1

1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeisto 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150) (toliau – pagrindinis reglamentas), 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatyta:

„8.   Eksporto kaina yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už produktą, jį parduodant eksportui iš eksportuojančios valstybės į Bendriją.

9.   Tais atvejais, kai eksporto kainos nėra arba kai eksporto kaina atrodo nepatikima dėl eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies tarpusavio saitų ar kompensacinių susitarimų, eksporto kaina gali būti apskaičiuota pagal kainą, už kurią importuoti produktai yra pirmą kartą perparduodami nepriklausomam pirkėjui arba – jeigu produktai nėra perparduodami nepriklausomam pirkėjui arba nėra perparduodami tokiomis sąlygomis, kokiomis buvo importuoti – bet kuriuo kitu priimtinu būdu.

<…>“

2

Pagrindinio reglamento 8 straipsnio 9 dalyje numatyta:

„9.   Bet kuriai įsipareigojusiai šaliai pažeidus ar atsiėmus įsipareigojimą arba Komisijai atsisakius priimti įsipareigojimą, įsipareigojimo priėmimas, pasikonsultavus, atmetamas Komisijos sprendimu arba Komisijos reglamentu, atitinkamai, o laikinasis muitas, Komisijos nustatytas pagal 7 straipsnį, ar galutinis muitas, Tarybos nustatytas pagal 9 straipsnio 4 dalį, taikomas automatiškai, su sąlyga, kad suinteresuotam eksportuotojui buvo sudaryta galimybė pareikšti savo pastabas, išskyrus, kai įsipareigojimą atsiėmė jis pats. <…>“

3

Pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3, 6, 9 ir 10 dalyse numatyta:

„3.   Būtinybė toliau taikyti priemones taip pat gali būti peržiūrima, jei reikia, arba Komisijos iniciatyva, arba valstybės narės prašymu, arba – jeigu nuo galutinės priemonės taikymo pradžios yra praėjęs pagrįstai nustatytas bent vienerių metų laikotarpis, – bet kurio eksportuotojo, importuotojo ar Bendrijos gamintojo prašymu, kuriame pateikiami pakankami įrodymai, jog tokia tarpinė peržiūra yra būtina.

Tarpinė peržiūra pradedama, jeigu prašyme pateikiami pakankami įrodymai, kad dempingui kompensuoti nėra būtina toliau taikyti tą priemonę, ir (arba), kad atšaukus arba pakeitus tą priemonę nebus tikėtina, jog žala tęsis arba pasikartos, arba kad taikomos priemonės nepakanka – arba nebepakanka – žalą sukeliančiam dempingui pašalinti.

Atlikdama tyrimus pagal šios dalies nuostatas, Komisija gali taip pat apsvarstyti, ar dempingo ir žalos aplinkybės smarkiai pakito ir ar taikomomis priemonėmis pasiekiama norimų rezultatų pašalinant pagal 3 straipsnį jau nustatytą žalą. Šiuo atveju, galutinai nustatant faktus, atsižvelgiama į visus svarbius ir tinkamai dokumentais pagrįstus įrodymus.

<…>

6.   Peržiūras pagal šį straipsnį inicijuoja Komisija, pasikonsultavusi su Patariamuoju komitetu. Pagal peržiūros rezultatus Bendrijos institucija, atsakinga už priemonių taikymą, pagal šio straipsnio 2 dalį arba 3 ir 4 dalis priemones panaikina, palieka galioti ar pakeičia. Jeigu priemonės panaikinamos individualiems eksportuotojams, bet ne visai valstybei apskritai, tokių eksportuotojų atžvilgiu toliau vyksta nagrinėjimas ir gali būti automatiškai pakartotas tyrimas pagal šį straipsnį atliekant bet kurią tolesnę peržiūrą suinteresuotos valstybės atžvilgiu.

<…>

9.   Jei aplinkybės nepasikeitė, Komisija, pagal šį straipsnį atlikdama bet kuriuos peržiūrų ar muito grąžinimo tyrimus, taiko tą pačią metodiką, kuri buvo taikoma atliekant tyrimus, kurių pagrindu nustatytas muitas, tačiau atitinkamai atsižvelgia į 2 straipsnį, o ypač į jo 11 ir 12 dalis, bei į 17 straipsnį.

10.   Komisija, atlikdama tyrimus pagal šį straipsnį, išnagrinėja eksporto kainų patikimumą pagal 2 straipsnį. Tačiau kai yra nuspręsta nustatyti eksporto kainą pagal 2 straipsnio 9 dalį, Komisija apskaičiuoja ją, kai pateikiami galutiniai įrodymai, kad šis muitas deramai atsispindi perpardavimo kainose ir tolesnio pardavimo Bendrijoje kainose, neatimdama sumokėtų antidempingo muitų sumos.“

4

Ieškovė MTZ Polyfilms Ltd yra pagal Indijos teisę įsteigta bendrovė, gaminanti polietileno tereftalato (PET) plėvelę, kurią ji eksportuoja į Europos bendriją ir trečiąsias valstybes.

5

2001 m. rugpjūčio 13 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1676/2001, įvedantį galutį antidempingo muitą ir galutinai surenkantį laikiną muitą, įvestą importuojamai polietileno tereftalato plėvelei, kurios kilmės šalys yra Indija ir Korėjos Respublika (OL L 227, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 38 t., p. 116). Šio reglamento 80 konstatuojamojoje dalyje ieškovei buvo nustatyta 49% individuali antidempingo muito norma.

6

2001 m. rugpjūčio 22 d. Sprendimu 2001/645/EB, kuriuo priimami įsipareigojimai, susiję su antidempingo tyrimu dėl Indijos ir Korėjos Respublikos kilmės PET plėvelės importo (OL L 227, p. 56), Europos Bendrijų Komisija priėmė ieškovės ir kitų keturių Indijos eksportuotojų įsipareigojimus, kuriais šie įsipareigojo PET plėvelę į Bendriją eksportuoti minimaliomis importo kainomis (toliau – MIK). Kiekvieno eksportuotojo MIK buvo skirtingos. Atsižvelgiant į šiuos įsipareigojimus, Reglamento Nr. 1676/2001 2 straipsniu ieškovės ir kitų keturių Indijos eksportuotojų pagamintos PET plėvelės importas į Bendriją buvo atleistas nuo antidempingo muito.

7

2003 m. lapkričio 22 d., remdamasi pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalimi, Komisija pradėjo Reglamento Nr. 1676/2001 dalinę tarpinę peržiūrą dėl penkiems Indijos eksportuotojams, eksportuojantiems MIK, taikomų priemonių. Atlikdama šią peržiūrą Komisija konstatavo, kad parduotų produktų rūšių įvairovė bei tam tikrų produktų kategorijų kainų skirtumai (produktų vertės skirtumai) ir atskirų produktų kategorijų pardavimo sankloda labai pasikeitė nuo MIK įsipareigojimų priėmimo. Kadangi MIK ir įsipareigojimai buvo nustatyti remiantis produkto rūšių įvairove ir atitinkama kiekvienos produkto grupės verte, buvusiomis pirminio tyrimo metu, ji nusprendė, kad dėl nustatytų pakitimų MIK tapo „specialios“, o įsipareigojimai – „neveiksmingi“ žalingam dempingo poveikiui šalinti.

8

Po peržiūros Taryba priėmė 2006 m. vasario 27 d. Reglamentą (EB) Nr. 365/2006, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1676/2001 ir baigiantį apsaugos nuo subsidijavimo [kompensacinių] priemonių, taikomų importuojamai PET plėvelei, kurios kilmės šalis yra, inter alia, Indija, dalinę tarpinę peržiūrą (OL L 68, p. 1). Pagal šio reglamento 25 konstatuojamąją dalį buvo atsisakyta priimtų ieškovės ir kitų keturių Indijos eksportuotojų įsipareigojimų dėl MIK.

9

2005 m. sausio 4 d., remdamasi pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalimi, Komisija pradėjo naują Reglamento Nr. 1676/2001 dalinę tarpinę peržiūrą. Ši peržiūra buvo susijusi tik su penkių Indijos eksportuotojų, kuriems taikomos MIK, vykdomu dempingu ir su antidempingo muito tarifo, taikomo likusiems eksportuotojams, dydžiu. Šia peržiūra buvo siekiama nustatyti, ar galiojančias priemones reikia palikti, panaikinti arba pakeisti jų dydį.

10

Po šios peržiūros Taryba priėmė 2006 m. vasario 27 d. Reglamentą (EB) Nr. 366/2006, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1676/2001, įvedantį galutinį antidempingo muitą importuojamai PET plėvelei, kurios kilmės šalis, inter alia, yra Indija (OL L 68, p. 6, toliau – ginčijamas reglamentas). Ginčijamu reglamentu ieškovei buvo nustatyta 18% individuali antidempingo muito norma.

11

Grįsdama šio galutinio antidempingo muito nustatymą Taryba ginčijamo reglamento 27 konstatuojamojoje dalyje pažymi, kad, kalbant apie eksporto kainos nustatymą, peržiūrėjimu siekiama nustatyti, ar pasikeitė dempingo lygiai ir ar galima šiuos pokyčius laikyti ilgalaikiais. Taryba mano, kad šiomis aplinkybėmis nustatant eksporto kainas negalima remtis vien buvusios eksportuotojo praktikos nagrinėjimu. Taryba pažymi, kad reikia nustatyti, ar tam tikru laikotarpiu taikytos eksporto į Bendriją kainos yra patikimas galimo eksporto kainų kitimo ateityje rodiklis. Ji nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo priimti įsipareigojimai, nagrinėta, ar tokie įsipareigojimai veikė buvusias eksporto kainas ir ar jos dėl to gali būti nepatikimos sprendžiant apie būsimąją eksporto praktiką.

12

Iš ginčijamo reglamento 28 konstatuojamosios matyti, kad atitinkamų Indijos eksportuotojų, tarp kurių yra ir ieškovė, pardavimo į Bendriją kainų patikimumas buvo vertinamas lyginant šias kainas su MIK, dėl kurių buvo priimti įsipareigojimai. Taigi, buvo nagrinėjama, ar kiekvieno eksportuotojo taikomų kainų svertinis vidurkis buvo daug didesnis už MIK. Kai eksporto kainos gerokai viršijo MIK, buvo manoma, kad šios eksporto kainos buvo nustatomos neatsižvelgiant į MIK ir todėl patikimos. Tačiau kai eksporto kainos nepakankamai viršijo MIK, buvo manoma, kad jos nulemtos įsipareigojimų ir dėl to negali būti pakankamai patikimos naudojant jas dempingui skaičiuoti pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalį.

13

Ginčijamo reglamento 30 konstatuojamojoje dalyje iš esmės nurodoma, kad trijų eksportuojančių gamintojų, tarp kurių yra ir ieškovė, eksporto kainos į Bendriją buvo labai panašios į MIK, o eksporto kainos į kitas trečiąsias valstybes daug mažesnės nei eksporto į Bendriją kainos, todėl, Tarybos nuomone, panašu, kad jei nebūtų įsipareigojimų, tokios kainos į Bendriją būtų buvusios sulygintos su tos pačios rūšies produktų, eksportuojamų į trečiąsias valstybes, kainomis. Todėl Taryba mano, kad šių trijų bendrovių eksporto į Bendriją kainos negalėjo būti naudojamos nustatant patikimas eksporto kainas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalies prasme. Pagal ginčijamo reglamento 31 konstatuojamąją dalį dėl šios priežasties buvo nuspręsta šių eksportuotojų eksporto kainą nustatyti remiantis trečiosiose šalyse taikomomis kainomis.

14

Iš ginčijamo reglamento 33 ir 34 konstatuojamųjų dalių iš esmės matyti, kad eksporto į trečiąsias valstybes, o ne eksporto į Bendriją kainų naudojimas nepagrįstas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalių taikymu, tačiau, atsižvelgiant į minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalyje numatytos tarpinės peržiūros tikslus, pateisinamas būtinybe įvertinti šių eksporto į Bendriją kainų išlaikymo galimybę ateityje, vadinasi, ir dempingo pasikartojimo tikimybę.

15

Pagal pagrindinio reglamento 48 konstatuojamąją dalį dempingo skirtumas, kaip numatyta šio reglamento 2 straipsnio 11 dalyje, buvo nustatytas lyginant normaliosios kainos svertinį vidurkį su eksporto kainos svertiniu vidurkiu. Skaitant kartu ginčijamo reglamento 49 ir 56 konstatuojamąsias dalis matyti, kad individualių dempingo skirtumų sumažėjimas pateisina visoms likusioms šalims taikomo antidempingo muito, kuris buvo nustatytas pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalį, pakeitimą. Ieškovės atveju, kuriai eksporto kaina buvo nustatyta remiantis eksporto į trečiąsias valstybes kaina, nes eksporto į Bendriją kainos buvo nepatikimos, dempingo skirtumas sudaro 26,7% (ginčijamo reglamento 50 ir 54 konstatuojamosios dalys).

16

Pagal ginčijamo reglamento 51–56 konstatuojamąsias dalis šis antidempingo muito, taikomo visiems kitiems eksportuotojams, pakeitimas iš esmės yra pagrįstas aplinkybių, susijusių su dempingu, ilgalaikiu pasikeitimu, palyginti su situacija, kuri buvo pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį atliekant pirminį tyrimą.

17

2006 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje ieškovė pateikė šį ieškinį.

18

2006 m. lapkričio 13 d. Nutartimi penktosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus.

19

Pirmiausia byla buvo paskirta nagrinėti penktajai kolegijai, vėliau 2007 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi ji buvo perskirta trečiajai kolegijai. Kadangi Pirmosios instancijos teismo sudėtis buvo pakeista, teisėjas pranešėjas paskirtas į šeštąją kolegiją, kuriai galiausiai ir skirta ši byla. Kadangi teisėjas pranešėjas negalėjo dalyvauti posėdžiuose, Pirmosios instancijos teismo pirmininkas 2008 m. sausio 17 d. Nutartimi bylą paskyrė trečiajai kolegijai.

20

Vykdant proceso organizavimo priemones, Taryba buvo paprašyta atsakyti į raštu pateiktus klausimus. Šį prašymą ji įvykdė per nustatytą terminą.

21

Šalių žodiniai pareiškimai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo žodžiu pateiktus klausimus buvo išklausyti per 2008 m. gruodžio 9 d. posėdį.

22

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

23

Taryba, palaikoma Komisijos, Pirmosios instancijos teismo prašo:

24

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamas reglamentas įveda galutinį antidempingo muitą kelių bendrovių importuojamai PET plėvelei.

25

Ieškovė prašo panaikinti visą ginčijamą reglamentą. Vis dėlto išdėstydama savo pagrindus ir argumentus ji tik ginčija eksporto kainos nustatymo teisėtumą.

26

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad galimas šio nustatymo neteisėtumas turėtų reikšmės ginčijamo reglamento teisėtumui tik tiek, kiek juo ieškovei įvedamas antidempingo muitas. Tačiau jis neturėtų reikšmės kitiems ginčijamo reglamento elementams, būtent kitoms bendrovėms adresatėms įvestiems antidempingo muitams.

27

Be to, iš teismų praktikos matyti, kad tuo atveju, kai antidempingo muitus įvedantis reglamentas kelioms įmonėms nustato skirtingus muitus, su tam tikra įmone yra konkrečiai susijusios tik tos jo nuostatos, kuriomis šiai įmonei nustatomas konkretus antidempingo muitas ir fiksuojamas jo dydis, bet ne tos nuostatos, kuriomis antidempingo muitai nustatomi kitoms įmonėms, todėl pirmosios įmonės ieškinys yra priimtinas tik tiek, kiek juo siekiama išimtinai su ja susijusių reglamento nuostatų panaikinimo (žr. 2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nachi Europe, C-239/99, Rink. p. I-1197, 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

28

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į ieškovės grindžiant savo ieškinį nurodytus pagrindus ir argumentus, reikalavimą dėl panaikinimo reikia aiškinti taip, kad juo ginčijamą sprendimą siekiama panaikinti tik tiek, kiek jis nustato ieškovei galutinį antidempingo muitą.

29

Ieškovė iš esmės kritikuoja Tarybos ginčijamame reglamente taikomą eksporto kainų nustatymo metodą. Ginčydama šį metodą ji nurodo tris pagrindus, susijusius, pirma, su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalių pažeidimu, antra, su Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) steigimo sutarties 1A priede nurodytos Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, p. 103) 2 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 11 straipsnio pažeidimu ir, trečia, su teisinio pagrindo nebuvimu bei teisinio saugumo principo pažeidimu.

30

Išdėstydama pirmąjį ir antrąjį savo ieškinio pagrindus ieškovė nurodo kelis argumentus, kuriais siekia įrodyti, kad ginčijamame reglamente naudojamas ieškovės eksporto kainų paskaičiavimo metodas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuos argumentus reikia nagrinėti kartu.

31

Savo trečiuoju pagrindu, susijusiu su teisinio pagrindo nebuvimu, ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime Taryba nenurodo eksporto kainai apskaičiuoti taikomo metodo teisinio pagrindo, ir 34 konstatuojamojoje dalyje tik patikslina, kad šis metodas nėra pagrįstas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalimis. Šiuo atžvilgiu savo atsiliepime į ieškinį Taryba pirmą kartą nurodo, kad teisinis pagrindas yra minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalis. Vis dėlto, kadangi visos tarpinės peržiūros turi būti atliekamos pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį, ši nuostata neturi jokios reikšmės tinkamo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo nustatyta ieškovės eksporto kaina, pasirinkimui.

32

Dėstydama savo pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalių pažeidimu, ieškovė pirmiausia nurodo, kad šios nuostatos reglamentuoja eksporto kainų apskaičiavimą ir kad jų taikymas tarpinių peržiūrų tyrimams yra aiškiai numatytas pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 ir 10 dalyse ir nėra jokio specialaus skaičiavimo vykstant šiems tyrimams metodo. Antra, ieškovė mano, kad Komisijos per peržiūrą atliktas dempingo pasikartojimo tikimybės tyrimas nėra reikšmingas ir neturėtų daryti įtakos dempingo dydžio apskaičiavimui. Galiausiai ieškovė pažymi, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalis nėra tinkamas teisinis pagrindas apskaičiuojant eksporto kainas, nes jame nėra jokios informacijos, kuri leistų nustatyti dempingo dydžio ir a fortiori eksporto kainos apskaičiavimo metodą.

33

Taryba tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalis yra tinkamas teisinis eksporto kainai apskaičiuoti taikomo metodo pagrindas.

34

Minėto metodo pasirinkimą lėmė pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas atliekant tarpinės peržiūros tyrimus išnagrinėti, ar su dempingu susijusios aplinkybės smarkiai pakito. Taip institucijos neatsižvelgė į ieškovės taikytas eksporto į Bendriją kainas kaip neatspindinčias ieškovės kainų politikos ilgalaikių pasikeitimų, nes jas paprasčiausia lėmė MIK taikymas. Šią išvadą pagrindžia tvirtinimas, kad ieškovės eksporto į Bendriją kainos buvo vidutiniškai tik 7% didesnės už MIK, tačiau jos buvo 12% didesnės už eksporto į trečiąsias valstybes kainas. Kadangi ieškovės eksporto į Bendriją kainos buvo nustatytos remiantis MIK, jos nėra patikimos ir jomis negalima remtis nustatant eksporto kainą. Todėl „logiškiausia“ buvo eksporto kainą nustatyti remiantis ieškovės trečiosiose valstybėse taikomomis pardavimo kainomis.

35

Dėl ieškovės argumento, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio taikymas peržiūros tyrimams yra numatytas minėto reglamento 11 straipsnio 9 ir 10 dalyse, atsiliepime į ieškinį Taryba, viena vertus, nurodo, kad 11 straipsnio 9 dalis leidžia institucijoms, jei pasikeitė aplinkybės, taikyti kitą peržiūros metodą nei tas, kuris buvo taikomas vykstant pirminiam tyrimui. Šiuo klausimu ji nurodo, kad MIK įsipareigojimų, taikomų vykstant tyrimui, įtaka ieškovės taikytoms kainoms yra aplinkybių pasikeitimas pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalies prasme. Kita vertus, Taryba tvirtina, kad 11 straipsnio 9 ir 10 dalys nepanaikina būtinybės institucijoms nustatyti, ar su dempingu arba žala susijęs pasikeitimas yra ilgalaikis ir todėl – ar jis pateisina priemonių pakeitimą.

36

Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus ir pateikdama pastabas per posėdį Taryba nurodė, kad ji nesiekia savo gynybos grįsti pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalimi kaip eksporto kainos apskaičiavimo metodo, kurį ji taikė šiuo atveju, teisiniu pagrindu ir kad atsiliepime į ieškinį nurodyto aplinkybių pasikeitimo Pirmosios instancijos teismas neturėtų suprasti nei minėta prasme, nei kaip siekio savaime pateisinti atsisakymą taikyti minėto reglamento 2 straipsnyje nustatytą dempingo dydžio apskaičiavimo metodą.

37

Taryba galiausiai mano, kad ieškovės siūlomas skirtumas tarp dempingo pasikartojimo tikimybės tyrimo ir dempingo dydžio apskaičiavimo yra klaidingas atsižvelgiant į peržiūros tyrimo tikslą, t. y. nustatyti, ar dempingo dydžiai pasikeitė ir ar šie galimi pasikeitimai gali būti laikomi ilgalaikiais ir pateisintų esančių antidempingo priemonių panaikinimą ar pakeitimą.

38

Pirmiausia reikia priminti, kad ieškovė priekaištauja institucijoms, jog šios savo vertinimo dėl ieškovės eksporto į Bendriją kainų negrindė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytais kriterijais. Taryba iš esmės tvirtina, kad atsisakymas taikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse numatytą metodą buvo grindžiamas būtinybe patikrinti, remiantis to paties reglamento 11 straipsnio 3 dalimi, visų pasikeitimų ilgalaikiškumą, o tai, tikėtina, leistų po tarpinės peržiūros panaikinti ar pakeisti jau taikomas priemones.

39

Todėl reikia išnagrinėti, ar pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalis yra pakankamas teisinis pagrindas atsisakyti taikyti minėto reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse įtvirtintus kriterijus, kuriais remiantis nustatoma eksporto kaina.

40

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas atlikus tarpinę peržiūrą pagal pagrindinio reglamento, kurio nuostatų tikslas yra nustatyti tokios peržiūros pradėjimo sąlygas ir pagrindinius tikslus, 11 straipsnio 3 dalį. Pagal 11 straipsnio 3 dalies antrąją pastraipą „tarpinė peržiūra pradedama, jeigu prašyme pateikiami pakankami įrodymai, kad dempingui kompensuoti nėra būtina toliau taikyti tą priemonę“. 11 straipsnio 3 dalies trečiojoje pastraipoje numatyta, kad atlikdama peržiūros tyrimą „Komisija gali taip pat apsvarstyti, ar dempingo ir žalos aplinkybės smarkiai pakito“.

41

Šioje byloje neginčijama, kad konstatuodama dempingo aplinkybių didelius pakitimus Taryba galėjo teisėtai remtis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalimi ir kad patvirtinusi pokyčių ilgalaikį pobūdį ji galėjo nuspręsti, jog reikia pakeisti likusioms bendrovėms nustatytą antidempingo muitą (ginčijamo reglamento 56 konstatuojamoji dalis). Tačiau minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalyje Tarybai nenumatyta galimybė per tarpinę peržiūrą naudoti eksporto kainos nustatymo metodą, kuris neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytų reikalavimų, t. y. remtis būtinybe įvertinti atitinkamų eksportuotojų taikomas kainas, kaip ji tai darė nagrinėjamu atveju.

42

Iš pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalies matyti, kad paprastai vykstant peržiūrai institucijos turi taikyti tą patį metodą, įskaitant ir eksporto kainų nustatymo pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalis metodą, taikytą atliekant pirminį tyrimą, kurio pagrindu nustatytas muitas. Toje pačioje nuostatoje numatyta išimtis, leidžianti institucijoms taikyti kitokį metodą nei buvo taikomas vykstant pirminiam tyrimui, jei pasikeitė aplinkybės, tačiau ši išimtis aiškinama siaurai. Be to, iš pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalies matyti, kad metodas taikomas atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 2 ir 17 straipsnius.

43

Taigi atliekant tarpinę peržiūra, kaip ir vykstant pirminiam tyrimui, institucijos iš principo eksporto kainą turi nustatyti remdamosi pagrindinio reglamento 2 straipsnyje išdėstytais kriterijais.

44

Tačiau, nepaisant ginčijamo reglamento 49 konstatuojamojoje dalyje esančios aiškios nuorodos į pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalį ir Tarybos tvirtinimo, pagal kurį dėl MIK įsipareigojimų įtakos aplinkybės, lemiančios ieškovės eksporto kainas, iš tikrųjų pasikeitė, minėta institucija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktus klausimus, ir savo pastabose per posėdį aiškiai nurodė, kad neketina remtis minėto reglamento 11 straipsnio 9 dalyje numatyta išimtimi. Atvirkščiai, norėdama pateisinti eksporto kainos nustatymo metodo, kuris skiriasi nuo pirminiame tyrime naudoto metodo ir neatitinka minėto reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse įtvirtintų kriterijų, taikymą, Taryba paprasčiausia nurodė šio reglamento 11 straipsnio 3 dalį.

45

Tačiau reikia konstatuoti, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalyje nėra aiškiai numatyta jokia 11 straipsnio 9 dalies taisyklės, pagal kurią eksporto kaina turi būti nustatoma remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatomis, išimtis.

46

Iš tikrųjų nagrinėjamu atveju niekas neleidžia manyti, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalies tikslai, įskaitant ir galimą poreikį atlikti nagrinėjamų eksportuotojų taikomų kainų tyrimą, suteikia atitinkamoms institucijoms numanomą kompetenciją pakeisti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse nustatytą metodą minėtu tyrimu pagrįstu metodu.

47

Iš teismų praktikos matyti, kad numanomos kompetencijos egzistavimas, kuris yra nukrypimas nuo EB 5 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyto kompetencijos paskirstymo principo, turi būti aiškinamas siaurai. Tik išimtiniais atvejais tokią numanomą kompetenciją pripažįsta teismų praktika ir, kad būtų pripažinta, ji turi būti būtina siekiant užtikrinti Sutarties ar aptariamo pagrindinio reglamento nuostatų veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 1987 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija ir kt. prieš Komisiją, 281/85, 283/85–285/85 ir 287/85, Rink. p. 3203, 28 punktą ir 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, T-240/04, Rink. p. II-4035, 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalies veiksmingumą iš esmės užtikrina tai, kad institucijos turi didelę diskreciją, įskaitant ir galimybę vertinti atitinkamų eksportuotojų kainų politiką, atlikdamos esančių priemonių išlaikymo reikalingumo tyrimą.

49

Tačiau įvertinusios šį reikalingumą ir nusprendusios pakeisti esančias priemones institucijos, įvesdamos naujas priemones, privalo laikytis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 9 dalies, suteikiančios kompetenciją ir aiškią pareigą taikyti minėto reglamento 2 straipsnyje įtvirtintą metodą.

50

Iš to matyti, pirma, kad nustatant eksporto kainą institucijoms nebūtina turėti numanomos kompetencijos atlikti tyrimus, kad būtų užtikrintas pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalies veiksmingumas, o pagal to paties reglamento 11 straipsnio 9 dalį jos šios galimybės net neturi, ir, antra, kad tariamai numanoma kompetencija, išplaukianti iš pirmosios nuostatos, neturi viršenybės prieš aiškią antroje nuostatoje, skaitomoje kartu su minėto reglamento 2 straipsniu, numatytą kompetenciją.

51

Todėl pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalis negali būti teisinis pagrindas, leidžiantis institucijoms nustatant eksporto kainą atsisakyti taikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 ir 9 dalyse numatytą metodą. Netaikiusi šio metodo ir eksporto kainas nustačiusi pagal šiose nuostatose nenumatytus kriterijus Taryba ginčijamą reglamentą priėmė remdamasi klaidingu teisiniu pagrindu.

52

Todėl reikia pripažinti pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, kiek jie susiję su teisinio pagrindo nebuvimu, ir panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su ieškove, nenagrinėjant ieškinio pagrindų ir kaltinimų, susijusių su Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo 2 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 11 straipsnio nesilaikymu bei teisinio saugumo principo pažeidimu.

53

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovė to reikalavo.

54

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Komisija, kuri įstojo į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus, pati padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia: