GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2009 m. rugsėjo 17 d.(1)
Byla C‑441/07 P
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Alrosa Company Ltd.
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (EB 82 straipsnis ir EEE susitarimo 54 straipsnis) – Pasaulinė neapdorotų deimantų gamybos ir tiekimo rinka – Dominuojančios įmonės įsipareigojimai – Komisijos sprendimas, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais (Reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnis) – Proporcingumo principas – Sutarčių sudarymo laisvė – Teisė būti išklausytam“
Turinys
I – Įžanga
II – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas Nr. 1/2003
B – Reglamentas Nr. 773/2004
III – Ginčo aplinkybės ir administracinė procedūra
IV – Teismo procesas
V – Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas
A – Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo: materialinės teisės klausimai, susiję su proporcingumo principu
1. Įvadinės pastabos dėl proporcingumo principo taikymo
2. Reikalavimai, susiję su sprendimų, kuriais įsipareigojimai pripažįstami privalomais, proporcingumu (pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)
3. Sprendimo, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, proporcingumo vertinimas konkrečiu atveju (pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)
a) Dėl Pirmosios instancijos teismo teisminės kontrolės ribų viršijimo
i) Dėl Komisijos turimos vertinimo laisvės [egzistavimo]
ii) Dėl Pirmosios instancijos teismo padaryto Komisijos vertinimo laisvės pažeidimo
b) Dėl kitų Komisijos kaltinimų, susijusių su Pirmosios instancijos teismo veiksmais
i) Dėl tariamo „išankstinio įvertinimo apimties iškraipymo“
ii) Dėl vienpusio atsižvelgimo į Alrosa argumentus ir interesus
iii) Dėl pranešimo, paskelbto pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį, klaidingo teisinio vertinimo
iv) Dėl tariamo EB 82 straipsnio pažeidimo
– Dėl neatsižvelgimo į De Beers, kaip gamintojo, padėtį
– Dėl neatsižvelgimo į galimus aukcionų dalyvių piktnaudžiavimo veiksmus
B – Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo: teisė būti išklausytam administracinėje procedūroje
1. Išankstinis klausimas: ar antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas?
2. Antrojo apeliacinio skundo pagrindo nagrinėjimas
a) Dėl nepakankamo motyvavimo (antrojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)
b) Dėl ne ultra petita principo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (antrojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)
i) Dėl ne ultra petita principo
ii) Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą
c) Dėl poveikio, kurį galimas Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimas galėjo turėti Komisijos sprendimui (antrojo apeliacinio skundo pagrindo ketvirta dalis)
d) Dėl Alrosa teisės būti išklausytai apimties (antrojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis)
i) Įvadinė pastaba
ii) Dėl Komisijos kaltinimo
C – Preliminari išvada
VI – Alrosa pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio vertinimas
A – Formalus ginčijamo sprendimo teisėtumas (pirmasis ieškinio pagrindas)
1. Dėl Alrosa teisės būti išklausytai
2. Alrosa teisės būti išklausytai objektas
3. Nėra jokio Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimo
B – Materialinis ginčijamo sprendimo teisėtumas (antrasis ir trečiasis ieškinio pagrindai)
1. Dėl Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimo (antrasis ieškinio pagrindas)
a) Dėl teisės siūlyti įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį
b) Dėl sprendimo, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, galiojimo apribojimo laiko atžvilgiu
c) Preliminari išvada
2. Dėl EB 82 straipsnio, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio ir sutarčių sudarymo laisvės bei proporcingumo principų pažeidimo (trečiasis ieškinio pagrindas)
a) Dėl sutarčių sudarymo laisvės (trečiojo ieškinio pagrindo pirma dalis)
b) Dėl proporcingumo (trečiojo ieškinio pagrindo antra dalis)
i) Dėl konkurencijos problemų egzistavimo
ii) Dėl De Beers individualių įsipareigojimų tinkamumo ir būtinumo
iii) Dėl proporcingumo siaurąja prasme
iv) Dėl tariamo Alrosa diskriminavimo
v) Preliminari išvada
C – Preliminari išvada
VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų
VIII – Išvada
I – Įžanga
1. Kokius reikalavimus nustato proporcingumo principas, jei Europos Komisija, atlikdama konkurencijos institucijos funkcijas, sutinka su įmonės įsipareigojimais(2), kurie daro poveikį kitos įmonės interesams, ir pripažįsta juos privalomais? Tai yra esminis šio apeliacinio proceso klausimas, kuris labai svarbus tolesnei Europos konkurencijos teisės raidai. Atsakymas į šį klausimą leis nustatyti Komisijai pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003(3) 9 straipsnį suteiktos naujos kompetencijos priimti sprendimus, kuriais įsipareigojimai pripažįstami privalomais, apimtį. Be to, Teisingumo Teismo sprendimas taip pat gali turėti įtakos kitoms konkurencijos teisės sritims, visų pirma valstybės pagalbos teisei ir įmonių koncentracijos kontrolei.
2. Šis ginčas susijęs su įsipareigojimu, kurį 2006 m. De Beers pasiūlė Komisijai siekdama išvengti kaltinimų piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi (EB 82 straipsnis). Pasaulinės deimantų prekybos rinkos lyderė De Beers įsipareigojo ateityje nepirkti neapdorotų deimantų iš Alrosa, antrosios pagal svarbą pasaulinės gamintojos, taip nutraukdama nusistovėjusius šių dviejų įmonių grupių komercinius santykius. Komisijos sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, šis De Beers įsipareigojimas buvo pripažintas privalomu(4). Alrosa mano, kad šis sprendimas yra neproporcingas, taip pat nurodo, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai. Taigi, Alrosa kreipėsi į Pirmosios instancijos teismą, kuris patenkino jos ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo(5). Dėl šio Pirmosios instancijos teismo sprendimo Komisija pateikė nagrinėjamą apeliacinį skundą.
3. Komisijos ir Alrosa ginčas parodo, kaip konkrečiu atveju gali būti sudėtinga užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp intereso veiksmingai įgyvendinti konkurencijos teisę ir individualių įmonių interesų, tuo pat metu neignoruojant nei šių įmonių procesinių teisių, nei proceso ekonomiškumo.
II – Teisinis pagrindas
4. Šios bylos teisinį pagrindą, be EB 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio, sudaro įvairios Reglamento Nr. 1/2003 ir Reglamento (EB) Nr. 773/2004(6) nuostatos.
A – Reglamentas Nr. 1/2003
5. Reglamentu Nr. 1/2003, kuris taikomas nuo 2004 m. gegužės 1 d.(7), buvo modernizuota procedūrą konkurencijos bylose reglamentuojanti teisė ir išplėsta Komisijos, kaip Bendrijos konkurencijos institucijos, kompetencija.
6. Nauji Komisijos įgaliojimai išdėstyti, be kita ko, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje „Įsipareigojimai“, kuriame numatyta:
„1. Jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo.
2. Komisija gali atnaujinti procesą gavusi prašymą arba savo iniciatyva, jei:
a) iš esmės pasikeitė kuris nors faktas, kuriuo sprendimas buvo grindžiamas;
b) įmonės nesilaiko savo įsipareigojimų; ar
c) sprendimas buvo pagrįstas šalių pateikta neišsamia, neteisinga ar klaidinančia informacija.“
7. Taip pat reikia paminėti Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį „Pažeidimo nustatymas ir jo nutraukimas“, kurio 1 dalyje nurodyta:
„Kai Komisija, veikdama skundo pagrindu ar savo iniciatyva, nustato Sutarties 81 straipsnio ar 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. Tuo tikslu ji gali skirti įmonei ar įmonių asociacijai bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti. <...> “
8. Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnyje, kuriame išdėstytos šalių, pareiškėjų ir trečiųjų asmenų išklausymo taisyklės, numatyta:
„1. Komisija, prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje, suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms Komisijos nagrinėjamos bylos subjektu, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus. Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotos šalys galėjo pareikšti pastabų. Pareiškėjai turi būti įtraukti į bylos nagrinėjimą.
2. Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. <...>
3. Jei Komisija laiko esant reikalinga, ji gali išklausyti ir kitus fizinius ar juridinius asmenis. Tokių asmenų pareiškimai dėl išklausymo patenkinami, jei jie parodo esant pakankamai suinteresuotumo. <...>
4. Komisija, ketindama priimti sprendimą pagal 9 ar 10 straipsnį, paskelbia glaustą bylos santrauką ir pagrindinius įsipareigojimus ar siūlomus veiksmus. Suinteresuoti tretieji asmenys gali pateikti savo pastabas per Komisijos paskelbtą laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis nei vienas mėnuo. Skelbiant minėtą informaciją atsižvelgiama į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis.“
B – Reglamentas Nr. 773/2004
9. Reglamentu Nr. 773/2004, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., Komisija nustatė Reglamento Nr. 1/2003 įgyvendinimo nuostatas(8).
10. Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsnyje ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta:
„1. Komisija raštu informuoja suinteresuotas šalis apie joms pateiktus prieštaravimus. Kiekvienai jų pateikiamas pareiškimas dėl prieštaravimų.
2. Pateikdama suinteresuotoms šalims pareiškimą dėl prieštaravimų Komisija gali nustatyti terminą, per kurį šios šalys gali raštu pateikti savo požiūrį. Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į pareiškimus raštu, gautus pasibaigus nustatytam terminui.
<…>“
11. Be to, Reglamento Nr. 773/2004 15 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jei reikalaujama, Komisija suteikia prieigą prie bylos šalims, kurioms ji pateikė pareiškimą dėl prieštaravimų. Prieiga suteikiama po pranešimo apie pareiškimą dėl prieštaravimų.“
12. Vėlesni Reglamento Nr. 773/2004 pakeitimai(9) įsigaliojo tik po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ir todėl šiuo atveju nėra taikomi.
III – Ginčo aplinkybės ir administracinė procedūra
13. Remiantis Pirmosios instancijos teismo sprendimu(10), galima nurodyti tokias nagrinėjamo ginčo aplinkybes ir Komisijos vykdytą administracinę procedūrą.
14. Alrosa Company Ltd(11) yra Mirne (Rusija) įsteigta bendrovė. Ji veikia, be kita ko, pasaulinėje neapdorotų deimantų gamybos ir tiekimo rinkoje, kurioje užima antrąją vietą. Alrosa iš esmės veikia Rusijoje. Ten ji vykdo tyrinėjimo, gavybos, vertinimo ir tiekimo veiklą bei veiklą juvelyrinių dirbinių pramonės srityje.
15. De Beers grupė(12), kurios pagrindinė holdingo bendrovė yra De Beers SA, įsteigta Liuksemburge, [taip pat] veikia pasaulinėje neapdorotų deimantų gamybos ir tiekimo rinkoje, kurioje ši grupė užima pirmąją vietą. De Beers grupė iš esmės veikia Pietų Afrikoje, Botsvanoje, Namibijoje ir Tanzanijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Ji minėtose šalyse vykdo tyrinėjimo, gavybos, vertinimo, tiekimo, prekybos ir gamybos veiklą bei veiklą juvelyrinių dirbinių pramonės srityje, taigi visą deimantų tiekimo grandinę apimančią veiklą.
16. 2002 m. kovo 5 d. Alrosa ir De Beers pranešė Komisijai apie 2001 m. gruodžio 17 d. tarp Alrosa ir dviejų De Beers grupės dukterinių bendrovių sudarytą susitarimą. Šiuo pranešimu jos siekė, kad būtų priimtas sprendimas dėl pažeidimo nebuvimo arba dėl išimties taikymo pagal tuo metu vis dar taikytą Tarybos reglamentą Nr. 17(13).
17. Šio ilgainiui susiklosčiusių komercinių Alrosa ir De Beers santykių kontekste sudaryto susitarimo pagrindinis dalykas buvo neapdorotų deimantų tiekimas. Susitarimas buvo sudarytas penkerių metų laikotarpiui, turėjusiam prasidėti nuo Komisijos patvirtinimo kontrahentams, kad jis nepažeidžia EB 81 ar 82 straipsnio.
18. Per šį laikotarpį Alrosa įsipareigojo De Beers parduoti Rusijoje pagamintus natūralius neapdorotus deimantus už 800 milijonų JAV dolerių (USD) per metus, o De Beers įsipareigojo juos nupirkti. Vis dėlto ketvirtaisiais ir penktaisiais metais Alrosa galėjo šią sumą sumažinti iki 700 milijonų USD. 800 milijonų USD suma, nustatyta pagal kainas, galiojusias sudarant susitarimą, apie kurį pranešta, atitiko maždaug pusę metinės Alrosa produkcijos bei jos visą už Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) ribų eksportuojamą produkciją.
19. Gavusi šį pranešimą, Komisija tuo pat metu pradėjo dvi procedūras, vieną pagrįstą EB 81 straipsniu, o kitą – EB 82 straipsniu.
20. 2003 m. sausio 14 d. Komisija išsiuntė pareiškimą dėl prieštaravimų [pranešimą apie kaltinimus] Alrosa ir De Beers byloje COMP/E‑3/38.381, kuriame teigė, kad susitarimas, apie kurį pranešta, gali būti laikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje uždraustu antikonkurenciniu susitarimu, kuriam negalima taikyti EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties. Tą pačią dieną ji išsiuntė atskirą pranešimą apie kaltinimus De Beers byloje COMP/E‑2/38.381, kuriame teigė, kad susitarimas gali būti laikomas EB 82 straipsnyje uždraustu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.
21. 2003 m. kovo 31 d. Alrosa ir De Beers pateikė Komisijai bendras pastabas raštu, atsakydamos į byloje COMP/E‑3/38.381 pateiktą pranešimą apie kaltinimus.
22. 2003 m. liepos 1 d. Komisija išsiuntė papildomą pranešimą apie kaltinimus Alrosa ir De Beers, kuriame teigė, kad susitarimas, apie kurį pranešta, taip pat gali būti laikomas Europos Ekonominės Erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje uždraustu antikonkurenciniu susitarimu, kuriam negalima taikyti EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties. Tą pačią dieną ji išsiuntė papildomą atskirą pranešimą apie kaltinimus De Beers, kuriame teigiama, jog susitarimas, apie kurį pranešta, taip pat gali būti laikomas EEE susitarimo 54 straipsnyje uždraustu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.
23. 2003 m. liepos 7 d. Komisija išklausė Alrosa ir De Beers žodžiu pateiktas pastabas.
24. 2003 m. rugsėjo 12 d. Alrosa pasiūlė įsipareigojimus(14) laipsniškai sumažinti De Beers parduodamų neapdorotų deimantų kiekį šeštaisiais metais po susitarimo, apie kurį pranešta, įsigaliojimo, o nuo 2013 m. daugiau neparduoti De Beers neapdorotų deimantų. Tačiau vėliau Alrosa atšaukė savo įsipareigojimus.
25. 2004 m. gruodžio 14 d. Alrosa ir De Beers bendrai pateikė įsipareigojimus(15), skirtus problemoms, apie kurias jas informavo Komisija, pašalinti. Šiais bendrais įsipareigojimais numatyta laipsniškai sumažinti Alrosa neapdorotų deimantų pardavimą De Beers, kurio vertė turėjo sumažėti nuo 700 milijonų USD 2005 m. iki 275 milijonų USD 2010 m., ir vėliau laikytis šios pardavimo apimties.
26. 2005 m. birželio 3 d. Komisija paskelbė Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pranešimą apie šiuos bendrus De Beers ir Alrosa įsipareigojimus(16). Jame Komisija pasiūlė suinteresuotosioms trečiosioms šalims per mėnesį pateikti savo pastabas. Ji taip pat nurodė, kad ketina priimti sprendimą, kuriuo pasiūlytus bendrus įsipareigojimus pripažintų privalomais, laikydamasi įsipareigojimo atsižvelgti į šio rinkos tyrimo rezultatus.
27. Po šio paskelbimo 21 suinteresuotoji trečioji šalis pateikė Komisijai pastabas, apie kurias ši institucija 2005 m. spalio 27 d. informavo Alrosa ir De Beers. Tuo pat metu Komisija, atsižvelgdama į rinkos tyrimo rezultatus, pasiūlė šalims iki 2005 m. lapkričio mėnesio pabaigos pateikti jai naujus bendrus įsipareigojimus nuo 2009 m. [visiškai] nutraukti komercinius santykius.
28. 2006 m. sausio 25 d. De Beers pateikė individualius įsipareigojimus(17), skirtus Komisijos nurodytoms problemoms pašalinti(18). Šiais individualiais įsipareigojimais De Beers įsipareigojo laipsniškai mažinti neapdorotų deimantų pirkimą iš Alrosa, kurio vertė turėjo sumažėti nuo 600 milijonų USD 2006 m. iki 400 milijonų USD 2008 m., ir vėliau visai jį nutraukti.
29. 2006 m. sausio 26 d. Komisija Alrosa perdavė De Beers individualių įsipareigojimų ištrauką ir pasiūlė jai pateikti savo pastabas šiuo klausimu. Ji Alrosa taip pat perdavė trečiųjų šalių komentarų nekonfidencialių versijų kopiją.
30. Paskui Alrosa ir Komisija pasikeitė nuomonėmis dėl tam tikrų Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje numatytų procedūros aspektų ir jų reikšmės šioje byloje. Iš esmės buvo aptariami prieigos prie bylos medžiagos, taip pat teisės į gynybą ir ypač teisės būti išklausytam, klausimai. Be to, savo 2006 m. vasario 6 d. laiške Alrosa pateikė komentarus dėl De Beers individualių įsipareigojimų ir dėl trečiųjų šalių pastabų.
31. 2006 m. vasario 22 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio 1 straipsnyje buvo numatyta, kad „priede nurodyti įsipareigojimai yra privalomi De Beers“. Šio sprendimo 2 straipsnyje nurodyta, kad „šioje byloje pradėta procedūra yra baigta“. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal procedūrą, kuri vykdyta pagal EB 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį. Todėl tuo pat metu EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pagrindu vykdyta procedūra neteko teisinės galios(19).
IV – Teismo procesas
32. 2006 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teisme Alrosa pareiškė ieškinį, kuriame prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Savo ruožtu Komisija Pirmosios instancijos teismo prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti iš Alrosa bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį nagrinėjo pagreitinta tvarka pagal savo Procedūros reglamento 76a straipsnį(20).
33. 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino Alrosa ieškinį ir panaikino ginčijamą sprendimą bei priteisė iš Komisijos jos ir Alrosa patirtas bylinėjimosi išlaidas.
34. Dabar savo apeliaciniu skundu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. rugsėjo 24 d.(21), Komisija prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– priimti galutinį sprendimą [byloje ir] atmesti ieškinį, pareikštą byloje T‑170/06 dėl panaikinimo, kaip nepriimtiną,
– įpareigoti ieškovę byloje T‑170/06 padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pirmoje ir apeliacinėje instancijose.
35. Alrosa Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš Komisijos Alrosa patirtas bylinėjimosi išlaidas ir kitas išlaidas, patirtas dėl šios bylos,
– imtis kitų, Teisingumo Teismo nuomone, reikalingų priemonių.
36. Iš pradžių apeliacinis skundas Teisingumo Teisme buvo nagrinėjamas rašytine, o vėliau, 2009 m. birželio 3 d., – žodine tvarka.
V – Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas
37. Savo apeliaciniam skundui dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįsti Komisija nurodo du pagrindus, kurie susiję, pirma, su materialinės teisės klausimais, susijusiais su proporcingumo principo taikymu, ir, antra, su teise būti išklausytam administracinėje procedūroje.
A – Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo: materialinės teisės klausimai, susiję su proporcingumo principu
38. Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija iš esmės kaltina, kad Pirmosios instancijos teismas nagrinėtoje byloje klaidingai aiškino ir taikė proporcingumo principą. Šiuo atžvilgiu ji taip pat tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį bei EB 82 straipsnį, taip pat padarė motyvavimo klaidų, iškraipė faktus ir viršijo teisminės kontrolės ribas.
39. Šis ginčas susijęs su klausimu, ar nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas buvo teisus, pripažindamas, kad De Beers individualiems įsipareigojimams buvo alternatyvių galimybių, būtent bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai, kurie būtų mažiau pažeidę Alrosa interesus ir į kuriuos Komisija negalėjo neatsižvelgti.
1. Įvadinės pastabos dėl proporcingumo principo taikymo
40. Vykdydama procedūrą dėl kartelinių susitarimų, Komisija siekia užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas). Šiuo tikslu Komisija imasi veiksmų, pirma, prieš visus susitarimus, sprendimus ir suderintus veiksmus, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos iškraipymas (EB 81 straipsnis, EEE susitarimo 53 straipsnis), ir, antra, prieš piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi (EB 82 straipsnis, EEE susitarimo 54 straipsnis). Siekiant pašalinti Komisijos nurodytas problemas, įmonėms leidžiama pasiūlyti įsipareigojimus, kuriuos Komisija gali pripažinti privalomais priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį.
41. Proceso šalys iš esmės sutaria, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisijos priimti sprendimai turi atitikti proporcingumo principą.
42. Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje, priešingai nei 7 straipsnyje, proporcingumas nėra tiesiogiai paminėtas. Vis dėlto proporcingumo principas, kaip bendrasis Bendrijos teisės principas, yra visų Bendrijos institucijų veiksmų(22), be kita ko, Komisijos sprendimų, kuriuos ji priima veikdama kaip konkurencijos [priežiūros] institucija(23), teisėtumo kriterijus.
43. Komisija neturi pripažinti privalomais vienos ar kelių įmonių pasiūlytų įsipareigojimų, jeigu jie yra neproporcingi atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą užtikrinti, kad konkurencija nebūtų iškraipoma. Tokiu atveju Komisija turi nurodyti įmonei ar įmonėms, kad įsipareigojimai yra neproporcingi, ir prireikus pasiūlyti pakeitimus. Jei visumą įsipareigojimų galima suskaidyti, niekas Komisijai nedraudžia pripažinti privalomais tik dalį įsipareigojimų(24).
44. Tačiau proceso šalys visiškai nesutaria dėl to, kokie konkretūs reikalavimai išplaukia iš proporcingumo principo sprendimų, kuriais pripažįstami įsipareigojimai pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, atžvilgiu.
2. Reikalavimai, susiję su sprendimų, kuriais įsipareigojimai pripažįstami privalomais, proporcingumu (pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)
45. Klausimas, ar vertindamas ginčijamo sprendimo proporcingumą Pirmosios instancijos teismas taikė tinkamus kriterijus, yra teisės klausimas, kurį galima kelti apeliaciniame skunde(25).
46. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką proporcingumo principas reikalauja, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams(26).
47. Skundžiamas sprendimas pagrįstas prielaida, kad proporcingumo principas turi tokias pačias pasekmes pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimtiems sprendimams dėl įsipareigojimų pripažinimo privalomais kaip ir pagal šio reglamento 7 straipsnį priimtiems sprendimams dėl draudimų nustatymo(27). Pirmosios instancijos teismo nuomone, 7 ir 9 straipsniais siekiama tokio pat tikslo, o vienintelė ypatybė yra ta, jog nereikalaujama, kad Komisija tęstų EB 85 straipsniu nustatytą reguliavimo procedūrą ir konkrečiai įrodytų pažeidimą(28).
48. Komisija pagrįstai prieštarauja šiam Pirmosios instancijos teismo požiūriui.
49. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgia į esminius Reglamento Nr. 1/2003 9 ir 7 straipsnių skirtumus, kurie turi didelę reikšmę nagrinėjant susijusių Komisijos sprendimų proporcingumą.
50. Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis, priešingai nei 7 straipsnis, nėra skirtas konstatuoti konkurencijos teisės pažeidimą(29), o tik suteikia Komisijai galimybę veiksmingai šalinti konkurencijos problemas, galinčias kilti ateityje.
51. Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniui būdinga tai, kad juo siekiama proceso ekonomiškumo. Komisija išsprendžia jos nustatytas konkurencijos problemas, prieš tai nekonstatuojant pažeidimo(30), bendradarbiaudama su susijusiomis įmonėmis jų savanoriškai pasiūlytų įsipareigojimų pagrindu. Kita vertus, pagal 7 straipsnį priimamų sprendimų atveju pati Komisija [tikriausiai] turėtų nustatyti priemones, o tam reikėtų atlikti išsamesnius ir ilgiau trunkančius tyrimus bei nuodugnesnį faktinių aplinkybių vertinimą.
52. Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniui būdingi ypatumai daro dvejopą įtaką pagal šį straipsnį Komisijos priimtų sprendimų dėl įsipareigojimų proporcingumo vertinimui.
53. Pirmiausia, kai Komisija pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį pripažįsta įsipareigojimus privalomais, ji turi taikyti griežtesnius kriterijus dėl šių įsipareigojimų tinkamumo. Jei tokie įsipareigojimai nėra akivaizdžiai tinkami pašalinti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas, ši institucija turi teisę juos atmesti. Tik taip galima pasiekti Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio tikslą užtikrinti greitą ir veiksmingą konkurencijos problemų sprendimą, išvengiant daug pastangų reikalaujančio Komisijos tyrimo ir vertinimo. Komisijai nėra privaloma pritarti įsipareigojimams, kurių tinkamumas gali būti įvertintas tik atlikus visapusį nagrinėjimą.
54. Antra, nagrinėjant įsipareigojimų, pasiūlytų Komisijos nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti, būtinumą, reikia atskirti atvejus, kai daromas poveikis įsipareigojimus pasiūliusios įmonės interesams ir kai jis daromas trečiųjų šalių interesams.
55. Nors įprastai būtų galima preziumuoti, kad tokie įsipareigojimai būtini atsižvelgiant į juos pasiūliusios įmonės (nagrinėjamu atveju – De Beers) interesus(31), tokia prezumpcija negalima vadovautis, kai daromas poveikis trečiųjų šalių (nagrinėjamu atveju – Alrosa) interesams. Tai nėra jų [iniciatyva] siūlomi įsipareigojimai, todėl savanoriškas siūlomų įsipareigojimų pobūdis negali užtikrinti jų interesų apsaugos. Būtent dėl trečiųjų šalių interesų Komisija visuomet turi įsitikinti, ar įsipareigojimai neviršija to, kas būtina susijusioms konkurencijos problemoms spręsti.
56. Nėra reikalaujama, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pagrindu priimdama sprendimus pati Komisija ieškotų mažiau ribojančių, palyginti su jai pasiūlytais įsipareigojimais, alternatyvų. Tačiau ji turi įvertinti visas jai žinomas alternatyvas tokiems įsipareigojimams – nagrinėjamu atveju tai visų pirma būtų bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai, – siekdama nustatyti, ar jos yra švelnesnės priemonės susijusioms konkurencijos problemoms spręsti, kurios neturi poveikio trečiųjų šalių interesams arba jis yra mažesnis.
57. Vis dėlto šiuo atžvilgiu Komisija turi atsižvelgti tik į tas alternatyvas, kurios vienodai tinkamos nustatytoms konkurencijos problemoms spręsti kaip ir jai pasiūlyti įsipareigojimai. Taigi, tiek faktiškai pasiūlyti įsipareigojimai, tiek bet kuri galima jų alternatyva turi būti akivaizdžiai tinkami išspręsti konkurencijos problemas(32).
58. Tad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priekaištauja Komisijai, kad buvo „įmones mažiau suvaržančių <...> alternatyvių sprendimų“, o Komisija į juos neatsižvelgė „remdamasi tariamu jų nustatymo sudėtingumu“(33). Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio esmę ir tikslą, nėra siekiama nustatyti reikalavimo, kad sprendžiant dėl alternatyvų būtų atliekami išsamūs ir ilgai trunkantys tyrimai ar vertinimai. Per 9 straipsnio pagrindu vykdomą procedūrą Komisija turi teisę neatsižvelgti į alternatyvas, kurių tinkamumo, nesiėmusi minėtų veiksmų, ji negali pakankamai užtikrintai nustatyti.
59. Priešingai nei teigia Pirmosios instancijos teismas(34), visiškai įmanoma, kad pagal 9 straipsnį Komisija gali atmesti tam tikrus sprendimus, kuriuos turėtų išnagrinėti pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad siekiama proceso ekonomiškumo, galimų priemonių, skirtų konkurencijos problemoms spręsti, pasirinkimas pagal 9 straipsnį paprastai būtų mažesnis, nei jis galėtų būti pagal 7 straipsnį.
60. Bendrasis interesas kuo greičiau ir su didžiausiu proceso ekonomiškumu surasti [konkurencijos problemų] sprendimą pateisina priemonių, kurias būtų galima nustatyti pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, pasirinkimo apribojimą. Įsipareigojimus siūlančios įmonės sąmoningai sutinka su tuo, kad jų nuolaidos gali būti didesnės nei tai, ką atlikusi visapusišką tyrimą Komisija galėtų joms nustatyti pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį priimtu sprendimu. Savo ruožtu įmonėms jų atžvilgiu pradėtos procedūros dėl kartelinių susitarimų nutraukimas greitai suteikia teisinį tikrumą ir įmonės gali išvengti joms nenaudingo konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo bei galbūt gresiančios baudos.
61. Trečiosios šalys taip pat dažniausiai turi naudos dėl tokių santykinai didelių įmonių nuolaidų Komisijai, kurias jos daro siekdamos išvengti sprendimo dėl draudimų nustatymo. Vis dėlto, kaip nagrinėjama byla akivaizdžiai parodo, įsipareigojimai pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį kartais gali pažeisti trečiosios šalies interesus. Visų pirma tai yra tais atvejais, kai trečioji šalis tikisi, kad ir toliau tęsis konkurencijos teisei prieštaraujanti dominuojančios įmonės praktika. Tačiau tokie lūkesčiai, atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kad konkurencija [rinkoje] nebūtų iškraipyta, nusipelno nebent ribotos apsaugos.
62. Neatsižvelgdamas į šias Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu grindžiamos procedūros ypatybes, Pirmosios instancijos teismas taikė pernelyg griežtus proporcingumo kriterijus ginčijamo sprendimo atžvilgiu ir todėl padarė teisės klaidą. Ši teisės klaida buvo pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą. Todėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis yra pagrįsta ir pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą.
3. Sprendimo, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, proporcingumo vertinimas konkrečiu atveju (pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)
63. Dėl skundžiamo sprendimo Komisija taip pat išsakė keletą smulkesnių kaltinimų, susijusių su proporcingumo principo taikymu šiuo konkrečiu atveju. Šios institucijos kritika susijusi su Pirmosios instancijos teismo pateiktu alternatyvų De Beers individualiems įsipareigojimams, kurie pripažinti privalomais, vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija turėjo į jas atsižvelgti(35).
64. Visų pirma Alrosa kategoriškai prieštarauja dėl Komisijos reikalavimų priimtinumo, nes jais tik ginčijamas Pirmosios instancijos teismo atliktas faktų įvertinimas.
65. Iš tikrųjų apeliacinį skundą galima paduoti tik teisės klausimais, ir Teisingumo Teismas negali pakeisti Pirmosios instancijos teismo pateikto faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo savuoju(36). Pagal EB 225 straipsnio 1 dalį ir Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos dokumentų, bei vertinti šias faktines aplinkybes(37).
66. Iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo, kad Komisija siekia panaudoti šią pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą dalį tik kaip pretekstą ginčyti Pirmosios instancijos teismo pateiktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, o tai būtų nepriimtina apeliaciniame procese.
67. Tačiau, atidžiau vertinant, Komisijos pateiktuose kaltinimuose, kurie suformuluoti itin sudėtingai, be kita ko, galima įžvelgti tvirtinimą, kad nagrinėdamas ginčijamo sprendimo proporcingumą Pirmosios instancijos teismas viršijo teisminės kontrolės ribas. Šis klausimas, kuriam dabar skirsiu dėmesį (žr. a skirsnį), yra teisės klausimas(38), kuris gali būti nagrinėjamas apeliaciniame procese. Paskui trumpai aptarsiu kitus Komisijos kaltinimus (žr. b skirsnį).
a) Dėl Pirmosios instancijos teismo teisminės kontrolės ribų viršijimo
68. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas viršijo teisminės kontrolės ribas, nes pakeitė Komisijos atliktą rinkos sąlygų vertinimą savuoju. Šis kaltinimas pirmiausia susijęs su skundžiamo sprendimo 134, 135, 138 ir 153 punktais, kuriuose Pirmosios instancijos teismas nagrinėja galimas alternatyvas De Beers individualiems įsipareigojimams. Šios alternatyvos yra, viena vertus, bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai ir, kita vertus, Alrosa pasiūlymas dalį neapdirbtų deimantų kiekvienais metais parduoti per aukcioną geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui.
69. Siekiant nustatyti šio kaltinimo pagrįstumą, reikia išnagrinėti, pirma, ar nagrinėjamu atveju vertindama De Beers pasiūlytus įsipareigojimus Komisija turėjo vertinimo laisvę, ir, antra, ar Pirmosios instancijos teismas pažeidė šią vertinimo laisvę.
i) Dėl Komisijos turimos vertinimo laisvės [egzistavimo]
70. Siekiant išnagrinėti, ar tam tikros priemonės yra tinkamos ir būtinos išspręsti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas, reikia atlikti sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą. Šiuo atžvilgiu Komisija naudojasi vertinimo laisve(39).
71. Priešingai nei tvirtino Pirmosios instancijos teismas(40), vertinant įmonės pasiūlytus įsipareigojimus nėra esminio skirtumo tarp Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pagrindu vykdomos procedūros ir įmonių koncentracijos kontrolės procedūros. Abiem atvejais Komisija turi priimti prognozuojančio pobūdžio sprendimą, kuriame turi įvertinti, kaip ateityje veiks rinka atsižvelgiant į įsipareigojimus. Ta aplinkybė, kad priežastis pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį pradėti procedūrą yra „egzistuojanti praktika“, nepašalina būtinybės atlikti padėčiai ateityje skirtą „numatomo pobūdžio ekonominę analizę“ siekiant nustatyti, kokią įtaką rinkos veikimui galėtų turėti įsipareigojimai.
72. Todėl Pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad taikydama Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija turi tokią pačią vertinimo laisvę, kokia pagal teismų praktiką ji naudojasi vertindama įsipareigojimus per įmonių koncentracijos kontrolės procedūrą(41).
73. Šiai išvadai jokios reikšmės neturi Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, kad nagrinėjamu atveju Komisija „neatliko sudėtingos ekonominės analizės“(42). Šis Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas susijęs tik su „alternatyvių sprendimų nustatymu“, kurio, jo nuomone, Komisija neatliko. Tačiau, kaip minėta, nėra reikalaujama, kad taikydama Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį pati Komisija nustatytų tokias jai pasiūlytų įsipareigojimų alternatyvas.
74. Lemiamą reikšmę turi tai, – ko Pirmosios instancijos teismas nepastebėjo, – kad prieš priimdama bet kurį sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija privalo įvertinti padėtį rinkoje, kurioje bus įgyvendinami pasiūlyti įsipareigojimai. Komisija turi išnagrinėti, kokį poveikį šie įsipareigojimai turės rinkos veikimui ateityje, ir nustatyti, ar jai žinomos alternatyvos yra vienodai tinkamos nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti. Jau vien tai reikalauja atlikti sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad nagrinėjamu atveju Komisija neatliko tokio rinkos veikimo ir jai žinomų alternatyvų De Beers individualiems įsipareigojimams vertinimo.
75. Todėl nagrinėjamu atveju Komisija turėjo vertinimo laisvę ir ja naudojosi. Toliau reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia Komisija, Pirmosios instancijos teismas pažeidė šią vertinimo laisvę.
ii) Dėl Pirmosios instancijos teismo padaryto Komisijos vertinimo laisvės pažeidimo
76. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „[ginčijamame] sprendime padaryta vertinimo klaida, kuri, be to, yra akivaizdi“(43). Reikia išnagrinėti, ar tokia Pirmosios instancijos teismo išvada atitinka teisinius reikalavimus, ar viršija teisminės Komisijos sprendimų kontrolės ribas.
77. Ekonomikos klausimų vertinimo laisvė nereiškia, kad Bendrijos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos atliktos ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolės. Priešingai, Bendrijos teismas turi teisę nagrinėti Komisijos sprendimų materialinį teisėtumą, siekdamas patikrinti, ar faktai iš esmės yra tikslūs ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos(44). Šiuo atžvilgiu jis turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas(45).
78. Todėl Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę patikrinti, ar Komisijos nustatyti faktai galėjo pagrįsti jos padarytas išvadas, t. y. kad De Beers individualūs įsipareigojimai buvo ne tik tinkami, bet ir būtini nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti.
79. Kaip šiuo atžvilgiu teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas, proporcingumo principas reikalauja, kad prieš priimdama sprendimą Komisija išnagrinėtų jai žinomų mažiau varžančių priemonių tinkamumą ir tik tuomet, jei šios mažiau varžančios priemonės nėra tinkamos pašalinti jos nustatytas problemas, ši institucija gali pasirinkti labiau varžančią priemonę(46).
80. Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad Komisijai buvo žinomi mažiau Alrosa interesus varžantys alternatyvūs sprendimai, visų pirma bendri Alrosa ir De Beers įsipareigojimai(47). Vis dėlto Komisija, be kita ko, atsižvelgdama į savo atlikto rinkos tyrimo rezultatus, padarė išvadą, kad tokie alternatyvūs sprendimai nebuvo tinkami pašalinti jos nustatytas konkurencijos problemas(48).
81. Pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs patvirtinti akivaizdžią vertinimo klaidą tik tuomet, jei ši Komisijos išvada nebūtų buvusi pagrįsta jos nustatytais faktais.
82. Skundžiamas sprendimas neatitinka šių reikalavimų.
83. Pirmosios instancijos teismas niekur nenurodė, kad Komisijos išvada nėra pagrįsta nustatytais faktais. Jis tik išdėsto kitokį savo vertinimą dėl to, ar alternatyvūs sprendimai yra tinkami Komisijos nustatytoms konkurencijos problemoms spręsti.
84. Tačiau norint pripažinti akivaizdžią vertinimo klaidą nepakanka vien to, kad Pirmosios instancijos teismo nuomonė kitokia nei Komisijos. Jei iš faktinių aplinkybių bei įrodymų visumos pagrįstai galima padaryti skirtingas išvadas, teisiniu požiūriu negalima prieštarauti, kad Komisija pasirinko vieną iš galimų vertinimų, net jeigu tai nėra, Pirmosios instancijos teismo nuomone, tinkamesnis vertinimas. Akivaizdi vertinimo klaida yra tik tuomet, kai Komisijos padarytos išvados yra nepagrįstos atsižvelgiant į faktinių aplinkybių bei įrodymų visumą(49), t. y. kai nėra matyti protingo pagrindimo(50).
85. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas netvirtina, kad Komisijos išvados yra nepagrįstos, o pateikia tik bendras prielaidas ir preliminarius vertinimus. Pavyzdžiui, jis nurodo, kad bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai „galėjo prima facie būti tinkami Komisijos nurodytoms problemoms pašalinti“(51), kad De Beers būtų buvę „sunku“ paveikti Alrosa nustatytas kainas ir būtų „sunku įsivaizduoti“, kaip De Beers ir Alrosa kainų politikos koordinavimas galėtų būti įgyvendintas(52).
86. Iš Pirmosios instancijos teismo suformuluotų išvadų aiškiai nematyti, ar bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai buvo akivaizdžiai tinkami pašalinti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas, taip pat ir tai, ar jie buvo vienodai tinkami kaip De Beers individualūs įsipareigojimai, kuriuos Komisija galiausiai pripažino privalomais. Atvirkščiai, atrodo, kad Pirmosios instancijos teismui pakako to, kad alternatyvus sprendimas būtų „sumažinęs <…> konkurencijos iškraipymo riziką“(53) ir nebuvo toks, kad „būtinai sukeltų pavojų“ Komisijos siekiamiems tikslams(54). Tačiau Pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti aiškią išvadą, kad bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai buvo pakankami pašalinti konkurencijos iškraipymo riziką ir įgyvendinti Komisijos siekiamus konkurencijos apsaugos tikslus.
87. Taigi, Pirmosios instancijos teismo tvirtinimai neatitinka minėtų teisinių reikalavimų, pagal kuriuos turi būti vertinamas proporcingumas pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį(55).
88. Savo tvirtinimais dėl bendrų De Beers ir Alrosa įsipareigojimų Pirmosios instancijos teismas peržengia Komisijos sprendimų teisėtumo kontrolės ribas ir faktiškai atlieka savąjį sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą. Taip yra, pavyzdžiui, kai Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Alrosa parduodamų De Beers neapdorotų deimantų kiekio sumažinimas 35 % nuo 2009 metų, palyginti su parduotu 2004 metais (iki 275 milijonų USD), būtų „[suteikęs] trečiosioms šalims veiksmingą prieigą prie alternatyvaus ir nepriklausomo tiekimo šaltinio“(56). Tas pats pasakytina ir apie Alrosa pasiūlymo, pagal kurį dalis neapdorotų deimantų kiekvienais metais būtų parduota per aukcioną geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui, vertinimą(57). Tam, kad tokie tvirtinimai nebūtų laikomi paprasčiausiomis prielaidomis, jie turėtų būti pagrįsti visapusiška rinkos sąlygų analize, kurią atlikti yra ne Pirmosios instancijos teismo, o Komisijos kompetencija.
89. Nagrinėdamas apeliacinius skundus Teisingumo Teismas negali būti Pirmosios instancijos teismo ir Komisijos arbitru ir nuspręsti, kuriam iš šių institucijų skirtingų ekonominių požiūrių dėl alternatyvių sprendimų tinkamumo turėtų būti teikiama pirmenybė. Nes tai reikštų, kad Teisingumo Teismas neteisėtai pakeičia Komisijos ir Pirmosios instancijos teismo pateiktą vertinimą savuoju ir atlieka sudėtingų ekonominių klausimų vertinimą.
90. Lemiamą reikšmę turi tik tai, kad nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas Komisijos vertinimą pakeitė savuoju ir dėl to neteisėtai pasikėsino į Komisijos turimą vertinimo laisvę(58). Todėl Komisijos kaltinimams turėtų būti pritarta. Kadangi ši Pirmosios instancijos teismo teisės klaida buvo pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, ji taip pat pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą.
b) Dėl kitų Komisijos kaltinimų, susijusių su Pirmosios instancijos teismo veiksmais
91. Dabar išnagrinėsiu kitus Komisijos kaltinimus, pateiktus pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje.
i) Dėl tariamo „išankstinio įvertinimo apimties iškraipymo“
92. Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas „iškreipė jos išankstinio įvertinimo apimtį“. Jis neatsižvelgė į aplinkybę, kad, nepaisant planuotų sutartinių santykių, De Beers ir Alrosa ir toliau vykdė „willing buyer/willing seller“ pobūdžio ad hoc pardavimą. Pirmosios instancijos teismas šį ad hoc pardavimą laikė tik ankstesne dviejų įmonių praktika ir neatsižvelgė į jų esamą poveikį.
93. Šis kaltinimas yra priimtinas, nes juo keliamas faktų ar įrodymų iškraipymo klausimas(59).
94. Tačiau nagrinėjamu atveju šis kaltinimas dėl faktų ir įrodymų iškraipymo yra nepagrįstas. Toks iškraipymas yra, kai nesiremiant naujais įrodymais egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas(60). Nagrinėjamu atveju taip nėra.
95. Netgi jeigu skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas ad hoc pardavimo atžvilgiu keliose vietose užsiminė, kad tarp De Beers ir Alrosa „susiklostę ilgalaikiai santykiai“, ir nurodė abiejų įmonių „ankstesnę praktiką“(61), vis dėlto šiame sprendime nėra jokių nuorodų, leidžiančių manyti, kad Pirmosios instancijos teismas ad hoc pardavimą laikė tik praeities reiškiniu ir nekreipė dėmesio į esamą abiejų įmonių praktiką.
96. Todėl šį Komisijos kaltinimą reikia atmesti.
ii) Dėl vienpusio atsižvelgimo į Alrosa argumentus ir interesus
97. Komisija taip pat tvirtina, kad skundžiamame sprendime neatsižvelgta į rinkos tyrimų rezultatus. Pirmosios instancijos teismas vienpusiškai atsižvelgė į Alrosa interesus ir paaiškinimus ir jiems suteikė pernelyg didelę reikšmę, nekreipdamas dėmesio į interesą užtikrinti konkurenciją. Skundžiamame sprendime nepateikiamas daugelio Komisijos išsakytų argumentų vertinimas ir iš esmės apsiribojama tvirtinimu, kad proporcingumo kontrolė yra objektyvaus pobūdžio(62).
98. Kaip matyti iš Komisijos dubliko, ji norėtų, kad šis argumentas būtų aiškinamas kaip kaltinimas dėl nepakankamo motyvavimo. Ši institucija mano, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas ir nepakankamai motyvuotas.
99. Klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas yra prieštaringas, ar nepakankamas, yra teisės klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą(63).
100. Turinio prasme Pirmosios instancijos teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus neturėtų būti aiškinama taip, jog pastarasis privalo detaliai atsakyti į kiekvieną bylos šalies nurodytą argumentą(64). Veikiau laikoma pakankama, jei sprendimas aiškiai ir nedviprasmiškai atspindi Pirmosios instancijos teismo motyvus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti jo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo teisminę priežiūrą(65).
101. Nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas laikėsi šių reikalavimų. Skaitant sprendimą nėra sunku suprasti motyvus, kurių pagrindu Pirmosios instancijos teismas patenkino Alrosa ieškinį. Komisijai taip pat nekilo jokių sunkumų suprasti šiame sprendime išdėstytus motyvus ir apskųsti sprendimą pateikiant didelės apimties apeliacinį skundą.
102. Iš tikrųjų susidaro įspūdis, kad Komisijos kaltinimas pateiktas ne tiek dėl nepakankamo motyvavimo ir atitinkamai formalaus skundžiamo sprendimo teisėtumo, kiek dėl šio sprendimo turinio tikslumo. Tačiau vien dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas dėl bylos esmės padarė kitą išvadą nei apeliantė, negalima pripažinti, jog skundžiamas sprendimas yra negaliojantis dėl motyvavimo stokos(66).
103. Todėl kaltinimas dėl nepakankamo motyvavimo yra nepagrįstas.
iii) Dėl pranešimo, paskelbto pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį, klaidingo teisinio vertinimo
104. Komisija taip pat tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo jos pranešimą, paskelbtą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį(67). Jos kaltinimai susiję su skundžiamo sprendimo 136 ir 192 punktais, kuriuose, remdamasis vien šio pranešimo paskelbimo faktu, Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad netgi Komisija manė, jog bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai „prima facie pašalino“ jos nurodytas konkurencijos problemas. Komisija mano, kad tai yra faktų iškraipymas arba klaidingas jos pranešimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje teisinis vertinimas.
105. Tiek klausimas dėl galimo faktų iškraipymo, tiek dėl teisinio jų vertinimo gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą(68). Todėl šis Komisijos kaltinimas yra priimtinas.
106. Be to, aptariamas Komisijos kaltinimas yra pagrįstas ir dėl esmės.
107. Skundžiamo sprendimo 136, 192 ir 194 punktuose Pirmosios instancijos teismas mėgina susaistyti Komisiją jos išankstiniu bendrų De Beers ir Alrosa įsipareigojimų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šis vertinimas įrodo, kad bendri įsipareigojimai būtų buvę tinkami pašalinti Komisijos nustatytas problemas.
108. Pirmosios instancijos teismas šiuo atžvilgiu neatsižvelgia į tai, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbti pranešimai bet kuriuo atveju gali būti pagrįsti tik išankstiniu Komisijos vertinimu. Tokio pranešimo esmė ir tikslas yra suteikti galimybę, atliekant rinkos tyrimą, suinteresuotosiomms trečiosioms šalims pareikšti pastabas dėl siūlomų įsipareigojimų. Atsižvelgdama į rinkos tyrimo rezultatus Komisija turi peržiūrėti savo išankstinį padėties rinkoje vertinimą ir iš naujo įvertinti, ar įsipareigojimai yra tinkami pašalinti jos nustatytas konkurencijos problemas. Nebūtina, kad rinkos tyrimas atskleistų naujus faktus ar problemas; rinkos tyrimo rezultatai gali būti pagrindas iš naujo įvertinti jau žinomus faktus ir galiausiai konkurencijos padėtį. Rinkos tyrimas būtų beprasmis, jeigu negalėtų turėti poveikio pradinei Komisijos pozicijai.
109. Jei vertindamas Komisijos sprendimo teisėtumą Pirmosios instancijos teismas negali kaip kriterijumi pasinaudoti net pranešimu apie kaltinimus(69), juo labiau jis negali naudotis pranešimu pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį. Toks pranešimas taip pat atskleidžia tik išankstinį Komisijos vertinimą, netgi yra kur kas mažiau išsamus ir pagrįstas vien apibendrinta konkrečios situacijos analize.
110. Nagrinėjamu atveju iš pranešimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje turinio(70) taip pat matyti, kad Komisija dar nebuvo atlikusi galutinio De Beers ir Alrosa pasiūlytų bendrų įsipareigojimų vertinimo. Nors Pirmosios instancijos teismas neabejotinai buvo susipažinęs su šiuo turiniu(71), skundžiamame sprendime jis nepadarė reikiamų išvadų dėl preliminaraus šiame pranešime pateikto Komisijos vertinimo pobūdžio.
111. Todėl Pirmosios instancijos teismas klaidingai teisiškai įvertino faktus, vertindamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtą Komisijos pranešimą kaip įrodymą, kad bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai buvo tinkami.
112. Todėl Komisijos kaltinimas, susijęs su Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu pranešimu, yra pagrįstas. Vis dėlto ši teisės klaida savaime negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes rėmimasis šiuo pranešimu buvo tik vienas iš kelių argumentų, kuriais Pirmosios instancijos teismas pagrindė savo tvirtinimus dėl alternatyvių sprendimų buvimo ir jų tinkamumo(72).
iv) Dėl tariamo EB 82 straipsnio pažeidimo
113. Galiausiai Komisija kaltina, kad vertindamas proporcingumą Pirmosios instancijos teismas padarė du EB 82 straipsnio pažeidimus.
114. Šie kaltinimai susiję su Pirmosios instancijos teismo tvirtinimais dėl galimų alternatyvų De Beers individualiems įsipareigojimams, kurie buvo pripažinti privalomais. Komisija visų pirma kritikuoja skundžiamo sprendimo 152 ir 153 punktus, kuriuose Pirmosios instancijos teismas išsakė nuomonę dėl Alrosa pasiūlymo dalį neapdorotų deimantų kiekvienais metais parduoti per aukcioną geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui. Pirma, Komisijos manymu, Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad De Beers yra ne tik didžiausiais pirkėjas neapdorotų deimantų rinkoje, bet taip pat didžiausias gamintojas šioje rinkoje. Antra, ši institucija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad net aukcionai, per kuriuos parduodama geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui, negali užkirsti kelio įmonei piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi teikiant pasiūlymus.
115. Priešingai nei Alrosa, nemanau, kad šie kaltinimai nepriimtini. Bet kuriuo atveju jie nėra tik pretekstas ginčyti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą. Veikiau šiais kaltinimais iškeliamas teisės klausimas, ar aiškindamas ir taikydamas EB 82 straipsnį Pirmosios instancijos teismas taikė tinkamus kriterijus(73), taip pat, ar jis neatsižvelgė į teisiniu požiūriu reikšmingus aspektus.
– Dėl neatsižvelgimo į De Beers, kaip gamintojo, padėtį
116. Pirmasis EB 82 straipsniu grindžiamas kaltinimas konkrečiai susijęs su skundžiamo sprendimo 153 punktu, kuriame Pirmosios instancijos teismas De Beers apibūdina kaip „svarbiausią rinkoje esantį pirkėją“, neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad ši įmonė taip pat yra didžiausia gamintoje toje pačioje rinkoje.
117. Komisija pagrįstai kritikuoja šį požiūrį.
118. Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų gerai žinojo, kad tiek De Beers, tiek Alrosa yra neapdorotų deimantų gamintojos(74). Tačiau jis visiškai neatsižvelgė į šią aplinkybę nagrinėdamas galimas alternatyvas De Beers individualiems įsipareigojimams, kurie buvo pripažinti privalomais. Atitinkamose skundžiamo sprendimo vietose, kur išdėstyti svarbiausi jo motyvai, De Beers apibūdinama tik kaip „stambiausias rinkos pirkėjas“, prie kurio, Pirmosios instancijos teismo nuomone, Alrosa ir toliau turėtų prieigą(75).
119. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas neįvertina aplinkybės, kad vertinant nusistovėjusius dviejų įmonių tiekimo santykius konkurencijos teisės tikslais didelės reikšmės turi tai, ar tarp šių dviejų įmonių yra faktiniai arba potencialūs konkurenciniai santykiai, ar jų nėra.
120. Jei toje pačioje rinkoje abi įmonės veikia kaip gamintojos, dažniausiai būtų nesuderinama su įprastu konkurenciniu elgesiu, jei viena iš jų reguliariai supirktų kitos įmonės produkciją ar bent jau didelę jos dalį, visų pirma tais atvejais, kai pirkėjas užima dominuojančią padėtį. Tai pripažino ir Alrosa, atsakydama į klausimus Teisingumo Teismo posėdyje.
121. Dominuojančią padėtį užimanti įmonė neabejotinai turi teisę ginti savo komercinius interesus. Vis dėlto pagal EB 82 straipsnį draudžiami tokie dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai, kuriais siekiama sustiprinti šią dominuojančią padėtį ir ja piktnaudžiauti(76).
122. Būtent tokio piktnaudžiavimo galima tikėtis, jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė superka visą kito toje pačioje rinkoje veikiančio gamintojo produkciją. Tuomet tokiai kitai įmonei nereikia sukurti savo platinimo sistemos ir konkuruoti su dominuojančia įmone. Tai gali sukelti neigiamas pasekmes rinkos struktūrai, o galiausiai ir vartotojams, ypač dėl to, kad konkurencija atitinkamoje rinkoje jau yra susilpnėjusi dėl joje esančios dominuojančios įmonės. Kiltų pavojus, kad supirkdama visą kito gamintojo produkciją dominuojanti įmonė darys įtaką pardavimui ir galiausiai kainoms atitinkamoje rinkoje, o dėl to nukentėtų vartotojai. Tokie veiksmai neturi nieko bendra su teisėtų dominuojančios įmonės interesų apsauga, kuri įprastai yra teisėta.
123. Pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios išskirtiniu atveju leistų išvengti piktnaudžiavimo nagrinėjamu atveju. Priešingai, Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo dvejopo De Beers vaidmens, kurį ji turi kaip didžiausia pasaulio gamintoja ir didžiausias pirkėjas neapdorotų deimantų rinkoje, nors Komisija tai pažymėjo(77). Vis dėlto buvo būtina atsižvelgti į šį dvejopą vaidmenį, kad būtų galima pagrįstai įvertinti, ar dalies Alrosa neapdorotų deimantų pardavimas kiekvienais metais per aukcioną geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui galėjo tinkamai išspręsti Komisijos nustatytas konkurencijos problemas atsižvelgiant į EB 82 straipsnį.
124. Neatsižvelgęs į šį svarbų aspektą, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nagrinėdamas proporcingumo klausimą. Ši teisės klaida pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą, nes jos pagrindu Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamų alternatyvių sprendimų, kurie būtų mažiau varžę susijusias įmones.
– Dėl neatsižvelgimo į galimus aukcionų dalyvių piktnaudžiavimo veiksmus
125. Antrasis kaltinimas, grindžiamas EB 82 straipsniu, susijęs su skundžiamo sprendimo 152 ir 153 punktais, kuriuose Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad jei Alrosa ad hoc pardavimą vykdytų aukcione geriausio pasiūlymo principo pagrindu, tai savaime neprieštarautų konkurencijos taisyklėms, net jei tai leistų De Beers išlaikyti arba sustiprinti pagrindinės rinkos dalyvės vaidmenį.
126. Komisija pagrįstai prieštarauja tokiems Pirmosios instancijos teismo tvirtinimams.
127. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime apsiriboja tvirtinimu, kad nėra jokios priežasties nuogąstauti, jog aukcionuose Alrosa teiks pirmenybę De Beers, nes nėra įrodymų, kad Alrosa taiko subjektyvius aukciono laimėtojo nustatymo kriterijus („kitus kriterijus nei pasiūlos kokybė“)(78).
128. Taigi, Pirmosios instancijos teismas neįvertina, kad aukcionuose piktnaudžiavimo veiksmų gali imtis ne tik pardavėjas, bet ir pirkėjai. Jei aukcione dalyvauja įmonė, kuri pati gamina ir teikia į rinką prekes, konkuruojančias su aukcione parduodamomis prekėmis, bei užima dominuojančią padėtį atitinkamoje, gali būti nustatytos „grobuoniškos“ kainos. Gali kilti situacija, kai dominuojanti įmonė dirbtinai didina siūlymų kainą, siekdama užsitikrinti jos esamo ar potencialaus konkurento produkcijos kontrolę, kartu pašalindama kitus galimus pirkėjus; tai gali sumažinti pasiūlą rinkoje ir galiausiai dirbtinai pakelti kainų lygį vartotojų nenaudai. Tokie veiksmai yra piktnaudžiavimas EB 82 straipsnio prasme ir neturi nieko bendra su teisėtų dominuojančios įmonės interesų apsauga(79).
129. Žinoma, siekiant nustatyti, ar aukcione dalyvaujantys pirkėjai iš tikrųjų turi priežasčių bijoti tokio dominuojančios įmonės piktnaudžiavimo, būtina visapusiškai įvertinti konkretaus atvejo aplinkybes. Tačiau skundžiamame sprendime nėra jokių nuorodų, kad Pirmosios instancijos teismas nors kažkiek būtų svarstęs šį klausimą, juo labiau kad Komisijos paaiškinimai suteikė pagrindą tai daryti. Komisija keletą kartų pabrėžė De Beers atliekamą „pagrindinės rinkos dalyvės“ vaidmenį ir atkreipė dėmesį į ankstesnes jos pastangas kontroliuoti produkciją deimantų rinkoje(80).
130. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas paprasčiausia nurodė, kad, įgyvendinus Alrosa pasiūlymą dėl pardavimo aukcione, nebuvo jokio pavojaus, jog pardavėjas piktnaudžiaus priimdamas pirkėjų siūlymus. Tačiau vien šiuo pagrindu negalima paneigti, kad būdama pirkėja dominuojanti įmonė nepradės piktnaudžiauti teikdama siūlymus aukcione.
131. Neatsižvelgęs į šį svarbų aspektą, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nagrinėdamas proporcingumo klausimą. Ši teisės klaida pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą, nes jos pagrindu Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamų alternatyvių sprendimų, kurie būtų mažiau varžę susijusias įmones.
B – Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo: teisė būti išklausytam administracinėje procedūroje
132. Antruoju apeliacinio skundo pagrindu Komisija iš esmės kaltina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą spręsdamas dėl teisės būti išklausytam administracinėje procedūroje [klausimo]. Be to, ši institucija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ultra petita ir dar kartą priekaištauja dėl nepakankamo skundžiamo sprendimo motyvavimo.
1. Išankstinis klausimas: ar antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas?
133. Alrosa mano, kad antrasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas, nes jis susijęs su tais Pirmosios instancijos teismo tvirtinimais, kurie skundžiamame sprendime pateikti tik išsamumo tikslais.
134. Iš tikrųjų apeliantės pateiktas kaltinimas dėl motyvo, kuris pirmojoje instancijoje priimtame sprendime tėra papildomas, negali lemti tokio sprendimo panaikinimo ir todėl turi būti atmestas kaip nereikšmingas ar nesukeliantis pasekmių(81). Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra.
135. Pirmosios instancijos teismas ypač klaidingai apibūdina savo tvirtinimus dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, įvardydamas, kad jie pateikiami „išsamumo tikslais“(82). Tačiau tai nereiškia, kad jie buvo tik obiter dicta. Atvirkščiai, šie tvirtinimai sudarė antrą savarankišką sprendimo „ramstį“, kuriuo buvo grindžiamas ginčijamo sprendimo panaikinimas. Tai ypač aiškiai matyti iš skundžiamo sprendimo 204 punkto, kuriame tiesiogiai pripažįstama, kad Alrosa ieškinio pagrindas dėl teisės būti išklausytam pažeidimo yra pagrįstas. Taigi, Pirmosios instancijos teismo tvirtinimai, susiję su teise būti išklausytam, yra pirminiai pagrindai, kuriais grindžiama skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis.
136. Todėl Alrosa pateiktas prieštaravimas, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas, turi būti atmestas.
2. Antrojo apeliacinio skundo pagrindo nagrinėjimas
a) Dėl nepakankamo motyvavimo (antrojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)
137. Visų pirma Komisija kaltina, kad skundžiamame sprendime nėra pateikta pakankamai motyvų dėl nustatytų trūkumų, susijusių su teise būti išklausytam. Pirmosios instancijos teismas vietoj motyvų išdėsto tik įtarimus. Skundžiamo sprendimo 201 ir 203 punktuose Pirmosios instancijos teismas nepateikia paaiškinimų, kodėl Alrosa negalėjo „naudingai“ pateikti atsakymo dėl jai [susipažinti] perduotų dokumentų(83) ir „visiškai“ pasinaudoti teise būti išklausytai. Be to, Pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad buvo priežastinis ryšys tarp nustatytų pažeidimų ir procedūros baigties, t. y. sprendimo dėl įsipareigojimų.
138. Manęs šie argumentai neįtikina.
139. Pirmojoje instancijoje priimto sprendimo motyvai tam tikrais aspektais gali būti numanomi, jeigu motyvų visuma aiškiai ir nedviprasmiškai atspindi Pirmosios instancijos teismo samprotavimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti sprendimo priėmimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo teisminę priežiūrą.(84).
140. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo pakankamai aiškiai matyti, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Alrosa teisė būti išklausytai buvo pažeista dėl pavėluoto dokumentų perdavimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija nekonfidencialią trečiųjų šalių pastabų versiją perdavė „tik 2006 m. sausio 26 d., t. y. praėjus daugiau nei šešioms savaitėms nuo [Alrosa] šiuo atžvilgiu formalaus prašymo pateikimo ir praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo 2005 m. spalio 27 d. susirinkimo“; Pirmosios instancijos teismas taip pat priekaištavo dėl to, kad šie dokumentai Alrosa buvo perduoti „kartu su De Beers individualių įsipareigojimų kopija“(85). Atsižvelgdamas į tai jis daro išvadą, kad Alrosa neturėjo galimybės „visiškai“ pasinaudoti teise būti išklausytai(86).
141. Komisija gali turėti kitokią nuomonę nei Pirmosios instancijos teismas. Ji gali manyti, kad aptariami dokumentai nebuvo pateikti pavėluotai ir bet kuriuo atveju per tokį terminą, kad Alrosa galėjo naudingai pateikti atsakymą. Priešingai nei Pirmosios instancijos teismas, Komisija taip pat gali manyti, kad Alrosa teisė būti išklausytai nebuvo pažeista ar kad bet kuris pažeidimas neturėjo įtakos ginčijamo sprendimo turiniui. Tačiau taip darydama ši institucija iš tikrųjų ginčija ne formalų skundžiamo sprendimo neatitikimą teisei dėl nepakankamo motyvavimo, bet abejoja Pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumu, taigi materialiniu sprendimo teisėtumu (teisėtumu iš esmės).
142. Tačiau vien dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas dėl bylos esmės padarė kitą išvadą nei apeliantas, negalima pripažinti, jog skundžiamas sprendimas yra negaliojantis dėl motyvavimo stokos(87).
143. Todėl šį kaltinimą dėl nepakankamo motyvavimo reikia atmesti.
b) Dėl ne ultra petita principo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (antrojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)
144. Komisija taip pat kaltina, kad teisės būti išklausytam pažeidimas skundžiamame sprendime buvo pripažintas remiantis visiškai kitais pagrindais nei tie, kuriuos Alrosa nurodė pirmojoje instancijoje pateiktame ieškinyje dėl panaikinimo. Pirmojoje instancijoje Alrosa tik priekaištavo, kad Komisija jos neinformavo apie priežastis, dėl kurių po rinkos tyrimo pakeitė nuomonę, ir nesuteikė galimybės pateikti pastabas dėl naujo aplinkybių įvertinimo. Alrosa niekada nekėlė klausimo dėl jos teisės būti išklausytai, kuris Pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas esminiu. Todėl skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas pagrindu, kurį Alrosa nurodė Pirmosios instancijos teisme pateiktame ieškinyje ir netgi jį akivaizdžiai atmetė(88).
145. Komisija mano, kad šitaip Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ultra petita ir, be to, pažeidė teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principą.
i) Dėl ne ultra petita principo
146. Visų pirma neginčytina, kad Bendrijos teismas negali viršyti įgaliojimų ir nagrinėti bylos ultra petita(89). Šis taisyklė yra principo, pagal kurį šalys nustato ginčo dalyko ribas ir teismas negali jų peržengti, išraiška.
147. Komisija, atrodo, ne ultra petita principą aiškina taip, kad Bendrijos teismas gali tik tuomet konstatuoti teisės būti išklausytam pažeidimą, jei pirmojoje instancijoje ieškovo nurodyti pagrindai yra pagrįsti.
148. Toks aiškinimas vis dėlto yra pernelyg griežtas. Pagal ne ultra petita principą sprendimas dėl panaikinimo negali viršyti ieškovo reikalavimų ribų(90), tačiau teismas negali apsiriboti šalių argumentais, kuriuos jos pateikė grįsdamos savo reikalavimus, nes priešingu atveju jis gali būti priverstas savo sprendimą pagrįsti teisiškai klaidingais motyvais(91). Kaip teisingai nurodė generalinis advokatas P. Léger, teismas jokiu būdu neturi atlikti pasyvaus vaidmens ir negali būti tik „proceso šalių ruporu“(92).
149. Nagrinėjamu atveju vienas iš pagrindų, kuriuos Alrosa nurodė pirmojoje instancijoje, buvo jos teisės būti išklausytai pažeidimas. Todėl, priešingai nei teigia Komisija, Pirmosios instancijos teismas pripažino teisės būti išklausytam pažeidimą ne savo iniciatyva, bet ieškovės prašymu. Tai, kad nuspręsdamas dėl šio pagrindo Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitais nei Alrosa pateiktais argumentais, savaime nereiškia, kad jis kaip nors peržengė pirmojoje instancijoje svarstyto ginčo ribas ir dėl to priėmė sprendimą ultra petita(93).
ii) Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą
150. Komisija taip pat nurodo, kad Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimas, kurį Pirmosios instancijos teismas galiausiai patvirtinto, tarp šalių niekada nebuvo svarstomas. Ši institucija mano, kad tai yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimas.
151. Siekdamas užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą, Pirmosios instancijos teismas visų pirma turi užtikrinti proceso šalių teisę į gynybą. Teisės į gynybą užtikrinimas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas(94). Šis principas pažeidžiamas, kai teismo sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, apie kuriuos pačios šalys (ar viena iš jų) nežinojo ir todėl negalėjo pateikti savo pastabų(95). Kitaip tariant, teisės į gynybą užtikrinimas garantuoja, kad nebus priimtas šalims netikėtas teismo sprendimas(96).
152. Žinoma, Pirmosios instancijos teismas gali priimti netikėtą sprendimą ne tik tuomet, kai remiasi faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, apie kuriuos šalys ar viena iš jų nežinojo. Šalims taip pat gali būti netikėtas Pirmosios instancijos teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas, jeigu jis remiasi šalims žinomais faktais, tačiau jie niekada nebuvo svarstomi per teismo procesą(97).
153. Būtent taip įvyko nagrinėjamu atveju dėl tam tikrų dokumentų perdavimo Alrosa. Nėra ginčo dėl šių dokumentų pateikimo momento. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nė viena šalis per rašytinę proceso dalį pirmojoje instancijoje nekėlė klausimo dėl pavėluoto dokumentų perdavimo(98), kurį nagrinėjamu atveju kritikavo Pirmosios instancijos teismas. Remiantis Komisijos paaiškinimais, kurių neginčija Alrosa, šis klausimas nebuvo nagrinėjamas ir per teismo posėdį. Šis aspektas nebuvo keliamas raštu pateiktuose Pirmosios instancijos teismo klausimuose, o Pirmosios instancijos teismas nemanė, kad šiam aspektui aptarti reikia atnaujinti žodinę proceso dalį(99).
154. Kaip atsakovė, Komisija neturėjo jokios priežasties savo iniciatyva teikti papildomus paaiškinimus šiuo klausimu. Juo labiau kad pirmojoje instancijoje taikyta pagreitinta procedūra nustato proceso šalims konkrečius apribojimus tiek dėl jų pareiškimų apimties, tiek dėl procesinių terminų, per kuriuos jie turi būti pateikti(100).
155. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo nustatytą teisės būti išklausytam pažeidimą konkrečiu motyvu, kad Komisija pavėluotai perdavė dokumentus, priėmė netikėtą sprendimą. Nesuteikdamas galimybės Komisijai pateikti paaiškinimus dėl šio aspekto prieš priimat sprendimą, Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į gynybą ir todėl padarė procedūros klaidą.
156. Taigi, Komisijos šiuo atžvilgiu pateikti kaltinimai yra pagrįsti. Kadangi negalima atmesti, kad tuo atveju, jei pavėluoto perdavimo problema būtų nagrinėta per procesą pirmojoje instancijoje, Komisija būtų pateikusi tokius argumentus, kurie būtų įtikinę Pirmosios instancijos teismą padaryti kitokią išvadą, ši Pirmosios instancijos teismo procedūros klaida pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą.
c) Dėl poveikio, kurį galimas Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimas galėjo turėti Komisijos sprendimui (antrojo apeliacinio skundo pagrindo ketvirta dalis)
157. Komisija taip pat tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nenurodydamas, kokį poveikį galimas Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimas turėjo ginčijamam sprendimui.
158. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, procedūros klaida tik tuomet pateisina Komisijos sprendimo panaikinimą, jei nepadarius šios procedūros klaidos administracinės procedūros baigtis galėjo būti kitokia(101). Kitaip tariant, negalima atmesti, kad procedūros klaida turėjo poveikį Komisijos sprendimo turiniui ir todėl sprendimas galėjo būti iš esmės kitoks(102).
159. Nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas konstatavo Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimą, tačiau taip pat nurodė, kad „šioje byloje apimtis, kuria toks pažeidimas galėjo paveikti Komisijos sprendimą, negali būti tiksliai nustatyta“(103).
160. Ši kiek klaidinanti formuluotė iš tikrųjų leidžia, bent jau iš pirmo žvilgsnio, įtarti, kad Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą panaikino dėl procedūros klaidos, prieš tai pakankamai neįvertinęs, ar tokia procedūros klaida galėjo turėti kokį nors poveikį sprendimo turiniui.
161. Tačiau, atidžiau pažvelgus, ši formuluotė išreiškia Pirmosios instancijos teismo įsitikinimą, kad jo nustatytas teisės būti išklausytam pažeidimas galėjo turėti įtakos administracinės procedūros baigčiai. Tik konkrečios tokio poveikio apimties, Pirmosios instancijos teismo nuomone, nebuvo galima tiksliai nustatyti.
162. Taigi, nepaisant pasirinktos klaidinančios formuluotės, Pirmosios instancijos teismas laikosi teisinių reikalavimų, kurie taikomi sprendimo panaikinimui dėl procedūros klaidos. Iš tikrųjų, nusprendžiant dėl tokio panaikinimo neturi reikšmės tiksli poveikio, kurį procedūros pažeidimas padarė sprendimo turiniui, apimtis.
163. Jei Pirmosios instancijos teismo nustatyta procedūros klaida susijusi su teisės būti išklausytam pažeidimu, tai bet kuriuo atveju būtų sudėtinga nustatyti apimtį, kuria jis galėjo paveikti Komisijos sprendimo turinį. Niekada negalima visiškai atmesti, kad netgi tinkamai išklausius proceso šalis būtų priimtas toks pats sprendimas.
164. Išklausant proceso šalis, joms suteikiama galimybė pateikti pastabas ir taip daryti įtaką Komisijos sprendimų priėmimo proceso turiniui. Todėl vien galimybė, kad teisės būti išklausytam pažeidimas galėjo turėti poveikį sprendimo turiniui, pateisina tokio sprendimo panaikinimą.
165. Atsižvelgiant į tai, antrojo apeliacinio skundo pagrindo ketvirta dalis yra nepagrįsta.
d) Dėl Alrosa teisės būti išklausytai apimties (antrojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis)
166. Galiausiai Komisija nurodo, kad nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino Alrosa teisės būti išklausytai apimtį.
i) Įvadinė pastaba
167. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(104) 41 straipsnio 2 dalį kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Ši pagrindinė teisė turi būti pripažįstama aiškinant ir taikant Reglamentą Nr. 1/2003(105).
168. Teisė būti išklausytam taip pat yra teisės į gynybą, kurios užtikrinimas bet kokioje procedūroje, pradėtoje prieš asmenį ir galinčioje pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, dalis(106).
169. Konkurencijos bylų atžvilgiu teisė būti išklausytam yra sukonkretinta, be kita ko, Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnyje ir įgyvendinančio Reglamento Nr. 773/2004 10 ir 15 straipsniuose.
ii) Dėl Komisijos kaltinimo
170. Komisija iš esmės kaltina, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Alrosa yra „susijusi įmonė“.
171. Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nurodo, kad tik De Beers galėjo būti „susijusi įmonė“ procedūroje pagal EB 82 straipsnį, vis dėlto Alrosa nėra tik „suinteresuotoji trečioji šalis“(107). Savo požiūriui pagrįsti Pirmosios instancijos teismas nurodo būdą, kuriuo Komisija pradėjo abi su De Beers ir Alrosa susitarimu susijusias procedūras(108). Be to, pateikdamas pavyzdžius jis pabrėžia, kad abi tuo pat metu pagal EB 81 ir 82 straipsnius vykdytos procedūros „tiek Komisijos, tiek ieškovės ir De Beers visuomet de facto buvo laikomos viena procedūra“(109). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad Alrosa „procedūroje, vertinamoje bendrai, turėjo būti pripažintos teisės, suteikiamos „susijusiai įmonei“ Reglamento Nr. 1/2003 prasme“, nors stricto sensu ji tokia nėra laikoma su EB 82 straipsniu susijusioje procedūroje(110).
172. Šie argumentai manęs neįtikina.
173. Palyginti su bendro pobūdžio teisės aktais, apibrėždamas teisę būti išklausytam Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnyje ir įgyvendinančio Reglamento Nr. 773/2004 10 ir 15 straipsniuose sąmoningai nustatė skirtingas įvairių asmenų, kurie vienaip ar kitaip gali būti susiję su konkurencijos taisyklių taikymo procedūra, kategorijas. Administracinės procedūros šalys (taip pat vadinamos „susijusiomis įmonėmis“) turi daugiau teisių nei trečiosios šalys, kurios yra suinteresuotos procedūros baigtimi, tačiau nebus sprendimo, kurį priims Komisija, adresatės.
174. Neginčijama, kad nagrinėjamu atveju Komisija tuo pat metu vykdė dvi administracines procedūras: vieną pagrįstą EB 81 straipsniu, kitą – EB 82 straipsniu. Pirmojoje procedūroje Alrosa, būdama susitarimo, apie kurį pranešta, šalis kaip ir De Beers turėjo susijusios įmonės statusą. Kita vertus, antrojoje procedūroje tokį statusą turėjo tik De Beers, kaip galima rinkoje dominuojanti įmonė, bet ne Alrosa.
175. Todėl per EB 82 straipsniu pagrįstą procedūrą, kuri buvo užbaigta priėmus ginčijamą sprendimą, Alrosa naudojosi tik labiau ribotomis suinteresuotosios trečiosios šalies teisėmis.
176. Tik tuomet, jei paaiškėtų, kad nagrinėjamu atveju Komisija neteisėtai, t. y. neturėdama jokių objektyvių priežasčių vienos faktinės situacijos atžvilgiu vykdė dvi atskiras procedūras, Alrosa – cituojant Pirmosios instancijos teismo žodžius – „procedūroje, vertinamoje bendrai“, turėtų būti pripažintos teisės, suteikiamos susijusiai įmonei(111).
177. Tačiau nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Komisija būtų taip piktnaudžiavusi savo įgaliojimais. Taip pat nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai, vykdyti dvi atskiras administracines procedūras, turinčias skirtingus teisinius pagrindus, – atitinkamai EB 81 straipsnį (EEE susitarimo 53 straipsnį) ir EB 82 straipsnį (EEE susitarimo 54 straipsnį) – buvo objektyviai pateisinama. EB 82 straipsnio (EEE susitarimo 54 straipsnio) atžvilgiu tik De Beers, kaip galima rinkoje dominuojanti įmonė, galėjo būti pranešimo apie kaltinimus ir galutinio Komisijos sprendimo adresatė.
178. Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad Alrosa turėjo būti laikoma susijusia įmone EB 82 straipsnio pagrindu vykdytoje procedūroje.
179. Alrosa tvirtina, kad nagrinėjamas sprendimas sukelia tokias pačias praktines pasekmes kaip ir jai pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį skirtas sprendimas dėl draudimų nustatymo, nes juo Alrosa neleidžiama ateityje turėti komercinių santykių su De Beers.
180. Šiuo atžvilgiu reikia paminėti, kad nagrinėjamo sprendimo rezoliucinė dalis yra skirta tik De Beers ir ja pripažįstamas privalomu savanoriškas De Beers atsisakymas pirkti deimantus iš Alrosa. Alrosa nurodytas poveikis būsimiems komerciniams santykiams, kuris galėtų kilti dėl ginčijamo sprendimo, geriausiu atveju būtų netiesioginis. Tačiau toks vien šalutinis sprendimo dėl įsipareigojimų poveikis labiau būdingas ne susijusioms įmonėms (šalims), bet suinteresuotosioms trečiosioms šalims.
181. Priešingai nei tvirtina Alrosa, tokios įmonės negalima laikyti susijusia įmone EB 82 straipsnio prasme dar ir todėl, kad Komisija prieš tai atmetė bendrus De Beers ir Alrosa įsipareigojimus. Bendri įsipareigojimai buvo atmesti ne per EB 82 straipsnio pagrindu vykdytą procedūrą, kuri reikšminga šiam nagrinėjimui, bet per tuo pat metu EB 81 straipsnio pagrindu vykdytą procedūrą. Todėl bendrų įsipareigojimų atmetimas nėra nagrinėjamo sprendimo, priimto vykdant procedūrą pagal EB 82 straipsnį, objektas, o šie bendri įsipareigojimai veikiau buvo tik veiksnys, į kurį Komisija turėjo atsižvelgti vertindama proporcingumą Alrosa, kaip suinteresuotosios trečiosios šalies, interesų atžvilgiu.
182. Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą laikydamas Alrosa susijusia įmone. Ši teisės klaida atsispindi ir kituose skundžiamame sprendime išdėstytuose Pirmosios instancijos teismo tvirtinimuose, įskaitant ir ginčijamo sprendimo panaikinimą(112). Visų pirma ja grindžiama Pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad Komisija turėjo leisti Alrosa susipažinti su bylos medžiaga(113). Tik administracinės procedūros šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga (Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys) ir ja gali pasinaudoti tik po pranešimo apie pareiškimą dėl prieštaravimų (Reglamento Nr. 773/2004 15 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys). Kadangi Alrosa buvo ne EB 82 straipsnio pagrindu vykdytos administracinės procedūros, kuri reikšminga šiam nagrinėjimui, šalis, o tik tuo pat metu EB 81 straipsnio pagrindu vykdytos procedūros šalis, iki ginčijamo sprendimo priėmimo ji neturėjo teisės susipažinti su bylos medžiaga.
183. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, antrojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis yra pagrįsta ir pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą.
C – Preliminari išvada
184. Net jeigu kai kurie Komisijos pateikti kaltinimai yra nepagrįsti, apibendrinant galima daryti išvadą, kad šios institucijos apeliacinis skundas turi būti pripažintas pagrįstu ir naikintinas visas skundžiamas sprendimas.
VI – Alrosa pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio vertinimas
185. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.
186. Nagrinėjamu atveju būtent taip ir yra. Pirmosios instancijos teisme jau buvo apsvarstytos visos sprendimui dėl Alrosa pareikšto ieškinio reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, o proceso šalys turėjo galimybę dėl jų išdėstyti savo argumentus. Todėl nėra būtina grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, [kad jis priimtų sprendimą,] ir Teisingumo Teismas gali pats priimti sprendimą dėl Alrosa pareikšto ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
A – Formalus ginčijamo sprendimo teisėtumas (pirmasis ieškinio pagrindas)
187. Pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pirmuoju pagrindu Alrosa kaltina, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai.
1. Dėl Alrosa teisės būti išklausytai
188. Atsiliepime į ieškinį Komisija, atrodo, abejojo, ar nagrinėjamu atveju Alrosa apskritai turėjo teisę būti išklausyta.
189. Toks požiūris neturi jokio teisinio pagrindo.
190. Kaip minėta(114), Alrosa nebuvo EB 82 straipsnio pagrindu vykdytos procedūros, kuri reikšminga šiam nagrinėjimui, šalis („susijusi įmonė“). Vis dėlto nėra abejonių, kad Alrosa turėjo teisėtą interesą dėl šios procedūros baigties. Šis interesas išplaukia iš aplinkybės, kad Alrosa buvo numatomų susitarimų su galbūt rinkoje dominuojančia įmone šalis. Komisija, gavusi tokios susitariančiosios šalies prašymą, turi ją išklausyti prieš priimdama sprendimą dėl įsipareigojimų, kuriuo nutraukiami bet kokie rinkoje dominuojančios įmonės ir kitos susitarimo šalies tiekimo santykiai.
191. Tačiau sprendžiant šią bylą nėra būtina atsakyti į klausimą, ar Alrosa turėjo būti išklausyta kaip suinteresuotoji trečioji šalis Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 3 dalies antrojo sakinio prasme(115). Remiantis Teisingumo Teismo praktika, teisė būti išklausytam, kuri yra pagrindinė teisė, turi būti užtikrinta net ir nesant jokio šios procedūros reglamentavimo(116). Kadangi sprendimas dėl įsipareigojimų yra Alrosa nepalankus individualus aktas, pateikusi prašymą Alrosa bet kuriuo atveju turėjo būti išklausyta. Teisės aktų leidėjo pozicija, kurią atskleidžia Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat patvirtina šią nuomonę.
192. Vis dėlto taip pat akivaizdu, kad Alrosa, kaip suinteresuotoji trečioji šalis, turėjo labiau ribotas teises, palyginti su „susijusia įmone“ ar šalimi Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies bei 27 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme. Visų pirma Alrosa neturėjo teisės gauti pareiškimo dėl prieštaravimų ar panašaus pobūdžio dokumento, taip pat susipažinti su bylos medžiaga (žr. Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 15 straipsnio 1 dalį).
2. Alrosa teisės būti išklausytai objektas
193. Šalys visų pirma ginčijasi dėl to, koks yra Alrosa teisės būti išklausytai objektas.
194. Alrosa reikalauja paaiškinti priežastis, dėl kurių buvo atmesti jos kartu su De Beers pasiūlyti įsipareigojimai, ir šiuo atžvilgiu norėtų pateikti pastabas.
195. Tačiau bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai buvo pasiūlyti ne per procedūrą, pagrįstą EB 82 straipsniu, bet per tuo pat metu pagal EB 81 straipsnį vykdytą procedūrą. Todėl jie nebuvo ginčijamo sprendimo objektas ir nebuvo šiuo sprendimu atmesti, o Komisija juos šiame sprendime paminėjo tik vertindama nagrinėjamą atvejį konkurencijos teisės atžvilgiu. Bet kuriuo atveju ginčijamas sprendimas buvo susijęs tik su De Beers individualiais įsipareigojimais, kuriuos Komisija pripažino privalomais.
196. Todėl Alrosa turėjo būti išklausyta tik dėl De Beers individualių įsipareigojimų ir Komisijos ketinimų pripažinti šiuos įsipareigojimus privalomais. Galiausiai dėl šių individualių įsipareigojimų ir kilo tariamas neigiamas poveikis Alrosa, t. y. bet kurių komercinių santykių su De Beers, susijusių su neapdorotais deimantais, nutraukimas.
197. Tačiau visa tai [visiškai] nereiškia, kad bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai buvo nesvarbūs, kai Alrosa buvo išklausyta prieš priimant ginčijamą sprendimą.
198. Siekiant tokioms suinteresuotosioms trečiosioms šalims, kaip antai Alrosa, suteikti galimybę tinkamai pareikšti pastabas, Komisija turi, bent jau bendrais bruožais, jas informuoti apie sprendimo, kurį ketina priimti, turinį. Be kita ko, turi būti pateikta informacija ne tik apie įsipareigojimų, kurie gali būti pripažinti privalomais, turinio esmę, bet taip pat apie pagrindines priežastis, dėl kurių Komisija pritarė šiems įsipareigojimams.
199. Taigi, nagrinėjamu atveju Komisija turėjo informuoti Alrosa apie De Beers individualių įsipareigojimų turinio esmę, kuri buvo laipsniškas neapdorotų deimantų pirkimo iš Alrosa apimties mažinimas ir visiškas tokių pirkimų nutraukimas nuo 2009 m., ir paaiškinti Alrosa pagrindines priežastis, dėl kurių ji ketino šiuos individualius įsipareigojimus pripažinti privalomais.
200. Akivaizdu, kad Komisija taip pat turėjo paaiškinti, jog bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai, kuriuos ji buvo anksčiau gavusi, yra nepakankami jos nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti. Tik taip Alrosa būtų turėjusi galimybę tinkamai pareikšti pastabas dėl sprendimo, kurį ketinama priimti, proporcingumo atsižvelgiant į savo pačios komercinius interesus. Šiuo požiūriu Alrosa pagrįstai tvirtina, kad nagrinėjamas sprendimas yra glaudžiai susijęs su Komisijos ankstesniu bendrų įsipareigojimų atmetimu.
201. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, toliau reikia išnagrinėti, ar Komisija paisė Alrosa teisės būti išklausytai.
3. Nėra jokio Alrosa teisės būti išklausytai pažeidimo
202. Alrosa tvirtina, kad Komisija neinformavo jos apie pakeistą faktinių aplinkybių vertinimą, kurio pagrindu ji galiausiai atmetė bendrus įsipareigojimus ir ginčijamu sprendimu pritarė De Beers individualiems įsipareigojimams. Alrosa taip pat nebuvo suteikta galimybė tinkamai pareikšti pastabas dėl šio Komisijos atlikto faktinių aplinkybių vertinimo pakeitimo.
203. Vis dėlto, kaip matyti iš Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių(117), 2005 m. spalio 27 d. Komisija per susirinkimą informavo Alrosa ir De Beers apie jos atlikto rinkos tyrimo rezultatus. Tuo pat metu Komisija, atsižvelgdama į rinkos tyrimo rezultatus, pasiūlė abiem įmonėms iki 2005 m. lapkričio mėnesio pabaigos pateikti jai naujus bendrus įsipareigojimus nuo 2009 m. [visiškai] nutraukti komercinius santykius.
204. Taigi, Alrosa buvo informuota, kad Komisija jau nebemano, jog bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai yra pakankami jos nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti. Be to, nuo šio susirinkimo Alrosa žinojo, kad Komisija mano, jog Alrosa ir De Beers komercinių santykių tęstinumas, kuris buvo numatomas pagal susitarimą, apie kurį pranešta, ir bendrus įsipareigojimus, nėra (arba jau nebėra) priimtinas, o Komisija pasirengusi pritarti tik įsipareigojimams visiškai nutraukti komercinius abiejų įmonių santykius.
205. Jei atsižvelgsime į tai, kad Alrosa, kaip tuo pat metu pagal EB 81 straipsnį vykdytos procedūros šalis, buvo gerai susipažinusi su rinkos sąlygomis ir procedūros aplinkybėmis, netgi tokie žodiniai Komisijos paaiškinimai galėjo būti pakankami, kad Alrosa būtų galėjusi tinkamai pareikšti pastabas, viena vertus, dėl savo komercinių interesų ir, kita vertus, dėl, jos nuomone, nepakankamai proporcingo visiško jos komercinių santykių su De Beers nutraukimo. Kaip suinteresuotoji trečioji šalis Alrosa bet kuriuo atveju neturėjo teisės gauti rašytinės informacijos, o juo labiau dokumento, savo apimtimi panašaus į pranešimą apie kaltinimus.
206. Todėl nuo 2005 m. spalio 27 d. susirinkimo Alrosa turėjo galimybę veiksmingai išdėstyti savo poziciją dėl visiško jos komercinių santykių su De Beers nutraukimo.
207. Alrosa pasinaudojo šia galimybe. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. gruodžio 6 d. laiške ši įmonė išdėstė savo poziciją Komisijos nariui, atsakingam už konkurencijos klausimus(118). Be to, 2006 m. vasario 6 d. laiške Alrosa pateikė savo komentarus dėl De Beers individualių įsipareigojimų ir dėl trečiųjų šalių pastabų, gautų atliekant rinkos tyrimą(119).
208. Kaip suinteresuotoji trečioji šalis Alrosa negalėjo nieko daugiau reikalauti, kaip tik galimybės pateikti paaiškinimus.
209. Todėl Alrosa ieškinio pagrindas dėl jos teisės būti išklausytai pažeidimo turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
210. Siekiant išsamumo būtų galima dar paminėti, kad teisė būti išklausytam, kuria naudojasi suinteresuotosios trečiosios šalys, nesuteikia teisės siūlyti Komisijai naujus įsipareigojimus prieš priimant sprendimą. Tik susijusios įmonės Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies prasme gali teisėtai siūlyti įsipareigojimus(120). Todėl tai, kad Alrosa negalėjo, pavyzdžiui, dėl laiko trūkumo „pasiūlyti kartu su De Beers naujų bendrų įsipareigojimų“(121), jokiu būdu negali būti laikoma teisės būti išklausytam pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas to nepastebi skundžiamo sprendimo 201 punkte, taip pat to nepastebi Alrosa, kuri šiuo klausimu turi tokią pačią nuomonę kaip Pirmosios instancijos teismas.
B – Materialinis ginčijamo sprendimo teisėtumas (antrasis ir trečiasis ieškinio pagrindai)
211. Materialinis ginčijamo sprendimo teisėtumas yra ginčijamas kitais dviem ieškinio pagrindais, kuriais remdamasi Alrosa pirmojoje instancijoje tvirtino, kad buvo pažeisti EB 82 straipsnis, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis ir sutarčių sudarymo laisvės bei proporcingumo principai.
1. Dėl Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio pažeidimo (antrasis ieškinio pagrindas)
212. Antruoju ieškinio [pirmojoje instancijoje] pagrindu Alrosa nurodo, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis nėra pakankamas pagrindas ginčijamam sprendimui priimti. Šiuo atžvilgiu Alrosa remiasi siauru minėtos nuostatos aiškinimu. Ji mano, pirma, kad Komisija galėjo pritarti tik bendriems De Beers ir Alrosa įsipareigojimams, ir, antra, sprendimo dėl įsipareigojimų galiojimas turėjo būti apribotas laiko atžvilgiu.
213. Nė vienas šių argumentų nėra pagrįstas.
a) Dėl teisės siūlyti įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį
214. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį įsipareigojimus gali siūlyti tik „susijusios įmonės“. Kaip minėta(122), tai gali daryti tik konkrečios konkurencijos taisyklių taikymo procedūros šalys. Tokiose procedūrose kokia nagrinėjama šioje byloje, kurios vykdomos pagal EB 82 straipsnį, tik galbūt rinkoje dominuojanti įmonė(123) galėtų būti laikoma susijusia įmone. Ir tik tokia įmonė gali teisėtai siūlyti įsipareigojimus.
215. Todėl per EB 82 straipsnio pagrindu vykdytą procedūrą Komisija galėjo sutikti su De Beers, galinčios dominuoti įmonės, individualiais įsipareigojimais ir pripažinti juos privalomais pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį(124). Komisija jokiu būdu neturėjo apsiriboti pritarimu bendriems De Beers ir Alrosa įsipareigojimams. Šie bendri įsipareigojimai veikiau galėjo būti siūlomi tik per tuo pat metu EB 81 straipsnio pagrindu vykdytą procedūrą.
216. Visiškai įmanoma, kad Komisija per šią EB 81 straipsnio pagrindu vykdomą procedūrą toliau dėtų pastangas kartu su abiem įmonėmis, De Beers ir Alrosa, surasti jos nustatytų konkurencijos problemų sprendimą. Tačiau tai, ar reikėjo pasirinkti šį kelią, ar per EB 82 straipsnio pagrindu vykdytą procedūrą pasiūlytus individualius įsipareigojimus, galiausiai yra ne teisės, o tikslingumo klausimas, kurį Bendrijos teismai neturi kompetencijos vertinti.
b) Dėl sprendimo, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, galiojimo apribojimo laiko atžvilgiu
217. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį nėra reikalaujama, kad Komisija nustatytų sprendimo, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, galiojimo laikotarpį. Priešingai nei Komisijos pasiūlytame Reglamento Nr. 1/2003 projekte(125), 9 straipsnio 1 dalyje nėra konkrečiai numatyta, kad turi būti nustatytas sprendimų galiojimo laikotarpis(126).
218. Be to, nebūtų prasmės nustatyti sprendimo, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, galiojimo laikotarpį, jei nėra galimybių numatyti, kad tokia įmonė, kaip antai De Beers, praras dominuojančią padėtį per trumpą ar vidutinės trukmės laikotarpį.
219. Tačiau net tuo atveju, kai sprendimo dėl įsipareigojimų galiojimas nėra apribotas laiko atžvilgiu, susijusios įmonės ir suinteresuotosios trečiosios šalys nelieka be apsaugos. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 2 dalies a punktą Komisija gali atnaujinti procesą, jei iš esmės pasikeitė kuris nors faktas. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, jei per tam tikrą laikotarpį rinkos sąlygos taip pasikeistų, kad anksčiau dominuojančią padėtį turėjusi įmonė ją prarastų.
220. Gero administravimo principas(127) reikalauja, kad Komisija nedelsiant išnagrinėtų bet kokią pagrįstą informaciją dėl esminio faktinių aplinkybių pasikeitimo ir nuspręstų dėl proceso atnaujinimo.
c) Preliminari išvada
221. Atsižvelgiant į tai, kad negalima pritarti Alrosa siūlytam siauram Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio aiškinimui, antrasis ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindas yra nepagrįstas.
2. Dėl EB 82 straipsnio, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio ir sutarčių sudarymo laisvės bei proporcingumo principų pažeidimo (trečiasis ieškinio pagrindas)
222. Trečiuoju ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindu Alrosa tvirtina, kad „absoliutus ir potencialiai neribotas laiko atžvilgiu draudimas De Beers tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti neapdorotus deimantus iš Alrosa“, kuris sudaro ginčijamo sprendimo esmę, pažeidžia EB 82 straipsnį, Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir sutarčių sudarymo laisvės bei proporcingumo principus.
223. Šį pagrindą reikia išnagrinėti, pirma, sutarčių sudarymo laisvės ir, antra, proporcingumo atžvilgiu.
a) Dėl sutarčių sudarymo laisvės (trečiojo ieškinio pagrindo pirma dalis)
224. Alrosa tvirtina, kad EB 82 straipsnis ir Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis negalėjo būti ginčijamo sprendimo pagrindas, nes šis sprendimas pažeidžia sutarčių sudarymo laisvės principą. Jos nuomone, Komisija praktiškai įtvirtino Alrosa boikotą.
225. Sutarčių sudarymo laisvė yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų. Ji išplaukia iš kiekvieno asmens veiksmų laisvės. Ji taip pat neatsiejamai susijusi su laisve užsiimti verslu(128), kuri saugoma kaip pagrindinė teisė(129). Bendrijoje, kurioje laikomasi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principo(130), turi būti užtikrinta sutarčių sudarymo laisvė. Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad ūkio subjektai naudojasi sutarčių sudarymo laisve(131).
226. Priimdama sprendimus konkurencijos teisės srityje Komisija privalo laikytis sutarčių sudarymo laisvės ir laisvės užsiimti verslu principų(132).
227. Vis dėlto sutarčių sudarymo laisvė reiškia ne tik laisvę sudaryti [konkrečias] sutartis (pozityvi sutarčių sudarymo laisvė), bet taip pat laisvę nesudaryti [konkrečių] sutarčių (negatyvi sutarčių sudarymo laisvė).
228. Pasiūlydama Komisijai individualius įsipareigojimus De Beers pasinaudojo savo negatyvia sutarčių sudarymo laisve. Įmonė savanoriškai atsisakė ateityje sudaryti sutartis su Alrosa.
229. Savanoriško įmonių pateiktų įsipareigojimų pobūdžio taip pat nepakeičia aplinkybė, kad De Beers įsipareigojimus pasiūlė vykstant procedūrai dėl kartelinių susitarimų, siekdama išvengti sprendimo dėl draudimų nustatymo, kuriame taip pat būtų konstatuota, kad ji užima dominuojančią padėtį rinkoje. Paprasčiausias paskelbimas apie pradedamą procedūrą dėl kartelinių susitarimų arba jos vykdymas, netgi iki sprendimo dėl draudimų nustatymo priėmimo ir galimo baudos paskyrimo, nėra neleistinos priemonės; tai visiškai teisėtos priemonės, kuriomis Komisija siekia teisėto tikslo veiksmingai apsaugoti konkurenciją nuo iškraipymo(133).
230. Iš tikrųjų tai reiškia, jog Alrosa prarado pageidaujamą būsimų sutarčių partnerį. Tačiau tai yra dalis rizikos, kurią Alrosa, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, turi įvertinti esant atviros rinkos ekonomikai. Ir dėl to nedaromas joks neigiamas poveikis sutarčių sudarymo laisvei, kuria naudojasi Alrosa(134).
231. Komisija taip pat nepažeidė sutarčių sudarymo laisvės principo dėl to, kad pripažino privalomais individualius įsipareigojimus ir atitinkamai De Beers sprendimą ateityje neturėti komercinių santykių su Alrosa. Priimdama ginčijamą sprendimą ji veikiau tik nustatė sutarčių sudarymo laisvės ribas, kurios išplaukia iš visiems ūkio subjektams tiesiogiai taikomų EB sutartyje ir EEE susitarime įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Įmonės nebeturi (pozityvios) sutarčių sudarymo laisvės, jei sudaromi susitarimai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos iškraipymas EB 81 straipsnio (EEE susitarimo 53 straipsnio) prasme, arba įmonė, sudarydama sutartį, piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio (EEE susitarimo 54 straipsnio) prasme.
232. Alrosa nurodo, kad ginčijamu sprendimu Komisija iš tikrųjų kovojo ne su kokiu nors piktnaudžiavimu, bet akivaizdžiai teisėtais veiksmais. Paprasčiausias produkcijos pirkimas ir pardavimas, net jei tai daro rinkoje dominuojanti įmonė, savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu, nebent sutartyje buvo naudojamos nesąžiningos sąlygos. Šiam argumentui pagrįsti Alrosa nurodo teismų praktiką ir visų pirma Sprendimą Langnese–Iglo prieš Komisiją(135), pagal kurį negalima bendrai ir neribotam laikotarpiui uždrausti sudaryti išimtinio pirkimo susitarimus.
233. Vis dėlto šis argumentas nėra tinkamas. Alrosa neatsižvelgia į tai, kad neapdorotų deimantų rinkoje De Beers yra ne tik pirkėjas, bet taip pat didžiausias pasaulio gamintojas. Todėl tiekimo santykiai tarp Alrosa ir De Beers, numatyti susitarime, apie kurį pranešta, būtų ne vertikalūs, o horizontalūs, kitaip tariant tai būtų susitarimas tarp konkurentų. Tai yra esminis šios situacijos skirtumas nuo nagrinėtos byloje Langnese–Iglo, kuri buvo susijusi su vertikalaus pobūdžio išimtinio pirkimo susitarimais(136).
234. Kaip jau minėta, dažniausiai yra nesuderinama su įprastu konkurenciniu elgesiu, jei viena įmonė reguliariai superka jos didžiausio konkurento produkciją ar bent jau didelę jos dalį, visų pirma tuomet, kai ji užima dominuojančią padėtį(137). Tai pripažino ir Alrosa, atsakydama į klausimus Teisingumo Teismo posėdyje.
235. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingas De Beers, kaip „pagrindinės rinkos dalyvės“, vaidmuo, žinomas iš ankstesnės jos praktikos, ir pastangos kontroliuoti gamybą deimantų rinkoje(138). Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, Komisija neabejotinai galėjo pagrįstai manyti, kad tiekimo santykių tarp Alrosa ir De Beers tęstinumas galėjo sukelti De Beers piktnaudžiavimą užimama dominuojančia padėtimi. Siekdama išvengti tokio pavojaus konkurencijai, Komisija galėjo pripažinti privalomais De Beers individualius įsipareigojimus, pagal kuriuos šie tiekimo santykiai turėjo būti visiškai nutraukti.
236. Alrosa taip pat tvirtina, kad jai neleidžiama turėti prieigos prie didžiausio pirkėjo rinkoje. Jos nuomone, Komisija turėjo leisti bent jau ad hoc pardavimą De Beers, pavyzdžiui, per aukcioną geriausią pasiūlymą pateikusiam pirkėjui. Jau buvo nurodyta, kad nė vienas iš šių argumentų nėra pagrįstas(139).
237. Be to, Alrosa išreiškė nuogąstavimus, kad praradus tokį pirkėją, kaip antai De Beers, nebeliko tikrumo, kad jos neapdorotus deimantus bus galima parduoti ekonomiškai patraukliomis kainomis. Kiti pirkėjai įgis didesnę galią derantis su Alrosa, todėl kainų lygis bus mažesnis, o tai iškreips konkurenciją Alrosa nenaudai.
238. Vis dėlto, esant atviros rinkos ekonomikai, kiekvienas ūkio subjektas turi prisiimti su savo produkcijos pardavimu susijusią riziką. Jei būtų leidžiama tam tikrų įmonių naudai tęsti tiekimo santykius, kurių suderinamumas su EB 82 straipsniu yra abejotinas, tai galiausiai konkurentus apsaugotų nuo konkurencijos ir teiktų pirmenybę susijusių įmonių interesams bendrojo intereso, kad konkurencija [rinkoje] nebūtų iškraipyta, sąskaita (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas). Tačiau Europos konkurencijos teisės tikslas turi būti apsaugoti konkurenciją, o ne konkurentus, nes tai irgi teikia netiesioginę naudą vartotojams ir plačiajai visuomenei(140).
239. Tai, kad palyginti su ankstesniu laikotarpiu, Alrosa dabar turi intensyviau derėtis dėl kainų su kitais pirkėjais neapdorotų deimantų rinkoje, reiškia, kad konkurencijos yra ne mažiau, o daugiau. Be to, kaip nurodo Komisija, ir niekas jai šiuo atžvilgiu neprieštarauja, rinkai būdinga tai, kad joje yra daug palyginti smulkių pirkėjų, kurių galios derantis nereikėtų pervertinti.
240. Galiausiai Alrosa teigia, kad ginčijamas sprendimas turės neigiamą poveikį konkurencijai, nes jis sukelia riziką, kad sumažės gamyba, jei Alrosa nebegalės savo neapdorotiems deimantams surasti pirkėjų. Tačiau, kaip šiuo atžvilgiu pagrįstai tvirtina Komisija, toks scenarijus yra mažai tikėtinas laikantis prielaidos, kad deimantų paklausa vartotojų rinkose išliks stabili. Alrosa nepateikė jokių argumentų, kad paklausa šiose vartotojų rinkose galėtų sumažėti.
241. Taigi, reikia daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas nepažeidė sutarčių sudarymo laisvės principo. Todėl trečiojo ieškinio pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.
b) Dėl proporcingumo (trečiojo ieškinio pagrindo antra dalis)
242. Alrosa tvirtina, kad EB 82 straipsnis ir Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis negalėjo būti ginčijamo sprendimo pagrindas, nes šis sprendimas pažeidžia proporcingumo principą.
243. Ši įmonė iš esmės teigia, kad nustatyti De Beers atžvilgiu visišką draudimą pirkti iš Alrosa neapdorotus deimantus nebuvo būtina dėl dviejų priežasčių: pirma, pagal susitarimą, apie kurį pranešta, De Beers bet kuriuo atveju galėjo pirkti ne daugiau kaip 50 % Alrosa deimantų produkcijos ir, antra, Komisija turėjo savo žinioje mažiau ribojančią alternatyvą, palyginti su visišku pirkimo draudimu, t. y. bendrus De Beers ir Alrosa įsipareigojimus.
244. Šie argumentai negali pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimo.
245. Visų pirma primintina, kad, vertindama įsipareigojimų tinkamumą ir būtinumą pagal sprendimą remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsniu, Komisija turi atlikti sudėtingų ekonominių klausimų įvertinimą, kurio atžvilgiu ji naudojasi vertinimo laisve(141).
246. Naudodamasi šia vertinimo laisve Komisija nagrinėjamu atveju turėjo nuspręsti, pirma, ar susitarimas, apie kurį pranešta, kelia susirūpinimą konkurencijos atžvilgiu, ir, antra, ar galima bendrus De Beers ir Alrosa įsipareigojimus laikyti mažiau varžančia, priemone palyginti su De Beers individualiais įsipareigojimais.
247. Kaip minėta(142), Bendrijos teismas turi teisę nagrinėti Komisijos sprendimų turinio teisėtumą, siekdamas patikrinti, ar faktai iš esmės yra tikslūs ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos. Šiuo atžvilgiu jis turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.
248. Nagrinėjamu atveju ginčijamasi tik dėl to, ar Komisijos įvertinti faktai gali pagrįsti jos padarytas išvadas, būtent, kad susitarimas, apie kurį pranešta, kelia susirūpinimą 82 straipsnio atžvilgiu ir bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai nėra tinkama alternatyva De Beers individualiems įsipareigojimams, kurie buvo pripažinti privalomais.
i) Dėl konkurencijos problemų egzistavimo
249. Dėl konkurencijos problemų egzistavimo Alrosa tik glaustai pažymėjo, kad anksčiau egzistavę išimtiniai tiekimo santykiai su rinkoje dominuojančia įmone, kurių mastas yra panašus į numatytąjį susitarime, apie kurį pranešta (maždaug 50 % visos Alrosa produkcijos), buvo laikomi nekeliančiais susirūpinimo konkurencijos atžvilgiu.
250. Šiuo atveju nebūtina nagrinėti, ar toks Alrosa tvirtinimas, kuris nebuvo išsamiau pagrįstas, yra teisingas, nes nagrinėjamam atvejui būdinga keletas ypatumų.
251. Visų pirma maždaug 50 % Alrosa metinės deimantų produkcijos, kuri buvo sutarties su De Beers, apie kurią pranešta, objektas, atitiko jos visą tuo metu eksportuojamą produkciją(143). Antra, De Beers yra ne koks nors paprastas pirkėjas, o didžiausias neapdorotų deimantų gamintojas pasaulyje, t. y. Alrosa konkurentas, kuris preliminariu Komisijos vertinimu užima dominuojančią padėtį rinkoje(144). Trečia, remiantis Komisijos duomenimis, buvo įrodymų, kad susitarimas, apie kurį pranešta, suteiktų De Beers, kaip „pagrindinei rinkos dalyvei“, galimybę kontroliuoti gamybą deimantų rinkoje(145).
252. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo prieštarauti Komisijos išvadai, kad susitarimas, apie kurį pranešta, kėlė susirūpinimą konkurencijos atžvilgiu dėl jo suderinamumo su EB 82 straipsniu. Komisija pagrįstai galėjo daryti prielaidą, kad susitarimas gali lemti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kurią turėjo De Beers.
ii) Dėl De Beers individualių įsipareigojimų tinkamumo ir būtinumo
253. Dėl De Beers individualių įsipareigojimų, kurie buvo pripažinti privalomais ir numatė visišką komercinių santykių su Alrosa nutraukimą, tinkamumo ir būtinumo reikėtų pabrėžti keletą aspektų.
254. Iš tiesų Komisija turėjo savo žinioje bendrus De Beers ir Alrosa įsipareigojimus kaip galbūt mažiau varžančią priemonę. Todėl ši institucija turėjo išnagrinėti, ar tokie bendri įsipareigojimai buvo vienodai tinkami jos nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti kaip ir kur kas didesni De Beers individualūs įsipareigojimai. Siekdama tai išnagrinėti, Komisija rėmėsi rinkos tyrimu ir šio tyrimo rezultatus, nors ir labai glaustai, pateikė ginčijamame sprendime(146).
255. Alrosa kritikavo Komisijos atlikto rinkos tyrimo rezultatus(147) per administracinę procedūrą, tačiau jų neginčijo Pirmosios instancijos teisme pateiktame ieškinyje. Vykstant procesui Bendrijos teismuose Alrosa tik apeliacinėje instancijoje pirmą kartą nurodė, kad 21 suinteresuotosios trečiosios šalies pateiktos pastabos buvo nereikšmingos(148). Tokie veiksmai yra nepriimtini, nes ginčo dalykas apeliaciniame procese negali būti išplėstas naujais pagrindais, palyginti su pateiktais pirmojoje instancijoje (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su šio reglamento 118 straipsniu)(149). Todėl toliau remsiuosi Komisijos išvadomis dėl rinkos tyrimo rezultatų, kurių nustatytais terminais Alrosa neužginčijo Pirmosios instancijos teisme.
256. Per rinkos tyrimą trečiųjų šalių pateiktose pastabose buvo išreikštas susirūpinimas, kad nusistovėjusių pirkimų tęstinumas leistų De Beers sutrukdyti Alrosa tapti visiškai nepriklausomu konkurentu(150). Be to, dauguma suinteresuotųjų trečiųjų šalių nurodė, kad tarp De Beers ir Alrosa neturėtų būti jokių prekybos santykių(151).
257. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima nepritarti Komisijos išvadai, kad bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai, kuriais numatytas tolesnis ribotos apimties Alrosa produkcijos pardavimas De Beers, buvo netinkami Komisijos nustatytoms konkurencijos problemoms pašalinti. Bet kuriuo atveju nebuvo nepagrįsta manyti, kad bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai, palyginti su De Beers individualiais įsipareigojimais, nėra vienodai tinkami problemoms pagal EB 82 straipsnį pašalinti.
258. Kitaip nei byloje Automec prieš Komisiją(152), kurią Alrosa nurodė keletą kartų, nagrinėjamu atveju nebuvo kelių galimų vienodų sprendimų Komisijos nustatytai konkurencijos problemai pašalinti. Todėl sprendimas Automec prieš Komisiją negali būti taikomas nagrinėjamu atveju.
259. Taigi, reikia daryti išvadą, kad net žinojimas apie bendrus De Beers ir Alrosa įsipareigojimus nebuvo kliūtis Komisijai pripažinti privalomais kur kas didesnius De Beers individualius įsipareigojimus.
iii) Dėl proporcingumo siaurąja prasme
260. Alrosa taip pat tvirtina, kad bet kokio pardavimo De Beers draudimas galėtų turėti pernelyg didelį poveikį jos interesams. Jis visiškai ir galbūt neribotam laikotarpiui atimtų iš jos laisvę sudaryti sutartis su jai tuo metu svarbiausiais klientais.
261. Šis argumentas sutampa su antrojo ieškinio pagrindo pirma dalimi, kuri susijusi su sutarčių sudarymo laisve. Dėl šiuo atžvilgiu jau minėtų priežasčių jis turi būti atmestas(153).
iv) Dėl tariamo Alrosa diskriminavimo
262. Galiausiai Alrosa nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra savavališkas ir diskriminuojantis šią įmonę, palyginti su kitais tiekėjais, kurie ateityje galės parduoti neapdorotus deimantus De Beers nekonkuruodami su Alrosa.
263. Alrosa nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kiti gamintojai iš tikrųjų parduoda De Beers nors kiek reikšmingesnį deimantų kiekį. Vis dėlto tokių pagrįstų įrodymų reikėtų, kadangi prekyba tarp konkurentų dažniausiai negali būti laikoma įprastu elgesiu rinkoje(154).
264. Tačiau netgi darant prielaidą, kad bus vykdomas toks pardavimas, ginčijamas sprendimas nesukels Alrosa diskriminacijos, palyginti su kitais gamintojais.
265. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas(155).
266. Nagrinėjamu atveju Alrosa ir kiti pasaulinėje rinkoje veikiantys neapdorotų deimantų gamintojai nebūtinai yra panašioje situacijoje. Kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas(156), Alrosa pasaulinėje deimantų rinkoje užima antrąją vietą ir pageidautų sudaryti ilgalaikius tiekimo susitarimus su De Beers, kuri užima pirmą vietą. Vien atsižvelgiant į šių dviejų įmonių išskirtinę padėtį rinkoje, tiekimo santykiai tarp De Beers ir Alrosa turėtų būti vertinami skirtingai nei galimi De Beers santykiai su kitais, daug mažesniais gamintojais.
267. Be to, susitarimu, apie kurį pranešta, buvo siekiama tęsti dešimtmečius egzistavusius išimtinio tiekimo santykius tarp Alrosa ir De Beers, kuriais De Beers naudojosi siekdama išsaugoti savo, kaip „pagrindinės rinkos dalyvės“, vaidmenį ir kontroliuoti produkciją pasaulinėje rinkoje(157). Dėl šio istorinio konteksto Alrosa situacija taip pat skiriasi nuo kitų rinkoje esančių gamintojų.
268. Todėl ginčijamas sprendimas nepažeidžia bendrojo vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo. Priešingai nei tvirtina Alrosa, ginčijamas sprendimas taip pat nebuvo savavališkas, nes jis pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, visų pirma Komisijos atlikto rinkos tyrimo rezultatais.
269. Vien siekiant išsamumo reikėtų papildomai pažymėti, kad ginčijamo sprendimo nereikia suprasti kaip leidimo, suteikiančio De Beers teisę pirkti neapdorotus deimantus iš kitų nei Alrosa potencialių gamintojų. Priešingai, De Beers ir kitų gamintojų tiekimo santykiai neabejotinai turi būti įvertinti pagal EB 81 ir 82 straipsnius bei EEE susitarimo 53 ir 54 straipsnius atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes.
v) Preliminari išvada
270. Taigi, trečiojo ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindo antra dalis taip pat yra nepagrįsta.
C – Preliminari išvada
271. Kadangi nė vienam iš ieškinio pagrindų, kuriais Alrosa rėmėsi pirmojoje instancijoje, negalima pritarti, ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo reikia atmesti.
VII – Dėl bylinėjimosi išlaidų
272. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą.
273. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą kartu su šio reglamento 118 straipsniu, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Alrosa pralaimėjo bylą abiejose instancijose, ji turi padengti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
VIII – Išvada
274. Remdamasi išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. Panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Alrosa prieš Komisiją (T‑170/06).
2. Atmesti ieškinį, kurį Alrosa pareiškė Pirmosios instancijos teisme dėl 2006 m. vasario 22 d. Komisijos sprendimo 2006/520/EB dėl procedūros pagal EB 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį panaikinimo.
3. Priteisti iš Alrosa bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – Siekiant supaprastinimo, toliau šios išvados tekste originalo kalba terminas „įsipareigojimai“ (vokiečių k. – „Zusagen“) vartojamas kaip sudėtingesnės sąvokos „pasiūlymas prisiimti įsipareigojimus“ (vokiečių k. – „Verpflichtungszusagen“) sinonimas.
3 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).
4 – 2006 m. vasario 22 d. Komisijos sprendimas 2006/520/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (Byla COMP/B‑2/38.381 – De Beers), apie kurį pranešta dokumentu C(2006) 521, o santrauka paskelbta OL L 205, 2006, p. 24 (toliau – ginčijamas sprendimas).
5 – 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Alrosa prieš Komisiją (T‑170/06, Rink. p. II‑2601), patikslintas 2007 m. rugpjūčio 27 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi (toliau – „skundžiamas sprendimas“ arba „pirmosios instancijos sprendimas“).
6 – 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB] Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81).
7 – Reglamento Nr. 1/2003 45 straipsnio antra dalis.
8 – Reglamento Nr. 773/2004 teisinis pagrindas yra Reglamento Nr. 1/2003 33 straipsnis; dėl įsigaliojimo žr. Reglamento Nr. 773/2004 20 straipsnį.
9 – Reglamentas Nr. 773/2004 pirmiausia iš dalies buvo pakeistas 2006 m. spalio 23 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1792/2006 (OL L 362, 2006, p. 1), paskui – 2008 m. birželio 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 622/2008 (OL L 171, 2008, p. 3).
10 – Skundžiamo sprendimo 8–26 ir 179 punktai.
11 – Toliau – Alrosa.
12 – Toliau – De Beers.
13 – 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas Nr. 17: Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3). Šiame reglamente išdėstytos nuostatos galiojo iki 2004 m. gegužės 1 d., kuomet jas pakeitė Reglamentas Nr. 1/2003.
14 – Toliau – Alrosa individualūs įsipareigojimai.
15 – Toliau – bendri De Beers ir Alrosa įsipareigojimai.
16 – OL C 136, 2005, p. 32.
17 – Toliau – De Beers individualūs įsipareigojimai.
18 – Komisija apeliaciniame skunde nurodo, kad tai buvo galutinė įsipareigojimų, kuriuos ji pirmą kartą pasiūlė 2005 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje ir kurių atžvilgiu paskui iki 2006 m. sausio 26 d. buvo padaryta keletas redakcinių pakeitimų, versija.
19 – Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 185 punkto, 2006 m. vasario 22 d. laiške Komisija informavo Alrosa, kad „su ja susijusi procedūra“ buvo baigta.
20 – Žr. skundžiamo sprendimo 30 punktą.
21 – Apeliacinio skundo, kuris iš pradžių buvo pateiktas faksu, originalą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2007 m. rugsėjo 26 dieną.
22 – Žr., pavyzdžiui, 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder (265/87, Rink. p. 2237) 21 punktą, 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir. kt. (C‑331/88, Rink. p. I‑4023) 13 punktą, 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir. kt. (C‑189/01, Rink. p. I‑5689) 81 punktą, 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Zuid–Hollandse Milieufederatie ir Natuur en Milieu (C‑174/05, Rink. p. I‑2443) 28 punktą ir 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Maatschap Schonewille–Prins (C‑45/05, Rink. p. I‑3997) 45 punktą.
23 – Žr., pavyzdžiui, 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo RTE ir ITP prieš Komisiją, vadinamo „Magill“ (sujungtos bylos C‑241/91 P ir C‑242/91 P, Rink. p. I‑743) 93 punktą ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją, vadinamo „Cementbouw“ (C‑202/06 P, Rink. p. I‑12129) 52 punktą.
24 – Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 88 ir 139 punktus.
25 – Šiuo atžvilgiu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729) 40 punktą, 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, vadinamo „Impala“ (C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951) 117 punktą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) prieš Komisiją (C‑47/07 P, Rink. p. I‑9761) 77 punktą.
26 – Žr. šios išvados 22 išnašoje minėtą Teisingumo Teismo praktiką.
27 – Žr., be kita ko, skundžiamo sprendimo 101, 103, 104 ir 140 punktus.
28 – Skundžiamo sprendimo 87 ir 95 punktai.
29 – Bent jau neaiškus yra skundžiamo sprendimo 87 punkte pateiktas Pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį priimtu sprendimu „užbaigiama konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo ir sankcionavimo procedūra“.
30 – Žr. Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamosios dalies antrą sakinį.
31 – Dėl įmonių koncentracijos kontrolės procedūros žr. mano išvados, 2007 m. balandžio 26 d. pateiktos 23 išnašoje minėtoje byloje Cementbouw, 69 punktą.
32 – Žr. šios išvados 53 punktą.
33 – Skundžiamo sprendimo 154 punktas.
34 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 101, 140 ir 154 punktus.
35 – Visų pirma žr. skundžiamo sprendimo 154 punktą.
36 – 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimas Campogrande prieš Komisiją (C‑62/01 P, Rink. p. I‑3793, 24 punktas), 2006 m. birželio 22 d. Sprendimas Storck prieš VRDT (C‑24/05 P, Rink. p. I‑5677, 34 ir 35 punktai) ir 2007 m. kovo 15 d. Sprendimas British Airways prieš Komisiją (C‑95/04 P, Rink. p. I‑2331, 137 punktas).
37 – Nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika; žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir. kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123) 48 punktą, 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją (C‑551/03 P, Rink. p. I‑3173) 51 punktą, 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją (C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921) 41 punktą ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją (C‑431/07 P, Rink. p. I‑0000) 137 punktą.
38 – 2005 m. vasario 15 d. Sprendimas Komisija prieš Tetra Laval (C‑12/03 P, Rink. p. I‑987, 37–49 punktai), 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Ispanija prieš Lenzing (C‑525/04 P, Rink. p. I‑9947, 56–61 punktai) ir 25 išnašoje minėto Sprendimo Impala 135–150 punktai, visų pirma 143 punktas.
39 – 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Remia ir. kt. prieš Komisiją (42/84, Rink. p. 2545, 34 punktas) yra principinis sprendimas dėl Komisijos turimos vertinimo laisvės konkurencijos bylose; taip pat žr. 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo BAT ir Reynolds prieš Komisiją (sujungtos bylos 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487) 62 punktą ir 37 išnašoje minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 279 punktą.
40 – Skundžiamo sprendimo 108–110 punktai.
41 – 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Royal Philips Electronics prieš Komisiją (T‑119/02, Rink. p. II‑1433, 78 punktas) ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos sprendimas ARD prieš Komisiją (T‑158/00, Rink. p. II‑3825, 328 punktas); taip pat žr. mano išvados, pateiktos 23 išnašoje minėtoje byloje Cementbouw, 67 punktą.
42 – Skundžiamo sprendimo123–125 punktai ir visų pirma 125 punktas.
43 – Skundžiamo sprendimo 126 punktas.
44 – 25 išnašoje minėto Sprendimo Impala 144 punktas.
45 – 38 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 39 punktas ir 25 išnašoje minėto Sprendimo Impala 145 punktas. Ši Teisingumo Teismo praktika, iš pradžių išplėtota įmonių koncentracijos kontrolės srityje, dabar yra svarbi ir kitose teisės srityse bei gali būti taikoma visais atvejais, kai siekiama patikrinti, ar Komisijos sprendime nėra akivaizdžios vertinimo klaidos; žr. 38 išnašoje minėto Sprendimo Ispanija prieš Lenzing 57 punktą, 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją (C‑405/07 P, Rink. p. I‑8267) 55 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir. kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567) 67 punktą.
46 – Šiuo atžvilgiu taip pat žr. skundžiamo sprendimo 131 punktą.
47 – Skundžiamo sprendimo 132 punktas.
48 – Žr. ginčijamo sprendimo 41 ir 42 konstatuojamąsias dalis.
49 – Žr. mano išvados, pateiktos 25 išnašoje minėtoje byloje Impala, 240 punktą.
50 – Žr. mano išvados, 2009 m. kovo 10 d. pateiktos byloje S.P.C.M. ir kt. (C‑558/07, Rink. p. I‑0000) 77 punktą; šiuo atžvilgiu žr. 2002 m. kovo 12 d. Sprendimą Omega Air ir. kt. (sujungtos bylos C‑27/00 ir C‑122/00, Rink. p. I‑2569, 72 punktas), pagal kurį susijusi institucija nepadaro akivaizdžios vertinimo klaidos, jei priimdama sprendimą ji gali „pagrįstai“ daryti tam tikras prielaidas; taip pat žr. mano išvados, 2007 m. vasario 1 d. pateiktos 38 išnašoje minėtoje byloje Ispanija prieš Lenzing, 71 punktą, kuriame nurodžiau, kad prognozė būtų akivaizdžiai klaidinga tik tada, jeigu jos „nebūtų galima pateisinti jokiomis įmanomomis priežastimis“.
51 – Skundžiamo sprendimo 133 punktas.
52 – Skundžiamo sprendimo 134 punktas.
53 – Skundžiamo sprendimo 153 punkto paskutinis sakinys.
54 – Skundžiamo sprendimo 153 punkto pirmas sakinys.
55 – Žr. šios išvados 57 punktą.
56 – Skundžiamo sprendimo 134 punktas.
57 – Skundžiamo sprendimo 138 ir 153 punktai.
58 – Šiuo atžvilgiu žr. 25 išnašoje minėto Sprendimo Impala 145 punktą, pagal kurį tuomet, kai Komisija turi vertinimo laisvę, Pirmosios instancijos teismas neturi savo ekonominiu vertinimu pakeisti Komisijos vertinimo.
59 – 2000 m. birželio 15 d. Sprendimas Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją (C‑237/98 P, Rink. p. I‑4549, 36 punktas), 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas PKK ir KNK prieš Tarybą (C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 35 punktas) ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Komisija prieš Schneider Electric (C‑440/07 P, Rink. p. I‑0000, 104 punktas).
60 – 59 išnašoje minėto Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą 37 punktas, 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją (C‑326/05 P, Rink. p. I‑6557) 60 punktas, 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Sniace prieš Komisiją (C‑260/05 P, Rink. p. I‑10005) 37 punktas ir 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eurohypo prieš VRDT (C‑304/06 P, Rink. p. I‑3297) 34 punktas, taip pat 2009 m. birželio 3 d. Nutarties Zipcar prieš VRDT (C‑394/08 P, Rink. p. I‑0000) 40 punktas.
61 – Skundžiamo sprendimo 115 ir 150 punktai.
62 – Skundžiamo sprendimo 99 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad „priemonės proporcingumo kontrolė yra objektyvi kontrolė“.
63 – 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimo Somaco prieš Komisiją (C‑401/96 P, Rink. p. I‑2587) 53 punktas, 25 išnašoje minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 77 punktas ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją (C‑385/07 P, Rink. p. I‑0000) 71 punktas.
64 – 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją (C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611) 121 punktas, 37 išnašoje minėto Sprendimo Aalborg Portland ir. kt. prieš Komisiją 372 punktas, 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją (C‑202/07 P, Rink. p. I‑0000) 30 punktas ir 59 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Schneider Electric 135 punktas.
65 – 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Taryba prieš de Nil ir Impens (C‑259/96 P, Rink. p. I‑2915) 32 ir 33 punktai, 37 išnašoje minėto Sprendimo Aalborg Portland ir. kt. prieš Komisiją 372 punktas, 64 išnašoje minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 29 punktas ir 59 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Schneider Electric 135 punktas.
66 – 2007 m. birželio 7 d. Sprendimas Wunenburger prieš Komisiją (C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 80 punktas).
67 – Dėl šio pranešimo žr. išvados 26 punktą.
68 – Dėl faktų iškraipymo žr. 59 išnašoje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką; dėl teisinio faktų vertinimo žr. 1996 m. rugsėjo 17 d. Nutarties San Marco prieš Komisiją (C‑19/95 P, Rink. p. I‑4435) 39 punktą, 25 išnašoje minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 39 punktą ir 59 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Schneider Electric 191 punktą.
69 – 25 išnašoje minėtas Sprendimas Impala, visų pirma jo 64, 65, 73 ir 76 punktai; šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nesivadovavo mano išvada, 2007 m. gruodžio 13 d. pateikta šioje byloje (pirmiausia žr. 171–176 punktus).
70 – Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbto pranešimo 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „Komisija siekia, remdamasi šio rinkos tyrimo rezultatais, priimti sprendimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį <...>“. (Išskirta mano.)
71 – Skundžiamo sprendimo 136 punkto antras sakinys ir 192 punkto pirmas sakinys.
72 – Skundžiamo sprendimo 132–154 punktai.
73 – Žr. šios išvados 45 punktą ir 25 išnašoje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.
74 – Žr. skundžiamo sprendimo 8 ir 9 punktuose išdėstytas faktines aplinkybes ir 116 punkte pateiktą citatą iš ginčijamo sprendimo, kurioje paminėti „komerciniai santykiai tarp [De Beers] ir jos svarbiausio konkurento Alrosa“.
75 – Skundžiamo sprendimo 138 ir 153 punktai.
76 – 1978 m. vasario 14 d. Sprendimas United Brands ir United Brands Continentaal prieš Komisiją (27/76, Rink. p. 207, 189 punktas), 2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Sot. Lélos kai Sia ir. kt. (sujungtos bylos C‑468/06–C‑478/06, Rink. p. I‑7139, 50 punktas) ir 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Kanal 5 ir TV 4 (C‑52/07, Rink. p. I‑9239, 26 punktas).
77 – Visų pirma žr. Komisijos atsiliepimo į ieškinį 58, 63 ir 68 punktus ir skundžiamo sprendimo 74 punktą.
78 – Skundžiamo sprendimo 153 punktas.
79 – Žr. šios išvados 121 punktą ir 76 išnašoje nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.
80 – Ginčijamo sprendimo 25, 26, 28 ir 30 konstatuojamosios dalys ir Komisijos atsiliepimo į ieškinį 64 ir 65 punktai; taip pat žr. skundžiamo sprendimo 83 punktą.
81 – 1993 m. kovo 18 d. Sprendimas Parlamentas prieš Frederiksen (C‑35/92 P, Rink. p. I‑991, 31 punktas), 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas T. Port prieš Komisiją (C‑122/01 P, Rink. p. I‑4261, 17 punktas), 2005 m. birželio 28 d. Sprendimas Dansk Rørindustri ir. kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 148 punktas) ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Common Market Fertilizers prieš Komisiją (C‑443/05 P, Rink. p. I‑7209, 137 punktas).
82 – Žr. skundžiamo sprendimo 158 ir 204 punktus. Remiantis bylos kalba, šie tvirtinimai buvo pateikti „for the sake of completeness“.
83 – Perduoti dokumentai buvo trečiųjų šalių komentarai, pateikti atliekant rinkos tyrimą, ir De Beers individualių įsipareigojimų kopija (žr. šios išvados 29 punktą).
84 – 37 išnašoje minėto Sprendimo Aalborg Portland ir. kt. prieš Komisiją 372 punktas, 37 išnašoje minėto Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom prieš Komisiją 42 punktas ir 59 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Schneider Electric 135 punktas.
85 – Skundžiamo sprendimo 201 punktas. (Išskirta mano.)
86 – Skundžiamo sprendimo 203 punktas.
87 – 66 išnašoje minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 80 punktas.
88 – Komisija nurodo skundžiamo sprendimo 130 punktą.
89 – 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir. kt. (C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363, 52 punktas), 2001 m. vasario 15 d. Sprendimas Nachi Europe (C‑239/99, Rink. p. I‑1197, 24 punktas) ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimas Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją (C‑240/03 P, Rink. p. I‑731, 43 punktas). Taip pat žr. 1962 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Meroni prieš Vyriausiąją valdybą (sujungtos bylos 46/59 ir 47/59, Rink. p. 837, 854).
90 – 89 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir. kt. 52 punktas ir 89 išnašoje minėto Sprendimo Comunità montana della Valnerina prieš Komisiją 43 punktas.
91 – 2004 m. rugsėjo 27 d. Nutartis UER prieš M6 ir. kt. (C‑470/02 P, 69 punktas) ir 2006 m. birželio 13 d. Nutartis Mancini prieš Komisiją (C‑172/05 P, 41 punktas).
92 – Generalinio advokato P. Léger išvados, 1998 m. balandžio 2 d. pateiktos byloje Parlamentas prieš Gutiérrez de Quijano y Lloréns (C‑252/96 P, Rink. p. I‑7421), 36 punktas.
93 – Šiuo atžvilgiu žr. 92 išnašoje minėto 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Parlamentas prieš Gutiérrez de Quijano y Lloréns 34 punktą ir 91 išnašoje minėtos Nutarties UER prieš M6 ir kt. 74 punktą.
94 – 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją (234/84, Rink. p. 2263, 27 punktas), 1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Lisrestal ir. kt. (C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktas), 2007 m. kovo 8 d. Sprendimas Gerlach (C‑44/06, Rink. p. I‑2071, 38 punktas) ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Land Oberösterreich ir Austrija prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑439/05 P ir C‑454/05 P, Rink. p. I‑7141, 36 punktas); konkrečiai dėl teisės į gynybą užtikrinimo teismo procese žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Corus UK prieš Komisiją (C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 19 punktas).
95 – 1961 m. kovo 22 d. Sprendimas SNUPAT prieš Vyriausiąją valdybą (sujungtos bylos 42/59 ir 49/59, Rink. p. 111 ir 169), 2002 m. sausio 10 d. Sprendimo Plant ir. kt. prieš Komisiją ir South Wales Small Mines (C‑480/99 P, Rink. p. I‑265) 24 punktas ir 94 išnašoje minėto Sprendimo Corus UK prieš Komisiją 19 punktas.
96 – Šiuo atžvilgiu taip pat žr. mano išvados, 2006 m. rugsėjo 27 d. pateiktos 59 išnašoje minėtoje byloje PKK ir KNK prieš Tarybą, 67 punktą.
97 – Iš 91 išnašoje minėtos Nutarties UER prieš M6 ir. kt. 74 punkto galima daryti išvadą, kad pirmojoje instancijoje priimtas sprendimas negali būti pagrįstas „nouvelle thèse inspirée par le Tribunal“.
98 – Šiuo atžvilgiu žr. skundžiamo sprendimo 201 punktą ir šios išvados 140 punktą.
99 – Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 62 straipsnis.
100 – Žr. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnį ir 41 išnašoje minėto Sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 205 punktą.
101 – 1980 m. liepos 10 d. Sprendimas Distillers Company prieš Komisiją (30/78, Rink. p. 2229, 26 punktas) ir 1990 m. vasario 14 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C‑301/87, Rink. p. I‑307, 31 punktas); taip pat šiuo atžvilgiu žr. 37 išnašoje minėto Sprendimo Aalborg Portland ir. kt. prieš Komisiją 73 punktą ir 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją (C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977) 97 ir 98 punktus.
102 – 1980 m. spalio 29 d. Sprendimas van Landewyck ir. kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 47 punktas) ir 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimas Bernardi prieš Parlamentą (150/84, Rink. p. 1375, 28 punktas).
103 – Skundžiamo sprendimo 203 punktas.
104 – Iš pradžių Pagrindinių teisių chartija buvo iškilmingai paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje (OL C 364, p. 1), ir antrą kartą – 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre (OL C 303, p. 1).
105 – Reglamento Nr. 1/2003 37 konstatuojamoji dalis. Nors Pagrindinių teisių chartija dar nėra teisiškai privaloma kaip pirminė teisė, Chartija, būdama teisės šaltinis, pateikia informaciją apie Bendrijos teisinės sistemos užtikrinamas pagrindines teises, visų pirma tuomet, kai Bendrijos teisės akte į ją yra aiški nuoroda; žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, vadinamo „Šeimos susijungimas“, (C‑540/03, Rink. p. I‑5769) 38 punktą ir mano išvados, 2005 m. rugsėjo 8 d. pateiktos šioje byloje, 108 punktą.
106 – Šiuo atžvilgiu žr. 94 išnašoje minėtą Teisingumo Teismo praktiką; konkrečiai dėl teisės į gynybą užtikrinimo administracinėse procedūrose, susijusiose su konkurencijos teisės taikymu, žr., pavyzdžiui, 1989 m. spalio 18 d. Sprendimą Orkem prieš Komisiją (374/87, Rink. p. 3283, 32 punktas) ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją (C‑534/07 P, Rink. p. I‑0000, 26 punktas).
107 – Skundžiamo sprendimo 176 ir 177 punktai.
108 – Skundžiamo sprendimo 178 punktas.
109 – Skundžiamo sprendimo 186 punktas.
110 – Skundžiamo sprendimo 187 punktas.
111 – Skundžiamo sprendimo 187 punktas.
112 – Skundžiamo sprendimo 197–203 punktai.
113 – Skundžiamo sprendimo 197 punktas.
114 – Žr. šios išvados 174 ir 175 punktus.
115 – Tai, kad Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnyje 3 dalis sistemiškai yra po 1 dalies, parodo, jog ji turi būti taikoma tik priimant sprendimus pagal šio reglamento 7, 8 ir 23 straipsnį bei 24 straipsnio 2 dalį.
116 – Žr. 106 išnašoje minėtus sprendimus.
117 – Skundžiamo sprendimo 21 punktas; taip pat žr. šios išvados 27 punktą.
118 – Alrosa pati pateikė šį laišką Pirmosios instancijos teismui kaip ieškinio pirmojoje instancijoje 14 priedą.
119 – Skundžiamo sprendimo 24 punktas; taip pat žr. šios išvados 30 punktą.
120 – Šiuo atžvilgiu žr. šios išvados 214–216 punktus.
121 – Skundžiamo sprendimo 201 punktas.
122 – Žr. šios išvados 174 ir 175 punktus.
123 – Taip pat kelios įmonės kartu gali turėti dominuojančią padėtį rinkoje (kolektyvinė dominuojanti padėtis).
124 – Šiuo atžvilgiu taip pat žr. skundžiamo sprendimo 89 ir 90 punktus.
125 – Pasiūlymas priimti Tarybos reglamentą dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, iš dalies keičiantis Reglamentus (EEB) Nr. 1017/68, (EEB) Nr. 2988/74, (EEB) Nr. 4056/86 ir (EEB) Nr. 3975/87 (Reglamentas dėl Sutarties 81 ir 82 straipsnių įgyvendinimo), kurį Komisija pateikė 2000 m. rugsėjo 27 d. (COM(2000) 582, galutinis, OL C 365E, p. 284); visų pirma žr. šio pasiūlymo 9 straipsnio 1 dalies antrą sakinį.
126 – Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 91 punktą.
127 – Teisė į gerą administravimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, į kurią nuoroda pateikiama Reglamento Nr. 1/2003 37 konstatuojamojoje dalyje, 41 straipsnyje.
128 – Generalinis advokatas F. Jacobs savo išvadoje, 1998 m. gegužės 28 d. pateiktoje byloje Bronner (1998 m. lapkričio 26 d. sprendimas, C‑7/97, Rink. p. I‑7791, 56 punktas), nurodė, kad „teisė pasirinkti komercinius partnerius ir laisvai disponuoti nuosavybe yra visuotinai valstybių narių teisėje pripažįstami principai, kartais net turintys konstitucinę galią. Šių teisių apribojimas turi būti kruopščiai pagrįstas“.
129 – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis.
130 – EB 4 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnis; taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą CIF (C‑198/01, Rink. p. I‑8055, 47 punktas).
131 – 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑518/06, Rink. p. I‑0000, 66 punktas); taip pat žr. 1999 m. sausio 21 d. Sprendimą Bagnasco ir kt. (sujungtos bylos C‑215/96 ir C‑216/96, Rink. p. I‑135, 45 ir 46 punktai) ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Société thermale d'Eugénie-les-Bains (C‑277/05, Rink. p. I‑6415, 21 punktas).
132 – Šiuo atžvilgiu žr. 1992 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Automec prieš Komisiją (T‑24/90, Rink. p. II‑2223, 51–53 punktai), o dėl laisvės užsiimti verslu žr. 2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bayer prieš Komisiją (T‑41/96, Rink. p. II‑3383, 180 punktas).
133 – Šiuo klausimu taip pat žr. mano išvados, pateiktos 23 išnašoje minėtoje byloje Cementbouw, 71 punktą.
134 – Nagrinėjamoje byloje nėra nieko, kas rodytų, jog yra pareiga sudaryti sutartį, dėl kurios De Beers toliau privalėtų pirkti iš Alrosa tam tikrą neapdorotų deimantų kiekį. Vien siekdama išsamumo norėčiau pažymėti, kad per Teisingumo Teisme vykusį teismo posėdį su bylos šalimis buvo aptariama „essential facilities“ (esminių išteklių) doktrina atsižvelgiant į De Beers platinimo tinklą. Tačiau kaip pripažino pati Alrosa, toks platinimo tinklas nebuvo tiek gyvybiškai svarbus, kad jį būtų galima laikyti esminiais ištekliais („essential facilities“), prie kurių De Beers turėtų kitiems rinkos dalyviams suteikti prieigą. Net jeigu Alrosa buvo ekonomiškai nenaudinga sukurti savo platinimo sistemą, pagal Teisingumo Teismo praktiką De Beers nebūtų turėjusi pareigos sudaryti sutartį (128 išnašoje minėto Sprendimo Bronner 41–46 punktai ir visų pirma 45 punktas; dėl „essential facilities“ doktrinos taip pat žr. 23 išnašoje minėto Sprendimo „Magill“ 49–57 punktus ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą IMS Health, C‑418/01, Rink. p. I‑5039).
135 – Alrosa pirmiausia nurodo 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Langnese–Iglo prieš Komisiją (T‑7/93, Rink. p. II‑1533, 206 ir 207 punktai), kuris buvo patvirtintas 1998 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimu Langnese–Iglo prieš Komisiją (C‑279/95 P, Rink. p. I‑5609, 74 punktas).
136 – 135 išnašoje minėto Sprendimo Langnese–Iglo prieš Komisiją 4 ir 5 punktai.
137 – Žr. šios išvados 119–122 punktus.
138 – Ginčijamo sprendimo 25, 26, 28 ir 30 punktai ir Komisijos atsiliepimo į ieškinį pirmojoje instancijoje 64 ir 65 punktai; taip pat žr. skundžiamo sprendimo 83 punktą.
139 – Žr. šios išvados 119–123 ir 128–130 punktus.
140 – Šiuo atžvilgiu žr. mano išvados, 2009 m. vasario 19 d. pateiktos byloje T–Mobile Netherlands ir kt. (2009 m. birželio 4 d. sprendimas, C‑8/08, Rink. p. I‑0000), 71 punktą.
141 – Žr. šios išvados 70–75 punktus.
142 – Žr. šios išvados 77 punktą.
143 – Skundžiamo sprendimo 13 punktas.
144 – Skundžiamo sprendimo 9 ir 14 punktai; ginčijamo sprendimo 23–27 konstatuojamosios dalys.
145 – Ginčijamo sprendimo 28 ir 30 konstatuojamosios dalys.
146 – Ginčijamo sprendimo 41 ir 42 konstatuojamosios dalys.
147 – Žr. ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamąją dalį.
148 – Alrosa atsiliepimo į apeliacinį skundą 67 ir 77 punktai bei tripliko 17 punktas. Be kita ko, Alrosa kritikavo, kad dauguma neigiamo pobūdžio trečiųjų šalių pastabų buvo pateiktos pagal tipinį atsakymo pavyzdį ir jose nebuvo nurodyta jokių konkurencijos problemų, kurios būtų reikšmingos nagrinėjamu atveju.
149 – 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir. kt. (C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981) 59 punktas, 36 išnašoje minėto Sprendimo Storck prieš VRDT 45 punktas, 59 išnašoje minėto Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą 61 punktas ir 64 išnašoje minėto Sprendimo France Télécom prieš Komisiją 60 punktas.
150 – Ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamosios dalies antra įtrauka.
151 – Ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamosios dalies trečia įtrauka.
152 – 132 išnašoje minėtas Sprendimas Automec prieš Komisiją, visų pirma jo 52 punktas.
153 – Žr. šios išvados 224–241 punktus.
154 – Žr. šios išvados 119–122 ir 234 punktus.
155 – 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA (C‑344/04, Rink. p. I‑403) 95 punktas, 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas Advocaten voor de Wereld (C‑303/05, Rink. p. I‑3633) 56 punktas ir 50 išnašoje minėto Sprendimo S.P.C.M. ir. kt., Rink. p. I‑0000, 74 punktas.
156 – Skundžiamo sprendimo 8 ir 9 punktai; taip pat žr. šios išvados 14 ir 15 punktus.
157 – Ginčijamo sprendimo 25, 26, 28 ir 30 konstatuojamosios dalys bei Komisijos atsiliepimo į ieškinį pirmojoje instancijoje 64 ir 65 punktai; taip pat žr. skundžiamo sprendimo 83 punktą.