1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, jog nesugebėjusi praktiškai užtikrinti, kad pagalbos tarnyboms būtų teikiami duomenys apie visų skambinančiųjų bendruoju Europos pagalbos telefono numeriu 112, kai naudojamasi viešaisiais telefono ryšio tinklais, buvimo vietą, kiek tai techniškai įmanoma, Lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51), 26 straipsnio 3 dalį.

2

Universaliųjų paslaugų direktyvos 36 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Svarbu, kad paslaugų gavėjai galėtų nemokamai iš bet kurio telefono, įskaitant taksofonus, be jokios mokėjimo priemonės paskambinti vienu Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112 ir bet kuriuo kitu nacionaliniu ypatingiems atvejams skirtu numeriu. <…> Jei bus garantuojamas skambučių ir duomenų perdavimas atitinkamoms ypatingosioms tarnyboms, tų tarnybų gaunama informacija apie skambintojo vietovę leis gerinti 112 paslaugų gavėjų apsaugą bei saugumą, o pačioms ypatingosioms tarnyboms, kiek leidžia technologija, padės atlikti savo pareigas. <…>“

3

Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įmonės, eksploatuojančios viešuosius telefono ryšio tinklus, pasirūpintų, kad informacija apie tai, iš kur skambinama vienu Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112, būtų prieinama pagalbos tarnyboms, kiek techniškai įmanoma.“

4

Universaliųjų paslaugų direktyvos 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip iki 2003 m. liepos 24 d., įgyvendina šią direktyvą, ir apie tai nedelsdamos praneša Komisijai. Jos taiko tas priemones nuo 2003 m. liepos 25 dienos.

5

Pagal Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – stojimo akto) 2 straipsnį, vertinamą kartu su šio akto 54 straipsniu, Lietuvos Respublika Universaliųjų paslaugų direktyvos turėjo pradėti laikytis nuo savo įstojimo į Europos Sąjungą, t. y. 2004 m. gegužės 1 dienos.

6

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33) 19 straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„Kai Komisija 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka valstybėms narėms išleidžia rekomendacijas dėl šios direktyvos ir specifinių direktyvų nuostatų suderinto taikymo, kad būtų galima pasiekti 8 straipsnyje nustatytus tikslus, valstybės narės užtikrina, kad nacionalinės reguliavimo institucijos, atlikdamos savo pareigas, su didžiausiu atidumu atsižvelgtų į tas rekomendacijas. Jei nacionalinė reguliavimo institucija nusprendžia rekomendacijų nesilaikyti, ji apie tai praneša Komisijai, pagrįsdama savo poziciją.“

7

2003 m. liepos 25 d. Komisijos rekomendacijos 2003/558/EB dėl skambinančio asmens vietos nustatymo informacijos apdorojimo elektroninio ryšio tinkluose teikiant pagalbos skambučio paslaugas su vietos nustatymo funkcija (OL L 189, p. 49) dešimtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Siekiant, kad pagalbos telefono paslaugos su vietos nustatymo funkcija būtų teikiamos veiksmingai, būtina, kad informacija apie skambintojo buvimo vietą, kurią gauna viešųjų ryšių tinklų ar viešųjų telefono paslaugų teikėjai, būtų automatiškai perduodama pagalbos skambučius priimantiems centrams, kurie gali priimti ir panaudoti jiems teikiamus vietos nustatymo duomenis.“

8

Rekomendacijos 2003/558 4 ir 13 punktuose nustatyta:

<…>

9

Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalis į Lietuvos teisę buvo perkelta 2004 m. balandžio 15 d. Elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 (Žin., 2004, Nr. 69-2382, toliau – Elektroninių ryšių įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d., 65 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta:

„Viešųjų ryšių tinklų teikėjai ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai teikia vietos nustatymo duomenis (įskaitant ir srauto duomenis) be abonento ar faktinio elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimo institucijoms, aptarnaujančioms pagalbos skambučius, kaip antai: teisėsaugos, greitosios medicinos pagalbos, priešgaisrinės saugos ir kitoms pagalbos institucijoms, kad šios institucijos galėtų atsakyti į abonento ar faktinio elektroninių ryšių paslaugų naudotojo skambučius ir tinkamai reaguoti. <…>“

10

2007 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2007 m. balandžio 12 d. Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. X-1092 (Žin., 2007, Nr. 46-1723). Pakeisto 65 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad viešųjų ryšių tinklų teikėjai ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai neatlygintinai teikia vietos nustatymo duomenis Bendrajam pagalbos centrui ir kad šiam tikslui reikalingos įrangos įsigijimo, įdiegimo (pritaikymo), atnaujinimo ir veikimo palaikymo išlaidos kompensuojamos valstybės lėšomis.

11

Be Elektroninių ryšių įstatymo, Lietuvos Respublika priėmė keletą kitų teisės aktų, kuriais siekiama įgyvendinti Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį. Tarp jų paminėtini:

12

2006 m. balandžio 10 d. oficialiu pranešimu Komisija pareiškė Lietuvos Respublikai savo susirūpinimą dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalies neteisingo taikymo. Komisijos susirūpinimas buvo siejamas su tuo, jog pagalbos tarnyboms neteikiami bendruoju Europos skubaus iškvietimo telefono numeriu 112 iš judriojo telefono ryšio telefonų skambinančiųjų vietos nustatymo duomenys.

13

2006 m. liepos 11 d. perduotame rašte Lietuvos valdžios institucijos patvirtino šią aplinkybę ir paaiškino, kad ne visi viešųjų ryšių tinklų teikėjai ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turi tam reikalingą techninę įrangą, be to, valdžios institucijos su šiais teikėjais nėra susitarusios dėl apmokėjimo už vietos nustatymo duomenų teikimą. Tų pačių metų rugsėjo 25 dieną Lietuvos vyriausybė Komisijai pateikė naujesnės informacijos apie priemones, kurių ketinama imtis užtikrinant Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalies įgyvendinimą.

14

2006 m. spalio 18 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, kurioje nurodoma, jog, nesugebėdama praktiškai užtikrinti, kad pagalbos tarnyboms būtų teikiami pagalbos telefono numeriu 112 iš judriojo telefono ryšio telefonų skambinančiųjų vietos nustatymo duomenys, Lietuvos Respublika nevykdo įsipareigojimų pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį. Kartu ji paragino šią valstybę narę per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

15

2007 m. sausio 17 d. atsiųstame atsakyme Lietuvos Respublika nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateiktas Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, kuriame numatoma iš valstybės biudžeto kompensuoti viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų išlaidas, susijusias su skambinančiojo vietos nustatymo duomenų teikimu. Prie šio rašto pridėtas 2006 m. gruodžio 4 d. sudarytas Bendrojo pagalbos centro ir viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų susitarimas dėl skambinančiųjų vietos nustatymo duomenų teikimo paslaugos.

16

Manydama, kad padėtis ir toliau yra nepatenkinama, Komisija pareiškė šį ieškinį.

17

Lietuvos Respublika teigia, kad ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes pagrįstoje nuomonėje pateiktų reikalavimų turinys skiriasi nuo nurodytųjų ieškinyje. Iš tiesų pagrįstoje nuomonėje buvo pabrėžiama ta aplinkybė, kad pagalbos tarnyboms duomenys apie skambinančiųjų iš judriojo telefono ryšio tinklo telefono numeriu 112 buvimo vietą neteikiami „pull“ metodu, o ieškinyje šiuo klausimu minima pareiga taikyti „push“ metodą.

18

Komisija atsako, kad ir pagrįstoje nuomonėje, ir ieškinyje minimi abu Rekomendacijoje 2003/558/EB nurodyti metodai – „push“ ir „pull“, paliekant Lietuvos Respublikai pasirinkimą įdiegti bent vieną iš jų tam, kad būtų įgyvendinta Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalies nuostata.

19

Triplike Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija tik dublike išdėstė savo naują požiūrį, pagal kurį valstybės narės ne tik gali, bet ir turi imtis techniškai paprastesnių priemonių užtikrinant skambinančiojo vietos nustatymą, t. y. taikyti „pull“ metodą. Kadangi iki šios proceso stadijos Komisijos pozicija buvo neaiški, jos pateikti kaltinimai neatitiko ieškinio įsipareigojimų neįvykdymo procedūroje dalyko tikslaus suformulavimo reikalavimo.

20

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ikiteismine procedūra siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti įsipareigojimus, kylančius iš Bendrijos teisės, ir, antra, tinkamai pateikti savo gynybos argumentus atsakant į Komisijos pateiktus kaltinimus (žr., be kita ko, 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-484/04, Rink. p. I-7471, 24 punktą ir ten minimą teismo praktiką).

21

Šios procedūros teisėtumas yra esminė garantija, kurios reikalaujama EB sutartimi, ne tik siekiant apsaugoti atitinkamos valstybės narės teises, bet ir užtikrinti, kad galima teisminė procedūra vyktų dėl aiškiai apibrėžto ginčo (žr. 2007 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-34/04, Rink. p. I-1387, 49 punktą ir ten minimą teismo praktiką).

22

Tai reiškia, pirma, kad EB 226 straipsnio pagrindu pareikšto ieškinio objektą apibrėžia šioje nuostatoje numatyta ikiteisminė procedūra. Taigi, ieškinys turi remtis tais pačiais motyvais ir pagrindais, kaip ir pagrįsta nuomonė (žr. 2002 m. birželio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-287/00, Rink. p. I-5811, 18 punktą ir 2006 m. vasario 9 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-305/03, Rink. p. I-1213, 22 punktą).

23

Antra, pagrįstoje nuomonėje turi būti nuosekliai ir detaliai išdėstytos priežastys, kodėl Komisija įsitikinusi, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 19 punktą ir minėto 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 26 punktą).

24

Reikia pastebėti, kad šioje byloje Lietuvos Respublikai pateiktas kaltinimas išliko nepakitęs visos ikiteisminės ir teisminės procedūros metu. Iš tiesų ir per ikiteisminę procedūrą, ir Teisingumo Teisme Komisija kaltino šią valstybę narę tuo, jog nesugebėdama praktiškai užtikrinti, kad pagalbos tarnyboms būtų teikiami duomenys apie visų skambinančiųjų bendruoju Europos pagalbos telefono numeriu 112 buvimo vietą, kiek tai techniškai įmanoma, ji nevykdo įsipareigojimų pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį.

25

Kalbant apie konkretų šio kaltinimo turinį ir pagrindimą, Komisija oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje nurodė, kad Lietuvoje veikiantiems fiksuoto ir judriojo ryšio teikėjams buvo galimybė teikti šią informaciją taikant bent jau Rekomendacijoje 2003/558 minimą „pull“ metodą. Tačiau tuo ji jokiu būdu neįpareigojo Lietuvos Respublikos taikyti būtent šį metodą, o tiesiog paaiškino, kad, jos nuomone, Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga šiuo atveju galioja, nes tam yra techninės galimybės, o tai yra šios pareigos atsiradimo sąlyga.

26

Priešingai nei teigia Lietuvos Respublika, Komisija vykstant procesui Teisingumo Teisme taip pat neteigė, kad norėdamos įvykdyti įsipareigojimus pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi naudoti kažkokį konkretų metodą. Iš tiesų ieškinyje ir dublike, kaip ir anksčiau oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje, paprasčiausiai daroma nuoroda į Rekomendacijos 2003/558 4 punktą, tačiau nereikalaujama, kad būtų taikomas kuris vienas iš jame minimų metodų.

27

Taigi savo dublike Komisija neteigė, kad Lietuvos Respublika turi naudoti „pull“ metodą, o nurodė, kad ji turi imtis bent jau paprasčiausių techninių priemonių užtikrinti, kad nuo Stojimo akte nustatytos datos šioje byloje aptariami duomenys apie skambinančiojo vietą būtų veiksmingai perduodami. Taigi ši pozicija visiškai atitinka tą, kurios Komisija laikėsi per ikiteisminę procedūrą.

28

Todėl Lietuvos Respublikos pareikštas prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.

29

Komisijos nuomone, techniškai įmanoma, kad Lietuvos viešojo judriojo telefono ryšio tinklo teikėjai numeriu 112 teiktų iš judriojo ryšio telefono skambinančiojo vietos nustatymo duomenis. Iš pačios atsakovės pateiktos informacijos aišku, kad Lietuvos judriojo telefono ryšio tinklai nepasižymi jokiomis išskirtinėmis ypatybėmis, dėl kurių šių duomenų būtų techniškai neįmanoma perduoti.

30

Konkrečiai kalbant, 2006 m. gruodžio 4 d. sudarytame Bendrojo pagalbos centro ir viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų susitarime dėl skambinančiųjų vietos nustatymo duomenų teikimo paslaugos nurodoma, kad šių duomenų perdavimas yra techniškai įmanomas, tačiau tam gali būti reikalingos papildomos investicijos. Tačiau investicijų trūkumas ar vėlavimas įsigyti būtiną įrangą nereiškia, kad įgyvendinimas yra techniškai neįmanomas Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalies prasme.

31

Savo dublike Komisija nurodė, kad Rekomendacijos 2003/558 4 punktas, kuriuo ji rėmėsi savo ieškinyje, atsižvelgiant į rekomenduojamąjį šios rekomendacijos pobūdį, negali įpareigoti valstybių narių taikyti „push“, o ne „pull“ metodą perduodant skambinančiojo buvimo vietai nustatyti reikalingus duomenis. Taigi Lietuvos Respublika galėjo laisvai pasirinkti metodą, tačiau pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį privalėjo imtis bent techniškai paprastesnių priemonių, skirtų užtikrinti, kad nuo Stojimo akte nustatytos datos viešųjų fiksuoto ir judriojo telefono ryšio tinklų operatoriai teiktų šią informaciją.

32

Lietuvos Respublika teigia, kad Komisijos pareikštas ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas vien dėl to, kad jis netinkamai suformuluotas. Kadangi ši valstybė narė ėmėsi visų teisinių, techninių ir organizacinių priemonių Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje numatytiems įsipareigojimams įvykdyti, Komisija šį reiškiamą reikalavimą turėjo suformuluoti taip, kad juo būtų prašoma pripažinti įsipareigojimų neįvykdymą dėl to, kad nebuvo užtikrinta, kad viešuosius telefono ryšio tinklus eksploatuojančios įmonės pateiktų skambinančiojo vietos nustatymo duomenis pagalbos tarnyboms.

33

Kalbant apie technines galimybes, Lietuvos Respublika nurodė, kad Bendrasis pagalbos centras turi technines galimybes priimti telefono numeriu 112 skambinančiųjų vietos nustatymo duomenis. Tačiau Lietuvoje veikiantys viešojo judriojo telefono ryšio tinklo teikėjai vis dar neturi techninių galimybių teikti šiuos duomenis.

34

Ši valstybė narė patikslina, kad kai kurių operatorių komerciškai naudojamą „pull“ metodą pritaikyti būtų buvę daug lengviau nei įdiegti „push“ metodu grindžiamą sistemą. Tačiau, nusprendus pereiti prie modernesnio „push“ metodo, kartu buvo atsisakyta atlikti papildomas investicijas ir pritaikyti „pull“ metodą numeriu 112 skambinančiųjų vietos nustatymo reikmėms.

35

Atsižvelgdama į šį kontekstą Lietuvos Respublika pabrėžia, kad aptariamų duomenų teikimo naudojant „pull“ ir „push“ metodus techninės priemonės yra visiškai skirtingos ir abi šios sistemos reikalauja investicijų bei tam tikro pasirengimo jas taikyti laikotarpio. Reikėtų tinkamai atsižvelgti į šią „techninių galimybių“ sudarymo aplinkybę, kai keliamas klausimas, kodėl Lietuvos judriojo ryšio teikėjai nėra pasirengę teikti duomenis pagalbos tarnyboms.

36

Be to, reikia atsižvelgti į dėl Rekomendacijos 2003/558 kilusį netikrumą dėl to, kaip reikia įgyvendinti Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje numatytas pareigas ir kokių terminų reikia laikytis. Iš tiesų apie įsipareigojimų neįvykdymą būtų galima kalbėti, tik jei nuo pat pradžių būtų buvę aiškiai žinoma, koks metodas ir nuo kada gali bei turi būti taikomas. Lietuvos Respublikos teigimu, jei iš pat pradžių būtų buvę aiškiai nustatyta, kad valstybės narės gali taikyti techniškai paprastesnį „pull“ metodą, ji būtų galėjusi pasinaudoti šia galimybe ir taip sutaupyti daug laiko.

37

Taip pat Rekomendacijos 2003/558 4 ir 13 punktus reikia aiškinti kaip nurodančius, kad naudojant „pull“ metodą Universaliųjų paslaugų direktyvos tikslai nebus veiksmingai pasiekti, todėl reikėtų kuo plačiau diegti „push“ metodą. Atsižvelgiant į tai, kad šiam metodui įdiegti reikia papildomo laiko, Komisija Rekomendacijoje numatė papildomą terminą.

38

Reikia priminti, jog pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad viešuosius telefono ryšio tinklus eksploatuojančios įmonės pasirūpintų, kad duomenys apie tai, iš kur skambinama Bendruoju Europos pagalbos telefono numeriu 112, būtų prieinami pagalbos tarnyboms, kiek techniškai įmanoma.

39

Kaip matyti iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 36 konstatuojamosios dalies, minėta 26 straipsnio 3 dalimi siekiama gerinti 112 paslaugų gavėjų apsaugą bei saugumą, o pačioms ypatingosioms tarnyboms padėti atlikti jų pareigas.

40

Iš šių nuostatų teksto bei tikslo aišku, kad šia valstybėms narėms nustatoma pareiga neapsiribojama tinkamų teisės aktų priėmimu bei reikalaujama, kad visų skambinančiųjų numeriu 112 vietos nustatymo duomenys būtų veiksmingai perduoti pagalbos tarnyboms, su sąlyga, kad tai techniškai įmanoma.

41

Tačiau šioje byloje Lietuvos Respublika neginčija, kad pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui šie duomenys nebuvo teikiami, kai buvo skambinama judriojo ryšio telefonu.

42

Visų pirma šios valstybės narės argumentas, kad Komisijos reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas, nes Lietuvos Respublika ėmėsi visų įmanomų teisinių, organizacinių ir techninių priemonių Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 daliai perkelti, negali būti priimtas. Iš tiesų iš šio reikalavimo formuluotės bei pagrindimo aišku, kad Komisija kaltina Lietuvos Respubliką ne netinkamai ar nepakankamai perkėlus šią nuostatą, o tuo, kad ji praktiškai neužtikrina veiksmingo aptariamų duomenų perdavimo gelbėjimo tarnyboms.

43

Antra, dėl techninių galimybių sąlygos, taikomos Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms numatytai pareigai, reikia pripažinti, kad iš Lietuvos Respublikos pateiktos informacijos aišku, jog skambučių iš viešųjų judriojo telefono ryšio tinklų vietos nustatymo duomenys neteikiami dėl to, kad šių tinklų teikėjai neturi tam būtinos brangios techninės įrangos.

44

Šiuo klausimu buvo nurodyta, kad po iš pradžių kilusių nesutarimų tarp šių teikėjų ir Lietuvos valdžios institucijų dėl to, kas turėtų padengti šias išlaidas, įstatymų leidėjas nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iš dalies pakeitė Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnio 4 dalį, kurioje vis tiek numatoma, kad šie teikėjai neatlygintinai teikia šiuos duomenis Bendrajam pagalbos centrui, o tam reikalingos įrangos įsigijimo, įdiegimo, pritaikymo, atnaujinimo ir veikimo palaikymo išlaidos kompensuojamos valstybės lėšomis.

45

Iš šių aplinkybių ir nenagrinėjant 2006 m. gruodžio 4 d. sudaryto Bendrojo pagalbos centro ir viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjų susitarimo dėl skambinančiojo vietos nustatymo duomenų teikimo paslaugos, dėl kurio aiškinimo šalys nesutaria, aišku, kad iš šių tinklų skambinančiojo vietos nustatymo duomenys neperduodami ne dėl jų techninių charakteristikų, kurios objektyviai neleistų perduoti tokių duomenų, o dėl to, kad nebuvo skirta lėšų įsigyti ar pritaikyti tokiam perdavimui reikalingą įrangą.

46

Kaip teisingai nurodė Komisija, būtinos įrangos neįsigijimas ar nepritaikymas negali būti laikomas techninių galimybių tai atlikti neturėjimu Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalies prasme.

47

Galiausiai kalbant apie Lietuvos Respublikos argumentus dėl metodo, kuris turėtų būtų naudojamas perduodant skambinančiojo numeriu 112 vietos nustatymo duomenis, reikia pažymėti, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje nepateikiama jokios informacijos šiuo klausimu ir todėl valstybėms narėms paliekama visiška laisvė pasirinkti, kaip konkrečiai jos užtikrins šių duomenų perdavimą.

48

Rekomendacijos 2003/558 4 punkte minimi du metodai. Pirmasis, vadinamas „push“ metodu, reiškia, kad šiuos duomenis viešųjų telefono ryšio tinklų teikėjai perduoda automatiškai, o antrasis, vadinamas „pull“ metodu, reiškia, kad šie duomenys pateikiami tik pagalbos centrų prašymu.

49

Nors iš Rekomendacijos 2003/558 4 punkto teksto ir jos dešimtos konstatuojamosios dalies aišku, kad Komisija mano, jog pirmasis metodas yra efektyvesnis, ir rekomenduoja valstybėms narėms nurodyti jų teritorijoje veikiantiems viešųjų telefono ryšio tinklų teikėjams bent jau po pereinamojo laikotarpio taikyti būtent jį, tačiau taip pat akivaizdu, kad ši rekomendacija dėl savo neprivalomo pobūdžio negali įpareigoti valstybių narių įgyvendinant Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį naudoti konkretų metodą.

50

Kad Rekomendacija 2003/558 neturi privalomosios galios, aišku ne tik iš EB 249 straipsnio penktosios pastraipos, tai taip pat aiškiai nurodyta Pagrindų direktyvos 19 straipsnyje, kurio pagrindu ši rekomendacija ir buvo priimta. Iš tiesų šio 19 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad nacionalinė reguliavimo institucija gali nuspręsti nesilaikyti pagal šią nuostatą priimtų Komisijos rekomendacijų, tačiau apie tai ji turi pranešti Komisijai ir pagrįsti savo poziciją.

51

Nors valstybės narės gali laisvai pasirinkti, kokį metodą viešųjų telefono ryšio tinklų teikėjai turėtų naudoti perduodami telefonu 112 skambinančių asmenų vietos nustatymo duomenis, tačiau joms taikoma Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta aiški ir tiksli pareiga užtikrinti, kad ši informacija būtų veiksmingai perduota gelbėjimo tarnyboms.

52

Kalbant konkrečiai, valstybė narė negali pateisinti galinčio įvykti savo vėlavimo įgyvendinti šią pareigą tuo, kad nusprendė taikyti „push“ metodą, grindžiamą automatiniu skambinančiojo vietos nustatymo duomenų perdavimu.

53

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, priešingai nei teigia Lietuvos Respublika, Rekomendacija 2003/558 „push“ metodą pasirinkusioms valstybėms narėms nesuteikia papildomo termino. Komisija neturėtų kompetencijos teisėtai pratęsti terminą, per kurį valstybės narės turi įgyvendinti Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, be to, iš šios rekomendacijos 4 punkto teksto aišku, kad rekomendacija niekaip neatleidžiama nuo šio termino laikymosi. Iš tiesų, nors šiame 4 punkte ir minimas „push“ metodo taikymas po pereinamojo laikotarpio, kartu čia nurodyta, kad pereinamuoju laikotarpiu skambinančiojo vietos nustatymo duomenys turi būti teikiami bent jau pagalbos tarnybų prašymu, t. y. taikant „pull“ metodą.

54

Galiausiai dėl tariamų neaiškumų, susijusių su metodu ir Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos įgyvendinimo terminu, reikia konstatuoti, kad ši nuostata ir Rekomendacija 2003/558 šiuo klausimu nekelia jokių abejonių. Šiomis aplinkybėmis ir visų pirma atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika pati savo atsiliepime į ieškinį, be kita ko, nurodė, kad Rekomendacija 2003/558 valstybėms narėms neturi privalomosios galios, ji negali pagrįstai teigti, kad jos vėlavimas veiksmingai įgyvendinti Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį pateisinamas tuo, kad ji blogai suprato savo pareigas.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, jog nesugebėjusi praktiškai užtikrinti, kad pagalbos tarnyboms būtų teikiami duomenys apie visų skambintojų bendruoju Europos pagalbos telefono numeriu 112, kai naudojamasi viešaisiais telefono ryšio tinklais, buvimo vietą, kiek tai techniškai įmanoma, Lietuvos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 26 straipsnio 3 dalį.

56

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Lietuvos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: