—

B. Bosmann, atstovaujamos advokato H. Knops,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Schulze-Bahr,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos F. Díez Moreno,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir I. Kaufmann-Bühler,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 13 straipsnio 2 dalies a punkto ir 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83) ir iš dalies pakeisto 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005 (OL L 117, 2005, p. 1; toliau atitinkamai – Reglamentas Nr. 1408/71 ir Reglamentas Nr. 574/72), 10 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp B. Bosmann ir Federalinės darbo agentūros – Acheno pašalpų šeimai kasos (Bundesagentur für Arbeit – Familienkasse Aachen, toliau – Bundesagentur) dėl atsisakymo skirti pašalpas šeimai Vokietijoje.

3

Reglamento Nr. 1408/71 pirmoje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų nuostatų koordinavimas priklauso darbuotojų, kurie yra valstybių narių piliečiai, persikėlimo laisvės pagrindiniams principams ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas;

<…>

kadangi tokiu derinimu būtina Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį pagal skirtingus nacionalinės teisės aktus darbuotojams, gyvenantiems valstybėse narėse ir jų išlaikytiniais bei maitintojo netekusiems asmenims, kurie buvo jų išlaikomi“.

4

Šio reglamento aštuntoje-dešimtoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„kadangi pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims, judantiems Bendrijoje, turėtų būti taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų;

kadangi atvejai, kai asmeniui tuo pačiu metu taikomi dviejų valstybių narių teisės aktai, kaip išimtis iš bendros taisyklės, turi būti kuo retesni;

kadangi, siekiant garantuoti visų valstybės narės teritorijoje dirbančių darbuotojų vienodą vertinimą, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas pagal darbo sutartį dirbantis asmuo ar savarankiškai dirbantis asmuo dirba“.

5

Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ nustatyta:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<…>“

6

Pagal šio reglamento 73 straipsnį „Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, kurio šeimos nariai gyvena valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė“:

„Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, kuriam taikomi valstybės narės teisės aktai, už savo šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje, turi teisę gauti išmokas šeimai, mokamas pagal pirmosios valstybės teisės aktų nuostatas, tartum jie gyventų toje valstybėje, laikantis VI priedo nuostatų.“

7

Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalyje, kuri nustato pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims taikomą tvarką, kai teisė gauti išmokas ar pašalpas šeimai sutampa, nurodyta:

<…>“

8

Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz) 62 straipsnio 1 dalies 1 punktas suformuluotas taip:

„Kiekvienas asmuo, kuris gyvena Vokietijoje, ar kurioje yra jo įprasta gyvenamoji vieta, pagal šį įstatymą turi teisę į vaikams skiriamas pašalpas šeimai <…>.“

9

B. Bosmann, Vokietijoje gyvenanti Belgijos pilietė, viena augina savo du atitinkamai 1983 m. ir 1985 m. gimusius vaikus. Vaikai taip pat gyvena Vokietijoje, kur jie studijuoja.

10

Iš principo B. Bosmann turi teisę į Pajamų mokesčio įstatymo 62 straipsnyje numatytas Vokietijos pašalpas šeimai, kurias iš pradžių jai skyrė Bundesagentur. Tačiau B. Bosmann 2005 m. rugsėjo 1 d. pradėjus dirbti Nyderlanduose, 2005 m. spalio 18 d. Sprendimu buvo atsisakyta mokėti šias pašalpas nuo 2005 m. spalio mėnesio. Bundesagentur susijusias Bendrijos teisės nuostatas aiškino taip, kad B. Bosmann turėtų būti taikomos tik darbo vietos valstybės narės teisės aktai, būtent Nyderlandų Karalystės, o Vokietijos Federacinė Respublika neturi būti laikoma kompetentinga šias pašalpas mokančia valstybe.

11

B. Bosmann Nyderlanduose negali gauti atitinkamų pašalpų šeimai, atsižvelgiant į tai, kad Nyderlandų teisės aktai nenumato jų skyrimo vyresniems nei 18 m. vaikams.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nebuvo patikslinta, ar B. Bosmann po kiekvienos darbo dienos grįžta į Vokietiją, ar tik savaitgaliais ir švenčių dienomis.

13

Tokiomis aplinkybėmis Finanzgericht Köln nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą galima aiškinti taip, kad B. Bosmann situacijoje esantis pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas, kuris patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ir kuriam taikoma jo darbo vietos valstybės narės, šiuo atveju Nyderlandų Karalystės, socialinės apsaugos sistema, gali gauti išmokas šeimai gyvenamosios vietos valstybėje narėje, šiuo atveju Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jeigu nustatyta, kad kompetentingoje valstybėje narėje dėl jo vaikų amžiaus šios išmokos negali būti skiriamos.

15

Prieš atsakant į šį klausimą reikia priminti bendrąsias taisykles, kurios pagal Reglamentą Nr. 1408/71 taikomos apibrėžiant Bendrijoje judantiems darbuotojams taikytinus teisės aktus.

16

Reglamento Nr. 1408/71 II dalies, kuri apibrėžia Bendrijoje judantiems darbuotojams taikytinus teisės aktus, nuostatomis siekiama užtikrinti, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų taikoma vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, siekiant išvengti taikytinų nacionalinės teisės aktų sutapimo ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. Šis principas nustatytas Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad darbuotojui, kuriam taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai (žr. 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Ten Holder, 302/84, Rink. p. 1821, 19 ir 20 punktus).

17

Pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje. Valstybės narės teisės aktų, taikytinų kaip darbuotojui, nustatymo pagal šią nuostatą poveikis yra toks, kad jam taikytini tik šios valstybės narės teisės aktai (žr. minėto sprendimo Ten Holder 23 punktą).

18

Kalbant apie specifinį išmokų šeimai kontekstą, pagal Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnį darbuotojas, kuriam taikomi valstybės narės teisės aktai, už savo šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje, turi teisę gauti išmokas šeimai, numatytas pirmosios valstybės narės teisės aktuose, tartum jie gyventų toje valstybėje.

19

Todėl, kaip teisingai nusprendė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, B. Bosmann situacijai taikytini teisės aktai iš principo yra jos darbo vietos valstybės narės teisės aktai, būtent Nyderlandų teisės aktai.

20

Nors darbuotojui, esančiam vienoje iš situacijų, kurioms taikomos Reglamento Nr. 1408/71 II dalies nuostatos, situacijai taikytina teisė turi būti nustatoma atsižvelgiant į šias nuostatas, automatiškai negalima atmesti kitos teisės sistemos nuostatų taikymo (žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Laurin Effing, C-302/02, Rink. p. I-553, 39 punktą).

21

Europos Bendrijų Komisijos manymu, B. Bosmann situacijoje Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu galima netaikyti darbo vietos valstybės narės, pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą pripažintos kompetentinga valstybe, teisės sistemos nuostatų ir vietoj jų taikyti suinteresuotojo asmens gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus. Esant ryšiui su dviem, būtent gyvenamosios vietos ir darbo vietos, valstybėmis narėmis, teisės į išmokas gali sutapti. Todėl pagal Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies a punktą, atsižvelgiant į tai, kad darbo vietos valstybėje narėje nėra panašios teisės į pašalpas šeimai, jas be apribojimų turi skirti gyvenamosios vietos valstybė narė, šiuo atveju Vokietijos Federacinė Respublika. Pagrįsdama šį teiginį Komisija nurodo 1992 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą McMenamin (C-119/91, Rink. p. I-6393). Tuo pačiu tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į 2005 m. birželio 7 d. Sprendimą Dodl ir Oberhollenzer (C-543/03, Rink. p. I-5049).

22

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad bylose, kuriose priimti du minėti sprendimai, buvo remiamasi Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčiu, apimančiu situacijas, kai profesinė veikla yra vykdoma ir gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Be to, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 51 ir 52 punktuose, minėtuose sprendimuose McMenamin, Dodl ir Oberhollenzer pagrindinė priežastis, dėl kurios pirmenybė buvo pakeista, ją suteikiant gyvenamosios vietos valstybės narės kompetencijai, yra tai, kad asmens, gaunančio Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnyje numatytas pašalpas, sutuoktinis dirbo gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

23

Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad B. Bosmann situacija ne tokia.

24

Iš Reglamento Nr. 574/72 10 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės matyti, kad juo siekiama išspręsti teisių į išmokas šeimai sutapimo atvejus, kai išmokos tuo pačiu metu mokamos valstybėje narėje, kurioje gyvena atitinkamas vaikas, neatsižvelgiant į draudimo ar darbo sąlygas, ir pagal Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnį darbo vietos valstybėje narėje.

25

Tačiau, kaip nurodo Vokietijos vyriausybė bei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinės bylos aplinkybėmis išmokos šeimai nesutampa, nes šiuo atveju dėl ieškovės pagrindinėje byloje vaikų amžiaus pagal darbo vietos valstybės narės teisės aktus teisė į pašalpas šeimai nesuteikiama šioje valstybėje narėje.

26

Kadangi pirmenybės pakeitimas, ją suteikiant gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktų taikymui, negali būti pagrįstas specialiomis Reglamente Nr. 574/72 nustatytomis ryšio su valstybe taisyklėmis, reikia nurodyti, kad B. Bosmann situacijai taikoma bendroji Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta taikytinų teisės aktų nustatymo taisyklė.

27

Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisė neįpareigoja kompetentingų Vokietijos valdžios institucijų skirti B. Bosmann aptariamą išmoką šeimai.

28

Vis dėlto negalima atmesti ir galimybės skirti tokią išmoką, nes, kaip matyti iš Teisingumui Teismui pateiktos bylos medžiagos, pagal Vokietijos teisės aktus B. Bosmann gali gauti pašalpas šeimai vien todėl, kad jos gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

29

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į EB 42 straipsnį, kuriuo siekiama palengvinti laisvą darbuotojų judėjimą ir kuris visų pirma reiškia, kad darbuotojai migrantai neturi prarasti teisių į socialinės apsaugos išmokas, ir jų sumos negali būti sumažintos todėl, kad jie pasinaudojo Sutartimi jiems suteikta teise laisvai judėti (žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nemec, C-205/05, Rink. p. I-10745, 37 ir 38 punktus).

30

Panašiai Reglamento Nr. 1408/71 pirmoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad šiuo reglamentu užtikrinamas nacionalinės teisės aktų socialinės apsaugos srityje nuostatų koordinavimas patenka į darbuotojų, kurie yra valstybių narių piliečiai, judėjimo laisvės taikymo sritį ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei gerinti užimtumo sąlygas.

31

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis iš gyvenamosios vietos valstybės narės neturi būti atimta teisė skirti pašalpas šeimai jos teritorijoje gyvenantiems asmenims. Nors pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai, kurioje jis dirba, net jeigu gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, vis dėlto šiuo reglamentu nesiekiama sudaryti kliūčių gyvenamosios vietos valstybei pagal savo teisės aktus skirti tokiam asmeniui pašalpas šeimai.

32

Minėtas sprendimas Ten Holder, į kurį daro nuorodą Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, bei 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Luijten (60/85, Rink. p. 2365), kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali paneigti pirmiau pateikto Reglamento Nr. 1408/71 aiškinimo. Minėtame sprendime Ten Holder buvo nagrinėjamas kompetentingos valstybės narės valdžios institucijų atsisakymo skirti išmoką atvejis ir šiame kontekste Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybės narės teisės aktų, taikytinų kaip darbuotojui, nustatymo pagal Reglamentą Nr. 1408/71 poveikis yra toks, kad jam yra taikytini tik šie teisės aktai (minėto sprendimo Ten Holder 23 punktas). Šį principą Teisingumo Teismas pakartojo minėtame sprendime Luijten, atsižvelgdamas į galimą darbo vietos ir gyvenamosios vietos valstybių teisės aktų, suteikiančių teisę apdraustiesiems asmenims gauti išmoką šeimai, taikymą tuo pačiu metu. Todėl šie sprendimai, skaitomi atsižvelgiant į jų specifinį ir nuo pagrindinės bylos besiskiriantį kontekstą, negali būti draudimo valstybei narei, kuri nėra kompetentinga valstybė ir kuri teisei į išmoką šeimai netaiko darbo ar draudimo sąlygų, skirti šią išmoką jos teritorijoje gyvenančiam darbuotojui, pagrindas, kai tokia išmokos skyrimo galimybė tiesiogiai numatyta jos teisės aktuose.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktas nedraudžia darbuotojui migrantui, kuriam taikoma darbo vietos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, pagal gyvenamosios vietos valstybės narės nacionalinės teisės aktus gauti išmokas šeimai šioje valstybėje.

34

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar tai, kad B. Bosmann po kiekvienos darbo dienos grįžta į šeimos gyvenamąją vietą Vokietijoje, turi poveikį atsakymams į pirmąjį–trečiąjį klausimus.

36

Kaip iš esmės matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktas nedraudžia, kad B. Bosmann situacijoje esantis darbuotojas migrantas gautų išmokas šeimai gyvenamosios vietos valstybėje narėje, jeigu jis įvykdo būtinas tokių išmokų skyrimo sąlygas pagal šios valstybės teisės aktus. Kadangi, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, B. Bosmann teisei gauti pašalpas šeimai Vokietijoje taikoma gyvenamosios vietos šioje valstybėje narėje sąlyga, kurią ji, atrodo, iš tiesų įvykdo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar faktas, kad B. Bosmann po kiekvienos darbo dienos grįžta į Vokietijoje esančią šeimos gyvenamąją vietą, yra svarbus nustatant, ar ji „gyvena“ šioje valstybėje Vokietijos teisės aktų prasme.

37

Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar faktas, jog ieškovės pagrindinėje byloje situacijoje esantis darbuotojas po kiekvienos darbo dienos grįžta į atitinkamoje valstybėje narėje esančią šeimos gyvenamąją vietą, yra svarbus nustatant, ar toks darbuotojas įvykdo aptariamos išmokos šeimai skyrimo sąlygas šioje valstybėje pagal jos teisės aktus.

38

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: