teisės nuostatas, apibrėžiančias sąvokas „visuomenė“ ir „suinteresuota visuomenė“, siekiant visapusiškai jomis naudotis. Ji priduria, kad naujai suteiktos teisės jau užtikrintos visai visuomenei ir todėl nebūtina pateikti specialaus sąvokos „suinteresuota visuomenė“ apibrėžimo.

53

Airija taip pat tvirtina, kad taikant PDA 50 A (3) b ii straipsnį nevyriausybinėms organizacijoms, kurios skatina aplinkos apsaugą, netaikoma pareiga įrodyti, kad jos turi esminį interesą.

54

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teismo praktiką perkeliant direktyvą į vidaus teisę jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias teisės normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu jis iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrina visišką direktyvos taikymą (žr., be kita ko, 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-214/98, Rink. p. I-9601, 49 punktą; 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-38/99, Rink. p. I-10941, 53 punktą ir 2006 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-32/05, Rink. p. I-11323, 34 punktą).

55

Taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad direktyvos nuostatos turi būti įgyvendintos neginčytinos teisinės galios aktais ir laikantis tokio konkretumo, tikslumo ir aiškumo, kurio reikia stengiantis nepažeisti teisinio saugumo principo, pagal kurį, jeigu direktyva siekta suteikti teises privatiems asmenims, tie asmenys privalo turėti galimybę sužinoti visas savo teises (žr., be kita ko, 1997 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-197/96, Rink. p. I-1489, 15 punktą; 1997 m. gruodžio 4 d, Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-207/96, Rink. p. I-6869, 26 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą 34 punktą).

56

Atsižvelgiant į Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 1 punkto tikslą – įtraukti sąvokas prie jau esančiųjų į Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalį ir ypač nurodyti, ką šios direktyvos prasme reiškia „suinteresuota visuomenė“, ir tai, kad tuo pačiu metu Direktyva 2003/35 pripažįsta naujas teises šiai visuomenei, – negalima daryti išvados, jog todėl, kad į Airijos teisę šios sąvokos nėra tiksliai perkeltos, Airija neįvykdė jai tenkančios pareigos perkelti aptariamas nuostatas.

57

Iš tiesų naujos sąvokos „suinteresuota visuomenė“, kuri buvo įtraukta Direktyva 2003/35, taikymo sritis gali būti nagrinėjama, kaip tvirtina generalinė advokatė savo išvados 36 ir 37 punktuose, tik atsižvelgiant į visas teises, kurias ši direktyva suteikia „suinteresuotai visuomenei“, nes kalbama apie du neatskiriamus aspektus.

58

Šiuo atžvilgiu Komisija nenurodo, kiek suinteresuotai visuomenei, suprantamai kaip visuomenė, kuriai turėjo poveikio ar gali turėti poveikio sprendimų priėmimo procedūros aplinkos srityje, ar kuri turi interesą šioje srityje, nesuteiktos teisės, kuriomis ji galėtų pasinaudoti taikant Direktyva 2003/35 padarytus pakeitimus.

59

Galiausiai reikia nurodyti, kad Komisijos pateikti argumentai dėl to, kaip teismų praktikoje aiškinamas nevyriausybinių organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, kurios priklauso „suinteresuotai visuomenei“, vaidmuo, visų pirma susiję su tariamais trūkumais veiksmingai įgyvendinant teises, kuriomis šios organizacijos gali pasinaudoti būtent teisminės peržiūros srityje, ir todėl nepatenka į pagrindo, nurodyto teisme ir pagrįsto tik neperkėlimu, taikymo sritį.

60

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis pagrindas tiek, kiek jis susijęs su reikalavimu perkelti Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 1 punkto nuostatas, nėra pagrįstas.

61

Komisija mano, kad Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 3–6 punktai ir 4 straipsnio 2 ir 3 punktai nėra visiškai perkelti.

62

Kalbant apie šias nuostatas, pažymėtina, jog Airija tvirtina, kad buvo perkelta tai, kas susiję su planavimo leidimų sistema, tačiau ji pripažįsta, kad pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui dar reikia perkelti šias nuostatas priimant įstatymines priemones, susijusias su kitomis leidimo procedūromis.

63

Kalbėdama apie šios direktyvos 4 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas, Airija pripažįsta, kad ji dar turi priimti ir pranešti apie tam tikras priemones, susijusias su visišku šių nuostatų perkėlimu pasibaigus šioje pagrįstoje nuomonėje numatytam terminui.

64

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (be kita ko, žr. 2002 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-173/01, Rink. p. I-6129, 7 punktą ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-114/02, Rink. p. I-3783, 9 punktą).

65

Akivaizdu, kad pasibaigus papildomoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, Airija nepriėmė įstatymų ir kitų teisės aktų, visiškai perkeliančių Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 3–6 punktus ir 4 straipsnio 2 ir 3 punktus. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką į vėlesnius pakeitimus, pateiktus pateikus ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (be kita ko, žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-211/02, Rink. p. I-2429, 6 punktą).

66

Taigi antrasis pagrindas, kiek jis susijęs su Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 3–6 punktų ir 4 straipsnio 2 ir 3 punktų neperkėlimu, yra pagrįstas.

67

Komisija tvirtina, kad Airija neperkėlė reikalavimų, kylančių iš Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punkto ir 4 straipsnio 4 punkto, nuostatų, kuriomis buvo įtraukti atitinkamai Direktyvos 85/337 10a straipsnis ir Direktyvos 96/61 15a straipsnis. Komisija šio antrojo pagrindo daliai pagrįsti nurodo penkis argumentus.

68

Pirmuoju argumentu, kuris susijęs su pakankamo intereso ieškiniui pareikšti sąvoka, nustatyta Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte, Komisija patvirtina, kad kriterijus, kuriuo siekiama įrodyti „esminį interesą“, taikomą specialioje teisinėje procedūroje prašymams dėl kompetentingų valdžios institucijų sprendimų planavimo srityje, numatytų PDA 50 straipsnyje, teisminės peržiūros, neatitinka šioje direktyvoje numatytos sąvokos „pakankamas interesas“.

69

Tokio kriterijaus nustatymas, kuris yra griežtesnis nei taikomas Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnyje ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnyje, Komisijos manymu, prilygsta Direktyvoje 2003/35 nustatytų reikalavimų neperkėlimui.

70

Galiausiai Komisija nurodo, kad du High Court (Airija) sprendimai, atitinkamai 2006 m. liepos 14 d. ir gruodžio 8 d. priimti byloje Friends of the Curragh Environment Ltd, parodo, kad Airijoje galiojanti teisminės peržiūros sistema negali būti laikoma įgyvendinančia Direktyvą 2003/35, nes High Court antrajame iš šių sprendimų, vertindamas „esminį interesą“ nurodė, kad ši direktyva nebuvo perkelta į Airijos teisę.

71

Airija ginčija minėtų sprendimų Friends of the Curragh Environment Ltd svarbą, nes juose visų pirma nagrinėjamas Direktyvos 2003/35 tiesioginio veikimo klausimas.

72

Ji priduria, kad 2007 m. balandžio 26 d.High Court priimtame sprendime byloje Sweetman buvo nustatyta priešingai, jog šios direktyvos minėtos nuostatos įgyvendinamos teisminės peržiūros procedūra, papildyta specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis, numatytomis kai kuriuose reglamentuose, be kita ko, PDA 50 straipsnyje, nes „esminio intereso“ kriterijų teismas kvalifikavo kaip lankstų ir nusprendė, jog jis neprieštarauja Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/3, 10a straipsniui.

73

Kaip antrąjį argumentą Komisija nurodo, kad neperkelti Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnis ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnis, remiantis tuo, kad, priešingai nei numatyta kiekvieno iš šių straipsnių pirmojoje pastraipoje, į Airijos teisę nebuvo perkeltas reikalavimas, jog ieškovas galėtų užginčyti sprendimų, veikimo ar neveikimo, patenkančių į kiekvienos iš direktyvų, susijusių su visuomenės dalyvavimu, nuostatų taikymo sritį, teisėtumą.

74

Airija šiuo atžvilgiu tvirtina, kad šiais straipsniais ne reikalaujama išsamios sprendimo esmės peržiūros, o tik to, kad būtų suteikta galimybė užginčyti sprendimo teisėtumą iš esmės. Tokia peržiūra numatyta Airijos teisėje.

75

Airija taip pat patvirtina, kad reikalavimai, nustatyti Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnyje ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnyje, visiškai perkelti į Airijos teisę, nes Airijos teismuose egzistuoja numatyta teisminės peržiūros procedūra. Teisminės peržiūros tikslas numatyti teismų bei administracinių institucijų sprendimų ir veiksmų peržiūrą, siekiant užtikrinti, kad šioms institucijoms patikėtos užduotys bus teisingai ir teisėtai įvykdytos.

76

Be to, šios valstybės narės manymu, speciali teisminės peržiūros procedūra taikoma ieškiniams dėl kompetentingų institucijų planavimo srityje, kurią reglamentuoja PDA 50 ir 50A straipsniai.

77

Komisija trečiuoju argumentu tvirtina, jog Airija nesiėmė jokios priemonės užtikrinti, kad reikalavimai susiję su Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnyje ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnyje numatytų procedūrų trukmę.

78

Kaip ketvirtąjį argumentą ji nurodo tą patį neperkėlimo atvejį, kiek tai susiję su reikalavimu, kad šios procedūros nebūtų pernelyg brangios, nurodant, jog išlaidų srityje nėra taikytinos sumos, kurią turi sumokėti ieškovas, jeigu jo ieškinys atmetamas, ribos, nes jokioje teisės nuostatoje nenumatyta pernelyg brangių procedūrų išlaidų.

79

Airijos manymu, egzistuojančios procedūros yra teisingos, pagrįstos ir nepernelyg brangios. Be to, jos suteikia galimybę greitai peržiūrėti Direktyvose 85/337 ir 96/61, iš dalies pakeistose Direktyva 2003/35, numatytus sprendimus.

80

Galiausiai penktuoju argumentu Komisija kaltina Airiją, kad ši nesuteikė galimybės visuomenei susipažinti su praktine informacija, susijusia su administracine ir teismine peržiūros procedūromis, kaip reikalaujama Direktyvos 85/337 10a straipsnio šeštojoje pastraipoje, įtrauktoje Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktu, ir Direktyvos 96/61 15a straipsnio šeštojoje pastraipoje, įtrauktoje tos pačios direktyvos 4 straipsnio 4 punktu.

81

Airija mano įvykdžiusi šią pareigą, nes Įstatymas 84 dėl aukštesniųjų teismų taisyklių, nurodytas šio sprendimo 17 punkte, yra teisės nuostata, ir kad egzistuoja Airijos teismų interneto svetainė, kurioje aprašyti įvairūs teismai ir jų kompetencija bei galima susipažinti su High Court sprendimais.

82

Dėl pirmojo argumento, susijusio su teise pareikšti ieškinį, iš Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnio pirmosios pastraipos a ir b punktų ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a punkto pirmosios pastraipos a ir b punktų matyti, jog valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai, turintys pakankamą interesą, arba alternatyviai pareikšdami apie teisės pažeidimą, jei valstybės narės teisė reikalauja tokios sąlygos, gali pareikšti ieškinį šiose nuostatose numatytomis sąlygomis, nustatydamos, kas yra pakankamas interesas ar teisės pažeidimas, atsižvelgiant į tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus.

83

Akivaizdu, kad suteikdama galimybę ieškovams, „suinteresuotos visuomenės“ nariams, kurie gali remtis interesu siekiant atitikti PDA 50 A (3) straipsnyje numatytas sąlygas pareikšti ieškinius dėl kai kurių planavimo priemonių, Airija priėmė nuostatas, pagal kurias šioje konkrečioje srityje teisė kreiptis į teismus tiesiogiai priklauso nuo to, ar šie ieškovai yra suinteresuoti pareikšti ieškinį, kaip tai nurodė generalinė advokatė savo išvados 57 punkte.

84

Šiuo atžvilgiu, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 49 punkte, tiek, kiek Komisija ginčija tik tai, kad nebuvo perkeltos tam tikros nuostatos, be kita ko, aiškiai nurodydama, kad neketina ginčyti neteisingo ar nevisiško perkėlimo, ypač atsižvelgiant į kompetenciją, kuri Direktyva 2003/35 pripažįstama valstybėms narėms nustatyti pakankamo intereso sąvoką įgyvendinant ja siekiamą tikslą, nereikia nagrinėti, ar esminio intereso kriterijus, kurį taikė ir aiškino Airijos teismai, atitinka pakankamo intereso kriterijų, nustatytą Direktyva 2003/35, nes kitaip būtų ginčijama perkėlimo kokybė.

85

Be to, antrasis High Court sprendimas byloje Friends of the Curragh Environment, kuriuo iš esmės rėmėsi Komisija, buvo priimtas pagal teisės aktus, taikytinus anksčiau nei 2006 m. PDA padaryti pakeitimai, ir bet kuriuo atveju jo nepakanka tariamam neperkėlimui įrodyti.

86

Taigi antrasis argumentas nėra pagrįstas.

87

Dėl antrojo argumento akivaizdu, kad Airijos teisėje, be specialios teisinės procedūros, taikytinos pagal PDA 50 ir 50A straipsnius, galima pareikšti ieškinį dėl teisminės peržiūros, kuris reglamentuojamas Įstatyme 84 dėl aukštesniųjų teismų taisyklių. Šiuo ieškiniu galima prašyti panaikinti sprendimus ar aktus vykdant teismų bei administracinių institucijų sprendimų ir veiksmų peržiūrą, siekiant užtikrinti, kad šioms institucijoms patikėtos užduotys bus teisingai ir teisėtai įvykdytos.

88

Taip parengtus įvairius ieškinius galima pateikti teisme dėl sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems taikomos Direktyvų 85/337 ir 96/61, iš dalies pakeistų Direktyva 2003/35, nuostatos, susijusios su visuomenės dalyvavimu, be kita ko, specialioje planavimo srityje, ir tai gali būti laikoma Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyvos 2003/35, 10a straipsnio ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnio perkėlimu, nes juose reikalaujama suteikti ieškovui galimybę ginčyti šio veikimo, sprendimų ar neveikimo materialinį ar procesinį teisėtumą.

89

Kadangi teismui nebuvo pateiktas kaltinimas, pagrįstas neteisingu šių nuostatų perkėlimu, jis negali nagrinėti Komisijos argumentų, susijusių su teisminės peržiūros apimtimi, kaip tai ypač matyti iš High Court praktikos.

90

Todėl antrasis argumentas yra nepagrįstas.

91

Dėl trečiojo argumento, susijusio su Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnio ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnio neperkėlimu tiek, kiek juose numatyti reikalavimai dėl procedūrų trukmės, pažymėtina, kad šis argumentas nėra pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 49 punkte, nes iš PDA 50 A (10) ir 50 A (11) b straipsnių matyti, jog kompetentingas teismas privalo nagrinėti bylas rūpestingai, kad būtų tinkamai vykdomas teisingumas.

92

Dėl ketvirto argumento, susijusio su procedūrų išlaidomis, iš Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnio ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnio matyti, kad šiomis nuostatomis nustatytos procedūros neturi būti pernelyg brangios. Nurodytos tik išlaidos, patirtos dalyvaujant šiose procedūrose. Toks reikalavimas nedraudžia teismams nuspręsti dėl išlaidų, jei jų suma atitinka šį reikalavimą.

93

Nors neginčijama, kad Airijos teismai turi galimybę nepriteisti bylinėjimosi išlaidų iš šalies, kuri pralaimėjo, be to, gali nurodyti jos patirtas išlaidas padengti kitai šaliai, reikia konstatuoti, kad taip nėra teismų praktikoje.

94

Tokia vienintelė galimybė, kuri savo pobūdžiu nėra reali, atsižvelgiant į šio sprendimo 54 ir 55 punktuose nurodytą nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, negali būti laikoma teisėtu įpareigojimų, kylančių iš Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnio ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnio, vykdymu.

95

Todėl ketvirtas argumentas yra pagrįstas.

96

Dėl penkto argumento reikia priminti, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2003/35 principų yra remti teisę kreiptis į teismus aplinkos srityje pagal Orhuso konvenciją.

97

Šiuo atžvilgiu pareiga užtikrinti, kad visuomenei būtų prieinama praktinio pobūdžio informacija apie teisę į administracinio ir teisminio peržiūrėjimo procedūras, numatyta Direktyvos 85/337, iš dalies pakeistos Direktyva 2003/35, 10a straipsnio šeštojoje pastraipoje ir Direktyvos 96/61, iš dalies pakeistos ta pačia direktyva, 15a straipsnio šeštojoje pastraipoje, turi būti vertinama kaip pareiga pasiekti konkretų tikslą, kurį turi užtikrinti valstybės narės.

98

Kadangi nėra specialios įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatos, susijusios su taip visuomenei suteiktomis teisėmis, vien galimybė skelbimuose ar internete susipažinti su taisyklėmis, reglamentuojančiomis administracinę ar teisminę peržiūrą, ir galimybė susipažinti su teismų sprendimais negali būti laikomos pakankamai aiškiai ir konkrečiai užtikrinančiomis, kad suinteresuota visuomenė žino savo teisę kreiptis į teismus aplinkos srityje.

99

Todėl penktas argumentas yra pagrįstas.

100

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad antrasis pagrindas, kiek jis susijęs su reikalavimu perkelti Direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktą ir 4 straipsnio 4 punktą, atsižvelgiant į jo ketvirtą ir penktą argumentus, yra pagrįstas.

101

Komisija tvirtina, kad Airijos pateiktos informacijos apie Direktyvos 2003/35, kuri įtraukė Direktyvos 85/337 10a straipsnį ir Direktyvos 96/61 15a straipsnį, nepakanka.

102

Šiuo atžvilgiu ji tvirtina, kad Airija jos neinformavo apie teismų praktiką, suteikiančią suinteresuotai visuomenei teisę į teisminę peržiūrą ar konkrečias teisės nuostatas, leidžiančias įrodyti, kad numatytos teisės ir pareigos buvo perkeltos šiomis nuostatomis, ypač kiek tai susiję su reikalavimu, kad teisminė peržiūra būtų teisinga, nešališka, savalaikė ir nepernelyg brangi.

103

Ji nurodo, kad ji nebuvo informuota apie atitinkamą nacionalinių teismų praktiką būtent dėl teisminės peržiūros, susijusios su Direktyva 2003/35, ir ypač tai, kad ne pati Airija jai pateikė High Court priimtus sprendimus byloje Friends of Curragh Environment Ltd, kuriuos ji gavo iš kito šaltinio.

104

Airija pripažįsta, kad ji nevisiškai įvykdė Komisijos informavimo pareigą, nustatytą Direktyvos 2003/35 6 straipsnyje. Vis dėlto ji nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos 3 straipsnio 7 punkto ir 4 straipsnio 4 punkto nuostatos jau buvo perkeltos egzistuojančiomis teisės nuostatomis, ji neprivalėjo apie jas pranešti.

105

Primintina, kad jei procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį metu Komisija, kuri privalo įrodyti tariamą įsipareigojimų neįvykdymą, negalėdama remtis paprastomis prielaidomis turi pateikti Teisingumo Teismui reikiamus duomenis šiam įsipareigojimų neįvykdymui patikrinti, pagal EB 10 straipsnį valstybės narės privalo padėti jai atlikti savo uždavinius, pagal EB 211 straipsnį užtikrindamos, kad būtų taikomos EB sutarties nuostatos ir priemonės, kurių jomis vadovaudamosi imasi institucijos (būtent žr. 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-408/97, Rink. p. I-6417, 15 ir 16 punktus ir 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-456/03, Rink. p. I-5335, 26 punktą).

106

Šioje teismo praktikoje nurodytais tikslais Direktyvos 2003/35 6 straipsniu, kaip ir kitomis direktyvomis, įtvirtinama valstybių narių pareiga pranešti.

107

Informacija, kurią valstybės narės privalo pranešti Komisijai, turi būti aiški ir tiksli. Joje nedviprasmiškai turi būti nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais, valstybės narės nuomone, ji įvykdė įvairius įsipareigojimus pagal šią direktyvą. Nesant tokios informacijos, Komisija negali patikrinti, ar valstybė narė iš tikrųjų ir visiškai įgyvendino direktyvą. Valstybės narės šio įsipareigojimo neįvykdymas dėl visiškai nepateiktos informacijos arba dėl nepakankamai aiškios ir tikslios informacijos pats savaime gali pateisinti pagal EB 226 straipsnį pradėtą procesą, kuriuo siekiama pripažinti šį įsipareigojimo neįvykdymą (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 27 punktą).

108

Be to, nors direktyvos perkėlimą galima užtikrinti jau galiojančiomis nacionalinės teisės nuostatomis, vis dėlto ir tokiu atveju valstybės narės neatleidžiamos nuo formalios pareigos pranešti Komisijai apie jų egzistavimą tam, kad ši galėtų įvertinti jų atitiktį direktyvai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 30 punktą).

109

Šioje byloje, kadangi jau pačiais galiojančiais teisės aktai užtikrintas Direktyvos 2003/35 nuostatų, susijusių su teise kreiptis į teismus aplinkos srityje, įgyvendinimas, Airija turėjo pranešti Komisijai apie aptariamus įstatymus ar kitus teisės aktus, ir ji negali veiksmingai tvirtinti, kad apie šias taisykles buvo pranešta anksčiau perkeliant Direktyvas 85/337 ir 96/61, kurios buvo taikomos iki Direktyva 2003/35 padarytų pakeitimų.

110

Taip pat Airija, tvirtindama, kad perkėlimą patvirtino nacionalinių teismų, ypač High Court, praktika, turėjo pateikti Komisijai detalią šios praktikos apžvalgą, leidžiančią Komisijai patikrinti, ar ši valstybė narė veiksmingai įgyvendino Direktyvą 2003/35 vien taikydama nacionalinę teisę, egzistavusią iki šios direktyvos įsigaliojimo, ir užtikrinti Sutartimi jai patikėtą peržiūrą.

111

Todėl antrasis pagrindas, kiek jis susijęs su pareigos informuoti Komisiją pažeidimu, yra pagrįstas.

112

Taigi atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad:

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal atitinkamai Direktyvą 85/337, iš dalies pakeistą Direktyva 97/11, ir Direktyvos 2003/35 6 straipsnį.

113

Atmesti likusią ieškinio dalį.

114

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

115

Šioje byloje, kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Airijos, reikia atsižvelgti į tai, kad didelė dalis atsakovės reikalavimų buvo patenkinta. Todėl kiekviena šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: