1

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33). Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši direktyva „nustato elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo suderintą sistemą <…> nustato nacionalinių reguliavimo institucijų užduotis ir procedūras, kurios užtikrintų, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje Bendrijoje“.

2

Direktyvos 2002/21 4 straipsnyje nustatyta teisė pateikti apeliacinį skundą dėl nacionalinės reguliavimo institucijos (toliau – NRI) priimto sprendimo:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu veiktų veiksmingas mechanizmas, pagal kurį bet kuris paslaugų gavėjas ar įmonė, teikianti elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, kuriai turi įtakos nacionalinės (NRI) sprendimas, turėtų teisę paduoti apeliacinei institucijai, nepriklausomai nuo suinteresuotų šalių, apeliacinį skundą dėl to sprendimo. Ši institucija, kuri gali būti teismas, turi turėti atitinkamas kvalifikacijas, kad galėtų vykdyti savo funkcijas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į bylos sudėtį ir kad veiktų veiksmingas apeliacijų mechanizmas. Kol nagrinėjamas toks apeliacinis skundas, galioja (NRI) sprendimas, jei apeliacinė institucija nenusprendžia kitaip.

2.   Kai 1 dalyje nurodyta apeliacinė institucija nėra teismo institucija, jos sprendimo pagrindas visuomet pateikiamas raštu. Be to, tokiu atveju jos sprendimą peržiūri teismas, apibrėžtas Sutarties 234 straipsnyje.“

3

Pagal Direktyvos 2002/21 5 straipsnio 2 dalį „valstybės narės užtikrina, kad (NRI) Komisijai jos pagrįstu prašymu teiktų informaciją, kurios reikia savo užduotims pagal sutartį atlikti“.

4

Direktyvos 2002/21 6 straipsnyje „Konsultacijų ir skaidrumo mechanizmas“ nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai taikoma 7 straipsnio 6 dalis, 20 ar 21 straipsnis, valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai (NRI) pagal šią direktyvą <…> ketina taikyti priemones, darančias didelį poveikį atitinkamai rinkai, suinteresuotoms šalims jos suteiktų galimybę per pagrįstai nustatytą laiką pateikti pastabas dėl planuojamos priemonės <…>“

5

Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje „Elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimas“ nustatyta:

„1.   Atlikdamos savo užduotis pagal šią direktyvą <…>, (NRI) kuo labiau atsižvelgia į 8 straipsnyje nustatytus tikslus, įskaitant ir tai, kiek jie susiję su vidaus rinkos veikimu.

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos prisideda prie vidaus rinkos plėtros skaidriai bendradarbiaudamos viena su kita ir su Komisija, kad visose valstybėse narėse šios direktyvos <…> nuostatos būtų taikomos nuosekliai. Dėl to jos ypač siekia susitarti, kokie būdai ir teisinio gynimo priemonės geriausiai tinka vienai ar kitai situacijai rinkoje.

3.   Be 6 straipsnyje nurodytų konsultacijų, kai nacionalinė reguliavimo institucija ketina imtis priemonės:

ji tuo pat metu priemonės projektą padaro prieinamą Komisijai ir (NRI) kitose valstybėse narėse kartu <…> nurodydama, kuo priemonė yra paremta, ir apie ją praneša Komisijai bei kitoms nacionalinėms reguliavimo institucijoms. Nacionalinės reguliavimo institucijos ir Komisija pastabas atitinkamai (NRI) gali pateikti ne vėliau kaip per mėnesį ar per 6 straipsnyje nurodytą laikotarpį, jei jis yra ilgesnis. Vieno mėnesio termino pratęsti negalima.

4.   Kai planuojama priemone, kuriai taikoma šio straipsnio 3 dalis, siekiama:

ir kai ši planuojama priemonė galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ir kai Komisija yra (NRI) nurodžiusi, kad planuojama priemonė sukurs kliūtį bendrojoje rinkoje, arba jei Komisija turi rimtų abejonių dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Bendrijos teise, ypač su 8 straipsnyje nurodytais tikslais, planuojama priemonė netaikoma dar du mėnesius. Šio termino pratęsti negalima. Per šį terminą Komisija 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka gali priimti sprendimą pareikalauti, kad atitinkama (NRI) planuojamą priemonę atšauktų. Kartu su šiuo sprendimu pateikiama išsami ir objektyvi analizė, kodėl Komisija mano, kad planuojama priemonė neturėtų būti taikoma, ir konkretūs pasiūlymai, kaip planuojama priemonė turėtų būti pataisyta.

5.   Atitinkama (NRI) su didžiausiu atidumu atsižvelgia į kitų (NRI) ir Komisijos pastabas ir po to, išskyrus atvejus, kai taikoma šio straipsnio 4 dalis, gali priimti planuojamą priemonę, o tai padariusi praneša Komisijai.

6.   Išskirtiniais atvejais, kai (NRI) mano, kad išimties tvarka iš šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų procedūrų reikia veikti skubiai, kad būtų galima apsaugoti konkurenciją ir paslaugų gavėjų interesus, ji gali nedelsdama imtis proporcingų ir laikinų priemonių. Apie tokias priemones nedelsdama praneša Komisijai ir kitoms (NRI), kartu išsamiai nurodydama priežastis. Priimdamos sprendimą tokias priemones taikyti nuolatos ir pratęsti jų galiojimo laiką, (NRI) atsižvelgia į šio straipsnio 3 ir 4 dalis.“

6

Pagal Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 2 dalies b punktą (NRI) „skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia, <…> užtikrindamos, kad elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų konkurencijos iškraipymų ir ribojimo“.

7

Pagal Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 3 dalies d punktą „(NRI) prisideda prie vidaus rinkos plėtros, inter alia, <…> skaidriai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija, kad būtų sukurta nuosekli reguliavimo politika ir nuosekliai taikoma ši direktyva <…>“.

8

Direktyvos 2002/21 14 straipsnis apibrėžia įmonės, turinčios didelę įtaką rinkoje, sąvoką. Šiuo klausimu Direktyvos 2002/21 14 straipsnio 2 dalis nustato: „laikoma, kad įmonė turi didelę įtaką rinkoje, jei jos vienos ar bendrai su kitomis įmonėmis padėtis prilygsta dominuojančiai, tai yra, turi ekonominę galią, leidžiančią nedaug priklausyti nuo konkurentų, klientų ar galų gale vartotojų“. Taip pat minėtoje nuostatoje nurodyta, kad „spręsdamos, ar vienos ar kelių įmonių bendra padėtis rinkoje yra dominuojanti, (NRI) visų pirma laikosi Bendrijos teisės normų ir su didžiausiu atidumu atsižvelgia į rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje vertinimo gaires, kurias Komisija paskelbia pagal 15 straipsnį. Tokio vertinimo kriterijai pateikti II priede.

9

Direktyvos 2002/21 15 straipsnis susijęs su rinkos apibrėžimo tvarka. Pagal Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 1 dalį „po viešų konsultacijų ir konsultacijų su (NRI) Komisija priima rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų (toliau – rekomendacija). Nurodyta, kad „<…> rekomendacijoje bus nurodytos tos elektroninių ryšių sektoriaus produktų ir paslaugų rinkos, kurių charakteristikos pagrįstai leidžia joms taikyti <…> reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus <…>“, ir kad „Komisija rinkas apibrėžia pagal konkurencijos teisės principus“. Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 2 dalis numato, kad „ne vėliau kaip šios direktyvos įsigaliojimo dieną Komisija paskelbia rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo gaires (toliau – gairės), kurios atitinka konkurencijos teisės principus“. Pagal Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 3 dalį „su didžiausiu atidumu atsižvelgdamos į rekomendaciją ir gaires, (NRI) pagal nacionalines aplinkybes ir konkurencijos teisės principus apibrėžia geografines rinkas“ ir „apibrėždamos rinkas, kurios skiriasi nuo rekomendacijoje apibrėžtų rinkų, <…> laikosi 6 ir 7 straipsniuose nurodytos tvarkos“.

10

Direktyvos 16 straipsnyje „Rinkos analizės tvarka“ nustatyta:

„1.   Po to, kai priimama ar atnaujinama rekomendacija, (NRI) kuo skubiau atlieka atitinkamų rinkų analizę, atidžiai atsižvelgdamos į gaires. Valstybės narės užtikrina, kad ši analizė atitinkamais atvejais būtų atliekama kartu su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis.

<…>

4.   Jei (NRI) nustato, kad atitinkamoje rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, ji pagal 14 straipsnį nustato įmones, turinčias didelę įtaką toje rinkoje, ir joms nustato atitinkamus specifinius <…> reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus, arba jei jie nustatyti, palieka ar iš dalies pakeičia.

5.   15 straipsnio 4 dalyje minimame sprendime minėtų transnacionalinių rinkų atveju rinkos analizę atitinkamos (NRI) atlieka kartu, su didžiausiu atidumu atsižvelgdamos į gaires, ir kartu suderintai sprendžia, ar pradėti taikyti, palikti galioti, keisti ar panaikinti <…> įpareigojimus.

6.   Pagal šio straipsnio <…> 4 ir 5 dalis taikant priemones laikomasi 6 ir 7 straipsniuose nurodytos tvarkos.“

11

2003 m. liepos 23 d. Komisijos rekomendacijos 2003/561/EB dėl Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje numatytų pranešimų, terminų ir konsultacijų (OL L 190, p. 13) 6 punkto f papunktyje numatyta, kad prireikus NRI pranešdama apie planuojamą priemonę nurodo „NRI atliktų išankstinių viešų konsultacijų rezultatus“. (Neoficialus vertimas)

12

Pagal Rekomendacijos 2003/561 12 punktą:

„Kai Komisija pateikia pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį <…>, apie tai atitinkamai praneša NRI elektroniniu paštu ir minėtas pastabas paskelbia savo interneto tinklalapyje“.

13

Rekomendacijos 2003/561 14 punktas nustato:

„Kai pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį Komisija mano, kad <…> planuojama priemonė sukurs kliūtį bendrojoje rinkoje arba turi rimtų abejonių dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Bendrijos teise, ypač su Direktyvos 2002/21 8 straipsnyje nurodytais tikslais, tada arba

Komisija apie tai praneša atitinkamai (NRI) elektroniniu paštu ir pranešimą paskelbia savo interneto tinklalapyje“.

14

Rekomendacijos 2003/561 16 punkte nurodyta, kad „(NRI) bet kada gali nuspręsti planuojamą priemonę, apie kurią pranešta, atšaukti, ir tokiu atveju minėta priemonė išbraukiama iš (Komisijos) registro“.

15

Pagal Rekomendacijos 2003/561 17 punktą „jei (NRI), kuriai Komisija ar kita (NRI) pateikė pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį <…>, priima planuojamą priemonę, ji Komisijos prašymu informuoja Komisiją ir kitas (NRI) apie tai, kaip su didžiausiu atidumu atsižvelgė į minėtas pastabas“.

16

Bendrovės Vodafone España ir Vodafone Group (toliau – bendrai vadinamos Vodafone) naudoja viešąjį Ispanijos judriojo telefono ryšio tinklą ir jame teikia judriojo telefono ryšio paslaugas. Ispanijos rinkoje dirba dar du judriojo telefono ryšio tinklo operatoriai, t. y. bendrovės Telefonica ir Amena. Licencija naudoti spektrą buvo išduota bendrovei Xfera ir jai buvo leista įeiti į rinką kaip ketvirtajam judriojo telefono ryšio tinklo operatoriui.

17

2004 m. rugpjūčio 10 d. Ispanijos telekomunikacijų rinkos komisija (la Comisión del Mercado de las Telecomunicaciones, toliau – CMT), siekdama surinkti pastabas iš rinkoje esančių įmonių, paskelbė išankstinę konsultaciją dėl mažmeninių prieigos ir pokalbių srauto inicijavimo iš judriojo telefono ryšio galinių įrenginių paslaugų.

18

2005 m. liepos 7 d. CMT nusprendė pradėti prieigos ir pokalbių srauto inicijavimo viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkos analizės ir apibrėžimo procedūrą, nustatyti didelę įtaką rinkoje turinčius operatorius bei nustatyti konkrečius įpareigojimus. Taip pat CMT nusprendė paskelbti viešą konsultaciją ir Ispanijos konkurencijos institucijos prašyti ataskaitos. 2005 m. rugpjūčio 9 d. minėtas sprendimas buvo paskelbtas Boletin Oficial del Estado. Nacionalinė konsultacija vyko nuo 2005 m. rugpjūčio 9 d. iki rugsėjo 9 dienos.

19

2005 m. rugsėjo 16 d. Ispanijos konkurencijos institucija CMT perdavė ataskaitą dėl prieigos ir pokalbių srauto inicijavimo teikimo viešajame judriojo telefono ryšio tinkle rinkos nustatymo ir analizės procedūros.

20

2005 m. rugsėjo 23 d.Vodafone pateikė pastabas CMT.

21

2005 m. spalio 6 d. CMT pranešė, kad dėl procedūros sudėtingumo sprendimo priėmimo ir pranešimo terminas pratęstas trimis mėnesiais.

22

2005 m. lapkričio 28 d. CMT ir Komisija surengė posėdį dėl „pirminio pranešimo“, kuriame CMT pateikė savo pirmines išvadas. Komisijos tarnybos reagavo pateikdamos pirmąją dalį klausimų.

23

Nuo 2005 m. gruodžio 13 d. iki gruodžio 23 d.Vodafone Komisijai pateikė pirmines pastabas.

24

2005 m. gruodžio 30 d. Komisija užregistravo CMT pranešimą apie priemonės projektą ES/2005/0330, kuriuo ši, visų pirma, siekia nustatyti, kad Vodafone ir kitos dvi bendrovės, t. y. Telefonica ir Amena, kartu turi didelę įtaką didmeninių prieigos ir pokalbių srauto inicijavimo paslaugų teikimo Ispanijos viešojo judriojo telefono ryšio tinklo rinkoje, prilygstančią dominuojančiai padėčiai pagal Bendrijos konkurencijos teisę, ir, antra, nustatyti Vodafone bei Telefonica ir Amena įpareigojimą išnagrinėti pagrįstus prašymus dėl prieigos prie jų tinklų bei pasiūlyti pagrįstas prieigos prie tinklų paslaugų teikimo sąlygas.

25

2006 m. sausio 5 d. Komisija paskelbė CMT priemonės projektą.

26

2006 m. sausio 10 d. Komisija išsiuntė CMT prašymą pateikti informaciją pagal Direktyvos 2002/21 5 straipsnio 2 dalį. 2006 m. sausio 13 d. Komisija gavo minėtos institucijos atsakymą, o 2006 m. sausio 18 d. – papildomą informaciją.

27

2006 m. sausio 13 d.Vodafone Komisijai atsiuntė pastabų, kurias pateikė CMT per nacionalines konsultacijas, kopiją.

28

2006 m. sausio 16 d.Vodafone dalyvavo posėdyje su Komisijos pareigūnais dėl priemonės projekto ES/2005/0330, ir jiems atsiuntė papildomą informaciją. Be to, 2006 m. sausio 17 d.Vodafone Komisijai atsiuntė pastabas faksu, o 2006 m. sausio 24 d. – elektronine žinute.

29

2006 m. sausio 26 d.Vodafone Komisijai pateikė prašymą susipažinti su Komisijos turimais dokumentais, susijusiais su priemonės projektu ES/2005/0330 pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43).

30

2006 m. sausio 30 d. rašte Komisija CMT atsiuntė pastabas dėl priemonės projekto ES/2005/0330 (toliau – 2006 m. sausio 30 d. raštas arba ginčijamas aktas) pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį.

31

Komisijos pastabos buvo susijusios su CMT nustatyta bendra dominuojančia padėtimi. Pirmoji pastaba susijusi su konkurencijos sąlygomis mažmeninėje rinkoje. Pabrėžusi, kad CMT atlikta mažmeninės rinkos raida grindžiama bendrais pajamų per minutę vidurkio pokyčiais, Komisija CMT nurodė ateityje analizuojant rinką stebėti mažmeninių kainų pokyčius kiekviename rinkos segmente ir (arba) atsižvelgiant į kiekvieną vartotojų grupę. Po to Komisija pažymėjo, kad mažmeninei rinkai būdinga eilė struktūrinių charakteristikų, kurios, atrodo, pakankamai skatina operatorius kartu atsisakyti suteikti prieigą judriojo virtualaus telefono ryšio tinklo operatoriams.

32

Antrojoje pastaboje dėl pagrindinio klausimo Komisija pabrėžė, kad CMT nustatė akivaizdų pagrindinio klausimo buvimą, t. y. atsisakymą įsileisti į didmeninę rinką trečiąsias šalis. Nors CMT nenurodė pagrindinio klausimo buvimo didmeninėje rinkoje, o tai nėra būtina, Komisija nusprendė, jog atsižvelgiant į trijų tinklo operatorių suderintą komercinę strategiją tikėtina, kad menkiausias nukrypimas į agresyvesnę kainų konkurenciją gali būti lengvai nustatytas.

33

Trečioji pastaba susijusi su baudžiamuoju mechanizmu. Dėl didmeninės rinkos Komisija pažymėjo, kad šis mechanizmas gali būti įgyvendintas, tačiau galėjo būti pateikta daugiau įrodymų siekiant išsiaiškinti, ar minėtas mechanizmas gali veikti iš karto, ir ar jis pakankamai griežtas taisyklėms nepaklūstančiai įmonei sudrausminti. Dėl mažmeninės rinkos Komisija nusprendė, kad apskritai egzistuoja patikimi baudžiamieji mechanizmai.

34

Ketvirtojoje pastaboje Komisija Ispanijos valdžios institucijoms nurodė rasti priemonę, kaip užtikrinti veiksmingą turimo spektro naudojimą atsižvelgiant į tai, kad licencijos turėtojas (Xfera) dar neįėjo į rinką, nors licenciją gavo 2000 metais. Jei minėtas licencijos turėtojas įeitų į rinką 2006 m., CMT turėtų atidžiai stebėti poveikį bendros dominuojančios padėties ilgalaikiškumui. Taip pat Komisija nurodė, kad „jei yra bet kokių konkrečių įrodymų apie mažmeninės rinkos pokyčius, nesusijusius su atitinkamos rinkos reguliavimo priemonėmis, kurie kelia abejonių dėl bendros dominuojančios padėties ilgalaikiškumo <…>, būtina atlikti atitinkamos rinkos analizę“ ir kad apie minėtą analizę Komisijai turi būti pranešta pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį.

35

Be to, 2006 m. sausio 30 d. rašte Komisija pažymėjo, kad po prašymo pateikti informaciją CMT pateikta papildoma informacija turėjo lemiamos reikšmės vertinant CMT pranešimą. Todėl Komisija pastarajai nurodė galutinę priemonę pagrįsti naujausia turima informacija.

36

Galiausiai 2006 m. sausio 30 d. rašte Komisija priminė, kad „pagal Direktyvos (2002/21) 7 straipsnio 5 dalį CMT su didžiausiu atidumu (turi) atsižvelgti į kitų NRI ir Komisijos pastabas“ ir kad gali „priimti planuojamą priemonę, o tai padariusi apie ją praneša Komisijai“.

37

2006 m. sausio 31 d. Komisija ir CMT, kiekviena atskirai, paskelbė pranešimus spaudai dėl 2006 m. sausio 30 d. rašto.

38

2006 m. vasario 2 d. CMT priėmė sprendimą dėl prieigos ir pokalbių srauto inicijavimo teikimo viešajame telefono judriojo ryšio tinkle rinkos apibrėžimo ir analizės, turinčių didelę įtaką rinkoje operatorių nustatymo ir konkrečių įpareigojimų nustatymo patvirtinimo. Sprendimo ketvirtojoje pastraipoje CMT pažymėjo, kad pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalį CMT „kiek įmanoma atsižvelgė į (NRI) ir Komisijos pastabas“ ir „kad ji (gali) priimti galutinę priemonę, apie kurią po to turės pranešti Komisijai“. CMT sprendimo paskutinėje pastraipoje nurodyta, kad „prašymas dėl persvarstymo gali būti pateiktas (CMT) per mėnesį po tos dienos, kurią apie sprendimą pranešta“, ir kad „prašymas dėl sprendimo peržiūrėjimo teisme gali būti pateiktas tiesiogiai Aukščiausiojo teismo Teisminio peržiūrėjimo skyriui per du mėnesius po tos dienos, kurią apie sprendimą pranešta“.

39

2006 m. balandžio 7 d.Vodafone pareiškė ieškinį dėl CMT sprendimo Tribunal Supremo (Ispanijos Aukščiausiasis teismas).

40

2006 m. gegužės 11 d. Komisija Vodafone išsiuntė sprendimą neduoti leidimo susipažinti su dokumentais pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 nurodydama, kad tam tikri nagrinėjami dokumentai „yra Komisijos vidaus svarstymų dalis dėl pozicijos, kurios reikia laikytis (atitinkamoje) byloje, ir tiesiogiai susiję su Komisijos sprendimo priėmimo procedūra“.

41

Vodafone pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2006 m. balandžio 12 dieną.

42

Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai taip pat 2006 m. balandžio 12 d., Vodafone, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsniu, pateikė prašymą taikyti pagreitintą procedūrą, kuris buvo atmestas 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimu.

43

Dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2006 m. birželio 28 d., Komisija, remdamasi Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo.

44

Ispanijos Karalystė pateikė prašymą įstoti į bylą Komisijos pusėje, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2006 m. birželio 29 dieną.

45

Šis prašymas įstoti į bylą buvo patenkintas Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininko 2006 m. rugsėjo 6 d. Nutartimi.

46

Ieškinyje Vodafone Pirmosios instancijos teismo prašo:

47

Prieštaravime dėl priimtinumo Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

48

Prašyme įstoti į bylą Ispanijos Karalystė Pirmosios instancijos teismo prašo:

49

Pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo Vodafone Pirmosios instancijos teismo prašo:

50

Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėjimo iš esmės, jeigu šalis to prašė. Pagal šio straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia kitaip, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos ir žodinė proceso dalis nebūtina.

51

Visų pirma reikia išnagrinėti, ar dėl šioje byloje ginčijamo akto, t. y. Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalimi grindžiamo rašto, galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį, o po to, – ar Vodafone turi teisę pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnio 4 dalį.

52

Komisija ir Ispanijos Karalystė teigia, kad ginčijamas aktas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį.

53

Vodafone primena, kad nustatant, ar aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams, nes aiškiai keičia jo teisinę padėtį, reikia analizuoti akto esmę, o priimtų aktų ar sprendimų forma iš esmės nėra svarbi galimybei dėl jų pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas; 2005 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Infront WM prieš Komisiją, T-33/01, Rink. p. II-5897, 89 punktas).

54

Pirmiausia Vodafone teigia, kad iš ginčijamo akto turinio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas, darytina išvada, jog ginčijamas aktas yra sprendimas dėl leidimo, kuriuo Komisija patvirtino CMT pasiūlytą priemonę ir nusprendė nepradėti antrojo procedūros etapo pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį. Šiuo klausimu Vodafone paaiškina, kad išnagrinėjusi priemonės projektą, apie kurį jai buvo pranešta, pagal direktyvos 7 straipsnio 3 ir 4 dalis Komisija turi tik dvi galimybes: arba nustato atitinkamai NRI įpareigojimą planuojamos priemonės netaikyti dar du papildomus mėnesius, arba nenustato jokio atidėjimo ir NRI priemonės projektą gali priimti. Jei Komisija nuspręstų nenustatyti atidėjimo, turi teisę nuspręsti NRI išsiųsti pastabas, kurios gali būti susijusios su daugeliu įvairių skirtingos svarbos klausimų. Tačiau galimybė pateikti daugelį skirtingų pastabų nereiškia, kad Komisija neturės iš esmės dvejopo pasirinkimo: nurodyti NRI nepriimti priemonės projekto dar du papildomus mėnesius arba, jei Komisija to nepadarė, leisti NRI nedelsiant priimti priemonės projektą.

55

Vodafone primena, kad Komisijos užduotis – užtikrinti Direktyvos 2002/21 vienodą taikymą. Taigi šis tikslas gali būti pasiektas tik tuo atveju, jei Komisija turėtų išnagrinėti kiekvieną pranešimą ir kiekvienoje byloje priimti sprendimą. Bet kuriuo atveju ir pati Komisija pripažįsta, kad susidaro nuomonę kiekvienu atveju. Per mėnesį nuo pranešimo Komisija arba patvirtina priemonės projektą, arba nusprendžia pradėti antrąjį procedūros etapą.

56

Šiuo atveju Komisija įvertino priemonės projektą ES/2005/0330, kad nuspręstų, ar yra rimtų abejonių dėl jo suderinamumo su Bendrijos teise ir, nusprendusi, kad jų nėra, patvirtino priemonės projektą. Komisija savo užduotį taip apibūdino ne tik ginčijamame akte, bet ir kartu su juo buvusiame 2006 m. sausio 31 d. pranešime spaudai (IP/06/97) bei po pranešimo CMT išsiųstame prašyme pateikti papildomą informaciją. Vodafone pabrėžia, kad daugelyje kitų pranešimų, kuriuose aprašoma Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje nustatyta procedūra, įskaitant Komisijos interneto tinklalapį, Komisija laiko „sprendimais“ visus raštus pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį. Be to, Vodafone nurodo 2006 m. gegužės 11 d. Komisijos sprendimą dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su priemonės projektu ES/2005/0330, kuriame buvo daug nuorodų į Komisijos „sprendimą“ ir „sprendimo priėmimo procedūrą“. Taip pat Vodafone pažymi, kad iš 2006 m. vasario 6 d. Komisijos pranešimo Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir regionų komitetui dėl rinkos tyrimų, atliekamų pagal ES reguliavimo sistemą, Elektroninių ryšių vidaus rinkos stiprinimas (COM(2006) 28 galutinis, p. 5 ir 10), matyti, kad Komisija nustato savo poziciją dėl kiekvienos priemonės, apie kurią pranešta, patikrina, ar NRI įvertinimas atitinka Bendrijos konkurencijos teisę ir yra pakankamai pagrįstas įrodymais. Pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnį vykdomos procedūros privalomas pobūdis ir Komisijos pagrindinis vaidmuo vertinant pranešimą pateikusios NRI išvadas taip pat matyti iš 2006 m. vasario 7 d. Komisijos rekomendacijos 2003/561 ir Memorandumo 06/59 „Elektroniniai ryšiai – procedūra pagal 7 straipsnį ir Komisijos vaidmuo. Dažnai užduodami klausimai“.

57

Vodafone, remdamasi šios nutarties 53 punkte minėtu sprendimu Infront WM prieš Komisiją, pažymi, kad tai, kaip pati Komisija apibūdina savo vaidmenį ir procedūrą, yra įtikinantis įrodymas, jog aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių ir kad dėl jo gali būti pareikštas ieškinys pagal EB 230 straipsnį (pirmesniame 53 punkte minėto sprendimo Infront WM prieš Komisiją 106 ir 107 punktai). Be to, kaip ir byloje, kurioje buvo priimtas pirmesniame 53 punkte minėtas sprendimas Infront WM prieš Komisiją, taip ir šiuo atveju ginčijamas aktas laikytinas sukeliančiu privalomų pasekmių, kad būtų apsaugotas teisingas ir vienodas Bendrijos teisės taikymas, kurio siekiama Direktyva 2002/21. Iš tikrųjų 7 straipsnyje numatyta procedūra padėtų veiksmingai užtikrinti teisingą ir vienodą Direktyvos 2002/21 taikymą tik tuo atveju, jei Komisija turėtų vertinti kiekvieną priemonės projektą, apie kurį jai pranešta, ir spręsti, ar nagrinėjama priemonė turi būti „pašalinta“ kaip nesuderinama su Direktyva 2002/21 ar su Bendrijos teise.

58

Dėl argumento, susijusio su tariamu rezoliucinės dalies nebuvimu 2006 m. sausio 30 d. rašte Vodafone pažymi, kad nustatant, ar aktas sukelia teisinių pasekmių, lemiamą reikšmę turi būtent akto esmė, o ne forma (ankstesniame 53 punkte minėto sprendimo Infront WM prieš Komisiją 110 punktas). Šiuo atžvilgiu Vodafone primena, kad Pirmosios instancijos teismas jau nusprendė, kad formalios rezoliucinės dalies neturintys aktai yra aktai, dėl kurių gali būti pareikštas ieškinys (1994 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Air France prieš Komisiją, T-3/93, Rink. p. II-121, 44 punktas ir vėlesni).

59

Bet kuriuo atveju Vodafone mano, kad ginčijamo akto dalis, kurioje Komisija pakartojo Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalies tekstą, yra rezoliucinė dalis, kurioje teigdama, kad CMT gali priimti galutinį priemonės projektą ir taip nuspręsdama nepradėti antrojo procedūros etapo, Komisija pašalino vienintelę likusią kliūtį, kuri CMT neleido priimti priemonės projekto ES/2005/0330. Tačiau ginčijamo akto rezoliucinėje dalyje pakartojusi Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalies tekstą ir praleidusi jo sudėtine dalimi esančius žodžius „išskyrus atvejus, kai taikoma šio straipsnio 4 dalis“, Komisija aiškiai nusprendė, kad CMT planuojama priemonė nepatenka į Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, nes neturi rimtų abejonių dėl priemonės suderinamumo su Bendrijos teise, ir kad Komisija nepradės antrojo procedūros etapo.

60

Savo pastabose dėl Ispanijos Karalystės prašymo įstoti į bylą Vodafone primena, kad galiojanti reguliavimo sistema Komisijai priskiria lemiamą vaidmenį užtikrinant vienodą Bendrijos teisės taikymą. Direktyvos 2002/21 7 straipsnis šį tikslą įgyvendina numatydamas, kad Komisija gauna kiekvieną siūlomą priemonę, ją įvertina, ir dėl jos priima sprendimą pagal teisiškai privalomą sistemą. Tai, kad pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį parašytas raštas yra teisiškai privalomo pobūdžio, matyti ir iš 2006 m. spalio 20 d. pranešimo spaudai (IP/06/1439) bei iš 2006 m. lapkričio 16 d. už informacinę visuomenę atsakingo Komisijos nario pasakytos kalbos. Komisijos dokumentuose vartojami terminai visiškai atitinka Vodafone pateiktą Komisijai paskirtos pareigos išnagrinėti kiekvieną pranešimą, po to, jei reikia, nuspręsti atlikti išsamų tyrimą ir galiausiai uždrausti su Bendrijos teise nesuderinamas priemones apibūdinimą. Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje numatyta procedūra ne pasikeitimo patirtimi ar dialogo tarp kompetentingų institucijų mechanizmas, o teisiškai privaloma leidimo procedūra. Todėl Vodafone primena Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalies formuluotę, pagal kurią NRI su didžiausiu atidumu atsižvelgia į Komisijos pateiktas pastabas bei Rekomendacijos 2003/561 17 punktą, pagal kurį NRI turi informuoti Komisiją apie tai, kad labai atidžiai atsižvelgė į Komisijos pastabas, pateiktas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį.

61

Antra, Vodafone teigia, kad, pašalinęs paskutinę kliūtį priimti priemonės projektą ES/2005/0330 ir užbaigęs priemonės projekto nagrinėjimą Bendrijos lygmeniu, ginčijamas aktas pakeitė ne tik CMT teisinę padėtį, leidžiančią teisėtai priimti priemonės projektą ir nustatančią teisinę pareigą su didžiausiu atidumu atsižvelgti į Komisijos pastabose nurodytas aplinkybes, bet taip pat ir Vodafone padėtį, nes ji neteko procesinių teisių, kurias būtų turėjusi, jei Komisija būtų nusprendusi pradėti antrąjį etapą.

62

Šiuo atžvilgiu Vodafone mano, kad ginčijamas aktas atitinka arba aktą, kurį Komisija priima remdamasi 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1) 6 straipsnio 1 dalies a punktu, kai Komisija mano, kad ji nekompetentinga vertinti koncentraciją, arba pagal minėto reglamento 9 straipsnį priimtą aktą, kai Komisija klausimą perduoda spręsti valstybių narių institucijoms. Baigus nagrinėjimą pagal Bendrijos teisę, remiantis Reglamentu Nr. 139/2004 priimtas vienas ir kitas aktas daro poveikį trečiojo asmens ieškovo teisinei padėčiai, nes jis netenka, viena vertus, galimybės, kad Komisija išnagrinėtų koncentracijos teisėtumą minėto reglamento požiūriu ir, kita vertus, procedūrinių teisių, kurias Komisijos atžvilgiu būtų turėjęs per administracinę procedūrą (1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją, T-87/96, Rink. p. II-203, 37–44 punktai ir 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Royal Philips Electronics prieš Komisiją, T-119/02, Rink. p. II-1433, 282 punktas). Minėta padėtis panaši į nagrinėjamą bylą, nes 2006 m. sausio 30 d. raštu buvo baigtas pasiūlytos priemonės patikrinimas pagal Bendrijos teisę užbaigiant Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje nustatytą procedūrą ir leidžiant tęsti nacionalinę procedūrą siekiant priimti pasiūlytą priemonę.

63

Be to, Vodafone teigia, kad nustatant, ar dėl akto gali būti pareikštas ieškinys pagal EB 230 straipsnį, lemiamos reikšmės turi būtent realus akto poveikis, vertinamas teisės sistemos, kurioje jis taikomas, kontekste, o ne Komisijos išimtinė kompetencija. Bet kuriuo atveju pagal Direktyvą 2002/21 Komisija turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, ar nustatys priemonės, apie kurią pranešė NRI, priėmimo atidėjimą ir pradės antrąjį procedūros etapą. Tokios kompetencijos įgyvendinimą turėtų prižiūrėti Bendrijos teismas. Nesvarbu tai, kad Komisija turi išskirtinę kompetenciją visoje procedūroje, kuris gali baigtis reguliavimo priemonių priėmimu ex ante, ar tai, kad NRI taip pat turi kompetenciją tam tikrose procedūros dalyse.

64

Taip pat Vodafone remiasi Teisingumo Teismo praktika valstybės pagalbos srityje, pagal kurią pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisijos priimtas sprendimas nepradėti antrojo procedūros etapo ir patvirtinti naujos pagalbos, apie kurią pranešė valstybė narė, suteikimą turi tiesioginį poveikį ne tik valstybei narei, bet ir pasiūlytam pagalbos gavėjui bei ieškinį pareiškusiems tretiesiems asmenims. Iš tikrųjų šie netektų procesinių teisių, kurias būtų turėję dalyvaudami Komisijos išsamiame tyrime, susijusiame su planuojama pagalba (1993 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 23–26 punktai ir 1993 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 17–20 punktai; 2006 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Air One prieš Komisiją, T-395/04, Rink. p. II-1343, 30–31 punktai).

65

Beje, Vodafone pabrėžia, kad jos procesinės teisės tiesiogiai kyla iš Bendrijos teisės bendrųjų principų. Iš tikrųjų nebūtina, kad antrinės Bendrijos teisės akte būtų aiškiai numatytos procesinės teisės tam, kad minėtos teisės egzistuotų (1992 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nyderlandai ir kt. prieš Komisiją, C-48/90 ir C-66/90, Rink. p. I-565, 44–51 punktai). Taigi valstybės pagalbos srityje Teisingumo Teismas patikslino asmenų, kurie turi EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines teises, kategoriją bei minėtų teisių turinį, kol jos nebuvo aiškiai apibrėžtos 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 659/1999, nustatančiame išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1) (1984 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Intermills prieš Komisiją, 323/82, Rink. p. 3809, 16 ir 17 punktai). Taigi šiuo atžvilgiu pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką procedūrose valstybės pagalbos srityje, kurias sudaro du etapai, šalys, kaip antai Vodafone, turėtų teisę skųsti Komisijos sprendimą užbaigti pirmąjį procedūros etapą, kad būtų užtikrintos procesinės teisės, kurias turėtų antrajame procedūros etape (šios nutarties 64 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Cook prieš Komisiją 23 punktas; šios nutarties 64 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Matra prieš Komisiją 17 punktas ir 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 35 punktas; šios nutarties 64 punkte minėto sprendimo Air One prieš Komisiją 31 punktas; šios nutarties 62 punkte minėto sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 284 punktas).

66

Todėl Vodafone procesinių teisių apsauga nacionaliniu lygmeniu nereiškia, kad pastaroji negali remtis procesinėmis teisėmis Bendrijos lygmeniu. CMT pradėta procedūra ir Bendrijos lygmeniu pradėta procedūra pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnį yra atskiros procedūros. Vodafone teisės pagal Bendrijos teisę gali būti taikomos papildomai informacijai, kurios negali būti nagrinėjamos pareiškiant ieškinį nacionaliniame teisme, nes nesusijusios su CMT pradėta procedūra. Šiuo atžvilgiu Vodafone paaiškina, kad niekada neturėjo galimybės pasisakyti dėl papildomos informacijos, kurią Komisijai pateikė CMT 2006 m. sausio 24 d. rašte ir 2006 m. sausio 25 d. rašte atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informaciją. Ir pati Komisija sutinka, kad procesinės teisės turi būti suteiktos ir Bendrijos lygmeniu neatsižvelgiant į tai, kad egzistuoja nacionaliniu lygmeniu.

67

Ta aplinkybė, kad Direktyvos 2002/21 4 straipsnyje numatyta teisė pateikti apeliacinį skundą nacionaliniu lygmeniu, yra nesusijusi vertinant šio ieškinio priimtinumą. Lemiamą Komisijos vaidmenį sprendžiant dėl Direktyvos 2002/21 teisingo ir vienodo taikymo, kuris reiškia kiekvienos priemonės, apie kurią jai pranešta, vertinimą ir sprendimo dėl jos suderinamumo su Bendrijos teise priėmimą, turėtų kontroliuoti Bendrijos teismai neatsižvelgiant į tai, kokie nacionaliniai ieškiniai gali būti pareikšti dėl nacionalinės priemonės. Todėl Vodafone nurodo turinti teisę pateikti ieškinį dėl Komisijos sprendimo nepradėti antrojo procedūros etapo dėl to, kad gavusi CMT pranešime esančius įrodymus, Komisija turėjo vienintelę galimybę – pradėti antrąjį procedūros etapą. Visiškai atskiras klausimas, ar Vodafone turėjo motyvų dėl CMT priimtos priemonės pareikšti ieškinį ir nacionaliniu lygmeniu, pavyzdžiui, dėl to, kad CMT padarė faktinių vertinimo klaidų, kurios negalėjo paaiškėti iš CMT pranešimo Komisijai ir kurių Komisija negalėjo nustatyti. Taip pat Vodafone pažymi, kad šioje byloje yra esminių klausimų, kurie negali būti nagrinėjami pareiškiant ieškinį nacionaliniu lygmeniu. Šiuo klausimu Vodafone teigia, kad 2006 m. sausio 30 d. rašto nesuderinamumu su kitų valstybių narių atžvilgiu priimtais sprendimais yra grindžiami šiame ieškinyje nurodyti du konkretūs pagrindai. Kadangi nacionalinėmis ir Bendrijos teisės pareikšti ieškinį sistemomis siekiama skirtingų tikslų, šiuo atveju nėra pavojaus, kad atsiras teismo pasirinkimo galimybė („forum shopping“). Bet kuriuo atveju vidinių teisės gynimo būdų nacionaliniame teisme buvimas negali kliudyti ginčyti Bendrijos institucijos priimto sprendimo teisėtumą tiesiogiai Bendrijos teisme remiantis EB 230 straipsniu (šios nutarties 58 punkte minėto sprendimo Air France prieš Komisiją 69 punktas; šios nutarties 62 punkte minėto sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 290 punktas ir šios nutarties 53 punkte minėto sprendimo Infront WM prieš Komisiją 109 punktas).

68

Galiausiai tai, kad Komisija neturi tokių plačių tyrimo įgaliojimų, kokius turi pagal Reglamentą Nr. 139/2004, nėra tinkamas įrodymas nustatant šio ieškinio priimtinumą. Šiuo atžvilgiu Vodafone primena, kad pagal Direktyvos 2002/21 5 straipsnį Komisija turi įgaliojimus reikalauti, kad NRI jai pateiktų „informaciją, kurios jai reikia savo užduotims pagal Sutartį atlikti“ (įskaitant konfidencialią informaciją), ir kad šioje byloje Komisija pasinaudojo šiuo įgaliojimu. Komisijos tyrimo įgaliojimus riboja tik tai, kad Komisija neprivalo, arba neturi teisės, atlikti visų NRI priemonės projekto esminių aplinkybių išsamų tyrimą. Komisijos vaidmuo skiriasi nuo NRI ar pagal Direktyvos 2002/21 4 straipsnį įsteigtos nacionalinės apeliacinės institucijos vaidmens. Tačiau kalbant apie jai pateiktą informaciją, įskaitant informaciją, kurios ji prašo pagal Direktyvos 2002/21 5 straipsnį, Komisija turi nagrinėti, ar planuojama priemonė sukurtų kliūtį bendrojoje rinkoje, ir spręsti, ar ji turi rimtų abejonių dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Bendrijos teise. Jei baigusi išsamų tyrimą ji mano, kad planuojama priemonė yra nesuderinama su Bendrijos teise, Komisija planuojamą priemonę turi uždrausti. Tam, kad įvykdytų šią užduotį, Komisija turi atlikti teisiniu požiūriu tinkamą priežiūrą, kuria būtų atsižvelgiama į NRI vertinimo teisę, bet neleista priimti su Bendrijos teise nesuderinamų planuojamų priemonių.

69

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima reikšti tik dėl aktų ir sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį. Priimtų aktų ar sprendimų forma iš esmės nėra svarbi galimybei dėl jų pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šios nutarties 53 punkte minėto sprendimo IBM prieš Komisiją 9 punktas, 2000 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stork Amsterdam prieš Komisiją, T-241/97, Rink. p. II-309, 49 punktas). Tam, kad būtų nustatyta, ar ginčijamas aktas sukelia tokių pasekmių, reikia išanalizuoti jo esmę (2000 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C-147/96, Rink. p. I-4723, 27 punktas).

70

Atsižvelgiant į minėtus principus vertinant ginčijamo akto teisinį pobūdį ir nustatant, ar jis sukelia teisinių pasekmių, reikia kartu nagrinėti akto turinį ir kontekstą, kuriame jis buvo priimtas (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo nutartį Sunzest prieš Komisiją, C-50/90, Rink. p. I-2917, 13 punktas).

71

Teisinis kontekstas, kuriame buvo priimtas ginčijamas aktas, yra Direktyva 2002/21. Pagal Direktyvos 2002/21 1 straipsnio 1 dalį direktyva „nustato elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo suderintą sistemą, <…> nustato nacionalinių reguliavimo institucijų užduotis ir procedūras, kurios užtikrintų, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje Bendrijoje“.

72

Bendrijos teisės aktų leidėjas centrinį vaidmenį norėjo priskirti NRI, kad būtų pasiekti Direktyvoje 2002/21 numatyti tikslai, tarp kurių, kaip nurodyta minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, konkurencijos skatinimas elektroninių ryšių tinklų rinkoje.

73

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti formos elementą, kaip antai, pasinaudojimas tokiu teisiniu dokumentu kaip direktyva, skirta tik valstybėms narėms. Direktyvos struktūra, kurią sudaro penki skyriai: „Taikymo sritis, tikslas ir sąvokos“ (I skyriaus 1 ir 2 straipsniai), „(NRI)“ (II skyriaus 3–7 straipsniai), „(NRI) užduotys“ (III skyriaus 8–13 straipsniai), „Bendrosios nuostatos“ (VI skyriaus 14–25 straipsniai) ir „Baigiamosios nuostatos“ (V skyriaus 26–30 straipsniai) taip pat atskleidžia centrinį NRI vaidmenį.

74

Po to, kalbant apie konkrečius Direktyvos 2002/21 NRI suteiktus įgaliojimus, jais, be kita ko, atsižvelgiant į konkurencijos teisės principus, siekiama apibrėžti jų teritorijoje esančių elektroninių ryšių rinkas (Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 3 dalis), nustatyti didelę įtaką minėtose rinkose turinčias įmones (Direktyvos 2002/21 14 straipsnis), ir apibrėžti reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus, kurie prireikus gali būti taikomi minėtiems operatoriams (Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalis).

75

Ankstesniame punkte minėtus įgaliojimus vykdančioms NRI Komisija teikia pagalbą. Taigi Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Komisija priima rekomendaciją dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų“ ir kad „<…> rekomendacijoje bus nurodytos tos elektroninių ryšių sektoriaus produktų ir paslaugų rinkos, kurių charakteristikos pagrįstai leidžia joms taikyti reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus“. Be to, Direktyvos 2002/21 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „<…> Komisija paskelbia rinkos analizės ir didelės įtakos rinkoje įvertinimo gaires, kurios atitinka konkurencijos teisės principus“.

76

Remiantis Direktyvos 2002/21 14 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa, 15 straipsnio 3 dalimi ir 16 straipsnio 1 dalimi NRI „su didžiausiu atidumu atsižvelgia“ į Komisijos rekomendacijas ir gaires.

77

Direktyva 2002/21 numato labiau tiesioginį Komisijos ir kitų NRI dalyvavimą, kai NRI ketina „apibrėžti rinkas, kurios skiriasi nuo (Komisijos) rekomendacijoje apibrėžtų rinkų“ (15 straipsnio 3 dalis). Taip yra ir tada, kai NRI – arba susijusios NRI transnacionalinės rinkos atveju – siekia nustatyti, palikti galioti ar pakeisti specifinius reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus tinkamus įmonėms, kurios turi didelę įtaką rinkoje, kurioje nėra veiksmingos konkurencijos (16 straipsnio 4, 5 ir 6 dalys). Komisijos bei kitų NRI dalyvavimas stiprinant elektorinių ryšių vidaus rinką aprašytas Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje, ir atsižvelgiant į minėtos direktyvos penkioliktą konstatuojamąją dalį juo siekiama „užtikrinti, kad nacionaliniu mastu priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio bendrajai rinkai ar kitiems Sutarties tikslams“. Kalbama apie procedūrą, kuria siekiama užtikrinti nuoseklų reguliavimo sistemos taikymą.

78

Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „kai (NRI) ketina imtis priemonės“, kuri, be kita ko, nustatyta Direktyvos 2002/21 15 ir 16 straipsniuose ir „kuri daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“, atitinkama NRI turi „be 6 straipsnyje nurodytų konsultacijų (su suinteresuotomis šalimis)“ pateikti “priemonės projektą Komisijai ir (NRI) kitose valstybėse narėse kartu <…> nurodydama, kuo priemonė yra paremta“, ir „apie ją praneša Komisijai bei kitoms (NRI)“. Šią atitinkamos NRI pareigą pranešti atitinka Komisijos pareiga išnagrinėti priemonės projektą, apie kurį pranešta, siekiant „užtikrinti, kad nacionaliniu mastu priimti sprendimai nedarytų neigiamo poveikio bendrajai rinkai ar kitiems sutarties tikslams“ (Direktyvos 2002/21 penkiolikta konstatuojamoji dalis).

79

Šiuo atveju priemonės projektas ES/2005/0330, apie kurį buvo pranešta Komisijai ir kitoms NRI, susijęs su Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalimi. Iš tikrųjų pasiūlyta priemone siekiama nustatyti įmones, kurios turi didelę įtaką rinkoje, ir nustatyti specifinius reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus.

80

Svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2002/21 7 straipsnis numato dvi galimas Komisijos veiksmų rūšis gavus pranešimą apie priemonės projektą, susijusį su Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalimi.

81

Pirmuoju atveju, kuris numatytas Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje, Komisija mano, kad priemonės projektas nesukurs kliūčių bendrojoje rinkoje arba neturi rimtų abejonių dėl jo suderinamumo su Bendrijos teise ir visų pirma su minėtos direktyvos 8 straipsnyje nurodytais tikslais. Šiuo atveju Komisija „pastabas atitinkamai (NRI) gali pateikti ne vėliau kaip per mėnesį“ jei, kaip šiuo atveju, tuo metu, kai pranešta apie priemonės projektą, Direktyvos 2002/21 6 straipsnyje numatyta konsultacijų su suinteresuotomis šalimis procedūra jau baigta. Per šią procedūrą Komisija patvirtino, kad skaidrumo sumetimais dėl kiekvieno pranešimo ji susidarė nuomonę pateikdama pastabas ar išsiųsdama laišką, kuriame patvirtina, kad Komisija pastabų neturi (Komunikatas COM(2006) 28 galutinis, p. 3).

82

Antruoju atveju, kuris numatytas Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje, priešingai, Komisija mano, kad priemonės projektas „gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“ ir „sukurs kliūtį bendrojoje rinkoje“ arba jei Komisija turi „rimtų abejonių dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Bendrijos teise, ypač su 8 straipsnyje nurodytais tikslais“. Šiuo atveju per tą patį mėnesio laikotarpį Komisija išsiunčia raštą atitinkamai NRI, kuriame pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį išreiškia rimtas abejones, ir pagal minėtą nuostatą „planuojama priemonė netaikoma dar du mėnesius“. Per šį antrąjį procedūros etapą Komisija atlieka atitinkamos priemonės išsamų tyrimą. Nors to aiškiai nenumato jokia nuostata, Komisija patvirtino, kad antrajame etape siūlo suinteresuotoms šalims pateikti savo pastabas.

83

Iš Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalies matyti, kad per papildomą dviejų mėnesių laikotarpį „Komisija <…> gali priimti sprendimą pareikalauti, kad atitinkama (NRI) planuojamą priemonę atšauktų“. Kartu su šiuo sprendimu „pateikiama išsami ir objektyvi analizė, kodėl Komisija mano, kad planuojama priemonė neturėtų būti taikoma, ir konkretūs pasiūlymai, kaip planuojama priemonė turėtų būti pataisyta“. Taip pat galiausiai Komisija gali padaryti išvadą, kad minėta priemonė nekelia problemų dėl suderinamumo su Bendrijos teise. Tokiu atveju Komisija atsiima kaltinimus pagal Rekomendacijos 2003/561 14 punktą. Taigi antrojo procedūros etapo pradžia nebūtinai baigiasi Komisijos vetavimu.

84

Pažymėtina, kad pranešus apie priemonės projektą kitų NRI vaidmuo, skirtingai nei Komisijos, pasireiškia tik pastabų pateikimu pagal Direktyvos 7 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų kitos NRI neturi įgaliojimų prašyti pranešimą pateikusios NRI atšaukti priemonės projektą.

85

Šioje byloje ginčijamas aktas yra raštas, kuriame Komisija pateikė pastabas remdamasi Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalimi.

86

Vodafone mano, kad ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos jos interesams, kaip tai apibrėžta ankstesniame 69 punkte cituotoje Teisingumo Teismo praktikoje.

87

Visų pirma Vodafone tvirtina, kad priimdama ginčijamą aktą Komisija patvirtino priemonės projektą ES/2005/0330 ir nusprendė nenustatyti papildomo dviejų mėnesių atidėjimo, numatyto Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje, bei nepradėti toje pačioje nuostatoje numatytos procedūros antrojo etapo, ir todėl Vodafone neteko procesinių teisių.

88

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 2 dalis, be kita ko, NRI nustato pareigą skatinti konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje. Priemonės projektu ES/2005/0330, susijusiu su Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalimi, šį tikslą siekiama įgyvendinti nustatant specifinius reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus trims Ispanijoje veikiantiems viešojo judriojo telefono ryšio tinklo operatoriams, kurie, CTM nuomone, kartu turi didelę įtaką rinkoje.

89

Per procedūrą, po kurios NRI priima galutinę priemonę pagal Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalį, atitinkama NRI, remdamasi Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalimi apie priemonės projektą, praneša Komisijai ir kitoms NRI, „kad jos turėtų galimybę pateikti pastabas“ (Direktyvos 2002/21 penkiolikta konstatuojamoji dalis). Taigi Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra yra apie priemonę pranešusios NRI ir kitų NRI bei Komisijos konsultacijų ir bendradarbiavimo procedūra.

90

Tiesa, kaip tai nurodyta Direktyvos 2002/21 1 straipsnio 1 dalyje, Komisijos ir kitų NRI dalyvavimu Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje numatytoje procedūroje siekiama „užtikrinti, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje Bendrijoje“.

91

Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį Komisijos pateiktos pastabos sukelia privalomų teisinių pasekmių.

92

Visų pirma, viena vertus, nors Direktyva 2002/21 Komisijai suteikia svarbų vaidmenį procedūrose, kuriomis siekiama užtikrinti suderintą reguliavimo sistemos taikymą visoje Bendrijoje, tačiau pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 3 dalies d punktą NRI užtikrina nuoseklų reguliavimo sistemos taikymą skaidriai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija. Taigi NRI taip pat iš esmės atsako už nuoseklų reguliavimo sistemos taikymą Bendrijoje bendradarbiaujant su Komisija ir kitomis NRI.

93

Kita vertus, reikia pripažinti, kad rašto pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį teisinis poveikis aiškiai nurodytas minėtos nuostatos 5 dalyje, pagal kurią apie priemonę pranešusi NRI „su didžiausiu atidumu atsižvelgia į kitų (NRI) ir Komisijos pastabas“. Ši formuluotė pabrėžia Komisijos rašto pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį neprivalomą pobūdį. Taigi svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalis Komisijos pastaboms nesuteikia viršenybės, palyginti su kitų NRI pateiktomis pastabomis. Šiuo klausimu Rekomendacijos 2003/561 17 punktas numato, kad „jei (NRI), kuriai Komisija ar kita (NRI) pateikė pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį, <…> patvirtina priemonės projektą, ji Komisijos prašymu informuoja pastarąją ir kitas (NRI) apie tai, kaip ji su didžiausiu atidumu atsižvelgė į minėtas pastabas“. Todėl tuo atveju, jei Komisijos ir NRI pastabos prieštaringos, apie priemonę pranešusi NRI nepažeistų Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalies, jeigu atidžiai išnagrinėjusi įvairias pastabas ji laikytųsi kitos NRI, o ne Komisijos pasiūlytos nuomonės.

94

Beje, jei, kaip mano Vodafone, Komisija turėtų įgaliojimus patvirtinti nacionalinę priemonę, apie kurią pranešta pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį, tai tokiu atveju nepakaktų, kad NRI su didžiausiu atidumu atsižvelgtų į Komisijos „sprendimą“, nes pagal EB 249 straipsnį toks sprendimas privalomas visas tiems, kam jis skirtas.

95

Antra, vis dėlto ta aplinkybė, kad Komisija Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje numatytomis aplinkybėmis gali pradėti antrąjį procedūros etapą, kuris gali baigtis veto sprendimu, nereiškia, kad būtent Komisijos raštas, kuriame ji pateikia pastabas pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, suteikia NRI teisę priimti numatytą nacionalinę priemonę.

96

Šiuo klausimu reikia priminti, kad priemonės projektas ES/2005/0330, apie kurį šiuo atveju CMT pranešė Komisijai ir kitoms NRI, yra Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta priemonė. Taigi minėta nuostata atitinkamai NRI leidžia tiesiogiai priimti nagrinėjamą priemonę, nes joje numatyta, kad NRI, kuri nustato, jog rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, „nustato įmones, turinčias didelę įtaką toje rinkoje,“ ir „minėtoms įmonėms nustato atitinkamus specifinius reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus“. Netgi jei Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje nustatytomis aplinkybėmis Komisija gali nurodyti atitinkamai NRI atšaukti priemonės projektą, apie kurį pranešta, jei priemonė sukurtų kliūtį bendrajai rinkai ar būtų nesuderinama su Bendrijos teise ir visų pirma politikos tikslais, kurių NRI turi siekti, tačiau tam, kad NRI pasinaudotų įgaliojimais, kurie tiesiogiai kyla iš Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalies, nereikalingas joks Komisijos „leidimas“. Be to, jokia Direktyvos 2002/21 nuostata nenumato, kad ta aplinkybė, jog Komisija nepradeda antrojo procedūros etapo, prilyginama priemonės projekto, apie kurį pranešta, patvirtinimui, kuris NRI suteikia teisę veikti.

97

Trečia, atsižvelgiant į procedūroje pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį Komisijai ir kitoms NRI suteiktą konsultacinį vaidmenį, raštas, kuriame Komisija pateikia pastabas pagal minėtą nuostatą, yra parengiamasis Bendrijos aktas, priimtas procedūroje, po kurios atitinkama NRI priima nacionalinę priemonę. Taigi pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos institucijų priimti parengiamieji aktai negali būti skundžiami pareiškiant atskirą ieškinį dėl panaikinimo (šios nutarties 69 punkte minėto sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją 35 punktas; 2006 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Buendia Sierra prieš Komisiją, T-311/04, Rink. p. II-4137, 98 punktas).

98

Tiesa, Komisijos dalyvavimas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį nesibaigia galutinio Bendrijos akto priėmimu, dėl kurio Bendrijos teismuose gali būti pareikštas tiesioginis ieškinys.

99

Tačiau, priešingai nei mano Vodafone, teisė į veiksmingą teisminę gynybą nereikalauja, kad dėl rašto, kuriame pateiktos pastabos pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį, būtų galima pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme.

100

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2002/21 4 straipsnis valstybes nares įpareigoja nustatyti jų NRI priimtų sprendimų apskundimo mechanizmą nepriklausomai institucijai. Nurodyta, kad jei apeliacinė institucija nėra teismo institucija, „tokiu atveju jos sprendimą peržiūri teismas, apibrėžtas Sutarties 234 straipsnyje“.

101

Taigi Direktyva 2002/21 nustato išbaigtą teisminės apsaugos sistemą.

102

Viena vertus, jei, kaip šiuo atveju, Komisijos vaidmuo yra tik konsultacijos pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, po kurios iš esmės atitinkama NRI priima sprendimą, tai dėl jo ieškinys gali būti pareikštas atitinkamame nacionaliniame teisme, kuris pagal EB 234 straipsnį gali kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojančių Bendrijos teisės aktų išaiškinimo. Pabrėžtina, kad Vodafone dėl CMT sprendimo pareiškė ieškinį Tribunal Supremo. Kadangi EB 234 straipsnyje numatytas prejudicinis sprendimas gali būti priimtas ir dėl neprivalomo pobūdžio Bendrijos teisės aktų (šiuo klausimu žr. 1989 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Grimaldi, C-322/88, Rink. p. 4407, 8 punktas ir 1992 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimą Wagner, C-94/91, Rink. p. I-2765, 16 ir 17 punktai), todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs atitinkamas nacionalinis teismas galėtų išsiaiškinti, ar Komisijos raštas, kuriame pateiktos pastabos pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį, yra grindžiamas teisingu Bendrijos teisės aiškinimu.

103

Kita vertus, jei Komisija įgyvendina savo veto teisę pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį, tai procedūra baigiama ne nacionaliniu sprendimu, o Bendrijos akto priėmimu, kuris sukelia privalomų teisinių pasekmių, ir dėl jo galima pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme.

104

Antra, Vodafone stengiasi įrodyti Komisijos rašto pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį privalomą pobūdį pabrėždamas veto teisę, kurią Komisija turi pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalį, kuri įrodo, kad pagal 7 straipsnį Komisija atlieka sprendimo priėmimo funkciją.

105

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalis Komisijai leidžia „priimti sprendimą pareikalauti, kad atitinkama (NRI) planuojamą priemonę atšauktų“. Nors faktinis veto teisės įgyvendinimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, nes minėta NRI nebeturi teisės priimti planuojamą priemonę, tačiau pažymėtina, kad veto teisės neįgyvendinimas atitinka sprendimo nepriėmimą, o tai nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Tarybą, C-27/04, Rink. p. I-6649, 31–34 punktai).

106

Iš to darytina išvada, kad jei Komisija, kaip šiuo atveju, tik pateikia pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį ir neįgyvendina 7 straipsnio 4 dalyje numatytos veto teisės, tai Komisijos dalyvavimas nesukelia privalomų teisinių pasekmių. Jei NRI nusprendžia priimti nacionalinę priemonę, tai šios priemonės sukeltos privalomos teisinės pasekmės susijusios su minėta NRI, o ne su Komisijos pastabomis ar su Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros nepradėjimu.

107

Šiuo klausimu Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos procedūros skiriasi nuo procedūrų valstybės pagalbos ar koncentracijų kontrolės srityje, dėl kurių taikytini teisės aktai aiškiai numato, kad, jei Komisija per tam tikrą laikotarpį nepasinaudoja savo įgaliojimais, tai prilygsta implicitiniam sprendimui suteikti leidimą. Iš tikrųjų, jei per dvidešimt penkias darbo dienas ar per du mėnesius nuo pranešimo, atitinkamai apie koncentraciją ar pagalbos priemonę, Komisija nepriėmė sprendimo, koncentracija ar pagalbos priemonė laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis Reglamento Nr. 139/2004 10 straipsnio 6 dalimi ir Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalimi. Tačiau jokia Direktyvos 2002/21 nuostata nenustato, kad Komisijos įgaliojimų, kuriuos ji turi pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį, neįgyvendinimas prilygsta implicitiniam sprendimui dėl nacionalinės priemonės patvirtinimo. Taigi jei nėra jokios Bendrijos teisės nuostatos, nustatančios terminą, kuriam pasibaigus implicitinis sprendimas laikomas priimtu, ir apibrėžiančios tokio sprendimo turinį, Bendrijos institucijos sprendimo nepriėmimas negali būti laikomas aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį (šiuo klausimu žr. ankstesniame 105 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą 32 ir 34 punktus).

108

Trečia, grįsdama savo argumentą, kad 2006 m. sausio 30 d. raštas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį, Vodafone ne kartą rėmėsi ankstesniame 53 punkte minėtu sprendimu Infront WM prieš Komisiją.

109

Ta aplinkybė, kad Pirmosios instancijos teismas ankstesniame 53 punkte minėtame sprendime Infront WM prieš Komisiją ieškinį pripažino priimtinu, neleidžia daryti išvados, kad ir nagrinėjamas ieškinys priimtinas.

110

Iš tikrųjų pirmiausia manytina, kad byloje, kurioje priimtas ankstesniame 53 punkte minėtas sprendimas Infront WM prieš Komisiją, ginčijamas aktas buvo Komisijos raštas, kuris grindžiamas 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23), iš dalies pakeistos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60), 3a straipsniu. Direktyva 89/552 siekiama palengvinti laisvą transliuojamų televizijos programų judėjimą Bendrijoje atsižvelgiant į audiovizualinių programų specifiškumą, visų pirma į kultūrinį bei socialinį poveikį. Pirmiausia ji leido valstybėms narėms imtis teisės į informaciją apsaugos priemonių ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus šalyje ir už jos ribų vykstančius visuomenei itin reikšmingus įvykius. Šiomis aplinkybėmis buvo numatyta, kad valstybės narės išlaiko teisę imtis Bendrijos teisės aktams neprieštaraujančių priemonių, kad galėtų reguliuoti išimtines jų jurisdikcijai priklausančių transliuotojų teises transliuoti tokius renginius. Siekiant kitų valstybių narių tarpusavio pripažinimo pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnį apie valstybės narės priimtas ar numatomas priimti priemones turėjo būti pranešta Komisijai. Šiuo klausimu minėtos direktyvos 3a straipsnio 2 dalis numatė, kad per tris mėnesius nuo pranešimo dienos Komisija patikrina, ar valstybės priemonės suderinamos su Bendrijos teise. Taip patvirtintos priemonės paskelbiamos Oficialiajame leidinyje.

111

Byloje, kurioje priimtas ankstesniame 53 punkte minėtas sprendimas Infront WM prieš Komisiją, ginčijamas aktas buvo Komisijos raštas, kuriame ji konstatavo Jungtinės Karalystės priemonių, apie kurias buvo pranešta remiantis Direktyvos 89/552 3a straipsniu, suderinamumą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėtas „raštas sukelia teisinių pasekmių valstybėse narėse, nes jis numato nagrinėjamų valstybių priemonių paskelbimą Oficialiajame leidinyje, nes po šio paskelbimo turi pradėti veikti Direktyvos (89/552) 3a straipsnio 3 dalyje numatytas abipusio pripažinimo mechanizmas“ (95punktas). Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 ir 3 dalis „nacionalinių priemonių, apie kurias pranešta, abipusis pripažinimas priklauso nuo suderinamumo su Bendrijos teise patikrinimo“ (101 punktas).

112

Priešingai, Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje numatytoje procedūroje apie priemonę pranešusi NRI nesiekia sukelti teisinių pasekmių kitose valstybėse narėse. Minėtu pranešimu per NRI ir Komisijos konsultacinę ir bendradarbiavimo procedūrą siekiama užtikrinti nuoseklų reguliavimo sistemos taikymą. Komisijos rašte pateiktos pastabos pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį, t. y. šioje byloje ginčijamas aktas, nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių nei apie priemonę pranešusiai NRI, nei kitoms NRI. Kalbama tik apie pastabas, į kurias, kaip ir į kitų NRI pastabas, apie priemonę pranešusi NRI su didžiausiu atidumu turi atsižvelgti.

113

Ketvirta, Vodafone argumentas, kad 2006 m. sausio 30 d. raštas yra implicitinis sprendimas nepradėti Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje numatyto antrojo procedūros etapo, ir todėlo turėtų būti galimybė pareikšti ieškinį, kad būtų apgintos Vodafone procesinės teisės, kurias ji būtų turėjusi per minėtą antrąjį etapą, taip pat turi būti atmestas.

114

Netgi nors išimtiniu atveju Teisingumo Teismas nusprendė sprendimą pradėti procedūrą laikyti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį (dėl sprendimo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą žr. 2001 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą Italija prieš Komisiją, C-400/99, Rink. p. I-7303), tačiau reikia konstatuoti, kad iki šiol Bendrijos teismas sprendimo nepradėti procedūros niekada nelaikė aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

115

Netgi darant prielaidą, kad suinteresuotos šalies procesinių teisių apsauga galėtų turėti įtakos galimybei skųsti sprendimą nepradėti konkrečios procedūros, tačiau dar svarbu išnagrinėti, ar pagal Direktyvą 2002/21 Vodafone turi procesines teises, kurias Pirmosios instancijos teismas turėtų ginti.

116

Šiuo atžvilgiu visų pirma primintina, kad Direktyvos 2002/21 6 straipsnis numato, jog tada, kai pagal minėtą direktyvą NRI ketina imtis priemonių, darančių didelį poveikį atitinkamai rinkai, NRI turi suteikti „suinteresuotoms šalims galimybę per pagrįstai nustatytą laiką pateikti pastabas dėl planuojamos priemonės“.

117

Po to, Direktyvos 2002/21 4 straipsnio 1 dalis dėl NRI sprendimų nustato teisę veiksmingai pareikšti apeliacinį skundą nacionaliniuose teismuose.

118

Taigi procesinės teisės, kurias Direktyvos 2002/21 6 straipsnis suteikia suinteresuotoms šalims procedūroje prieš NRI, turi būti ginamos nacionaliniuose teismuose.

119

Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalis suinteresuotoms šalims nesuteikia papildomų procesinių teisių, jei po minėtos procedūros nepriimamas Bendrijos aktas, kuris sukelia privalomų teisinių pasekmių. Taigi Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra yra susijusi tik su NRI ir kitų NRI bei Komisijos, kurios gali pateikti pastabas, santykiais. Tačiau tam, kad šioje procedūroje Komisija galėtų susidaryti pagrįstą nuomonę, ji informuojama apie suinteresuotų šalių pastabas, kurios buvo pateiktos per nacionalinę procedūrą. Iš tikrųjų, remiantis Rekomendacijos 2003/561 6 punkto f papunkčiu, apie priemonę pranešusi NRI Komisijai pateikia „NRI atliktų išankstinių viešų konsultacijų rezultatus“.

120

Bendrijos teisės aktų leidėjo požiūris, kuriuo siekiama, kad suinteresuotų šalių teisės būtų saugomos nacionaliniu lygmeniu, paaiškinamas tuo, kad pagal Direktyvos 2002/21 nustatytą teisinį pagrindą priemones, kurios daro poveikį elektroninių ryšių tinklų rinkose veikiančių įmonių, visų pirma nurodytų direktyvos 16 straipsnyje, interesams, priima NRI, o ne Komisija.

121

Dėl procedūros, kuri taikoma, kai Komisija išreiškia rimtas abejones dėl priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su Bendrijos teise, visų pirma reikia pripažinti, kad Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalis nieko nepasako apie galimą suinteresuotų šalių dalyvavimą minėtoje procedūroje. Nors Komisija tvirtina, kad apie procedūros antrojo etapo pradžią pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį skelbiama Komisijos interneto tinklalapyje nurodant suinteresuotoms šalims pateikti savo pastabas per penkias darbo dienas, tačiau minėtos procedūros nepradėjimas neturi poveikio suinteresuotos šalies procesinėms teisėms. Iš tikrųjų procedūros nepradėjimas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį reiškia, kad galutinis sprendimas byloje bus priimtas nacionaliniu lygmeniu. Taigi procesinės teisės, kurias suinteresuotos šalys turi tada, kai Komisija tik pateikia pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį, yra ginamos nacionaliniuose teismuose. Taigi, jei Vodafone mano, kaip nurodo trečiajame pagrinde, kad neturėjo galimybės pateikti pastabų dėl pagrindinės informacijos, t. y. tos, kuri buvo pirmą kartą pateikta per Komisijoje vykusią procedūrą, tai tokiu pagrindu ji galėtų remtis nacionaliniame teisme.

122

Taigi joks procesinių teisių pažeidimas Bendrijos lygmeniu negali būti nurodytas tada, kai Komisija, kaip šiuo atveju, tik pateikia neįpareigojančias pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį.

123

Vodafone nurodyta Teisingumo Teismo praktika koncentracijų kontrolės srityje ir valstybės pagalbos srityje su šia byla nesusijusi.

124

Visų pirma Vodafone nurodytoje Teisingumo Teismo praktikoje ieškinys nebuvo susijęs su sprendimo nepradėti antrojo procedūros etapo panaikinimu. Iš tikrųjų ieškinys dėl panaikinimo buvo pareikštas dėl akto, kuris sukelia privalomų teisinių pasekmių ir kuris, atitinkamų ieškovų nuomone, buvo priimtas pažeidžiant kiekvieno jų procesines teises.

125

Taigi kalbant apie valstybės pagalbos kontrolę procesinių teisių laikymosi klausimas buvo nurodytas ieškinyje dėl sprendimo nepateikti prieštaravimų pagal Reglamento 659/1999 4 straipsnio 3 dalį (ankstesniame 64 punkte minėti sprendimai Cook prieš Komisiją ir Matra prieš Komisiją; ankstesniame 64 punkte minėto sprendimo Air One prieš Komisiją 30–31 punktai). Toks sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, jei jame aiškiai nurodyta, kad nagrinėjama priemonė suderinama su bendrąja rinka.

126

Kalbant apie koncentracijų kontrolę procesinių teisių laikymosi klausimas buvo nagrinėjamas ieškinyje dėl Komisijos sprendimo, priimto remiantis 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 4064/89 (OL L 395, p. 1) 6 straipsnio 1 dalies a punktu (po pakeitimo – Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies a punktas), kuriame Komisija nusprendė, kad veiksmai, apie kuriuos pranešta, nėra koncentracija (ankstesniame 62 punkte minėtas sprendimas Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją) arba dėl sprendimo, priimto remiantis Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 1 dalimi (po pakeitimo – Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 1 dalis), klausimą dėl koncentracijos kontrolės perduoti spręsti nacionalinei institucijai (ankstesniame 62 punkte minėtas sprendimas Royal Philips Electronics). Tokie sprendimai taip pat sukelia privalomų teisinių pasekmių, nes pakeičia nagrinėjamai procedūrai taikytiną teisinį režimą, t. y. EB 81 straipsnis bei savarankiška ir atskira procedūra, nustatyta Reglamente Nr. 1/2003 (ankstesniame 62 punkte minėto sprendimo Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją 41 punktas), ar koncentracijas reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai (ankstesniame 62 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 282 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją, T-346/02 ir T-347/02, Rink. p. II-4251, 59 ir 60 punktai).

127

Tačiau šiuo atveju ginčijamas aktas aiškiai nenustato, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra suderinama su Bendrijos teise ir nepakeičia priemonei, apie kurią pranešta, taikytinos teisės. Direktyvoje 2002/21 nustatyta teisės sistema buvo taikytina iki pranešimo apie priemonę Komisijai ir lieka toliau taikytina neatsižvelgiant į 2006 m. sausio 30 d. rašte Komisijos išreikštą nuomonę. Taigi ginčijamas aktas nesukelia privalomų teisinių pasekmių ir ankstesniame punkte nurodytose bylose priimti sprendimai šiuo atveju negali būti perkelti.

128

Antra, pažymėtina, kad valstybės pagalbos ir Bendrijos mastu veikiančių koncentracijų kontrolė priskiriama Komisijos išskirtinei jurisdikcijai remiantis atitinkamai EB 88 straipsnio 3 dalimi (šiuo klausimu žr. 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimą Steinike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 9 punktas) ir Reglamento Nr. 139/2004 21 straipsnio 2 dalimi. Taigi tik Komisija gali spręsti dėl minėtų koncentracijos ar valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, Komisijos sprendimus peržiūri Teisingumo Teismas. Iš to matyti, kad suinteresuotos šalys gali pagrįstai pateikti savo pastabas tik Bendrijos lygmeniu. Tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2002/21 nurodytos priemonės iš esmės yra priimtos nacionaliniu lygmeniu, o ne Komisijos, pakanka, kad suinteresuotos šalys būtų išklausytos nacionaliniu lygmeniu, bent jau tada, kai Komisija tik pateikia pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų suinteresuotoms šalims niekas nekliudo klausimą dėl planuojamos priemonės suderinamumo su Bendrijos teise pateikti nacionalinėms institucijoms ar nacionaliniams teismams.

129

Taigi Vodafone argumentai, susiję su procesinių teisių apsauga, taip pat neleidžia ginčijamo akto laikyti aktu, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys pagal EB 230 straipsnį.

130

Penkta, Vodafone pabrėžia, kad atskiruose dokumentuose pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį parašytus raštus Komisija laiko „sprendimu“. Šiuo klausimu Vodafone nurodo 2006 m. sausio 31 d. Komisijos pranešimą spaudai (IP/06/97) dėl ginčijamo akto, CMT prašymą pateikti papildomą informaciją, 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimą neleisti susipažinti su dokumentais, priimtą remiantis Reglamentu Nr. 1049/2001, Komunikatą COM(2006) 28 galutinis (5 ir 10 p.), 2006 m. vasario 7 d. Rekomendaciją 2003/561 ir Memorandumą 06/59, 2006 m. spalio 20 d. Pranešimą spaudai (IP/06/1439) ir 2006 m. lapkričio 16 d. už informacinę visuomenę atsakingo Komisijos nario kalbą.

131

Tačiau reikia pripažinti, kad minėtuose dokumentuose, o tam tikri iš jų skirti plačiajai visuomenei, Komisijos vartojamas žodis „sprendimas“ nesusijęs su teisiniu terminu „sprendimas“, kaip jis apibrėžtas EB 249 straipsnyje. Iš tikrųjų nė viename iš ankstesniame punkte nurodytų dokumentų Komisija netvirtina, kad pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 punktą jos pateiktos pastabos sukelia privalomų teisinių pasekmių ar įpareigoja NRI.

132

Priešingai, 2006 m. sausio 31 d. Pranešimas spaudai dėl ginčijamo akto patvirtina, kad pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 punktą Komisijos pateiktos pastabos nesukelia privalomų teisinių pasekmių. Iš tikrųjų pranešime spaudai Komisija pabrėžia, kad „7 straipsnyje numatytas konsultacijų mechanizmas nėra patvirtinimo sistema“.

133

Bet kuriuo atveju, netgi jei 130 straipsnyje minėti dokumentai parodytų, kad Komisija klaidingai suvokia savo vaidmenį Direktyvos 2002/21 7 straipsnyje numatytoje procedūroje, o taip nėra, ši aplinkybė nesusijusi su taikytina reguliavimo sistema, pagal kurią Komisija tik pateikia „pastabas“ remdamasi Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 punktu, į kurias apie priemonę pranešusi NRI „su didžiausiu atidumu atsižvelgia“.

134

Iš to darytina išvada, kad kontekstas, kuriame buvo priimtas ginčijamas aktas, parodo, jog minėtas aktas nesukelia privalomų teisinių pasekmių.

135

Taip pat reikia išnagrinėti ginčijamo akto turinį siekiant įvertinti, ar juo, neatsižvelgiant į taikytiną reguliavimo sistemą, visgi siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių.

136

Iš 2006 m. sausio 30 d. rašto turinio matyti, kad Komisija visiškai neketino juo sukelti privalomų teisinių pasekmių.

137

Taigi pirmoje ginčijamo akto pastaboje, susijusioje su konkurencijos sąlygomis mažmeninėje rinkoje, Komisija pažymėjo, kad CMT nenustatė bendros dominuojančios padėties mažmeninėje rinkoje, ir šiuo klausimu nurodė, jog „tam, kad būtų nustatyta (bendra didelė įtaka) didmeninėje judriojo telefono ryšio prieigos ir pokalbių srauto inicijavimo rinkoje, nebūtina nustatyti (bendros didelės įtakos) mažmeninėje rinkoje“. Po to Komisija nagrinėjo „mažmeninės rinkos konkurencijos“ sąlygas ir analizavo, ar jos įtikinamos bendros didelės įtakos mažmeninėje rinkoje nustatymo požiūriu. Taip pat Komisija komentavo „pajamų lygį mažmeninėje rinkoje“, kurį CMT turėjo įrodyti, kad galėtų nustatyti, jog buvo paskata sudaryti tylų susitarimą didmeninėje rinkoje, ir nurodė, kad „dėl bendros dominuojančios padėties nustatymo kyla ypač sudėtingų ekonominio pobūdžio klausimų“ prieš pažymėdama, kad, nors pateikti bendro pobūdžio duomenys „vertingi ir informatyvūs, bet konkretesni su kainų kitimu susiję duomenys būtų geresni rodikliai“. Todėl Komisija CMT nurodė „ateities rinkos analizės sumetimais“ stebėti mažmeninių kainų kitimą kiekviename rinkos segmente ir (arba) pagal vartotojų grupę. Galiausiai Komisija pabrėžė, kad, atrodo, mažmeninei rinkai būdinga eilė struktūrinių charakteristikų, kurios, rodos, pakankamai skatina operatorius kartu atsisakyti suteikti prieigą virtualaus judriojo telefono ryšio tinklo operatoriams.

138

Pirmoji ginčijamo akto pastaba CMT teisinei padėčiai daro poveikį tik tiek, kiek tai susiję su rinkos analize ateityje, kurią CMT turės atlikti. Tačiau minėta pastaba neturi jokio poveikio CMT teisinei padėčiai, kiek tai susiję su priemonės, apie kurią ji pranešė Komisijai (ir kitoms NRI), priėmimu, ir juo labiau Vodafone teisinei padėčiai.

139

Antrojoje pastaboje, kuri susijusi su pagrindiniu klausimu, Komisija ginčijamame akte pažymėjo, kad CMT nustatė akivaizdų pagrindinio klausimo buvimą, kuris pasireiškė atsisakymu suteikti prieigą tretiesiems asmenims didmeninėje rinkoje. Nors CMT nenustatė pagrindinio klausimo mažmeninėje rinkoje, o tai nebuvo būtina, Komisija ginčijamame akte nusprendė, kad, atsižvelgiant į trijų tinklo operatorių suderintą komercinę strategiją, tikėtina, jog menkiausias nukrypimas į agresyvesnę kainų konkurenciją galėtų būti lengvai nustatytas.

140

Minėtos antrosios pastabos turinys įrodo, kad ir ja nesiekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių.

141

Trečiojoje pastaboje, susijusioje su baudžiamuoju mechanizmu, kalbėdama apie didmeninę rinką Komisija pažymėjo, kad šis mechanizmas gali būti „įgyvendintas“, tačiau „CMT galėjo pateikti daugiau įrodymų“ siekiant išsiaiškinti, „ar minėtas mechanizmas gali veikti iš karto ir ar jis pakankamai griežtas taisyklėms nepaklūstančiai įmonei sudrausminti“. Po to Komisija pridūrė, kad „NRI nurodoma rinkos analizėje įvertinti, ar kiti taisyklėms paklūstantys judriojo telefono ryšio tinklo operatoriai gali lengvai sudaryti sutartį su (virtualaus judriojo telefono ryšio tinklo operatoriumi), kurio atėjimas ir konkreti komercinė strategija galėtų sudrausminti taisyklėms nepaklūstantį judriojo telefono ryšio tinklo operatorių“. Komisija išnagrinėjo baudimo galimybes mažmeninėje rinkoje, kurias CMT taip pat paminėjo. Komisija nusprendė, kad apskritai minėtoje rinkoje egzistuoja patikimi baudžiamieji mechanizmai.

142

Taip pat ir ši pastaba nekeičia CMT teisinės padėties, kiek tai susiję su priemonės, apie kurią ji pranešė Komisijai (ir kitoms NRI), priėmimu, nei juo labiau Vodafone teisinės padėties.

143

Ketvirtojoje pastaboje, susijusioje su atidžiu rinkos stebėjimu ir ketvirtojo judriojo telefono ryšio tinklo operatoriaus atėjimu, Komisija ginčijamame akte pažymėjo, kad Xfera dar neįėjo į rinką ir nurodė „Ispanijos valdžios institucijoms pagalvoti apie tinkamas priemones siekiant užtikrinti veiksmingą turimo spektro naudojimą“. Komisija CMT patarė atidžiai stebėti galimo Xfera atėjimo į rinką 2006 m. pasekmes bendram dominuojančios padėties ilgalaikiškumui bei pridūrė, kad „visi konkretūs įrodymai apie mažmeninės rinkos pokyčius, nesusijusius su reglamentuojančio pobūdžio priemonėmis atitinkamoje rinkoje, kurie keltų abejonių dėl bendros dominuojančios padėties ilgalaikiškumo, reikalaus naujos atitinkamos rinkos analizės“. Komisija priminė, kad apie tokią analizę jai turi būti pranešta remiantis Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalimi.

144

Taip pat ir ši ginčijamo akto pastaba nekeičia CMT teisinės padėties, kiek tai susiję su priemonės, apie kurią ji pranešė Komisijai (ir kitoms NRI), priėmimu, nei juo labiau Vodafone teisinės padėties. Ji tik įpareigoja CMT atidžiai stebėti ketvirto judriojo telefono ryšio tinklo operatoriaus atėjimą į atitinkamą rinką ir prireikus atlikti naują rinkos analizę. Tai, kad apie minėtą analizę turi būti pranešta Komisijai (ir kitoms NRI), tiesiogiai matyti iš Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalies, kuri nustato pareigą iš anksto pranešti apie rinkos, kuriai taikomas minėtos direktyvos 16 straipsnis, analizę.

145

Galiausiai Komisija užbaigė raštą pabrėždama, kad papildoma informacija, kurią CMT jai pateikė pranešime, turėjo lemiamos reikšmės vertinant CMT pranešimą, ir Komisija jos paprašė „galutinę priemonę pagrįsti naujausia turima informacija“.

146

Ši aplinkybė labiau primena rekomendaciją ar patarimą, o ne privalomą teisinį įpareigojimą. Bet kuriuo atveju ši pastaba nesusijusi su ieškovės teisine padėtimi.

147

Taigi Komisijos ginčijamame akte pateiktų atskirų pastabų analizė neparodo, kad minėtu aktu siekta sukelti privalomų teisinių pasekmių. Bet kuriuo atveju primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nesvarbu, kokiais motyvais grindžiamas aktas, teisinių pasekmių sukelia tik jo rezoliucinė dalis (1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas NBV ir NVB prieš Komisiją, T-138/89, Rink. p. II-2181, 31 punktas ir 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T-213/00, Rink. p. II-913, 186 punktas). Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamas aktas rezoliucinės dalies neturi.

148

Tačiau, Vodafone nuomone, toks pareiškimas ginčijamo akto pabaigoje yra jo rezoliucinė dalis: „Atitinkama nacionalinė reguliavimo institucija su didžiausiu atidumu atsižvelgia į kitų (NRI) ir Komisijos pastabas ir po to gali priimti numatytą priemonę, o tai padariusi praneša Komisijai“. Šį argumentą Vodafone grindžia tuo, kad minėtoje citatoje praleisti žodžiai „išskyrus atvejus, kai taikoma šio straipsnio 4 dalis“, kurie yra Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalyje.

149

Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalies pakartojimas tik patvirtina neprivalomą ginčijamo akto pobūdį (žr. pirmesnį 93 punktą). Vodafone nurodytas žodžių praleidimas paaiškinamas tuo, kad ginčijamas aktas visiškai priskiriamas Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje numatytai procedūrai ir kad reikalavimai pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį neįvykdyti. Taigi šiuo atveju priemonę, sukeliančią privalomų teisinių pasekmių, buvo galima priimti tik pradėjus procedūrą pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalį.

150

Iš to darytina išvada, kad nei ginčijamo akto turinys, nei teisinis kontekstas, kuriame jis buvo priimtas, neįrodo, jog minėtas aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių. Taigi tai nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį. Todėl šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu.

151

Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad, jei ginčijamas aktas būtų aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys, Vodafone neturėtų teisės pareikšti ieškinį dėl toliau nurodytų priežasčių.

152

Komisija ir Ispanijos Karalystė teigia, kad Vodafone nėra tiesiogiai susijusi su ginčijamu aktu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme.

153

Vodafone nuomone, ji yra tiesiogiai susijusi su ginčijamu aktu. Iš tikrųjų atsižvelgiant į ginčijamo akto turinį CMT savo sprendimą būtų priėmusi savaime. Tikimybė, kad CMT ginčijamam aktui nebūtų suteikusi poveikio, grynai teorinė, o CMT ketinimas veikti remiantis Komisijos pastabomis nekelia jokios abejones (1971 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bock prieš Komisiją, 62/70, Rink. p. 897; 1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Piraiki-Pitraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 8–10 punktai; 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dreyfus prieš Komisiją, C-386/96 P, Rink. p. I-2309, 44 punktas; ankstesniame 126 punkte minėto sprendimo Cableuropa ir kt. prieš Komisiją 66 punktas). Tai, kad CMT, gavusi Komisijos patvirtinimą, ketino įgyvendinti planuojamą priemonę, matyti iš tos aplinkybės, kad 2006 m. sausio 31 d., rytojaus dieną po to, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą ir kol CMT dar nebuvo susirinkusi priimti planuojamos priemonės, CMT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame nurodė, kad, kai tik gaus Komisijos patvirtintą analizę, nustatys numatomus reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimus siekdama užtikrinti trečiųjų šalių prieigą prie trijų judriojo telefono ryšio tinklo operatorių tinklų.

154

Šiuo atžvilgiu Vodafone nurodo analogiją tarp šios bylos ir tos, kurioje priimtas ankstesniame 153 punkte minėtas sprendimas Bock prieš Komisiją, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybei narei Komisijos suteiktas leidimas nesuteikti importo licencijos minėtoje byloje buvo tiesiogiai susijęs su ieškove, nes kompetentingos Vokietijos tarnybos ieškovei pranešė, kad atmes ieškovės prašymą, kai tik gaus atitinkamą Komisijos leidimą (sprendimo 7 punktas).

155

Vodafone nuomone, šiuo atveju nagrinėjama procedūra taip pat gali būti lyginama su procedūromis koncentracijų kontrolės ir valstybės pagalbos srityse, nes ir šiose procedūrose Komisijos sprendimas neįpareigoja vykdyti koncentraciją ar valstybės pagalbą, apie kurias pranešta, o tik paprasčiausiai pašalina paskutinę kliūtį priimti priemonę, apie kurią pranešta, ir tai nekliudo Komisijos sprendimo tiesioginiam veikimui, įskaitant trečiąsias šalis (2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas easyJet prieš Komisiją, T-177/04, Rink. p. II-1931, 32 punktas). Be to, Vodafone teigia, kad ginčijamas aktas turėjo tiesioginį poveikį jos teisinei padėčiai, nes ji neteko procesinių teisių, kurias būtų turėjusi antrajame tyrimo procedūros etape.

156

Galiausiai Vodafone yra konkrečiai susijusi su ginčijamu aktu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme ir, beje, Komisija to neginčija. Šiuo atžvilgiu Vodafone pabrėžia, kad ji priklauso tik trijų įmonių grupei, kurios konkrečiai nurodytos ginčijamame akte, kad jai buvo nustatyti kontrolės ex ante įpareigojimai pagal Direktyvos 2002/21 16 straipsnį ir, be to, ji yra suinteresuota šalis minėtos direktyvos 6 straipsnio prasme. Taip pat Vodafone pažymi, kad dalyvavo administracinėje procedūroje Komisijoje pirmajame priemonės projekto ES/2005/0330 tyrimo etape, pateikė pastabas dėl priemonės projekto ir būtų turėjusi teisę dalyvauti išsamioje procedūroje Komisijoje, jei būtų buvęs pradėtas antrasis procedūros etapas.

157

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagal EB 230 straipsnio 4 dalį privatūs asmenys gali pareikšti ieškinį dėl akto ar sprendimo, kurie jiems sukelia teisinių pasekmių tik tada, jei jie tiesiogiai ir konkrečiai susiję su minėtu aktu ar sprendimu (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, p. 223 ir 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00, Rink. p. I-6677, 44 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. ankstesniame 62 punkte minėto sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 272 ir 291 punktus).

158

Tam, kad Bendrijos aktas būtų tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, jos turi daryti tiesioginį poveikį atitinkamo asmens teisinei situacijai ir jo vykdymas turi būti savaiminio pobūdžio, remiantis tik Bendrijos teisės aktu, netaikant jokių kitų tarpinių normų (ankstesniame 153 punkte minėto sprendimo Dreyfus prieš Komisiją 43 punktas; ankstesniame 62 punkte minėto sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 272 punktas; 2007 m. sausio 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Lootus Teine Osaühing prieš Tarybą, T-127/05, nepaskelbta Rinkinyje, 39 punktas).

159

Visų pirma taip būna tada, kai yra tik teorinė galimybė, kad adresatas nesuteiks poveikio Bendrijos priemonei ir jo noras atsižvelgti į minėtą priemonę nekelia jokių abejonių (ankstesniame 153 punkte minėto sprendimo Piraiki-Pitraiki ir kt. prieš Komisiją 8–10 punktai; ankstesniame 153 punkte minėto sprendimo Dreyfus prieš Komisiją 44 punktas; 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oleifici Italiani ir Fratelli Rubino prieš Komisiją, T-54/96, Rink. p. II-3377, 56 punktas ir ankstesniame 62 punkte minėto sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją 273 punktas).

160

Taigi šiuo atveju taip nėra, turint omeny NRI centrinį vaidmenį siekiant Direktyvos 2002/21 tikslų (žr. ankstesnius 72–74 punktus). Iš tikrųjų Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra yra NRI ir Komisijos konsultacijų ir bendradarbiavimo procedūra, kurioje pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį ne tik Komisija, bet ir kitos NRI gali pateikti pastabas dėl priemonės projekto, apie kurį pranešta, besiremdamos Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalimi. Nors pagal 7 straipsnio 5 dalį CMT „su didžiausiu atidumu atsižvelgia į Komisijos ir kitų (NRI) pastabas“, tačiau turi veiksmų laisvę nustatydama galutinės priemonės turinį taip, kad Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalimi grindžiamas Bendrijos aktas nelaikytinas darančiu tiesioginį poveikį atitinkamų įmonių padėčiai.

161

Vodafone neturi manyti, kad NRI galimybė nepriimti priemonės projekto po to, kai Komisija pateikia pastabas, yra tik teorinė. Iš tikrųjų, nors ir yra didelė tikimybė, kad atitinkama NRI priims priemonės projektą, tačiau būtent ji priima sprendimą patvirtinti minėtą priemonę ir nustatyti jos turinį.

162

Šiuo atveju ginčijamo akto teisinės pasekmės (jei tai būtų aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys) iš esmės skiriasi nuo teisinių pasekmių, kurias sukelia Komisijos sprendimas, kuriuo pripažinta, kad valstybės pagalba arba koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka. Iš tikrųjų minėto sprendimo adresatas neturi jokios veiksmų laisvės nustatyti galutinės priemonės turinį, o pastabų adresatas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį tokią veiksmų laisvę turi.

163

Taip pat šiuo atveju CMT padėtis iš esmės skiriasi nuo Vokietijos valdžios institucijų padėties byloje, kurioje priimtas ankstesniame 153 punkte minėtas sprendimas Bock prieš Komisiją. Iš tikrųjų minėtoje byloje Vokietijos valdžios institucijos prašė Komisijos leidimo neišduoti importo licencijos. Vokietijos valdžios institucijos ieškovei pranešė, kad jos prašymas bus atmestas, kai tik minėtos institucijos turės Komisijos leidimą. Taigi Komisijos leidimas turėjo tiesioginį poveikį ieškovės teisinei padėčiai. Tačiau šioje byloje atsižvelgiant į CMT turimą veiksmų laisvę įgyvendinant ginčijamą sprendimą, nors ji ir gali būti suvaržyta, manytina, kad minėtas aktas neturėjo tiesioginio poveikio Vodafone teisinei padėčiai.

164

Vodafone argumentui, kad ji tiesiogiai susijusi su ginčijamu aktu dėl procesinių teisių, kurių neteko dėl sprendimo nepradėti Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros, negalima pritarti.

165

Šiuo klausimu primintina, kad atsižvelgiant į tai, jog Direktyvos 2002/21 16 straipsnyje numatytas priemones priima NRI, minėtos direktyvos 6 straipsnis suinteresuotoms šalims suteikia procesines teises procedūroje su NRI, kurias nacionaliniai teismai turi ginti pagal direktyvos 4 straipsnį. Suinteresuotos šalys savo pastabas dėl galimo priemonės nesuderinamumo su bendrąja rinka gali pateikti minėtoje nacionalinėje procedūroje.

166

Taigi ši byla skiriasi nuo Vodafone nurodytų bylų, susijusių su valstybės pagalba ir koncentracijų kontrole. Kadangi valstybės pagalbos ir Bendrijos mastu veikiančių koncentracijų kontrolės suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priskiriamas Komisijos išskirtinei jurisdikcijai, dėl sprendimo nepradėti antro procedūros etapo suinteresuotos šalys gali netekti teisės pateikti savo pastabas vienintelei kompetentingai institucijai. Tačiau šioje byloje prieš priimant galutinį sprendimą Vodafone galėjo pateikti pastabas kompetentingai institucijai, t. y. CMT, o dėl savo procesinių teisių pažeidimo gali kreiptis į nacionalinius teismus. Taigi dėl to, kad nebuvo pradėtas antras procedūros etapas, Vodafone neprarado procesinių teisių, kurias ji turi pagal Direktyvą 2002/21.

167

Taigi darytina išvada, kad Vodafone nėra tiesiogiai susijusi su ginčijamu aktu EB 230 straipsnio 4 dalies prasme.

168

Iš to galima daryti išvadą, kad netgi ir tuo atveju, jei ginčijamas aktas būtų aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys pagal EB 230 straipsnį, Vodafone neturėtų pagal minėtos nuostatos 4 dalį reikiamos teisės pareikšti ieškinį.

169

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau pasakyta, ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

170

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Vodafone pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

171

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Ispanijos Karalystė pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nutaria:

Teisinis pagrindas

1. Direktyva 2002/21/EB

2. Rekomendacija 2003/561/EB

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl ginčijamo akto pobūdžio

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl konteksto, kuriame buvo priimtas ginčijamas aktas

— Dėl užduočių, kurias Direktyva 2002/21 atitinkamai priskiria NRI ir Komisijai

— Dėl procedūros pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnį eigos

— Dėl rašto pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį teisinio pobūdžio

Dėl ginčijamo akto turinio

2. Dėl Vodafone teisės pareikšti ieškinį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų