1.

Šiuo ieškiniu dėl panaikinimo Europos Parlamentas ginčija neteisingai pasirinktą teisinį pagrindą priimant 2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos sprendimą 2006/1016/EB, suteikiantį Europos investicijų bankui Bendrijos garantiją paskolų ir paskolų garantijų, suteiktų projektams ne Bendrijoje, nuostoliams atlyginti ( 2 ).

2.

Europos Sąjungos Taryba šį sprendimą priėmė remdamasi ekonominio, finansinio ir techninio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis teisiniu pagrindu (EB 181a straipsnis). Parlamento manymu, šis sprendimas turėjo būti grindžiamas ir EB 179 straipsniu – bendradarbiavimu vystymosi labui. Tai pagrįsdamas Parlamentas nurodo, kad dauguma trečiųjų valstybių, kurios patenka į sprendimo taikymo sritį, yra besivystančios šalys.

3.

EB XX antraštinė dalis pavadinta „Bendradarbiavimas vystymosi labui“. Jos 177 straipsnyje išdėstyti Bendrijos politikos tikslai šioje srityje:

„1.   Bendradarbiavimo vystymosi labui srityje Bendrijos politika, papildanti valstybių narių vykdomos politikos kryptis, skatina:

2.   <…>“

4.

EB 178 straipsnyje numatyta:

„Į 177 straipsnyje nurodytus tikslus Bendrija atsižvelgia įgyvendinama įvairių sričių politiką, kuri gali turėti poveikio besivystančioms šalims.“

5.

EB 179 straipsnis yra bendradarbiavimo vystymosi labui priemonių teisinis pagrindas:

„1.   Nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų, Taryba 251 straipsnyje nustatyta tvarka tvirtina priemones, reikalingas 177 straipsnyje nurodytiems tikslams įgyvendinti. Tokios priemonės gali būti daugiametės programos.

2.   Europos investicijų bankas pagal savo statute nustatytas sąlygas prisideda prie 1 dalyje nurodytų priemonių įgyvendinimo.

3.   <…>“

6.

Sutarties XXI antraštinę dalį „Ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis“ sudaro vienintelis 181a straipsnis:

„1.   Nepažeisdama kitų šios Sutarties, ypač XX antraštinės dalies, nuostatų, Bendrija, neperžengdama savo kompetencijos ribų, įgyvendina ekonominio, finansinio ir techninio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis priemones. Tokios priemonės papildo tas, kurias įgyvendina valstybės narės ir kurios atitinka plėtrą remiančio Bendrijos bendradarbiavimo politiką.

Bendrijos politika šioje srityje padeda siekti bendro tikslo plėtoti bei įtvirtinti demokratiją ir teisinę valstybę, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.

2.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma priima priemones, būtinas 1 daliai įgyvendinti. <…>

<…>“

7.

Sprendimo trečia konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Siekiant paremti ES išorės veiksmus, nepadarant poveikio EIB kredito būklei, EIB reikėtų suteikti Bendrijos biudžeto garantiją operacijoms, kurios atliekamos ne Bendrijos šalyse. EIB reikėtų skatinti didinti operacijų, kurios vykdomos nesinaudojant Bendrijos garantija, skaičių, ypač narystės siekiančiose ir Viduržemio jūros regiono šalyse bei investuoti tinkamose kitų regionų šalyse, o išaiškinant Bendrijos garantijos aprėpties pobūdį, reikėtų nurodyti, kad ji apima tam tikrą politinio arba suverenaus pobūdžio riziką.“

8.

Sprendimo aštuntoje konstatuojamoje dalyje taip pat yra nuoroda į Bendrijos užsienio politiką:

„EIB finansavimo operacijos turėtų atitikti ir remti ES užsienio politikos kryptis, įskaitant konkrečius regioninius tikslus. Užtikrindamas bendrą atitiktį Sąjungos veiksmams EIB finansavimas turėtų papildyti atitinkamas Bendrijos pagalbos politikos kryptis, programas ir instrumentus skirtinguose regionuose. Be to, valstybių narių aplinkos apsauga ir energijos tiekimo patikimumas turėtų būti įtraukti į EIB finansavimo tikslus visuose reikalavimus atitinkančiuose regionuose. EIB finansavimo operacijas reikėtų vykdyti tose šalyse, kurios atitinka tam tikras sąlygas, nustatytas ES aukšto lygio susitarimuose dėl politinių ir makroekonominių aspektų.“ (Pataisytas vertimas)

9.

Sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Bendrija suteikia Europos investicijų bankui (EIB) visuotinę garantiją (Bendrijos garantija) dėl EIB negautų, bet jam priklausančių sumų, susijusių su paskolomis ir paskolų garantijomis, EIB tinkamiems investiciniams projektams, vykdomiems šiame sprendime nurodytose šalyse, kai paskolos finansavimas arba garantija suteikiami pagal pasirašytą susitarimą, kuris dar galioja arba nebuvo nutrauktas (EIB finansavimo operacijos) ir laikantis paties EIB taisyklių bei darbo tvarkos ir remiant atitinkamus Europos Sąjungos užsienio politikos tikslus.

<…>“

10.

Sprendimo 2 straipsnyje nustatyti garantijos taikymo srities geografiniai kriterijai. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   I priede pateikiamas šalių, atitinkančių ar galinčių atitikti reikalavimus EIB finansavimui pagal Bendrijos garantiją gauti, sąrašas.

2.   Dėl I priede išvardytų bei „*“ pažymėtų šalių ir I priede neišvardytų šalių Taryba priima sprendimus dėl atitikimo reikalavimams kiekvienu konkrečiu atveju (EB) sutarties 181a straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.“

11.

Sprendimo 3 straipsnis reglamentuoja EIB veiksmų atitiktį Europos Sąjungos užsienio politikos tikslams. Minėto straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„2.   Bendradarbiavimas vyksta atskirų regionų pagrindu, atsižvelgiant į EIB vaidmenį ir Europos Sąjungos politikos kryptis kiekviename regione.“

12.

Skundžiamo sprendimo I priede pateikiamas šalių, galinčių gauti Bendrijos garantija užtikrintą finansavimą, sąrašas. Jame konkrečios valstybės išvardytos nurodant tokias kategorijas:

„A. Narystės siekiančios valstybės

1) Šalys kandidatės

<…>

2) Potencialios šalys kandidatės

<…>

B. Kaimynystės ir partnerystės šalys

1) Viduržemio jūros regiono šalys

<…>

2) Rytų Europa, Pietų Kaukazas ir Rusija

<…>

C. Azija ir Lotynų Amerika

1) Lotynų Amerika

<…>

2) Azija

<…>

D. Pietų Afrika.“

13.

2006 m. birželio 22 d. Europos Bendrijų Komisija pateikė pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, suteikiančio Europos investicijų bankui (toliau – EIB) Bendrijos garantiją paskolų ir garantijų, suteiktų projektams ne Bendrijoje, nuostoliams atlyginti, kuriame kaip teisinis pagrindas nurodomas EB 181a straipsnis ( 3 ).

14.

2006 m. lapkričio 30 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl šio pasiūlymo ir paragino Komisiją nurodant teisinį pagrindą prie EB 181a straipsnio pridėti ir EB 179 straipsnį ( 4 ).

15.

Tačiau Komisija šiuo klausimu savo pasiūlymo nepakeitė ( 5 ) ir 2006 m. gruodžio 19 d. Europos Sąjungos Taryba, remdamasi EB 181a straipsniu kaip vieninteliu teisiniu pagrindu, priėmė skundžiamą sprendimą.

16.

2007 m. kovo 19 d. pateiktu ieškiniu Europos Parlamentas prašo Teisingumo Teismo

17.

Europos Sąjungos Taryba prašo

18.

2007 m. spalio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į bylą Tarybos pusėje.

19.

Per rašytinę proceso dalį ir 2008 m. gegužės 14 d. įvykusį posėdį savo pastabas pateikė visi proceso dalyviai.

20.

Savo ieškiniui pagrįsti Europos Parlamentas nurodo vienintelį pagrindą, būtent susijusį su klaidingu sprendimo teisinio pagrindo pasirinkimu. Taigi Parlamentas kaltina pažeidus EB sutartį EB 230 straipsnio 2 dalies prasme.

21.

Europos Parlamento nuomone, Sprendimas 2006/1016 turėjo būti priimtas remiantis ne tik EB 181a straipsniu, bet ir EB 179 straipsniu. Pagrįsdamas savo ieškinį Parlamentas nurodo, o Taryba neginčija, kad į sprendimo taikymo sritį patenka daugiausia trečiosios šalys, kurios kvalifikuojamos kaip besivystančios šalys.

22.

Bylos šalys sutaria, kad sprendimas yra finansinio bendradarbiavimo priemonė. Tačiau, Parlamento manymu, konkretus teisinis finansinio bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis pagrindas yra EB 179 straipsnis, kuris šia prasme neleidžia taikyti EB 181a straipsnio.

23.

Tarybos ir Komisijos manymu, priimant teisės aktą nebūtina papildomai remtis ir EB 179 straipsniu vien todėl, kad jis taikomas besivystančioms šalims. Šiuo teisiniu pagrindu reikėtų remtis tik tada, jei ginčijamu teisės aktu taip pat būtų siekiama Bendrijos vystomosios politikos tikslų, kaip antai nurodytų EB 177 straipsnyje. Nors skundžiamas sprendimas netiesiogiai apima ir besivystančias šalis, tačiau juo nėra siekiama vystomosios pagalbos tikslų.

24.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisinio pagrindo Bendrijos teisės aktui parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems pirmiausia priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys ( 6 ).

25.

Jeigu Bendrijos teisės akto turinio ir tikslo analizė parodo, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba jis turi du komponentus, kurie grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais, ir jei vienas iš jų yra laikytinas pagrindiniu ar dominuojančiu, o kitas yra tik papildomas, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja tikslas arba pagrindinis ar dominuojantis komponentas ( 7 ).

26.

Tačiau prieš pradedant nagrinėti ginčijamo sprendimo turinį ir tikslus, iš pradžių reikia abstrakčiai nustatyti EB 179 ir 181a straipsnių taikymo sritis. Tik nustačius šių abiejų teisinių pagrindų taikymo sritį galima žengti antrąjį žingsnį ir išnagrinėti, ar sprendimo tikslas ir turinys iš tiesų patenka į abiejų teisinių pagrindų taikymo sritį ir, jei taip, kokias išvadas reikia daryti.

27.

EB 179 straipsniu grindžiamos bendradarbiavimo vystymosi labui priemonės, o EB 181a straipsnis sudaro „ekonominio, finansinio ir techninio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis“ teisinį pagrindą. Nagrinėjama byla iš esmės yra susijusi su klausimu, kaip nustatyti dviejų teisinių pagrindų ribas ir ar EB 181a straipsnio taikymo sritis apima taip pat ten nurodytos rūšies priemones besivystančioms šalims.

28.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nustatant ribas negalima remtis priemonės rūšimi kaip atskyrimo kriterijumi. Nors tik EB 181a straipsnyje tiesiogiai numatytas „ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis“, o 179 straipsnyje tik bendrai numatytos „priemonės“, vis dėlto ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas ir pagalba yra klasikinė bendradarbiavimo vystymosi labui forma ( 8 ).

29.

Parlamentas mano, kad šių dviejų teisės normų taikymo sritis galima atskirti remiantis vien geografiniu kriterijumi. EB 179 straipsnis taikomas bendradarbiavimui su besivystančiomis šalimis, o EB 181a straipsnis apima tik bendradarbiavimą su šalimis, kurios nėra besivystančios šalys.

30.

Savo pozicijai pagrįsti Parlamentas pirmiausia nurodo XX ir XXI antraštinių dalių atsiradimo istoriją. XX antraštinė dalis dėl bendradarbiavimo vystymosi labui į Sutartį buvo įtraukta Mastrichto sutartimi. Iki tol priemonės, taikomos besivystančioms šalims, buvo grindžiamos EB 308 straipsniu. Atsiradus XX antraštinei daliai, priemonės, susijusios su trečiosiomis šalimis, kurios nėra besivystančios šalys, ir toliau buvo grindžiamos EB 308 straipsniu, kol Nicos sutartimi buvo įtrauktas EB 181a straipsnis. Iš to matyti, kad EB 181a straipsniu norėta užpildyti Sutartyje buvusią spragą dėl bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis, kurios nėra besivystančios šalys.

31.

Tačiau Taryba ir Komisija mano, kad nustatant ribas nepakanka remtis vien geografiniu kriterijumi. Būtina pasitelkti ir materialų kriterijų. Tam tikra priemonė į EB 181a straipsnio taikymo sritį nepatenka tik tada, kai ji susijusi su besivystančia šalimi ir ja kartu siekiama EB 177 straipsnio tikslų, tik tokiu atveju ji grindžiama EB 179 straipsniu kaip teisiniu pagrindu. Vadinasi, priemonė, susijusi su besivystančiomis šalimis, kuria nesiekiama 177 straipsnio tikslų, gali būti grindžiama EB 181a straipsniu.

32.

Jei remtumėmės tik pažodine reikšme, tai sąvoka „trečiosios šalys“ yra pakankamai plati, kad apimtų ir besivystančias šalis.

33.

Tačiau pažvelgus į Sutarties sistemą, kyla abejonių dėl tokio suvokimo teisingumo.

34.

EB 181a straipsnis pradedamas būtent tokiais žodžiais: „nepažeisdama kitų šios Sutarties, ypač XX antraštinės dalies“. Taip aiškiai parodoma, kad XX antraštinė dalis yra konkrečiai skirta bendradarbiavimui vystymosi labui ir kad ji turi prioritetą prieš EB 181a straipsnį.

35.

Taryba akivaizdžiai remiasi tuo, kad EB 179 straipsnis taip pat pradedamas žodžiais „nepažeisdama kitų šios Sutarties nuostatų“. Tačiau šia prasme reikia pažymėti, kad, pirma, EB 179 straipsnis buvo suformuluotas tada, kai dar nebuvo EB 181a straipsnio, kuris į EB sutartį buvo įtrauktas vėliau peržiūrint Sutartį. Antra, EB 179 straipsnio išlyga yra akivaizdžiai ne tokia konkreti, kaip numatytoji EB 181a straipsnyje, kuri tiesiogiai nurodo Sutarties XX antraštinę dalį. Todėl EB 179 straipsnyje numatyta išlyga yra viršesnė už EB 181a straipsnio išlygą.

36.

Vadinasi, konkrečiai bendradarbiavimui su besivystančiomis šalimis taikomos nuostatos yra XX antraštinė dalis ir EB 179 straipsnis, kaip teisinis pagrindas.

37.

Vis dėlto kyla klausimas, kokia XX antraštinės dalies poveikio apimtis? Ar tai reiškia, kad su besivystančiomis šalimis susijusios priemonės niekada negali būti grindžiamos EB 181a straipsniu? Ar šio poveikio ribos sutampa su EB 179 straipsnio taikymo srities ribomis ir tai reiškia, kad priemonės, kurios nepatenka į 179 straipsnio taikymo sritį, gali būti grindžiamos EB 181a straipsniu?

38.

Mano nuomone, remiantis teleologiniu aiškinimu, galima daryti išvadą, kad EB 181a straipsnis iš principo netaikomas priemonėms besivystančiomis šalių atžvilgiu ( 9 ).

39.

Aiškinant kitaip, kyla pavojus, kad naudojantis EB 181a straipsniu gali būti apeitos XX antraštinės dalies formuluotės ir vertinimai ( 10 ). Juk EB 181a straipsnyje reglamentuojamos priemonės, būtent ekonominis, finansinis ir techninis bendradarbiavimas, yra klasikinės pagalbos vystymuisi priemonės ( 11 ). EB 179 straipsnyje priemonėms, taikomoms besivystančioms šalių atžvilgiu, nustatyta sąlyga – jos turi siekti EB 177 straipsnyje numatytų tikslų, skatinti tvarų besivystančių šalių ekonominį ir socialinį vystymąsi, sklandžią ir laipsnišką besivystančių šalių integraciją į pasaulio ekonomiką bei kovą su skurdu besivystančiose šalyse. O EB 181a straipsnyje, atvirkščiai, tokio reikalavimo, kad bendradarbiavimu turi būti siekiama vystomosios politikos ir socialinių tikslų, nėra.

40.

Jei teisės aktų leidėjas, priimdamas bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis priemones, galėtų remtis EB 181a straipsniu ir tada, kai jomis nesiekiama EB 177 straipsnyje numatytų tikslų, tai galiausiai leistų apeiti įsipareigojimus, susijusius su EB 177 straipsnyje numatytais tikslais. Teisės aktų leidėjas galėtų formuoti ekonominio bendradarbiavimo su besivystančiomis šalimis politiką neatsižvelgdamas į EB 177 straipsnyje nustatytus tikslus ( 12 ). Tačiau tai prieštarauja Sutarties struktūrai. Taigi reikia daryti išvadą, kad, norint išvengti EB 177 straipsnio apėjimo, priemonių besivystančių šalių atžvilgiu negalima grįsti EB 181a straipsniu ( 13 ).

41.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju nereikia pateikti galutinio atsakymo į klausimą, ar, nustatant EB 179 straipsnio ir EB 181a straipsnio ribas, pakanka atsižvelgti vien į geografinį kriterijų ar būtina taip pat atsižvelgti į materialų kriterijų. Šis klausimas būtų svarbus tik tada, jei skundžiamu sprendimu nebūtų siekiama EB 177 straipsnyje įtvirtintų tikslų. Tačiau, kaip parodys tolesnė skundžiamo sprendimo turinio ir tikslų analizė, jis atitinka pagalbos vystymosi labui tikslus EB 177 straipsnio prasme tiek, kiek šis sprendimas susijęs su besivystančiomis šalimis.

42.

Toliau išnagrinėsiu, pirma, ar skundžiamas sprendimas pagal savo turinį patenka į EB 179 straipsnio taikymo sritį. Antra, išdėstysiu, kad sprendimu yra siekiama EB 177 straipsnio tikslų tiek, kiek jis susijęs su besivystančiomis šalimis.

43.

Sprendimu, remiantis jo 1 straipsnio 1 dalimi, atitinkamoms EIB operacijoms suteikiama Bendrijos biudžetinė garantija. Iš 1 straipsnio 1 dalies taip pat aiškėja garantijos taikymo sričiai keliami reikalavimai. Remiantis ja, garantija suteikiama dėl EIB negautų, bet jam priklausančių sumų, susijusių su paskolomis ir paskolų garantijomis EIB tinkamiems investiciniams projektams (toliau – EIB finansavimo operacijos), vykdomiems šiame sprendime nurodytose šalyse. Toliau nustatyta dar viena sąlyga, kad EIB atitinkamos finansavimo operacijos yra suteiktos laikantis paties EIB taisyklių bei darbo tvarkos ir remiant Europos Sąjungos užsienio politikos tikslus.

44.

Šalių, patenkančių į sprendimo taikymo sritį ir atitinkančių reikalavimus finansavimui gauti, sąrašas pateikiamas šio sprendimo I priede. Šis sąrašas atitinkamai suskirstytas į keturias šalių grupes: narystės siekiančios šalys, kaimynystės ir partnerystės šalys, Azija ir Lotynų Amerika bei Pietų Afrika. Kiekvienoje grupėje atitinkamai išvardijamos konkrečios šalys.

45.

Parlamentas tvirtino, kad dauguma čia nurodytų šalių yra besivystančios šalys. Kadangi Bendrijos teisėje sąvoka „besivystanti šalis“ neapibrėžta, Parlamentas rėmėsi EBPO ir Pasaulio banko klasifikacija. Taryba tam neprieštaravo. Šiuo klausimu iš principo reikia pažymėti, kad EBPO ir Pasaulio banko klasifikacijomis Bendrijos teisės atžvilgiu galima remtis tik kaip pavyzdžiais. Besivystančios šalies sąvoka Bendrijos teisėje turi būti nustatyta savarankiškai, kad klasifikacija konkrečiu atveju galėtų skirtis. Vis dėlto vertinant skundžiamo sprendimo šalių sąrašą tokie galimi skirtumai nėra svarbūs.

46.

Ar skundžiamu sprendimu numatyta garantija yra priemonė, pagal savo turinį patenkanti į EB 179 straipsnio taikymo sritį?

47.

Kaip buvo nurodyta prieš tai ( 14 ), finansinio bendradarbiavimo priemonei taip pat gali būti taikomas EB 179 straipsnis.

48.

Tai, kad EIB išmokos projektams besivystančiose šalyse finansuoti yra ne neatlygintinos subsidijos, o paskolos, neprieštarauja tam, kad jos būtų vertinamos kaip pagalbos vystymosi labui priemonė.

49.

Kaip pažymėjo Parlamentas ir Komisija, pirma, EIB projektų partneriai paskolas palankesniu palūkanų režimu gauna būtent dėl EIB operacijoms suteiktos garantijos ir tai reikėtų laikyti pagalbą vystymosi labui. Antra, EB 179 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad EIB remia Bendrijos politiką vystymosi labui. Kadangi EIB veiklą iš esmės sudaro kreditų suteikimas, tai faktas, kad čia kalbama apie kreditus, o ne subsidijas, neprieštarauja priemonės kaip pagalbos vystymosi labui kvalifikavimui.

50.

Parlamentas tvirtina, kad skundžiamu sprendimu siekiama EB 177 straipsnyje numatytų tikslų, ypač tvaraus ekonominio ir socialinio vystymosi tiek, kiek jis susijęs su besivystančiomis šalimis.

51.

Taryba su tuo nesutinka, tačiau nenurodo, kokio kito tikslo besivystančių šalių atžvilgiu yra siekiama sprendimu. Taryba tik dar kartą pažymi, kad Sprendimo 2006/1016 tikslas yra įtvirtinti „finansinį bendradarbiavimą su trečiosiomis valstybėmis Bendrijos finansinės priemonės pagalba“. Tačiau, priešingai nei teigia Taryba, tai reikėtų laikyti ne tiek priemonės tikslu, o atvirkščiai – jos turiniu. Kaip išplaukia iš sprendimo, garantijos suteikimas nėra savaiminis tikslas, atvirkščiai, ja siekiama platesnių tikslų.

52.

Sprendimo tikslai ypač aiškėja iš jo pirmos ir trečios konstatuojamųjų dalių. Remiantis jomis garantija suteikiama siekiant paremti Europos Sąjungos išorės veiksmus, nepadarant poveikio EIB kredito būklei.

53.

Taigi šia garantija siekiama suteikti EIB galimybę vykdyti finansavimo operacijas valstybėse už Bendrijos ribų, kurios dažnai būna susijusios su didesne rizika, nepaveikiant teigiamo EIB kredito būklės vertinimo (kreditų „reitingo“).

54.

Todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ginčijamas sprendimas nėra užsienio politikos išorės priemonė, o atvirkščiai – absoliučiai vidaus priemonė. Atrodo, kad ir Komisija į tai atkreipia dėmesį, teigdama, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje aprašomas finansinis instrumentas, visų pirma taikomas Bendrijos viduje. Be to, Komisija taip pat nurodo, kad, kitaip negu kitų išorės santykių srityje taikomų finansinių instrumentų atveju, pats skundžiamas sprendimas nėra EIB finansavimo operacijų trečiosiose šalyse teisinis pagrindas. Jų teisinis pagrindas visų pirma yra prie Sutarties pridėto Protokolo dėl EIB statuto 18 straipsnio 1 dalis ( 15 ). Trečiosios šalys iš skundžiamo sprendimo gauna tik netiesioginės naudos, būtent dėl suteiktos garantijos gali naudotis palankesniu palūkanų režimu. Tiesioginės naudos trečiosios šalys gauna iš EIB finansavimo operacijų. Taryba per posėdį patikslino, kad netiesioginis santykis tarp Bendrijos garantijos ir besivystančių šalių yra lemiamas veiksnys, dėl kurio skundžiamas sprendimas neturėtų būti papildomai grindžiamas EB 179 straipsniu.

55.

Tačiau toks požiūris neįtikina. Toliau nuosekliai plėtojant Komisijos argumentus reikėtų daryti išvadą, kad skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas, nesvarbu, ar jis taikomas besivystančioms šalimis, ar ne, negali būti nei EB 179, nei EB 181a straipsnis. Juk EB 181a straipsniu yra grindžiamas finansinis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis, o ne priemonės, taikomos tik Bendrijos viduje.

56.

Reikia sutikti su Komisijos teiginiu, kad Bendrijos garantija sukelia tiesioginių pasekmių visų pirma Bendrijoje, t. y. santykiams tarp EIB ir Bendrijos biudžeto. Todėl iš principo garantija negali būti apibrėžiama kaip finansinis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis. Vis dėlto pagrindinis sprendimo tikslas – teikti paramą Bendrijos išorės politikai. Garantijos suteikimas – tai ne savaiminis tikslas, o priemonė tikrajam Bendrijos tikslui pasiekti, būtent Bendrijos išorės politikai remti per EIB sudarant finansinio bendradarbiavimo su trečiosiomis valstybėmis sąlygas. Tai ypač aiškiai matyti iš sprendimo 1 straipsnio 1 dalies, pagal kurią garantija suteikiama tik EIB finansavimo operacijoms, kurios vykdomos remiant Europos Sąjungos užsienio politikos tikslus.

57.

Aplinkybė, kad Bendrijos garantija besivystančioms šalims per EIB turi tik netiesioginį poveikį, neprieštarauja tam, kad ši priemonė būtų laikoma Bendrijos politikos bendradarbiavimo vystymosi labui dalimi. Garantijos suteikimas yra būtina sąlyga, kad EIB imtųsi finansavimo operacijų trečiosiose šalyse, kitaip gali būti, kad EIB dėl savo kredito būklės (kreditų reitingų) tokių operacijų iš viso nevykdys arba savo kredituojamiems subjektams trečiosiose valstybėse taikys kur kas nepalankesnes sąlygas. Taigi garantijos suteikimas iš esmės palengvina ir sustiprina EIB veiklą besivystančiose šalyse.

58.

Kadangi Bendrija šiuo sprendimu EIB paramos veiklai konkrečiai nustato pagrindinį reikalavimą, tai, atlikus reikalaujamą vertinimą, matyti, kad EIB kredito būklės išlaikymas yra tik būtina tarpinė grandis siekiant pagrindinio tikslo, būtent remti besivystančias šalis.

59.

Tačiau ar skundžiamu sprendimu siekiama taip pat EB 177 straipsnio tikslų, t. y. tvaraus besivystančių šalių ekonominio ir socialinio vystymosi, sklandžios ir laipsniškos besivystančių šalių integracijos į pasaulio ekonomiką ir kovos su skurdu besivystančiose šalyse tiek, kiek jis taikomas besivystančioms šalims?

60.

Sprendime labai bendrai nurodyta, kad jo tikslas – remti Bendrijos užsienio politiką. Tačiau Bendrijos išorės veiksmų dalis yra ir Bendrijos politika dėl pagalbos vystymosi labui. Skundžiamo sprendimo aštuntoje konstatuojamoje dalyje pabrėžiama, kad EIB finansavimo operacijos turėtų atitikti ir remti Europos Sąjungos užsienio politikos kryptis, įskaitant konkrečius regioninius tikslus. Konkretus regioninis tikslas besivystančiųjų šalių atžvilgiu – remti tvarų besivystančių šalių ekonominį ir socialinį vystymąsi ( 16 ). Sprendimo 3 straipsnio 2 dalyje taip pat aiškiai nustatyta, kad bendradarbiavimas vyksta pavienių regionų pagrindu, atsižvelgiant į EIB vaidmenį ir Europos Sąjungos politikos kryptis kiekviename regione.

61.

Be to, skundžiamame sprendime aiškiai nurodytos bendradarbiavimo priemonės, kurias turėtų remti EIB operacijos, kurioms suteikiama garantija. Visos šios finansinės priemonės, išskyrus vieną, grindžiamos ir 179 straipsniu, todėl jos yra bendradarbiavimo vystymosi labui priemonės: Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė ( 17 ) (grindžiama EB 179 ir 181a straipsniais), bendradarbiavimo vystymosi labui finansavimo priemonė ( 18 ) (grindžiama EB 179 straipsniu) ir stabilumo priemonė ( 19 ) (grindžiama EB 179 ir 181a straipsniais).

62.

Be to, sprendimo preambulėje konkrečiai nurodyta, kokie turėtų būti EIB finansavimo operacijų tikslai konkrečiuose regionuose. Dėl besivystančioms šalims priskiriamų regionų ten nurodomi tikslai, kurie būdingi bendradarbiavimui vystymosi labui.

63.

Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse dėmesys turėtų būti skiriamas aplinkos tvarumui ir energijos tiekimo patikimumo projektams, taip pat toliau remiamas ES dalyvavimas Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse: pasitelkiamos tiesioginės užsienio investicijos ir perduodamos technologijos bei pažangi patirtis (sprendimo 12 punktas). Centrinėje Azijoje EIB reikėtų orientuotis į didžiausius tarpvalstybinės svarbos energijos tiekimo ir transportavimo projektus (sprendimo 13 punktas). Pietų Afrikoje EIB turėtų skirti dėmesį visuomeninės svarbos infrastruktūros projektams (įskaitant savivaldybių infrastruktūrą, energijos ir vandens tiekimą) bei privataus sektoriaus, įskaitant MVĮ, paramai (sprendimo 14 punktas).

64.

Vadinasi, finansiniu bendradarbiavimu su trečiosiomis valstybėmis, kuris vykdomas skundžiamo sprendimo pagrindu suteikiant garantiją EIB tiek, kiek jis susijęs su besivystančiomis valstybėmis, taip pat siekiama EB 177 straipsnyje numatytų socialinių ekonominių tikslų, ypač tvaraus besivystančių šalių ekonominio ir socialinio vystymosi.

65.

Tiek, kiek skundžiamas sprendimas susijęs su besivystančiomis šalimis, jis patenka į EB 179 straipsnio taikymo sritį. O tiek, kiek sprendimas susijęs su valstybėmis, kurios nėra besivystančios šalys, – į EB 181a straipsnio taikymo sritį. Todėl toliau reikia išnagrinėti, ar teisės aktas turėjo būti grindžiamas abiem teisiniais pagrindais.

66.

Vadovaujamasi principu, kad teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu. Jeigu Bendrijos teisės akto analizė rodo, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba jis turi du komponentus, remiantis Teisingumo Teismo praktika dėl vadinamojo dominuojančiojo komponento, teisės aktas turi būti grindžiamas tuo teisiniu pagrindu, kurio reikalauja tikslas arba pagrindinis ar dominuojantis komponentas ( 20 ).

67.

Tačiau kitaip yra, jei nustatoma, kad teisės aktu siekiama kelių tikslų arba jį sudaro keli neatskiriamai susiję komponentai, iš kurių nė vienas nėra papildomas ir netiesioginis, palyginti su kitais. Toks teisės aktas išimties tvarka grįstinas skirtingais atitinkamais teisiniais pagrindais, jei jų priėmimo procedūros yra suderinamos ( 21 ).

68.

Kaip buvo išdėstyta, skundžiamą sprendimą sudaro du komponentai. Vienas iš jų susijęs su finansiniu bendradarbiavimu su besivystančiomis šalimis ir patenka į EB 179 straipsnio taikymo sritį. Kitas komponentas susijęs su finansiniu bendradarbiavimu su kitomis trečiosiomis valstybėmis ir patenka į EB 181a straipsnio taikymo sritį.

69.

Parlamentas mano, kad nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo praktikos dėl vadinamojo dominuojančio komponento taikyti negalima. Papildomai Parlamentas nurodo, kad net jei ir būtų taikomas dominuojančio komponento kriterijus, abu komponentai yra neatskiriamai susiję ir nė vienas nėra papildomas ir netiesioginis kito atžvilgiu.

70.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės nuo anksčiau nagrinėtų bylų skiriasi dviem aspektais.

71.

Pirma, abu teisiniai pagrindai susiję su tuo pačiu turiniu, būtent bendradarbiavimu su trečiosiomis valstybėmis. Tačiau, kaip buvo išdėstyta pirma, jie vienas kitą paneigia bendradarbiavimo adresato atžvilgiu. EB 179 straipsnis yra konkretesnė ir viršesnė nuostata už EB 181a straipsnį. Besivystančių šalių atžvilgiu tinkamas teisinis pagrindas yra EB 179 straipsnis, o šalių, kurios nėra besivystančios šalys, atžvilgiu tinkamas teisinis pagrindas – EB 181a straipsnis.

72.

Antra, taikant turinio kriterijų negalima nustatyti dominuojančio elemento. Juk skundžiamas sprendimas susijęs su finansiniu bendradarbiavimu su besivystančiomis šalimis ir su šalimis, kurios nėra besivystančios šalys. Taigi dominuojantį komponentą čia būtų galima nustatyti tik kiekybės prasme.

73.

Tuo ir skiriasi Tarybos nurodyti žvejybos partnerystės susitarimai ir susitarimai dėl prekybos ( 22 ). Nors jie taip pat susiję su besivystančiomis šalimis, bet grindžiami tik atitinkamai turinio prasme svarbiu teisiniu pagrindu, o ne papildomai ir EB 179 straipsniu. Čia galima nustatyti vystomosios, žvejybos ir (arba) prekybos politikos turinio prasme dominuojantį komponentą. Jei turinio prasme dominuoja žvejybos ir prekybos politika, toks teisės aktas grindžiamas tik atitinkamos srities teisiniu pagrindu ir neturi būti papildomai grindžiamas EB 179 straipsniu, net jei šis teisės aktas susijęs su besivystančiomis šalimis. Tačiau skundžiamas sprendimas turinio prasme apima tos pačios rūšies priemones ir skiriasi tik jų adresatai.

74.

Nagrinėjamu atveju bandant nustatyti dominuojantį komponentą kiekybės prasme reikia pripažinti, kad nedominuoja nei komponentas, susijęs su šalimis, kurios nėra besivystančios šalys, nei komponentas, susijęs su besivystančiomis šalimis.

75.

Tarp šalių, atitinkančių ar galinčių atitikti reikalavimus EIB finansavimui pagal Bendrijos garantiją gauti, yra daugiau besivystančių šalių negu šalių, kurios nėra besivystančios šalys. Jei atsižvelgtume tik į valstybių skaičių, sprendimą galbūt reikėtų grįsti vien EB 179 straipsniu. Tačiau nustatant kiekybės požiūriu dominuojantį komponentą reikia atsižvelgti ir į maksimalią garantijos sumą, atskiriems regionams nustatytą sprendime. Vis dėlto reikėtų suabejoti dėl galimybės tiksliai nurodyti, kokia yra garantijos viršutinė riba, tenkanti besivystančioms šalims ir (arba) šalims, kurios nėra besivystančios šalys. Juk kiekvienu atveju nurodoma tik bendra suma konkretiems regionams, bet ne konkrečioms valstybėms. Tačiau tą patį regioną gali sudaryti abiejų kategorijų valstybės. Per posėdį Parlamentas teigė, kad maždaug pusė sprendime nurodytos maksimalios garantijos sumos tenka besivystančioms šalims ( 23 ).

76.

Tačiau iš šių samprotavimų negalima daryti išvados, kad sprendimas kiekybiniu požiūriu pirmiausia ir daugiausia apima šalis, kurios nėra besivystančios šalys, ir tik papildomai – besivystančias šalis. Nagrinėjamu atveju net ir taikant dominuojančio komponento teoriją negalima daryti išvados, kad skundžiamas sprendimas gali būti grindžiamas tik EB 181a straipsniu.

77.

Vis dėlto, mano manymu, siekiant pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su dominuojančiu komponentu, nustatyti, ar teisės aktas dėl „dominuojančio komponento“ turėtų būti grindžiamas EB 179, ar EB 181a straipsniu, absoliučiai kiekybinis kriterijus iš principo yra netinkamas. Juk nėra aišku, kuo remiantis nustatyti kiekybiniu požiūriu dominuojantį komponentą. Ar tam reikėtų remtis atitinkamų šalių skaičiumi? Ar nustatant priemonės dominuojantį komponentą, t. y. besivystančias šalis ir šalis, kurios nėra besivystančios šalys, reikia atsižvelgti ir į valstybių dydį arba jų gyventojų skaičių? Teisinga būtų atsižvelgti ne tik į valstybių skaičių, bet ir teisės akte bendradarbiavimui skirtų sumų dydį.

78.

Šie veiksniai esant tam tikroms aplinkybėms ir atsižvelgiant į jų taikymą bei vertinimą gali galiausiai lemti nepagrįstas išvadas. Todėl, atsižvelgiant į teisinio saugumo principą, kyla abejonių, ar teisinga tuo grįsti teisinio pagrindo pasirinkimą. Mano nuomone, tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nagrinėjamoje byloje, jau vien iš principo negalima nustatyti dominuojančio komponento.

79.

Galiausiai iš abiejų požiūrių aiškėja ta pati išvada, kad skundžiamas sprendimas negalėjo būti priimtas remiantis tik EB 181a straipsniu.

80.

Taigi reikia daryti išvadą, kad tada, kai abu komponentai neatskiriamai susiję, teisės aktas išimties tvarka grįstinas abiem reikšmingais teisiniais pagrindais, jei suderinamos jų priėmimo procedūros ( 24 ). Todėl galiausiai reikia nustatyti, ar suderinamos EB 179 ir EB 181a straipsnio priėmimo procedūros.

81.

Dvigubu teisiniu pagrindu negalima remtis tada, kai numatytos teisės aktų priėmimo procedūros pagal kiekvieną pagrindą yra nesuderinamos ir (arba) kai teisinių pagrindų derinys gali pažeisti Parlamento teises ( 25 ). Toliau tai reikia išnagrinėti.

82.

Balsavimo Taryboje taisyklės teisinių pagrindų suderinamumui neprieštarauja, nes abiem atvejais, tiek pagal EB 179, tiek ir pagal EB 181a straipsnį, Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

83.

Tačiau, lyginant šias dvi teisės aktų priėmimo procedūras, yra Parlamento dalyvavimo skirtumų ( 26 ). Jei dėl EB 181a straipsnio yra numatytas tik konsultavimasis su Parlamentu, tai priimant teisės aktus pagal EB 179 straipsnį Parlamentas vykdo teisės aktų leidybos funkciją kartu su Taryba pagal bendro sprendimo priėmimo procedūrą.

84.

Į Teisingumo Teismą jau buvo kreiptasi su klausimu dėl EB 133 straipsnio 4 dalies, kai Parlamentui formaliai nėra numatyta teisė dalyvauti priimant teisės aktą, ir EB 175 straipsnio 1 dalies, kai Parlamentas vykdo teisės aktų leidybos funkciją pagal bendro sprendimo priėmimo procedūrą, suderinamumo, atsižvelgiant Parlamento dalyvavimo teisės skirtumus ( 27 ). Jis nusprendė, kad derinant procedūras turi būti bendrai taikoma bendro sprendimo priėmimo procedūra, t. y. numatanti didesnę Parlamento dalyvavimo teisę. Teisingumo Teismas į klausimą dėl abiejų procedūrų suderinamumo atsakė teigiamai, nurodydamas, kad rėmimasis abiem teisiniais pagrindais Parlamento teisių nepažeidžia, nes rėmimasis EB 175 straipsniu šiai institucijai suteikia galimybę vykdyti teisės aktų leidybos funkciją pagal bendro sprendimo priėmimo procedūrą. Taigi Teisingumo Teismas galiausiai pripažino, kad abi procedūros yra suderinamos.

85.

Vadinasi, Teisingumo Teismas, šiose bylose vertindamas procedūrų suderinamumą dėl Parlamentui atitinkamai numatytos teisės dalyvauti priimant teisės aktą, atsižvelgia tik į Parlamento dalyvavimo teisę.

86.

Remiantis šiais argumentais, nagrinėjamu atveju taip pat darytina išvada, kad abi procedūros yra suderinamos. Jei, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, suderinamos dvi procedūros, kurių viena Parlamentui nenumato jokios teisės dalyvauti priimant teisės aktą, o pagal kitą taikoma bendro sprendimo priėmimo procedūra, be jokios abejonės, tai galima taikyti „konsultavimosi“ ir „bendro sprendimo priėmimo“ procedūroms, nagrinėjamoms šioje byloje. Vadinasi, teisės aktas gali būti grindžiamas EB 179 ir EB 181a straipsniu kaip dvigubu teisiniu pagrindu.

87.

Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad dvigubas teisinis pagrindas yra išimtis, kuri gali būti taikoma kelių lygiaverčių tikslų atveju arba kai tikslą sudaro keli neatskiriamai susiję komponentai ( 28 ).

88.

Galiausiai tai reiškia, kad tada, kai teisės aktą galima suskaidyti į dvi dalis, reikia priimti du atskirus teisės aktus, vadinamuosius teisės aktus dvynius. Teisės aktas, susijęs su besivystančiomis šalimis, turi būti priimamas remiantis EB 179 straipsniu, o antrasis aktas, susijęs su kitomis trečiosiomis šalimis, – remiantis EB 181a straipsniu. Jei teisės akto į dvi dalis suskaidyti negalima, jį priimant reikia kartu remtis tiek EB 179 straipsniu, tiek ir EB 181a straipsniu. Teisės aktų leidėjas, nustatydamas, ar teisės aktas gali būti suskaidytas į dvi dalis, turi plačią vertinimo laisvę. Nagrinėjamu atveju daugelis aplinkybių rodo, kad teisės aktas, bent jau dabartinė jo redakcija, negali būti suskaidytas, nes jame numatant garantijos viršutinę ribą nurodoma maksimali suma konkretiems regionams, o jiems gali būti priskirtos tiek besivystančios šalys, tiek ir šalys, kurios nėra besivystančios. Tokiu būdu nurodant bendrą maksimalią sumą konkretiems regionams, o ne maksimalią sumą konkrečiai valstybei, EIB operacijoms suteikiamas maksimalus lankstumas.

89.

Tačiau jei manytume, kad vertinant suderinamumo klausimą svarbu atsižvelgti ir į Tarybos dalyvavimo teisę, kaip siūliau savo išvadoje, pateiktoje byloje Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą ( 29 ), nagrinėjamu atveju reikėtų procedūrų suderinamumą paneigti. Išplėtus bendro sprendimo priėmimo procedūrą ir pradėjus ją taikyti bendradarbiavimui su trečiosiomis valstybėmis, kai Sutartyje Parlamentui nenumatyta bendro sprendimo teisė, iš Tarybos būtų atimti įgaliojimai šioje srityje savarankiškai leisti teisės aktus ir ji būtų priversta šiais įgaliojimais dalytis su Parlamentu. Tokia išvada prieštarautų sąmoningam valstybių narių sprendimui dėl teisės aktų leidimo procedūros. Taigi laikantis tokios nuomonės ginčijamas sprendimas negalėtų būti kartu grindžiamas bendradarbiavimu vystymosi labui ir bendradarbiavimu su trečiosiomis valstybėmis.

90.

Taigi laikantis šios nuomonės, jei procedūros nesuderinamos, teisės aktas vis dėlto turi būti grindžiamas vienu teisiniu pagrindu, prioritetą suteikiant teisiniam pagrindui, kuriame numatyta bendro sprendimo priėmimo procedūra, nes, atsižvelgiant į teisės aktų priėmimo procedūrą, Parlamento dalyvavimas priimant sprendimą yra įprastas atvejis. Be to, tai, kad, kilus abejonių, iš dviejų lygiaverčių galimų ir vienodai svarbių, tačiau nesuderinamų teisinių pagrindų pasirenkamas tas, kuris numato plačiausias Parlamento teises dalyvauti teisės aktų priėmimo procedūroje, atitinka skaidrumo principą (ES 1 straipsnio 2 dalis) ir demokratijos principą (ES 6 straipsnio 1 dalis).

91.

Todėl savo išvadose, pateiktose bylose Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą bei Komisija prieš Tarybą, laikiausi nuomonės, kad teisės aktas, kuriuo siekiama tiek EB 133, tiek ir EB 175 straipsnio tikslų, turi būti grindžiamas tik EB 175 straipsniu ( 30 ). Nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą atitinkamai reikėtų grįsti tik EB 179 straipsniu, kuris numato bendro sprendimo priėmimo procedūrą.

92.

Todėl reikia pripažinti, kad, neatsižvelgiant į tai, ar teisės aktų priėmimo procedūros pagal EB 179 straipsnį ir EB 181a straipsnį yra suderinamos, skundžiamas sprendimas bet kuriuo atveju negalėjo būti priimtas remiantis EB 181a straipsniu kaip vieninteliu teisiniu pagrindu. Todėl sprendimas dėl netinkamo teisinio pagrindo pasirinkimo turi būti panaikintas.

93.

Parlamentas prašo Teisingumo Teismo palikti galioti sprendimo padarinius iki tol, kol bus priimtas naujas sprendimas. Šį Parlamento reikalavimą palaiko Taryba ir Komisija.

94.

Pagal EB 231 straipsnio antrąją pastraipą Teisingumo Teismas gali, jei mano esant reikalinga, panaikindamas reglamentą nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu reglamento padariniai lieka galutiniai. Nors ši nuostata, remiantis jos tekstu, taikoma tik reglamentams, tačiau Teisingumo Teismas ją pagal analogiją taiko ir kitiems teisės aktams ( 31 ).

95.

Skundžiamas sprendimas, remiantis jo 10 straipsniu, įsigalioja trečią dieną po jo paskelbimo 2006 m. gruodžio 30 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Įsigaliojus sprendimui, EIB prisiėmė įsipareigojimų garantijos atžvilgiu. Garantijos panaikinimas jau vykdomoms EIB finansavimo operacijoms gali turėti neigiamų pasekmių EIB kredito būklei. Todėl skundžiamo sprendimo padariniai jau prisiimtų įsipareigojimų atžvilgiu turi likti galioti.

96.

Kyla klausimas, ar sprendimo padariniai turi likti galioti ir tiems projektams, dėl kurių dar nenuspręsta. Čia galima argumentuoti, kad EIB galėtų išlaikyti savo kredito būklę atsisakydama rizikingų projektų finansavimo. Tačiau tai neproporcingai trikdytų EIB veiklą ir kartu neleistų siekti Bendrijos išorės politikos tikslų.

97.

Todėl garantija turėtų išlikti taip pat toms EIB finansavimo operacijoms, dėl kurių dar nesusitarta, būtent toms, dėl kurių bus nuspręsta iki naujo sprendimo priėmimo, tačiau ne vėliau kaip iki laikotarpio, kuris laikomas protingu terminu naujam sprendimui priimti, pabaigos ( 32 ). Skundžiamą sprendimą teisės aktų leidėjas priėmė greičiau negu per šešis mėnesius. Todėl panašu, kad dvylikos mėnesių terminas, skaičiuojant nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, gali būti laikomas protingu.

98.

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas reikalavo priteisti išlaidas iš Tarybos, o ši bylą pralaimėjo, ji padengia išlaidas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį Komisija pati padengia savo išlaidas.

99.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: