Byla C-260/07

Pedro IV Servicios SL

prieš

Total España SA

(Audiencia Provincial de Barcelona prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Konkurencija — Karteliai — EB 81 straipsnis — Kuro ir degalų išimtinio tiekimo sutartis — Išimtis — Reglamentas (EEB) Nr. 1984/83 — 12 straipsnio 2 dalis — Reglamentas (EEB) Nr. 2790/1999 — 4 straipsnio a punktas ir 5 straipsnio a punktas — Išimtinių teisių trukmė — Mažmeninės pardavimo kainos nustatymas“

Generalinio advokato P. Mengozzi išvada, pateikta 2008 m. rugsėjo 4 d.   I ‐ 2440

2009 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas   I ‐ 2464

Sprendimo santrauka

1. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą

   (EB 234 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalis)

2. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis pagal kategoriją – Išimtinio pirkimo sutartys – Reglamentas 1984/83 – Tiekėjo ir degalinės operatoriaus išimtinio degalų tiekimo sutartis – Maksimali trukmė – Leidžianti nukrypti nuostata – Sąlygos

   (EB 81 straipsnio 3 dalis; Komisijos reglamento Nr. 1984/83, iš dalies pakeisto reglamentu Nr. 1582/97, 12 straipsnio 2 dalis)

3. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis pagal kategoriją – Vertikalieji susitarimai – Reglamentas Nr. 2790/1999 – Maksimalios išimtinio pirkimo trukmės nustatymas – Leidžianti nukrypti nuostata – Sąlygos

   (EB 81 straipsnio 3 dalis; Komisijos reglamento Nr. 2790/1999 5 straipsnio a punktas)

4. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis pagal kategoriją – Išimtinio pirkimo sutartys – Reglamentas 1984/83 – Vertikalieji susitarimai – Reglamentas Nr. 2790/1999 – Rekomenduojamos pardavimo kainos nustatymas – Sąlygos

   (Komisijos reglamentas Nr. 1984/83, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1582/97, ir Komisijos reglamentas Nr. 2790/1999)

1.  Prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti nepriimtinas dėl to, kad atsakymai į iškeltus klausimus yra aiškūs iš nusistovėjusios Bendrijos arba nacionalinių teismų praktikos. Iš tikrųjų, net jei iškelti klausimai iš esmės yra tapatūs tiems, dėl kurių analogiškoje byloje jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas, tai jokiu būdu nedraudžia nacionaliniam teismui pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą ir nepanaikina Teisingumo Teismo jurisdikcijos spręsti šiuos klausimus. Tačiau tokiu atveju Teisingumo Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalimi, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, bet kada gali spręsti klausimą motyvuota nutartimi, kurioje nurodomas ankstesnis sprendimas arba atitinkama teismo praktika.

   (žr. 31 punktą)

2.  Reglamento Nr. 1984/83 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies [dabar EB 81 straipsnio 1 dalis] taikymo tam tikroms išimtinio pirkimo susitarimų rūšims, kuris iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1582/97, 12 straipsnio 2 dalį, kurioje numatoma, jog joje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą galima taikyti tuo atveju, kai nagrinėjamas degalinės susitarimas yra sudarytas ilgesniam nei dešimties metų laikotarpiui su sąlyga, kad tiekėjas perpardavėjui išnuomoja degalinę arba teisiškai ar faktiškai leidžia ja naudotis kitu pagrindu, reikia aiškinti taip, kad ši nuostata nereikalauja, kad tiekėjas būtų žemės, kurioje jis pasistatė perpardavėjui išnuomotą degalinę, savininkas. Iš tikrųjų nagrinėjamos nuostatos yra suformuluotos aiškiai ir nedviprasmiškai, o dvigubos sąlygos, kad tiekėjui turi priklausyti degalinės ir žemės sklypo, kuriame ji pastatyta, nuosavybės teisė, nėra nei šio reglamento tekste, nei preambulėje.

   (žr. 44, 51–52, 60 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Iš Reglamento Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 5 straipsnio a punkto teksto matyti, kad pareigos nekonkuruoti trukmės ribojimas penkeriais metais, kurio yra reikalaujama, norint taikyti bendrąją išimtį, yra netaikomas dviem atvejais, būtent, kai tiekėjas yra perpardavėjui išnuomotos degalinės ir žemės sklypo, kuriame ji pastatyta, savininkas ir kai tiekėjas nuomoja žemės sklypą ir patalpas iš trečiųjų su pirkėju nesusijusių šalių tam, kad vėliau pernuomotų jas pastarajam.

   (žr. 63–64, 69 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Sutarties sąlygoms dėl mažmeninės pardavimo kainos nustatymo gali būti taikoma bendroji išimtis pagal Reglamentą Nr. 1984/83 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies [dabar EB 81 straipsnio 1 dalis] taikymo tam tikroms išimtinio pirkimo susitarimų rūšims, kuris iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1582/97, bei Reglamentą Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms, jei tiekėjas nustato tik maksimalią arba rekomenduojamą pardavimo kainą ir jei dėl to perpardavėjas turi realią galimybę nustatyti mažmeninę pardavimo kainą. Tačiau bendrosios išimtys tokioms sąlygoms negali būti taikomos, jei jos leidžia tiekėjui tiesiogiai arba netiesioginėmis ar užslėptomis priemonėmis fiksuoti mažmeninę pardavimo kainą arba nustatyti minimalią pardavimo kainą.

   Dėl rekomenduojamos pardavimo kainos pažymėtina, kad būdas, kuriuo ji apskaičiuojama, yra nesvarbus, jei perpardavėjui paliekama laisvė faktiškai nustatyti pardavimo kainos ribas. Tačiau šios laisvės jis neturėtų, jei tiekėjas nustatytų perpardavėjui privalomą fiksuotą antkainį. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visų sutarties sąlygų ekonominį ir teisinį kontekstą bei į pagrindinės bylos šalių veiksmus, pirma, turi nustatyti, ar tiekėjo rekomenduojama mažmeninė pardavimo kaina iš tikrųjų nėra fiksuota arba mažiausia pardavimo kaina, ir, antra, išnagrinėti, ar perpardavėjas turi realią galimybę sumažinti šią rekomenduojamą pardavimo kainą. Jis, be kita ko, turi patikrinti, ar ši mažmeninė pardavimo kaina iš tikrųjų nėra nustatoma netiesioginėmis ar užslėptomis priemonėmis, pavyzdžiui, nustatant perpardavėjo antkainį arba maksimalų nuolaidų, kurias jis gali taikyti nuo rekomenduojamos pardavimo kainos, dydį, grasinimais, bauginimais, įspėjimais, sankcijomis ar skatinamosiomis priemonėmis.

   (žr. 78–80, 84 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)